3

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Burtininkė
  • ***
  • 151
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Re: Kavinė
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
Firielė nedraugiškai pašnairavo į Fasą. Išvydusi klausiamą jo žvilgsnį, nusivaipė ir nusisuko. Pats kaltas, jeigu neprisimena. Prie staliuko įsivyravo nelabai jauki, tačiau vis dėl to visai reikalinga tyla. Tačiau ji truko neilgai, mat Tylos Negalinti Pakęsti Panelė užsakė žiobarikšos muzikos gabalą. Džeinei grįžus prie stalelio, Firielė nelabai draugiškai ją nužvelgė. Elfei labiau patiko tyla, ypač, kai nieko nebuvo aplinkui. Išgirdusi Džeinės klausimą, per visą jų jaukų pasisėdėjimą bent keletą kartų, pavartė akis ir atsiduso.
- Mieloji, - perdėtai saldžiai pradėjo Firielė. - Regis, jau minėjau, kad nieko nenutuokiu apie išorinį pasaulį, ar ne? Deja, Paslapčių Departamento paslaptys yra priverstos išlikti paslaptimis.
Firielė reikšmingai nužvelgė tuodu ir pabarbeno gana ilgais nagais į blizgantį staliuko paviršių. Palaukusi kelias sekundes žvilgančiame lake nagu įbrėžė kažin kokias dvi runas: naudr, suvaržymo ir negandų, bei hagall, naikintoją. Trumpas brūkštelėjimas ir runos suliepsnojo švelnia melsva šviesa. Nieko nepaaiškinusi Firielė atsistojo ir dalykiškai paklausė:
- Skirstomės?
Nesulaukusi atsakymo, elfė išžygiavo iš kavinės palikusi Fasą su Džeine. Jeigu viskas pavyks, jie liks sėdėti tarsi prilipę prie savo kėdžių, kol galiausiai mano kerai išsivadės..

*

Neprisijungęs Džeinė Meko

  • VII kursas
  • *
  • 690
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • wattpad- @2valandaryto , come chat with me
Re: Kavinė
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
Džeinė kilstelėjo antakius ir prunkštelėjo.
-O turėtum pasidomėti. Juk negalima čia sėdėti ir nesidomėti, kas vyksta pasaulyje,-gūžtelėjusi pečiais pasakė aurorė.
Netrukus Firielė Lučiena išėjo, palikusi Džeinę ir Fasą sėdėti prie stalo. Tik mažytė smulkmena: išeidama moteris nubraižė ant stalo dvi runas. Juodaplaukė lėtai papurtė galvą ir cvaktelėjo liežuviu.
-Na, na... Juk negražu užkeikti kolegas,-primerkusi akis tarstelėjo Džeinė.
O tada Džeinė pavirto į baltąją tigrę-matyt, kolega pamiršo, kad Džeinė animagė, o runos gyvūnų taip stipriai nevaržo. Plėšrūnė pakėlė vieną leteną ir nagu perbrėžė runas-ir tada jau ir Fasas, ir Džeinė galėjo normaliai judėti. Tigrė pavirto į merginą ir ji nusišypsojo Fasui.
-Ką gi, buvo linksma pamatyti seną draugą po tiek metų. Užeik kada nori pas mane į kabinetą,-pasakė Oldefortui juodaplaukė.-o aš jau eisiu. Iki!
Sulyg tais žodžiais žaliaakė pakilo ir išėjo iš kavinės.

¸ ° . ° :. .• ○ . ° . ● ¸ . • ○ ° . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ ° ° . . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . °¸ . ° :. . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . ° :. . • ○ . ° . ● ¸ . • ○

