[Miona Hera]

- Na... - dvejojo, ar sakyti, nes esti burtininkų, kurie nekenčia žiobarų, tačiau numojo ranka į tai, kaip gali kas nors reaguoti. Kuo nors kitu apsimesti medaus spalvos plaukų savininkė visiškai nenorėjo. Atrodė negarbinga, - aš kilusi iš žiobarų. Esu pratusi dirbti rankomis. Ir tikrai nieko baisaus, kad viską atliekat burtų lazdelėmis. Juk taip praktiškiau ir laiko sutupoma, - gūžtelėjo pečiai ir šyptelėjo. - Žinai, reiktų pasimokyti tokių kerų. Kaip galėjau nepagalvoti! - šūktelėjo. - Gal žinai kokių nors? Man visai praverstų.
Mergina tikėjosi, kad taip išsklaidys šiokią tokią įtampą. Taip pat, rudaplaukė visada norėjo sužinoti ko nors naujo. Ypač išmokti naujų burtų, nors jų ir taip žinojo pakankamai daug. Daugiau nei trėtų žinoti jos metų moksleivis.
Keturiolikmetė grifiukė susijuokė, kai Stevie šiek teik pasišaipė iš pačios savęs. Buvo smagu sutikti tokį gan atvirą žmogų. Be to, mokinukė labai norėjo ko nors užvalgyti, kadangi kekso suvalgė vos gabaliuką. Ji nesiskundė, tačiau pilvas nuo pat ryto grojo maršus, ir gurgesys jau buvo spėjęs įkyrėti. Stebėjosi, kaip niekas dar negirdi.
Išgirdusi nuostabos kupiną Stevie balsą Miona pasisuko ir išvydo tikrai pasakišką pyragą. Abejojo, ar matė šį, kai ieškojo kiaušinių. Kita vertus, čia galėjo pasidarbuoti ir elfai.
- Žinai, gal tu ir teisi. Nieko čia ypatingo. Bet ir abejoju, ar virtuvei reikia ko nors labai prabangaus, - uosdama gardų kvapą, kuris nė kiek nenugaravo, nors pyragas ir tūnojo šaldytuve balažin kiek laiko. - Ak, kaip jis gardžiai atrodo! O peilis... Hm... Neturiu idėjų. Turėtų būti lyg ir stalčiuj.
Šiaip taip atplėšusi akis nuo gardaus deserto nužvelgė virtuvę. Nieko, kas praverstų nepamatė, bet darsyk nužvelgusi pastebėjo didžiulį mėsinį peilį. Kaip aš jo pirmai nemačiau?
- Šita... - nukabindama nuo vinutės paėmė ir iškėlė, - nieko kito neradau, tik šitai... Bent pjauna. Ką manai?

[kablelis]

- Tada suprantu, kodėl puoli tvarkytis, - nusijuokė Stevie. Ir iš karto suprato, kad tai gali skambėti itin nedraugiškai, tad skubiai pridūrė: - Bet tu nemanyk, kad aš šaipausi ar prikaišioju. Aš gerbiu visus žmones, tiek žiobarus, tiek burtininkus. O žmonės, nevengiantys darbo, yra iš viso patys geriausi.
Darbas skambi kaip padlaižė papriekaištavo sau Stevie. Pagalvojusi, kaip jai sunku įtikti pačiai sau, kuriam laikui susimąstė. Mintis pertraukė koledžo draugės pateiktas klausimas. Rudaplaukė susimąstė.
- Deja, niekas neateina į galvą. Manau, reikės pasižiūrėti kokioje nors protingoje knygoje. Nes tokie kerai yra tikrai pravartūs.
Mergaitė buvo be galo patenkinta, kad Miona susižavėjo pyragu. Jis atrodė taip puikiai, kad Stevie sunkiai valdėsi - labai knietėjo tiesiog įkišti ranką, atsiplėšti gabalą ir suvalgyti. Tačiau pačiu laiku jaunesnioji grifiukė pamatė peilį. Milžinišką peilį. Tačiau kai pyragas atrodo taip puikiai, joks peilis negali jo sugadinti.
- Puiku! - entuziastingai sušuko Stevie. Ji paėmė peilį ir atsisuko į pyragą. - Na, drauguži, ir kur man čia tave pjauti?
Penkiolikmetė kurį laiką žiūrėjo į pyragą ir mąstė. Galiausiai ji nutarė nedaryti nesąmonių ir paprasčiausiai atpjauti kraštelį. Ji nelabai drąsiai tą ir padarė. Pajudinus pyrago vidinius sluoksnius nuostabus kvapas dar labiau pasklido. Stevie net pamanė, kad apalps. Tačiau jai pavyko atpjauti kelis nedidelius gabaliukus. Mergaitė atsargiai padėjo peilį ir paėmė vieną į ranką.
- Skanaus, - palinkėjo ji, laukdama, kol gabaliuką paims ir Miona.

