0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Adria Muir

   Niekam ne paslaptis, jog pelėdynas garsėja ne tik pelėdų keliamu triukšmu (įdomus faktas: pelėdos sugeba ne tik ūbauti, bet ir kniaukti, dūduoti, burbuliuoti, treliuoti, kosėti, amsėti, kvaksėti ir taip toliau). Bet šitas nedarnus choras ir kartkartėmis ore tvyranti ne meilė, o aršiausių pelėdų plunksnų skuteliai, kai susimuša dėl riebios pelės, kažkodėl išsliūkinusios iš virtuvės ir išėjusios pasaulin dar daugiau laimės ieškoti, nėra vieninteliai siaubą keliantys pelėdyne faktoriai. Trečiasis, be jokių abejonių, yra mėšlo krūvelės, na, gal mažybinį žodį vartoti čia nelabai tinka. Yra teorijų, kad pelėdos esti magiškos, pagal tą pačią teoriją magiška yra ir visa tai, ką jos sukuria - štai ir turim priežastį, kodėl išvalyti šį pastatą yra taip sunku. Na, ir beprasmiška - juk krūvos paukščių vėl pridergtų per vos kelias minutes.
   O šitas truputį nutrupėjusiom raudonom plytom kampelis yra neabejotinai kažkuo ypatingas. Sklinda legendos, kad kažkas čia virė ir susprogdino Švarinimosi eliksyrą su visu katilu, gal todėl sienoje galima įžiūrėti nedidelį keistos formos įdubimą. Bet va šito kampučio pelėdos dovanėlėmis neapmėto, štai todėl laišką išsiųsti atėję mokiniai, jei nepavyksta susigauti pelėdos ant pelėdyno slenksčio, pasistengia atsistoti būtent čia. Į sienas, beje, visgi niekas ramstytis nerizikuoja.

  Tylų Didžiojo Penktadienio vakarą daugelis moksleivių jau buvo išvykę namo. Liko tik tie, kurie nenorėjo švęsti Velykų su šeima arba tiesiog dar nesuspėjo išvykti. Raudonas dangus atrodė savotiškai žavingai kraupiai.
  Tykioje Pelėdyno Salėje snūduriavo daug nedidelių, plunksnuotų padarėlių. Tačiau vos tik trumpoji laikrodžio rodyklė pasiekė devintą valandą, pelėdos pabudo ir kažkodėl ėmė nerimauti. Vienos kažkur išskrido, kitos, pasiryžusios pasitikti pavojų ir iškapoti jam (arba jai) akis, liko. Pasigirdo keistas garsas. Atrodė, lyg kažkas stumtų savo kūną į priekį naudodamasis vien rankų nagais.
  Tamsiame, atokiame, labiausiai nuo įėjimo nutolusiame Pelėdyno kampe, kurio dažniausiai lankytojai nepastebėdavo, gulėjo tamsus pavidalas. Jis arba ji stūmėsi pirmyn. Nukeliavęs kelis metrus pavidalas atsistojo, besileidžiančios saulės spinduliai ją apšvietė. Tai buvo neaukšta, maždaug metro septyniasdešimties centimetrų mergina. Jai galėjo būti septyniolika arba aštuoniolika, tačiau veide atsispindėjo daug metų nugyvenusio žmogaus patirtis. Tamsioje veido odoje švietė dvi žalios akys, juodi plaukai nesiekė pečių. Mergina dėvėjo žalią sijoną, baltus marškinukus ir juodą švarką, kuris buvo ilgas, bemaž iki pusės šlaunų.
  Mery Fate nužvelgė pelėdas. Nusišypsojo. Jai patiko stebėti, kaip pelėdos į ją spokso. Padarėlių akyse ji įžvelgė baimę.
  - Brangutės, gi dar ne pilnatis. - švelniu balsu pratarė mergina. Jai nerūpėjo, kad kalbėjo su gyvūnais. Vis vien aplinkui nėra nė vieno žmogaus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »

