0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 174
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Virtuvė
« Atsakymas #30 Prieš 12 metus »
- O tu turi elfą?- paklausė Rafaelos berniukas.
- Turėjau. Bet mes išleidom jį. Aišku Nomas manęs vis dar klauso.
rafaela atsisuko į elfą ir pašnibždom tarė:
- Jei gali, pabandyk išsiaiškinti kas atsiuntė rožę, gerai?
Nomas linktelėjo ir nuėjo.
Tikėdamasi, jog berniukai neišgirdo ką ji pasakė elfui, nusišypsojo jiems ir tarė Albertui:
- Na, lauksiu to tavo "slaptojo" laiškelio. O jei nesupyksit turiu eiti. Tiesa, Albertai,- tarė berniukui.- aš buvau toj puotoj. Su senele.
Vis dar laikydama rankoje bandelę Rafaela išėjo iš virtuvės ir patraukė į klastūnyno mergaičių kambarį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Rafaela Delakur »

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 174
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Virtuvė
« Atsakymas #31 Prieš 12 metus »
Lija lija lietus, per karaliaus pietus, karalienė verkia, o karalius knarkia...
Su pakilia nuotaika Rafaeala pasišokinėdama nubėgo koridoriumi į požemius, prie vaisius vaizduojančio natiurmorto. Paskui ją, kaip visada, skubėjo Laiza, šiandieną su žalsvu atlasiniu kaspinėliu.
Sustojusi prie natiurmorto, Rafaela pakuteno kriaušę ir atvėrė virtuvės duris.
Vos pro jas įžengus, prisistatė trys maži elfukai klausinėdami:
- Ko norėsite, panele?
- Gal norite šviežių sulčių, panele?
- Gal jūsų katytė išalkusi?
Mes abi išalkusios kaip niekada gyvenime. Oj, elfam bus lakstymo...
Rafaela skambiai nusijuokė ir tarė:
- Aš mielai paimsiu šviežių sulčių. Dar norėčiau kelių kepsnių, esu labai išalkusi. O Laiza... Ji paės su manimi iš vienos lėkštės.
Elfai nusilenkę nubėgo atnešti Rafaelos užsakymo, o Laiza, net nemaniusi ką nors ėsti, nuėjo pašmirinėti tarp gultų.
Rafaelai vos atsisėdus ant sofos, atlėkė elfai su užsakymu.
- Ačiū, ačiū,- padėkojo jiems Rafaela ir ėmė kirsti kesnį, užsgerdama apelsinų sultimis.
Na ir kas, kad lauke trečia diena lija? Pilije šilta, saugu ir jauku...

*

Liliana Emerald

Re: Virtuvė
« Atsakymas #32 Prieš 12 metus »
- Pa... Pakutenk kriaušę,- sušvokštė Alfas.
K...kriaušę? Iš paveikslo? Ar jis pasiuto? Nors nustebusi, Liliana paklausė Alfo. O tada atšoko - kriaušė sukikeno ir atvėrė duris į... Maisto karaliją... Maži namų elfai siuvo iš vienos vietos į kitą.... Bet Lili neturėjo laiko jus stebėti.
- Alfai, dėk ją ant sofos, pavargai...- atsiduso Lili ir uždususi atsiremė į sieną.
- Ojė, tikiuosi jis nesugalvos čia atsibelsti...- ji taip pat susmuko ant sofos.


Atsiujungiu. Ryt atrašysiu. :) :)

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Virtuvė
« Atsakymas #33 Prieš 12 metus »
((Ryt nebusiu :) ))

-Aš išvargau,-tik tiek pasakė Alfas.
Ji apipuolė dešimtys namų elfų.Berniukas pašaukė vieną elfą vardu:
-Entai!
Prie Alfo prisistatė mažulytis namų elfas.
-Sveikas Entai,kaip gyvuoji? Ar galėtum atnešti moliūgų sunkos ir pasukų punšo?
Elfas taip greit nuėjo ir Alfas pagalvojo,kad jis dingo oru.
Po kelių sekundžių elfas pristatė su pasukų punšu ir moliūgų sunka.
-Ačiū,Entai,-pasakė berniukas ir elfas nusilenkęs nuėjo toliau dirbti.
Atsisukęs į mergaites jis tarė:
-Kaip jums patinka aptarnavimas?

*

Neprisijungęs Sonora Peštukė

  • II kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Re: Virtuvė
« Atsakymas #34 Prieš 12 metus »
[[Sonny: Oi judu ir faini, manęs nepaliekat ;)*]]

Sonora pramerkė akis ir buvo atsidūrusi Virtuvėje. Pirmasis klausimas jos buvo toks:
 - Eii, ką aš čia veikiu, - pasakė trindama akis.
 Sonora sėdėjo ant gražios sofutės, dailiame, tačiau milžiniškame kambaryje.
 - Ar mes požemiuose? - Vis dar tokiu pat padujusiu balsu tarė Sonora.
 - Man negera, - tarė ji ir pasivėdino ranka galvą. - Gal čia būtų galima gauti kokio vandenuko?
 Aplink zujo namų elfai. Alfas su Liliana sėdėjo abu išsidrėbė, lyg būtų nuo kažko bėgę.
 - Kodėl judu tokie nuvargę?

*

Liliana Emerald

Re: Virtuvė
« Atsakymas #35 Prieš 12 metus »
 - Kodėl judu tokie nuvargę? - tarė atsibudusi Sonora.
- Nagi, spėk, kodėl... Pasakysiu viena - FilČas,- atsiduso Liliana
Negi ji nieko neprisimena? Keista...
- Tai kas dabar? Pabėgom, o dabar tupėsim virtuvėj?- Lili atsisuko Sonoros pusėn.
Oj... Vos vos...
- Kaip manai, kiek valandu? Rodos, jau vėlu.- Lili atsiduso.

*

Neprisijungęs Sonora Peštukė

  • II kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Re: Virtuvė
« Atsakymas #36 Prieš 12 metus »
 - O vargeli, - nusiminė Sonora, kai pažiūrėjo į rankinį laikrodėlį, kurio trumpoji rodyklė nenumaldomai artėjo ties 23 valanda.
 - Tikriausiai nieko nebus, tik kaip eiti į Bendruosius kambarius, ar ne? Juk vargu ar šiandien dar ką benuveiksim įdomaus. O Filčui į nagus nenorėčiau pakliūti, ir tai, nežinau nė kaip atsidėkoti, kad ištraukėt mane iš jo nagų, - Sonora nusišypsojo draugiškai ir atsistojo nuo sofutės.
 Elfai žiūrėjo į moksleivius savo didelėmis akutėmis ir šnibždėjosi tarpusavy. Kai Sonora pakilo viena maža elfė atnešė ant padėkliuko Sonoros prašytą stiklinę vandens. Sonora vienu mauku ją ištuštino.
 - Na, kaip jūs manote, - Sonora paklausė draugų pritarimo. Abu gulėjo ant sofų išsidrėbę ir, rodos, vis dar gaudė kvapą.
 - Manau, šiam vakarui įspūdžių per akis. Aš tai gal jau ir trauksiu, man iki bendrojo kambario ilgiausias kelias. - Ji pasitaisė mantijos klostes, jas išlygindama su ranka.
 - Labai buvo malonu ir vėl pasimatyti, Alfai, o su tavim, - tarė ji atsisukusi į Lilianą, - ir susipažinti. O kur dar tiek nuotykių ir visokiausių nesklandumų! - Sonora nusijuokė ir patraukė durų link.
 Pamojusi vaikams, ji dar kartelį mandagiai atsisakė elfų siūlomų pyragaičių išsinešti, pravėrė dideles ir apvalainas duris, išėjo.