[Miona Hera]

Miona nusišypsojo, kai Stevie vėlgi nusijuokė. O kai pastaroji ėmė teisintis, Miona pamėgino ją nuraminti:
- Viskas gerai. Matai, aš gimiau darščiųjų šeimoj. Kitokia būti nė negaliu, - gūžtėljo pečiais. I iš tiesų - tingine būti tikrai negalėjo. Brolis būtų būtinai tai prikišinėjęs ir pravardžiavęsis. To mergina nė už ką nenorėjo.
Rudaplaukė garsiai prunkštelėjo, kai grifė kreipėsi į pyragą. Viskas gal ir neatrodytų taip juokinga, jeigu ji nebūtų žiūrėjusi alkaunužvilgsniu ir dar peilį laikiusi.
Kai Stevie galop atpjovę tuos kelis gabaliukus, jie Mionai pasirodė tokie mažučiai, kad, rodės, jokio skonio nepajus. Pasklidęs tiesiog dieviškas kvapas šitaip šsiutino skrandį, kad jis net susitraukė. Nuo kriaukklės krašto pasiėmė puodelį arbatos ir grįžusi prisėdo prie stalo. Stengdamasi kuo normaliau paimti tą gabalėlį jį susikišo į burną.
- Vajetau, kaip skanu, - pilna burna sumurmėjo Miona. Nieko skanesnio nebuvo valgiusi. Nė nepajuto, kaip pyragas burnoje ištirpo, o ji jau tiesė rankas prie kito gabaliuko. - Jis dieviškas. Šito receptą tikrai gausiu.
Tačiau neatsispyrė pagundai dar atsipjauti. Šokoladas, nos ir sušalęs, greit atsilaidino ir jau tįso nuo varškės. Pyrago atpjovė tiek, kad padalinus į keturias dalis vienas gabalėlis tilpo į delną. Nenorėjo pasirodyti gobšuolė, todėl gurkštelėjo jau kiek pravėsusiuos arbatos.
- Ei, - kreipėsi į prie šaldytuvo stoviniuojančią elfiukę, - gal žinai, koks šio pyrago receptas? Jo skonis nuostabus.
Namų elfė tiesiog nušvito. Rudakė nujautė, kad pagyrė būtent jos darbą. Tuoj pat jį atrūko ir įteikė Mionai nediduką lapelį.
- Ačiū!
Perskaičiusi receptą suprato, jog pagaminti jį bus tikrai lengva.
Kai pagaliau pasisotino, nutarė grįžti prie darbo.
- Kaip manai, gal jau reiktų eiti? Tikrai nenoriu tavęs pavaryti ar ką panašaus padaryti, bet, manau, mes čia jau kiek užtrukom. Astronomija mane šaukte šaukia grįžti prie darbo, - šyptelėjo ir gurkštelėjo arbatos.  Vylėsi, kad Stevie nesuprato kaip nors ne taip.

[kablelis]

