[Auris Senkleris]

- O taip. Aišku ateik. Jei tau patiks, tai galėsi ir prisidėti. Galėsime tau paaiškinti žaidimo taisykles, jei norėsi pažaisti kartu. - Džiugiai pasakė jai.
- O kiek kartų bandei pakilti? Galbūt bijai nukristi? - Paklausė.
Kai mergaitė papasakojo, kad už durų buvo jos pačios namai Auris vėl pagalvojo apie tai kaip jai trūksta tos pievos. Gal man parašyti laišką jos tėvui? Svarstė vaikinas. Kas nutiks, jei ji ten trumpam nuvyks paviešėti? Juk Sakurai to regis labai trūksta. O kai ji pakvietė užeiti tai kažkaip nustebo. Kambarys aišku tebuvo Sakuros namų imitacija. Bet vis tiek. Ak, jei ne tie prakeikti Dolohovai viskas būtų taip gerai. Auriui net pradėjo atrodyti, kad mokykloje atrado sau tinkamą vietą ir nuoširdžiai patinkantį darbą.
- Išties norėčiau. Ačiū, kad pakvietei. - Pasakė ir įžengė paskui ją. Auriui uždarius duris koridorius liko tuščias.

[Dori Mendel]

Šiandien buvo pirmadienis. Pas Alaną į kambarį iki pareikalavimo Dori turėjo ateiti ir vakar, tačiau laukdama, kol užmigs bendrakoledžės ir galės išsliūkinti, nulūžo pati pirmoji.
Jau ne viena klastuolė užsiminė pastebėjusi, kad Dori naktimis dingsta. Ėmė klausinėti. Tai šeštakursei nepatiko, tad ji prieš išeidama pradėjo laukti, kol visos sumigs. Deja, Ema Rouzvut užparpė tik gerokai po pirmos. Tad dabar tiek ir buvo.
Žinoma, merginai patiko miegoti Alano glėbyje, tačiau visumoje visas šitas reikalas jau ėmė užknisti. Pirma, Alanas Grifų Gūžtoje praktiškai neturėjo draugų. Antra, jiedu amžinai būdavo nepailsėję, o juk reikėjo ruoštis egzaminams, ypač raudonplaukiui, mat šiais metais jam egzaminai bus nepaprastai sunkūs.
Štai, kad ir dabar. Dori laukė, kol užmigs klastuolės, o Alanas vis dar laukia Dori. Jie dar pasiglaustys, pasiplepės, ir greičiausiai užmigs ne anksčiau nei antrą nakties. O rytoj anksti keltis.
Pačioje pradžioje, tas pirmas naktis, kurias juodu praleido kartu, paauglė jautėsi nepaprastai laiminga, bet kuo toliau, tuo mažiau visa tai teikė džiaugsmo.
Be to, Mendel ėmė ir prabudinėti naktį, sapnuodavo, kad porelę kažkas įskundė. Tikrai, jeigu juos kas nors pamatytų, tikriausiai būtų ne pyragai, o gal dar ir Auriui bėdų pridarytų, juk jis tai žino, kad pusbrolis persikraustęs į kambarį iki pareikalavimo, o yra Grifų Gūžtos vadovas.
Apie tai galvodama mokinė pėdino stebuklingojo kambario link.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Šiandien buvo pirmadienis. Savaitės pradžia visada rodėsi sunkiausia, nors savaitgalis buvo praleistas be įkyrėjusių mokinių. Ir be vyno, kurį buvęs herbologijos profesorius itin mėgo. Tiesiog ramus laikas paskendus mintyse, vaikščiojant po nuošalias Hogvartso apylinkes. Vis dėlto darbo diena susikurtą šiokią tokią ramybės tvirtovę beveik iškart sunaikino. Ir kaip dabar ištverti nepaleidus kokių Locomotor Mortis kerų į nepaklusnų mokinį? Juk islandas ir taip vos laikėsi neperžengęs beprotybės ribos. Todėl nenuostabu, kad pilyje įsivyravus tylai, jis nusprendė pasivaikščioti.
Pamažu, labai pamažu nuotaika taisėsi. Ne, ji netapo tobula, tiesiog iš labai blogos pasiekė prastos lygį. Tačiau šis pasiekimas buvo gana žymus, kad vaikinas pradėtų kreipti dėmesį ir į aplinkinius dalykus. Kaip tik visai netrukus jis išgirdo žingsnius. Tylius, tarsi tas žmogus visai netrokštų būti užtiktas.
-Mokinys… Bus jam išsirengti į naktines keliones. - giliai atsiduso profesorius bei patraukė garso link. Kad ir kaip negeidė šią akimirką bendrauti, taisyklių pažeidinėtojų neketino praleisti pro akis ausis. Nors pats ne kartą ir ne du maklinėjo po tamsų Hogvartsą, dabar jis turėjo tam tikras pareigas.
Murmtelėjo burtažodį, panaikinantį žingsnių keliamą triukšmą ir leidosi į kelią. Po minutės jau sekė mokinį (ar mokinę). Nors nenumanė, kur anas traukia, Sigurdas nusprendė nutverti jam dar nepasiekus tikslo.
-Ir ką gi mes čia turime? - niūrus balsas nubangavo tuščiu koridoriumi, pasivydamas naktinėtoją. Vylėsi, kad tas nenuspręs surengti gaudynių, o verčiau ims nuvalkiotai teisintis. Laidytis kerais neturėjo ūpo.

