[Ariella Annė Brown]

Žana gavusi pažiūrėti laišką sumišusi pradėjo jį skaityti, po kelių sekundžių ji pajuto, kaip sidabrinė ašara nusirito jai per skruostą. Kerėjimo profesorė neturėjo žodžių, tačiau prisėdo prie astronomijos profesorės Willy ir ją stipriai apkabino. Manau, kad kol ši profesorė neišverkė visų savo šaltų ašarų turiu jai pasakyti bent kelis šiltus ir paguodžainčius žodžius...
-Willy, aš suprantu, koks tau sunkus šis į pragarą panašus laikotarpis, tačiau ašaros čia niekuo nepadės. Jeigu tau tai kažkuo padės aš neseniai netekau savo močiutės, kuri man buvo artima, bet mokykloje to skausmo ir sidabrinių ašarėlių aš rodyti negaliu, mes turime būti pavyzdys visiems Hogvartso mokiniams, nes jie visad ima pavyzdį iš mūsų. Taip pogi noriu tau pasiūlyti šių imbierinių sausainių, kepiau aš juos su meile, kurios gali būti, kad tau dabar labai trūksta, -į ausį Willy'ei šnipšdėjo Mokslinčė. Žana dar stikriau apglėbė merginą ir laukė bent vieno žodelio iš jos lūpų.

[Magdelė]

 Išsiverkus Vilei išties palengvėjo. Ji buvo dėkinga Žanai už jos kompaniją ir ramybę, šiltus apkabinimus ir nepaprastą nuovokumą. Paėmė vieną ir atsikando. Su lig kiekvieno kasneliu, tirpstančiu burnoje lyg sniegas pavasarį ji juto meilę, viduje imbierinio sausainiuko tvyrojo meilė. Mergina apglėbė Žaną per pečius ir palaimingai užsimerkė.
 -Nuostabūs sausainiai, - nuoširdžiai, bet tyliai tarstelėjo ji.
 Net pati nustebo išgirdusi savo balsą. Jis nebebuvo toks švelnus ir melodingas, kaip seniau. Dabar jis priminė rimtos merginos, einančios gyvenimo rūpesčių išvagotu keliu, balsą.
 - Ryt ketinau vesti naują pamoką, bet jaučiu, teks atsisakyti ir nustumti šį dalyką į antrą vietą. Žinoma, profesoriavimas man labai rūpi, bet...,- ji metė reikšmingą žvilgsnį žvilgsnį į Žaną ir pabaigė sakinį, - Neturiu nuotaikos ir jėgų tai daryti.
 Ji prisiglaudė prie kerėjimo profesorės ir apglėbė ją. Tada lazeriniu žvilgsniu atakavo sausainių maišelį ir paėmusi dar vieną krimstelėjo. Džiaugėsi, kad yra su Žana. Dabar jos reikėjo taip, kaip niekad. Jokios kitos draugės dabar ji nenorėtų čia matyti. Džiaugėsi, kad tą snieguotą gruodžio dieną nužingsniavo į Kiauliasodį ir sutiko ten šią merginą. Tas įvykis padėjo užsimegsti jų draugystei.

[Ariella Annė Brown]

Žana išgirdusi Vilės balsą apstulbo, jis labai pasikeitė jis skambėjo lyg daug gyvenime patyrusio burtininko, kas Žanai atrodė pakankamai keista. Mergina suprato kas yra tikra draugystė, nes vaikystėje draugai pas ją buvo retas reikalas. Kerėjimo profesorė suprato, kaip draugai gali padėti ir išgelbėti nuo sunkaus skausmo. Ji ramiai atsiduso ir tarė:
- Džiaugiuosi, kad sutikau tave, Vile, tu esi saulės spindulėlis manąjame gyvenime, ačiū, kad esi ir tikiuosi tokia pati ir išliksi, nes esi viena geriausių draugių per visus mano pragyventus ilgus trisdešimt metų. Atrodo, kad mano gyvenime tu esi saulė, be kurios būčiau visiškai nelaiminga ir taip pat jaučiu, kad tokia išliksi ir amžinai.
Žana apglėbė savo draugę ir sau linksmai nusšluostė ašaras.