Stevie mintyse pagalvojo, kad, ko gero, yra visai įdomu viską padaryti savomis rankomis. Kadangi ji buvo nepilnametė, namie burti negalėjo, tad ir tėvams namų ruošoje negalėjo padėti. Taigi rudaplaukė nutarė, kad per artimiausias atostogas reikės daugiau prisidėti. Tik jau ne dulkes šluostyti pagalvojo grifė.
Vos tik koledžo draugė paėmė gabaliuką, Stevie nieko nebelaukė ir čiupo savąjį ir susikišo į burną. Buvo pasakiškai, tiesiog neapsakomai skanu. Mergaitė skubiai paėmė dar vieną. Mionai atpjovus dar, ji ilgai nesivaržė ir paėmė dar. Netrukus po to pajuto, kad, ko gero, persivalgė. Ne taip seniai suvalgyti pusryčiai, keksas ir dar pyragas... Ką gi, ko gero, vis dėlto per daug. Tad Stevie žiūrėjo į pyragą ir liūdėjo. Akys labai norėjo dar gabaliuko, tačiau skrandis atkakliai tam priešinosi. Galiausiai grifiukė nusisuko nuo pyrago. Kaip tik tuo metu Miona gavo receptą.
- Puiku, - pratarė Stevie. Ir suprato, kad ji tiek prisivalgė, kad net ir kalbėti dabar sunku. - Kai iškepsi, norėsiu paragauti.
Mergaitė nusijuokė. Žinojo, kad žodžiai gali skambėti ne itin draugiškai. Tu pagamink, aš suvartosiu pagalvojo Stevie. Tad ji nusijuokė tam, kad draugė suprastų tai kaip pokštą. Nors nebuvo virtuvės entuziastė, rudaplaukė nebūtų sutikusi tik žiūrėti, kaip kitas dirba, o po to su malonumu valgyti.
Mionai paminėjus astronomiją, Stevie susiraukė. Nors jai vis dar patiko ši pamoka, mergaitė nė nenorėjo galvoti apie mokslus. Nepaisant to, kad skrandis vis dar bambėjo apie per didelius maisto kiekius, grifė negalėjo galvoti apie namų darbus ar artėjančius egzaminus, kai šalia gulėjo toks nuostabus pyragas. Tačiau vienu aspektu Miona buvo teisi: jos tikrai ilgokai užtruko virtuvėje.
- Gal ir gerai sakai, - galiausiai pratarė penkiolikmetė. - Tikrai nesinori mokytis. Na, bent man. Bet esame čia jau ilgokai. Reikėtų pagaliau duoti namų elfams ramybę.
Stevie žvilgtelėjo į pyragą. Kiek pasvarsčiusi ji atsipjovė dar porą gabaliukų ir suvyniojo į čia pat gulinčias servetėles - mergaitė įtarė, kad tai vėl pasidarbavo namų elfai.
- Negaliu tokio kiekio čia palikti, - pasiteisino Green, vis dėlto nesiryždama susirinkti viso pyrago. - Ką gi, tikrai laikas eiti.
Stevie šiek tiek aptingusiomis kojomis patraukė durų pusėn. Jai pasirodė, kad Miona tarsi ko laukia prie pyrago, tad atsisuko ir pratarė:
- Tarp kitko, ačiū už smagiai praleistą laiką.
Stevie išėjo į koridorių, uždarė virtuvės duris ir tada jai į galvą atėjo mintis: o juk jos vardas Miona!

[Miona Hera]

Miona džiaugėsi, kad ne tik ji iena buvo šitaip išalkusi ir valgė gabaliuką po gabaliuko. Iš tiesų, jautėsi sutikusi gan panašų į ją žmogų. Bent jau keliais dalykais, pavyzdžiui, sugebėjimu pasijuokti iš savęs ir bet ko. Bent jau taip jai pasirodė. Nutarė kada nors pakviesti Stevie paveikti ką nors smagaus. Tačiau dabar, dar net nesibaigus šiam susitikimui, nedrįso apie tai užsiminti.
- Tokio pasakiško niekaip nepagaminčiau. Jei išvis iš mano pagaminto patiekalo liktų kas nors, neskaitant degėsių, - šyptelėjo. Atrodė, kad priešais ją sėdinti grifiukė visomis išgalėmis stengiasi jo neįžeisti. Nežinojo, kaip pradėti šneką apie tai, jog Miona visiškai neįžeidi. Pamanė palaukti tinkamo laiko.
Mergaitė nujautė, apie ką galvoja Stevie, kai ši susiraukė. Egzaminai artėja, namų darbai tikrai jau smaugia... Gal ir nederėjo apie tai užsiminti... - ėmė svarstyti grifiukė. Pasijautė kaip didžiausia knygų graužikė, nepakenčiama moksliukė ir didžiausia visažinė. Visai tokia, kokių nemėgsta kiti. Mintys apie įžeidinėjimus jai pačiai įkyriai lindo ir Miona net ranka pamėgino jas numoti. Iš šalies turėjo atrodyti kaip bandymas nuvyti musę. Tikėjosi kad taip ir atrodė. Nenorėjo pasirodyti dar ir beprotė ar paranojikė.
- Aš irgi pasiimsiu tuos likusius gabaliukus. Juk vis dėlto, maistas. Abejoju, ar namų elfai juos valgys, kai šitiek ir taip sušveitėm, - atlaidžiai šyptelėjo. Stengėsi atrodyti kuo mandagesnė ir draugiškesnė. Vylėsi, kad neperspaudė.
Kai Stevie nuėjo prie durų, grifiukė igi atsistojo ir nusibraukė nuo mantijos varškės trupinėlius. Nujautė, kad reiks skalbti. Viena elfiukė - ta pati, kurią netyčiom pagyrė, - jau tiriamai nužvelgė ir buvo galima nusėti, kad būtent ji sutvarkys josios apdarą.
Mioną taip pribloškė vyresnės merginos padėka, kad vos išlemeno ,,Ačiū ir tau." Kai atitoko, Stevie jau vėrė duris, ir keturiolikmetė dar pavymui sušuko:
- Aš nesu įžeidi!