*

Helena Flowerfield

Re: Virtuvė
« Atsakymas #37 Prieš 12 metus »
Helena išklausiusi visą profesoriaus Arcani moralą nudelbė galvą. Kai profesorius leido išeiti ji apsisuko ir kartu su varnanagiu Bellus ir klastuoliu pusbroliu Gilbertu išėjo į koridorių. Čia jų jau laukė Filčas su savo kate misis Noris.
-Visų pirmą einame palydėsiu iki virtuvės, - pradėjo sargas. - Nagi, judinkitės!
Filčas leidosi į kelią. Trijulė tylėdama tipeno jiems iš paskos. Nusileidę į pirmą aukštą jie pasuko į keistą koridorių, nukabinėtą didžiausiais ir keisčiausiais maisto temos paveikslais. Helenos akį patraukė ant margos drobės nutapyti įvairiausiu spalvų ananasai, kurie jai priminė susenusią ragana su kumpa nosimi. Mergaitė nežinojo ar jai pasirodė ar tas įvyko iš tikrųjų, bet rodės, kad ragana jai mirktelėjo akimi ir padrąsinančiai šyptelėjo. Helena pasitrynė akis.
-Gana žioplinėti, greičiau einam. – Suurzgė Filčas.
Netrukus jie buvo prie vaisių natiurmorto. Filčas sustojo. Jis pakėlė žibintą ir suskaičiavo ar nepabėgo nė vienas prasikaltėlis.
-Kriaušė. – Ištarė Firčas ir paveikslas atsidarė. – Eikite, panele Flowerfield, jūsų ten lauks elfas vardu Tobas, o judu paskui mane.
Helena padrąsinančiai šyptelėjo berniukams ir nėrė į vidų. Vos jai įėjus paveikslas užsidarė.
-Ką gi, ką gi, ką gi jūs turbūt panelė Flowerfield? – Paklausė nedidukas, kuprotas, gana guvus elfas. – Aš esu Tobas ir šiandien esu atsakingas už jūsų darbą. Profesorius Arcari mane dėl visko informavo. Visų pirmą jums reikia pakeisti visas patalines miegamuosiuose, tada prieš gaminant maistą nuvalyti visus stalus, steriliai, vėliau po pietų išplauti indus ir nuvalyti stalus. Ak, tiesa, profesorius Arcari dar prašė jums priminti, kad jūs negalite naudoti jokios magijos. Tad prie darbo. - Helena visą tą laiką tik klausėsi elfo ir linkčiojo. – Paskui mane. Palydėsiu jus į miegamąjį.
Praėję visą virtuvę, kuri Helenai pasirodė didesnė už didžiąją salę, jie pasuko į dešinę pusę. Prieš ją atsivėrė elfų miegamasis.
-„Jis didesnis negu mano namas.“ – pagalvojo Helena.
Ten buvo virš šešiasdešimt lovų. Vien nuo tos minties jai pasidarė bloga.
-Kur man dėti nešvarią patalinę? – Paklausė Helena.
-Į šitą krepšį. – Tobas parodė nediduką krepšį prie durų. – Į jį trigubai tiek telpa. – Pridūrė jis pamatęs išpūstas Helenos akis. – Švari patalinė šioje spintoje. – Parodė jis kitoje pusėje stovinčią nedidukę spintą. – Sėkmės. Kai baigsite – ateikite į virtuvę.
Helena linktelėjo ir net nepastebėjo, kaip elfas dingo jai iš akių. Ji pradėjo nuo to, kad nurengė visus patalus ir sulanksčiusi po kelis nešė į krepšį. Jai prieinant prie krepšio tas pats susiurbdavo patalinę ir vėl likdavo tuščias.
-„Oho! Kaip nerealu!“ – išsižiojo Helena.
Jos džiaugsmas baigėsi ties trisdešimta lova. Ji jau nebesistebėjo ir dirbo mechaniškai. Ties puse jai pabodo ir ji jau nebenorėjo nieko daryti. Sunešiojusi visą patalinę ji priėjo prie spintelės ir ją atidariusi ištraukė švarią patalinę.
Na ką gi, prasideda „linksmiausioji“ dalis.“ – atsiduso mažoji ragana ir ėmėsi darbo.
Po kelių valandų pabaigusi pirmą bausmės dalį Helena jautėsi švelniai tariant nuvaryta nuo kojų. Ji nusliūkino į virtuvę ir sustojo ties vienu iš stalu. Po virtuvę lyg užsukti bėgiojo elfai, tai kažką nešiodami, tai valydami ar plaudami indus. Helena net nepastebėjo, kai šalia jos atsirado Tobas.
-Panele Flowerfield, prašom paskui mane. – Tarė elfas ir nukurnėjo į kitą virtuvės pusę.
Helena pasileido paskui Tobą. Eidama ji vos kelis kartus nenutrenkė ant padėklų nešančių maistą elfų. Tie supykę kažką neaiškaus sumurmėdavo panosėje ir vėl grįždavo į savo darbo ritmą. Netrukus Helena jau buvo kitoje virtuvės pusėje.
-Imkite, - padavė skudurą Tobas. – Čia vanduo. Jums reikia nuvalyti šią stalų eilę. – Jis mostelėjo parodydamas apie keturiasdešimties stalų. – Pageidautina kuo greičiau ir netrukdant mūsų darbo.
Tobas vėl kažkur dingo. Helena ėmėsi darbo. Ji stengėsi kuo kruopščiau išvalyti stalus. Kai kuriuos reikėjo taip šveisti, kad jai nutirpo rankos. Kojos vos laikė, raumenys velniškai skaudėjo.
-„Šaunu! Ir net nėra kam pasiskųsti. Reikėjo man stotis iš to prakeikto suolo. Va dabar ir tenka juodai lenkti nugarą, kai dabar galėčiau su knyga rankoje gulėti kur nors po tuopa ir skaityti.“ – Svajodama ir mintyse zizdama dirbo Helena.
Po pusvalandžio stalai buvo nuvalyti ir elfai ėmėsi darbo. Jie pjaustė, kapojo, maišė, kepė, nešiojo. Tobas pasodino Heleną ten kur ji netrukdytų ir davė jai šokoladinio sviesto, arbatos bei pyrago. Kiek užkandusi ir pailsėjusi ji toliau ėmėsi darbų.
-Pietūs jau pasibaigė, - pranešė Tobas. – Reikia plauti indus.
Elfas paskyrė grifiukę į indų plovėjų grupę ir toji ėmėsi darbo. Po gerokų kelių valandų darbas buvo baigtas. Nuo vandens mergaitės pirštai buvo susitraukę ir labai negražus. Ant kai kurių pirštų ji prisitrynė pūslių. Nuo skausmo ji vos neverkė. Sukandusi dantis ji pasiryžo paskutiniai užduočiai.
-O dabar tie patys keturiasdešimt stalų ir galite eiti. Vanduo ir skuduras ten pat. – Guviai tarė elfas ir nuėjo daryti savo darbų.
Helena vos vilkdama kojas nuėjo atlikti duotos užduoties. Šį kartą nuvalyti stalus buvo sunkiau nei pirmą kartą. Nuovargis, skausmas ir nuobodulys darė savo. Be to ant stalų buvo kažkokia lipni masė, kuri niekaip nenorėjo atsiplauti. Kai Helena baigė plauti stalus lauke jau buvo beveik sutemę.
-Imkite, - prieš Helenai išeinat Tobas davė jai saują irisinių saldainių. – Saldžių sapnų, panelė Flowerfield, aš pranešiu profesoriui Arcani, kad bausmę jus atlikote.
Helena palinkėjo elfui labos nakties ir išlipo pro angą į koridorių. Niekur neklaidžiodama ir jau įsivaizduodama savo lovą ji nuėjo tiesiai grifų gūžtos link.

