0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #90 Prieš 1 metus »
Dailiausia mergaite laikiusi save Veronica, vaikštinėjo po tunelius kuriuose planavo šokti, pasileidusi šiokį tokį aparačiuką kuriame pasileisdavo visai melodingos muzikos. Šokti kur tamsu ir įdomu, būdavo geriausiai, bent jau Veronicai. Aparačiukas buvo senoviškas, bet užtat užkerėtas, tad veikdavo puikiai. Eidama link tunelių, klastuolė strikinėjo kaip kokia maža mergaitė ir mintyse dainavo dainą pagal kurią šoks. Na ir žinoma kaip gi be varlytės Pėpos, šios niekur negalėjo palikti toliau nuo savęs. Atšuoliavusi iki tunelių, pastatė muzikos aparačiuką ant žemės, ir paspaudė miktuką, kad įsijungtų muzikėlė. Tačiau, paspaudė miktuką ne tą, o ir prieš savo akis pamatė kažkokią keistą mergaitę, kuri laikė rankose peilį.
- Tu esi žudikė! - Išsigandusi sušuko ji.
Klastuolė ir pati išsitraukė lazdelę ir ėjo atgal rodydama ženklus jai, kad viskas būtų ramiai. Ramiai, reik eit atgal... Bet kelis žingsnius nuėjusi atgal, sustojo ir dar kartą prakalbo.
- Aš, aš jeigu nori, galiu pašokti.
Iš žalio rankinuko, iššoko Pėpa.
- Pėpa! Nors ne, a.. aš gal vėliau pašoksiu, dabar turiu gaudyti savo mažylę.
Pėpa, šokinėji vis ir šokinėji.. laukiu nesulaukiu kol galėsiu turėti ir rupūžę ir gyvates ir kitokius šaltakraujus gyvūnėlius..

*

Magdė

Ats: Tuneliai
« Atsakymas #91 Prieš 1 metus »
 Pamačiusi, kaip išsigando ta klastuolė, Alisa ją nuramino:
 -Sveika, mano vardas Alisa. O kuo tu vardu? Ir aš tikrai ne žudikė, tik taip pat išsigandau, šis peilis, na, jis trasi mano ginklas.
 Toji gan keista panelė ėmė šokti. ŠOKTI tamsiuose, gleivėtuose, ir, švelniai tariant, pridvisusiuose tuneliuose. Kiek labai nustebusi, mergina kilstelėjo antakį ir pašaipiai apsisuko piruetu. Ji nenorėjo, įskaudinti šios būtybės, tik parodyti, kad žemelė Hogvartso tuneliuose nėra skirta šokti. Švilpės vos nepgavo juoko priepuolis.
 Staiga Alisa pakilo į orą, apsivertė žemyn galva ir liko taip kaboti.
 Matyt čia kokie kerai  mėgindama nusitverti už vienos įsikišusios plytos, pamanė mergina.
 - Gal padėsi? - pusiau juokdamasi, pusiau verkdama paklausė vela.

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #92 Prieš 1 metus »
- P... p... padėsiu? - Sumikčiodama paklausė kerėjimo profesorės pusseserė.
Veronica tyliai, tyliai pradėjo eiti atgal kol galų galiausiai išsitraukė lazdelę.
- Šaker maker!
Pasileido iš aparačiuko muzika, ir dar iš kažkur ir atsirado Pėpa. Šaunuolė Pėpa. Pagal šią labai greitą muziką, klastuolė net nebebijodama pradėjo drąsiai šokti. Judesiai buvo pasakiški, šuoliukai aukštyn ir stovėjimas ant galvos. Paskutinį šokį Hogvartse buvo smagu šokti, nes vis dėl to ji planavo išvykti ir šokti kitur. Praėjo dešimt minučių, Veronica nustojo šokti.
- Tai va, matai kaip aš moku.
Klastuolė atsisėdo ant nešvarios žemės ir glostė savo varlytę.
- Kiek laiko jau esi mokykloje? Ar turi draugų? Kaip sekasi? Čia mano varlė Pėpa, labai draugiška, man rodos tu jai jau patinki. - Nusikvatojusi tarė Spellman.
Varlytė buvo užšokusi ant švilpės veido. Oi, kokia fainuolė.

*

Magdė

Ats: Tuneliai
« Atsakymas #93 Prieš 1 metus »
 Panašu, kad šitai nuprotėjusiai panai padėti reiškia šokti  ir juokdamasi, ir pykdama vienu metu pamanė Alisa.
 Taigi Veronica šoko. O grakščioji vela visiškai negrakščiai kabojo žemyn galva. Mergina nusičiupo už atbrailos ir  atsivertė. Deja, ji tebekabojo, bet jau normalioje pozoje. Ir, kažkodėl, labai susižavėjusi Veros judesiukais, pradėjo ir pati šokti.