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  Tai buvo kelionė atgal į jaunystę. Iki vidurnakčio dirbant Magijos Ministerijoje ir keliant savo karjerą, Krisas pamiršo ką reiškia linksmybės. Vieną dieną atėjo tas taškas, kai jis viską metė ir pradėjo skirti savo laiką būtent sau. Savo norams, jausmams. O ne dėl kitų žmonių - šeima, pažįstamieji, ministro darbuotojai kurie tiek daug vilčių turėjo. Žmonėms, kurie jam netgi nerūpi. Ar dvidešimtmečiui būtina daryti tai, ko jisai nenori, kad tik galėtų pasirodyti prie viso to elito?Ne, jeigu šokoladinių akių atstovas dar kartą kažką girdės nuo Magijos Ministerijos, jisai perpjaus visiems gerkles, o po to ir sau.
  Štai dabar - Kristoferis pasiruošęs linksmybėms. Pro langą tamsu tamsuma, jis eina su Klastūnyno uniforma apsimetęs esąs mokiniu. O šalia jo, jo kompanionė Amaltėja, suaugusi žiobarė kuri eina irgi su Klastūnyno uniformą, kur vaikinas galėtų pridurti, kad ji atrodo labai mielai su ją. Jeigu tai būtų diena, brunetui dar reikėtų pakovoti už rudakę, kad nuvytų visas akis nuo jos. Į ją pažiūrint, vaikinui į mintis tik ateidavo du klausimai - kiek šiandien taisyklių jis pažeidžia? Ar čia visos žiobarės tokios gražios?
  Bernužėlis susikibęs kartu su rankomis šalimais esančia šviesiaplaukę, eina per keistą koridorių pilną paveikslų susiję su maistu. Buvo ganėtinai tamsu, jo burto lazdelė negalėjo skleisti per daug šviesos, kas ir gerai, nes Nereidę gąsdinti su visais judančiais paveikslais dar yra per anksti. Bet vis tiek, reikėjo vieną parodyti.
 - Šitas paveikslas yra durys į virtuvę. Pagalvojau, gal tu nori atidaryti šitas duris? - Pasiteiravo buvęs Klastūnyno mokinys. - Tik pakasyk šitą kriaušę, ji turės nusijuokti ir tada atidarys duris.
  Rudakis stebėjo jos reakciją, tai tik toks magiškas menkniekis, bet vis tiek malonu kai leidi kažką padaryti. O paveikslui atsidarius, Kristoferis aptiko labai daug elfų dirbančių iki prakaito šiems mokyklos studentams. Vaikinas pažiūrėjo į Amaltėją, jai nusišypsojo, paleido ranką ir tada jo žingsniai nukrypo link elfų.
  - Palikit šiai nakčiai šitą virtuvę tuščią. - Vaikinas norėjo būti kuo mandagesnis elfams, kad nepasirodytų prieš panelę kaip kokiu moliu. Bet tai taip sunku, kai jie nesinori klausyti. - Prašau. - Pridūrė vaikinas atsisukdamas į jaunuolę ir jai pamojuodamas kol visi elfai kraustosi. O vienas už kito, elfams paliekant šitą virtuvę tik šiai porelei, Krisas prakalbo:
  - Aš tikiuosi šitie elfai tau streso per daug nesukėlė. Suprantu, kad viskas nauja. Bet dabar mes galime pabūti ramybėje tik dviese. Ir prie to kartu kažką pagaminti, aš ganėtinai praalkau jau. - Droviai nusišypsojo berniūkštis pakasydamas pakaušį. - Čia produktų yra viskam. Galim pradėti nuo, bet ko. Tik ar madam turi idėjų nuo ko norėtų ji pradėti?