[Dori Mendel]

Dori krūptelėjo. Nedaug trūko ir iki to, kad tamsiaplaukė suspiegtų, tačiau vis dėlto susilaikė. Iš pradžių išsigando, mat balso savininkas sugebėjo prisiarti tarsi visiškai be garso. Tačiau atsigręžusi susivokė, jog tai žmogus. Ir jau norėjo apšaukti, kad šis ją išgąsdino, bet tik pašvietus burtų lazdele sekėjui į veidą pavargusią smegeninę pasiekė faktas, kas yra prieš ją esantis asmuo. Profesorius Rūgpienis!
- Na, tai kuri? - piktai paklausė Mendel. - Kuri čia pas mus skundalė? Kurią man reikės nudėti?
Žinoma, kad kažkuri mergina iš miegamojo Dori apskundė šitam surūgėliui. Juk jis - Klastūnyno vadovas.
- Aš lunatikuoju, - pridūrė prisiminusi, kad kaip ir reikėtų pasiaiškinti.
Ir iš tiesų. Dori vilkėjo veliūrinę violetinę pižamą. Tačiau buvo su batais. Ant pečių - kuprinė, kurioje rytojaus laukė įprastiniai drabužiai ir knygos.
Aišku, kad tai turėjo anksčiau ar vėliau nutikti. Juk čia gyvatynas, tas mūsų koledžas, ne kitaip, mintyse galvojo šeštakursė. Rūpintųsi savais reikalais.
- Ir, galiausiai, man jau ne dvylika! - nepasitenkinimas netyčia išsprūdo iš mokinės. - Ne taip jau ir seniai pats dar buvote mokinys, aš jus atsimenu! Mokėtės, berods, Grifų Gūžtoje! Tad neturite tei...
Ir Dori užsikirto. Deja, ji iš tiesų puikiai žinojo, kad dabar Hallgrimsson turėjo pilną teisę jai aiškinti. Galiausiai merginos lūpas paliko gilus atodūsis ir ji ėmė vartyti akis.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Keista, bet naktinėtoja, kaip netrukus paaiškėjo, nė kiek nesutriko: tuoj pasirodė ryški spingulė, kuri vos neapakino Sigurdo.
-Gesink šviesą. - suburbėjo jis, prisidengęs delnu. Mažų mažiausiai troško išvysti vadovaujamo koledžo mokinę, bet to nebepakeisi. Regis, klastuoliai egzistavo vien tam, kad laužytų taisykles, esamas ir ne. Žvilgsnis rūsčiai vėrė šeštakursę, kai ši bergždžiai ėmė ieškoti skundikų. - Tavo žiniai, galėtumei labiau pasistengti, jei jau ruošiesi į naktinius žygius. Ir nebandyk išsisukinėti, - nutraukė nevykusį pasiteisinimą, - kiaurai permatau. Iš tavęs tokia gera melagė kaip iš manęs Klastūnyno vadovas. - tariant paskutinį sakinį balsas nė kiek nepakito. Tad išties buvo sunku suprasti, ar jis pasitelkė sarkazmą.
Tyla nusėdo it dulkės, išlaisvindamos pačias netikėčiausias mintis. Greičiausiai jos pradėjo skrieti ne tik profesoriaus, kuris nelauktai susimąstė apie buvusį herbologą ir jo dabartinius gyvenimo kelius, bet ir Dori galvoje, mat po kelių ilgų sekundžių ramybė dingo. Mergina ūmai prapliupo tokia žodžių tirada, kad šviesiaplaukis net nežymiai atsilošė, nors visas įspūdis susigadino išgirdus apie Grifų Gūžtą. Lūpos pavirto į siaurą brūkšnį, tarsi saugodamos šiurkštų atsaką į išsišokimą. Jos kol kas grėsmingai tylėjo, augant įtampai tarp dviejų žmonių kažkokiame prieblandoje skendinčiame koridoriuje.
-Deja, aš turiu tam teisę ir ja atitinkamai pasinaudosiu. - Beveik nepastebimas lazdeės mostelėjimas prieblandoje ir... - Accio kuprinė. Patikrinsiu, ką tu joje nešiojiesi ir tada pažiūrėsim. Vienaip ar kitaip, tau teks grįžti į lovą. - Nukirto jis, svarstydamas, kaip nubausti prasižengėlę. Areštas plaunant arklių gardus ar kažką panašaus atrodė kiek  per švelnus. Ką gi mes čia turime? Knygos? Rūbai? Na, akivaizdu, kad ne magiškieji narkotikai. Kiek lengviau atsikvėpė islandas, rausdamasis toliau.  - O kas čia?  - tarė, ištraukdamas keistą daikčiuką, kurio paskirties negalėjo suprasti.