 Ką dar galima veikti, kai dešimt minučių kabai žemyn galva?   kažkodėl būtent tokia mintis atėjo švilpės galvon.
 Kai šokti pavargo, mergina išsitraukė knygą ir skaitė.
  Lapas po lapo ir akmenį prataš...Ne, lakas po lako ir akmen...Ne, lašas po lapo ir lakuotą akmenį pratašo visai petenkinta sumąstė švilpė.
 Staiga Alisai atėjo į galvą, kad ji šneka nesąmones.
 Ai, koks skirtumas, gal čia kažkokie žemyngalviniai nusišnekėjimo kerai?

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #94 Prieš 1 metus »
- Tau visai gerai išeina!- Sušuko klastuolė.
Mergaitė pamačiusi, kad Alisa skaito knygą, tuneliuose? Šiek tiek nustebo, bet ir pati buvo kažkiek trenkta, kad šoktų šioje bauginančioje vietoje. Kadangi, Veronicai buvo jau dvylika, tad ji nešiojosi su savimi butelį šampano, šį šampaną norėjo vežtis į kelionę, tačiau mielai būtų pakėlusi vieną taurelę. Spellman išsitraukė šampano ir dvi gražias taures. Į jas pripylė savo mėgstamiausio, prabangaus šampano.
- Nu kiek tau? Nebijok, nemirsim.- Nusikvatojo Veronica.
Mokinė gurkštelėjo šampano ir prikišo arčiau taurę Alisos.
- Gerk tik tai, išvalo organizmą ir dar koks skanus, mano rekordas buvo išgerti du butelius, nes kažkada kai gyvenau pas Sabriną, kerėjimo profesorę, beje, pasiėmiau iš jos didelės spintos vyną ir išgėriau, nuo tos dienos pradėjau mėgti visus šiuos nepilnametiškus gėrimus, bet nebijok, išgeriu tik kokius penkis kartus per metus.
Ech, jei ji negers tai nežinau kokia moksliukė ji yra..

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VI kursas
  • *
  • 138
  • Taškai: 19
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #95 Prieš 8 mėnesius »
-Kur ritasi šis pasaulis... - sumurmėjo Alrisa, priekaištingai žiūrėdama į ant rankos tupintį Saliamoną. Šis savo ruožtu irgi spoksojo į šeimininkę ir nė neketino vykdyti paliepimo. Pastaruoju metu jis itin tinginiavo, tik kartais, greičiausiai savo malonumui, pakartodavo kelias frazes. Dažniausiai iš mokinės lūpų išsprūdusius keiksmažodžius.
-Negausi sausainio, - dar pagrasino, bet tai paukščiui nepadarė jokio įspūdžio. Augintinis nuskrido tunelio gilumon, tačiau klastuolė per daug nesijaudino: jis, kiek žinojo, už kelių dešimčių metrų buvo užverstas milžiniškais akmenimis. Gal kerais ji būtų sugebėjusi atlaisvinti tunelį… Vis dėlto tam nebuvo nuotaikos.
Sunkiai atsidususi nužvelgė iš kažkur nudžiautą žibintą, tyliai besiilsintį ant šaltos žemės. Rodės, vien jis tepalaikė kompaniją. Lazdelė kai kuriais atvejais buvo nepraktiškas dalykas, o lankymasis tuneliuose kartu su Saliamonu kaip tik ir priklausė tokioms situacijoms. Niekada negali žinoti, kada tas magiškas pagaliukas iškris iš rankų, suluš ar tiesiog neveiks. Be to, užkerėta lempa kūrė atitinkamą atmosferą, kuri labai patiko Alrisai. Deja, tas žibintas nesugebėjo priversti papūgos paklusti, todėl kartais dažnai norėdavosi su trenksmu sviesti daiktą žemėn. Štai ir dabar. Susierzinusi klastuolė jau pakėlė jį, kai staiga išgirdo keistą garsą. Negalėjai suprasti, ar tai buvo džiaugsmingas ar išgąstingas riksmas, tačiau viena buvo aišku - balsas priklausė Saliamonui. Beveik pamiršusi visus nesutarimus nuskubėjo priekin, kol galiausiai išvydo tupintį augintinį.
