[Beatrice Mae Peck]

   Magijos ministro patarėjo pozicija sukurta ministru tapus Rufui Skrimdžerui, norint leisti buvusiam ministrui Kornelijui Karamelei išlaikyti dalį valdžios. Šalia patarinėjimo ministrui patarėjo pareiga buvo palaikyti ryšius su žiobarų Ministru Pirmininku – šios pareigos Skrimdžeras neperėmė dėl kitų didėjančių pavojų ir reikalų dėl Antrojo Burtininkų Karo. Ministro patarėjas neturi daugiau realios politinės galios, bet yra pavaldus tik ministrui.

   Didelis ir erdvus kabinetas priklauso Magijos ministro patarėjui. Čia saulės šviesos nematyti. Ant lubų pakabintos keli šviestuvai turėjo užtikrinti šviesą šiam kambariui. Viduryje kabineto, kaip ir priklauso, stovi didelis stalas, nukrautas krūvomis popierių. Šalia stalo patogus krėslas. Už stalo yra laikrodis, rodantis laiką bei datą. Ant sienos kabo didelė lenta su begalybe lapelių, ant kurių užrašytos datos bei kiti menkniekiai. Kabineto kampe stovėjo nedidelė sofa. Ji atrodytų visiškai nereikalinga, beje, taip ir yra, kadangi ji nebuvo naudota jau ilgą laiką. Svarbiausia, kad ji tinka prie ir taip skurdaus interjero.

[Zwei Eberhardt]

Kad ir kaip ten bebūtų už minutės nuaidėjo dar viena sprogimo banga pirmajame lygyje. Gana greitai pasklido ciano vandenilis. Vieni burtininkai krito ant žemės jau negyvi, antri dar bandė priešintis jau artėjančiai mirčiai. Tačiau gyvenimo styga anksčiau ar vėliau trūkdavo kiekvienam ten buvusiam. Lazdelės šį kartą mažai tepadėjo. Burtininkai greitai buvo išnuodyti kaip mažos žiurkės. Keista, kad pasakymas yra "Dulke buvai, dulke ir virsi". Kartais taip piktai norisi pasakyti: mirei kaip paskutinė žiurkė ir nė nesupratai, kas tau nutiko...
Neilgai trukus, antra sprogimo banda buvo ties Magijos Ministro patarėjo kabinetu. Sprogimo banga išnešė visas duris, kurios sunkiai trinktelėjo ant žemės. Kelios atplyšusios skeveldros nukrito ant žemės, suteikdamos jaukiam kabineto interjerui naujų "bardako" atspalvių.
Melsvos dujos nė nelaukdamos įpuolė į kabinetą pasiglemžti savo vienos iš pagrindinių aukų – Jordan. Tačiau keista, kad buvo tik tuščias kabinetas. Pasisekė prakeiktajam. Melsvas debesis patraukė link Jordano stalčiaus ir ten susirangė kaip gyvatė, laukdama savo aukos. Tikėdamasis, kad pagaliau vėl galės paragauti JO mirties skonio. Juk visada buvo įdomu žinoti, kaip miršta įžymūs žmonės...

[Fasiras von Sjuardas]