[Amaltėja Nereidė Barnard]

     Užbaigusi savo nedidelius moksliškus universiteto darbelius bei sulaukusi, kol Krisas parpėdins namo, Amaltėja tyliai šmirinėjo legendomis ir mylimojo pasakojomais apipintoje pilyje. Pastaroji skendėjo tamsoje. Žinoma, blondinė norėtų kada pamatyti, kaip visas šis grožis atrodo tada, kai šviečia saulė, tačiau, pasak Kristoferio, tai pernelyg pavojinga - jis netektų darbo, galbūt patektų į Azkabaną, o apie visą tai žinančiai žiobarei būtų praplautos smegenys.
     Įprastai prancūzaitė nebuvo linkusi rizikuoti ar daryti neleistinus dalykus, ypač galinčius privesti prie tragiškos pabaigos, tačiau dabar, sėlinant pilyje apsirėdus ilga mantija, rodės, vietoje kraujo jos venomis tekėjo adrenalinas. Amaltėja, tiesa, dėvėjo ne šiaip sau uniformą. Ties širdele ant mantijos buvo pavaizduotas Klastūnyno - Kristoferio koledžo - herbas. Jaunoji fizikė iš šalia einančio gražuolio girdėjo, kad šią uniformą dėvi tik patys fainiausi žmonės, na, o ji juk faina, tad pats tas!
     Įsikibusi į aukšto rudaplaukio ranką, Amaltėja bandė viską aprėpti savo akimis, bet pilyje buvo visko tiek daug, o dar ir vienintelis šviesos šaltinis buvo mažytė lemputė Kriso burtų lazdelės gale.
-Sunku patikėti, kad nesapnuoju,- tyliai sušnabždėjo bernužėliui ir toliau dairėsi. Galėjo prisiekti, kad moteris viename tų paveikslų knarkė!
     Dar kiek paėėjusi, porelė sustojo prie vieno vaisių paveikslo. Kristoferis liepė paglostyti kriaušę. Blodinukė, tiesą sakant, pasimetė. Nesuprato, ar mylimas vaikinas juokauja ar visgi jai derėtų paglostyti kriaušę. Kurį laiką dar pastovyniavusi, kaire ranka tvirtai laikydama Kristoferio dieną, dešiniąja velniai paglostė žalią kriaušę. Pastaroji pradėjo juoktis! Kur tai matyta? Rudos Amaltėjos akys kiek išsipūtė, tačiau nė nespėjus mirktelėti, paveikslas atsivėrė lyg durys. Už jų - virtuvė.
    Hogvartso virtuvėje net ir naktį dirbo gal tuzinas mažų ir nelabai išvaizdžių padarų, kuriuos Krisas draugiškai išvijo.
-Ak, tai atsitempei mane į virtuvę, kad padėčiau tau užpildyti skrandį?- sukikeno dvidedšimt antrus metus skaičiuojanti mergina.- Tiek to.. sakyk, ko, saulele, norėtum,- šyptelėjo rudaakiui ir rankomis apjuosė jo liemenį.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  Romantika, pagalvojo vaikinas kai porelė pasiliko vieni virtuvėje. Kadangi tai buvo nakties metas, virtuvė buvo pilna degančių žvakių kurie darė jaukią ir romantinę atmosferą. Viskas kaip ir Kristoferis tikėjosi.
 - Ne ne ne, - bandė ginti save jaunuolis ir tuo pačiu metu nusijuokė, - bet.. Gal būtų neblogai pagaminti kokius desertus? Ten pyragas ar keksiukai? - Padavė "ant lėkštės" patarimus. - Be to, mieloji, negalvok, kad viena viską gaminsi. Padėsiu viskuo kuo galėsiu. - Mirktelėjo buvęs Klastūnyno mokinys panelei ir nenorėdamas tempti laiką, jisai ruošėsi prieiti prie darbo.
  Visu pirma, Kristoferis nusiėmė savo rudeniui skirtą paltą ir pakabino ji ant durų taip dabar parodydamas kas buvo po paltu - balti marškinėliai kurie buvo čiut čiut per maži kur matėsi visi jo raumenys, kai visgi Klastūnyno uniforma rudakiui buvo per maža. Na, virtuvės temperatūra buvo ir taip didelė, tikrai didesnė nei Hogvortso aplinkybėse kur pūtė tik šaltas vėjas ir karts nuo karto lijo ledinis lietus. Dabar buvo tikrai gera.
  Vaikinas atidarė šaldytuvą iš kur jisai ištraukė pieno pakuotę ir kiaušinius, susimąstęs ko dar reikia gaminti desertams.
  - Amm, ar esi paruošus jau kitus ingridientus pasiemus iš to stalčio? Ir beje ar aš viską esu pasiėmęs ko reikia? - Pasiteiravo jaunuolis jaunosios fizikės ir uždarė šaldytuvą.
  Dabar buvęs magijos ministerijos darbuotojas išėmė iš stalčiaus didelį puodą, net nežinodamas ar jo reikia ar ne ir neįsivaizduodamas ką toliau jam reikia daryti, jis laukė toliau savo mylimosios nurodymų.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