-Kas atsitiko? - kiek piktokai paklausė, nematydama jokios priežasties, dėl kurios reikėjo kviesti šeimininkę. Tik priėjusi arčiau pastebėjo kažką judant po jo kojomis. Kažkokį gyvį irgi su kojomis, jei taip buvo galima pavadinti nepaliaujamai kirbančius plonyčius juodus pagaliukus.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1144
  • Taškai: 35
  • Lytis: Moteris
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #96 Prieš 8 mėnesius »
Dori reikėjo pailsėti. Tiesiog. Nuo visko. Į galvą lindo keistos, ramybės neduodančios abejonės. Regis, juodaplaukė pati negalėjo suprasti savęs. Būdavo, kad ją aplankydavo tokios negeros mintys ir atrodydavo, kad ji tikrai galėtų nužudyti vieną kitą žiobarą, bet kartais jos poelgiai primindavo grifus. Kodėl Dori puolė gelbėti Elliw ir Indio, kai šie skendo, nors jie net nėra jos draugai? Kodėl prie ežero klastuolei iš tikrųjų rūpėjo, kad tai teleskopininkei nieko neatsitiktų? Ar dėl to, kad ji pagavo aukso šmaukštą per kvidičo rungtynes? Vargu... Mendel negalėjo atsakyti sau į šitą klausimą. Ir kodėl jai buvo nusispjaut ant Sofi? Toji trečiakursė gulėjo be sąmonės, bet dvylikmetei tai buvo visiškai neįdomu. Galbūt ji pasiryžusi ginti savo draugus ir yra nejautri priešų nelaimėms? Bet, dėl Merlino barzdos, Indio ir Elliw nėra mano draugai!
Ne, Dori tikrai reikėjo vietelės pabūti vienai. Kokios nuošalios, tamsios ir tylios vietos, kur būtų tik ji ir Svogūnas. Pirmame kurse ji atrodo baugius tunelius, kuriuose išsigandusi klajojo. Mendel tie tuneliai buvo baugūs tuo, jog kad ir kur beėjo, mergaitė atsidurdavo prie užverstos sienos. Tačiau vis dėlto jai pavyko rasti kelią atgal ir dabar tas kelias it žemėlapis šmėžavo klastuolės galvoje. Ji žinojo, kad toje vietoje tikrai nieko nesutiks ir galės pabūti viena su savo mintimis.
Štai, ji jau žengė per šaltą žemę, o visa, kas girdėjosi, tai buvo tik jos žingsnių aidas. Svogūnas lakstė sau kur: Mendel žinojo, kad pakvietus voras grįš į kišenę.
Netikėtai Dori išgirdo kažkokį garsą. Tai buvo tartum riksmas. Ne žmogaus. Mendel kūną nukretė šiurpas ir suvokimas: čia dar kažkas yra. Ar jai palikti Svogūną ir bėgti? Ne, Dori negalėtų taip pasielgti, tą vorą ji augina nuo pat pirmo kurso pradžios. Besidaužančia širdimi Mendel ėjo garso šaltinio link. Ar ten bus kažkoks pavojingas gyvūnas, kurį reikės nužudyti?
- Lumos, - ištarė antrakursė.
Pasišviesdama ir pasiruošusi kovai klastuolė sparčiu žingsniu ėjo į priekį. Netrukus ji pamatė aštuonis pažįstamus pagaliukus, tačiau priekyje buvo dar kažkas: mergaitė ir paukštis. Nepažvelgusi į pastaruosius Mendel, šviesdama į vorą, suriko:
- Džo!
Voras savo kojytėmis atbėgo iki šeimininkės ir užlipęs jos mantija pradingo kažkur kišenėje. Džo? Taip, Džo. Jeigu tunelyje yra dar kažkokia mergaitė, Dori tiesiog negalėjo pavadinti voro tikruoju vardu - Svogūnu. Juk tai vaikiška, pamanė Dori. Būtų gėda. Regis, artėja akimirka, kai Svogūną teks perkrikštyti kitu vardu. O gal tai jau įvyko?
Mendel pažvelgė į paukštį. Ar tai jis rėkė? Taip, tikriausiai. Ir tikriausiai norėjo suvalgyti Svogūną. Tai yra Džo. Nejučiom klastuolė prisiminė vėlų vakarą miške su Arlete. Ar ir ši mergaitė bus tokia naivi ir vaikiška kaip toji varniukė? Juk ir ji turi paukštį. Bet Arletė juk neitų į tunelius, ar ne?
Ir pagaliau Dori pažvelgė į ją. Mergaitę. Sekundėlę žvilgsnis buvo prikaustytas. Mergaitė turėjo juodus trumpus plaukus su kirpčiukais, panašiai kaip Dori, ir toje prietemoje tai dvylikmetei pasirodė baugu. Susizgribusi Mendel nusuko žvilgsnį. Ji turėtų kažką pasakyti, ar ne? Tikrai turėtų. Tačiau ką galima pasakyti žmogui, kurį susitinki tamsiuose tuneliuose? Dori buvo labai pasimetusi.
- Ee... ar aš tau... sutrukdžiau? - pagaliau prakalbo klastuolė.