[Magdelė]

Vilė nurimo, o po Žanos žoidžių pavyko nuoširdžiai nusišypsoti:
 - Tu taip pat esi ryškiausias spindulėlis mano gyvenime, mieloji Žana ir turiu nuostabią idėją: gal norėtum užsukti į mano kabinetą? Paplepėtume, kaip tik turiu gardų, ką tik iškeptą pyragą. Išvirčiau kakavos, pasėdėtume prie židinio…
  Malonioji Žana…svajingai pamanė merginaNiekada nepamiršiu jos pagalbos...
 Pro langą įlėkė kaukiantis, vėsus vakaro skersvėjis. Tada Vilei ir toptelėjo:
 Kie dabar valandų? Ar vakaras, ar rytas?
 Per visą nerimą, sielvartą ir  draugystės akimirkas su kerėjimo profesore ir jos naująja drauge valandos lėkė didžiuliu greičiu. Pažvelgusi pro langą, ji pamatė, kad kalnų viršūnės dažosi rausva spalva, o medžiai žibėjo auksu. Pavargusi mergina atsisuko į Žaną ir kilstelėjo antakį, laukdama atsakymo.

[Ariella Annė Brown]

Išgirdusi klausimą Žana dar ilgai galvojo ką gi ir beatsakyti astronomijos profesorei.
- Mielai su tavimi nueičiau išgerti kavos ar arbatos. Galiu ir savųjų keptų sausainių atsinešti, nes man atrodo, kad tau jie visai patiko.
Žana džiaugėsi sutikusi tokią geraširdę profesorę, kuri atrodo, kad visada ras išeitį bet kokioje situacijoje, kad ir kokia baisi arba šlykšti ji bebūtų.
Mokslinčė pažvelgė pro langą ir pastebėjo bėgiojančius ir žaidžiančius vaikučius, kurie linksmai leido laiką mokykloje ir vis dar prisiminė nuostabias pirmas dienas Hogvartse, kurios buvo prieš 19 metų. Žana buvo Varno Nago koledže ir sutiko daug nuostabių draugų su kuriais ji bendrauja iki šiol, tačiau jos mintys greitai išsisklaidė, mergina pasuko durų link, nes jau ruošėsi eiti link kabineto.

[Roma Keit]

  Gražus vakaras. Tamsu. Roma sėdėjo mokytojų kambaryje planuodama apie pamokų temas. Čia buvo malonu ir gera. Židinys tiesiog kvietė prieiti arčiau ir pasišildyti, nors dar tikrai nebuvo šalta. Priešingai - už lango švietė ir šildė saulutė, kuri dabar tik kvietė išeiti į kiemą, tačiau profesorei buvo mieliau likti čia, šiame nuostabiame kambaryje, kuris turėjo slėpti daugybę istorijų ir mokytojų džiaugsmų bei vargo.
  Pamokos jau turėjo prasidėti, todėl moteris norėjo viską galutinai susidėlioti. Taip, vadovėliuose buvo daug temų ir informacijos apie jas, tačiau to tamsiaplaukei neužteko. Ji norėjo susirasti daugiau informacijos ar knygų apie jas. Juk magiškųjų gyvūna priežiūra, todėl reikėjo ir susitarti dėl gyvūnų atsivežimo. Taip, moteris galėjo mokiniams tik kalti teoriją į galvą, tačiau jau turėjo patirties žinojo, kad pasinaudojant praktika mokiniai viską įsisavina greičiau. O dar kur išvykos, kurias reikėjo susiplanuoti. Šiais metais ji tokių jau numatė. Žodžiu, darbų ji turėjo daug.
  Po keliolikas tokių minučių ji atsiduso. Prieš save turėjo užrašų knygelę ir magišką kalendorių į kurį galėjo prirašyti ištisas litanijas, o langelis vis tiek atrodys tuščias, bet jį palietus visa informacija pasirodytų. Jei netilptų visame kalendoriuje tada turėtų būti ore. Tačiau ar tikrai moteris dar nežinojo. Nenorėjo amžinai rašyti tik tam, kad išbandytų naująją prekę. Šį kalenorių ji rado labiausiai mokinių pamėgtoje vietoje - “Magiškose Vizlių šunybėse”. Pieš pat naujus mokslo metus šioje parduotuvėje buvo sausakimša, tačiau net ir metų viduryje ten netrūkdavo lankytojų. Bet net to kimšimosi ji nepagailėjo, nes ši priemonė jau labai gelbėjo.
  Taip profesorė ir užsisėdėjo. Norėjo šiandien padaryti kuo daugiau, kad paskui nereiktų paskutinę minutę planuoti ateinančių pamokų temų. Tuo labiau šį vakarą ji turėjo laiko į valias. Taip sėdėdama ji išgirdo durų girgždesį.

