[Miona Hera]

Kiara nuo pat vakar vakaro nesirodė Mionos akiratyje, o šioji kaip tyčia turėjo išsiųsti laišką tetai dėl visų tų bjaurių piniginių reikalų, apie kuriuos aštuoniolikmetė nebenorėjo nė pagalvoti - tiek jau buvo įsikyrėję. Tad vakare, praradusi viltį pamatytį savo baltąją pelėdą, išsirengė trumpam žygiui į pelėdų buveinę - pelėdyną.
Kuo labiau artėjo prie pelėdų „rūmų“, tuo labiau didėjo triukšmas. Jau vakarėjo, tad ir reikėjo tikėtis, kad tyla tokiu metu ir tokioje vietoje ausų neglostys.
Dar nepriėjusi pelėdyno Miona akimis ieškojo Kiaros ir svarstė, ar verta ją siųsti taip toli. Juk pelėda galimai dar nepamedžiojo, tad būtų kiek žiauru versti skristi tokį kelią tuščiu skrandžiu. Tad laišką įsidėjo atgal į kišenę, nutarusi, kad svarbiau šiuo metu yra įsitikinti, ar Kiara leido visą parą saugiai, ar jai rimtai kas nors nutiko.
Saulei leidžiantis, pelėdyne radosi vis daugiau šešėlių, pelėdos be perstojo kursojo pro angeles: tai į vidų, tai vėl laukan. Staiga Mionai pro pat veidą praskriejo kažkas balto ir mergina aiktelėjo. Pasukusi galvą skridusiojo kryptimi, išvydo savo paieškų objektą. Šyptelėjo ir jau žiojosi linksmai šūktelt Kiaros vardą, tačiau susilaikė. Pro pelėdos sparną išvydo raudonų plaukų kupetą (šioji jau kaip reikiant buvo kupeta). Kažkaip iškart suvokė, kieno ten ševeliūrą, ir viduj vėl atgijo kūlverstukas. Ką daryti, mergina minčių neturėjo. Kiekvienąsyk viskas prasidėdavo blogai. Tada eidavos geriau. Bet viskas vis tiek pasibaigdvo, švelniai tariant, šūdinai. Tad šįsyk, dėl šventos ramybės (kuri, beje, pas ją vyraudavo beveik visada, iki kolei jos akiraty nepasimaišydavo Dafydd), geriau tyliai pasišalins, niekam neišgirdus ir niekam nepamačius. Tačiau, žengusi žingsnį atgal, pajuto, kaip į kažką - ir visiškai netyliai - įmina. 
- Velnias, - keiktelėjo suvokusi, kad įmynė ne į ką kitą, o į pelėdų išmatas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd virpėjo rankos. Berišdamas laišką pelėdai prie kojos jis staiga pradėjo labai jaudintis. Kaip ji reaguos? Ar bent perskaitys, ar išmes, kai tik supras, kas laišką rašė?
Vaikinas buvo tiek susikaupęs ties tuo, ką daro, - tikriausiai pirmą kartą gyvenime - kad neišgirdo, kaip kažkas įėjo į pelėdyną. Tikriausiai nebūtų ir išgirdęs, jeigu ne tylus keiktelėjimas. Velsietis staigiai pakėlė akis. Ir... Pamatęs, kas ten yra, taip išsigando, kad netyčia išmetė laišką. Prakeiktas vokas nuskrido tiesiai į atėjusio žmogaus pusę ir nukrito jai prie kojų. Į tas pačias pelėdų išmatas.
Dafydd galvoje sprogo keiksmažodžių burbulas, tačiau bent vieną kartą jis sugebėjo nė vieno iš jų nepasakyti garsiai. Nesinorėjo pulti prie laiško ir jį "gelbėti". Jeigu vokas teikėsi nukristi vardu į apačią, bus galima apsimesti, kad...
Bet juk ji laišką greit gaus, jeigu tik pavyks jį išvalyti! Dafydd buvo tikras, kad jeigu valyk burtažodis šiuo atveju nesuveiks, jis nesugebės antrą kartą parašyti to paties. O ji nėra kvaila. Iš karto supras, kad tai buvo tas pats laiškas. Paprasčiausia lyg ir būtų atsiprašyti, kad laiškas yra šūdinas (tikrąja to žodžio prasme!) ir atiduoti tiesiog dabar. Bet... Kodėl jie tuomet negali tiesiog pasišnekėti.
Padėtis atrodė visiškai be išeities. Tad Dafydd tik mindžikavo vietoje ir laiško nepaisė. Nieko nesakė. Žiūrėjo į vieną tašką, tačiau nieko nematė. Galiausiai nutarė, kad reikėtų bent jau pasisveikinti. Tad negarsiai pratarė:
- Aaa... Labas.
Jautėsi be galo kvailai. Sukirbėjo mintis panaudoti evanesco ir paprasčiausiai išnaikinti tą prakeiktą laišką. Tačiau Miona tikrai atkreiptų dėmesį, kad ant grindų besimėtantis pergamentas išnyko. Ir tai sukeltų tik daugiau klausimų. O šito raudonplaukis tikrai negalėjo sau leisti. Tad paprasčiausia laišką tiesiog ignoruoti. Jeigu jam pasiseks, Miona jį paduos nė nepažiūrėjusi. Bet ar Dafydd nori, kad mergina kištų ranką prie to prakeikto šūdino (ko gero, vis tik tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis) laiško? Ne, šito leisti negalima.
- Atsiprašau, netyčia, negirdėjau, kaip atėjai, - sumurmėjo Dafydd, stengdamasis nutaisyti kuo nerūpestingesnį balsą. Jautė, kad jis toks tikrai nėra. Vis dėlto dėl kažkokios priežasties eiti artyn merginos jis nesiryžo. Tad tik stovėjo ir toliau žiūrėjo į nieką. Tik nelįsk prie to prakeikto daikto! mintyse prašė.