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 745
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Re: Kavinė
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
Fasas Oldefortas nusuko žvilgsnį nuo elfės. Matyt, čia buvo keistos jo ir elfų raisų ilgaamžio karo pasekmės - turdanogas su elfu niekad nebus bičiuliai, nebent tokiuose ypatingai retuose atvejuose, kaip kad kokiuose nors namuose draugiškai susigyvena žiurkės, katinai bei šunys. ,,Elfai būtų žiurkės." - užtikrintas mintyse pasišaipė Fasas, nenuleisdamas apsauginių užtvarų, neleidžiančių elfei prasibrati į jo mintis - magiškųjų katastrofų ir nelaimių specialiųjų tyrimų būrio vadas vis dar nebuvo tikras dėl Firielės kokių nors slaptų gebėjimų.
- Lyg ir negirdėjau.- sumurmėjo Fasas, nebežinodamas, ko čia pridurti. Nenustebo ir nepasuko žvilgsnio į elfę, jai uždavus skubų klausimą ,,skirstomės?", ir nors atkreipė dėmesį į išraižytus ženklus, jų reikšmės nesuprato. Ir tik panorėjęs ranka perbraukti keistuosius rašmenis vyras pajuto, kad negali judėti.
- Lyg nebūtų elfė,- gūžtelėjo pečiais atgijęs vyras. Padavėjas tuo metu buvo nusisukęs ir tigrės nematė.- Pripažink, Džeine, turbūt vis dar nesi registruota,- nusivaipė dvidešimt vienerių vaikinas ir atsisveikino.- Tau mano kabineto durys irgi atviros. Iki.
Nieko nelūkuriavęs, tik dar užsisakęs arbatos išsinešimui, vyras atsistojo ir išpėdino atgal į trečią Magijos ministerijos aukštą ir savo darbo vietą.

There's blood on my hands/ Like the blood in you./ Some things can't be treated so,/ Don't make me,/ Don't make me/ Be myself around you.
,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."
,,Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija."
,,Kaip tai galėjo nutikti... Kad melas tapo tavo deguonimi?"
,,Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop."

*

Neprisijungęs Neptunica Ameshville

  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • If I look okay, that doesn't mean I'm really okay.
Ats: Kavinė
« Atsakymas #18 Prieš 1 metus »
Radusi laisvą minutėlę, blondinukė pagaliau išlindo iš savojo kabinetuko ir išvis iš departamento. Leisdamasi liftu į 8 lygį, jautė kitų ministerijos darbuotojų nepatenkintus žvilgsnius. Taip ir norėjosi atsisukti ir ištarti "Ko spoksot?", tačiau susilaikydavo - Neptūnė buvo rami ir kantri mergina, tad stengėsi nepaisyti užgauliojimų dėl savo išvaizdos. Lengviau atsiduso, kai pasiekė vestibiulį. Išėjusi iš lifto patraukė tiesiai kavinukės link - šiandien vestibiulis kaip keista buvo tuštokas, tačiau Nikai tai tik į naudą, mažiau nepatenkintų žvilgsnių. Pamatysit, greit neatrodysiu kai vaikas, tereikia laiko...Tereikia laiko mąstė ji ir pakeliui šiek tiek pasitaisė sijoną. Pasiekusi savo tikslą - nedidelę(bent jos manymu) kavinukę, įžengė ir pastebėjo jog ji papuošta kalėdiniais atributais negi jau kalėdos? nustebo Nikusia matyt visai praradau laiko nuovoką kartodama tą pačią rutiną kasdien atsiduso ir apžvelgė kavinę - daugelis žmonių buvo nepažįstami, tačiau tai savaime aišku - Eimešvilė čia dar visai naujokė ir pažįsta tik ministrą von Sjuardą, vadovę Miss Peloquin ir savo kolegą Claudie. Hm? Kažką sakei Mera? pastebėjo šalia einančią katę - matyt išlipo iš kuprinukės nepastebėta Apie ką aš galvoju? Aš galvoju apie tai kokia esu apgailėtina. Paskutinį syk kažkur išėjusi buvau beveik prieš 2 mėnesius ir tai į Kiauliasodį atsiduso "paauglė". Taip, pritariu. Man reikia prasiblaškyti ir taip viršvalandžius dirbu, pati nežinau kodėl. Atsisėdusi prie laisvo staliuko, užsisakė kavos ir pyragaičių - pasidarys sau pietų pertrauką. Hm? Ir tau pyragėlį?Eh, užsakysiu 2, jei Regalas dar pabus.
- Erm!, - šūktelėjo nežinia kam, net neįsivaizdavo kas čia dirba, bet tikėjosi, kad išgirs ir tai, - Man dar du pyragaičius ir hm, 2 dubenėlius su pienu - mano augintiniams. Ačiū. - Pabaigusi sakinį kiek su palengvėjimu atsiduso, kai pastebėjo jog niekas nekreipė į ją dėmesio - matyt šioje kavinukėje panašus dalykai įprasti. Kol laukė savojo užsakymo, pastebėjo jog į kavinę atklydo dvi pažįstamos personos.
- Panelė Peloquin, Claudie, - pašaukė Persefonę ir Claudie ji ir nusišypsojusi joms, ametisto spalvos akių savininkė žvilgsniu pakvietė jas prie jos staliuko. Įdomu ar dažnai jos čia apsilanko? Jei taip, kodėl gi nepakviečia? toptelėjo. Taip, Mera, aš jas pakviečiau čia ir ne - tikrai neversiu tavęs su jomis bendrauti atsakė katei ex-švilpė ir pažiūrėjo ar neskrenda pas ją jos užsakymas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Neptunica Ameshville »