*

Neprisijungęs Lurida Revendž

  • *****
  • 578
  • Lytis: Moteris
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #1 Prieš 12 metus »
Velykinis šokoladinis kiaušinis su Euforijos eliksyro įdaru tėčiui... su Multisulčių eliksyru, kuriame įdėtas kiaulės šeris, dėdei... su Amortencija kaimynų sūnui... su Skystaprotystės esensija tetulei... su Žagsulio viralu pusbroliui...
Mintyse peržiūrėdama dovanėles Luri net nepajuto, kaip pasiekė pelėdyną. Tai nebuvo jos mėgstamiausia vieta, švelniai tariant. Jos šviesiai žalsva pelėda Goris tarsi nujausdamas atskrisdavo kiekvieną rytą per pusryčius, kai tik Lu sumąstydavo kam nors ką nors nusiųsti. Tačiau klastuolė nespėjo paruošti laiku dovanų, tad teko kapanotis į pelėdyną pačiai.
- Šlykštu, - sumurmėjo pakankamai garsiai, kad išgąsdintų kelias arčiausiai buvusias pelėdas.
Lazdele pravalydama grindinį po kojomis pasiekė nemažą švarų plotą, kuriame stovėdama galėjo kuo puikiausiai pasiekti Gorį. Gudrusis paukštis žinojo, kur geriausia vieta poilsiui.
- Turiu tau nemenką darbelį, - pasakė iškeldama ranką su kokiais penkiolika nedidelių paketėlių. Po poros minučių jie visi buvo patogiai pririšti prie kojelės. - Turėsi pristatyti juos visiems, o jei kas paims ne savo, iškapok akį.
Goris pakišo galvą po Lu delnu, norėdamas, kad mergina jį paglostytų. Tada tyliai suūkė ir išskrido. Tik tada Lurida pajuto, jog yra ne viena. Pasisukusi pamatė kažkokią žmogystą, kuri atrodė išties baisiai. Lu jau norėjo apsisukti ir nieko nesakiusi nueiti, bet pastebėjo žalią spalvą ir suprato, kad žmogysta - iš Klastūnyno. Dar geriau įsižiūrėjusi atpažino Mery Fate - septintakursę klastuolę.
- Mery, atrodai baisiai, - nuoširdžiai pasakė. - Gal vėl padauginai ugninės?

*

Adria Muir

Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #2 Prieš 12 metus »
((Sorry, kad taip ilgai neatrašiau, buvau užsiemus :S))
  Išgirdusi kažkieno balsą, Mery tingiai apsidairė. Žvilgsniui užkliuvus už Luridos, klastuolė truputį nustebo.
  - Lu! Šimtas metų, - repliką palydėjo šypsena, bet Fate glėbesčiuotis nepuolė, nes to paprasčiausiai nemėgo. - Ugninę mečiau. Dabar aš kaip tikra ponia geriu tiktai gerą vyną arba šampaną, - vyptelėjo. - O baisiai aš visada atrodau, tai nuo gėrimo nepriklauso. Turbūt.
  Mery įvertino savo išvaizdą pagal atspindį nedideliame veidrodėlyje - tamsūs paakiai, sulysęs veidas, susivėlę plaukai. Baisu. Išsitraukė saldainių maišelį, tuomet nežmonišku greičiu juos susibėrė į burną, sukramtė, prarijo. Skanu, bet nepadės. Nieko, kelios dienos apsiėdimo Didžiojoje Salėje ir būsiu kaip naujai gimus.
  Pelėdos nesikėsino į saldainius. Joms nepatiko pati Mery. Praėjus kelioms sekundėms jos pakilo ir nuskridusios prie klastuolės ėmė ją kapoti. Mergina klyktelėjusi ėmė mostaguoti rankomis, tarsi bandytų nuvyti paukščius šalin. Deja, tas nepadėjo. Bent jau neapšiko, pamanė Fate ir išsitraukusi lazdelę ėmė stingdyti pelėdas. Po kelių sekundžių ant apšiktų grindų pūpsojo kalnas plunksnuotų padarų.
  - Nesutariu su paukščiais, - liūdnai tarė Mery. - Gerai, kad bent tavo pelėda elgėsi padoriai. Ji jau išskrido, tiesa? Beje, su šventėm, - pasirausė kišenėje ir ištiesė ranką Luridai. Delne gulėjo meistriškai susukta suktinė, ant popieriaus buvo nupieštas zuikis, nešantis margučius. - Nuotaikai pakelti. Ką veikiam? Gal nori išgert? - vilkolakė orginalumu tikrai nepasižymėjo.

