0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Tuneliai
« Prieš 12 metus »
Tuneliai - gyvybiškai svarbios arterijos Hogvartso pokštininkams ir neklaužadoms. Septyni iš jų vedė į Kiauliasodį (iš jų Filčas žinojo tik keturis). Kiekvienas turėjo slaptą praėjimą. Pavyzdžiui, į vieną buvo galima patekti užlindus už senos vienaakės raganos statulos, esančios šalia tuščios klasės. Tuomet reikėdavo lazdele paliesti statulos kuprą, sušnibždėti Dissendium ir kupra atverdavo angą į tunelį. Nuslydus tarsi akmeniniu loviu, galėdavai bumbtelėti užpakaliu ant šlapios žemės, o tai jau - siauro ir žemo tunelio pradžia. Tuneliai sukinėjosi ir raitėsi nelyginant triušio urvai, o priartėję prie kelionės tikslo imdavo kilti ir pasirodydavo aptrupėję laiptai. Taip vienaakės raganos perėja keliauninkus atvesdavo į užeigą „Devyni Medūs“. Kitas tunelis taip pat vedė iš mokyklos, bet kur - nežinia. Jį buvo galima rasti už Gregorio Saldžiaburnio statulos.
Aišku, ne visi tuneliai yra prieinami. Štai penktame aukšte esantis už veidrodžio yra jau daugelį metų įgriuvęs ir visai nenaudojamas. Tiesa, į Kiauliasodį galima patekti ir per kitą tunelį, bet šio angą grėsmingai saugo senasis Gluosnis Galiūnas.

Oliveriui svaigo galva. Pastarieji įvykiai praūžė akimirksniu. Jis vos spėjo atsigauti. Štai požemiai. Didelis ir baisus Vilkas Pilkas. Užsidaręs praėjimas. Nežinia iš kur atsiradęs švilpis ir kelis metus jokios gyvos būtybės nesulaukę požemiai pilni jaunų mokinių. Šviesa. Vėl Vilkas. Stiprus Willow nustūmimas į akmeninę sieną. Užpulta Rae. Temstantis protas. Tyla...
Oliui skaudėjo sėdmenis - abu su Willow krito iš gana aukštai. Vos pramerkęs akis, jis žvilgtelėjo į viršų. Aklina tamsa. Kaip ir patalpoje, kurioje buvo abu mokiniai. Berniukas sunkiai mintyse dėliojo įvykių seką. Maždaug įvertinęs situaciją bandė suprasti, kur esąs. Apsičiupinėjęs, suprato, jog niekur neranda savosios lazdelės. Ir naminei pelėdai būtų aišku, jog burtininkas be lazdelės - ne burtininkas. Tai burtininkas pačioje pažeidžiamiausioje situacijoje. Bet įveikęs nedidelį panikos priepuolį, Oliveris atsitokėjo ir prisiminė Will:
- Ar tau viskas gerai? - Kreipėsi, kažkodėl į kairę pusę, nors aimanos taip aidėjo, lyg skambėtų iš visų pusių.
Oliveris bandė bejėgiškai stotis. Atrėmęs rankas į grindis, pajuto šlapią ir tirštą purvą. Slystelėjęs, balansuodamas ir po truputį tiesdamas kelius, stengėsi atsistoti. Deja, galva stuktelėjo į tariamas lubas. Girdėjo nukrentant kelis akmenukus, kurie atsitrenkė žemę.
- Aukštis - pusantro metro. - Tarsi sau, o tarsi ir Will tarstelėjo varnius.
Tada stengėsi išmatuoti sienų plotį. Išskėtus kaip įmanoma plačiau rankas, dešinės rankos pirštai netikėtai užčiuopė šaltą, drėgną ir slidžią sieną. Stengdamasis kuo statmeniau sienai pasisukti, ėjo kitos sienos link. Paėjus lygiai 4 žingsnius, Oliverio kairė ranka pajuto kairiąją sieną.
- Du trys metrai... Taigi, čia labai... - nebaigė kalbėti, nes jį pertraukė.
Berniukas vylėsi, jog klastuolė jam kaip nors pagelbės ir, tikėkimės, po ranka turės lazdelę. Nes padėtis, į kurią vaikai apteko, buvo išties nepavydėtina...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Prisiekiu Merlino barzda!