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 77
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • part of the journey is the end.
Ats: Kavinė
« Atsakymas #19 Prieš 1 metus »
Persefonė skubiai užvertė knygą, taip, tą pačią, kuri visad gulėdavo ant jos darbo stalo. Atsiduso, kiek nervina dirbti. Galiausiai pagalvojo, kodėl rinkosi transporto skyrių? Juk be galo smagu "išdavinėti" skraidančius automobilius ir panašiai. Bet ji dar ir vadovė, na tik savo skyriaus, bet vis kažkas. Viena bėda, kad Persefonė nėra organizuotas žmogus ir kaip visad nesuplanavo kada eit pavalgyti. Šiandien naujieji, gal darbą galima ir apleisti? Ji patyliukais išėjo iš kabineto, priėjo liftą ir ten susitiko savo darbuotoją - Claudie. Persefonė nebuvo kalbus žmogus, tad užteko kuklaus "labas" jai. Pasirodo, abi leidosi ten pat. Nors, geriau pagalvojus, viskas logiška - dabar tikrai pietūs. O ir pačioje kavinėje sutiko pažįstamu, bet nei su vienu nepasisveikino. Dar ko? Kam reik sveikintis su kiekvienu pasitaikiusiu kvailiu?
-Labas ir tau,- bandė atsakyti kuo švelniau, bet, jai nelabai išėjo. Nors, Persefonė visiškai neturėjo noro bendrauti su savo darbuotojomis, pakęsti jas teks.- O tai kaip čia užsakomas maistas? Abejoju ar čia dar esu buvusi... - tylokai nusijuokė. Bet...nusijuokė? Kada paskutinį sykį ji išvis šypsojosi? Atmetant ir tąkart, kai buvo su Aronu, šypsena nebuvo jos, tai buvo jų šypsena. Dabar ji šypsosi viena, bet nesijaučia nė kiek geriau. Mergina patogiau įsitaisė kėdėje ir atsipūtė, vis dar skraidžiodama tarp savų minčių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Persefonė Peloquin »
on Wednesdays we wear pink.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • ****
  • 301
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Kavinė
« Atsakymas #20 Prieš 1 metus »
 Lauke snaigės puošė žemę. Ministerijoje kol kas buvo ramu, tad užburti langai rodydavo gražius vaizdus. Nors čia dirbo neilgai, bet ir ne per trumpai tam, kad mažadug susigaudytų šiame pastate, klausimas kas užburia langus dar neišnagrinėtas. Turbūt ir dauguma darbuotojų apie tai nežinojo, nes jiems tai paprasčiausiai nerūpėjo. O daugumai nerūpintys dalykai Amnetą atvirkščiai - traukė. Dėl to ne kartą užsisvajojus mergina jau buvo ką nors praradusi, nesusikoncentravusi į darbą. Mintis apie langus ją išblaškė, kad vos pastebėjo taip pat į liftą įlipusią jos viršininkę, gerąją (viduje budeliu esančią) panelę Peloquin, kuri turbūt dar nepriprato prie šeštojo departamento darbuotojos išsiblaškymo. Suauk, Claudut. Ji ne budelis, o tiesiog tu neesi tobula darbuotoja. Na, bet maloninis kreipinys į save (lyg manytų, kad yra miela) ir kalbėjimas apie tobulumą... Na, buvo nelabai vykęs dalykas. Tobulų žmonių nėra, įsimink.
 -Sveiki,- pasisveikino su MM6 šefe ir kaip ir planavo, nuėjo į kavinukę. Turbūt keista būtų valgyti stebimai šefės, ypač tokiu, kaip Clau atveju. Mergina labai labai labai nemėgo valgyti, kai kas nors į ją žiūri. Kokioj kavinėj, jei koks netyčia užklystantis žvilgsnis gal ir nieko, bet spoksojimas... Na, tikėkimės, kad Persofonė pamirš ir nežiūrės į tą pusę, kad Amneta nepradėtų springti. Nors tam nereikalingas nei kito žvilgnis, kalbėjimas ar maistas - iš patirties žinojo, kad galima pradėt skaudžiai kosėt vien nuo vandens.
 Kavinėje buvo šviesu. Na, bet taip atrodė dėl sienų. Baltut baltutėlės sienos buvusiai grifei neįtiko. Šiuo nelabai malonių laikotarpiu jai nesinorėjo daugybės spalvų, bet ta net spiginanti į akis balta... Kiek priminė ligoninę. Kitiems tai nekristų į akis, bet balta ligoninės palata, kuri sapnavosi kiekvieną naktį, neleisdama tamsiaplaukei nė kiek atsipūsti.
 Greitai nupurčiusi negatyvias mintis, Claudie Amneta išgirdo savo vardą. Per visą kavinę ją ir panelę Peloquin kvietė viena negausaus em em šeši kolektyvo narė - Neptunica. Pamačiusi blondinukę šyptelėjo. Daug kur jautėsi labai maža, ypač didesnėse erdvėse. Iš dalies dėl to buvo kaltas gan žemas ūgis - kalbant su kuo nors vis tekdavo kiek kilstelėti galvą į viršų, ypač, jei tenka kalbėti su gerokai aukštesniais žmonėmis. Vis dėl to, Ameshvillė buvo žemesnė, tad prie jos niekad nesijausdavo maža ar per daug vaikiška. Kartu su vadove nuėjo prie jos staliuko.
 -Sveika, Neptūne,- pasisveikino ir kiek patraukus kėdę, kurios atlošas iki šio veiksmo beveik siekė stalą, atsisėdo.
Nebūtinai nauji dalykai neša tik negandas, o seni - gėrį