[Miona Hera]

Mionos širdutė keliolika sekundžių plakė taip pat greitai, kaip mažo triušiuko. Tada po truputį rimo, bet vis tiek spaudimas išsilaikė aukštesnis, nei kad buvo prieš tai. Kur kas aukštesnis.
Jai berenkant savo minčių trupinėlius, pamatė prie jos kojų prisklendžiant voką su švaria, balta nugarėle į viršų. Porą sekundžių į jį žiūrėjo, galvodama, ar pakelti. Tada kilstelėjo galvą ir  iš raudonplaukio veido išskaitė daugybę neištartų keiksmažodžių. Regis, voko turinys buvo svarbus.
Vaikino žvilgsnio nesugavo. O ir nesistengė. Būtų buvę klaikiai nejauku.
Supratusi, kad klastuolis laiško neims, tik nežymiai gūžtelėjo pečiais ir, stengdamasi ignoruoti mintį, kad Dafydd tikrai nesusilaikys nepasišaipęs iš jos nesėkmės, lėtai pakėlė koją, kurios šiek tiek paauškinto bato kulnas buvo įsmigęs į išmatų krūvelę, tiksliau, krūvą, ir, netgi pasižiūrėjusi, perdėjo ją ant švaresnio akmeninio plotelio. Atsidūsėjo. Batus reikės šveisti ir visa ta procedūra tikrai nebus maloni. Tačiau Miona padėkojo pati sau, kad rytą nusprendė batų neblizgint. Ot koks apmaudas būtų paėmęs!
Ir tada Dafydd prabilo. Miona iš papratimo kišdama plaukus už ausies net sustojo vidury veiksmo. Kilstelėjo galvą ir nekaltom rudom akimi įsispitrino į jaunuolį. Man pasigirdo? Pala, ką jis sakė? Ai... Ką?
- E... Laba, - vis tik žvaliu ir švelniu balsu atsakė Tačiau žodyje buvo girdėti ir klausimas. Nuo kada Dafydd - pats Dafydd! - pradeda pokalbius pirmas?
Akirmirką patylėjo, juto, kaip vos vos raustelėjo įdegį praradę skruostai, o tada apsisprendusi pritūpė prie laiško. Jis buvo lengvutis, tad į pelėdų padirbtą krūvą nesmigo taip, kaip jos batas. Nagu užkabino laiško kamputį ir, stengdamasi neatversti kitos pusės (koks jos reikalas, kam rašo raudonplaukis klastuolis?), paėmė voką.
- Hm... Pametei, - nevykusiai tarstelėjo. - Dar siųsi jį? - laikydama už kampučio ir, rodydama rudaakiui, iškėlė laišką.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Panašu, kad pasisveikinimas merginą nustebino. Tiesą sakant, nustebino ir patį Dafydd. Jis, atrodo, kuo toliau, tuo labiau žavėjosi tuo vieninteliu tašku, į kurį atkakliai spoksojo. Visiškai nesinorėjo žvelgti į merginą. Tuo labiau, kad jis jau žinojo, kas čia atėjo, tai kam ir bespoksoti?
Kas čia tokio keisto, kad aš pasisveikinau, jeigu esame pažįstami? iš atsakymo įsivaizdavęs, ką galvoja Miona, pradėjo svarstyti velsietis. Tada suprato, kad kai kiti mano, jog jis yra tik visiškas blogis, jam ne itin rūpi. Tačiau kai tokios pačios nuomonės laikosi ir Miona... Tai jau buvo be galo apmaudu.
Klastuolis ėmė įtemptai galvoti: ar verta ką nors dar pasakyti? Tačiau tada mergina tikriausiai tik pamanys, kad jis tik ironizuoja ir tyčiojasi. Tačiau negi taip ir stovėsi it vandens pririjęs? Tuo labiau, kad ant žemės vis dar voliojosi tas pats prakeiktas laiškas.
- Tai... Kaip sekasi? - paties banaliausio įmanomo klausimo paklausė raudonplaukis. Jautėsi kaip visiškas kvailys. Ir tada susiprotėjo: juk mergina ką tik įlipo į prakeiktas pelėdų išmatas. Dabar būtinai pamanys, kad tai tik sarkazmas! Po velnių... nusivylęs gyvenimu pagalvojo Dafydd. O juk jam beveik nuoširdžiai buvo įdomu, kaip Miona, kurios ir vėl seniai nematė, gyvena.
Ir tada grifė nutarė paimti laišką. Ne, ne, ne, ne, ne, ne, NE, NE, NE!!! mintyse klykė velsietis. Tikrai nesitikėjo, kad ji kiš ranką prie to daikto. O kaip jam žinoti, kuria puse nukrito vokas?
Susidarė įspūdis, kad Miona reagavo labai normaliai. Arba laiškas nukrito vardu į apačią (po galais, juk visas jos vardas tokiu atveju dabar šūdinas!), arba ji atkreipė dėmesį, kam laiškas skirtas, bet dėl kažkokių priežasčių nieko nesakė. Velsietis priėjęs paėmė laišką. Iš to, kaip atrodė užrašytas vardas, buvo akivaizdu, kad būtent jis krito į išmatas. Dafydd lengviau atsiduso. Bet dabar siųsti tokį laišką irgi nei šis, nei tas. Tuo labiau, kad jis yra skirtas žmogui, ką tik tą laišką atidavusiam. Ir tada raudonplaukis apsisprendė.
- Valyk, - ištarė jis, nukreipęs lazdelę į voką. Jeigu kerai suveiks, atiduos tą laišką jai dabar. Jeigu ne... Ką gi, Miona to laiško iš viso negaus. Antrą kartą to teksto klastuolis tikrai neberašys.
Žvilgtelėjęs į voką Dafydd pamatė, kad kerai suveikė. Kaip ir. Išmatų ant voko neliko nė pėdsako. Tačiau ir vardas neblogai nusivalė: liko tik apsitrynusi M raidė. Ką daryti dabar?
- Am... - tyliai pratarė klastuolis ir pagaliau pakėlė akis į tą, kuriai nelemtas laiškas buvo skirtas. - Tiesą sakant...
Jis nutilo. Nemanė, kad bus taip sunku pasakyti tą vieną sakinį. Jautėsi kaip visiškas idiotas. Galiausiai įkvėpė ir ištiesdamas ranką su laišku merginos link išrėžė:
- Tiesą sakant, šitas laiškas yra skirtas tau.

[Miona Hera]