*

Willow Thunder

Re: Tuneliai
« Atsakymas #1 Prieš 12 metus »
- Oi, velnias kaip skauda, - Willow pažvelgė į savo kruviną ranką.Kraujas vis dar smarkiai bėgo iš tos vietos, kur perdrėskė pasiutęs vilkas.Žaizda atrodė gan gili.Kad tave kur...dar gerai,kad nebijau kraujo...reikia kažką daryti, nes nukraujuosiu negyvai...Oliveris pasiteiravo Will ar jai viskas gerai.
- Na, manau,kad gyvensiu, nors įdrėksta gan giliai, - mergina vis dar apžiūrinėjo savo sužeistąją ranką, - bet butinai reikia aprišti... - mergina apsižvalgė aplinkui, tarsi ten kažkur ant žemės bus numestas sterilus tvarstis su skausmą nuimančiais vaistais, deja teko nusivilti, nes aklinoje tamsoje visiškai nieko nesimatė.Klastuolė bandė įžiūrėti berniuką, bet nieko nesigavo.Kur mano lazdelė? Rae greit apžiūrėjo savo kišenes ir...vienoje jų rado savo lazdelę.
- Lumos- sušnabždėjo mergaitė ir tunelį apšvietė lazdelės šviesa.Will pastebėjo susilenkusį Oliverį, lubos čia išties buvo labai žemos.Olis neturėjo lazdelės,tagi Willow spėjo,kad jis ją pametė.
- Še, imk mano lazdelę, - klastuolė padavė savo lazdelę varnanagiui, - man dar reikia ranką apsirišti.Willow pažvelgė į savo apsiaustą.Dievaži, mama manęs tikrai nepagirs už tokį elgesį,bet reikia... Will suėmė apačią savo apsiausto ir nuplėšė gerą gabalą.Tada atraitojo savo sužeistą ranką ir tvirtai užsirišo.Kol pasieksiu seselę turėtų laikyti...Susitvarkiusi Will atsistojo, jai irgi čia buvo šiek tiek ankšta ir turėjo pasilenkti, bet nebuvo taip blogai,kaip Oliveriui.
- Taip,taip, čia begalo ankšta, bet ką padarysi, - pabaigė Olio sakiny Willow, - bet manau mum reikia eit, jei nesiruošiam mirti šiam gličiam,pelėsiais atsiduodančiam daikte... - mergina ryžtingai priėjo prie Oliverio ir paėmė savo lazdelę.Tada apšvietė angą iš kurios jie abu iškrito.
- Ką gi, regis užlipti ten jokių šansų, o aš ir labai nenoriu, taigi teks eiti šiuo tuneliu... - merginos akis užkliuvo už pagaliuko kuris buvo nukritęs prie sienos.Arčiau priėjusi pamatė,jog tai burtų lazdelė.
- O, Oliveri,radau lazdelę, čia tavo? - Willow ją paėmė ir padave savo draugui.Nelaukdama jo atsakymo paėmė Olį už rankos(dėl atsargos...) ir nusitempė tuneliu tolyn.Ėjau jau geras dvidešimt minučių, kai jiems pastojo kelią durys.Jos buvo padarytos iš raudonmedžio ir pagražintos auksinėmis gėlėmis ir vijokliais.O vidury durų puikavosi kažkokio moters siluetas nusagstytas deimantais ir rubias.
- Oho... - išsprūdo iš Willow lūpų, mergaitė atsisuko į Oliveri, - nežiau kas už šių durų, bet manau,kad turėtu atrodyti brangiai...bandom? - ir nelaukusi atsakymo Will bandė atidaryti duris.Tačiau jos buvo užrakitos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Willow Thunder »

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tuneliai
« Atsakymas #2 Prieš 12 metus »
Oliveris vis dar jautė nedidelį šoką. Džiaugėsi, jog Willow dar gyva,  tikėjosi, jog toji, pasak jos, „gili žaizda“ nebus labai rimta ir madam Pomfri ją labai lengvai išgydys. Staiga, klastuolei ištarus burtažodį, patalpa, kurioje jie buvo, tapo apšviesta. Dabar galėjai aiškiai matyti sienas, lubas, grindis. Varnius nusišypsojo gavęs burtų lazdelę. Nors ji ir negalėjo prideramai veikti, nes ši jam nepriklauso, tačiau buvo gera nesijausti bejėgiu. Pamosikavęs su viltimi bandė pamatyti kur abu tunelio galai veda, tačiau teko nusivilti. Will atsiėmus lazdelę, berniuką ir vėl apniko liūdesys. Jau buvo bene atsisveikinęs su savąja ir tik mykė po nosimi, beveik negirdėdamas ką sako Will. Tačiau, kai ji rado lazdelė, Oliverį apėmė didžiausia palaima. Atrodė, lyg visas pasaulis nusidažė vaivorykštės spalvomis, Olis galėjo nuversti ištisus kalnus, o situacija, kurioje buvo abu vaikai nebe atrodė tokia beviltiška. Willow įsikabinimas Oliveriui į ranką, privertė jį sugrįžti į realybę. Reikia kaip nors ištrūkti iš šitos nedėkingos vietos. Nors ir tunelis turėjo du galus, tačiau kažkodėl abu mokiniai tarsi susitarę pasuko į vieną pusę. Apšviesdami kelią jie ėjo ir ėjo. Atrodė, kad kelias nesibaigs. Lubos tai aukštėjo, tai žemėjo. Atitinkamai ir sienos - platėjo arba siaurėjo. Oliui, nors ir gana stipriam vyrukui, paskaudo kojas nuo klampojimo purvu ir nugarą nuo susikūprinimo. Prisigėręs drėgmės apsiaustas vilko berniuką žemyn. Nors gal ir Žemės trauka buvo čia stipresnė... Užsigalvojęs Olis net nepajuto, kaip Will sustojo. Tada pamatė ir jis - priešais buvo didžiulės, raudonmedžio durys, su auksine gėlių ir vijoklių imitacija. Berniuką ypač pribloškė nuostabus portretas. Žinoma, pritrenkiančiai atrodė visi lazdelės šviesoje spindintys briliantai ir rubinai, tačiau dar didesnį įspūdį Oliui darė paslaptingas moters siluetas.
- Oho... - kone vienu metu su Willow ištarė Oliveris. - Bandom. - Sunkiai iškvėpė atsisukęs į mergaitę.
Will patyrus nesėkmę su durimis, jėgas išbandė ir Olis - bandė spirti, bėgti ir trenktis visa jėga iš pečio, tačiau pastangos buvo bevaisės. Žinau!
- Alohomora. - ištarė nukreipęs burtų lazdelę į gana minkšto aukso spyną.
Netikėtai neįveikiamas užraktas spragtelėjo ir durys pačios atsivėrė į vaikų pusę. Šie atsitraukė. Oliveris kaip ir aną kartą pasiuntė šviesos kamuolį. Šiuo metu švytėjo daugybės įvairių monetų, auksinių papuošalų, neįkainojamų paveikslų, karūnų - visoms brangenybėms neužtektų net ir metų išvardinti. Berniukas, netikėdamas savo akimis, įžnybė sau į ranką. Tai nebuvo sapnas. Tada jis  pažvelgė į Will. Susitikus jų žvilgsniams, jiems nereikėjo net ir šnekėti - viską ir taip suprato. Vaikai lyg pasiutę įbėgo į brangenybių pilną patalpą. Tada nutiko keletas dalykų: įspūdingos durys jiems už nugarų smarkiai užsitrenkė, patalpa pradėjo nevaldomai liepsnoti, brangenybės, lyg vaškas pradėjo tirpti ir viskas pavirto tikru košmaru. Tai jau buvo antrieji spąstai šį vakarą.
Jeigu vaikams kaip nors ir pavyktų išsigelbėti nuo ugnies, šie vis tiek uždustų. Bet Oliveriui visa tai buvo nė motais. Pribėgęs prie lobio jis užsidėjo karūną, rankoje laikydamas skeptrą vaidino karalių ir maudėsi auksinėse monetose. Jis buvo tarsi užvaldytas visų tų blizgančių ir linksmai ugnyje atsispindinčių daiktų.