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 83
  • Lytis: Moteris
  • Saulėlydis gilesnis nei saulėtekis
    • wattpad
Ats: Kavinė
« Atsakymas #21 Prieš 1 savaitę »
  Pavargusios akys vis žvilgtelėdavo aukštyn, žemyn. Garbanė mąstė ar šiai vėl ištuštinti visas kišenes prabangioje žiobarų kavinukėje, ar paprasčiausiai pavargti ir nusileisti žemyn ir papietauti ministerijos kavinėje. Ši pasirinko antrąjį variantą. Norėdama pramankštinti kojas nusprendė lipti laiptais. Tai tikriausiai buvo jos blogiausias sprendimas. Lipti apačion, atrodė, nebus taip sunku, tačiau pavargusiai raudonplaukei pasirodė, jog ši kyla aukštyn.  Ne, Melisa to nenorėjo, bet troško prastumti laiką iki pietų. Užsiknisau.
  Atsidūrusi aštuntame lygyje, pasitvarkė savo lininę šviesią suknelę, apnuogintus pečius paslėpė po melsva skraiste. Eidama kavinės link iš suknelės kišenės išsitraukė pinigus ir kiek nulenkusi galvą ir viską ignoruodama skaičiavo savo šiandienos santaupas. Pažvelgusi į juodmedžio barą iškart nuskubėjo link jo. Užsisakiusi kavos palaukė kol ją padarys ir vos tik ją gavusi apsisuko ir buvo pasiruošusi žingsniuoti link staliuko, prie kurio sėdint jau žadėjo užsisakyti kažko rimtesnio. Tačiau savo staigiais judesiais neapsidairė aplinkui ir atsitrenkė į kietą krūtinę, kava išsipylė tiek ant Melisos, tiek ant priešais ją esančio žmogystos, o dar ir būdama nelabai rangi sugebėjo numesti puodelį ant žemės.
- Velnias, atsiprašau, labai atsiprašau, ne ta diena,- pylė viską nusibaigusi Keyes.- Aš išvalysiu,- pagriebusi nuo baro servetėlę pažvelgė į vaikiną, kurį atsitrenkė.
  Strazdanė kiek krūptelėjo. Prieš ją stovėjo Nojus Erikas Amneta. Paraudusi Melisa žvilgtelėjo jam į akis, tačiau greit tą žvilgsnį ir nusuko. Koks karštas vyras, siaubas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Melisa Keyes »
kodėl kas nors yra, kodėl aš pats esu

