0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #75 Prieš 5 metus »
     Rausvais plaukais uždengtoje galvelėje vis dar vyravo sąmyšis. Nors vos prieš keletą akimirkų pastarosios dvi savaitės Lisetei atrodė pats nuostabiausias dalykas, šią akimirką mergina norėjo viską ištrinti, tarsi to niekada nebūtų nutikę. Nors gal nėra taip ir blogai? Argi bendrakoledžės seniau nebuvo apsikabinusios ar padėjusios galvą viena kitai ant peties? Bet jos bučiavosi!!!
    Septyniolikmetė nesugebėjo pratarti nė žodžio ir kvailai akimis bėgiojo nuo vieno klastuolio prie kito. Prakeikė Natanielį už tai, kad per jį bendrakoledžės anąkart nuodų ir vaistų pamokoje išgėrė meilės eliksyro, tačiau tuo pačiu metu mintyse dėkojo jam už sutvarkytą jovalą.
-Eee,- numykė, žiūrėdama į Morganą,- man jau irgi reikėtų eiti,- rausvaplaukė pažvelgė į pro duris išeinančius vaikinus. Žinoma, kad visai niekur eiti septintakursei nereikėjo. Paprasčiausiai Lisetė labiau už visą nurėjo išvengti ypatingai nejaukaus pokalbio apie tai, kas nutiko.- Iki pasimatymo,- vos kilstelėjo lūpų kamputį ir, susirinkusi daiktus, išskubėjo pro duris.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #76 Prieš 5 metus »
  Deja, vaikėzas negalėjo žinoti kas buvo tarp Morganos ir Lisetės. Tik pradėjęs galvoti apie Morgetės santykius, Lisetė paleido jos ranką ir buvo sumišime, kai šioji išgėrė Natanielio eliksyrą. O gal eliksyre ir buvo pati esmė? Kaip nebūtu gaila, bet klastuolis taip ir pasiliks nieko nežinojęs apie ką tik atsitikusį įvykį.
  Antrą kartą gavęs stūktelėjimą į petį, Robertas bejausmiškai pažiūrėjo į Natanielį, bet nespėjęs nieko ištaręs, kaip šį patempė išeiti iš sandėlio. Kristoferis pasiliko visiškai nesusipratime. Nors, koks skirtumas? Remarkui išėjus iš sandėlio, šis stūktelėjo petin Natui ir su juo atsisveikino. O atsisveikinus, šis nuskubėjo aplankyti dvi švilpukes, kurios turbūt jau susilaukė pilkų kaip debesis akių atstovą.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #77 Prieš 5 metus »
  Morgana juto kaip jausmai tiesiog siautėjo jos viduje, tačiau vis dėlto išlaikė neutralią veido išraišką. Pastebėjusi kaip vaikinai tarsi susitarę vienas po kito išėjo iš sandėlio, ji dar truputi pastoviniavo trypdama tai ant vienos ar kitos kojos, nežinodama ką atsakyti. Aišku mintyse ji visaip iškeikė Natanielį, kodėl jis visko nesutvarkė anksčiau, ir aišku dėl to, kad jis privirė tokios košės. Šūdinos košės. Taip pat ir dėkojo, kad ją išsrėbė.
- Taigi...- Morgana ištarė, vos tik vaikinai pasišalino, nejaukiai žvelgdama už Lisette'ės, į skylę sienoje.
  Pamačiusi kaip smulkutė mergina nejaukiai pasimuisčiusi kažką suvapėjo ir taip pat dingo iš sandėlio. Garbanė papūtė lūpas ir susikišo rankas į juodų kelnių kišenes.