*

Neprisijungęs David Lockwood

  • Burtininkas
  • ****
  • 359
  • Lytis: Vyras
Re: Virtuvė
« Atsakymas #38 Prieš 12 metus »
Buvo trečia valanda. Dovydui White jau buvo pasibaigusios pamokos. Jis ėjo pirmo aukšto koridoriumi. Užsigalvojęs pasuko ne į tą pusę ir žiuri paveikslai su maistu? Keista. Koridoriaus gale buvo lėkštė su vaisiais. Jis priėjo ir paėmė kriaušę staiga prasivėrė paveikslas. O! Čia virtuvė! Kaip čia gražu ir skaniai kvepia! Prie Dovydo pribėgo elfas ir pasiūlė jam sėstis. Dovydas atsisėdo. Elfas jam piuslė ko nors užkasti. Dovydas sutiko. Pasakė kad nori riebios vištytės su moliūgu sultimis. Elfas akimirksniu atnešė maistą. Buvo labai skanu. Dovydas taip skaniai nėra gyvenime valgęs. Jis viską suvalgė ir pagalvoja, kad čia jis užsuks ir rytoj. Dovydas norėjo jau eiti bet elfas jam atnešė desertą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dovydenko »

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 174
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Virtuvė
« Atsakymas #39 Prieš 11 metus »
Iš už kampo tyliai tyliai išniro mergaitė. Koridoriuje buvo tamsu, nors į akį durk, ir deglų šviesoje žibėjo žalios it smaragdai mergaitės akys. Ji atsargiai dairėsi aplinkui - ar nepasimatys kokio mokytojo ar mokinio ateinant, kadangi tokiu paros metu šie mėgdavo čia užklysti. Įsitikinusi jog koridoriuje nieko nėra, mergaitė prislinko prie vaisius vaizduojančio natiurmorto ir atsargiai pakuteno kriaušę. Ši tyliai sukikeno, ir paveikslas pasitraukė į šoną, atverdamas mergaitei praėjimą į skonių ir kvapų pasaulį, kitaip dar vadinamą Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos virtuve.
Mergaitei vos įžengus į šį "pasaulį" paveikslas iškart užsivėrė, o prie jos prisistatė du išsišiepę ir laimingi elfai
- Sveika atvykusi, panele Delakur, seniai pas mus nesilankėte...
- Gal ko norėtumėte, panele?...
- Norėtumėte vyšnių pyrago? Katik iškepė...- kalbėjo jie viens per kitą, stengdamiesi įsiteikti Rafaelai.
- Ačiū už rūpėstį, bet šiandien... Šįvakar,- veikiai pasitaisė Rafaela.- norėčiau kad man atneštumėte sulčių, ir būčiau baisiai dėkinga, jei daugiau manęs netrukdytumėte. Sutariam?
- Žinoma, panele...
- Kaip pageidausite, panele...
Nusilenkę iki žemės elfai dingo virtuvės bruzdesyje, o Rafaela nusišypsojusi apsisuko ir klestelėjo ant nusedėtos sofos prie sienos, kur dažnai prisėsdavo tie, kurie bėga nuo ūkvėdžio, arba ieško vietelės pabūti vieniems. Kaip dabar ir darė Rafaela.
Vos prisėdusi, ji iš krepšio išsitraukė knygą, kurios viršelis buvo nusitrynęs ir išblukęs, tik kitados ryškūs apvadai vis dar spindėjo. Knyga aiškiai buvo iš uždraustojo skyriaus, tik neaišku kaip ir kur Rafaela ją gavo, nes nei leidimo, nei mokytojo sutikimo pasiimti knygai ji negavo.
Elfui atnešus sultis Rafaela mandagiai padėkojo ir pastatė jas ant grindų, nes ne sultys ją dabar domino.
Ji atsargiai atvertė knygą. Viršelis sunkiai sudėjavo - juk ši knyga nevartyta turbūt gerus dešimt, o gal net daugiau, metų. Keli elfai pasišnabždėjo kažką tarpusavyj apie "didžiulį klastuolių įžulumą", bet Rafaela į tai neatkreipė dėmėsio ir virpančiais pirštais perbraukė knygos puslapį, kažką tyliai murmėdama panosėje. Jei dabar mane čia kas nors užtiktų... pagalvojo ji, o tada tyliai sukikeno. Juk tikimybė, jog tave kas nors užklups virtuvėje su knyga, kurią stebuklingai gavai iš uždraustojo skyriaus - didžiulė, bet tai Rafaelos neišgąsdino. O jei čia užklystų koks grifas... Arba švilpis... Oj aš jį pačirškinčiau...

*

Neprisijungęs Emille Ann de Flores

  • VII kursas
  • *
  • 263
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Everybody dies but not everybody lives
Re: Virtuvė
« Atsakymas #40 Prieš 11 metus »
Vienoje rankoje nešdamasi nėriniuotą staltiesę, kitoje laikydama lazdelę ir ant pečių užsimetusi kuprinę Emilė atsargiai slinko laiptais iš Varno Nago bokšto į virtuvę. Tyliai sliūkindama mergina vis dairėsi aplinkui, mat buvo jau po devynių, taigi penktakursiams vaikščioti koridoriais juk negalima, o Emilė tikrai nenorėjo būti sučiupta dar nepasiekusi tikslo. Beto, kaip pasirodytų prieš savo priešininką, jei pralaimėtų dar net nepasirodžiusi numatytoje vietoje. Įsmukusi į pažįstamą koridorių varnė įsidrasino įsižiebti lazdelę. Iškėlusi ją virš galvos dairėsi aplink, kad nepražiopsotų reikiamo paveikslo, mat per penkis metus Hogvartse taip ir nesugebėjo įsidėmėti, kuriame koridoriaus gale jis yra. Praėjusi pro kepto kalakuto paveikslą, pagaliau atpažino reikiamą - dubuo, pilnas įvairiausių vaisių. Emilė užsisvėrė staltiesę ant pečių ir laisvąja ranka pakuteno vieną kriaušę. Ši susijuokė ir ūmai, tarsi iš niekur išlindo durų rankena. Mergina tyliai, stengdamasi nesukelti girgždėjimo pravėrė duris ir įžengė į virtuvę. Po savęs užvėrusi duris apsidairė. Po vakarienės viskas buvo kruopščiai sutvarkyta, namų elfų nebebuvo, matyt šie jau ėmėsi pilies valymo. Man tik geriau. Pagalvojo Emilė. Niekas nesimals tarp kojų ir nekiš maisto per prievartą. Mostelėjusi lazdele varniukė uždegė deglus ir apsidairė po patalpą, ieškodama geros vietos slėptuvei. Tokios, kur būtų matyti durys, bet kartu ir tokios, jog priešininkas jos iškart nepastebėtų. Pamačiusi, jos manymu, visai neblogą kampą Emilė patraukė tiesiai ten. Numetusi daiktus pristūmė vieną nedidelį medinį stalelį prie sienos užmetė ant viršaus savo atsineštąją staltiesę. Tuomet iš kuprinės išsitraukė žirkles ir medžiagoje prakirpo dvi skyles akims. Kad neatrodytų taip įtartina ant stalviršio dar pastatė vaisių dubenį ir taurę. Atsitraukė tolėliau norėdama pasigrožėti savo darbu. Nuostabu. Mergina žvilgtelėjo į laikrodį. Nors šiaip paprastai nebūna labai patenkinta, jei kas vėluoja ir neateina susitartu laiku, tačiau šįkart net labai džiaugėsi varžovo punktualumo nevertinimu. Baigusi slėptuvę pravėrė vieną iš spintelių ir kaip ir tikėjosi rado krepšį pomidorų. Visą tą krepšį gravitacinių kerų pagalba prikabino virš durų. Kai tik josios priešininkas įžengs, Emilei beliks mostelėti lazdelę ir visi pomidorai užkris ant jo. Tyliai krizendama Emilė nutipeno link viryklių ir susiradusi butelį aliejaus papylė jį ant grindų, tiesiai prie durų. Tuščią butelį išmetusi šiukšlinėn pasiėmė savo kuprinę ir iš ten išsitraukusi baisią užgavėnių kaukę užsidėjo ją. Manė, jog tai turėtų priešininką suklaidinti. Pasiėmusi veidrodėlį žvilgtelėjo į savo atvaizdą. Nusprendė, jog atrodo tiesiog nepriekaištingai. Belaukdama varžovo apsidairė aplink ir pamačiusi padėklą, pilną irisinių eklerų, nusprendė prieš kovą šiek tiek pasistiprinti. Pasiėmusi keletą pyragaičių jau norėjo grįžti į slėptuvę, bet pamiršo, kur buvo pripylusi aliejaus ir pati pargriuvo. Keikdama save ir trindamasi užgautą šoną Emilė šiaip ne taip atsistojo ir sušlamštė truputį pritrėkštus eklerus. Palindusi po staltiese pro tas dvi skyles iškirptas akims stebėjo kas vyksta. Mintyse kartojosi visus burtažodžius, kuriuos mokėjo.
"Life is what happened to you, when you are busy making other plans" - John W. Lennon