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Teisėjas
  • *
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • „Literatūroje viskas gražu. Net tai, kas bjauru.“ A.Škėma
Ats: Kavinė
« Atsakymas #22 Prieš 1 savaitę »
 Tik tok, tik tok. Žiobariškas, senovinis laikrodis stovėjo tiksėdamas visai priešais Amnetos stalą. Ant stalo gulėjo krūvos popierių - nebaigtų bylų, ką tik pradėtų bylų, įvairių laiškų ir panašaus mėšlo, aktualaus teisėjo kabinetui. Ir magijos ir žiobarų pasaulyje ši profesija buvo panaši. Akys, nuo ilgo ir varginančio darbo jau merkėsi pačios. Arbata dar labiau migdė. Pasitrynęs akis, rudaplaukis atsistojo nuo stalo, užsidėjo apsiaustą ir išėjo iš kabineto. Greit bus pietūs, tad nepamaišys pora puodelių kavos ir lėkštė normalaus maisto. Užrakinęs kabinetą, jaunuolis laiptais pakilo į aštuntą aukštą - seniai reikėjo pramankštint kojas.
  Įėjęs į kavinukę, patraukė tiesiai link baro. Žmonių čia buvo nedaug - kaip ir įprasta ministerijai. Apsiniaukusios akys net nekreipė dėmėsio į tai kas buvo priešais. Žingsnių tikslumu Nojus žinojo kada prieis prie baro, tad galėjo jį pasiekt net ir užsimerkęs. Juk čia jis lankėsi dažniau nei savo namuose (net nereikia kalbėti apie tai, kad jis beveik gyvena kabinete dėl darbo gausos). Tačiau šilto skysčio srovė, patekusi ant aukštaūgio juosmens kaip mat prabudino jį iš apmąstymų. Nors gėrimas ir buvo karštas, tačiau didžiąją dalį sugėrus apsiaustui, oda beveik nenukentėjo - viso labo sušlapo. Eriko akys kaip mat pažvelgė į priešais esančią raudonų plaukų savininkę. Keista, tačiau šia akimirka lyg visas pasaulis iš po kojų išslydo. Tos strazdanėlės, smaragdinės akys ir raudonos garbanos taip derėjo tarpusavy ir kaustė Nojaus dėmesį, jog šis beveik negirdėjo ką sakė ši gražuolė. Gal pasamonei, o gal kokiam kitam velniui atsigavus, Amneta pažvelgė į merginą, jos rūbus ir tada į savo rūbus. - Nieko tokio, su visais pasitaiko. - Žaviai nusišypsojo. Daugiau vargu ar ką sąmoningo galėtų pasakyti, tačiau turbūt ir nereikėjo. Greit nusiėmęs apsiaustą, pastebėjo jog bent pusė dėvimų marškinėlių yra išteplioti. Tačiau dėmesį traukė ne jie. Dėmesį traukė ji. Ar ji deivė?