Su triukšmu netikėtai anksti atbirbęs į Magijos ministeriją Fasiras von Sjuardas staiga susivokė, kad vis dar atrodo kaip senas ryžas bomžas. Gerai, kad taip atrodydamas jis pateko į „Kiaurą katilą“ - vis mažiau žmonių, galinčių atpažinti ministrą ir iškelti didžiulį skandalą apie tai, kur jis lankosi paryčiais ir laisvalaikiu. Bet į ministeriją toks...
   Jaunuolis vėl sumurmėjo tą patį burtažodį, kurį atsiminė ir prie smuklės, veikiai jo plaukai ir netvarkinga barzda (kuri atrodė labai keistai, mat Fasas paprastai vaikščiodavo švariai nusiskutęs) tapo įprastai juodos, o ne garfildiškai ryžos spalvos. Sumurmėjęs valymo burtažodį, jis pagerino ir žemėtų kelnių išvaizdą, na, susiglamžę marškiniai po apsiaustu nelabai matėsi, o nuovargį iš veido ir su magija pašalinti gana sunku. Kilo pagunda užeiti į kokią krautuvę skutimosi peilio, mat tokiam eiti į ministeriją ne itin norėjosi. Bet laiko trūkumas įspyrė perfekcionistą vidun, kad ir inkščiantį.
   „Kaži, ar nebandys užlaikyt kas nors kokiais reikalais, nors man ir išeiginė“, - niauriai nuleidęs galvą pamintijo Fasiras, jau žingsniuodamas pirmo ministerijos lygio koridoriumi. Iš ministerijos išvykti teks turbūt kelionmilčiais, motociklo grįžti teks kitą dieną. Retas idiotas renkasi kelias valandas kelionės motociklu vietoj greitos ir patogios kelionės židiniais.
   Tuk tuk tuk. Auksaakis jaunuolis patraukė kumštį nuo ministro patarėjo durų, ant kurių dabar kabėjo lentelė su Rosemarie Mortimer vardu bei pavarde. Išgirdęs leidimą užeiti, Fasiras ryžtingai nuspaudė durų rankeną ir įžengė vidun.
   - Labas rytas, - pasisveikino jis, uždaręs duris ir sustojęs prie jų. Suprato, kad nė neapgalvojo, ką pasakys savo patarėjai, kai ją susiras. Atsiduso. - Yra nemaža problema ir man reikėtų, kad sutiktum padėti ją išspręsti.

[Rosemarie Mortimer]

   Rytas, kuomet Rosemarie kreivai šypsodama įkulniavo į Magijos Ministeriją, buvo ankstyvas ir apgaulingai giedras. Rodėsi, kad atšalę vėlyvo rudens saulės spinduliai taip ir erzino savo ryškiais šviesos pluoštais tarsi aukštai uodegą užrietęs, tačiau artyn neprisileidžiantis katinas. Malonūs pažiūrėti, bet šilumos jokios. Brrr.
   Šiaip ar taip, vos pradingus ministerijos koridoriuose, net ir ta šalta saulė nebegalėjo pasiekti jos akių. Jei ruduo atima šiluma, tai ministerija dar ir grožį. Puikiau ir būt negali.
   Jai už nugaros užsivėrus kabineto durims, tuojau pat supleškėjo sienoje įtaisytas židinys. Po patalpą palengva pasklido maloni šiluma ir Rose nuvirto ant greta stalo stovinčio krėslo, priešais save pasistatydama kavos puodelį. Šiandieną nusimatė laisvė. Jokio ministro ir jo amžino pageidavimų koncerto, o dienotvarkė taip pat neatrodė pernelyg užimta. Vien iš anksto apie tai galvodama, Rose nusišiepė ir gurkštelėjo karšto gėrimo. Šilumai nuvilnijus krūtine, atsiduso, o už nugaros ritmingai tiksintis laikrodis lengvai hipnotizavo. Galbūt šiandieną pagaliau galės aplankyti ketvirtą lygį. Seniai ten besisukiojo.
   Beklaidžiojančias jos mintis pertraukė pasigirdęs beldimas į duris. Lankytojams buvo dar lyg ir ankstoka, tad kviečiant užeiti balsas užkilo aukštyn, pridėdamas jos žodžiams nežymų klausiamąjį toną.
   – Rytas labas, – nukreipusi šiek tiek nustebusį žvilgsnį į ministrą, atsakė. Ko jau ko, o jo tai nesitikėjo. Turbūt net ir mintyse vilko minėti nevalia.
   Rosemarie, paslėpusi šiokį tokį nusivylimą, mostu pakvietė prisėsti. Šiandienos planai tikriausiai gaus būti atidėti.
   – Sutikti su tuo, apie ką nieko nežinau, būtų itin... kvaila. Tai pirmiausia, kas per problema, o antriausia, gal kavos ar arbatos?

