[Teodoras Meiden]

-Didelis,- nejaukiai pasimuistęs atšovė klastuolis,- tokiai gražiai damai kaip tu reikia padėkoti už sutrukdyma vardu, o ne šiaip - "mergiote". Malonu, Morgana,- vyptelėjo Teodoras,- seki mane?- pakilnojo antakius,- ir kur manęs nematysi, ah, ten kur gražios merginos, ten ir aš. O ką tu galvoji, viena tokia tarp likusių klastuolių? Na jau ne, esu mačiusi gražesnių - kad ir ta Lisette, Emilia, kitos - o gal tu žavesnė? Nežinau. Ir neverk manęs tokiu žvilgsniu, aš tik merginas žvejoju,- pro juoką ir įžūlumą pasakė. O ji visai miela kai pyksta...
-Gal kada kur nueiti norėtum? Žinai, Hogvartso balius, uždrautasis miškas, pabėgimas į Kiauliasodį ar panašiai? Mhmm, domina?- kvailiodamas apėjo Morganą iš visų pusių, apžiūrėdamas jos plaukus.

[Morgana Buterfield]

  Garbanė tik karčiai nusijuokė ir atsitraukė nuo vaikino per kelis žingsnius, tada pakedeno ilgus ir išsipūtusius plaukus.
- Pfft, tarsi neturėčiau ko veikt ir tave sekiočiau.- ji prunkštelėjusi numojo ranka, bet tada kiek susiraukė išgirdusi ką vaikinas ir toliau pasakojo, greitai į jį atsisuko suraukusi antakius.- Tai ko čia stypsai? Varyk pas savo Lisette'ę ar Emilia.
  Morgana netruko atsiimti savo praeitas mintis, apie jo simpatiškumą. Iš išvaizdos jis gal ir visai nieko, tačiau charakteris, na jau ne... Šis vaikis turbūt būtų rakštis subinėje.
- Taip, būtų visai nieko kur nors nueiti, bet ne su tavimi.- raudonplaukė patenkinta šyptelėjo, o jos akyse, kurių ji nenuleido nuo vaikino, žybtelėjo ugnelės.
 

[Teodoras Meiden]

-Oi, mergyt, laiko man visada atrasi,- naiviai nusišypsojo jis,-  o Lisettė su Emilia palauks, šiandien aš sutikau tave,- pamerkė akį klastuolis ir prisitraukė merginą arčiau savęs. Žinoma, iš šios aistruolės yra didžiausia įmanoma galimybė gauti antausį, bet ar Teodorui rūpi? Ne.
-Man irgi būtų malonu nueiti kažkur, bet su tavimi, tik be tavo charakterio,- papurtė savo plaukus Theo ir žiūrėdamas į Morganą, ranka perbraukė per jos kaklą. Jam buvo malonu. Ir linksma. Šyptelėjo. Morgana buvo labai graži ir drąsi mergina, Theodoras jos labai norėjo. Norėjo ją pabučiuoti, apsikabinti, nueiti į pasimatymą ir...ir?
-O gal pakeisi nuomonę apie mane ir kažkur vis dėlto nueisim?- nusijuokė klastuolis, pažvelgęs į dangų pro langą, kur neseniai nulėkė jojo pelėda su laišku.

[Morgana Buterfield]

Morgana susiraukė ir atrėmė delnus į vaikino gana kietą krūtinę. Kovojo su noru trenkti jam ir nueiti tolyn, tačiau jai buvo smalsu ką jis dar darys, todėl... kentėjo?
Staiga jos žalios akys išsiplėtė, šalti šiurpuliukai perėjo per kaklą, tą vietą kurią lietė vaikinas, o vėliau per nugarą. Garbanė nesusivaldė, nė pati nepajuto kaip pakilo ranka ir ji trenkė vaikinui. Smūgis nebuvo skaudus, tačiau delną vis tiek truputi perštėjo. Morgana greitai atsitraukė nuo vaikino. Veido išraiška rodė, kad ji buvo nepatenkinta ir net kiek pyktelėjus.
- Ką tu čia manai darąs? - ji piktokai paklausė atsitraukdama dar keliais žingsniais atgal ir įbesdama žvilgsnį į šviesiaplaukį.
Jos galvoje kirbėjo tik kelios padriko mintys “Jis to nusipelnė” ir “ Kokio velnio aš tai padariau?”.