*

Neprisijungęs Neal Faris

  • III kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Virtuvė
« Atsakymas #41 Prieš 11 metus »
Nors kova buvo sutarta, kai laikrodis jau muš dvidešimt pirmą valandą, tačiau Neal į virtuvę atėjo anksčiau. Tiesą sakant, gerokai per anksti, nes pirmiausia norėjo apsižiūrėti kaip čia kas, kadangi tai buvo pirmasis kartas kad jis lankosi Hogvartso virtuvėje. Buvo atėjęs ir anksčiau čia, tačiau į pačia virtuvę įėjimo nerado. Vakar Neal užkalbino iš aukštesnio kurso grifą, kai abu bendrąjame kambaryje ruošėsi dvikovų turnyrui, jis Neal'ui ir pasakė, kad patekti į virtuvę reikią per paveiklą, kuria dubuo su vaisias, patekimas paprastas sakė - pakutenk kriaušę.
Neal slinko koridoriumi ir ieškojo to paveikslo. Pagaliau, koridoriaus gale, jis pastebėjo : milžiniškas, kelių suaugusių vyrų aukščio paveikslas su vaisių dubeniu.  Prieš paveikslą berniukas stabtelėjo, nusimetė kuprinę, kurią buvo prikimšęs įvairiais iš herbologijos kabineto nušvilptais augalais ir kitais, jo manymu kovoje galėsiančiais praversti dalykais, ir užsigalvojo O gal priešininkė taipogi sugalvojo pasiruošti iš anksto ir apsižvalgyti, ar tik neteks su ja susidurti dabar? O gal net susikausime anksčiau laiko?Berniukas tokių minčiu pagautas išsitraukė burtų lazdelę, kita ranka užsimetė kuprinę ant vieno peties ir laisvąją ranka pakuteno paveiksle esančią kriaušę. Kriaušė nusijuokė ir paveiksle nespėjus nė mirktelėti atsirado rankena. Taigi durys... Nuspaudė rankena ir po poros sekundžių berniukas buvo tiksliai žemiau didžiosios salės - Hogvarso virtuvėje. Buvo tamsu, todėl Neal išsitraukė žiebtuvėlį ir jo menka šviesele bandė pasišviesti sau kelią. Neal dar pagalvojo, kad verta būtų grįžus į grifų bendrąjį kambarį paprašyti, jog kas nors išmokintų burtažodį, kuris priverčia lazdelės galą šviesti - toks burtas dabar tikrai praverstų... Ną, bet berniukui lėtai slenkant virtuvė, jam pavyko įsidėmeti vis daugiau virtuvės detalių. Apsukęs jau kelintą ratą ir pakankamai gerai ištyrinėjęs mokyklos virtuvę, berniukas pastebėjo tuščia dubenį ant nedidelio stalelio visai netoli įėjimo. O, štai kur galiu panaudoti sava įrisinius pyragaičius  ir savo menkas herbologijos žinias. Iš kuprinės sukratė pyragaičius, kurių buvo geras tuzinas ir išsitraukė vartojimui paruoštą mandragorą.  Paprastai šis augalas vartojamas medicinoje, gydyti negalavimams, tačiau jis turi ir šalutinį poveikį - gali priversi jį suvalgusį žmogų vemti. To Neal ir reikėjo. jis kruopščiai kiekvieną pyragaitį sutrynė su iš kuprinės ištrauktų augalu Niekada negali žinoti, kurį pyragaitį pasirinks priešininkas. Atlikęs darbą, berniukas užsitraukė kuprinę, ištiesė ranką, delne laikydamas žiebtuvėlį ir dar kartą nužvelgė būsimos kovos areną. Šiek tiek dar pastoviniavęs vietoje ir apžvelgęs staliuką kur kątik buvo sustojęs ar nepaliko kokių daiktų pasaku link vietos, pro kurią ir buvo patekęs į virtuvę. Lysdamas lauk užgesinio žiebtuvėlį ir pagalvojo - Turiu šiek tiek pavėluoti, gal atėjusi priešininkė bus kažkiek alkana ir sugalvos pasistiprinti...

Kai antrą kartą berniukas ėjo koridoriumi link virtuvės jau buvo gerokai po devynių ir pakankamai tamsu. Žiebtuvėlį jau buvo palikęs lagamine po lovo, o kelią švietėsi lazdele. Grifų bendrajame kambaryje kaip tik kažkokie pirmakursiai iš vadovėlio mokėsi burtažodį lumos, todėl Neal niekieno nereikėjo prašyti pagalbos, o tik stebėti tuos pirmakursius. Lazdelė pasišviesdamas kelią berniukas ėjo ramiu žingsniu, susikaupęs laukiančiai kovai. Nerimas dingo, kai įsuko į šitą koridoriu, iki jo buvo nemažai jaudulio, netgi teko slėptis už kažkokios statulos, kai išgirdo kažkieno žingsnius. Priklaupęs už statulos,berniukas užgesino šviesą kurią skleidė lazdelė ir  laukė kol pavojus praeis. Iš už kampo pasirodė pavojaus kaltininkas - tai buvo ūkvedys. Berniukas sulaikė kvėpavimą ir tikėjosi likti nepastebėtas, mokiniams draudžiama slampinėti mokykloje taip vėlai. Tačiau atrodo ūkvedys kažkur labai skubėjo, tai nosies tiesumo nukulniavo koridoriumi, bet nežvilgtelėjęs ton pusėn kur tupėjo antrakursis grifiukas.
Berniukas lengviau atsikvėpė, ir įsukęs į koridorių vedanti į burtininko mokyklos virtuvę nusiramino - čia jau jo niekas nesustabdys. Valgykloje dirbantys elfai jau buvo baigę darbą, o jai ir jie būtų sulaikę berniuką, nieko nebūtų jam padarę. Mokytojai čia nevaikšto, tad kelias - atviras. Berniukas paspartino žingsnį, nes ir taip vėlavo, o dar šiek tiek laiko atėmė nenumatytas sustojimas už statulos dėl ūkvedžio kaltės. Kad tik nebūčiau nubaustas ar pašalintas už tą vėlavimą... Pasiekęs paveikslą su vaisias, grifiukas užgesino lazdelę, pakuteno kriaušę ir  po sekundės jau žengė į kovos vietą - Hogvartso virtuvę, iškart jo laukė nemaloni staigmena. Pasirodo, priešininkė taip pat buvo pasiruošusi iš anksto, vos berniukas pradarė duris ir įžengė į virtuvę, ant jo galvos nukrito krepšys su pomidorais, berniukas netik, kad aplipo ištižusiais pomidorais, bet nuo nedidelio smūgio visgi prarado pusiausvyrą, o ant žemės buvo kažkas slidaus ir glitaus... Dar po sekundės jis jautė kaip stipriai paslido ant šios masės ir nusileido ant dešiniojo šono. Nusileidimas buvo stiprenis nei tikėjosi - gana stipriai sumušė petį, kurį trynė kairiąją ranka, su kuria laikė ir lazdelę. Visa laimė, kad aš kairiarankis, o tai kova galėjo baigtis dar ir neprasidėjusi....
Virtuvėje buvo uždegti žibintai ir dabar Neal galėjo apžvelgti visą virtuvę iš vienos vietos. Viskas buvo visiškai taip pat išskyrus du dalykus - stalelis kurį jis matė anksčiau buvo apdengtas staltiese ir joje buvo nedidelės skylutės. Kitas pakitimas buvo jau prie kito staliuko kor berniukas buvo padėjęs pyragaičius - jų buvo mažiau nei paliko pirmojo apsilankymo metu. Ha, tikriausiai jau priešininkė bus sudorojusi juos.
Nužvelgęs virtuvę, jis pirmiausia apgalvojo kur galėtų būti jo priešininkė. Ji tikrai turėjo čia būti - kas būtų uždegusi deglus ir padėjusi šią staltiesę, bei nemalonią staigmeną tarpduryje jeigu ne ji ? Berniukas nusprende, kad tikriausiai priešininkė ir slepiasi už to staliuko arba po juo, kuris buvo naujai apdengtas nėriniuota staltiese. Berniukas įtempė raumenis, kas dar labiau sugėlė petį ir laukė kol pasirodys priešininkė. Nagi, pasirodyk kas tokia esi, pagalvojo berniukas...