Prisiekiu Merlino barzda!

*

Willow Thunder

Re: Tuneliai
« Atsakymas #3 Prieš 12 metus »
Vos tik durys atsidarė ir Oliverio lazdelės šviesa užpildė patalpą, Willow žandikaulis atvėpo, jos akyse pasirodė godumo kibirkštėlė.Kambarys buvo pilnas visokiausių brangenybių.Prie sienų gulėjo krūvos auksinių,sidabrinių ir platininių monetų, ant prabangių gotiškais raštais išraižytų stalų gulėjo visokiausi papuošalai su rubinais,deimantai ir kitais brangiaisiais akmenimis.Ant žemės mėtėsi karūnos ir diademos,gražesnių Will niekur nėra mačiusi.TAip pat visur mėtėsi prabangios suknelės išsiuvinėtos aukso siūlais.Klastuolė įlėkė į kambarį, nežinojo nuo ko pradėti, viską norėjo griebti, matuotis sukneles, užsidėti karūna ir pasijusti tikra princese, norėjo saujomis girebti monetas ir kištis jas į kišenes.Will pažvelgė į Oliverį, jo akyse atsispindėjo tokie patys troškimai.Abu jaunuolius užvaldė pats baisiausias troškimas, troškimas praturtėti.Tačiau jų svajonės greitai sudužo, nes didelės raudonmedžio durys užsiverė,Rae girdėjo ,kaip spragteli užraktas.O visos brangenybės užsiiepsnojo.Will ir Olis pakliuvo į tikrų tikriausią pragarą.
- Oli, lekiaa... - Willow nepabaigė sakinio,nes pasibaisėjo savo bendražygio veiksmais.Jis ,kaip paklaikęs nulėkė prie karūnos ir skeptro.O,ne...kažkas čia ne taip... Will pribėgo prie varnanagio.
- Oliveri!Liaukis,tu beproti tuoj ir tu užsiliepsnosi!- iš visų jėgų surėkė Willow, tačiau jokio atsako nebuvo, Oliveri buvo tarsi užvaldytas.Ant jo galvos pradėjo degti ir karūna.Klastuolė greit ją nutrenkė nuo varnio galvos.
- Atsiprašau iškarto Oli,bet turiu tai padaryti, - ir klastuolė trenkė varnanagiui gerą antausį, - greičiau mum reikia iš čia išsineždinti, - kosėdama suriko Willow,dūmai ją jau dusino.A,žinau ką reikia daryti...
-Aguamenti,- suriko Willow ir iš jos lazdelės ištryško didžiulė vandens srovė.Ugnis,regis,jau apstojo liepsnoti.Willow jau atsiduso, bet bereikalo, nes liepsnos vėl įsiplieskė, jos buvo nesunaikinamos.Tikriausiai čia nesunaikinama ugnis... Will pradėjo panikuoti ji prilėkė prie durų.
- Alohamora,- suriko, tačiau durys buvo užrakintos ir jokie burtai neatidarė jų.Mergina nebežinojo ką daryt, tačiau nenorėjo pasiduoti.Viskas bus gerai,bus gerai...Mergaitė apsidairė kambaryje, buvo sunku ką nors įžiūrėti, nes jos regimąjame lauke buvo vien tik dūmai.Tačiau ji sugebėjo pastebėti mažą angą tolimąjame kampe.Tikiuosi,kad tai išsigelbėjimas...Willow prilėlkė prie Oliverio,kuris sunkiai gaudėsi.Ir pagriebė už rankos.
-Lekiam iš čia, - ji nusitempė varnių prie angos , - greičiau lendam, - ir mergina įšoko ten.Vėl kritimas.1,2...20minučių - vien kritimas.Bum...mergina nugriuvo ant kažko minkšto ir greit pasitraukė nuo angos,kad Oliveris ant jos neužgriūtų.Mergina sunkiai šnopavo,tada apsidairė.Ji gulėjo ant baltutėlio smėliuko, o prieš ją atsivėlė milžiniška ola,kurios viduryje pūpsojo didžiulis ežeras, skaisčiai mėlynos spalvos,jie,regis,pakliuvo į rojų...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Willow Thunder »