Netrukus atplasnojo ir klastuolo klausimas. Šįsyk Miona pasistengė sulaikyti nuostabą, nors kažin, kaip jai pavyko. Šiuo metu ji nekontroliavo savo jausmų. O ir viskas atrodė baisingai jau keblu ir nesuprantama.
- Na... Hm... - mėgindama rimčiau susimąstyti atsiduso. Ir prisiminė visus tuos reikalus dėl turtų, dėl Fasiro, dėl Magijos Ministerijos ir Heros pavardės. Merginos veidas iškart pasikeitė, jaudulys išnyko, pasimatė nuovargis. - Nežinau, sunkiai, - nuoširdžiai pasakė ir įsižiūrėjo Dafydd pro petį. Po sekundėlės nukreipė akis į jojo ir vėl grįžo į pelėdyną. - O tau? - ramiai pasiteiravo. Merginai iš tiesų rūpėjo, kaip laikosi šis velnio neštas ir pamestas jaunuolis.
Vis tik Miona vylėsi, kad vaikinas paprašys tą laišką išmesti arba tiesiog pasakys, kad čia nieko svarbaus ir kad tegu daro, ką nori. Bet kad prieis ir pats pasiims, grifė tikėjosi mažiausiai. Tiksliau, išvis nesitikėjo.
Mergina pajuto, kaip akimirksiu suprakaitavo delnai, kaip iš pelėdyno kažkas labai sparčiai siurbė deguonį lauk. Šviesiaplaukė net nusistebėjo savimi. Jėzau, juk tiek laiko jau praėjo... Ir iš tiesų: nuo kada prasidėjo visa.. tai? Nuo to sykio, kai apsimainė dovanėlėm? Nuo prefektų vonios? Tiesą sakant, Miona savęs to klausė jau gal tūkstantąjį kartą. Ir nėsyk atsakymo negavo. Net nebuvo aišku, kas! Tačiau mergina nutylėjo savo mintis. Dar ne laikas...
Kiek aprimusi stebėjo, kaip klastuolis burtais valo laišką, ir širdy apsidžiaugė, kad Dafydd tikriausiai jau neblogai patobulėjęs kerėjime. Švelni šypsena pražydo ir veide. Iš raudonplaukio reakcijos rodės, kad burtas puikiai pavyko.
O tu varge, elkis kaip žmogus, Miona, - mintyse su knyga trinktelėjo sau mergina. Šypso kaip trekta, širdies krūtinėj nenulaikydama. Ra - min - kis.
Kletą sekundžių buvo nejaukiai tylu, o tada Dafydd užsikirsdamastęsė pokalbį. Miona jautė, kad bus kažkas rimto ir pati vos vos ištvėrė neparaginusi kalbėti. Galbūt pavyks ką nors apie visa tai išsiaiškinti?
Dafydd surinkus rišlų sakinį, Miona pagalvojo bogai išgirdusi.
- Man? Kodėl? Ką?
Miona atsargiai paėmė laišką, jau pamiršus, kad tas neseniai voliojosi pelėdų išmatose.
- E... - sekundėlę paspoksojusi į savo vardą nutęsė. - Nori, kad paskaityčiau dabar?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad Miona taip nustebo dėl užduoto klausimo, kad dar akimirka ir ji nugrius iš nuostabos. Tai kiek įskaudino Dafydd. Jis puikiai suprato, kad yra didžiausias mokyklos šiknius. Vis dėlto... Juk stengėsi su šiuo žmogumi elgtis... Normaliau? Na, jeigu tai galima pavadinti "normaliau", tada, ko gero, nereikia stebėtis, kad Miona nustebo dėl užduoto klausimo.