*

Neprisijungęs Emille Ann de Flores

  • VII kursas
  • *
  • 263
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Everybody dies but not everybody lives
Re: Virtuvė
« Atsakymas #42 Prieš 11 metus »
Belaukdama varžovo Emilė jau visai susinervino, mat kojos buvo nutirpusios nuo klūpojimo, o pilve kažkas taip bjauriai rangėsi lyg norėtų išlįsti pro gerklę. Mergina įtarė, ar tik tie pyragaičiai, kurių neseniai užkando nebus pasibaigusio galiojimo. Vieną akimirką jau baudėsi tiesiog atsistoti, dingti iš čia, galbūt nueit į ligoninę, priešnuodžio nuo pykinimo o po to atsigulti į minkštutėlę savo lovą šiauriniame bokšte. Tačiau varnės orumas iškart nustelbė šias mintis, ką gi apie ją pamanytų priešininkas, jei ji pasiduotų dar nė nepradėjusi kovoti. Norėdama patogiau įsitaisyti po stalu Emilė šiek tiek pasikėlė, tačiau prisimiršusi skaudžiai žiebė viršugalvį į stalviršį. Iš skausmo ištryško kelios ašaros, o pati mergina ėmė staugti nesavu balsu. Greitai susitvardžiusi pasibaisėjusi pati savimi užsiėmė burną ir pažiūrėjo pro dvi iškirptas skylutes. O kas jeigu ūkvedys kažkur netoliese išgirdo šį staugimą ir užsimanys patikrinti kas čia vyksta? Arba kas, jei jos priešininkas šiuo metu stovi už paveikslo, o Emilė šitaip rėkauja visiškai išduodama savo buvimo vietą. Atsargiai atsisėdusi ant šalto grindinio varnė nusišluostė ištryškusias ašaras ir nejučia pasitrynė užgautą viršugalvį. Net neabejojo, jog ryt ryte pabus su kiaušinio didumo gumbu. Pasislinkusi arčiau stalo krašto neišlaikė ir staiga apsivėmė. Gerai, kad niekas to nematė. Nejučiom apsidairė aplink.
- Valyk.
Vėmalai pranyko, tačiau jų vietą po kelių akimirkų užėmė kiti, mat mergina negalėjo nustoti vemti. Ko gero tie pyragėliai buvo ne vienerių metų senumo. Ir ką sau mano tie elfai juos čia laikydami? Piktai pamanė ir nukreipė lazdelę į save stengdamasi sustabdyti vėmimą. Pavyko, tačiau Emilei vis dar buvo silpna ir bloga.
- Valyk.- Dar kartą sušnibždėjo nukreipusi lazdelę į vėmalų balą.
Emilė bijojo rizikuoti, tačiau nebuvo kito pasirinkimo, taigi teko išlįsti iš slėptuvės susirasti ąsotį vandens, mat burnoje vis tiek tvyrojo nelabai malonus skonis. Pamačiusi ant vienos spintelės stovintį ąsotį šaukiamųjų kerų pagalba pasišaukė jį ir vienu mauku išgėrė kone pusę. Gal ir nereikėjo to daryti. Pagalvojo apsidairiusi aplinkui ir supratusi, jog čia nėra tualeto. Vos spėjo pastatyti ąsotį atgal į lentyną kai iš koridoriaus išgirdo žingsnius. Emilė skubiai nėrė į slėptuvę ir Pasiruošė iškėlusi lazdelę. Girgžtelėjo durys, tuomet pasigirdo duslokas trenksmas ir iš to varnė suprato, jog varžovas įžengė vidun ir uždarė duris. Dabar. Iškėlusi lazdelę pamakalavo ja ir iškart prisikišo akis prie iškirptų skylučių, kad matytų kas vyksta. Kiek įžiūrėjo tai buvo berniukas, atrodė tikrai nevyresnis už ją, turbūt trečio ar antro kurso. Emilė vos laikėsi nesusijuokusi, kai pomidorų pintinė su trenksmu užgriuvo ant jo, o berniukas neišlaikęs paslydo ant aliejaus. Ir staiga varnei kilo įtarimas, jog galbūt tie pyragėliai buvo palikti čia ne šiaip sau, o specialiai jai. Nespėjus Emilei galvoje išplėtoti šios minties ji užėmusi kvėpavimą, kad neišsiduotų stebėjo ką daro atsistojęs berniukas. Emilė pamanė nesuklydusi, jog vaikis viską apsižiūrėjo dar prieš kovą, mat jo dėmesį patraukė būtent tas stalas, po kuriuo lindėjo Emilė - vienintelis baldas, kuris buvo pakeitęs savo poziciją. Mergina suprato, kad išsidavė ir nutarė veikti. Iškišusi lazdelę pro vieną iš skylučių murmtelėjo pirmą burtažodį, šovusį į galvą.
- Tarantallegra.
Staiga susivokusi kaip niekinga pulti priešininką, ir dar jaunesnį priešininką, iš pasalų ir net nežinant jo vardo, pasiuntė jo pusėn protego kerus. Jos pačios paleisti kerai atsimušė nuo jos sukurto skydo, dar nespėjus pasiekti berniuko ir sukūlė tą ąsotį, iš kurio prieš keletą minučių Emilė maukė vandenį.
- Atsiprašau.- Tarė išlindusi iš už staltiesės.- Negražu šitaip pradėti.
Pažvelgė į visą pomidoruotą berniuką ir vos neprunkštelėjo.
- Net nežinau kuo tu vardu, aš Emilė.- Prisistatė.- Manau nelabai vykusi slėptuvė, ar ne?- Paklausė ranka mostelėjusi į stalą su staltiese.- Visų pirmą, todėl, jog virtuvėj joks kitas stalas nėra užtiestas staltiese ir paprastai jokioje staltiesėje niekas neprakerpa dviejų skylučių.
Emilė vėl nejučia pasitrynė galvą, jautė kaip po truputį iššoka gumbas.
- Ar eidamas nepastebėjai ūkvedžio?- Jos manymu nerūpestingu tonu paklausė.- Matai, čia rėkaudama gal truputį išsidaviau, bijau, kad jis neateitų čia ir nesugalvotų patikrinti. Tada manau būtų riesta abiems.
Emilė saugiu atstumu apėjo berniuką ir aliejaus bei pomidorų balą ir priėjo prie išėjimo.
- Pamėginsiu užrakinti, tokiu atveju būtumėm saugūs, juk žinai, tas ūkvedys visiškas nevertėlis net plaukų segtuko nepaverstų pagalvėle.- Nusijuokė ir nukreipusi lazdelę į duris sušnibždėjo colloportus. Tikėdamasi, jog pavyko atsargiai patraukė už rankenos, tačiau durys neatsidarė. Emilė vėl atsisuko į berniuką.
- Beje, atsiprašau dėl šito.- Ranka mostelėjo į pomidoruotus jo drabužius, sulūžusį krepšį ir aliejaus balą.- Pamaniau taip bus įdomesnė pradžia. Daryti spąstus man patinka, tik gaila neturėjau laiko pagalvoti ko nors originalesnio, nes labai skubėjau čia. Galvojau, net nespėsiu paruošti šios staigmenos, bet gerai, kad ir tu vėlavai. O šiaip, jei paguosiu, tai man pradžia irgi nekokia. Suvalgiau kelis pyragaičius.- Mostelėjo ranka dubens pusėn.- Tačiau turbūt kokie pasenę buvo, kelis kartus apsivėmiau, o dar ir dabar bloga. Be to trenkiau galvą į stalo kampą.- Niūriai užbaigė piktai drėbtelėdama į tą stalą. Fakto, jog paslydo ant savo pačios papilto aliejaus nepaminėjo, mat manė, jog tai netiktų prie jos orumo.
- Ir manau jis savo darbą padarė.- Nukreipė lazdelę į aliejaus balą.- Sulaužytų kaulų nebereikia. Skurge.
Aliejaus bala išnyko, tuomet Emilė nutaikė lazdelę į sulaužytą krepšį.
- Reparo
Sulūžusios pintinės dalys akimirksniu sulipo ir atrodė taip, jog prieš geras dešimt minučių čia nieko nebuvo įvykę. Emilė lėtai nutipeno prie krepšio, viena akimi stebėdama berniuką ir jo veiksmus. Paėmusi pintinę padėjo ją į vietą, iš kurios ir ištraukė, kai ruošėsi šiai plano daliai.
- Gerai, manau užteks čia viską tvarkyti. Šiaip neesu kažkokia kvaila pedantė, kaip galbūt tau pasirodė, tiesiog esu pripratinta ir išauklėta, kad viską reikia sudėlioti į vietas. Levicorpus.- Niekaip nepranešusi Emilė staiga paleido kerų strėlę į berniuką.
Tuo tarpu pati pasislėpė už vienos iš kėdžių ir išsitraukusi šokolado luitą ėmė godžiai kramsnoti, mat po suvalgyto pasenusio ar užnuodyto pyragaičio ir po kelių vėmimų vis dar jautėsi gana silpnai. Suvalgiusi kone pusę susigrūdo šokoladą į kišenę ir išlindo iš naujosios slėptuvės, pažiūrėti ar naujasis priešininkas jau kabo žemyn galva, o gal jis toks vikrus, jog spėjo pasislėpti, arba galbūt moka apsiginti. Nieko nelaukdama Emilė pasiuntė jam dar vienus kerus Avis , tačiau nepastebėjo jog lazdelę laiko ne ta puse. Iš lazdelės šovęs paukščių spiečius pasileido skristi į varnę.
- Fu! Šaliiiiin!- Spiegė ši mojuodama rankomis ir bėgdama tolyn į virtuvės gilumą.- Atstokit! Sakau ATSTOKIIIIIT! Protego!
Paukšteliai atsimušė tarsi į kokį nematomą skydą ir nebegalėjo daugiau pulti Emilės. Stingdomaisiais kerais šiaip ne taip visus sugaudžiusi varnė lengviau atsikvėpė. Nuo bėgiojimo jautėsi gerokai pridususi, taigi atsikando dar šokolado. Nusibraukusi plaukus nuo veido žvilgtelėjo ką veikia jos priešininkas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Emille Lindsay »
"Life is what happened to you, when you are busy making other plans" - John W. Lennon