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tuneliai
« Atsakymas #4 Prieš 12 metus »
Oliveris vis dar negalėjo atsigauti. Šitiek turtų! Šitiek brangenybių! Ir visos buvo jo! Vienintelio! Gyvenime berniukui daugiau nieko nereikėjo. Galėjo čia praleisti visą amžinybę. Staiga Olio žvilgsnis nukrypo į šalimais stovinčią, straksinčią, kažką rėkiančią ir be paliovos kosėjančią mergaitę. Kalė... Ji nori mano turtų... Oliverio akyse tarsi užsižiebė ugnis, jis jautė neapsakomą pagiežą. Slidinėdamas monetomis, berniukas po truputį stojosi. Tvirtai suėmęs lazdelę, šią nukreipė Willow pusėn. Jau buvo betariąs burtažodį, tačiau jo veidas pajuto švelnius mergaitės pirštus. Stipri jėga nubloškė varnių žemyn. Šis suklupo. Berniukas niekaip negalėjo suprasti nei kur jis atsidūrė, nei kas jis yra... Tiktai jo krūtinė stipriai kilnojosi, bandydama sugauti nors truputėlį gaivaus oro, tačiau jei ką jis ir teįkvėpdavo - tai būdavo smalkės. Protas pradėjo aiškėti. Vaizdas pradėjo ryškėti - aplink siautė įvairiaformė liepsna, apėmusi visą patalpą. Netikros brangenybės tirpo ir tirpo. Will greito mąstymo dėka, dar iš šoko neatsigavęs Oliveris buvo nuvestas prie iš nežinia kaip atsiradusios, turbūt, dėl ištirpusių iki lubų prikrautų turtų atsilaisvinusios, angos. Aš... Ir aš turiu į ją tilpti??? Klastuolė nedvejodama įšoko.
- Ir iš kur pas ją tiek drąsos??? - Kone apsiverkęs, tyliai ir tebekosėdamas balsu tarė berniukas.
Olis dar lūkuriavo. Atsisukęs per petį pamatė link jo nenumaldomai artėjančią ugnį. Iki jo buvo likę trys metrai. Du. Vienas. Tada Varnius įlindęs į angą, tik laikydamasis už jos kraštų, įšoko, pajusdamas, kaip didžiulis karštis užriečia ir svilina jo antakius bei plaukus ir kaip ugnies liežuviai  stengiasi pasiekti Olio apsiaustą. Tada jis krito. Ilgai ir nuobodžiai. Anga pasirodė, kaip dar vienas neįtikėtinai platus tunelis. Kadangi Olis buvo sunkesnis už Will, mergaitė, kuri prieš tai buvo visai dingusi iš akiračio, netikėtai, po kelių minčių (Oliveris gana gerai orientavosi laike ir erdvėje) atsirado. Netruko laukti, kai abu susitiko. Truputį pasiaiškinę, Olis išskėtė rankas, o Rae kaip tik suglaudė, kad pastaroji greičiau kristų, o jis - lėčiau. Abu suvienodinę savo aukščius, pradėjo kalbėti  - buvo taip nuobodu. Apie pastaruosius įvykius, juos pačius, jų šeimas. Viduryje kritimo, Oliveris baisiai ištroško - nusitaikęs lazdele į burną burbtelėjo: „Aguameti“. Stipri srovė aptaškė visą veidą ir sušlapino drabužius. Godžiai rydamas vandenį, nutraukė srovę ir visai nesijaudino dėl šlapumos - vėjas rūbus išdžiovino akimirksniu. Oliveriui atrodė, kad jie ėmė kristi lėčiau. Nors gal tik vaidenosi.
Maždaug po dvidešimties minučių, Olis žemai savęs pamatė neaiškius mėlynus ir baltus lopinėlius. Nusprendęs, jog skaisti mėlyna spalva - tai vanduo, berniukas ore įrėsi, tarsi būtų po vandeniu, norėdamas įkristi minkštai. Jam pasisekė. Kiek mažiau - Willow, kuri turėjo pliumptelėti į baltą smėlį. Olis išniro iš didžiulio ežero, bandydamas gaudyti orą, lyg ką tik sužvejota žuvis. Dėkodamas tėvams, kad šie vedė berniuką į baseiną, jis priplaukė prie kranto, taip vandenyje sudrumsdamas, turbūt, šimtmečiais nejudintą smėlį, ir klampodamas išlipo. Staigiai nusiėmė vandens prisisėmusius batus, nusivilko mantiją ir marškinius, išgręžė kelnes.  Tarp kojų juto švelnų ir minkštą smėlį. Tikra palaima... berniukas pradėjo tekinas lėkti Will link. Jis neklydo - čia iš tiesų žemės trauka buvo kur kas žemesnė. Keista... Juk kuo arčiau centro, tuo labiau traukia, ar ne?Bet Oliveris to nesureikšmino. Tiktai atsigulė smėlyje ir pradėjo daryti smėlio angelus.
Kelias valandas vaikai žaidė, kvailiojo, burtų pagalba statė įspūdingo dydžio skulptūras, plaukiojo - darė viską, ką tik leido jų fantazija. Tačiau netruko susidurti su sunkumais.
- Prisiekiu Merlino barzda, dabar suvalgyčiau Trolį! - Gurgiančiu pilvu pasiguodė Olis Will. - Kaip gaila, kad negalima išburti maisto.... - Burbtelėjo nusivylusiu balsu.
Tada Oliveris suėmė save į rankas ir, užlipęs į aukščiausią kopų tašką, apsižvalgė. Smėlis, nežinia kaip čia atsidūręs, šimtus metų dūlėjęs, baltas it kaulas ir stambus it žvyras. Ir visą horizontą apimantis, skaidrus lyg oras, tačiau tam tikru kampu pasižiūrėjus ir skaisčiai mėlynas, vanduo - galėjai pagalvoti, jog ten, kur gylis siekia 4 metrus ar daugiau, yra tik koks pusmetris. Ir viskas. Nei kokio augalo nei ko. Ir nors vaikai visai nesišvietė lazdelėmis, čia buvo šviesu, kaip dieną (Oliui vienu metu atrodė, jog po tiek laiko praleisto požemiuose ir tuneliuose jis pradėjo bijoti tamsos). Na, tik mokiniai buvo oloje. Taip pat, apmąsčius erdvės dydį, negalėjai suprasti, kodėl neatsimuša aidas.  Ir dar ta Žemės trauka...
- Kažkas čia ne taip. - Garsiai tarė Oliveris ir klausiamai pažvelgė į Willow. Tačiau jos ten nebebuvo.
Tada jis pajuto skausmą kakle ir šonkauliuose. Akyse ėmė temti. Oliveris bejėgiškai kovojo, bet jautėsi lyg paralyžiuotas. Jis matė tik tam tikrus fragmentus. Su siaubu stebėjo kraupų vaizdą, kaip abu vaikai buvo įmesti į tinklą. Kaip juos, negalinčius pasipriešinti, tempė smėliu. Girdėjo neaiškius garsus. Matė grobikus. Matė ir kaip skaidriame ežere pradingsta Willow kūnas, o tada ir gražus, nekaltų bruožų veidas, užmerktomis akimis.
Tada užsimerkė ir jo akys.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Oliver-Mažulis Yellow »
Prisiekiu Merlino barzda!