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 83
  • Lytis: Moteris
  • Saulėlydis gilesnis nei saulėtekis
    • wattpad
Ats: Kavinė
« Atsakymas #23 Prieš 1 savaitę »
  Smaragdinėms akims dar kartą susitikus su vaikino mėlynosiomis, strazdanė pajuto šią išmušantį karštį. Tikrai nesitikėjo išpilti kavą ant karštojo teisėjo. Nedrąsiai perbraukė servetėlę per marškinėlius, tačiau kaip ir tikėjosi, nebuvo jokio efekto, šie liko sutepti kavos.
- Pirmą kartą man,- pakraipė galvą.- Manau, jums, tau,- sumikčiojo garbanė.- Reikėtų pasikeisti šiuos marškinėlius ar bent burtais panaikinti dėmę,- strazdanė lėtai nuleido žvilgsnį į savąją suknelę, kuri neskendėjo kavoje, tačiau šios mėgstamiausia skraistė tikrai buvo permirkusi.
  Kilstelėjusi galvą į vaikiną, kuris buvo visa galva aukštesnis Melisa persibraukė sau per plaukus ir taip pat žaviai nusišypsojo mėlynakiui, kuris atrodė ne ką mažiau pavargęs, už žemaūgę. Strazdanė vis dar stovėjo lengvoje šoko būsenoje, tačiau nesusivaldžiusi vis dėl to nužiūrėjo rudaplaukį, kuris nusiėmė apsiaustą, palikdamas save vien su ištepliotais marškinėliais.
- Aš Melisa,- žavioji škotė linktelėjo teisėjui.- Nemanau, kad esam susitikę anksčiau,- nes tikrai tai atsiminčiau.- Tačiau visad pristatau tau nusižengusius,- mielai šyptelėjo.
  Sekundėlei atsisukusi į barą užsisakė dar puodelį kavos. Rodos, šiandien nepavyks apsieiti be papildomų išlaidų. Nusimetusi nuo pečių melsvą skraistę, garbanė ją gražiai sulankstė ir paliko kairėje rankoje. Susiradusi mėlynąsias akis vėl nesusivaldė nenusišypsojusi. Kažkur viduje smaragdinių akių savininkė jau lydėsi ir svaigo dėl šio vaikino, na, gal jau ir viso rimto vyro.
kodėl kas nors yra, kodėl aš pats esu

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Teisėjas
  • *
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • „Literatūroje viskas gražu. Net tai, kas bjauru.“ A.Škėma
Ats: Kavinė
« Atsakymas #24 Prieš 1 savaitę »
  Keista buvo matyti kaip mergina bando nuvalyti jo marškinėlius. Iš šalies tai net atrodė juokinga.
  - Vargu ar servetėlės padės. - Pabandė pasirodyt bent kiek rimčiau, tačiau viduje jau buvo kaip sviestas pastovėjęs pora valandų šiltoje vietoje. Ar tai ir vadinama įsimylėjimu, kai eini iš proto dėl žmogaus? Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio, kai negali net sakinio normalaus suregzti? Panašu, kad taip.
  - Tavo, jūsų, skraistė irgi šlapia. - Pastebėjo teisėjas ir pastebėjo žaliaakės žvilgsnį. Šios akys, sutiktos vos prieš pora minučių, pakerėjo Nojų. Akimirkai mintyse šmėktelėjo kvailos fantazijos - kaip jis guli lovoje šalia jos ir stebi ją miegančią. O ji pabunda ir sukikenusi išrašo jam velnių, sakydama kažką panašaus į „miegančius žmones negražu stebėti“. Ne, ne ir dar kart ne. Negi tokia mergina bus vieniša? Ji neabejotinai turi vaikiną arba sužadėtinį. Nors, mėlynakiui atkreipus dėmesį į šios rankas greičiausiai turi vaikiną. Supratęs, kad nužiūrinėja raudonplaukę, kaip mat pasistengė dėmesį nukreipt kitur, tačiau tai vangiai gavosi.
  - Aš Nojus, - atsakė lietuvis. - Jeigu būčiau sutikęs jūs anksčiau, manau tokiu atveju mes jau būtume pažįstami. - Balsu pamintijo. Kas ne taip su mano kalba? - Įstatymų departamento vadovė? Malonu susipažinti. - Šyptelėjo atgal.
  Net ir buvo pamiršęs, kad per tą susitrenkimą Melisa neteko savos kavos. Čia jie gal ir abu kalti, tačiau Erikas negalėjo taip palikti visko. - Leiskit sumokėt už jūsų kavą. - Padėjo reikiamą pinigų skaičių ant stalviršio ir pažiūrėjo šypsodamasis į Melisą. - Jūs nesušalsit? - Pastebėjęs, kad ji nusiėmė skarą, neverbaliniais kerais išdžiovino apsiaustą ir užmetė jį jai ant pečių. Ir kodėl, kodėl vos prieš keletą momentų sutikta moteris jam staiga parūpo taip, lyg jie jau pora?