Iš tikrųjų tai tą pačią akimirką ta mergaitė Dori sužavėjo. Juk ne bet kas slampinėtų po šiuos šaltus tunelius. Tačiau po Sofi atsako į Mendel draugiškumą Dori nebebuvo tokia patikli. Pirma ji tikrai nepuls. Tačiau atsargai laikė sugniaužusi lazdelę.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VI kursas
  • *
  • 138
  • Taškai: 19
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #97 Prieš 8 mėnesius »
Vyko didelė nesąmonė, kuri Alrisai visiškai nepatiko. Iš pradžių iš tamsos išniro blanki švieselė su mergaite, kuri kažką riktelėjo. Tai netikėtai išgąsdino Saliamoną ir jis pakilęs į orą atsitūpė šeimininkei ant peties. Negana to, tos juodos kojelės priklausė vorui, kuris bematant pasislėpė mantijos klostėse. Po to teko kęsti tiriantį nepažįstamosios žvilgsnį, kuris pirmiausiai nukrypo į augintinį. Ką, ji nemačius paukščio? Ko taip spokso? Visai gėdos neturi. Tokios mintys skraidžiojo galvoje, bet nė viena nebuvo įgarsinta - tegul dar pasikankina toje tyloje. Savo ruožtu Alrisa irgi nenuleido žvilgsnio, nors nekentė to, ką matė - panašumai tarp mokinių buvo lengvai pastebimi. Priešiškumas savaime išaugo. Akys prisipildė paniekos, ypač po to, kai mergiotė pagaliau pažvelgė į ją ir netrukus nusisuko. Tokia kaip visi kiti. Vienintelė lengvinanti aplinkybė buvo voras, itin klastuoliškas pasirinkimas, bet kažkodėl labai bailus. Kitaip nei Saliamonas, nei bijantis klajoti po tamsius tunelius, nei linkęs slėptis nuo nepažįstamųjų. Juodaplaukė jau norėjo aštuoniakojį negailestingai ,,nurašyti'' taip pat kaip ir jo šeimininkę, bet šioji pagaliau prabilo.
-Sutrukdei? Tai aišku, kad sutrukdei! Kaip manai, ko aš čia atėjau? - purkštelėjo ji, perimdama žibintą į kitą ranką. - Labai ačiū, dabar man reikės ieškoti kito tunelio. - sarkastiškai pridūrė bei pabandė prasibrauti pro atėjūnę, kadangi vieta nebuvo labai plati.
Susidarė šioks toks erzelis. Tiesą sakant, sparnuotis dėl to greičiausiai be reikalo susijaudino ir pabandė pakilti. Tačiau tik įsipainiojo tai nuobodžiai mergiotei į plaukus.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1144
  • Taškai: 35
  • Lytis: Moteris
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #98 Prieš 8 mėnesius »
Toji mergaitė iš pradžių Dori nieko neatsakė. Tačiau pažvelgė į dvylikmetę, bet žvilgsnis buvo pilnas kažkokių neigiamų emocijų. Tai privertė Mendel suraukti antakius. Aš jai juk nieko nepadariau. Galiausiai mergaitė su paukščiu piktai atšovė, jog taip, Dori jai sutrukdė, kad dabar šiai teks ieškotis naujos vietos. Tada antrakursė savo antakius suraukė dar labiau. Dėl Merlino barzdos, Dori, tu pernelyg mandagi. Tikrai per daug mandagi.
- Ak, šit kaip? - jau kitokiu tonu atsakė Mendel. - Tai gal... tai gal tu čia man sutrukdei!
Nespėjus daugiau nieko pasakyti, toji mergaitė pabandė prasibrauti pro Dori. Dvylikmetė susinervino, tačiau nieko pasakyti daugiau nespėjo: tas kvailas paukštis, kuris buvo su kita juodaplauke, įsivėlė klastuolei į plaukus.
Regis, paukščio nagai susipynė tarp Dori plaukų. Ši klykdama griebė užpuolikui už sparnų ir pabandė jį nuo savęs patraukti, tačiau nepavyko. Nagai buvo įsipynę tarp plaukų.
- Su... susirink šitą paukštį! - šaukė Dori.
Mergaitė ir taip, ir anaip bandė išsilaisvinti, tačiau jai nesisekė. Plaukai buvo pešami, galvos odą ėmė skaudėti. Bandant ištrūkti klastuolei iš kišenės pabiro sauja visokio skonio pupelių. O ne, mintyse sudejavo dvylikmetė. Nebūtų gana to, kad mano plaukuose smaginasi sparnuotis, dar ir gėdą apturėsiu prieš kitą klastuolę, kad kišenėje nešiojuosi krūvą saldumynų...

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VI kursas
  • *
  • 138
  • Taškai: 19
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #99 Prieš 7 mėnesius »
Vyko kažkas naujo. Mergiotė nusprendė pasipriešinti, tik, deja, visiškai netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje.
-Tik jau neprisigalvok, ko nebuvo! Aš čia atėjau pirmesnė! Tik štai atėjo tavo voriūkštis ir viską sugadino. - Alrisa iš pradžių piktai, kone staugdama ant mokinės aiškino tiesą, o su paskutiniu sakiniu kiek atsikvėpdama. Tačiau ir jis buvo ištartas tikrai ne su mažesne panieka nei anie du.