Ir tada jų žvilgsniai susidūrė. Tai buvo be galo sunku, tačiau vaikinas nenorėjo pirmas nukreipti akių. Laimei, Miona, atrodo, irgi nebuvo nusiteikusi ilgai spoksoti. Ir jos klausimas Dafydd nustebino neką mažiau nei jo - ją.
- Man?.. - buvo sunku patikėti, kad mergina domisi nuoširdžiai. Tai tikriausiai tebuvo mandagumo gestas. Vadinasi, nereikia atsakinėti itin išsamiai. - Nežinau. Kaip visada.
Suprato, kad toks atsakymas pasako lygiai nieko, bet nenorėjo nieko daugiau aiškinti. Paklausė savęs, ar nereikėtų pasidomėti, kas būtent sunkiai einasi merginai, tačiau puikiai prisiminė, kokia buvo jos būsena vieno iš susitikimų metu. Geriau dabar situacijos nebebloginti. Ir taip visiškai neaišku, kur dėtis ir kaip greičiau iš čia išsinešdinti.
Valydamas nelemtąjį laišką Dafydd buvo itin susikaupęs, tad nejuto nieko aplinkui. Nežinojo, kaip Miona reaguoja į burtą. Nežinojo, ar ji iš viso žiūri į tą pusę. Aišku buvo tik viena: ji niekur nedingo, tebėra čia.
Natūralu, kad grifė nustebo išgirdusi, kam yra skirtas laiškas. O ir kodėl ji neturėtų nustebti? Kas iš viso galėtų laukti laiško iš jo, Dafydd? Deja, vaikinas tokiam įvykių posūkiui nebuvo pasiruošęs, tad klausimas atskriejo tarsi strėlė: netikėtai ir skaudžiai. Laimė, Miona paėmė laišką nelaukusi atsakymo į tą klausimą. Kodėl? Ak, aš ir pats norėčiau žinot, kodėl parašiau šitą laišką liūdnai pagalvojo Dafydd, tačiau vis dar tylėjo. Jo nelaimei, netrukus išgirdo dar vieną klausimą. Nepaisant to, kad jis tarsi buvo kiek lengvesnis, atsakymo raudonplaukis vis tiek nežinojo. Ilgokai tylėjo ir spoksojo ir pergamentą merginos rankose. Ir suprato, kad atsakymą žino puikiai. Jis tik nežino, kaip jį pateikti. Noriu būti dingęs nuo šitos žemės paviršiaus, kai tu skaitysi šitą laišką mintyse atsakė į užduotą klausimą klastuolis. Garsiai ištarė - ar, tiksliau, pabandė ištarti:
- Na... Am...
Suprato, kad skamba apgailėtinai. Buvo labai pikta. Kodėl jis negali net išspausti "kaip nori"? Kodėl turi ir vėl susimauti?
- Tai yra tavo laiškas, - visą sakinį sugebėjo vienu įkvėpimu pasakyti Dafydd. Ir vėl ilgam nutilo. - Gali daryti su juo ką nori. Kad ir išmesti, - galiausiai užbaigė, tikėdamasis, kad Miona kaip tik tai ir padarys.

