[Džeinė Meko]

Džeinė apsimestinai meiliai nusišypsojo.
-Neee, turėjau omenyje seklio darbą. Turėsi sugalvoti savo hipotezę kiekvieno įvykio metu ir ją pranešti man. Ir... Turėsi būti atidus ir sąžiningas. Tai svarbiausia šiam darbui. Štai kodėl aš į jį ir nepretendavau,-sukikeno mergina.-tuoj galėsi eiti, tik atsakyk man į dar porą klausimų, ir rytojui tau parengsiu užduotį. Bus tavo pirma užduotis, tad vyksiu kartu. Taigi, spėju nepatinka dirbti kartu su kitais žmonėmis? Kur geriau jautiesi-miške ar mieste? Nuošalioje ar triukšmingoje vietoje? Ir ar neprieštarautum susiremti su kuo nors dvikovoje?
Laukdama vaikino atsakymo, jaunoji aurorų štabo viršininkė nusižiovavo ir pažvelgė pro langą. Jau temo, o juodaplaukė jau dvi naktis iš eilė nesudėjo bluosto ((cho cho kokia aš mandra xd)). Vaikinui atsakius į visus klausimus, Džeinė viską pasižymėjo ir leido naujajam aurorui išeiti pro duris.
((Parašyk atsakymus ir tiesiog išeik))

[Nichol Elkhai Syberg]

Nichol net išsižiojo kai, rodos, trečią kartą jam buvo pateikta krūva klausimų, kurių, atrodo, jo darbdavė turėjo klausti prieš įdarbindama jį, o ne po. Suėmęs save į rankas ir nusprendęs greitai viską užbaigti vyriškis ėmė atsakinėti į šiek tiek keistokus klausimus:
- Neturiu pernelyg didelio nusistatymo prieš grupinį darbą, tačiau vienam, išties, maloniau dirbti. Jaučiuosi visur taip pat gerai, vieta man nėra problema. Triukšmo, deja, nelabai mėgstu, bet galiu susidoroti, žinoma, jei tai žmonių, ar burtų ribose. Labai abejoju, kad kas nors auroru štabe būtų prieš dvikovas, ar ne? - Šypsniu užbaigė atsakymų tiradą magas.
Gavęs leidimą plautis iš tvankaus kabineto, raganius juo tuoj pat pasinaudojo. Padėjęs dar vis rankoje laikytą, bet beveik nenugertą taurę vyno atgal ant stalo ir pristūmęs kėdę vyriškis pasišalino iš viršininkės zonos, neilgai trukus ir iš ministerijos.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Koridoriumi nusirito sunkų batų kaukšėjimas. Būtų galima tikėtis kokio jauno vyruko, tačiau iš už kampo išniro elegantiškai atrodanti trumpaplaukė damutė. Itin griežtų žvilgsniu nulydėjusi koridorių mostelėjo lazdele ir dulkės išnyko net iš mažiausiai pastebimų kampelių. Priėjusi prie ganėtinai paprastai atrodančių durų ir atrakino jas vienu paprastu mostelėjimu. Į veidą akimirksniu trenkė dulkių ir senienų kvapas. Atsikvėpusi  moteris drąsiai nuėjo pirmyn paskui save šalindama mažiausius nešvaros ženklus ir veikiai visas paprasto apstatymo kabinetas žvilgėjo.
   Tuomet jauna moteris ėmėsi dekoro. Kabinetas pasidarė erdvesnis, jame radosi darbastalis, kėdė, kavos staliukas ir du minkšti krėsliukai prie jo, lentynos, prabangiai atrodantis šviestuvas. Kabineto lubos tapo švelniai kreminės spalvos, o sienos - iš tamsiai rudos medienos. Vieną siena kabineto gale buvo dekoruota plytomis, joje radosi židinys, jame linksmai supleškėjo ugnis. Lentynos akimirksniu ėmė pildytis daiktais: vienos įvairiais dokumentais, kitos - puodeliais, o kai kuriose radosi keletas tuščių rėmelių, kurie kada nors bus užpildyti nuotraukomis.
   Baldai taipogi buvo tamsiai rudos spalvos. Stalų ir kėdžių kojos buvo puoštos įvairiais raižiniais. Kabineto priekyje ant grindų gulė kreminis, pūkuotas kilimas, ant sienų kabėjo derantčios grafinės abstrakcijos. Abipus pagrindinio stalo ant sienų įsitaisė retro stiliaus sieninės lempos.
   Pertvarkymas buvo baigtas.
   Jekaterina atsisėdo prie stalo. Šalimais jau garavo kava baltame puodelyje, o rankose moteris laikė pastarųjų nusikaltimų aplanką su ataskaitomis ir ganėtinai susidomėjusi juos skaitė.
   Jos veidą iškreipė mažytė šypsenėlė. Jei jie tik žinotų, kam paskyrė šias pareigas.