Sprendimas iš čia dingti atrodė geras, bet netrukus paaiškėjo plano trūkumai. Klastuolei pavyko be problemų prasibrauti, vis dėlto Saliamonui sėkmė tą dieną nesišypsojo. Atėjūnės egzistencija greičiausiai sumaišė vargšui paukščiui protą ir jis įsipainiojo į jos plaukus. Blogiausia dar laukė priešakyje - trečiakursė net šoktelėjo iš išgąsčio, pamačiusi, kaip augintinis buvo pradėtas šiurkščiai tampyti.
-NUSTOK, kvaiša! Iš jo nieko neliks!
Deja, maldavimai nebuvo išklausyti. Mergiotei rūpėjo tik jos pačios gerovė, todėl nenuostabu, kad plaukų ir nagų mūšis vis dar tęsėsi. O dėl jo nuožmumo Alrisa negalėjo net bandyti prisiartinti, mat būtų irgi įtraukta į tą makalynę. Kai jau atrodė, kad reikės laukti ištisą amžinybę, netikėtai iš kišenės pabiro įžymiosios pupelės. Ji maloniai nustebo, nors dėl žodžio ,,maloniai’’ dar buvo galima ginčytis. Vienaip ar kitaip, nuomonė apie tą juodaplaukę šiek tiek pasikeitė - ir į gerąją pusę. Taip spoksant į saldumynus gimė geniali idėja, o tiksliau tariant, mainai.
-Jei brangini savo plaukus, dėl teleskopo meilės, nejudėk! - klastuolė dar kartą pabandė prisikviesti smaližės protą, greičiausiai iš panikos nukeliavusį į kitą galaktiką. - Aš nukirpsiu p… ehem… išlaisvinsiu papūgą iš plaukų bei vietoj atlyginimo pasiimsiu visas tas pupeles, kurias turi. - Šią akimirką buvo svarbiausia, kad planas pavyktų ir mergiūkštė sutiktų su jo sąlygomis.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1144
  • Taškai: 35
  • Lytis: Moteris
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #100 Prieš 7 mėnesius »
Ji mane pavadino kvaiša?! Tačiau atsikirsti antrakursei nebuvo kada, nes vyko kova su paukščiu, kurio nagai jau buvo persipynę per tamsiaplaukės plaukų galiukus. Mendel mintyse nuskambėjo ne vienas ir ne du burtažodžiai, kurie galėtų paukštį nuvyti, bet jie visi buvo žiaurūs ir nelaimėliui pakentų. Aš juk nenoriu jo nužudyti, ar ne? Nors kai šis su nagu įbrėžė jai į ranką ir dar tos merginos pasipūtimas... Sekundę tikrai norėjosi padariūkštį tiesiog nudėti, tačiau kitą akimirką jis, tartum išgirdęs klastuolės mintis, šiek tiek aprimo, o galbūt jau buvo įsipynęs į plaukus tiek, jog jo judesiai tapo suvaržyti.
Dėl teleskopo meilės? Vardan Merlino barzdos, ar ši mergina yra Elliw draugė?
- Ką?! - suriko išgirdusi pasiūlymą. - Tavo paukštis įsipynė į mano plaukus, o aš tau turiu kažką duoti už tai, kad tu jį pasiimsi?! Ir tu nukirpsi... ką?! - Dori buvo lengvam šoke. - O, žinai, kadangi jis neatsiplėšia nuo manęs, tai aš jį galiu ir pasilikti, - antrakursė demonstratyviai ėmė eiti tos pusės link, iš kurios atėjo.
Tačiau tada paukštis vėl pašėlo, dėl to Mendel sustojo. Sparnuotajam aprimus, aprimo ir pati Dori. Ji ėmė intensyviai galvoti, ką galėtų padaryti, jog šis pagaliau paliktų mergaitės plaukus ramybėje.
- Klausyk, tavo paukštį tereikia sustingdyti ir galėsime ramiai jį išlaisvinti iš mano plaukų, - šovė mintis mergaitei. - O dėl tų pupelių, dėl Merlino barzdos, gali vaišintis.
Vis tiek dažniausiai visi jų atsisako ir tenka valgyti vienai.
- Sustink, - ramiai pasakė burtų lazdelę nutaikiusi į paukštį.
Paukštis sustingo ir Dori švelniai jį prilaikydama greitai atliko visą darbą. Netrukus laisvi buvo ir mergaitės plaukai, ir sparnuotasis, tačiau klastuolės delne liko nemažas kuokštas plaukų, kas privertė dvylikmetę susiraukti. Be to, ji visa buvo susivėlusi.
- Enervate, - Dori atgaivino paukštį.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VI kursas
  • *
  • 138
  • Taškai: 19
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #101 Prieš 7 mėnesius »
Deja, mergiotei neužteko smegenų suprasti, koks naudingas būtų šis sandoris. Kol ši karščiavosi, Alrisa stovėjo kietai suspaudusi lūpas ir nieko nesakė. Greičiau bandė pamatyti, ar augintiniui viskas gerai ir ar toji kvėša galutinai jo nenukankino. Laimei, atrodė ganėtinai sveikas. Tačiau mokinė ir vėl pradėjo vaikščioti, kas suerzino Saliamoną - viskas prasidėjo iš naujo.