[Fasiras von Sjuardas]

   Ministro patarėja, pasirodo, darbe jau buvo - tai rodė, kad ji nesimuilino nuo pareigų net žinodama, kad šefas ilsisi. Fasiras per savo rūpesčius ir užsigalvojimą net nepatebėjo Rosemarie akimis šmėstelint nusivylimo, kita vertus, gal ji puikiai mokėjo tai ir slėpti. Gavęs nežodinį pakvietimą prisėsti, von Sjuardas išsyk taip ir padarė - jau susitaikė su žinojimu, kad su patarėja, kaip ir jis, turinčia politikišką nepatiklumą, taip paprastai ir greitai prasisukti, kaip kad pavyko su Caroline, nepavyks.
   - Be abejo, - krestelėdamas galvą, sutiko juodaplaukis jaunuolis. - Ačiū, bet laiko yra labai nedaug, tad nereikia, - atsisakė arbatos jis ir kiek palinkęs prie Mortimer stalo, pabandė mintyse susidėlioti, kaip trumpiausiu ir aiškiausiu būdu išdėstyti, ko čia atvyko. Tiesą sakant, bemiegės naktys sunkumų kuriant tekstus bei kalbant sukelia ne vien žmonėms, bet ir pusvampyriams, tad ir Fasirui tas pamąstymas porą sekundžių užėmė.
   - Paaiškinsiu tai, kas svarbiausia, - pradėjo jis, nekantriai dėbtelėdamas į laikrodį, tiksintį Rosemarie už nugaros. - Prieš savaitę nusprendžiau patikrinti savo naujuose namuose gyvenusį elfą, ar jis nėra kaip nors užkerėtas. Tai padaryti paprašiau Edgar'o Jeffter'io, nes jis mano krikštatėvis ir gerai išmano tokius reikalus. Deja, būtent patikrinimas suaktyvino prakeiksmą, buvusį uždėtą ant elfo. Sužinojome ir sąlygas prakeiksmui panaikinti. Tam reikalingas elfo šeimininkas ir keturi jam brangiausi žmonės, - tarė ir kiek patylėjo. - Deja, mano ketvirtasis žmogus negali dalyvauti, todėl Edgar prikalbino elfą perleisti jam, - Fasiras kiek nuleido akis žemyn. Velniškai gailėjosi, velniškai gailėjosi, kad sutiko, ir nuojauta ūžė ir birbė, kad iš to nieko gero neišeis, bet...
   - Ir vienas iš keturių jam svarbiausių žmonių esi tu, - užbaigė auksaakis. - Ar galėtum dalyvauti atkeikime?

[Rosemarie Mortimer]

   Besiklausydama beriamų Fasiro žodžių, Rosemarie godžiai gurkštelėjo iš puodelio. Jam gal ir nėra laiko, o ji tai jau tikrai neketino šnekoms leisti atvėsinti jos rytinės kavos. Galvoje stengdamasi sudėliodama visas mintis į vietas, keletu didesnių gurkšnių baigė gėralą, o puodelį nustūmė į stalo šoną. Ministro pasakojimas niekaip nesusigulėjo jos galvoje, o ir pats konceptas šiek tiek trikdė bei kėlė nuostabą. Keistas sutapimas, kad kaip tik prieš porą dienų atsitiktinai sutiko keletą metų neregėtą minėtąjį Edgarą, o tai tik dar kartą privertė kilstelėti antakius.
   – Hm. O kaip čia taip buvo, kad išvis nusprendei tikrinti tą elfą, ar nėra užkeiktas?
   Vos klausimas paliko Rose lūpas, šioji suprato, kad tai ir buvo vienas iš jai ramybės neduodančių bei vietos bendrame paveiksle neatrandančių dalykų. Galėjo duoti ranką nukirst, kad daugiau neatsirastų nei vieno naujakurio, kurio pirmasis darbas apsistojus naujuose namuose – imti tikrinti elfą dėl esamų ar nesamų užkeikimų. Ir apskritai, kam jį kerėti. Kažin, gal ankstesniam šeimininkui tinkamesnė gyvenamoji vieta būtų buvęs Šv. Skutelis.
   Kuo daugiau rausvaplaukė suko galvą, tuo viskas painiau atrodė. Protingiausia išeitis būtų buvusi susitaikyt, kad neįmanoma suprasti visų žmonių elgesio motyvų, bet buvo lengviau pasakyt nei padaryt. Teliko giliai įkvėpti ir pasistengti apraminti keliskart greitį viršijančias mintis, kol šios visai nepabiro.
   – O koks konkrečiai mano vaidmuo tame atkeikime? – metusi įdėmų žvilgsnį į priešais sėdintį auksaakį, klausimu atrėmė paskutinį jo klausimą. Nors ir bosas, paaukoti inksto neketino. – Ak, ir kas nutiktų, jei užkeikimas nebūtų panaikintas?