*

Neprisijungęs Neal Faris

  • III kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Virtuvė
« Atsakymas #43 Prieš 11 metus »
Nors Neal ir žinojo, kad priešininkė slepiasi už staliuko, dengto staltiese, tačiau gerokai kruptelėjo ir jautė kaip suvirpėjo jo širdis, kai mergina mikliai liuoktelėjo iš už stalo. Neal merginą buvo anksčiau matęs prie varno nago stalo, taigi ji varnanagė. Iš išvaizdos – tikriausiai penkto ar šešto kurso mokinė. Ną, burtažodžių ir užkeikimų turėtų žinoti daugiau, nei aš. Apmastymams daugiau laiko neturėjo, nes tik atsistojusi, varnanagė pasiuntė užkeikimą berniuko pusėn. Vėliau susisgribusi, kad tai gali būti negarbinga, o gal nustebusi, kad teks kovoti prieš keliais kursais mažesnį priešininką,burtus atšaukė. Vėliau, artėdama prie berniuko tarė :
-   Net nežinau kuo tu vardu, aš Emilė.- Prisistatė.- Manau nelabai vykusi slėptuvė, ar ne?- Paklausė ranka mostelėjusi į stalą su staltiese.- Visų pirmą, todėl, jog virtuvėj joks kitas stalas nėra užtiestas staltiese ir paprastai jokioje staltiesėje niekas neprakerpa dviejų skylučių.
Kol berniukas ruošė kalbą, mergina vis artėjo ir keistai trynė galvą – ar tik nebus vėl kokį triuką sugalvojusi, pamanė berniukas. Nespėjus daugiau merginai priartėti prabilo Neal :
-   Ną, sveika. Aš Neal, kaip matai iš simbolikos ant megstuko, atstovauju grifų gūžtą.Gaila, kad susitikom tokiomis aplinkybėmis
Atsakymas buvo grynai šabloniškas, nes berniuko mintys buvo visai kitur. Jis dėliojo, kaip tinkmai panaudoti žinomus kerus, kurie šiaip jau, kovose net ir nenaudojami.
Emile prisistačiusi jo priešininkė, dar pasiteiravo ar berniukas nematė ūkvedžio.
- Ne, viskas gerai, nesutikau nieko, - Pamelavo Neal. Niekas čia nevaikšto, o ir ūkvedys pakankamai toli jau bus nuėjęs.
Kalbėdama mergina, gana plačiu ratu suko aplink berniuką ir judėjo link durų, pro kurias patenkama čia.Nejaugi jau ir nebekovos? O gal blogai pasijuto nuo mano „siurprizo“, kurį palikau pirmojo apsilankymo metu? Nealo spėliojimus nutraukė Emilė, kuri ištarė kerus, kurie užrakino duris. Mergina dar patikrino ar kerai tikrai suveikė, gana stipriai nuspausdama durų rankeną, kai durys nepasidavė atidaromos, mergina atsisuko į berniuką.
-Beje, atsiprašau dėl šito.- Ranka mostelėjo į pomidoruotus jo drabužius, sulūžusį krepšį ir aliejaus balą.- Pamaniau taip bus įdomesnė pradžia. Kurgi ne. Šituo savo darbu siekiai neįdomesnios pradžios, o paprasčiausiai sutrikdyti mane. Jeigu šitaip, tai tau tikrai pavyko. Neal dešiniajame pety dar jautė ankstesnio griuvimo pasekmes – nors ir mažiau nei iškart po pargriuvo, tačiau petys vis dar šiek tiek maudė.
   Varnanagė vėliau užsiminė suvalgiusi kelis pyraigaičius ir apsivėmusi, be to prisipažino susitrenkusi galvą į savo slėptuvę-stalą. Ha, nebereikalo ruošiau savo „delikatesus“. Nors vėmalų požymių jis nematė, bet kvapą užuodė. Pačius vėmalus bus išvaliusi pati mergina. Neal suprato ir kodėl mergina artėdama link jo trynė galvą – tai buvo pasekmė, po to kai ji įsidaužė į stalą. Gražiausiai, gal net kautis nereikės jeigu ji pati save susižaloja.
Berniukas buvo visas įsitempęs ir laukė kol prasidės kova. Merginai atrodė kova netiek rūpi, ji ėmė svaidyti burtažodžius į kairę ir dešinę tvarkydama aplink buvusį jovalą : paleidusi kerus į pomidorų krepšį, jį sutaisė, kitu burtažodžiu išvalė aliejaus ir pomidorų tyrės balą. Vėliau ramiu balsu vėl ėmė kalbėti, kas labai neramino berniuką :  negi ji niekiek nebijo laukiančios kovos? Gal ji tiek mane nuvertina? Neal dar labiau įsitempė. Emilė baigusi ramiu balsu šnekėti staigiai sušuko Levicorpus, o pati pasislėpi už netoliese stovėjusių kėdžių. Berniukas buvo pasiruošęs atakai ir liuktelėjęs kairėn, išvengė į jį siųstų strėlių. Klastinga mergiotė, visą kovą turėsiu būti pasiruošęs, - galvojo berniukas.
Mergina gerą laiko tarpą nesiteikė išlisti iš už kėdžių, Neal net pradėjo galvoti, kad ji bijo susikauti, tačiau berniukas budrumo neprarado nė sekundei. Ir gerai padarė. Neal neužilgo pamatė jo pusėn nukreiptą lazdelę. Berniukas labai nustebo, lazdelė buvo laikoma kita puse. Mergina to nepastebėjo, todėl link savęs paleido paukščių spiečių. Ne nu tikrai, kautis su ja man kažin ar reikės, ji pati save puola.
Mergina bėgo į virtuvės gilumą, kol susiprotėjo sušukti apsaugančių kerų burtažodį. Kai ji atsisuko į grifiuką šis jau buvo pasiruošęs pradėti kovą.
Nukreipęs lazdelę į netoliese stovinčia vazą, sušuko Accio ir vaza po sekundės dalies jau buvo šalia jos. Berniukas persimetė lazdelė į dar vis šiek tiek skaudančią ranką, sveikąja griebė vazą ir sviedė ją lanku aukštyn, kad ji skristų toliau už priešininkės. Tada mikliai lazdelę persimetė į kitą ranką ir sušuko burtažodį Duro. Vaza buvo tiesiai virš Emilės galvos  ir kaip mat sustojo, nes stipriai pasunkėjo dėl ištarto burtažodžio. Jei skauda galvą, tuoj skaudės dar labiau,- galvojo berniukas.Neal nelaukė ar pasiseks šis triukas, pataikys ar nepataikys sunkioji vaza priešininkei – jis staigiai nutaikė lazdelė į Emilę ir sušuko Furnunculus, ir mergina greitai buvo apgaubta vandens garų.Tada, turėdamas kelias laisvas sekundes kol išsisklaidys kątik paleisti garai, berniukas mintyse kartojosi jau kitą burtažodį. Vos garams išsisklaidžius, berniukas iškėlė lazdelę, ištarė Incarcerous. Tuo pačiu metu, visiškai išsisklaidžius garams, jis pastebėjo šalia merginos kojų gulinčią į kelias dalis sudaužytą vazą Tikiuosi pataikiau jai į makaulę. Berniukas nebelaukė kol merginą pasieks arba ar išvis pasieks surišantys kerai, jis tik pasuko link artimiausių stalų viena paguldė taip, kad dengtų nuo priešininkės, kitą užkėlė ant jo, ir pro šoną iškišęs galvą laukė, kaip pavyks kerai. Giliai atsiduso, atsiputė ir laukė, kol jo priešininkė, atsigavusi po tokio puolimo, parodys savo sugebėjimus ir tęs kovą. Berniukas dar pagalvojo Jei vaza stipriai sutrenkiau galvą, gal ji pasiduos ir reiks ją nešti iki ligoninės flango? Kaip teks pasiaiškinti?