-Stok, pasakiau! Toliau bus tik blogiau! - niūriu balsu ištarė klastuolė, jau žengdama paskui. Gal ir būtų bandžiusi sustabdyti nepažįstamąją, bet šioji netikėtai pati priėmė tokį sprendimą. Pastarasis tikriausiai buvo Alrisos įtakos pasekmė, nes netrukus pasiūlyta nauja idėja galėjo kilti tik iš sąvartynu vadintinų mergiūkštės smegenų. Ji trečiakursei pasirodė tokia pribloškianti, kad kelias sekundes tiesiog stovėjo be žado. Rudos akys išpūstos spoksojo į niekur. Vis dėlto ji gana greitai atsigavo:
-AR TU PABLŪDAI?! - suriaumojo, nors greičiau jau sukliko paukščio šeimininkė. Ne abejo, buvo įsitikinusi, kad taip su mylimiausiais gyvūnais elgtis nedera, tad įsiutusi žengė priekin.
Tačiau po kojomis lyg tyčia pasipainiojo spėtos užmiršti pupelės ir Alrisa skaudžiai dribo ant nosies, tą pat akimirką augintiniui sustingstant. Aštrus skausmas keliose vietose pervėrė kūną - pasklido prislopinta aimana. Jai tai tikrai atsirūgs! Pamažu, labai pamažu, juodaplaukė ėmė keltis, kaupdama visą neapykantą, spėjusią susidaryti nuo susitikimo pradžios. O tuo tarpu kvaiša narpliojo iš savo plaukų vargšą Saliamoną. Sustingdytas sparnuočio vaizdas įsirėžė atmintin ir sustiprino priešiškus jausmus. Atsistojus paukštis pagaliau buvo išlaisvintas. Šiek tiek apdujęs, bet, galima sakyti, sveikas, jis nusileido tiesiai Alrisai ant peties. Malonus svoris ramino.
-O dabar tavo eilė. - nereikėjo daugžodžiauti - menka tikimybė, kad mergiotė kažką supras. - Neprašiau, kad darytum moralinę žalą mano papūgai, tad ruoškis. - klastuolė greitai išsitraukė lazdelę ir nusitaikiusi į veidą tarė:
-Densaugeo.
Burtas neabejotinai pavyko - dantys išaugo ilgesni net už bebro. Hm, gal ją pradėti vadinti bebre? Pamąstė mokinė, paskutinį kartą pažvelgdama į priešę.
-Viso gero, buvo malonu susitikti. - sarkastiškai vyptelėjo ji ir nusisukusi pradingo tunelio tamsoje, net pamiršusi pasiimti paliktą žibintą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1144
  • Taškai: 35
  • Lytis: Moteris
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #102 Prieš 6 mėnesius »
Kai sutiktoji mergaitė plojosi ant grindų, Dori lūpas netyčia papuošė kažkoks pergalingas šypsnis. Bus jai čia mandravoti, pamanė tamsiaplaukė. Tačiau pergalė ilgai netruko, mat mergaitę, regis, labai įžeidė toks antrakursės poelgis - laikinai sustingdyti paukštį. Mendel ir taip galvojo, ir anaip. Kuo poelgis buvo blogas? Juk tai tos mergaitės paukštis įsipynė Dori į plaukus. Ką daugiau reikėjo daryti? Tas padaras net nenukentėjo. Tačiau tos merginos veide kaupėsi vis didesnis pyktis.
- Moralinę žalą tavo paukščiui? - stebėjosi klastuolė. - O kad tavo suknistas paukštis man padarė fizinę žalą, tai čia jau niekai?! - piktinosi.
Tačiau ilgai piktintis neužteko laiko, mat mergina paleido į Dori dantų augimo kerus, nuo kurių trumpaplaukė nespėjo nei pasitraukti, nei juos atmušti. Velnias, pamanė Mendel ir pajuto, kaip iš burnos ėmė lįsti ilgi dantys. Kadangi dvylikmetė buvo gera kerėtoja, ji greitai susitvarkė. Kerais sustabdė dantų augimą ir netrukus niekas nebūtų pasakęs, jog neseniai jos dantys buvo baisulinio ilgio.
Pamačiusi merginą tuneliuose ir ja susižavėjusi Dori tikrai nebūtų pamaniusi, kad jeigu ji leis kerus, tai būtent šituos. Jos galvoje kirbėjo kelios mintys, kad galbūt su ta mergaite ji net galėtų pakalbėti apie juodąją magiją ar panašiai. Kažkuri smegenų dalelė galvojo, kad ji čia buvo atėjusi įgyvendinti kokius nors blogus darbelius. Dabar Mendel suprato, kad klydo. Tai tik paprasta mergaitė, norėjusi pasisavinti Mendel skanumynus, galbūt linkusi pasityčioti iš kitų ir paleisti į juos nežalojančius kerus. Bet ne tokia, į kurią galėtum kreiptis juodosios magijos klausimais.