[Miona Hera]

- Kaip kaip visada? - kiek pakreipusi galvą įdėmiau pasiteiravo mergina. Toks atsakymas buvo visiškai neaiškus. Iš kur jai žinoti, kaip jam dažniausiai sekasi? Juk ilgą laiką nekalbėjo, o  ir neuždavinėjo vienas kitam tokių klausimų. Nors, tiesa, gandų girdėjo įvarių. Tik ne pačių geriausių. Miona dažnai pagalvodavo, ar pats klastuolis nuo viso to nepavargsta. Pyktis su visu pasauliu neturėtų būti lengva.
Rudaplaukei buvo sunku išlaikyti ramybę, kai Dafydd buvo ne tik toje pačioje patalpoje, bet dar ir per ištiestos rankos atstumą. Visomis valios jėgomis stengėsi sukaupti mintis ties laišku ir tuo, ar skaityti jį prie to, kuris jį parašė, ar vis tik vienai. Šiaip ne taip suprato, kad, jeigu vaikinas jau perteikė mintis raštu, vargu, ar norėjo tai sakyti balsu. O ką jau kalbėti apie klausymąsi.
Bet galbūt ten nieko asmeniško? Galbūt Miona tik susireikšmino ir ten nėra nieko, kas kažkaip ją paveiktų. Tiesiog kokia nors paprastutė informacija, kurią dėl kažkokių priežasčių turi perduoti raudonplaukis, arba...
Miona švelniai papurtė galvą, nuvaikydama tokias mintis. Ne, iš jo reakcijos taip neatrodė. Geriau viena pati sau paskaitys. Nebus streso nei jam, nei jai. Nebus dėl ko susikivirčyti. Gal viskas šįsyk praeis ramiai, be bjaurių žodžių ir pakeltų tonų?
Šviesiaplaukė vėl kilstelėjo galvą ir pažvelgė į klastuolį. Jo vario spalvos plaukuose žaidė besileidžiančios raudonos saulės spinduliai, ir mergina pagalvojo, ar tik nenudegtų, jei prisiliestų.
- Paskaitysiu... viena, - galiausiai ištarė, nė pati nejausdama, kaip glaudžia laišką prie krūtinės. - Tai... Tikriausiai eisiu, - mostelėjo ranka į išėjimą ir žingtelėjo jo link. - Gero vakaro, - dar tarstelėjo ir šmurkštelėjo iš pelėdyno lauk. Kiara nuplasnojo jai iš paskos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd patylėjo ir daugiau nieko nebeklausė. Vis dėlto atrodo, kad Mionai viskas rūpi labiau nei jam. Ar ji tiesiog labiau nori gilintis. Tačiau Dafydd gilintis į tai, kaip sekasi jam, nenorėjo visai, tad tik papurtė galvą ir nieko nebesakė. Tikėjosi, kad mergina nebandys jo būtinai priversti išsipasakoti. Pastarieji įvykiai tikrai neskatino tokių norų.
Velsietis stovėjo ir stengėsi negalvoti apie tai, kad šis žmogus yra pernelyg arti. Labiausiai norėjosi bėgti į savo miegamąjį ir pasislėpti po lova. Deja, tai būtų buvę neįtikėtinai kvailą, net ir jam.
Laimei (?) Miona nutarė laišką perskaityti viena.
- Aha, - tyliai sumurmėjo Dafydd, atkreipdamas dėmesį, kad mergina laiko laišką tarsi kokią brangenybę. O tai jau nebuvo gerai. Vaikinas vis dar tikėjosi, kad grifė laiško neskaitys, kad sudegins, kai tik pasitaikys tokia proga. Deja, viskas rodė kitaip. Klastuolis beveik sušuko, kad apsigalvojo. Jis išsižiojo tai pasakyti, bet vis dėlto patylėjo. Jeigu tai parašė, vadinasi, nori, kad Miona sužinotų. O taip tikriausiai bus paprasčiausia.
- Gero vakaro, - vos girdimai iškvėpė velsietis. Juto, kaip slūgsta įtampa. Apsižvalgęs susivokė, kad dabar ir pats stovi pelėdų išmatose. Nežinia, kodėl, bet šitas suvokimas tarsi uždegė galvoje lemputę. Vaikinas nuskubėjo prie išėjimo ir dar spėjo pamatyti merginą. Viduje virė kova: noras prieš keistą baimę.
- Miona, - galiausiai garsiai ištarė velsietis ir susimąstė. Ar tik tai nebus pirmas kartas, kai jis garsiai ištarė merginos vardą? Juk net ir mintyse ją vadindavo "ja", "ta grife" ar panašiai.
Dafydd niekada nesugebėjo išlaikyti akių kontakto. O tokia situacija buvo sunkesnė už bet kurią ankstesnę gyvenime. Tad vaikinas nuleido akis ir grindų paklausė:
- Gal nori į turnyro balių?
Pačiam pasirodė, kad sakinys buvo ištartas visiškai nesuprantamai. Ką gi, gal taip net ir geriau. Dafydd skubiai nėrė atgal į pelėdyną ir įsispraudė į tolimiausią kamputį. Jeigu atsakymas ir buvo, vaikinas jo neišgirdo.