*

Neprisijungęs Lurida Revendž

  • *****
  • 578
  • Lytis: Moteris
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #3 Prieš 12 metus »
((Jau buvau net pamiršus, kad rpg kuriam ;D))

Lurida šyptelėjo stebėdami į save nepanašią merginą.
Jei aš taip atrodyčiau, nusižudyčiau. Ar bent jau nesirodyčiau niekam. Neveltui slepias pelėdyno kampe, tikėdamasi, kad niekas neužeis... mąstė Lu.
- Bet tu tai skūpą, - nusijuokė pamačiusi, kaip Mery susipila visus saldainius į burną. - Net nepasidalini su drauge... Nemandagu mieloji. Kur tavo geros manieros? Išnyko su gražia išvaizda?
Klastuolė pažvelgė pro langą - Gorio nebesimatė.
- Mano pelėdai tu keistai patinki. Na, bet žinai, koks šeimininkas, toks ir paukštis. Mes abu šiek tiek keistuoliai, neatsilaikantys prieš... mielą draugiją, - šyptelėjo Luri. - Panašu, jog ji tau nepakenktų, tad gal ir išgersiu su tavimi, nors šiaip mečiau tą reikalą. Vis gi alkoholis susilpnina galias, reakciją... Nerizikuoju dažniausiai. Bet jei pažadi neužpulti manęs, gal kokio likerio taurelę ir išlenkčiau. Bet spėju, jog mieliau liktum čia, ne eitum į "Tris šluotas"?
Atrodo baisiai. Bet pas seselę vesti neverta. Vis gi vienos palikti negalima. Kas jei praras sąmonę ir pelėdos ją negyvai užkapos?

*

Adria Muir

Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #4 Prieš 12 metus »
((Et, toks čia ir RPG :D va jei ką nudėtume, tada tai sutikčiau, kad RPG  ^-^))

  - Juose buvo Antivilkinio eleksyro, - susiraukė, - Jis, patikėk, neskanus. Savo manieras, matyt, pragėriau. Jaučiuosi kaip nesava, rimtai. Gal žinai, ką veikiau? - susirūpinusi paklausė. - Senstant atsiranda problemų su atmintimi.
  Gera išvaizda Merytei rūpėjo. Tikrai. Prisiminė senus laikus, kai turėjo plaukus, siekiančius juosmenį, kai akys svaidydavo žaibus (rimtai, tie Žaibuojantys Vokų Šešėliai yra burtininkų kosmetikos pramonės viršūnė), kai dėvėjo prabangius drabužius iš firminių parduotuvių (nes tuomet juos vogdavo ne nušiurusiose Kiauliasodžio parduotuviūkštėse, o iš prabangių Londono prekybos centrų). Tuomet viskas buvo kitaip.
  Nusprendusi neužsiimti savigaila, Merytė tarė:
  - Kviečiu tave į savo namus.
  Jos rankose atsidūrė juoda delninukė. Klastuolė ją atsegė, padėjo ant grindų ir įlindo į vidų. Nusileidusi žemyn, greit išsitraukė lazdelę, kerais nuvalė dulkes ir pradangino tas kelias šiukšles, buvusias ant kilimo (jis dengė visas grindis). Kambarys buvo ganėtinai erdvus. Prie vienos sienos stovėjo didelė lova ir senoviška spinta. Kambario centre buvo keli minkštasuoliai (ant vieno iš jų išsidrėbė Mery), sofa, nedidelis stalas. Ore sklandė lentyna su eleksyrų buteliukais.