[Teodoras Meiden]

Teodoras šypsojosi. Nežinia, slapstydamas baimę ar pyktį, o gal tik norėjo paerzinti šalimais stovinčią Morganą? Ir štai jis gavo ko tikėjosi - staigų trenkimo į veidą. Šis kiek sukrizeno, vėl atsisukdamas į klastuolę. Jam gal ir skaudėjo, bet nerūpėjo, todėl tik paleido merginą toliau nuo savęs.
-Ką manau?- nusijuokė,- bandau pažiūrėti kokia Tavo reakcija į mane, kiek stipriai mes vienas kito norim,- tyla nebuvo jauki. Pasitaisęs šviesiai rusvas garbanas, vėl nusišypsojo, patraukdamas išėjimo link. Norės - pasivys. O gal jis pats grįš? Eime?- mirktelėjo ugninių plaukų savininkei ir pagalvojo, ar ji norės su juo kur šiąnakt nueiti? Jis turi idėja, bet ar ji sutiks? Sukikeno, toliau žiūrėdamas į Morganą.
-Ką veiki vakare?- paklausė, perlipdamas slenkstį, prieš išeinant.

[Markas Moore]

Išėjęs iš Jaukaus kambarėlio, Markas pasuko painiais mokyklos koridoriais lin Pelėdyno, net neatsisukdamas patikrinti ar Eunji seka iš paskos. Tegul pati žinosi, norės - atseks, kaip koks šunytis. Išėjus iš pilies, lauke jau buvo vėsiau, bet vistiek karšta, kol klastuolis neužlipo į Pelėdyno bokštą. Nenorėdamas parodyti, kad paduso, jis nuskubėjo pirmas ir suradęs neapkakotą kampą jame atsisėdo ant apsiausto. Saulė švelniai žaidė ant jo baltų rankų, o stiprus vėjas kedeno berniuko trumpus rudus plaukus. Kai Eunji užlipo, Markas buvo paskendęs giliai mintyse, tad, būdamas tokios nuotaikos apmąstymams, jis paklausė:
-Kaip manai, kodėl žmonės žudosi?
Ir susimąstęs nutilo. Kam gi apie tai išvis prakalbau? Negi negalėjau palaikyti liežuvio už dantų?! Kvailys!

[geltonatulpė]

Eunji kantriai sekė jam iš paskos. Ir čia skaitosi kaip žmogui rūpi, ar jo draugas jį seka. Net neatsisuko! Jai patekus į pelėdyną, į ją bloškė stiprus vėjas ir labai nemalonus kvapas. Net nereikėjo spėti, koks kvapas tai buvo. Mergaitė šiek tiek suabejojo, ar Markas buvo teisus apie tą neapkakotą kampą. Jai rodėsi, kad čia toks ir neegzistuoja. Atsargiai lipdama į mažus tarpelius, ji šiaip ne taip pateko į minėtąjį kampą, vildamasi, kad neįlipo į jokį pelėdų "tortuką". atsisėdusi šalia Marko, ji nusivilko savo apsiaustą, ir ant jo įsitaisė. Pasitaisiusi savo geltoną nertinį, ji išgirdo dar vieną klastuolio klausimą. Rimtai. Kas jam su tais giliaminčiais klausimais? Tik šis buvo kiek kitoks. Matydama Marką paskendusį mintyse, ji pati tokioje padėtyje atsidūrė. Šiek tiek pamąsčiusi, ji atlošė galvą, ir žvelgdama į lubas ji prabilo:
 - Na manau vien dėl to, kad jie arba gyvenime, arba savyje mato tai kas juos gniuždo, ir nebesinori tai jausti, tiesiog norisi viską pabaigti. - trumpai ir greitai atsakė varnė. - Nenoriu pasirodyti įžūliai, bet galbūt norėtum kažką kito paveikti, negu vien tokių klausimų su giliomis mintimis klausinėti ir atsakinėti? Tarkim pavyzdžiui papasakok apie save. - Va dabar bus jau smagiau ir įdomiau.
 Ji tyliai nusižiovavo ir pažvelgė į jį.