[Armand Desrosiers]

Darbas magijos ministerijoje buvo daug nuobodesnis negu įsivaizdavo, nesiliaujantys popieriai, nesiliaujančios pelėdos pranešančios apie vienus ir kitus gyvius kuriuos reikia sugauti. Taip, įsiruošdavo į vieną kitą įdomesnę kelionę, bet tai pasitaikydavo retai, nes ypatingu atvejų nebūdavo daug, o kneazlu ar kitų smulkių gyvūnų pats savo rankomis jau nebe ketino gaudyti, jau verčiau užsiims jų apsauga.
Na ir kodėl atsivilko pas aurorų štabo vadę... Galbūt pasižiūrėti ar jos darbas toks pat nykus kaip ir jo. Tačiau nepamiršo pasiimti ir kelių lapų apie drakonus, kadangi ne be reikalo ateina į svetimą kabinetą.
Pasibeldė. Jeigu nebus atsakyta per minutę, patrauks pats duris, o jeigu jos bus užrakintos, teks pačiam imtis drakonų gaudymo, be jokio pastiprinimo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Girgžt, girgžt, girgžt.
   Kokio velnio jis lindo į šitą skardinę, užuot pasinaudojęs laiptais?
   Gregžt, grregregre...
   Lydimas dviejų aurorių Fasiras movė laukan, neišklausęs net informacinio iki plaučių gelmių, iki kaulų čiulpų, iki stuburo smegenų - dievaži, visur - įsikalusio moteriško balso. Negalėjo patikėti bėgančiu laiku, kai sužinojo, kad ministerijoje išdirbo jau mėnesį, jau pusmetį, jau dvejus metus, jau penkerius... O dabar laikas vis lėtėjo. Veikiai bus rinkimai ir von Sjuardas buvo bemaž visai įsitikinęs, kad juose nebedalyvaus. Tiesą sakant, nežinojo, kur dings, jei mes politiko veiklą, bet jautė, kaip stipriai ji sugadino jam gyvenimą.
   „Velniop visa tai“, - keiksnojosi Fasiras. Neskaitydamas jokių kabinetų pavadinimų, kartkartėmis linktelėdamas vienam ar kitam kolegai suko tiesiai į aurorų štabą. Oficialiai jų darbas jau buvo pasibaigęs, tačiau dalis entuziastų vis dar buvo čia. Ministras žinojo čia būsiant ir Amnetą - šis jau niekada nesmukdavo iš darbo anksčiau laiko.
   Gigantiškoje salėje tvyrojo tyla - įpratusiam prie aurorų juoko ir šnekų von Sjuardui bemaž pakvipo mirtimi. Pasuko prie Nojaus „kubo“. Regis, jis vis dar teikė pirmenybę šiam miniatiūriniam kambarėliui, o ne erdviam ir šauniam savo kabinetui. Aurorės pagarbiai liko stovėti prie vadovo durų.
   - Sveiki, Amneta, - pasisveikino Fasiras, sustojęs tarpduryje, mat durys, kaip ir įprasta aurorams, buvo atviros. - Ar galėčiau sutrukdyti jus dešimčiai minučių?
   „Koks bjaurus klausimas“, - po to pasibjaurėjo savimi. Kas gi atsakys savo bosui?