*

Neprisijungęs Venera Moon

  • III kursas
  • *
  • 99
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Žalia man tinka.
    • Facebook
Re: Tuneliai
« Atsakymas #5 Prieš 11 metus »
Buvo tamsu ir šiurpu. O dieve, ką jie apie mane pamanys.. Na, ką padarysi. Stefanas.. Jis toks gražus, toks mielas.. Venera, 3 metais už jį vyresnė ėjo tamsiu tuneliu ir svajojo. Staiga už savęs išgirdo balsą:
-Venera, Venera, nesusidėk su gryfu, nesusidėk su gryfu..
-Nevadink jo taip,-ramiu balsu atsakė Venera.
-Tai ką, jau įsimylėjai?
-Gal.
Staiga ją už peties į savo pusę atsuko Styvas. Rudos akys, plaukai.. Jis griebė Venerą ir pabučiavo.
-Paleisk mane!,-surėkė ji.
Styvas nusišypsojo ir tada Venera pajautė savo rankoje adatą. Jai užsivertė akys ir ji nugriuvo ant žemės.
Myliu  hogvartsą.

*

Neprisijungęs Adam Monte

  • II kursas
  • *
  • 101
  • Taškai:
  • Melodramatic fool.
Re: Tuneliai
« Atsakymas #6 Prieš 11 metus »
Stefanas grįžinėjo iš bibliotekos. Žinoma, kaip gi galima apsieiti be kokios nors tamsesnės vietos. Pavyzdžiui, įvairūs tuneliai. Ganėtinai ilgai Stefanas nevaikštinėjo mokyklos tuneliais. Buvo netgi pasižadėjęs nusipiešti visą tunelių žemėlapį tam, kad galėtų ateityje gaudyti žmones, juos gal kartas nuo karto pagąsdinti. Juk smagu būtų.
Įdomu, kaip Venera laikosi. Tikiuosi, jai nieko nenutiko... lyg tyčia pagalvojo grifiukas. Staiga, ant žemės jis pamatė kažkokį tamsų šešėlį, kuris raibuliavo ganėtinai toli. Stefanas pasijuto kiek nepatogiai, nes iš pradžių pamanė, jog tai gali būti kokio nors penktakursio juokelis. Visgi, berniukas ėjo link juodo objekto.
Pamažu ryškėjo keliai, sijonas. Kas labiausiai jį išgąsdino – vis labiau ryškėjantys šviesios spalvos plaukai. Nejaugi? Stefanui kiek sukirbėjo širdis ir jis pasileido bėgti link vis labiau ryškėjančios figūros.
Pagaliau blanki šviesa atidengė Klastūnyno uniformą, šviesius plaukus ir pažįstamą veidą. Tai buvo Venera, kuri gulėjo be sąmonės ar kitokių gyvybės ženklų. Berniukas ne juokais išsigando. Nejaugi tai nedovanotieji kerai? Pirma mintis dingtelėjusi berniukui.
Pirmas dalykas, ką jis padarė, švelniai suspaudė Veneros gležną riešą vis bandydamas apčiuopti pulsą. Deja, nieko. Stefanui tik suspurdo širdis, žalios akys neramiai  pasižiūrėjo į klastuolės veidą. Bet ji dar šilta... Grifiukas ties kaklo sritimi pradėjo ieškoti pulso. Kažką užčiuopė...
Rankos pradėjo drebėti iš laimės, žalios akys suspindėjo iš laimės (o to senokai jau nebuvo matyti Stefano akyse). Grifiukas švelniai prilietė Veneros petį ir truputėlį jį pajudino.
- Venera... Venera.. Kelkis. Ar tau viskas gerai? – Kiek sunerimęs paklausė Stefanas.
...

*

Neprisijungęs Venera Moon

  • III kursas
  • *
  • 99
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Žalia man tinka.
    • Facebook
Re: Tuneliai
« Atsakymas #7 Prieš 11 metus »
Venera pakėlė galvą. Aplinkui buvo šlykštu. Purvina, šlapia. Prie jos  buvo kažkoks vaikinas. Raudona uniforma. Grifų Gūžta?
-Pasitrauk nuo manęs,  kvaily!
Keistai jaučiuosi.. Kas jis toks?
Venera atsistojo. Ji pasitvarkė sijoną, plaukus ir pažvelgė į vaikiną.
-Ko žiūri? Kur Styvas?..
Mergina pasimetė, ėmė dairytis ir draskytis.
-Aš jį taip myliu.. Jaučiuosi keistai. Neliesk manęs tik, gryfūkšti!

Myliu  hogvartsą.

*

Neprisijungęs Adam Monte

  • II kursas
  • *
  • 101
  • Taškai:
  • Melodramatic fool.
Re: Tuneliai
« Atsakymas #8 Prieš 11 metus »
 Grifiukas neatpažino Veneros. Jis nesitikėjo, kad klastuolė jį gali taip pavadinti. Pripažinkim, tai buvo smūgis žemiau juostos, kuris Stefanui buvo iš ties skaudus. Dar iki šiol buvo neįtikėtina, kad žmogus gali per tokį trumpą laiką pasikeisti.
Deja, bet berniukas neįtarė, kad tai buvo kažkokio eliksyro poveikis. Nors ir kiek jis yra išbandęs eliksyrų, bet iki tol jo akys niekada nebuvo užkliuvę už kažko panašaus.
Stefano viduje kunkuliavo priešiški jausmai. Jis tiesiog nebeišmanė, ką reikia daryti: ar likti bandyti kalbėti su Venera, ar palikti ją ramybėje.
Grifiuko žalios akys su tokia didele nostalgija susmigo į merginą. Kas po velnių nutiko. Negi ji tik apsimetinėjo? Bet argi įmanoma taip gerai vaidinti, kaip ji galbūt vaidino prieš tai? Po velnių, ką daryti?
Prie kaklo berniukas pajuto spaudžiančią virvelę. Jis išsitraukė juodą apsivijusią viją aplink jo kaklą. Ant jos buvo pakabintas juodas mediatorius su užrašu „Trust“.
- Ar prisimeni šitą? – parodydamas paklausė Stefanas.
Jo baltas veidas atrodė šaltas, bet žalios akys dar spindėjo viltį, kad visa tai tik blogas sapnas. Jis dar vis vylėsi, kad atsibus ir rytoj vėl kur nors atsitiktinai (o gal ir ne) sutiks Venerą.
- Venera, kas nutiko? Ar tau viskas gerai? – ramiai paklausė vaikinas.
Jo akys vis žiūrėjo tiesiai į Venerą. Keista buvo matyti visiškai pasikeitusį merginos žvilgsį. Tarsi kažkokia neapykanta sklido iš jos. Būtent tai ir gąsdino berniuką. Neapykanta jam iš žmogaus, kuris jam šiek tiek yra svarbus.
Tai štai kaip klastuoliai žaidžia... O tai yra skaudu... Stefanas nurijo kažkokį kartų gumulą gerklėje. Vaikinas plytą po plytos pradėjo statytis sieną, nuo Veneros tarsi norėdamas atsiriboti nuo šios dienos patirto šoko. Kaip ir per magijos istorijos pamoką, berniukas sustingo, atsitraukė kiek atokiau ir įdėmiai žiūrėjo į klastuolę.
...