- Ką gi, matyt vakaro prie ežero nebebus.- atsainiai ištarė ji pati sau ir gūžtelėjusi pečiais pasišalino iš kambario, kuriame vis dar garavo neseniai išvirtas eliksyras.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė

Ats: Sandėlis
« Atsakymas #78 Prieš 3 metus »
Diena nebuvo kuo nors įprasta, išskirtiniai dažniausiai būdavo tiktais savaitgaliai na ir dar galbūt penktadienio vakarai. Kitas dienas Karen stengdavosi mokytis. Nors tai ir nelabai išeidavo, nes dėmesį blaškydavo klastuolių skleidžiami garsai bendrajame kambaryje, bet prie jų būdavo galima priprasti, nes po kurio laiko visą tai atsibosdavo iki tol kol neatsirasdavo kokia nors nauja mada ir visi imdavo tai kopijuoti iki tol kol tai tapdavo senamadiška ir žmones tai darančius imdavo ignoruoti, o mokslai dažniausiai ir patys nelįsdavo. Jeigu labai reikės išmoks per pamoką ar dar kada. Nors dažniausiai kai tingėdavo mokytis pėdindavo į biblioteką ar tiesiog vaikščiodavo koridoriais šį kartą sumanė išeiti taip sakant pasižmonėti, o tam puikiai tiko kvidičo aikštė. Tenai vis dar buvo vietų į kurias su leidimais ar be ji nebuvo įžengusi, tad kažką pamatyti naujo būtų pravertę. Mergina iš lėto pėdino link tosios vietos, kai jau niekas neužstojo ir buvo galima matyti bokštus ji paspartino žingsnį, kad greičiau atsidurtų toje vietoje. Priėjusi aikštę ėmė eiti aplink ją tikėdamasi rasti kažką ko galbūt dar nebuvo mačiusi, tarkim slaptas duris kurios vedė į kokį nors rūsį ar tiesiog kažką kito. Taip beeidama pastebėjo nediduką akmeninį pastatą kurio bent kiek ji pati prisiminė čia nebuvo, o galbūt ji jo nepastebėjo, nes niekada nebuvo mačiusi, tad patraukusi prie durų pastebėjo, kad jos yra kiek per mažos, bet kiek palenkusi galvą galėjo lengvai įeiti į vidų. Tad dar kiek pastovėjusi lauke stumtelėjo duris ir įžengė vidun. Pirmas dalykas kuris atkreipė jos dėmesį, kad šičia buvo saugomi visi su kvidiču susiję daiktai, tad buvo labai keista, kad durys buvo paliktos atrakintos, bet tai padarė tik lengviau klastuolei patekti į ten kur ji dabar ir buvo.

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #79 Prieš 3 metus »
Dorotėja bėgo. Nosis varvėjo nuo šalto vėjo pučiančio tiesiai į veidą, o akys ašarojo, tačiau tai jos nė kiek nestabdė. Pagaliau. Dienų dienas ji mokėsi papildomai, kad turėtų vieną visiškai laisvą dieną pailsėti,kad galėtų veikti ką geidžia širdis ir lakstyti kaip laukinė. Būtent taip ji darė ir dabar. Po pamokų nusimetusi visas knygas miegamajame nubėgo iki virtuvės ir prisikrovė maisto. Nusprendė pasidaryti pikniką, o kur didingesnė vieta valgyti vienai, negu vidurys kvidičo aikštės. Iki jos atėjus merginą sužavėjo šio stadiono didybė, todėl ji privalėjo, tiesiog negalėjo atsispirti norui apibėgti vieną ratą. Visu greičiu ji lėkė atsiskaitydama už visas dienas praleistas sėdint susigūžus prie knygos. Nubėgusi gal puse rato staiga suprato, net ne pamatė, o pajautė, jog yra ne viena. Gan kaistas jausmas atsižvelgiant į tai, jog prieš ją nebuvo nieko kito tik senas sandėliukas, visada laikomas užrakintas. Vis dėl to ji nusprendė patikrinti ir tyliai pritipeno prie durų.
-Ar čia kas yra?- atvėrusi duris paklausė varnė.

*

Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė

Ats: Sandėlis
« Atsakymas #80 Prieš 3 metus »
Nors tame namelyje tebuvo užsilikę kvidičo reikmenys, o tasai sportas jos nelabai domino, bet Karen visvien apžiūrinėjo senas šluotas dabar sugrūstas į vietą kuri anksčiau tikriausiai atliko visiškai kitokią funkciją, nes tai nelabai panašėjo į vietą kuri būtų skirta joms laikyti. Nors ir nelabai norėjo čia trainiotis, bet nelabai turėjo kitą pasirinkimą, vien dėl to, nes  nelabai būtų sugalvojusi ką dar būtų galima nuveikti tokia kiek nuobodoką dieną, nors ir nelabai leistinai įsibrovė čia, tai visvien buvo šioks toks nuotykis, bet vistiek. Kadangi tenais buvo antras aukštas mergina nusprendė užlipti į jį ir pasižiūrėti ko tenais gero ar blogo yra. Viršuje buvo panašu kaip ir apačioje, tiktais, kad čia viskas buvo sudėta į jiems skirtas vietas, tad ir vaizdas kiek buvo malonesnis akiai. Klastuolei visą tai apžiūrinėjant kažkas atvėrė duris ir lyg ir įėjo į vidų, o dar tuo labiau klausė ar čia kas yra, o kadangi balsas nebuvo panašus į kokio nors suaugusiojo ar kiek vyresnio mokinio ji jam atsiliepė.