[Fasiras von Sjuardas]

   - Aš naujame name gyvenau jau metus, o tik tuomet elfas staiga netikėtai pranešė apie savo egzistavimą, - tarė Fasiras, atsimindamas tą itin keistą vakarą, kuomet pas jį atsibaladojo nuo Azkabano išgelbėta vela su naujagimiu, visai nakčiai jį paliko stovėti su miegančiu kūtvela ant rankų, o paryčiui jai grįžus teko spręsti vaikio alkio problemą, po kurios Baubas ir išdygo. Tąsyk jis pasiaiškino tuo, jog tiesiog išgelbėjo šeimininką nuo darbo, kurio šis nenorėjo daryti. Bet tai von Sjuardui vis tiek sukėlė įtarimą.
   - Be to, - pridūrė ministras, - juk namų elfai retai kada lieka pririšti prie namų, jie juk keliauja kartu su šeima, kuriai tarnauja, jei tik yra bent vienas likęs gyvas. O jis gyvų šeimininkų turėjo.
   ,,Savininkas labai skubėjo parduoti namą..." - atsiminė Fasiras - į šią aplinkybę jis neatkreipė dėmesio, bet greičiausiai ji buvo svarbi. Gaila, kad dabar šalia varnaplaukio pusvampyrio nebuvo anei vienos būtybės, kuria galėtų pasitikėti pilnai ir aptarti šį atsiminimą.
   Fasiras matė, kad dėl kažko galvą suka ir Rosemarie. Tikėjosi, jog jos dvejones pavyks išsklaidyti likus pakankamai laiko kelionei ir atkeikimo ritualui. Kiek nervingas žvilgsnis vėl nuslydo prie laikrodžio. Bet, tiesą sakant, auksaakis nežinojo, kiek tiksliai valandų ar minučių turėjo.
   - Nukreipus lazdelę ištarti burtažodį, - nežymiai vyptelėjo Fasiras, suprasdamas, kodėl jo patarėja gali nerimauti, bet mėgindamas įtikinti tuo, kuo pats tikėjo - kad viskas bus gerai ir niekas nenukentės. Nebent tik tas, kuris tuo momentu bus tapęs elfo šeimininku - ir ši mintis auksaakį pamažu varė į neviltį.
   - Jei nebus panaikintas, mirs namų elfas, - pasakė, tiriančiomis akimis atremdamas įdėmų merginos žvilgsnį. Taip, namų elfo gyvybė, rodos, nėra verta tiek, kiek žmogaus, bet visgi tai - gyvybė.
   ,,O gal geriau lai elfas miršta, bet joks žmogus nenukentės?" - Fasas niekaip negalėjo pamiršti dviejų paskutinių prakeiksmo teksto eilučių: ,,Nes į save tu mūsų boso sielą įsileisi,/ Ir savo blaivų protą tu apleisi."