Laikant rankoje savo plaukų kuokštą Dori nusivylimą pakeitė pyktis. Kol ji tvarkėsi dantis, nebuvo kada tai mergaitei kirsti atgal. Ką Dori galėjo pabandyti jai padaryti? Galbūt paleisti nedovanotinus kerus? Kankinimo kerus? Ne, už tai antrakursei tikrai grėstų didelė bausmė. Tuomet ką? Kerais surakinti virvėmis ir pakabinti ore? Mendel nemažai buvo apsiskaičiusi išties negerų kerų. Bet apie tai svarstyti jau nebuvo verta. Tos panelės čia nebebuvo. Tad Dori tik suriko:
- Žiūrėk, neparkrisk eidama, kerėpla!
Dori kelias minutes pastovėjo atsirėmusi į sieną. Paskui sudaužė žibintą, kurį paliko toji pikčiurna. Galiausiai Mendel nutarė eiti į bendrąjį kambarį. Slampinėti nebebuvo nuotaikos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Erick Thompson Collins

  • I kursas
  • *
  • 9
  • Taškai: 19
  • Lytis: Moteris
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #103 Prieš 6 mėnesius »
  Buvo jau beveik dešimta valanda ryto. Erikas ir jo partnerė slampinėjo koridoriais. Na, tiksliau, slampinėjo tik Erikas, mat klastuolė nematė toliau savo nosies galiuko. Berniukas iš vis nesuprato, kaip partnerė susiranda kelią ir sugeba eiti. Tiesa, teko kelis kartus įspėti šviesiaplaukę, kad ji netrenktų galvos į koloną ar, užkliuvusi už išsikišusio plytgalio, neišsitiestų ant žemės visu ūgiu. Tačiau šiaip, pirmakursiui padarė įspūdį tikslingas mergaitės judėjimas. Iš šono net negalėjai pasakyti, kad ji akla, o tai buvo gana didelis privalumas.
 Sukdamas už kampo, Erikas žvilgtelėjo į lapelį, kurį davė Matthew. Ant jo buvo prašyta užuomina:
 
Citata
Giliai giliai po žeme,
Ten, kur tamsu ir baugu.
Gal ten slypi kokia nors dvasia,
Išnaikinanti milijonus šviesų.
Berniukas suraukė antakius. Tamsi ir šiurpi vieta, esanti giliai po žeme. Veikiausiai tai koks urvas ar ola. Bet ką reiškia paskutinės užuominos eilutės?
 "Gal ten slypi kokia nors dvasia, išnaikinanti milijonus šviesų", - mintyse pacitavo klastuolis. Galva buvo tuštut tuštutėlė, tačiau žodis "dvasia" kažką priminė.
 Staiga Eriko galvoje tarsi sprogo prisiminimas: lietus, barbenantis į langą, pilkšvo akmens siena, gobelenas, vaizduojantis didžiulį deglą ir keistas girgždesys, sklindantis iš po jo.
 Veikiausiai už to gobeleno kas nors slypi! Kokios nors durys, kopėčios ar liukas... - pagalvojo berniukas. Pagautas entuziazmo ir pergalės džiaugsmo, jau ruošėsi lėkti į mintyse raibuliuojantį koridorių, tačiau staiga pasigirdo garsus trinktelėjimas ir tylios dejonės.
 Erikas atsigręžė.
 -Dieve tu mano, bevarduke! - sušuko jis. Mintyse jau buvo įpratęs taip vadinti savo partnerę.
 Matyt, ji trinktelėjo galvą į koloną, - pagalvojo pirmakursis. Jis prisiartino prie šviesiaplaukės ir atsargiai, nenorėdamas jos išgąsdinti, patapšnojo per skruostą.
 - Nebijok, čia tik aš, Erikas. Ar nesusižeidei? - paklausė berniukas ir paslėpė veidą po juodo palto apykakle, kad nesimatytų raudonio. Jis bijojo ištarti bent žodį. Paprastai, jei namuose prabildavo, nusipelnydavo sužvėrėjusio tėvų žvilgsnio, todėl pasimokė, kad niekas nieko gero iš jo nelaukia.
 Vis dėlto, klastuoliui nesinorėjo palikti mergaitės tokioje padėtyje. Jis sukaupė visą drąsą ir atsargiai paėmė šaltą, smulkią šviesiaplaukės ranką.
 Na štai... Tuoj sulauksiu smūgio į skruostą ir ji nuo manęs pabėgs... - pagalvojo Erikas. Jis instiktyviai užsidengė veidą rankomis, bet nepajuto nei smūgio, nei diegiančio skausmo.