*

Neprisijungęs Emille Ann de Flores

  • VII kursas
  • *
  • 263
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Everybody dies but not everybody lives
Re: Virtuvė
« Atsakymas #44 Prieš 11 metus »
- Ną, sveika. Aš Neal, kaip matai iš simbolikos ant megstuko, atstovauju grifų gūžtą. Gaila, kad susitikom tokiomis aplinkybėmis.- Prisistatė tas berniukas.
- Taip taip, žinau, kad esi iš grifų gūžtos.- Palinksėjo galva Emilė.- Dažnai prasilekdavom mokykloje.- Dar pasakė varnė, nors pagalvojo, kad ko gero nėra reikalo šitaip veltui aušinti burnos.
Išgirdusi, jog Neal eidamas nieko nesutiko mergina lengviau atsipūtė, ko jau ko, bet ūkvedžio ji bijojo kaip ugnies po vieno nutikimo trečiame kurse, kuomet turėjo išvalyti visą trečio aukšto koridorių, nuo šliužų paliktų nuošliaužų.
Kai ir Emilė tikėjosi grifas išvengė jos paleistos pirmos kerų strėlės staigiai užlindęs už netoliese esančių kėdžių. Būtent dėl to varnei ir nepatiko mintis, jog reikės kovoti virtuvėje. Pataikyti kerais praktiškai neįmanoma, nes aplink vienos slėptuvės - stalai, kėdės, spintos ir mažesnės spintelės. Truputį užsisvajojusi Emilė neiškart pastebėjo, jog jei virš galvos grąsinančiai kabo vaza. Pastebėjusi virš savęs kažkokį šešėlį pakėlė akis į viršų ir vos spėjo sušukti:
- Vingardium leviosa!
Vaza nusklendė ir trenkėsi į vieną iš spintelių. Ant grindų pažiro porceliano šukės.
- Ar visai pablūdai?- Pakraupusi pažiūrėjo į tą grifį.- Užmušti mane nori?
Tačiau nespėjo daugiau nieko pasakyti, mat į varnę jau lėkė dar vieni iš Neal lazdelės pasiųsti kerai. Emilė vos spėjo atmušti kerus ir palįsti po stalu. Berniuko paleistos virvės apsivijo vaisių dubenį. Kurį laiką mergina dar tūnojo po stalu. Jautėsi tikrai prastai ir kažkodėl neabejojo, jog turi temperatūros. Tie pyragaičiai buvo tikrai ne vitaminų užkandis. Išsitraukusi iš vidinės apsiausto kišenės likusį šokolado luitą suvalgė visą vienu kasniu. Bent kol kas pasidarė geriau. Emilė atsargiai išlindo iš užu stalo, norėdama smogti kerais varžovus, tačiau šis pasirodo taip pat buvo įsirengęs neblogą slėptuvę - pavertęs vieną stalą ir pasislėpęs už jo. Gal namų elfai labai neužpyks. Pagalvojo varnė ir nutaikė lazdelę į stalą.
- Alandre Ascendare! Vingardium leviosa!
Stalas už kurio slėpėsi grifas staigiai pakilo į orą ir nusileido keliais metrais dešiniau. Kadangi Neal liko be savo apsaugos buvo puiki proga puolimui, galvodama kokiais kerais smogti Emilė atkišo lazdelę.
- Densaugeo!
Nelaukdama to vaizdo, kai grifui išaugs kelių metrų ilgumo dantys Emilė šiaip ne taip nuvingiavo link kriauklės ir vos spėjo, nes vėl apsivėmė. Galva taip sukosi, jog ji turėjo įsitverti spintelės, kad nepargriūtų. Prisipylusi stiklinę išmaukė visą vienu ypu. Tuomet vėl nutaikė lazdelę, kur jos manymu turėjo būti Neal.
- Everte Statum.
Pasigirdo kažkoks dukstelėjimas, bet mergina neturėjo jėgų atsisukti ir pažiūrėti ar čia kaip stabas nugriuvo Neal ar koks daiktas. Emilė susmuko pasienyje, kerų pagalba priešais save užstatė stalą. Tikėjosi taip bent trumpam galės atsipūsti. Ar įmanoma dar bjauriau jaustis nei dabar? Mintyse paklausė savęs, nes tarsi to bebūtų trūkę dar ėmė įsiskaudėti galvą.
- Prisiekiu daugiau nie-ka-da nevalgysiu Hogvartso maisto.- Sumurmėjo sau po nosim ir neišlaikiusi vėl apsivėmė.- Skurge.
Vėmalai vėl išnyko ir Emilė apsidairė tikėdamasi, jog grifis šio niekingo epizodo nematė, šiaip ar taip kaip galėjo matyti, juk ją slėpė nemažas stalas. Ėmė vėl rimtai svarstyti ar nevertėtų tiesiog sukelti tokio triukšmo, kad ateitų ūkvedys ir paskirtų jiems areštą. Tačiau Emilė galėtų pasiteisinti, jog jai bloga ir dar, kad atrodytų įtikinamiau apsivemti (turint omeny jos dabartinę būseną, tai neatrodė labai sunku, mat skrandžio turinys tiesiog pats veržėsi lauk). Tuomet Neal turėtų atlikti dvigubą areštą, o Emilę nugabentų į ligoninę, kur ji kasdien gautų siuntinį iš konditerijos, visą dieną galėtų šiltai gulėti lovytėje ir visi draugai tupinėtų apie ją. Tame kampe už stalo Emilė prasėdėjo kokias geras dešimt minučių, neturėjo nuovokos, ką tuo metu išdarinėjo jos priešininkas, bet jai tai ir nebuvo įdomu. Turbūt rengia dar kokią pasalą, kuria tikisi mane galutinai užmušti. Visgi po šitiek laiko varnei šiek tiek pagerėjo ir ji nusprendė, jog nelabai garbinga šitaip tūnoti pasislėpus. Dar pamanys, kad esu visiška bailė. O juk neesu...ar esu? Suglumusi vėl nejučiomis pasitrynė galvą, bet visgi neatsispyrė norui paleisti dar keletą klasiškų burtažodžių, kuriuos mokėjo.