[varpelis]

  Krekšt, krekšt.
  Ant keletos aurorų stalų, taip pat ir ant Nojaus, girdėjosi vartomų ir perdedamų lapų garsas.
  Štai skundas, kad neva kažkokios senyvos ponios kaimynistėje gyvena neregistruotas animagas.
Animagų registro darbuotojai jau patikrino, kad tai buvo nesusipratimas. Nojus, pažvelgęs į laiką atsiduso. Padėjo lapą į melagingų bylų krūvelę. Tokių per mėnesį atsirasdavo mažiausiai viena per dvi dienas. Ir dažniausiai nuo senyvų, amžių pragyvenusių moteriškų, kurios jau ir žlibas akis ir blogą klausą turi. Pažvelgė į kelis likusius darbuotojus. Pačiam buvo nemalonu, kad šie užsilaiko darbe, bet ar šauksi ant suaugusių žmonių? Ramaus būdo vadovui tai atrodė nepriimtina, tad tiesiog nekreipė dėmesio į šiuos. Be to, beveik metus dirbdamas čia, pastebėjo tų darbuotojų įprotį pasilikti ilgėliau. Nežinojo su kuo tai susiję, mat asmenines problemas aptarti laiko nebuvo. Čia buvo kaip verdantis katilas - visad atsirasdavo vienas ar kitas darbas, kurį reikia atlikti.
  Koridoriuje pasigirdus žingsniams, dėmesį į tai atkreipė vienintelis Erikas. Nujausdamas, kad tai bus ministras, tiesiog tęsė savo darbą peržvelgdamas baigtas bylas.
  - Labas vakaras, Ministre. Žinoma, kuo galėčiau padėti? - Pažvelgė į Fasirą. Ar jis turi dar klausimų dėl negyvos vampyrės bylos? Pamintijo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras apsisuko, svarstydamas, ar nederėtų uždaryti durų, už kurių tebestovėjo dvi jį šiandien nuolat lydėjusios aurorės. Po sekundėlės abejonių visgi jas uždarė. Regis, ant šių kubų buvo užleisti kerai, neleidžiantys klausytis, todėl von Sjuardas jautėsi kiek ramesnis. Per kiek gi laiko jis tapo tokiu paranojiku?
   - Atleiskit, - atsiprašė dėl tokio poelgio - aurorams buvo įprasta vieni kitais pasitikėti, bet... - Šiandien pas mane buvo užėjusi madam Devertes, - nužvelgė auroro veidą, bet jis negalėjo nežinoti, apie ką eina kalba.
   - Ji pasakė, jog vakar buvo susitikusi su Jeffter'iu ir jis kitą šeštadienį kviečia susitikti mane. Į mišką Godriko Dauboje, - nuleidęs akis į stalą, pakraipė galvą. - Nežinau, kaip tai vertinti.
   Fasiras kilstelėjo galvą aukščiau, žvilgsnį patraukė kažkoks paveikslėlis ant sienos, nors dabar sąmonė buvo pernelyg sujaukta ir išvarginta, kad kažką doro įžvelgtų ir suprastų.
   - Jis taip niekuomet nepasielgtų, aš jį pažįstu jau seniai, - tęsė auksaakis. Sudvejojo, ar verta užsiminti apie Gabriellės toną ir elgesį. Galbūt Aurorų Štabo vadovas išvadas padarys pats.
   Juodaplaukis nežinojo, ar verta pasitikėti nuojauta, staugiančia, jog su ja kažkas negerai. Rytinį susitikimą jis permąstė šimtus kartų ir kassyk apie Gabriellę susidarydavo vis blogesnę nuomonę. Galbūt jis visiškai klysta, tik tuose, kurie sukasi aplink jį, ieško kaltų?