*

Neprisijungęs Lurida Revendž

  • *****
  • 578
  • Lytis: Moteris
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #5 Prieš 12 metus »
((Juk bet kada galim ką nors nužudyt ;D Nevėlu gi :D))

Lurida įtariai pažvelgė į delninukę, kadangi kartą jai jau buvo tekę keliauti tokiu būdų, ir jai jis visiškai nepatiko. Tačiau smalsumas nugalėjo ir po kelių akimirkų Lu jau stovėjo Mery kabaryje. Jo šeimininkė atsisėdo, bet klastuolė nė neketino iškart padėti užpakalį ir ilsėtis. Ji lėtai apėjo patalpą, kartais sustodama prie vieno ar kitos baldo, puošmenos. Ant komodos stovėjo vienui viena nuotrauka. Merginą joje Luri sunkiai beprisiminė.
- Buvau pamiršus, kaip gerai atrodei, gražuole, - nusijuokė Lu, pažvelgusi į taip pasikeitusią draugę. - Tau tikrai reikėtų padirbėti su išvaizda. Pažįstu vieną stilistą, kuris dirba Skersiniame Skersgatvyje. Pas jį sunku papulti, bet galėčiau pagelbėti. Vis dėlto, turėtum suprasti, kad tavo draugams gėda su tavimi pasirodyti viešai, kai esi tokia apsileidusi. Nepyk, bet tai tiesa.
Dar kartą žvilgtelėjusi į nuotrauką Lu nusisuko ir pagaliau, priėjusi vieną iš minkštasuolių, atsisėdo.
- Tai kaip dėl tų gėrimų? Neatsisakyčiau taurės raudono vyno ar lašelio šokoladinio likerio. Nors, pažiūrėjus, kaip gyveni, man tiks ir stiklinė vandens, - nusivaipė Lurida.

*

Adria Muir

Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #6 Prieš 12 metus »
((Tai jo, galim žudyti, tik pirmiau išgert reikia  ;D ))