[Rosemarie Mortimer]

   Fasiro atsakymas jos nenuramino. Burtažodžio ištarimas gal ir galėjo pasirodyti kaip nieko per daug nereikalaujantis veiksmas, bet ir tų burtažodžio visokių buvo. Tokių, šalia kurių padarinių iki šiol Rose galvoje šmėkščiojusios mintys teprilygtų drugeliams ir gėlytėms. Rausvaplaukei knietėjo iškamantinėti kiekvieną smulkmeną, bet visgi ji nepratarė nė žodžio ir tik parėmė smakrą ranka, padėta ant ranktūrio. Išankstinis žinojimas vis tiek nieko nepakeistų.
   Nėra ko slėpti, nutildė ją ne kas kitas, o išsakyta elfo lemtis nesėkmės atveju. Gal ne tiek nutildė, kiek vėl nugramzdino atgal į vidinį pasaulį, kuriame, tiesą sakant, išgirsti žodžiai paliko tuštumą. Tiek metų ištikimybės mainais į tai. Jokia žeme vaikštanti būtybė nenusipelnė panašaus likimo.
   – Koks jis? Tas elfas, – atsitiesusi atgal į atlošą ir kiek prikimusiu balsu netikėtai paklausė. Omeny Rose turėjo ne kokius nos skiriamuosius bruožus, o jo būdą bei jauseną. Galėjo tik įsivaizduot, bet turbūt ir mažajai būtybei pastaruoju metu įvykių buvo per akis. Kita vertus, suprato, kad su tokiais klausimais jau nukrypsta į šalį, ir vis tiek negalėjo nepasidomėti.
   Rosemarie kryptelėjusi galvą žvilgtelėjo per petį į sieną, kurioje paprastam pastate žiojėtų langas, tačiau čia tebuvo vieniša spinta ir laikrodis. Neradęs lango, žvilgsnis keletą akimirkų gręžte gręžė tąją sieną, tarsi joje ką nors matytų, o tuomet vėl atsigręžė į lankytoją. Pro akis jai neprasprūdo nekantriai lakstančios ministro akys, tad suprato, kad greičiausiai ji viską vilkinanti.
   – Ką gi, kada iškeliaujam?

[Fasiras von Sjuardas]

   Nežinia, ar Fasirui pasivaideno, ar būtent tas likimo nuosprendžio paskelbimas Rosemarie staiga privertė persigalvoti ir sutikti su padėti. Atrodo, ir su paskutiniu rituale turėsiančiu dalyvauti žmogum problemų neiškilo. ,,Jeffter'is geriau moka atsirinkti artimus žmones", - karčiai pasišaipė iš savęs Fasiras. - ,,Arba labiau sekasi.", - atsiminė, kaip vyko į Azkabaną pokalbio su galimai neteisingai nuteistu ir pasmerktu žmogum. Kuris vėliau ir atsisakė padėti jam pačiam.
   - Koks jis? - mątydamas perklausė von Sjuardas. Po teisybe, mažai dar jį pažinojo. - Na, drovus, nedrąsus, bet ištikimas ir protingas, - padarė trumpą išvadą iš visų kartų, kiek su elfu buvo susidūręs. Ko gero, elfas jausis blogai, jei bus perduotas. Turbūt perduodamas bus jau trečią kartą, jeigu tik ne daugiau. Kaži, ar tokie perdavinėjimai neatsiliepia jų psichikai neigiamai.
   Ir, reikia pripažinti, tai buvo gana keistas klausimas, nors Fasiras pasistengė prie šito jau neprikibti - tik ne dabar, kai svarbi kiekviena sekundė.
   - Dabar pat, - pasakė juodaplaukis jau stodamasis. - Tik mano asistentui teks pranešti, kad ir tavęs šiandien ministerijoje nebebus, gali duoti kokį lapelį? Ir... Ar tavo židinys prijungtas prie Kelionmilčių tinklo? Galėtume išvykti kad ir per jį, - pasiūlė ministras, turėdamas mintyje, jog ministerijos židinių, skirtų išvykti ir atvykti, salė buvo gana toli.