[Markas Moore]

Pučiantis stiprus vėjas pelėdų išmatų kvapą nunešė toli link Uždraustojo miško, todėl Markui jo beveik nesijautė, nors galbūt tai buvo ir todėl, kad jis buvo susimąstęs. Supratęs, kad Eunji ne nuotaikoj tokiems klausimams, jis sutiko papasakoti apie save.
-Bet tik mainais į tai, kad tu irgi apie save papasakosi,-pridūrė berniukas.-Taigi, viskas prasidėjo kai aš gimiau... Juokauju,-klastuolis nusijuokė,-Iš tikro viskas prasidėjo kai man sukako septyneri ir buvau užrašytas į žiobarišką mokyklą. Kadangi, mano abu tėvai grynakraujai burtininkai ir tik mano tetulė Samanta pakvaišusi dėl žiobarų, man tai buvo labai keista. Juk, ką gi aš ten veiksiu? Ogi nieko ir neveikiau, tik erzinau žiobarus. Kartais tokiais nekaltais triukais kaip degtinės pripylimas į mokytojos virdulį, ahem, jis užsidegė, ahem, arba tokiais rimtesniais kaip vieno vaiko išmetimas pro langą ant komposto krūvos. Organiškos. Tai yra,-Markas ranka parodė aplinkui,-Šito krūvos. Vos manęs neišmetė, bet tėvai, turbūt magijos pagalba, įtikino direktorių man leisti pasilikti turbūt tikėdamiesi, kad aš surimtėsiu ir pradėsiu rimtai į tai žiūrėti. Na, turi klausimų, nes jeigu ne, tai tavo eilė pasakoti.

[geltonatulpė]

Eunji akys šiek tiek išsiplėtė išgirdus Marko "nuotykius". Ji pati irgi ėjo į žiobarų mokyklą, bet ten viskas labai griežtai buvo. Tad ji tik prunkštelėjo. Apie save mergaitė nedažnai pasakodavo, bet nenorėjo visko slėpti, visgi jos gyvenimas tebuvo paprastas kaip kiti, niekuo neišskirtinis. Na nebent, kad ji - korėjietė.
 - Na, o apie save, tai manau įdomumo čia labai nėra, bet kaip jau žinai esu iš Korėjos, turiu jaunesnę seserį, su kuria ne itin sutariu. Ee, nešnekant apie tai, kad aš kartą jos vos neišmečiau pro langą, iš septinto aukšto. - sustojusi trumpam, ji plačiai nusišypsojo.- Suerzino. Bet aplamai buvau stropi, draugiška, linksma. Šiek tiek liūdnoka būti kitam pasaulio gale tokiam ilgam laikui, bet baigiu priprasti. Ką galiu pasakyti, tai, kad esu apsėsta žirgais. - ji apsidairė aplink, manydama pamatyti ką nors įdomesnio, ne vien tik apkakotus visus kampelius, bet nusivylė.
 Vėjas buvo gan stiprus, tad ji priglaudė sulenktas kojas prie savęs ir apsikabinusi jas padėjo smakrą ant kelių. Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į praviras pelėdyno duris, o jos plaukai dengė jos veidą iš šonų.

[Markas Moore]

Markas pilnai atsirėmė į sieną ir ištiesė kojas. Vėjo atneštas vėsumas buvo gaivus po tokio karščio lauke. Klastuolis klausėsi Eunji pasakojimo su šypsena veide, nes ji jam priminė jo pusseserę, kuri taip visur stengdavosi ir jai pavykdavo būti pirmai. Turbūt ji bus smarkiai nusivylus, kai Klastūnynas nelaimės Taurės šiais metais arba ateinančiais, cha. Markas buvo pratęs būti paskutinis, tad dabar pats save nustebino būdamas antras iš savo koledžui surinktų taškų skaičiaus. Gal vis dėlto persistengiau... Nežinodamas apie ką kalbėti, Markas tiesiog užsimerkė ir mėgavosi pelėdų ūkimu bei vėjo švilpimu. Visiškai atsipalaidavus, berniukui šovė mintis išbandyti mergaitę, tas jis išsitraukė lazdelę ir tyliai tarė:
-Accio vilnotojos notros žiedas.
Žiedui atskridus į berniuko rankas, šis įteikė ją mergaitei, tikėdamasis, kad varniukė supras jo nelabai švankią užuominą.
-Šita gėlė priminė man tave,-mirktelėjęs sušnabždėjo mergaitei į ausį klastuolis.