     Amaltėja, išpūtusi savo šokolado spalvos akis, įdėmiai apžiūrinėjo kiekvieną virtuvės kampelį. Patalpa buvo senovinė, aplink daug akmens, prieblanda, viską apšvietė tik gal dvidešimt ar trisdešimt palubėse skraidančių žvakių. O lubos juk buvo aukštos, laisvai tilptų kokių penkių ar net šešių Amaltėjų bokštas. Bet blondinukė nesiskundė, mat prieblanda suteikė virtuvei jaukumo ir kūrė romantišką atmosferą.
-Keksiukai skamba puikiai!- šyptelėjo jau dvidešimt trečius metus skaičiuojanti panelytė.- Na, aš ir nesiruošiau visko daryti viena,- viena akute mirktelėjo trumpaplaukė.
    Nereidė stebėjo mylimąjį, nusivelkantį paltą, po kuriuo slėpėsi raumenis aptempiantys marškiniai. Mergina akimis ryte rijo
Kristoferį, o josios širdelė net ir po dviejų metų spurdėjo taip pat kaip ir pirmo bučinio metu. Laimingesnė ji jau turbūt būti negalėjo.
-Aš tai nenusirengsiu, visai patogios jūsų uniformos,- delnais perbraukė per mantijos paviršių.- Nebent pats norėtum mane nurengti,- kiek tyliau pasakė ir akimis nužiūrėdama vaikiną nuo galvos iki kojų prikando lūpą.
-Dar, saulele, miltai, cukrus,- motiniškai susiraukė panelė Barnard,- daugiau nežinau. Juk pats žinai, kad man kur kas geriau sekasi gaminti mašinas ir prietaisus nei maistą,- vyptelėjo,- kažkas juk vis tiek turi gautis,- sukikeno Amaltėja ir atsiraitojusi rankoves pradėjo maišyti tešlą. Žinoma, nors ir, rodos, mergina jau metuose, be išdaigų neapsiėjo. Miltais aplipusia ranka ji paglostė Kristoferio plaukus, šie tapo pilki ir seno žmogaus.
-Vaje, koks tu senas, jau ir plaukai pražilę,- sukikeno blondinukė.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  Gamyboje Kristoferio žinios buvo su limitu. Dažniausiai apsistodavo ties tuo, kad jis gali pasigamint arbatą ir sumuštinį arba pasišildyti užšaldytą maistą su mikrobanginę. O ko vyrui daugiau reikia, ar ne taip? Namie burtininkui visada gamino tarnai, todėl jokios patirties įgauti jis negalėjo, nors dabar ir norėtų kartais kažką pagaminti ir palepinti savo mylimąją.
  Virtuvėje buvo tikrai šilta, ji dažniausiai yra kupina garų, kas sušildo šią patalpą. O Klastūnyno uniforma visada pasižymėjo savo šilta medžiaga, kuri šildė mokinius gyvenantiems požemiuose net ir per šalčiausią žiemos naktį.
 - O taip, uniforma yra tikrai patogi. Ir ne tik patogi, ant tokios kaip tu tai jinai ir įspūdingai atrodo, lyg ji buvo sukurta specialiai tau. - Mirktelėjo vaikinukas prieinant prie Amaltėjos. Sulaukius sekančius žodžius iš jos lūpų, anglą privertė viduje susidrovėti ir mintyse pasimesti. - Na, aš neneigiu, kad to nenorėčiau, - nejaukiai, kažkiek droviai nusijuokė brunetas, - bet leisk man pasimėgauti tokiu puikiu vaizdu, - jis su ranka ir žvilgsniu parodė Klastūnyno uniformą kuri buvo ant jos mylimosios smulkaus kūno, o tada nusišypsojęs pabučiavo rudaakę.
  Pradėjo kilti įtarimai, kad ir šita fizikė irgi neturi jokio supratimo kaip reikia gaminti keksiukus, jis stebėjo kaip jinai gamina ir net viduje skaudėjo matyti kaip ji viską daro su rankomis, kai vos ne visi burtininkai jau yra pripratę nepurvinti rankų ir daryti tiesiog viską su burtų lazdelėmis. Nors tas gailesčio jausmas greitai dingo, kai šita nusprendė pasityčioti ir pasijuokti iš vaikinuko kai ji pradėjo lysti prie jo plaukų su miltais aplipusia ranka. Vat kaip jinai taip sugeba?
 - Žinai, greitai sensti kai tiek daug streso gauni. Kai ten žmonės tau sako daryti ką reikia, įveda nesąmoningas taisykles ar kai va žmonės purvina tavo plaukus. - vyptelėjo buvęs Klastūnyno mokinys ir slapčia ėmė su dešinę ranka saują miltų, kur po to juos apipylė ant Amaltėjos trumpus plaukus irgi.
 - Oj, kažkaip ir tu staigiai pasenai. - Nusijuokė šokoladinių akių atstovas.   