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 83
  • Lytis: Moteris
  • Saulėlydis gilesnis nei saulėtekis
    • wattpad
Ats: Kavinė
« Atsakymas #25 Prieš 1 savaitę »
  Pilve besivartantis šlapias skuduras vertė Melisos kojas šiek tiek sulinkti. Rankos kaip tyčia buvo šlapios nuo prakaito, o širdis nenumaldomai kalatojosi krūtinėje, rodės, tuoj iššoks.
- Manau, gali kreiptis į mane ‘tu’, nemėgstu formalumų,- lengvai ranka prispaudė savo liemens sritį lyg norėdama sustabdyti tą malonų, tačiau ir nelabai ‘drugelių plasnojimą’
  Keistos mintys šmėstelėjo šiosios galvoje. Tikrai keistos. Vos prieš savaitę ji dar pasakojo Keitei kaip nesugebėtų sukurti šeimos, mat nėra pastovi, o dabar jau kreipia širdį link šio gražuolio.
- Žinau,- nusišypsojo Melisa. Kaipgi nežinosi.- Ta pati,- linktelėjo.- Man taip pat, žinoma,- strazdanas užliejo vėl menkas raudonis, ji tikrai neplanuotai pridūrė paskutinį žodį.
  Suraukusi antakius Keyes pažvelgė į vyrą, kuris ruošėsi mokėti už ją. Na, jau ne. Tačiau blyškios odos savininkė taip ir nesugebėjo išspausti nė žodžio. Lyg koks gumulas gerklėje trukdė. Trumpam užsimerkusi pati sau nusišypsojo, širdį užliejo šilumą ir, atrodo, taip ilgai laukta pastovumo užuomazga. Strazdanė prasimerkusi nuskendo vandenyno mėlynumo akyse, tyrose lyg kalnų upelis.
- Ne, nesušalsiu,- tačiau prieštarauti buvo per vėlu.
  Apsiaustas ant antrą dešimtmetį peržengusios moters skleidė šilumą, nors, iš tiesų tai tikrai nebuvo apsiausto dėka, svarbiausia, kad šis buvo žaviojo Nojaus. Įkvėpusi vyriškų kvepalų škotės galva apsisuko, ši atsirėmė į baro paviršių ir žaviai, nuoširdžiai nusišypsojo vyrui.
- Tu gražus, žinojai tai?- leptelėjo raudonplaukė, tačiau šįkart nepasimetė, grįžo į tikrąją save, kai drąsiai gali sakyti kitiems ką nori.
kodėl kas nors yra, kodėl aš pats esu