[varpelis]

  Devertes? Prisiminė, kad nors neteko jos sutikti, tačiau vienas iš darbuotojų, prisistatęs būtybių skyriaus darbuotojų maloniai atsiprašė nežinantis kur vadovė, tačiau galintis peržvelgti sąrašus. Deja, vampyrių buvo ne viena ir ne dvi, o nuotraukų tokiems dalykams nereikėjo. Teks matyt kitądien su pačia Gabrielle pabendraut.
  Suklusęs, nukreipė savo dėmesį nuo popierių į von Sjuardą. Niekuomet nepasielgtų? Svarstė kokia išeitis būtų geriausia. Vardan saugumo būtų pataręs su Jeffteriu nesusitikti, tačiau matė ar bent atrodė, kad mato šiokį tokį susirūpinimą boso veide. Kokias tiksliai emocijas šiuo metu patyrė ministras, Nojus nežinojo.
  - Manau jums verta susitikti su juo, - padarė pauzę, greit ieškodamas ką galėtų pasakyti, - tačiau norėčiau, kad su jumis vyktų mano paskirtos aurorės. Bijau, kad jūsų krikštatėviui nebūdingas elgesys gali būti paveiktas kokio nors eliksyro ar prakeiksmo. - Patarė. Nors norėjo pastarąsias galimybes atmesti, tačiau pats irgi nežinojo pilnai situacijos, tad teks vadovautis prielaidomis.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Ketvirtojo lygio vadovė, - patikslino Fasiras, išvydęs Nojaus veide abejonę. Dėl visa ko reikėjo užtikrinti, jog auroras viską suprato teisingai.
   Išklausęs Magiškų įstatymų priežiūros departamento vadovo patarimą, von Sjuardas visgi pasiryžo pasidalinti kitais nuogąstavimais ir mintimis.
   - Tačiau kita problema yra... - juodaplaukis vos susilaikė nepasakęs „Devertes“. Būtų galėjęs labai stipriai susigadinti reikalus. - Kad pati madam Devertes elgiasi... Savo elgesiu verčia ją įtarinėti. Taip pat esu linkęs manyti, jog ji neapsilankė pas jus dėl apklausos. Galbūt be reikalo įtarinėju, bet... - darsyk nutęsė juodaplaukis.
   Tiesą sakant, pačiam buvo keista taip nutęsinėti, tik šįkart neturėjo jokių rimtų, daiktinių įrodymų ir apskritai nieko rimta. Tik mintys ir atsiminimai, na, per permąstymą ir taip gal jau sugadinti.
   - Eliksyro ar prakeiksmo?.. - pasitikslino Fasiras, kiek suraukęs antakius. - Ar jis galėjo prisidėti prie tų dviejų nužudymų?
   „Eliksyro“, - šitas žodis dar kelis kartus nuskambėjo jaunuolio galvoje. O kas, jei čia nagus prikišo jo tėvas? Ko gi jam reikėtų iš Edgar'o? Kaži, ar šis galėtų jam būti kuo nors naudingas, nors galbūt Soreno sūnus tik ko nors nežinojo. Kažkur čia dar trūko istorijos grindžių, kažkas nesirišo, galai maskatavo ore tai į pietus, tai šiaurėn, kur tik vėjo gūsį pagavę.

[varpelis]