[Miona Hera]

Miona buvo nuėjusi vos keliolika metrų, kai išgirdo savo vardą. Kiek nustebusi atsisuko ir prie pelėdyno išėjimo išvydo Dafydd. Galėjo prisiekt, kad tai buvo pirmas sykis, kai klastuolis ją pakvietė vardu, ir , dievaži, šviesiaplaukė kažkodėl norėjo darsyk išgirst jaunuolį tai tariant. 
Tamsiom akim mergina įsižiūrėjo į klastuolio rudąsias ir laukdama, kol pratęs, iš įpročio kilstelėjo antakį. Jaudulys vien nuo to, kaip jis buvo ranka pasiekiamas tiesiogine to žodžio prasme, ir smalsumas, kas parašyta tame laiške, ir taip kankino Mioną. Kuo dar klastuolis norėjo pakurstyti keistą liepsną ten, kur jau ilgą laiką viešpatavo skausmo ir kančios karalija?
- Taip? - beveik negirdimai paragino. Garsiau kalbėt bijojo - balsas nebejotinai būtų drebėjęs.
Klastuolis nesugebėjo išlaikyti žvilgsnio, ir Miona pagalvojo, kad, nors ir pjovėsi beveik su visais, vaikinas iš tiesų buvo drovus.
Klausimas (ar kvietimas?) tvojo merginai per galvą it su kuoka. Miona net nespėjo normaliai suvokti, kad jis iš tiesų ją pakvietė į Burtų trikovės turnyro puotą, kai Dafydd dingo iš akių. Sekundėlę pamąstė ir galvoje įvyko nušvitimas. Pagaliau! Pagaliau kažkas vyko, kažkas narpliojosi, pajudėjo į priekį. Rudaakė pajuto į josios širdutę plūstelint džiaugsmą.
- Aišku, kad noriu! - riktelėjo raudonplaukiui pavymui, vildamasi, kad išgirdo. O jei ne... Na, tuomet sužinos Burtų trikovės turnyro baliuje.
Vis dar keistai šypsodamasi apsisuko ir skubiai nukulniavo į pilį. Dabar dar labiau norėjo sužinoti, ką vaikinas jai parašė.