-Taip, čia yra kažkas. Mano vardas Karen.

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #81 Prieš 3 metus »
Dorotėjos veidą perkreipė nepasitenkinimas. Ji taip tikėjosi, jog pagaliau turės ramią popietę, viena. Galės atsipūsti nuo to šurmulio kurį kiekvieną dieną kelia šimtai mokinių pilyje. Pirmakursė, visą gyvenimą ramiai pragyvenusi žiobariškame miestelyje, tikrai nebuvo pratusi dalintis kambarį su keturiomis visiškai nepažįstamomis mergaitėmis ir kiekvieną dieną susitrenkti su bent trimis žmonėmis, bent vienu iš jų būnant vyresnių kursų mokiniu, kuris dar ir nepasibodi jos aprėkti, kad ji nerangi ir turi žiūrėti kur eina. Taigi galima suprasti kodėl varniukė netryško džiaugsmu pamačiusi, jog gali gautis taip, jog savo ilga ieškotą ramybės vietelę teks dalintis su kažkokia Karen.
-Taigi. Karen. Ką veiki čia? - ji stengėsi nutaisyti kuo malonesnį balsą, tačiau nelabai sekėsi.

*

Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė

Ats: Sandėlis
« Atsakymas #82 Prieš 3 metus »
Kadangi jau buvo kiek per vėlu trauktis Karen turėjo atsiliepti, vis vien tikėjosi, kad po kiek laiko ji išeis ir paliks ją čia vieną su savo mintimis ir savimi, na ir dar su visais kitais dalykais kurie čia yra, bet kadangi ji vis dar čia buvo teko palaikyti pokalbį kol išsinešdins arba kuri nors pasiūlys gerą mintį kurios dabar nebuvo jos galvoje, bet neabejojo, kad anksčiau ar vėliau ji atsiras.
 -Aš tavęs galėčiau paklausti to paties nepažįstamoji, bet kadangi jau paklausei tai ir atsakysiu. Tyrinėju neatrakintus sandėlius ir kitas vietas ieškodama kažko vertingo ką galėčiau vėliau parduoti ir už tai gaučiau pinigų. Na, o jei kalbant paprasčiau tiesiog radau atrakintas duris, tai ir atėjau čia, o dabar tyrinėju kas čia gero randasi, -kiek nutilusi pailsino balsą ir tęsė toliau. -Kadangi tu žinai mano vardą, ką aš čia darau tai gal taipogi teiksiesi atsakyti į keletą mano pateiktų klausimų. Koks tavo vardas? Ką čia darai? Kuriam koledžui priklausai?
Kadangi klausimai kurie jai buvo įdomūs buvo užduoti ji kiek paėjėjo ir tuomet atsidūrusi prie laiptų šiek tiek nusileido žemiau.

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #83 Prieš 3 metus »
 Amelija ėjo. Nežinojo kur, bet tiesiog norėjo nuo visko pailsėti. Nuo rutinos, pamokų ir mokinių, nuo visų problemų. Mergaitei skaudėjo galvą ir atrodė, kad ji tuoj sprogs. Gal prie blogos savijautos prisidėjo dar ir nevalgyti pusryčiai. Ir žinoma nevalgyti jie buvo todėl, kad tuo metu reikėjo ruošti neparuoštus namų darbus. Varnanagiukė pasižadėjo, kad daugiau niekada neatidėlios namų darbų,nors giliai viduje, vis gi, tuo labai abejojo. Juk kokie namų darbai gali rūpėti, kai toks gražus oras. Toks gražus gyvenimas. Deja, dabar Amelija į tai visai nekreipė dėmesio, nes jos galva grasino iš tikrųjų susprogti, jei mergaitė apie ką nors pagalvos. Taip eidama ji galiausiai atklydo iki kvidičo stadiono. Truputį apsidžiaugus, kad gal pavyks rasti kokią ramią, bet įdomią vietelę, kur galėtų atsigauti, nes Amelija dar niekada nebuvo atklydus į šią aikštę, mergaitė patraukė toliau. Ir kaip tik, lyg tyčia, ji, galima sakyti, susidūrė su kažkokiomis durimis. Spėjus nusistebėti iš kur jos, spustelėjo rankeną. Dar kartą nusistebėjo, kad durys neužrakintos ir jau buvo viduje. Ten buvo prigrūsta senų ir ne tokių senų daiktų, šluotų ir kitokių kvidičo reikmenų. Mergaitė prisėdo tiesiog ant žemės. Tikėjosi, kad čia kol kas jos niekas neaptik ir ji galės ramiai pabūti. Kvėpavimas pamažu lėtėjo, gaivus oras iš lauko irgi padarė savo ir galiausiai Amelija pradėjo jaustis kiek geriau. Lėtai atsistojus ji pradėjo apžiūrinėti vieną šluotą. Tikėjosi, kad ir jai kada nors teks žaisti kvidičą ir kad ji irgi turės savo šluotą.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #84 Prieš 3 metus »