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Teisėjas
  • *
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • „Literatūroje viskas gražu. Net tai, kas bjauru.“ A.Škėma
Ats: Kavinė
« Atsakymas #26 Prieš 1 savaitę »
  Sunku buvo atitraukti akis nuo Melisos, tačiau panašu jog tai jos visai netrikdė. Ne iš šio ne iš to rudaplaukis pasijuto lyg jokio nuovargio net ir nebuvę. Jis galėtų visą dieną apie viską kalbėtis su ja.
  - Gerai, manau taip bus paprasčiau. - Tarė žiūrėdamas į ją. Vadinamų drugelių pilve nebuvo, tačiau šurpuliukai be perstojo bėgiojo po visą rudaplaukio kūną ir kojos buvo lyg sustingusios. Rankos pačios norėjo tiestis apkabinti raudonplaukę ir niekad jos iš glėbio nepaleist. Veidą išmušęs buvo prakaitas, o mintys nesusidėliojo į vieną visumą.
  Negi ji? Negi tai ši „Mis Pasaulis“ titulo verta gražuolė bus jo partnere likusį gyvenimą? Didesnės laimės ir įsivaizduoti neįmanoma būtų. Tačiau svajoti apie tai, deja, anksti. Tačiau... Gal ji vis dėlto vieniša ir Nojus patinka jai? Vargu.
  Išgirdęs Melisos žodžius nuoširdžiai vyptelėjo. - Šaunu žinoti, kad bent kažkas domisi kuo vardu kolegos. - Nepastebėti raudonio blyškiaveidės veide buvo sunku, ir tas raudonis.. Tas paprastas susidrovėjimo ženklas taip žavėjo Nojų. Kiekviena smulkmena šioje personoje jį žavėjo.
  Negalėdamas atitraukti akių nuo smaragdo jos akyse, Amneta paėmė grąžos ir įsidėjo pinigus į kišenę. Tiesa pasakius jai tiko jo apsiaustas. - Tu atrodai mielai su šiuo apiaustu, Meli. - Negi ką tik ją pavadinau Meli? Norėjosi išgaruot iš gėdos taip pavadinus mažai pažįstamą žmogų. Dabar Erikas tikėjosi vieno, kad ši nebus nugirdusi to arba nebus to sureikšminusi. Tačiau toliau sekantis žodžiai psichologiškai išmušė vyriškį iš vėžių.
  - Aš gražus? - Nesitikėjo tokių žodžių.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 83
  • Lytis: Moteris
  • Saulėlydis gilesnis nei saulėtekis
    • wattpad
Ats: Kavinė
« Atsakymas #27 Prieš 1 savaitę »
  Melisa meiliai žvelgė į mėlynakį, kuris ją pakerėjo. Ranka papureno savas garbanas ir pasitaisė ant pečių esantį jaunuolio apsiaustą. Raudonis ant veido jau buvo pranykęs, o strazdanos tik dar labiau išryškėjo. Mergina įkvėpė savo ir jo kvepalų mišinio, svajingai atsiduso.
- Tai miela,- šyptelėjo ir lengvai sukikeno garbanė, kuomet tamsiaplaukis pavadino šią Meli.- Dar niekas nėra manęs taip vadinęs. Manau, mielai su juo atrodau vien dėl to, jog tai tavo nuosavybė,- mirktelėjo žavioji ministerijos darbuotoja.
  Kavos puodelis prieš smaragdines akis praslydo nepastebėtas. Mergina buvo tokia susižavėjusi Nojumi, jog visai užmiršo apie savo gėrimą, tačiau kvapas, kutenantis nosį, privertė ją trumpam atsitraukti savo akis nuo jo. Įsidėjusi cukraus pamaišė šaukšteliu ir gurkštelėjo. Vos susilaikė neišspjovusi visko laukan.
- Negerk šitos kavos,- kosėdama pratarė garbanė.- Siaubinga, gal ir gerai, kad atsitrenkiau į tave ir išpyliau ją,- Melisa akimis nužvelgė vaikiną.
  Minėdama, kad šiai visai džiugu, jog atsitrenkė į Eriką, mergina išties džiaugėsi, jos širdies dalelė, rodos, jau buvo priėmusi teisėją kažkur giliau. Juk niekada netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio... Rodos, jis sulaužė mano įsitikinimus.
- Žinoma, tu gražus,- pakartojo smaragdinių akių savininkė žaviai nusišypsodama.
  Smulkiais pirštais pabarbeno į baro paviršių. Įsistebeilijo į dangaus mėlynės akis, tas gyvas ir viliojančias. Trūko tik menko stumtelėjimo, kažkokios nematomos jėgos, kuri netyčia lyg ir stumtelėjo garbanę link Nojaus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Melisa Keyes »
kodėl kas nors yra, kodėl aš pats esu

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019