[Badis Smudge]

Jam skaudėjo galvą. Stipriai. Reikėjo vaistų. Tačiau žvalgas nevartojo jokių tablečių. Reikėjo pasidaryti žolinių vaistų.
  Badis atsargiai stumtelėjo mokytojų kambario duris. Jam, kaip žvalgui, buvo įaugę į kraują būti budriam, mat už durų visad galėjo slėptis pavojus. Bet šįkart jo nebuvo, o durys baisiai sugirgždėjo, vyras net susiraukė.
- Reikia sutepti. - burbtelėjo įėjęs ir uždaręs duris. Iš karto pastebėjo kambaryje sėdinčią moterį, bet to neparodė. Tiesiog ramiai išbūrė alyvos statinę su teptuku ir lėtai sutepė durų vyrius. Nedarė staigių judesių, žinojo, tada galvos skausmas sustiprėtų. Padarinėjo duris. Dabar jos neišleido nė garso. Badis pradangino teptuką ir alyvą.
  Žvalgas kaip visada vilkėjo pilkai ir žaliai dėmėtą žvalgo apsiaustą, susiliejantį su aplinka, bei buvo užsitraukęs gobtuvą, veido nesimatė. Ant juosmens buvo prisegtas diržas su dviguba peilių įmaute, joje gulėjo ilgas saksų ir trumpas svaidomasis peiliai, o prie įmautės kabėjo strėlinė su dvidešimt keturiomis strėlėmis. Ant peties, aišku, kabėjo didysis lankas. Ir dar jis turėjo pirmos pagalbos vaistinėlę su žoliniais vaistais. Visi žvalgai tokias turėjo.
  Badis priėjo prie mokytojų kambario virdulio ir užkaitė, o kol vanduo užvirė, į rudą puodelį pridėjo žolelių nuo galvos skausmo. Praėjus dar penkioms minutėlėms, arbata nuo galvos skausmo buvo gatava, tačiau karšta. Žvalgas pamatė, kad ugnis židinyje jau beveik užgęsusi, todėl priėjo, paėmė žarsteklį ir pakurstė, įmetė dar porą malkų. Tuomet pasiėmė arbatą ir klestelėjo ant sofos.
- Ką veiki, Roma? - tarė moteriai, į kurią anksčiau nereagavo ir nusimetė gobtuvą.

[Roma Keit]

  Roma taip nekentė tų durų! Kad ir kas ir kad ir kaip švelniai jas darė, atrodydavo, kad ateina kažkoks monstras. O kas už durų? Kolega. Profesorė kurį laiką jį stebėjo, o paskui vėl įniko į tvarkaraštį.
- Planuoju pamokas ir namų darbus... Galvoju, ar reikia mokinius pamokyti apie tuos artefaktus... - pasakė ir atsiduso. - Mokiniams vertėtų žinoti kaip apsaugoti augintinius nuo jų, bet... Tai labai nedera prie šių metų temų... Ką tu darysi? - paklausė ir minutę patylėjo. - Nesąmonė kažkokia, ar ne? Ir išvis, kas galėjo sugalvoti magiškus artefaktus slėpti mokykloje?! Juk tai daugiau nei kvaila! - vos laikėsi. Visa ši situacija buvo labai keista, bet kartu ir bloga. Žinių mokiniams reikėjo, bet moteris buvo susiplanavusi šiais metais stipriai griebti drakonų temą ir to plano tikrai laikėsi. - O tu apie tai mokysi? Ką šiaip manai apie šitą situaciją?

[Badis Smudge]

Roma pasakė planuojanti pamokas. Badis susimąstė. Jis niekuomet nesigrauždavo dėl to, kas buvo. Buvo tai buvo, ir tiek. Bet dabar kažkodėl pasijautė nejaukiai.
- Tai gal sutrukdžiau? - atsiprašomu tonu paklausė. - Tau gal arbatos, kavos? - dar pasiūlė, pamanęs, kad geria skanią arbatą, o kolegei nieko nepasiūlo. Užvirė kalba apie artefaktus. Viskas pastaruoju metu sukosi tik apie artefaktus. - Ne, aš pamokų nekeisiu vien todėl, kad kažkas pradėjo gabenti tuos daiktus į mokyklą. Taip, suprantu, tai pavojinga, bet apie tokius dalykus gali pamokyti Auris, arba šiaip kažkas. - taip. Auris buvo ANJM mokytojas, tai jo specialybė. - Situacija, situacija... Na, ji išties kebli. - Badis buvo žvalgas, dalyvaudavo karinėse operacijose, tad išmanė atakos subtilybes. - Supranti, dabar kažkas kvaršina žmonėms galvas. Tai kažkam naudinga. Mat jeigu žmonės galvos tik apie artefaktus, praras budrumą, tas kažkas gali tarkim, užpulti mokyklą. Taip dažnai daroma, ruošiantis atakai. Žmonių dėmesys nukreipiamas prie vieno dalyko, kuris galimai net nėra tikras, o tuo metu atsitinka kažkas daug rimtesnio. Bet tai tik mano pamąstymai. - užbaigė pamokslą žvalgas. Atsiduso. Matė, kad Romai patinka židinio skleidžiama šiluma. Bet jam labiau patiko grynas oras, ir dabar jo norėjosi. - Tu nieko prieš, jei praversiu langą? Norisi gryno oro.