  - Nesityčiok, čia menininkės būstas, - nusijuokė Mery. - Nors toks čia ir būstas... Keistokas.
  Vilkolakė pakilo ir priėjo prie sienos. Kokią pusę minutės ranka čiupinėjo sieną, tarsi kažko ieškodama. Galiausiai sučiupo kažką nematomą ir smarkiai patraukė. Atsiverė nemažas, didesnis už pačią Mery, šaldytuvas. Viršuje matėsi šaldymo kameros durelės (ten buvo sudėti įvairiausių skonių ledai ir termiškai neapdorota mėsa, kurią vilkolakė taršydavo grįžusi po nevykusios medžioklės - tačiau tai būdavo retai: jei ne žmogų, tai kokį gyvūną pagauti pavykdavo bemaž visuomet).
  Kitose lentynose stovėjo įvairiausių rūšių vyno buteliai, pora pasukų alaus, saldumynai, didžiulis salotų dubuo ir sulčių pokas. Vienas keistas daiktas patraukė merginos žvilgsnį. Tai buvo butelis, iš žalio, bemaž nepermatomo stiklo, kaklelis buvo papuoštas įvairiausiais išraitymais - tai buvo nuostabus meno kūrinys (ne toks jau ir nuostabus, bet ganėtinai neįprastas - parduotuvių lentynose tokių nerastum). Tačiau Mery neprisiminė tokį butelį dėjusi į šaldytuvą. Matyt aš tikrai per daug geriu. Geriu, apsvaigstu, perku. Kitą kartą prisigersiu ir tikriausiai kokio nekilnojamo turto įsigysiu. Ačiū Skraidančiam Spageti Monstrui, kad neturiu tiek pinigų. Klastuolė atkimšo butelį (jo kamštuko ilgis prilygo jos plaštakos ilgiui) ir pauostė. Kvapas buvo svaiginantis, truputį aštrokas. Gerti ar negerti? Aš geriau susilaikysiu. Jei Lu norės, tegu geria. Čia kokių dvidešimties metų senumo vynas. Geras. Įdomu, iš kur jis pas mane atsirado. Aš tikrai neturiu pinigų tokiam geram vynui. O gal turiu? Kiek ten mano saskaitoj - keli šimtai galeonų? Nepamenu, velnias..
  Galiausiai ant stalo atsidūrė tasai įtartinai atrodantis butelis, saldainių dėžė, pasukų alus, raudonas vynas, dvi taurės, sultys. Mery sumaišė alų su sultimis, įpylė šlakelį vyno ir viską išlenkė vienu mauku. Neblogai.
  - Imk ką nori, - nusišypsojo Luridai. - Tai va, apie ką ten mes kalbėjome... Ai. Na taip, buvau graži. Kažkas pasikeitė, nežinau kas. Aš bjaurėju, tu gražėji, - nusijuokė. - Žinai, Londone yra viena parduotuvė.. Jei atmintis neapgauna, ji vadinasi "Grožio pasaulis". Ten parduodami geri drabužiai, labai geri. Brangūs. Dažniausiai kainuoja po kelis šimtus svarų, yra ir po tūkstantį. Gera kosmetika. Aksesuarai. Viskas, ko reikia grožiui, - nusivaipė. Tas vypsnys taip priminė senąją Mery.. tetrūko tik ilgų, spindinčių plaukų. - Svarai tai žiobariški pinigai. Arba yra burtininkų parduotuvė Mušeikų skersgatvyje.. irgi panašios paskirties. Senai nieko nevogiau. Prisijungsi? Dabar vakaras, bus lengviau. Prasideda senosios manęs gražinimo procesas. Ačiū už pasiūlymą, susitvarkysiu ir be stilisto, kaip ir tada, kai dar atrodžiau normaliai. - šyptelėjo. - Suprantu. Man pačiai gėda pasirodyti kitiems žmonėms. Atrodau kaip kokia nušiurusi grifė, - sukikeno. Vėl išsidrėbė ant minkštasuolio, ėmė valgyti saldainius.

*

Neprisijungęs Lurida Revendž

  • *****
  • 578
  • Lytis: Moteris
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #7 Prieš 12 metus »
Nužvelgusi gėrimus Luri pasirinko raudonąjį vyną, kurį iš pat pradžių ir minėjo. Gurkštelėjusi susiraukė - nebuvo iš skaniausių.
- Įtariu, kad tavo skonio receptoriai pasikeitę, nes seniau rinkdavaisi geresnius gėrimus, - pasakė statydama taurę ant stalelio. - O ir manieros dingo... Galėtum pasiūlyt viešniai ir kokią pramogą. Tarkim, atvesti purvakraujį ar šiaip ką. Blogiausiu atveju sušoktum makareną ar panašiai.
Lurida nusižiovavo - prastas ženklas.
- Na gi, gražuole, nuveikiam ką nors, - pasakė atsistodama. - Čia taip nuobodu, jog pritariu ir pasiūlymui ką nors apvogti. Vis dėlto, tai pernelyg paprasta ir neužimtų tiek daug laiko... Reikia sumąstyti ką nors...
Kol nenumiriau iš nuobodulio, pagalvojo keldama Mery iš minkštasuolio.
- Tau reikia prasiblaškyti. Bet gal ne vagiant, o klastuoliškai ieškant nuotykių. Ką pasakytum apie Uždraustąjį Mišką? Ar kokią kitą vietą? Nemanau, kad sėdėdama šiame apdulkėjusiame kambaryje pasijustum geriau.