[Dori Mendel]

Dori, vis dar vartydama akis, nuleido burtų lazdelę nuo profesoriaus veido, tačiau šviesos lazdelės gale neužgesino. Dabar švietė į grindis.
Į paauglės replikas apie tai, kad neseniai Hallgrimsson pats buvo mokinys, šviesiaplaukis nieko neatsakė. Kiek Mendel įmatė šioje prieblandoje, jis buvo baisiai nepatenkintas, tačiau klausimas, ar šitas žmogus apskritai kada nors būna patenkintas? Tad nieko neįprasto, ar ne?
Deja, bet koledžo vadovas nebuvo tas asmuo, kurio dėmesį būtų įmanoma nukreipti kalbomis. Šeštakursė tuo įsitikino jau per pamokas, o dabar tai dar sykį pasitvirtino. Jis neužkibo už kabliuko, kaip kad daugelis žmonių užkimba, ir netuščiažodžiavo.
Ir staiga Dori pajuto, kaip jos kuprinė, patogiai įtaisyta ant pečių, pradėjo nuo jų mautis. Mergina buvo pajėgi sustabdyti šitą veiksmą, tačiau to nepadarė. Tiesiog nustebo. Išpūtusi akis stebėjo, kaip profesorius apžiūrinėjo kuprinės turinį. Regis, jis susidomėjo rašiūnu.
- Kas čia? - dar labiau nustebusi prabilo Dori. - Kaip galite klausti, kas čia? Žinokit, lenta demonams kviesti, - suprunkštė. - Tik atsargiai! - staiga susirūpino. - Nesulaužykit, Alanas ir taip tikriausiai ilgai vargo, kol sutvarkė...
O kad tai rašiūnas, mokinė taip ir nepasakė. Netikėjo, kad profesorius galėtų nežinoti apie šį daiktą. Juk jis toks jaunas!