[Amaltėja Nereidė Barnard]

     Neilgas Amaltėjos ir Kristoferio bučinukas privertė virptelėti kiekvieną merginos kūno lopinėlį. Kaip visada. Vis dar rankomis apsivijusi tamsiaplaukio kaklą, ji paklausė:
-Beje. Kieno šita uniforma?- kilstelėjo antakį.- Nė neabejoju, kad jaunystės laikais mokykloje prasinešdavai su klastuolėm,- mirktelėjo šokoladinę akį. Ne, ne pavydėjo, juk visi pridaro įvairiausių nesąmonių būdami jauni. Tiesa, dabar, žinoma, kas priklausė Amaltėjai, to su niekuo dvideštimt trečius metus skaičiuojanti mergina nesidalins.
     Rudaakė žiūrėjo tai į tokios pačios spalvos mylinčias vaikino akis, tai į plaukus, pilnus miltų, kurie, vos galvai pajudėjus, krisdavo ant raumeningų Kristoferio pečių, o tada šaltų cementinių virtuvės grindų.
-Kaip nepražilsi, kai kasdien turi gyventi su manimi,- sukikeno prancūzaitė ir jau buvo besiruošianti pratęsti keksiukų tešlos minkymą, kai ir pačios žiobarės šviesiuose plaukuose atsidūrė sauja miltų.
-Ar tu žinai, ką tu ką tik pradėjai?- pasiėmusi poros litrų pieno butelį, pusę jo supylė ant buvusio Klastūnyno globotinio - kiek per maži marškiniai prilipo prie kūno, dar labiau išryškindami raumenis. Nereidė vos vos prikando lūpą. Kita butelio pusė išbėgo iškart ant šalto grindinio, padarydama jį kiek slidesniu nei įprastai. Bėgdama nuo mylymojo, Amaltėja lakstė tarp spintelių, bandė už jų slapstytis

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Eilinė naktis Hogvartso koridoriuose. Eilinis nenoras miego ir tikėjimasis, kad nuovargis kada nors teiksis nuvaryti į lovą. Eilinis klaidžiojimas koridoriais be jokio tikslo.
Ir tada kažkas atsitiko. Tiksliau sakant, Deoiridh išalko. Iš karto klaidžiojimai įgijo tikslą. Mergaitė norėjo rasti virtuvę. Kurį laiką kirbėjo mintis pavirsti varle ir keliauti į kiemą ieškoti varliško maisto. Vis dėlto durys tikrai jau buvo užrakintos, o šokinėti pro langus škotė tingėjo. Ką gi, teko ieškoti virtuvės. Nepaisant to, kad ši nuostabi vieta buvo netoli bendrojo kambario, švilpė nebuvo ten lankiusis, tad teko ilgokai paklaidžioti. Pasirodo, ji vaikščiojo gerokai ilgiau nei galvojo. Šiaip ne taip radusi reikiamas duris ji buvo tokia alkana, kad, atrodė, tuoj nugrius. Šiaip ne taip patekusi į virtuvę Deoiridh iš tiesų vos neišsitiesė ant grindų. Šiaip ne taip įsikibusi į stalą šiaip ne taip sumurmėjo:
- Be galo noriu kokio nors keksiuko...