[Amelija Harmon]

 Amelija po visos ilgos dienos ėjo į pelėdyną. Laiško siųsti nesiruošė, tiesiog labai norėjo su kuo nors pabendrauti (šiuo atveju tai teko daryti su pelėdom). Ir pasižvalgyti į gyvūnėlius. Pati savų neturėjo, o pelėdynas, ko gero buvo vienintelė vieta, kur prie savo augintinių nestovi mokiniai ir nesiruošia tau gerai trinktelėti į galvą, jei tik paliesi jų gyvūnėlį. Arba bent jau pasijuoks ar pervers žudančiu žvilgsniu.
 Įžengus į pelėdyną Amelija iš karto išgirdo sparnų šlamesį ir kitokius garsus, bei užuodė ne itin malonų pelėdų paliktų krūvelių kvapą. Pamačius vieną vietą, kur tų krūvelių nesimatė Amelija nuėjo būtent ten. Tikrai buvo kaista, kodėl ten taip švaru. Gal čia kokia pelėdų šventa vieta? Kur kažkada gyveno ar buvo nutūpęs jų šventasis pelėdų dievas? Pagalvojo Amelija, bet suprato, kad toliau švaru yti beprasmiška. Pelėdos juk nuo tavo mastymo nepradės kalbėti žmonių kalba ir visko nepaaiškins.
 Prie Amelijos priskrido nedidėlis liepsnotosios pelėdos jauniklis. Mergaitė ištiesus ranką leido jam ten nutūpti ir pradėjo švelniai glostyti mažylį.

[Vegard Saeterhaug]

Vakaras. Po truputį artėjo žiema, jautėsi atšalimas. Mantija ant pečių ,bent truputį šildė ir teikė šilumos. Iš paskos keliavo ir Jack su Ganhard - Vegard katinai. Draugiją palaikė ir aulinukų taukšėjimas einant Hogvartso koridoriais. Juodaplaukis buvo patenkintas ir tiesą sąkant neturėjo priekaištų niekam. Hogvartso kiemas. Storas drabužių sluoksnis šiek tiek apsaugojo nuo rizikos peršalti. [Nu gal taip greitai hipotermija nesusirgsi]. Lapkričio pabaiga, nenuostabu ,kad truputį snigūriavo. Juodi kaip anglis berniuko plaukai pasidengė trupučio sniegu. Tikiu ,kad pelėdyne bus šalta ir žvarbu. Klastuolis ėjo ir ėjo. Lauke vėjas labai kedeno mantiją ,kad erzino pirmakursį ir atrodo. Pasitikrinęs ar laiškas kišenėje, po lengva pradėjo lipti į pelėdyno bokštą. Jautėsi žvarbumas ,kas privertė klastuolį susigūžti. Jei nekalėdos, tuomet nekenčiu žiemos, tiesiog noriu ,kad ją panaikintų! Piktai pagalvojo klastuolis. Užlipus ant bokšto buvo baisiai šalta tad vaikinukas greit įėjo į pelėdyno aplinką. Šlykščiai dvokė ,bet Vegard jau žinojo kur nori eiti. Priėjęs prie baltos pelėdos jis prikabino laišką ir paleido į pasaulio platybes. Pasukęs link vienintelio kampo kuriame nėra pelėdų krūvelių pastebėjo merginą.
-Sveika.

[Amelija Harmon]

 Mažajam pelėdžiukui, atrodo, visai patiko, kad Amelija jį glosto. Po truputį jis pradėjo snūduriuoti. Kaip aš norėčiau, kad jis būtų mano... Pagalvojo mergaitė. Buvo tikra, kad jai reikia gyvūno, o dabar nusprendė, kad jį kad ir iš po žemių iškas. Prašys tėvų grįžus namo, bandys kaip nors susitaupyti pinigų. Dabar kažkodėl nebeatrodė taip sunku įkalbinti tėvus pirkti gyvūnėlį. Visų pirma - ji galės pasakyti, kad jaučiasi vieniša ir nori su kuo nors pabendrauti, visų antra - ji įrodė,, kad Hogvartse suspėja viską išmokti ir atlikti savo darbus, tad ir gyvūnui liktų laiko.
 Staiga kažkas įėjo į pėlėdyną. Amelija truputį krūptelėjo iš netikėtumo, o pelėdos jauniklis išsigandęs nuskrido. Amelija apsidžiaugė, kad tai buvo net už ją nevyresnis mokinys.
- Labas, aš Amelija - atsakė. Po kurio laiko pridūrė, - atėjai išsiųsti laiško?
 O ne... Amelija suprato, kad jeigu berniukas paklaus jos to pačio ji neturės ką atsakyti. Neturėjo noro aiškinti apie savo meilę gyvūnams ir vienišumą. Ai, ką nors sugalvos, žodžiai jau vis tiek ištarti.