[Roma Keit]

- Ne, viskas gerai, - nusišypsojo moteris. - Ne, arbatos nemėgstu, o kavos vakare prisigerti nenoriu, - juokėsi.
  Išklausiusi Badžio kalbą, Roma nusijuokė. Jo versija atrodė pakankamai kvaila.
- Prisižiūrėjai žiobariškų filmų? - tėviškai nusišypsojo, nors buvo vos keleriais metais už jį vyresnė. - Kam kvaršinti galvas? Jei norėtų kvaršinti, paslėptų ministerijoje ar tarp žiobarų, o čia tiesiog nori paslėpti arba pakenkti tam tikriems žmonėms, kurie dar mokosi arba dirba Hogvartse. Bet gerai, pakalbėkime lengvesne tema, nes aš vis dar nežinau, ką daryti. Kaip tau magijos istorija? Patinka šis mokomasis dalykas? - paklausė. Norėjo sužinoti, kaip jam sekasi, nes dirbti kelis pirmuosius metus Hogvartse tikrai nebuvo lengva. Ji prisiminė savo pirmuosius metus, kai mokiniai norėdavo ją išbandinėti. Ir dabar tokių atsiranda, bet jau daug mažiau. Žinoma, dauguma tų jau baigė Hogvartsą, o jų vietą pakeitė kiti, ne tokie agresyvūs mokiniai.

[Badis Smudge]

- Na, jei nenori, tai gerai. - tarė, nes neturėjo supratimo, ar kolegė tai sako iš mandagumo, ar iš tikro nenori. Tokie dalykai jam buvo svetimi, mat jei jau jis kažko norėdavo arba ne, rėždavo tiesiai šviesiai. - Greičiausiai prisižiūrėjau. - Badis tai pasakė bejausmiu balsu bei veidu. Nevalia dabar plepėti, kad jis žvalgas, bla bla bla, tralialia. Ir atskleisti visos slaptos žvalgų tarnybos informacijos. - Pripažįstu, tavo versijoje irgi dalis tiesos. Hm, magijos istorija daug įdomiau už kerėjimą. Turiu omeny, kaip dėstomasis dalykas. Ir patinka daug labiau. Mokyti sekasi gerai, neturiu problemų su išsidirbinėjimais mokinių. Šiais metais esu susitelkęs į Poterio ir Ridlio, bei jų giminių temas. O kaip tau magiškų gyvūnų priežiūra? Kaip sekasi vadovauti Klastūnynui? - paklausė. Į klausimą apie lango atidarymą žvalgui Roma neatsakė. Jis pakartojo klausimą. Laukė atsakymo.

[Roma Keit]

- Smagu, kad tau patinka, - nusišypsojo Roma. - Na, dirbau jau tikrai ne vieno dalyko profesorės vietoje, bet magiškųjų gyvūnų priežiūra yra vienas iš man labiausiai patinkančių, jei ne tas vienintelis, - nusijuokė. Taip, išties magiškųjų gyvūnų priežiūra jai patiko. Ir šiaip kaip mokslas, ir jį dėstyti. Nei vienas kitas dalykas jai nelipo taip, kaip šis. Na, gal dar ateities būrimas buvo nieko, tačiau visi mokiniai į šį dalyką žiūrėdavo nepatikliai, o ir į pačią Romą kartais žvelgdavo kaip į kvailę. Žinoma, ji žinojo, kad ir dabar tokių mokinių atsirastų, tačiau buvo tikra, kad jau ne tiek.
- Žinoma, praverk! - pasakė ir paskui susivokė, kad, rodės, šį klausimą jau buvo girdėjusi, tačiau neatsakė. Na, bet džiaugėsi, kad išgirdo jau dabar. Velnias, reikės klausą pasitikrinti! Pagalvojo profesorė.