((Sorry, baisiai nesirašo :-[ O ilgiau neatrašyt gėda net (tmi)))

*

Adria Muir

Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #8 Prieš 12 metus »
  - O tu, LuLu, anksčiau tiek nebambėdavai, - vyptelėjo klastuolė.
  Mergina pakilusi nuo minkštasuolio staiga sustingo ir į kažką įsiklausė. Jos lūpos prasišiepė neapykantos kupina šypsena. Suspindo baltos, trumpos, bet ganėtinai aštrios iltys.
  - Viešnios purvakraujis turėtų greit atvykti. Tiksliau, ne purvakraujis, o purvakraujė. Ką tik prisiminiau, kad Pelėdyne turėtų vykti viena iš penktakursių kovų. Grifė vs. klastuolė. Ką pasakytum, jei šiek tiek padėtume jaunajai mūsų bendrakoledžei, net jei tai ir draudžia taisyklės?.. - linksmai paklausė Merytė. - Šiaip ar taip, keliaujam iš čia. - Klastuolė iškėlė lazdelę, pamojavo ir kambarį staiga užgožė tamsa, kerai išsviedė klastuoles iš tamsumos į pelėdyną ir švelniai nuleido ant grindų. Delninukė pradingo švarko kišenėje.
  ((Man irgi baisiai nesirašo :S Ką padarysi, toks gyvenimas :S Keliamės iš šitos temos į Pelėdyno salę  (smoke)))
((Lu: O galima kištis į dvikovą? ;D))
((Tarkim, kad galima :D Juk neparašyta, kad negalima? Ar parašyta? :S))
((San: Visada buvo galima (rodos?), o aš kaip ir nekeičiau taisyklių :D))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Sanguinary Black »

*

Neprisijungęs Elena Cholmondeley

  • VII Kursas
  • *
  • 447
  • Taškai:
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #9 Prieš 12 metus »
Endė atėjo. Pamatė savo pelėdą tupinčią narve. Mergaitė jai davė riešutų, ir išleido. Gerokai pasitreniravusi
Gražuolė nutūpė ant Endės peties. Tuo metu ''grifiukė'' rašė laišką mamai:
Citata
Labas mama!
Aš tavęs pasiilgau. Vis dėl to, kad tėvas mirė man nebuvo skaudu. Užjaučiu tave. Man Hogvartse gerai, kaip mano
mažoji žuvytė? Ar tu ja rūpiniesi? Taigi, aš šiais metais susipažinau su tokia Mere, ji man pasirodė labai draugiška.
Bet gi tai tiesa! Visą popietę iki vakaro kalbėjomės apie mūsų gyvenimą. Na, aš labai apsidžiaugiau, kad tu man liepei
vasaros atostogas praleisti Hogvartse, tai norėjau tau vėl padėkoti... Ar nupirkai dar papildomų knygų mokymuisi?
Mokslai sekasi visai nieko, bet... Namų darbus man tiesiog patinka daryti. Per herbalogijos pamoką iš knygos iššo-
ko toks labai įdomus augalas ir ėmė mėtyti spyglius, vieną ir man pataikė. Bet užverčiau knygą ir viskas kaip buvę!
Iki,
Tavo dukra, Endė

Endė išsiuntė laišką, o pati nėrė pro duris.

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #10 Prieš 12 metus »
Merė įžengė į pėlėdyną. Tiksliau į vienintelį neapšiktą kampą. Čia buvo daug plunksnų... Labai daug plunksnų. Ji turėjo parašyti savo vos pažįstamam tėvui ir kai ko pasiteirauti. Tad mergaitė nedelsdama pasiėmė iš kažkur ištrauktą popieriaus lapą ir dailia rašyseną pradėjo rašyti:
Citata
Mielas Tėti,

Turbūt nustebsi,kad tau rašau,bet turiu tam priežasčių. Žinau,kad dirbi Magijos Ministerijoje,kad ten daug darbo,ir ,kad dabar su visom šitom nesąmonėm tau trukdysiu... Bet tėti,tikrai turiu tam priežasčių. Na, tai va. Bibliotekoje mano draugas Albertas man parodė knygą pavadinimu " Tarpatauninė geneologija". ten buvo paminėta mūsų pavardė. Tai yra For Smit'ai. Beto,ten buvo nuotrauka,kurioje buvo pavaizduotas į tave labai panašus žmogus. Tad,noriu paklausti, ar turi brolį,seserį ar ką nors? Turi būtinai man atrašyti, nes pripažink,vis dar nepapasakojai man apie savo šeimą,tėvus, gimines. Tad lauksiu atsakymo.
                                                                            Tavo trukdančioji dukrelė Merė.