*

Neprisijungęs Venera Moon

  • III kursas
  • *
  • 99
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Žalia man tinka.
    • Facebook
Re: Tuneliai
« Atsakymas #9 Prieš 11 metus »
Venera papurtė galvą.
-Nesuprantu, ką ten jūs, grifai, geriat.
Ji pasitaršė plaukus. Au! Kas čia dabar? Venera palietė ranką. Ten buvo gili žaizda. Venera perbraukė pirštu ir vėliau iškėlė pirštą pažiūrėti kraujo spalvos. Jis nebuvo raudonas. Buvo permatomas. Nuodai?.. Eleksyras? O jeigu nuodai, aš turėčiau būti mirus.
-Tu!-parodė pirštu Stefaną,-mane nunuodijai.
Staiga Venera nusipurtė. Oho! Kaip nuostabu! Kas šis nuostabus berniukas?
-Labas, zuikuti,-linksmai pasakė Venera.-O, kraujas, o, nuodai. Aš miiiiirsiu,-juokdamasi pasakė Venera.
Ji atrodė keista. Staiga jos nuotaika pasikeitė, ji tapo linksma ir lengvabūdiška. Ji atsistojo ir priėjusi prie Stefano pargriuvo.
---
Nepraėjo nei minutė. Venera atsimerkė. Viskas normalu. Viskas išskyrus.. Stefanai? Kas jam yra? Mano ranka! Man bėga kraujas.. Kas čia permatomo? Klaikiai skauda galvą..
-Stefanai?!-Venera puolė jam į glėbį ir iškraujavo jo uniformą. Žaizda po truputį plėtėsi.-Neik niekur. Nepalik manęs niekada. Buvo Styvas, jis paėmė mano kraujo.. Žiūrės,-svaigo galva,-ar tinka kraujas.. Eleksyru..i.. Stefanai.. Maldauju, nep..nepal..
Venera nesugebėjo pakelti lazdelės. Ji tik pažvelgė gulėdama ant Stefano į ranką, o tada į Stefano akis.
-Gra..Gražios.
Ji palietė mediatorių, jį iškraujavo ir užsimerkė. Ji neprarado sąmonės, tiesiog mėgavosi akimirka.
Myliu  hogvartsą.

*

Neprisijungęs Adam Monte

  • II kursas
  • *
  • 101
  • Taškai:
  • Melodramatic fool.
Re: Tuneliai
« Atsakymas #10 Prieš 11 metus »
 Stefanas šaltai stebėjo visus Veneros pasikeitimus. Iš pradžių jis nesuprato, kodėl visa tai vyksta, bet galiausiai buvo per daug akivaizdu, jog mergina buvo paveikta kažkokių nuodų. Kažkas dar daugiau mokykloje domisi eliksyrais? Keista...
Grifiukas visas net suglebo kai mergina puolė jam į glėbį. Jis niekada nemėgo glebesčiuotis ar kitaip rodyti per daug didelių emocijų. Kai tik mergina atitrūko nuo jo, pirmas dalykas, kuris buvo – apžiūrėjo merginos ranką.
- Mums būtina nueiti į ligoninę. Deja, čia niekuo negaliu padėti. – ramiai kaip niekad ištarė vaikinas.
Tenka pripažinti, kad gera buvo žiūrėti į tokią Venerą, kokia ji buvo anksčiau. Stefanas kiek nurimo, kad nebereikės statytis barikados nuo merginos, kuri kažkodėl sugeba skaudžiai bakstelėti dūšion.
Kraujas puikiai derėjo prie grifiuko uniformos. Matyt, tai lyg kažkoks ženklas – ten kur pasirodo grifai, nes dažnai būna kraujo. Manote, jog tai yra sutapimas?
Tai, visgi, to vaikino vardas Styvas. Įdomu... Man reikia daugiau apie jį surinkti informacijos... mintyse galvojo berniukas.
Visgi, ne vien Styvas kėlė nerimą grifiukui. Šitie nuodai buvo kita problema. Kad ir kiek nuodų būtų pakliuvę į kraują, bet nebuvo galima jiems plisti toliau. Stefanas nuplėšė savo uniformos rankovę ir užrišo Venerai ties žastu.
- Nepyk, bet dabar truputį paskaudės. – vaikinas pasižiūrėjo į žaizdą rankoje.
Stefanas švelniai paėmė sužalotą Veneros ranką, kiek pasižiūrėjo ir įsisiurbė į žaizdą. Berniukas bandė ištraukti nuodus, kurie tikrai nebuvo patys skaniausi. Vis traukdamas nuodus, vaikinas kartas nuo karto spjaudavo Veneros kraują, sumaišytą su nuodais, ant žemės.
Tenka pripažinti, dabar Stefanas nesuprato Veneros žodžių. Jam buvo keista, ar ji vis dar apsėsta tų pačių nuodų, ar ji pati taip kalba. Bet dabar ne laikas buvo aiškintis, kas ką pasakė. Dabar svarbiausia buvo Veneros saugumas.
- Ar sugebėsi atsistoti? Nuodai turėtų veikti truputėlį mažiau. Dabar keliausim į ligoninę – griežtai ir ramiai pasakė Stefanas žiūrėdamas į Venerą.
...