Vincentui kažkaip nebuvo labai ypatingai smagu. Žiema ir truputį pažliugęs sniegas, bet vis dar ledinis vėjelis nebuvo kažkas ypatingo, žiemų jis matęs ir Montrealyje. Ne, visai ne dėl to jam nebuvo smagu. Pamanytum, šitoj burtų mokykloj jis leidžia jau trečius savo metus, lyg ir žino kiekvieną slaptą kampą ir koridoriuką, kiekvienas duris apsimetančias sienomis ir visas sienas, apsimetančias durimis (nežino, varniukas po pilį naktimis neklaidžiojo, naktimis jis rašė nuodų ir vaistų rašinius ir kimšo savo galvą transifigūraciniais kerais). Per tris metus taip pat turėjo lyg ir susiprasti ir susirasti draugų, kuriems jo migdolinės akys ir keista fėjų baimė netrukdė. Vienintelė pažinota mergaitė (kuri galimai buvo fėja) kažkur prašapo, ir po tos nakties prieš keletą metų jis daugiau jos neregėjo, o Gabrielius, anąkart sutiktas Varno Nago bokšte, Vincentą truputėlį erzino.
Velniai rautų, viskas, ką čia išvardinau, veda prie vienintelės išvados, prie vienintelės priežasties, kodėl varniukas nesismagino. Vincentas Lemery buvo vienišas. Ne šiaip vienas, ne iš pasirinkimo. Nelabai turėjo kam pamojuoti didžiojoje salėje per pusryčius, nelabai turėjo, kas jam pasakytų, kad užtenka kirmyti bibliotekoje. Turėjo pats sau priminti, kad kartais išeiti į lauką, į pažliugusį sniegą ir šaltą vėją, yra visai gerai.
Tad Vincentas ir žingsniavo. Jo žieminės mantijos apačia ir apsiaustas buvo kiaurai permirkę nuo vilkimosi per sniegą, o nosis bėgo ir buvo paraudusi nuo šalčio. Be to, kvidičo aikštė, į kurią nulindo, atrodė liūdnai tuščia, apleista. Žiemą varžybos nei treniruotės nevykdavo. Ar vykdavo? Vincentas nežinojo, kvidičas jam nebuvo labai įdomus. Iki šiol.
Galiausiai, perėjus visą aikštę, lauke būti pasidarė per šalta. O pilis buvo toli. Ir lygiai kaip varniukė prieš jį, Vincentas staiga atsidūrė ties durimis, beveik atsitrenkė į jas. Sandėliukai paprastai rakinami, žinojo jis, tačiau rankenos nesikandžioja. Tiesiog nepasiduoda, bet gal jas reikia stipriau paspausti, ir.. ak. Vincentas įvirto į šluotų sandėlį kaip į kibirą, ar kažką panašaus. Ir beveik su visomis durimis užvirto ant kažkokio žmogaus, o su žmogumi ir ant šluotų. Ir jis mėgino už ko nors tvertis begriūdamas, tačiau pirštai tesugraibė orą ir dulkes, vieną kitą sruogą tamsos.
Sandėlis subildėjo, o Vincentas nusikeikė dviem kalbom.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #85 Prieš 3 metus »
 Kai kurios šluotos tikrai buvo nuostabios. Amelijai labai nerėjosi jas paimti, apžiūrėti. O kokia laimė būtų jas išbandyti pagal paskirtį... Bet Amelija suprato, kad šis sandėlis nėra tik koks senas muziejus ir kad jame esantys daiktai turbūt kažkam priklauso. Tad šluotos taip ir liko nepaliestos, tik jas vis varstė susidomėjęs varniukės žvilgsnis. Ši jau buvo pakankamai atsigavus, kad galėtų apžiūrinėti daiktus, bet, aišku, dar ne tiek, kad galėtų, pavyzdžiui, ruošti namų darbus.