Sulanksčiusi popieriaus skiautelę,ji padavė pelėdai Gracijai. Ši išnešė laiškelį į Magijos Ministerija.

O tuo tarpu mergaitė įšėjo iš pėlėdyno ir pasišokinėdama nužingsniavo į biblioteką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Mere For Smit »
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 432
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #11 Prieš 12 metus »
Albertas nuėjo į pelėdyną. Prieš įeidamas į vidų apsižiūrėjo ar niekas neina link pelėdyno.
Tuomet stengdamasis neįlipti į baltas dėmes ant grindų, nustryksėjo į pelėdyno kampą kuris kažkodėl buvo neapšiktas (o gal tiesiog Filčas tik čia valė?). Berniukas pašaukė savo pelėdą:
- Ei, Berta, Beeerta... Ei atskrisk čia.
Paukščiui atskridus vaikinas čiupo pelėdą ir įgudusiu judesiu užrišo laišką.
Paleidęs pelėdą Albertas atsiduso, jam tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Jau buvo bedarąs duris, bet kažkas jas atidarė pirmiau.

I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #12 Prieš 12 metus »
Reikia kuo skubiau nueiti į pelėdyną. Galbūt man jau tėtis atrašė..? Juk mano pelėda Gracija,niekada neatneša laiško,ten kur aš esu. Galbūt todėl,kad po kelionės tingi kažkur dar vilkti tą laišką kurį gavo.
Merė kuo greičiau skubėdama patekti į pėlėdyną,atidarė duris ir įsitrenkė. Įsitrenkė į kažką,kuris vilkėjo Klastunyno apsiaustą. Mergaitė pakėlė akis į tą su kuriuo susimūrijo. Ji negalėjo patikėti tuo ką išvydo. Čia buvo Albertas. Tas pats Albertas su kuriuo ji anksčiau buvo pora.Ne,dabar jie jau nebe pora,bent jau Smit taip atrodė. Kodėl? Todėl,kad jie niekur nebesusitikdavo,tik dabar taip netyčia susimūrijo.
- O,sveikas,- nusukusi akis sumurmėjo mergaitė.
Ah... Kodėl aš jį sutikau? Juk jis jau viską seniausiai pamiršo... Ah... Kokia tu beviltiška,Mere.
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 432
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #13 Prieš 12 metus »
- Labas, Mere, kaip tau sekasi , - linksmai su6uko Albertas - senai nesimatėm.
Berniukas nusišypsojo ir tarė:
- Žinai aš visai tavęs pasiilgau, buvau kiualesodyje vienas ir galvojau kaip smagu ten būtų su tavim.
Vaikinas nuleido akis žemys.
Ah... kvaily ir reikėjo, tau čia tokių dalykų pripasakoti - pagalvojo Albertas.

I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Vienintelis neapšiktas Pelėdyno kampas
« Atsakymas #14 Prieš 12 metus »
- Ah... Klausi kaip man sekasi? Galbūt viskas gerai,o galbūt ir ne... Nežinau,- gūžtelėjo pečiais Merė,- aš ir buvau kiauliasody... Bet tavęs ten nemačiau.
Aš nebegaliu.... Negaliu taip ramiai čia su juo stoviniuoti...
- Albertai... Ah... Ir aš tavęs pasiilgau,- šitai ištarusi Smit apkabino Albertą.
-Pasiilgau labiau nei tu manęs,- taip tyliai ištarė mergaitė,jog sudvejojo ar berniukas išgirdo.
Kodėl aš tokia,lengvai pasiduodanti jausmams? Nereikėjo,juk man jo apkabinti... Viskas pamiršta... Viskas tik praeitis...
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.