  - Taip, prisiminiau. - Pasakė tamsiaplaukis ir atsilošęs kėdėje parodė ranka Fasirui irgi atsisėsti - prie von Sjuardo kaip mat atsirado kita kėdė. Nojus nujautė, kad šis pokalbis gali būti netrumpas.
  - Deja, taip. Ji nebuvo užėjusi pas mane nei darbo metu nei laisvu laiku. - Patvirtino. - Manau teks užeiti pas ją rytoj. Šiandien jos darbe neaptikau. Manau iš pokalbio su madam Devertes galėsiu ką nors išpešti. - Jautėsi kiek keistai pirmą syk tiek daug kalbėdamas su Fasiru. Pats gal ir buvo kalbus žmogus, tačiau ministerijoje... Pagrinde čia paplepėti galėdavo su aurorais ar kai kurių skyrių darbuotojais.
  - Taip, visai gali būti, kad ponas Jeffteris bus paveiktas kažkurio iš jų, tačiau patvirtinti informacijos apie jo ryšius su vampyrės nužudymu negaliu. Vis tik, yra šansas, kad arba ponas Jeffteris arba madam Devertes yra prisidėję prie vampyrės nužudymo. Tyrimo metu negyvo žmogaus daiktuose radome tik žiobarams būdingus prietaisus - telefoną ir grotuvą. - Nenorėjo gąsdinti von Sjuardo, bet tokia informacija pasidalinti reikėjo, ypač kai Nojui pažįstamas Jeffterio giminaitis sėdi prieš jį.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras su padėka linktelėjo Nojui, sėstis kaip ir neketino, kadangi tokiu atveju užgaištama ilgiau, tačiau iš mandagumo visgi klestelėjo. Tik tyčia neįsitaisė ten patogiai - šiek tiek palinko į priekį link Nojaus ir delnais atsirėmė į kelius.
   - Jos nebuvo darbe? - kilstelėjo antakius auroro viršininkas.
   Įtarinėti neskubėjo, tačiau išgirsti šitai buvo netikėta ir nesmagu. Ką gi, jei tai pasitvirtins, Fasiras tai įsidėmės ir su ypatingu, vien jai skirtu atidumu išnagrinės jos ataskaitas. Neverta laikyti žmogaus departamento vadovo kėdėje, jei jis nežino, kada jam darbas.
   - Supratau, ačiū jums, Amneta, - palinksėjo galva ministras.
   Be abejo, aurorai jau turėjo informaciją apie ankstesnę Jeffter'io turėtą bylą, kurioje jis buvo pripažintas visiškai nekaltu. Bet visgi ir toks nesklandumas teisinėje praeityje, jei tik taip buvo galima išsireikšti, galėtų Edgar'ui pakenkti. Bet Fasiras buvo tikras, jog čia kažkas negerai - ko gi jo krikštatėvis žudytų vampyrą? Dingti? Bėgti nuo teisėsaugos? Kviesti savo krikštasūnį politinį veikėją į susitikimą?
   Absurdas - ir Fasiras tam jau turėjo porą teorijų.
   - Tuomet jūsų nebetrukdysiu, ačiū jums už sugaištą laiką. Sėkmės tęsiant tyrimą, susisieksiu su jumis, jeigu vėl ką nors sužinosiu, - sumurmėjo von Sjuardas stodamasis.
   „Kaip sunku bus nesikišti į tyrimo eigą“, - pamintijo pusvampyris, su dviem aurorėm iš paskos žygiuodamas siauru štabo koridoriumi.

[varpelis]

  - Ne. Manau ji buvo išėjusi pietų. - Suskubo nuraminti ministro. Nojaus elgesiui tai, žinoma, būdinga nebuvo, tačiau panele Endlercat išėjo, ponia Hall išėjo, kiek per dažnai ministeriją palieka departamentų vadovai, betrūko dar vienos netekties dabar. Gal madam Devertes nėra pats patikimiausias žmogus, tačiau kiek suprato Amneta, savo darbą dirbo, o to kol kas pakako.
  - Nėra už ką, ministre. - Pasiėmė vėl lapus, nujausdamas, kad von Sjuardas tuoj pasišalins. Itin gerais bičiuliais jie nebuvo, tad ir aptarinėti daugiau nebuvo ko. - Dėkoju, taip pat jums pranešiu, jei sužinosiu ką nors naujo iš tyrimo. - Menkai šyptelėjo tamsiaplaukis ir palydėjęs Fasirą akimis vėl įniko į bylų tyrinėjimą. Vėl nepatvirtintas nusikaltimas. Mestelėjo bylą į reikiamą krūvą

[Fasiras von Sjuardas]