 Baisiai nustebęs, berniukas padėjo partnerei atsistoti ir nedrąsiai tarė:
 -Rodos, žinau, kur veda mūsų užuomina. Į tunelius. Nesijaudink, ten nėra taip jau šiurpu, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo, - šyptelėjo pirmakursis, džiaugdamasis, kad vienišumo akimirkomis tyrinėjo pilį. Klastuolis žinojo, kad jo surinkta anksčiau ar vėliau pravers.
 - Na, tai gal tu turi vardą? Ar taip ir vadinti tave bevarduke... Na, žinoma, galiu, jeigu tau...Tai... Patinka, - staiga sutrikęs murmtelėjo Erikas ir nervingai pasikasė pakaušį.
 Norėdamas išsklaidyti įtampą, berniukas tvirčiau suspaudė klastuolės ranką ir, laukdamas atsakymo, lėtai, žingsnis po žingsnio, vedė ją pirmyn, tunelių link.
 Atsargiai, atsargiai... Jeigu ji per mane nukris, tikrai man neatleis... - įsitempęs galvojo pirmakursis.

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • VII kursas
  • *
  • 173
  • Taškai: 110
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Tuneliai
« Atsakymas #104 Prieš 6 mėnesius »
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]     

     Vėtrūnei koledžo vadovo sugalvotas žaidimas atrodė tikrai įdomus ir nuteikiantis linksmai, bei vienijantis koledžą. Vienintelį trūkumą, kurį matė žinojo Kristė, tai buvo tai, kad vadovas nepasistengė pasirūpinti, jog žaidime galėtų dalyvauti kiekvienas pilnavertiškai. Pavyzdžiui tokie kaip Vėtrūnė tikrai negalėjo dalyvauti pilnavertiškai šiame žaidime dėl to, nes, pirma, ji buvo akla ir, jeigu ne jos žaidimo kolega, niekaip nebūtų sužinojusi kokios gi užuominos slypi tuose lapeliuose. Antra, dėl to, kad baltaplaukė čia naujokė, ji nepažinojo taip gerai Hogvartso, kaip kiti jos bendraamžiai ar šiaip čia besimokantys mokslieviai, todėl, vėlgi, tos užuominos jai nieko nesakė. Trečia, vėl dėl aklumo, mergina negalėjo rasti naujų užuominų, net jei ir galėtų jas perskaityti. Ir, ketvirta, vaikai iš užsienio šalių (ar iš kito žemyno, iš via), nemokantys gerai anglų kalbos, negalėjo gerai suprasti mįslėse pateiktų mandrių angliškų žodžių. Šis koledžo vadovo atsainumas tikrai nepadėjo Kristei jausti pritampančiai ir visai nepatiko - argi koledžo vadovas neturėtų pažinoti savo mo, ką turi, ir Kristina tikrai vertino šią galimybę susipažinti su pilimi ir bendrakoledžiais. Juo labiau džiaugėsi, kad ją pasirinko ne kas kitas, o akivaizdžiai jaunesnis vaikinas už pačią Kristę, kuris buvo toks paslaugus ir su mielu noru padėjo klastuolei nusigauti iki ten, kur vedė jų pirmoji užuomina. Tai buvo labai paslaugu iš jo pusės. Tiesa, daugelio žodžių, kuriuos aiškino tas klastuolis, Vėtrūnė nesuprato, nes jos anglų kalbos žinios buvo vis dar menkos, tačiau, kaip ir visada, stengėsi neįžeisti žmogaus ir neparodyti, kad nesupranta. Per visą laiką, kurį praleido drauge, Kristė tesuprato vos kelis žodžius, paskutinieji buvo „Aš Erikas“, „Vardą?“ (sakinio konteksto mergina nesuprato, tačiau iš klausiamos intonacijos buvo galima manyti, kad klausima jos vardo), „Tau patinka“.
     - Mano vardas ilgas. Vadink mane tiesiog Vėtra, arba Trūne. Arba Kriste, - šyptelėjo mergina ir toliau sekė Eriką. Tačiau tuomet jis paėmė ją už rankos ir tai buvo... Kažkas kitokio, niekas jos neimdavo už rankos, kad padėtų nueiti kur nors. Tai buvo... keista, tuo pačiu ir malonu. Iš tokio netikėtumo ji kiek raustelėjo, instinktyviai truktelėjo ranką, mėgindama ją ištraukti, tačiau tada sąmoningai tik stipriau suspaudė jam ranką ir nemokėdama angliškai, pratarė ispaniškai, gimtąja kalba:
     - Atsiprašau... Tai kur toliau? Geriau aš tik seksiu tave, nes pati nieko neišmanau, - kreivai šyptelėjo. Kristė turėjo omeny, kad nieko neperskaito, nesupranta ką jis šneka angliškai (būtų laimė, jei Erikas prabiltų ispaniškai), yra naujokė šioje mokykloje ir nieko neregi.
Nėra nieko stipriau už norą gyventi