[Vincent Lémery]

Vincentas išisišiepė, vis dar nusisukęs į ežero pusę. Taip, kad Cristal nepamatytų jo siaurais plyšeliais virtusių akių ir keisto, juoko pilno kibirkščiavimo jose. Žinoma, kad jis profesionalas. Kerėtojas extraordinaire, užaugintas dviejų burtininkų, jam gyvenime nebūtų kilusi mintis, kad nosinės ir bintai yra bent kiek tinkami būdai tvarkytis su žaizdomis. O gal jam tiesiog nepaprastai patiko mojuoti lazdele, ir čia nereikia bandyti įžiūrėti jokių tai ankstyvų ekshibicionizmo apraiškų, labai ačiū. Merginos pirštas sveikas, ir tai svarbiausia.
- Jeigu tau patinka kankintis, pirmyn, - suburbėjo po nosimi, beveik negirdimai. Tik ne prie mano akių. - Galiu atšaukti kerus.
Veide nušvito savimi patenkinta šypsena, jis metė žvilgsnį per petį į Cristal. Tą akimirka vėjo gūsis pakišo savo ledinius pirštus po Vincento apsiausto skvernais ir kilstelėjo juos viršun. Žeminančiai. Vaikinuko veide pasirodė didi nuostaba ir susigėdimas, iš lūpų išsprūdo nevalingas šūktelėjimas. Jo apatiniai gal ir neišvydo dienos šviesos, bet nedaug trūko. Sugniaužęs medžiagą kumščiuose, timptelėjo apsiaustą žemyn ir prispaudė prie savęs. Jo ausys ir skruostai nusidažė rausva spalva, o rudas akis nusuko visur kur, kad tik nereikėtų žiūrėti į grifiukę.
Vincentas kostelėjo, lyg sakydamas, kad nieko nenutiko. Bala nematė, vadinasi, nematė ir Cristal.
- Niekada ten nebuvau, - sumurmėjo, pakankamai garsiai. Šefildo pavadinimas buvo girdėtas ir visa kita, tačiau nelabai įsivaizdavo, kur jis yra nei kaip atrodo.

[Cristal Daunt]

Atrodo, kad abu jaunuoliai dalyvautų konkurse, kas sugebės išlaikyti trumpesnį akių kontaktą. Kol kas nugalėtojas neabejotinai būtų Vincent, tačiau Cristal nuo jo beveik neatsiliko. Per banguotus, užkritusius ant veido plaukus, taip kad vos buvo įmanoma kažką matyti, vis tiek buvo galima įžiūrėti šypseną, kurią pasaulis, atrodo, išvysdavo pakankamai retai. Kol Vincent laiko nusukęs žvilgsnį, Cristal be jokios baimės galėjo spoksoti į vaikiną, nes taip niekada ir neturėjo progos dorai įsižiūrėti į Vincento veido bruožus. Vaikinui paminėjus, kad gali atšaukti kerus, Cristal lėtai, bet matomai, užkišo pirštą už nugaros taip parodydama, kad Vincentas jos pasitikėjimo nelaimėjo. Nors žinojo, kad kerų neatšauks, vaikinas Cristal buvo vis dar tamsus miškas, dievai žino kas jam į galvą gali šauti.
- Ne, - trumpai ir aiškiai sumurmėjo grifiukė.
Pastebėjusi kaip priešais grifiukę stovintis individas nusuko žvilgnį kaip įmanoma toliau rudaplaukė nusprendė pasilinksminti ir pabandyt sunepatoginti Vincentą, kuris akių kontakto bijo labiau nei Cristal.
- Nieko labai ypatingo tame Šefilde nėra, tik daug istorijos, kuri iš paskutiniųjų yra numelžiama, kad tik turistai daugiau pinigų paklotų, - su lengvai girdimu pasipiktinimu balse savo nuomonę, kurios niekas neklausė, išrėžė rudaplaukė. Šį kartą mergina stovėjo jau pilnai atsisukusi į Vincentą, akys pilnu pajėgumu stebeilyjo ir laukė, kol sulauks atsako.

[Vincent Lémery]