[geltonatulpė]

Eunji net krūptelėjo išgirdusi šnabždėjimą jai į ausį. Juo labiau, kad šnabždėjamas buvo komplimentas. Tai sakai primenu pūkuotą gėlę? Niekaip nesusilaikiusi, ji gan garsiai nusikvatojo, nusivalydama juoko ašarą.
 -Ach, prajuokinai. Bet tikrai neprieštaraučiau būti apaugusi tokiais pūkais. Būtų daug šilčiau. - ji vistiek negalėjo nustoti plačiai šypsotis. - Kokia tavo pomėgiai? Tarkim veikla. - mergaitė įkišo vilnotąją notrą į kišenę prisiminimui.
 Kaskart prisiminus, varnė tiesiog sėdėjo išplėstais ir pakeltais lūpų kampučiais lyg idiotė. Matosi, žmogus nepėsčias. Mergaitė atlošusi galvą ir atrėmusi ją į sieną vos girdimai pradėjo niūniuoti vieną iš populiarių korėjietiškų grupių dainų. ((The Rose - Sorry)) Ji pati buvo toks žmogus, kuris yra pozityvus, linksmas, bet mėgsta liūdnesnes dainas.

[Markas Moore]

Kai mergaitė nesuprato jo nelabai doros užuominos, Markas nusijuokė. Na ir gerai. Paerzinsiu ją toliau.
-Mano pomėgiai? Hmm... Na, vienas, aišku, yra krėsti pokštus. Antras - stebėti tavo akis. Ehem, žvaigždes. Turėjau omeny žvaigždes,-Markas išspaudė iš savęs šypseną žiūrėdamas tiesiai mergaitei į akis, o pagalvojęs apie kai ką dar ir nuraudo. Atrodo realistiškai. Įdomu, ar užkibs. Trečias pomėgis, kurio rudaplaukis nesakė, buvo erzinti mergaites apsimetant, kad jos jam patinka, nors jam patiko tik vienas žmogus, apie kurį Markas dabar nenorėjo galvoti. O gal ji legilimantė? Ūf, tada mano visi planai keliauja po kelmučiais. ,,Droviai" nuleidęs akis berniukas nedrįso nė žodžio pratarti, o dar pagalvojęs, kad jam nepasiseks pagauti šios varnės, klastuolis dar labiau išraudonavo.

[Mavenas Domantas Morgenstern]

  Tamsiaplaukis garbanius greitais ir dideliais žingsniais ėjo pirmyn ir atgal tuo vieninteliu neapšiktu pelėdyno kampu. Rankose jis laikė susuktą popiergalį, kuris vis nedavė jam ramybės. Tėvas jam parašė laišką, visai paprastą su kvailais klausimais kaip jam sekasi ir panašiai. Vaikis sustojo ir pažvelgė į ta popierių. Kreipinys bylojo jo pirmąjį vardą „Mavenai“. Susinervinęs jis perplėšė popierių pusiau ir numetė kažkur į šoną.
  Pirmakursis klastuolis atsisėdo ant laiptų ir sukišo rankas į plaukus, bei pradėjo juos pešti. Domantas nekentė savo pirmojo vardo visa savo širdimi. To jausmo, kokį jis jautė nebuvo galima apsakyti nei žodžiais, nei parodyti veiksmais. O tėvas, tas... netikėlis, net ir žinodamas, kaip jaučiasi jo sūnus, vis tiek jį taip vadina.
  Morgensternas pakilo nuo laiptų ir pačiupęs pirmą pasitaikiusi akmenį metė jį į sieną. Beveik pataikė į netoliese tupėjusią pilką pelėdą. Ši garsiai klykdama ir stipriai plasnodama sparnais pakilo ir išskrido. Netrukus, prasidėjus akmenukų krušai dingo ir kitos pelėdos.
  Nežinia kiek laiko praėjus, galbūt, tada kai jau nebeliko ko mesti, Mavenas apsiramino. Giliai kvėpuodamas jis jau žadėjo išeiti iš pelėdyno lyg niekur nieko, tačiau iš įėjimo jis išgirdo garsų šnopavimą ir žingsnius.