   Ministerijoje atsidūrė šiek tiek drebanti aurorė su pajuodusio veido ministru. Iškeltas aliarmas, kviečiantis aurorus į darbus, būrys išsyk išvyko į Godriko Daubą. Žmonėms sukantis aplink jį, Fasiras jautėsi kaip besivoliojanti ant žemės daržovė, bet viskas, ką galėjo daryti, tai tik stovėti, kur įbestas, arba eiti, kur varomas, ir nepaliaujamai spoksoti į negyvą varną savo rankose.
   „Nejaugi toks įsitikinęs, kad papulsim į pragarą?“
   Ministrekaipjūsjaučiatėsarviskasgerai
   Jiedu nesikalbėjo jau seniai, Fasiras nebematė savęs su Muninu, tik save vieną, kovotoją su blogiu, politiką, širdgėlą kenčiantį jaunuolį. Egoistas.
   Jumsšokasministreišgerkitevandens
   Fasiras jį vakar aprėkė ir aprėkė šiandien, kaip jis galėjo taip to neįvertinti?
   Juodaplaukis sėdėjo ant lavos kažkur vidury aurorų štabo, kubelyje, skirtame sunkiai sužeistiems gydyti. Kitame, gretimame kubelyje gulėjo aurorė. Veikiai kolegos pargabens jos draugę ir bus priversti išvykti pas jų šeimas.
   Jaunuolis pirštais pašiaušė juodas plunksnas, daktarui griežtai pareikalavus nebyliai perdavė negyvą paukštį tyrėjui. Be gyvybės tai jau ne Muninas. Tik ar toks jis - dar Fasas?

[varpelis]

  Aurorų gyvenime nebūna nei vienos ramios dienos, o ką jau kalbėt apie šio štabo vadovą, labiausiai įtrauktą į visas veiklas. Diena buvo įprasta, bent jau šio departamento standartais. Tos vampyrės ir žiobaro nužudymas dar nepaskendo užmarštyje daugeliui ministerijos darbuotojų, dirbusių tądien, bet savaitė laiko irgi buvo netrumpas laiko tarpas. Visi aurorai, kaip visad buvo pasidalinę darbais. Vieni vis dar aiškinosi kas įvyko Godriko Dauboje, kiti ieškojo Edgaro Jeffterio, o pats vadovas... Nežinia kaip Nojus dar neplyšo pusiau, bet darbų ir pačiam buvo nemažai.
  Ausys, perkeltine šios frazės prasme, sujudėjo gaudydamos kiekvieną garsą. Štabe atsirado aurorė su Ministru. Amneta kaip mat nuskubėjo pas šiuos, nes sujudimas buvo nemažas. Nutiko tikrai kažkas svarbaus.
  - Kas įvyko? - Įėjo į kubelį, kuriame buvo Fasiras.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras pasuko galvą, kai į kubelį užėjo Amneta. Kažkodėl neiškart atpažino veidą ir balsą, prabilo irgi neiškart ir nenoriai.
   - Godriko Dauboje susitikau su Edgar'u Jeffter'iu, - „Kaip paskutinis kvailys neįvertinau, kiek jis treniravosi su įvairiausiais puolimo ir gynybos kerais“. - Jis nužudė Quinber. Reinhart išgabeno mus laiku.
   Dabar ministras jautė jau ne tik liūdesį ir nusivylimą savim, bet ir nusivylimą aurorais. Kaip taip galėjo nutikti, kad karališkos Anglijos Magijos ministerijos karių rinktinės narė buvo taip lengvai nužudyta? Kuo išvis jis dar galėtų pasitikėti? Gal ir pats Nojus tėra pseudoauroras koksai, o ne apsigynimo nuo Juodosios magijos ar net ir pačios Juodosios magijos specialistas?..
   Nebuvo Munino, kuris galėtų grąžinti į pusvampyrio protą šiek tiek logikos ir šviesos, nors ir taip jau seniai niekas Fasirui negalėjo to grąžinti. Tik keista buvo suprasti, kad dabar čia murkdysis vienas - šįkart vienas iki galo, be vilčių.