[Aurora Frydenlund]

Paryčiais išvysti klastuolį slenkantį blausiai apšviestais pačių aukščiausių požemių koridoriais pilyje nebuvo jokia naujiena. Paryčiais išvysti taip pat slankiojančius švilpius - kiek retesnis atvejis, tačiau irgi nelabai naujas. Abu koledžai buvo įsitaisę požemiuos, o jeigu klastūnynas ir kiek tolėliau nuo virtuvės židinio šilumos ir panardintas žalioje ežero šviesoje vietoj geltonos, nieko tokio. Į virtuvę žygius rengdavo visi.
Aurora kartais su piktdžiuga pamąstydavo, kokie nelaimėliai turėtų būti varniai ir grifai, turintys nueiti kone mylią iki virtuvės, jeigu vidury nakties staiga išalksta.
Mergaitė sliūkino koridoriumi tyliai kaip tik galėjo, tipeno ant basų kojų pirštų per šaltas akmenines grindis ir stengėsi neužkliūti už pasieniais vis pasitaikančių šarvų. Buvo paryčiai, o ji, nemiegojusi visą naktį, pasijuto išalkusi. Trylika žiemų yra toks nevykęs metas, kai išsivertimas iš lovos visiems miegant ir už tai galimas gauti areštas tik pakaitina kraują. Aurorai patiko kaistančio kraujo jausmas.
Galiausiai klastuoliukė priėjo virtuvę. Sugniaužusi kumštukyje naktinių marškinių klostę, pakuteno paveikslo kriaušę, ir šiai virtus durų rankena, įsiveržė į patalpą. Elfai miegojo. Dar ne tokie baisūs paryčiai, kad jie jau suktųsi prie židinio ruošdami pusryčius. Akimirką apsižvalgė, o tada sustojo it įcementuota, akys apsitraukė geležiniu blizgesiu ir ji nepatenkintu balsu prabilo į dvilinkai susirietusią, stalo krašto begraibstančią mergaitę:
- Ką čia darai?
Aurora neįsimindavo žmonių veidų, išskyrus tų, kurie jai labai nepatikdavo, tad jeigu mergaitę ir buvo mačiusi, neprisiminė. Klastuolė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pakabinusi svorį ant vienos kojos, įsistebeilijo į mokinę.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Prakeikti namų elfai miegojo. Kam jie čia reikalingi, jeigu miega tada, kai atsiranda maisto poreikis? suirzusi galvojo mergaitė, taip ir nesulaukusi keksiuko. Ji jautėsi labai išsekusi. Gal nereikia stebėtis, kad neišgirdo, kaip į virtuvę kažkas atėjo. Kai virtuvėje pasigirdo klausimas, Deoiridh net pašoko. O kadangi buvo susirietusi, galva trenkėsi į kažkokį stalą. Akyse pradėjo, kaip sakoma, žvaigždutės suktis, o švilpė plojosi ant grindų. Kurį laiką gulėjo nejudėdama, kol įsitikino, kad tebėra gyva.
- Kad ir kas tu esi, tavęs niekas nekvietė, - šiaip ne taip išspaudė animagė. Jai atrodė, kad guli čia jau ištisą amžinybę. Jeigu tas padaras, kuris čia atsivilko, jai niekaip nepadeda, geriau tegul iš viso nešdinasi. Jeigu norėtų kaip nors padėti, jau seniausiai tokį norą būtų parodęs. Deoiridh gulėjo ant grindų ir stengėsi apie nieką daugiau negalvoti.

[Aurora Frydenlund]

Aurora savo blyškiai žaliom akim spoksojo į ant grindų besivoliojančią mergiūkštę. Jos piktai mestelėtas, kone suinkštas atsakymas nė kiek netenkino ir gal net šiek tiek žeidė klastuolišką puikybę, kuri šiais Auroros gyvenimo metais ėmė šakotis į visas puses. Baltaplaukė papūtė lūpas ir žingtelėjo žingsnį į priekį, tada dar vieną ir sustojo vos per pėdą nuo parkritusios mergaitės.
Galbūt būtų ką nors bjauraus atsikirtusi ir nuėjusi užsiimti savo reikalais, tačiau jai kilo savanaudiška mintis parodyti kilnumą ir taip pakelti savo reputaciją kenčiančiosios akyse. Nesvarbu, kad ji tebuvo dar vienas iš daugybės žmonių pilyje ir tikriausiai jos daugiau niekada nebesusitiksią. Tad nurijusi piktą repliką, tūptelėjo šalimais ir vis dar šiek tiek susierzinusi paklausė:
- Kas tau yra? Ko čia voliojies?