 Staiga pasigirdo kakžoks garsas.
- Kas čia dabar...? - suspėjo ištarti mergaitė, o kitą akimirką ji jau gulėjo ant grindų. Ir kodėl man taip nesiseka? Galvoje sukosi liūdnos mintys. Truputį skaudėjo, (o kaip kitaip gali būti, kai nukrenti ant poros šluotų, o ant tavęs nukrenta dar kažkas?) bet Amelija stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Mergaitė atsargiai pasuko galvą, bandydama įvertinti kaip sunku bus išsilaisvinti iš šios padėties. Vis dėl to, nors berniukas ir užgriuvo ant jos, varniukė vis tiek nenorėjo ropšdamasi iš po daiktų kalno jo užgauti. Amelija pabandė lėtai atsisėsti ir tyliai sudejavo. Vis dėl to šluota ir Amelijos koja, atsitrenkusios viena į kitą, nesugebėjo viena kitai nepakenkti.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #86 Prieš 3 metus »
Mergaitė. Vincentas užgriuvo ant mergaitės, kuri velniai žino ką veikėjo kvidičo priemonių sandėlyje. Žavėjosi šluotomis turbūt, arba slėpėsi nuo pasaulio ir kovojo su savo bundančia paaugliška egzistencine krize. Vincui buvo trylika, ir jis manėsi jau perėjęs visą paauglišos egzistencinės krizės etapą. Kad tik jis būtų žinojęs, kad trylika dar nereiškia, jog viską žinai apie pasaulį. Dvidešimt to irgi nereiškia, deja.
Mergaitė ryškiai bandė judėti ir sėstis, žinoma, būti užgriūtai žmogaus, kuris tėra vieni kaulai ir oda, taigi aukštas ir kampuotas, turbūt nėra pati maloniausia patirtis. Vincentas ir pats suskubo stotis, atpainioti savo sunkią ir permirkusią mantiją nuo sunkaus ir permirkusio apsiausto ir patikrinti, ar kišenėn nugrūsta lazdelė vis dar sveika. Patikrinti, ar sveika, reikėjo ir mergaitę, bet varniukas tai susivokė tik tada, kai ši sudejavo.
Prišokęs prie mergaitės, kurios koledžo spalvų sandėlio prieblandoje neįžiūrėjo, susirūpinusiai nužvelgė, ištiesė ranką idant padėtų atsistoti ir paklausė:
- Merlino kojinės, ar viskas gerai? Aš labai atsiprašau, - pridūrė visas susijaudinęs. - Maniau, kad čia nieko nėra, o paskui durys taip staigiai atsidarė, ir...
Vincentas įkvėpė oro ir užsičiaupė. Gal mergaitei kažkas atsitiko, o jis čia aiškinasi, velniai rautų. Susiglostęs palaidus plaukus už ausų, sunėrė savo ilgus kaulėtus pirštus ir dar kartą, jau vien žvilgsniu pasiteiravo, ar nesulaužė kokio nors gyvybiškai svarbaus kaulo.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #87 Prieš 3 metus »
 Amelija stengėsi suprasti kiek stipriai nukentėjo jos koja. Skaudėjo, bet skausmas nebuvo nepakeliamas, labiau mergaitę trikdė atmosfera sandėlyje. Nesvarbu kas nutiko, bet Amelija mažiausiai norėjo, jog berniukas ja rūpintūsi. Buvo tikra, kad susitvarkytų ir pati, o dabar dar ir reikės vaidinti, kad jai visiškai neskauda.
- Taip, viskas gerai, - pabandė nusišypsoti varniukė. Suprato, kad berniukas čia visiškai nekaltas, kaip ir suprato, jog nenori jam skūstis.
- Tikiuosi, kad ir tau viskas gerai. Beja, mano vardas Amelija... - mergaitė pabandė atsistoti, bet kojai, matyt, neatrodė, kad jai viskas gerai ir mergaitė vėl sudejavus atsisėdo ant žemės. Rankos pačios suėmė skaudančią galūnę. Velniava... Amelija nežinia kelintą kartą paklausė savęs kodėl jai taip nesiseka. Greitai patraukus rankas ir bandydama neišduoti kaip jai skauda, Amelija blausiai šyptelėjo. Man viskas gerai.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #88 Prieš 3 metus »
Vincentui iki gilaus dvasinio skausmo buvo pažįstamas bandymas primesti, kad viskas gerai. Pats taip darydavo, ypač tada, kai atrado, kad buvimas patogiu žmonėms suteikia jiems laimės ir ramybės, o ir jis pats gali jaustis kažką pasiekęs, ypatingai šiais purvinos ir sunkios paauglystės pradžios metais, kaip tik tada, kai lyg ir turėtų imti pastebėti, kad mergaitės gražios ir kad joms galbūt visai nepatiktų kažkokie neaiškūs bernai, besiimantys padėti atsistoti ant ryškiai sulaužytos kojos. Nesvarbu, kad bernai su geromis intencijomis.