[Clementine Martes]

  Nėra tokiu žodžių kurie galėtu apsakyti ant kiek Clemencija tuo metu buvo pikta. Prakeiktas pilvo skausmas ir apatiniai, apvynioti milžinišku tualetinio popieriaus sluoksniu, kad tik ryte netektų pabusti kraujo klane, tikrai nebuvo pats puikiausias dalykas, dar tie bernai spėjo pasijuokti iš merginos ir prigalvoti visokių gandų apie ją ir apie tuos iškrypėlius kurie maudėsi nuogi. Ir viskas buvo susieta su tais bernais. Dar sako, kad su moterimi turėsi bėdų, bet ar tiesa? Juk dabar rudaakė turi problemas vien tik dėl tų berniukų!
  Mergaitei lyg ir taip bėdų maža. Vos kenčiant pilvo skausmą, šioji turėjo nueiti link pelėdyno ir pasiimti laišką kurį gavo nuo kažko. Net nežinojo kas jai ten buvo parašęs, kažkoks "anonimas". Atrodė, kad pyktis tuoj liesis kaip prakaitas iš kraštų. Klastuolė su sunkiais ir garsiais žingsniais atėjo į vienintelį neapšiktą pelėdyno kampą ir pradėjo ieškoti to laiško.
  Kaip ir galima buvo suprasti, tai buvo eilinis juokelis dėl juodaplaukės praeities. Clemence prikando lūpas ir suplėšė pusiau laišką. Iš pykčio netgi rėkti pradėjo. Turbūt visi esantys pelėdyne galėjo ją pastebėti ir pagalvoti "kas per nenormali?".
  Škotės akys nukrypo į vieną nekaltą berniuką. Jis buvo visiškai ne prie ko. Bet tuo metu, Martes negalėjo kontroliuoti savo elgesį. Pamačius tą berniuką ji iškarto pradėjo jį nekęsti. Prakeikti bernai. Visos bėdos tik dėl jūsų. Ji pažiūrėjo į garbanių tokiu žvilgsniu, kad tuoj jį nužudys. Ir, nesusilaikusi, Ameli link berniuko bėgdama ir klykdama užšoko ant jo ir pradėjo visaip muštis.

[Mavenas Domantas Morgenstern]

Neilgai truko kol Domantas pamatė labai smulkią tamsiaplaukę mergaitę. Pastebėjęs jos persikreipusį veidelį ir piktą žvilgsnį vaikis kiek atsitraukė. Tačiau tas nepadėjo nė truputi, nes šioji it kokia amazonė ar laukinė klykdama jį puolė. Mavenas to visai nesitikėjo ir užkluptas tokio užpuolimo, neišsilaikęs nukrito ant plytomis išklotos žemės. Akimirką jis tikrai džiaugėsi, kad šis kampas nebuvo priterštas pelėdų.
  Pajutęs menką skausmą nugaroje, o vėliau nuo mergiotės gana stiprių smūgiu krūtinėje. Garbanius greitai prisidengė veidą, kad tik šio “nepagražintų”, tačiau to padaryti nespėjus ši užtvojo jam per makaulę. Galva truputi apsvaigo, o sumuštoje vietoje jautė tvinkčiojimą ir perštėjimą. Matyt ilgakasė bus jam įbrėžusi.
  Morgensternas pakėlė įtūžusias akis į mergiotę ir staiga užkluptas didelės jėgos apvertę mergiotę. Savo kojomis stipriai suspaudė jos kojas, kad ši nesispardytų, o viena ranka apglėbė jos abu riešus ir prispaudė prie grindų. Jis giliai kvėpavo ir žiūrėjo į besimuistančią mergiotę.
- Po galais, nusiramink,- sušuko jis, o tada greitai atšoko nuo mergaitės ir atsistojo per metrą.