*

Neprisijungęs Elena Cholmondeley

  • VII Kursas
  • *
  • 447
  • Taškai:
Re: Tuneliai
« Atsakymas #11 Prieš 11 metus »
Elena klydinėjo po tamsius mokyklos tunelius, kuriuose nosį graužė baisus ir dusinantis kvapas. Tolumoje ji pamatė blyksčiojant švieseles, kurios patraukė merginos dėmesį. Mielai būtų ten nuėjusi, tačiau prisibijojo keistojo žmogaus, kuris vakar naktį ją sustabdė koridoriuje ir iš jos pasišaipė. Sužalota ranka vis dar keistai tvinkčiojo ir, o velnias, perštėjo. Mergina sustojo ir atsirėmė į sieną. Dulkės privertė ją nusičiaudėt. Ji visiškai to nesibaimino daryti slaptose vietose, mat jose nebūdavo žmonių. Už jos pasigirdo murmesys ir grifė žaibiškai atsisuko.  Vyzdžiai net susitraukė, kai ji pamatė šitą žmogystą. Ji buvo ilgomis kojomis, kaip kokia manikenė iš madų žurnalo, ant rankų nešiojo  senoviškus žiedus, antkaklo klastūnyno pakabuką, buvo apsigobusi juodu apsiaustu, lazdelė nušvietė jos veidą ir kyšančias  raudonas plaukų sruogas.
- Kas tu? - jos balsas skambėjo lėtai ir aiškiai, tad Elena įsitikino, kad ji yra septintskursė ir kaip rodė pakabukas, iš klastūnyno.
- Elena, - prisistatė, stengdamasi numalšinti drebulį ir baimę. Tunelyje nuskambėjo skardus juokas.
- Aš Margarita, malonu susipažinti.
- Ką tu čia veiki?
- Ieškau tokių kvailų nevykėlių kaip tu!
- Išsiaiškinsim, kas čia nevykėlė, - tyliai tarstelėjo Elena ir sugriežė dantimis, ranką pridėdama prie lazdelės. Margaritos žalios akys žybtelėjo ir ji, it supratusi ženklą,  skubiai išsitraukė ir savąją. Pasiruošimas vyko kaip visur - numetami visi daiktai ir nereikalingos priemonės, uždegamos šviesos. Merginos nusilenkė viena kitai, atsistojo saugiu atstumu ir lazdeles iškėlė kaip špagas. Kaip kokiam dvikovų klube, tik tai buvo kiek rimčiau. Abi užsimojo lazdelėmis, bet ta klastuolė buvo pirmesnė ir suriko:
Helatio!
Aquamenti! -
Vos tik pūstelėjo stiprus vėjas, kuris būtų nunešęs ir storiausią pasaulyje burtininką, Elena paleido vandenį iš lazdelės. Susidarė ilgas laidas, kurio vienoje pusėje stūgavo vėjas ir švietė pilka spalva, o kitoje - šniokštė vandenynas ir spindėjo mėlyna spalva. Abi priešininkės buvo lygios ir abi pasiruošusios laimėti. Bet Margarita smuko pirma. Ji atleido lazdelę ir didelis susikaupęs vėjo gūsis nubloškė grifę į tunelio tamsą.   Vos tik ji nukrito, keli bidonai it koks vandenynas pasipylė ir užliejo tunelį, tuo tarpu ir Margaritą. Abi merginos negalais atsikėlė. Akyse matėsi pyktis ir keršto troškimas. Klastuolė buvo išsipaišiusi anglimi veidą. Suraukė nosį, kilstelėjo ranką ir nesoėjo nei lazdelės pajudint, o jau Elena užgiedojo:
Stupefy!
Alandre ascendare!
Kova buvo tikrai įtempta ir rimta, kokios būna tik tarp suaugusių ir septintakursių. Vėl priešininkės burtažodžius ištarė vienu metu. Grifė šove į orą, gan aukštai. Sumosikavo rankomis ir krito žemyn. Vargšelės užkeikimas nebuvo labai stiprus, tad Margarita sustingo kuriam laikui. Ji jau laukė priešės ir pašaipiai šypsojosi.
- Na ką. Baikim šią menkutė dvikovą, nevykele. - ji sulenkė lazdelė, kuri pašoko ir zvimbtelėjo į orą. Klastuolė sgavusi ištarė, bet nusitaikė į savo kuprinę:
- Draconifors!
Ji  išžiojo burną, o kuprinė užsiliepsnojo. Vaizdas buvo gan keistokas - is žiežirbų išlindo milžiniška galva, po kiek laiko ir kūnas. Stojo trumpa pauzė ir drakonas sukrykė išpūsdamas ilgą ugnies liežuvį. Vėl nejauki pauzė. Elena stabtelėjo. Ji spsisuko ir tamsiu tuneliu nubėgo tolyn. Girdėjosi siaubūno riaumojimas, o tuomet grifė vis dar bėgo per balas. Galuausiai pribėgo tunelio galą. Ji ėmė bejėgiškai trankyt duris, tik mol atsiminė burtą:
- Defodio! - laukimas merginą vargino. Sienos akmenys ėmė kristi ir ji galėjo pabėgti, jei tik to norėjo. - Depulso! - žinojo, kad šis burtas buvo rizikingas ir dažnai neveikė. Bet hai dabar... Pavyko! Drakonas sustojo, pašnairavo ir susmuko, prieš tai dar išgirdo sprogimą. Jis sklido kažkur toli. Elena nubėgo atgal. Margarita jis jau laukė degdama neapykanta.
- Kvaiša! - sušnypštė. - Impedimenta!
Elena ėmė pašėlusi trypti kojomis. Net suprunkštė. O dabar panaudos tą burtą, kurį geriausiai mokėjo elų. Mintimis. "Sectumsempra!" Margarita susirietė iš skausmo ir suinkštė, akimis klausdama: "Kaip!?"  Po kelių minučių abi buvo pasiruošusios. Abi viena kitos nekentė ir pyko. Ypač klastuolė ji nusitaikė pirma:
Tarantallegra!
Titillando!
Serpensortia!
Incarcerous! Inflamarae!
Elena ėmė nesuvaldomai šokti, bet tai jos nesustabdė. Merginai vos ištarus burtažodį, Margarita ėmė net leipti iš tokio smarkaus kutulio. Apsiraminusi arba apsipratusi, ji iš lazdelės galės išleido gyvatę, tokią baisią, kad net  grifė užsimiršo, jog turi gebėjimą kalbėti šnipšteliškai. Roplį surišo virvėmis ir sudegino, tarsi  tai būtų pats velnias.
- Expelliarmus! Imperio! Obliviate... - viskas nutilo. Grifė kilstelėjo savo lazdelę ir ištarė pirmąjį burtažodį, o iš Margaritos lazdelės iškrito lazdelė. Pasigirdo nukrentančios medienos garsas. Vėl įsisvyravo tyla ir Elena prisimerkė. Ji ištarė nedovanotinų kerų užkeikimą. Privertė priešininkę daužytis į sieną, kol klastuolė vos prakvėpavo. Atleido kerus. Elena priėjo ir pamankštino žandikaulį. Susikrimto. Pasipurtė ir ištrynė atmintį. Nesigraužė. Vis dar bailiai žvelgė į tolį. Pasipurtė ir slapčia išsliūkino atgal.







« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Elena Venecis Cholmondeley »

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Re: Tuneliai
« Atsakymas #12 Prieš 9 metus »
Fasas padusęs po lipimo laiptais atsirėmė į pilką plytų sieną. Staiga ji krustelėjo. Pirmakursis atšoko, ir pačiu laiku: siena atsivėrė! ,,Kas per velnią..." pamanė susiraukęs berniukas. Jis atsargiai žengtelėjo į priekį, bet matė tik tamsą. Apsižvalgęs, ar niekas nemato, tarė:
- Lumos Maximus!
Ir įžengė į vidų. Tai buvo nepaprastai neatsargus žingsnis, bet Fasui ne tas buvo galvoje. Jis kraipė lazdelę, apžiūrinėdamas, kas dedasi aplinkui. Sienos buvo senos, apipelijusios. Jauniausi voratinkliai, kurių čia buvo galybės, greičiausiai jau skaičiavo dešimtmečius, o jų audėjai negyvi iš visiško bado krovomis gulėjo kampuose. Fasas žengė dar kelis žingsnius į priekį. Staiga išgirdo kažką girgždant už nugaros. Vartai į čia lėtai užsivėrinėjo. Berniukas pakraupęs bėgo ir vos vos spėjo prasmukti nepalikęs kojos. Siena per plauką jos visiškai neprivėrė, nors koja jau buvo beprispaudžianti. ,,Aš čia sugrįšiu su žemėlapiu.." mintyse suniurzgė sienai be jokių žymių, kad būta atsivėrusios. Fasas lėtai nušlubavo į priekį. Bet po slaptu įėjimu buvo matyti mažytė skiautelė iš grifiuko apsiausto.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 metus sukūrė Fasas Oldefortas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Klerė Hikari

  • III kursas
  • *
  • 589
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We're all mad here.
Re: Tuneliai
« Atsakymas #13 Prieš 9 metus »
Svelė įėjo į tunelį.
-Lumos,-ramiai ištarė. Kaip or įtarė, nieko tunelyje nesimatė.
-Ei!-suriko.-Ar čia kas nors yra?
Jokio atsako. Svelė patenkinta pasileido tolyn. Neilgai trukus ji pasiekė išsišakojimą: kryžkelės atsivėrė net į aštuonias puses. Svelė būtų labiau patenkinta aklaviete, bet ką padarysi.
Mergina apžiūrėjo grindis. Vienas akmuo. Gerai.
Svelė iškratė iš kuprinės krūvą pagalių, lapų ir kitokio bieso. Tada suformavo juos į tvarkingą krūvą ir nuspyrė kuprinę toliau.
-Incarcerous,- sumurmėjo. Medagaliai užsidegė ir Svelei nebereikėjo lazdelės skleidžiamos šviesos. Mergina nusisuko nuo jos ir nukreipė lazdelę į tunelį.
-Expecto patronum,- sumurmėjo. Nieko neįvyko. Svelė pakartojo kelis kartus, bet nieko neįvyko. Nė menkiausio šviesos spindulėlio.
No one else is dealing with your demons
Meaning maybe defeating them could be the beginning of your meaning, friend.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Re: Tuneliai
« Atsakymas #14 Prieš 9 metus »
Fasas Oldefortas ramiu žingsniu, ištiesęs lazdelę švytinčiu galiuku, žingsniavo Hogvartso tuneliais. Šypsojosi - kaip jis buvo išsigandęs tais pirmaisiais metais, kai visai netyčia įgriuvo į šią paslaptingą Hogvartso dalį! Dabar, septynis metus čia pasimokęs ir jau bebaigiąs mokyklą, jaunuolis tunelius pažinojo neblogai, tiesa, ne būtent šią jų atkarpą. Staiga vaikinas išgirdo tariamus angliškus žodžius ir gynėjo iškvietimo žodį. Nėręs už kampo, grifiukas pasižvalgė, kas gi čia dar drumsčia tunelių ramybę.
- Labas,- pasisveikino septintakursis su varniuke ir atsistojo labiau prie Svelės įžiebtos ugnies.- Tu Svelė Džastin, ar neklystu? Bandai iššaukti Gynėją?- uždavė porą klausimų Fasas draugišku tonu.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“