- Impedimenta! Locomotor Mortis!
Emilė neatkreipė dėmesio į tai, jog panaudojo du visiškai priešingus kerus. Kokia esmė užkeikti žmogų Impedimenta kerais, jei kiti kerai vistiek numuš jų veikimą, nes priešininkas tiesiog sustings. Tuo tarpu mergina vėl palindo po stalu, galvodama kaip šioje situacijoje būtų galima pasinaudoti savo, kaip metamorfmagės sugebėjimais. Visgi nutarė, jog pasikeisti verta, nesvarbu ar tas grifis supras, ar ne, bet bent trumpam jį suklaidins tai tikrai. Emilė užsimerkė ir įtemptai susimąstė. Veidrodėlis buvo likęs kuprinėje, taigi varnė negalėjo pamatyti savo naujosios išvaizdos, tačiau galvojo apie kiaulės šnipą ir ryškiai žydrus garbanotus afro plaukus. Pamačiusi šalia sidabrinę lėkštę mergina pačiupo ją ir pasižiūrėjo į iškreiptą savo veidą joje. Jei nebūtų žinojusi, kad ten ji tuomet būtų pameniusi, jog čia kažkoks paršelis su nemadinga disco šukuoseną. Tyliai sukrizenusi Emilė išlindo iš slėptuvės, per plaukus nelabai ką matė tačiau paleido dar vieną kerų strėlę.
- Expeliarmus!
Jei pavyktų jį nuginkluoti viskas būtų daug paprasčiau. Piktai supriunkštė mergina, tačiau turėjo pripažinti, kad berniukas ne iš kelmo spirtas, neveltui iš grifų gūžtos. Staiga Emilei net užgniaužė kvapą kai išgirdo žingsnius koridoriuje. Laimei žingsniai darėsi vis duslesni ir galiausiai jų visai nebesigirdėjo. Varnė atsistojo ir nutipeno į kitą virtuvės galą. Viena koja užkliuvo už apelsinų dubens ir vos spėjo įsigriebti stalo krašto, jog nepargriūtų. Pasitaisiusi plaukus pabandė apsimesti jog čia nieko nebuvo. Akims vėl užkliuvus už apelsinų Emilė šyptelėjo savo nedoro žmogaus šypsena, paprastai nežadančia nieko gero, ir atsitūpė link apelsinų. Kiekvieną atskirai užkerėjo, kad sekiotų paskui grifą.
- Skriskit mielieji.- Ironiškai špytelėjo ir paleido visus apelsinus į orą.
Tuo tarpu Emilė vėl apsivėmė. Gerai, klausykit, užtenka jau darosi nuobodu ir man tai įgriso. Mintyse piktai pagalvojo ir vėl išvaliusi vėmalus ėmė ieškoti vandens. Turėjo pripažinti, jog daugiau ąsočių, išskyrus tą kurį sukūlė, nebėra taigi teko patraukti tiesiai prie krano. Emilė nelabai tikėjo, jog šis vanduo tinkamas gerti, jos manymu, nežinia iš kokio prūdo jis pompuojamas. Visgi kito pasirinkimo nebuvo, mat žinojo jei kažko neatsigers ar neužvalgys nuo to šlykštaus jausmo burnoj vėl apsivems. Kadangi Hogvartso maisto nebepasitikėjo visiškai, atsargiai įsipylė vieną stiklinę ir gurkštelėjo. Atrodė normalus. Emilė užsivertė ir išmaukė visą stiklinę iki galo. Šlykštus pojūtis burnoj dingo, tačiau Emilei vėl pasidarė silpna.
- Klausyk, ar galim susitarti?- Atsisuko į Neal.- Tu manęs nepuoli penkias minutes aš tavęs taip pat. Man rimtai bloga, o tie pyragėliai sveikatai nelabai padeda. Žinau, kad elfai kažkurioje spintelėje turi vaistų, jei palauktum kol susirasiu. Žinok, ne pats maloniausias jausmas slankioti čia ir vemt ant kiekvieno kampo.
Emilė, laikydamasi už stalo, nuvinguriavo prie spintelių. Visiškai išvertusi kelias spinteles pagaliau rado reikiamą rudą buteliuką, ant kurio buvo ranka paskrebenta "priešnuodis nuo apsinuodijimo". Varnė įsilašino kelis į burną. Viduje ėmė tarsi kažkas rūkti, sproginėti, burbuliuoti, galiausiai viskas nurimo. Emilė atsargiai atsistojo. Rodos padėjo, galvos nebeskaudėjo, o ir vaizdas akyse nebemirguliavo.
- Steleus.
Emilė vėl paleido kerus į Neal. Nelabai naudingas burtas tokiu atveju, bet pirmasis šovęs merginai į galvą. Po dvidešimties minučių varnė turėjo pripažinti jog jos maskuotė nuėjo perniek, vistiek išsidavė šnekėdama. Vėl užsimerkusi susigrąžino savo įprastą išvaizdą, tik gal kiek trumpesniais plaukais.
"Life is what happened to you, when you are busy making other plans" - John W. Lennon