- Ah, - sumurmėjo Vincentas ir atpalaidavo apsiaustą gniaužiančius kumščius.
Jiedu nestovėjo baisingai arti vienas kito, bet jis staiga pasijuto kažin kaip keistai kaistąs iš vidaus, tarytum jame kas būtų užkūręs lauželį zefyrams skrudinti, ar panašiai.
- Ar ne visur taip? - šyptelėjo, akimirką drįsdamas mesti nedrąsų žvilgsnį merginos link. Jie čia užsibuvo, neįprastai ilgai. Rodės, nei vienas nebeturėjo laiškų išsiųsti nei gauti, o žiūrėti į pamažėlę tamsoj skęstantį ežerą ilgainiui turėjo pabosti. - Ar ne visur taip išnaudojama vietų istorija ir viliojami vargšai mirtingieji turistai?
Vincentas ir su į kaktą įremtu ginklu nebūtų prisipažinęs, kad jam atsakymas nebuvo svarbus. O ne, jis suprato, kad jiedu dabar žaidžia kažin kokį žaidimą, abudu svyruoja ant flirtavimo ribos. Pokalbis apie Šefildą ir turistus nustumtas į antrą planą.
Varniukas mažumėlę nustebo radęs Cristal akis įsmeigtas į jį, nepajudinamas žvilgsnis, rodos, rėžė jį kiaurai. Jis mintyse net šiek tiek loštelėjo, tačiau greitai jo lūpose sužaidė ta pati šiek tiek slaptinga, šiek tiek žavinga ir šiek tiek įžūli šypsenėlė. Ak, žaisti gali ir du žaidėjai, savo galvoj sukikeno jis ir, pamažu nugalinėdamas nepaprastą norą nusukti rudas raineles į žemę, įsistebeilijo į Cristal.
Lauželis vidujai suliepsnojo stipriau. Vincentas pajuto kažką kirbančio aplink, atrodė, oras ėmė truputį virpėti. Po sekundės, kuri truko ilgiau nei įprastai, jis nusišypsojo. Nenuleisdamas akių, nebekreipdamas dėmesio į šaltą vėją ar vis temstantį dangų. Nagi, nusigręžk, paragino jis Cristal mintyse, svarstydamas, ar atviresnis jo žvilgsnis privers merginą sutrikti.

[Cristal Daunt]

Oras nevaldomai ir be jokio gailesčio šalo, vėjas pasidarė nebe malonus ir švelnus, kaip atrodo vos ką tik buvo, o geliantis ir žvarbus. Saulė buvo beveik nusileidusi, viskas aplinkui skendo pilkoje masėje, atrodo, kad rūkas pasislinko arčiau Pelėdyno, nes viskas buvo matoma lyg per miglą. Išskyrus Vincent, kuris pačiu ryškumu stovėjo priešais merginą ir kažką murmėjo po nosimi, grifei sunkiai sekėsi skaityti iš lūpų.
Cristal nuoširdžiai nežinojo ką atsakyti į Vincento užduotą klausimą. Mergina suprato, kad jis tiesiog stengiasi palaikyti pokalbį, kol rudaplaukė kaip psichopatė turbūt ir nemirksėdama spokso į jį ir kuriai taip prastai stengiasi palaikyti pokalbį, tačiau tiesiog pritariamai linktelėjo. Turistai išties erzino ją, tačiau žinojo, kad be jų, Šefildas turbūt neišsilaikytų.
Dabar buvo Cristal eilė kažką pasakyti. Tik klausimas buvo, ką. Vincentas turbūt suprato, ką mergaitė daro, nes taip pat atsisuko į ją ir ėmė stebėti. Atrodo, tarsi būtų prasidėjęs akių karas. Vaikino akys pasirodė visu savo grožiu. Rudi migdolai tarsi neturėjo pabaigos, galėjai vis skverbtis ir skverbtis. Ant Vincento veido žaidė žaisminga, provokuojanti šypsenėlė. Tada mergina visiškai įsitikino, kad tamsiaplaukis tikrai žino kuo šiuo metu užsiima Cristal ir atsakė jai tuo pačiu.
Mokiniam vienas į kitą stebeilyjant vienas į kitą, apėmė toks jausmas, kad aplink laikas sustojo, gravitacija ir kiti fizikos dėsniai, palaikantys pasaulio veikimą nustojo veikti ir niekas nebebuvo tikra. Įsigalėjo tyla. Bet ne ta nepatogi tyla, o ta harmonizuojanti, kai jautiesi ramus ne tik išorėje, bet ir viduje.

[Eimantas Zutatas]

Atėjęs į pelėdyną išsiųsti tėvams laiško kaip sekasi Hogvartse ir, kad dar nesusirado draugų už tai tėvams nepatiko, o berniukas nenorėjo meluoti. Tada prisiminė, kad neturi pelėdos. Negerai, reikės susitaupyti šiek tiek pinigų, kad nusipirkčiau naują pelėdą iš Skersinio Skersgatvio. O dabar turbūt niekas nesupyks jei pasiskolinsiu kieno nors pelėdą.-sumanė vaikinas. Įėjo per duris ir priėjo prie pačios balčiausios pelėdos kuri berniukui patiko, nes pelėdyne buvo daug baltų pelėdų.
-Labas,-ištarė rudaplaukis baltajai pelėdai. Ji tik palenkia galvą ir suūbauja, kaip tikros pelėdos.
-Turbūt tu ir tavo šeimininkas nesupyks jei tave pasiūsiu pristatyti vieną laišką? Kaip manai?-paklausė pelėdos kaip žmogaus vaikinas. Pelėda tik žiurėjo į jį savo orandžinėmis akimis. Berniukas gūžtelėjo. Vistiek turėsiu išsiųsti laišką. Tada paėmęs rišulėlį su savo laišku tėvams, pririšo jį prie pelėdos kojytės pasakydamas pelėdai savo namų adresą. Pelėda išskrido, o pats Eimantas ramus išejo iš pelėdyno tęsti savo nuotykių pilyje.