[Vegard Saeterhaug]

Vėjas vis dar pustė, prie durų buvo pripustyta sniego. Nuo mergaitės rankos nuskrido kažkoks gyvūnas, tikriausiai pelėda.
-Aš Vegard, ir taip atėjau išsiųsti laiško.,-Tarė klastuolis maloniai.
Berniukas neturėjo žalio supratimo, kodėl šiame kampe taip švaru. Gal čia koks, neturintis ką veikti mokinys tvarko? Darėsi vis šalčiau. Staiga virš Vegard galvos praskrido ruda pelėda ir į rankas įmetė laišką.

Ponaičiams Vegard Saterhaug ir Amelijai Harmon
Šv. Skutelio ligoninės šeimos ryšių tyrimo skyrius

Klastuolis išpūtė akis.
-A...Am...Amelija, mes gavom laišką iš Šv. Skutelio ligoninės šeimos ryšių tyrimo skyrius.
Juodaplaukis atidarė laišką ir garsiai pradėjo skaityti:
- Brangūs Amelija Harmon ir Vegard Saeterhaug, mūsų tyrimo duomenimis ir Magijos Ministerijos patvirtinimu pranešame ,kad esate susiję giminystės ryšiais 99.9 % esate pusbrolis ir puseserė...
Berniukas pakėlė akis į Ameliją. Nesąmonė, melas, bet laiškas patvirtintas pačio ministro.

[Amelija Harmon]

 Amelijai iš karto palengvėjo, kad Vegard jos nieko nepaklausė. Kam įdomu ko tu čia triniesi vidury pelėdyno? Paklausė savęs Amelija. Staiga ji išgirdo artėjantį link jų sparnų šlamesį ir suprato, kad priežastis galėjo būti ir kita, nes tas šlamesio sukėlėjas į Vegard delnus įmetė laišką. Amelija truputį susidomėjo. Juk įdomu gauti laišką. Deja, Amelijai kas nors rašydavo retai. Mergaitė sulaukdvo nebent laiško iš tėvų, bet retai ir tik tad, kai pati parašydavo jiems. O ir tuose laiškuose tebūdavo ,,kaip sekasi?", ,,mums sekasi gerai" ir ,,esame labai užsiėmę savo darbais".
 Tik išgirdus savo vardą mergaitė atsitokėjo iš minčių.
- Mes???... - Amelijai iš nustabos akys padidėjo dar keliais milimetrais, kai ji išgirdo iš kur tas laiškas. Cha, taigi norėjai laiško. Va ir gavai. Amelija nuvaikė balselį galvoje (tegu ateina kai Amelijai nėr ką veikti, o ne kai tau rašo... Nežinia kas ir turbūt dėl ko nors svarbaus)ir priėjo prie Vegard. Klausydamasi ką mokinys skaito ji vis artėjo, o jam pabaigus beveik išplėšė laišką jam iš rankų. Taip negali būti..... Kažkas pajuokavo. Amelija įsispoksojo į parašą ant laiško, lyg nuo to būtų galėję išaiškėti, kad jis netikras.
- Kaip...? Bet jie nieko nepaaiškino. Galėjo rašyti aiškiau, nes čia... - galiausiai pradėjo kalbėti Amelija, bet pritrūko žodžių, todėl tik stovėjo ir spoksojo į laišką rankoje.

[Vegard Saeterhaug]

Vegard vis dar buvo ištiktas šoko ir nesuprato kuo tikėti ir kuo ne. Na jeigu jau ministerija patvirtino teks tikėti, bet vistiek ištrūksiu iš Hogvartso ,kad nukeliaučiau į Londoną, ir nesvarbu ar ekspresu ar mašina ar dar kuo. Buvo linksma ,nes Hogvartse turėti giminaitį yra labai geras dalykas, nereikia išsipasakoti nepažystamiems, gali išsipasakoti giminaičiui.
-Ką gi, pussesere Amelija, ar sutinki bandyti iškeliauti iš Hogvartso ir vykti į Londoną sužinoti tiesos?,-Paklausė berniukas ir labai nekantriai laukė atsakymo.
Ant peties nutūpė pelėdžiukas ir ant kojelės laikė dar vieną laišką.

Vegardui Saeterhaug
Norvegijos burtininkų giminystės ryšių skyrius.

Dar vienas laiškas susijęs su giminyste. Klastuolis atidarė laišką ir išvydo norvegų kalba parašytą laišką.
-Dar vienas laiškas, bet čia norvegiškai parašyta kad 100 procentų mes giminės, nenustebčiau ,kad ir tau toks ateitų, teks tikėti ,kad mes giminės.,-Vegard priėjo ir ištiesė ranką.