Vincentas pirštais suėmė už nosies tiltelio ir akimirką užsimerkė. Tada tokia pačia blausia šypsena atsakė mergaitei ir pritūpė šalia. Nelabai suprato, ką ketina daryti, be to, pro išspirtas duris pūtė nelabai šiltas vėjelis. Berniukas akimirką sudrebėjo.
- Vincentas, labai malonu. Tau skauda, ar ne? - paklausė, mintyse pats save timptelėjo už plaukų. Aišku, kad skauda, jis gi pats visai neseniai prisipažino matąs, koks skausmas ir neišlietos ašaros slypi už Amelijos rainelių. Be to, jos rudi plaukai gražiai žvilgėjo. Plaukai? Vincentas papurtė galvą ir nelabai apgalvojęs savo tolesnį veiksmą, savo ilgais pirštais patapšnojo per Amelijos blauzdą.
- Ee, nemoku gydymo kerų, be to, atrodo, kad iki ligoninės sparno nenueisi, - akimirką susiraukė, nes gal ir nueitų, užsispyrusi ir vos sulaikydama ašaras (Vinco galvoje iškilęs vaizdinys nebuvo labai gražus). - Galima pabandyti... atšaldyti, - tarė galiausiai ir kyštelėjo ranką į kišenę (savo, ne Amelijos).
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Sandėlis
« Atsakymas #89 Prieš 3 metus »
 Svarbiausia dabar buvo kažkaip patekti į pilį. Ką nors sugalvoti ar pabandyti padaryti trugdė pora akių, atrodo, nuolat žiūrinčių į mergaitę. Kaip tada galima mąstyti? Nors gal jis ir galėtų kaip nors padėti... Juk jei mergaitė nieko nesugalvos, gal bent pakvies pagalbos ir neteks visos nakties (o gal ir ilgiau) praleisti ant šaltų sandėliuko grindų. Būtų galima pabandyti nušliaužti. Pamąstė varniukė, akivaizdžiai suprasdama, kad tas ,,galima" būtų tik tuo atveju, jai šalimais nebūtų Vincento. Beviltiška. Amelija, supratus, kad nieko čia nesugalvosi, gynė lauk mintis apie grįžimą, bandydama susitelkti į šią akimirką. O paskui jau kaip nors. Rankom švelniai laikė apglėbus koją.
- Na, taip... - atsakė. Turėjo būt akivaizdu, jog jai skaudėjo. Atkaklus to neigimas tikrai nebūtų pagerinęs situacijos ir nuo to turbūt nebūtų geriau nei jai, nes berniukui. Nors...
- Truputį, - prie atsakymo galiausiai prisidėjo nekaltai išsprūdęs žodelis. Na ir kam visa tai?..
 Nejauki tyla ir mintys kaip išsikapstyti iš situacijos ir sandėliuko niekaip nepaliko Amelijos. Kelis kartus norėjo kažką pasiūlyti ir buvo jau bepraverianti burną, bet, deja, neturėjo ką. Beliko tikėtis, kad Vincentas galiausiai ką nors sugalvos arba išeis pakviesti pagalbos, arba tiesiog išsineždins iš čia. Tiksliau sakant - nesvarbu ką padarys, svarbiausia - neliks sėdėti šalia, nejaukioje tyloje.
 - Galima pabandyti, - neužtikrintai tarė, instinktyviai patraukus koją nuo berniuko rankos ir vos susilaikius nuo dar vieno aiktelėjimo. Neįsivaizdavo kas dabar galėtų atšaldyti labiau, nei sandėliuko grindys. Išties nežinojo nei kas atsitiko kojai, nei ar šaldymas jai gali padėti. Beliko tikėtis, kad neužšaldys kaulų kreivai, jei vis gi jie būtų lūžę ir dabar stovi nevisai taip, kaip reikia.
Galbūt...