[Rosemarie Mortimer]

   Išklausiusi trumpo atsakymo, Rosemarie paprasčiausiai linktelėjo. Tik septyni išgirsti žodžiai, turėję atsakyti į klausimą, ją nuvylė. Rausvaplaukei norėjo ko nors labiau išplėsto ir ne taip apibendrinto, tačiau šios temos daugiau nebetęsė. Suprato, kad tikriausiai iš pirmo žvilgsnio tas klausimas ir paprastai atrodė keistokas, tad nusprendė daugiau nesigilinti ir neduoti peno pašaliniams pamąstymams. Šiaip ar taip, galbūt ir pati gaus progą pakankamam laiko tarpui užmesti akį.
   Nenumaldomas laikrodžio tiksėjimas tarsi skelbė vis bėgantį laiką ir Rose, atvėrusi vieną iš stalčių, palinko priekin. Kiek pasikuitusi, ištraukė purpurinio pergamento lapą, kokie lėktuvėlių formomis paprastai skraidžioja virš ministerijos darbuotojų galvų, nešdami trumpus pranešimus, bei stumtelėjo ministro link.
   – Štai. Židinys prijungtas, – patvirtindama linktelėjo galva į smagiai spragsinčias židinio liepsnas. – Tad rodyk kelią tuomet.
    Sukišusi keletą aplankų į stalčius, kad šie, bedulkėdami ant stalo, netrauktų niekieno akies, atsistojo ir žengtelėjo šonan, mostu užleisdama Fasirą pirmą.

[Fasiras von Sjuardas]

   Į Rosemarie linktelėjimą Fasiras jau nesureagavo - o keisto nusivylimo šmėstelėjimo akyse jau nepastebėjo. Buvo pernelyg pavargęs, kad galėtų išlikti dėmesingas tokioms subtilioms minčių ir jausmų išraiškoms, o ir rūpėjo jam nebe tas. Visgi reikalai ėjosi greičiau, nei jis tikėjosi, ir tai davė nemažai vilčių.
   - Ačiū, - linktelėjo jis ir kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę.
   Negreit tesusivokė, jog tai nebuvo jo darbinis kostiumas, kuriame visuomet galėdavai rasti kokią nors rašymo priemonę. Todėl paėmė plunksną nuo Rosemarie stalo ir palinkęs prie stalo, nebesisėsdamas, greitai surašė trumpus nurodymus jaunesniajam savo padėjėjui, dažniau vadinamam asistentu. Tat padaręs jis palietė lėktuvėlį lazdele ir švystelėjo jį į duris - išmoningai suplonėjęs ir prasisukęs pro durų apačią, laiškelis nudūzgė tiesiai prie reikiamų durų.
   - Viskas, - atsitiesęs sumurmėjo jis ir žvilgtelėjo į patarėją. - Adresas - Godriko Dauba, Godriko gatvės numeris devintas.
   ,,Štai taip ir plečiasi sąrašas žinančių tavo adresą..." - liūdnai pastebėjo jis mintyse. Pažvelgęs į vėl degančią ugnį, jaunuolis pasitraukė į šalį.
   - Merginoms pirmenybė, - blausiai šyptelėjo jis.
   ,,Muninai, būtų gerai, kad greičiau pasirodytum..." - murmėjo jis, vis svarstydamas, kur galėtų atrasti paukštį.

[Rosemarie Mortimer]

   Rosemarie nemačiomis lengvai šyptelėjusi pavartė akis ir pora žingsnių įveikė likusį atstumą iki židinio. Net šiomis aplinkybėmis ją erzino toks elgesys. Negi taip sunku paprasčiausiai lipti į židinį ir be jokių papildomų, laiką gaišinančių ir nepatogiai jaustis verčiančių mandagybių iškeliauti.
   Lengvai papurčiusi galvą ir atsidususi, nukėlė dangtelį nuo molinio indelio ant židinio atbrailos, kuriame laikė kelionmilčių atsargas. Atsargiai įkišusi ranką, pasėmė nemenką saują ir leido keletui švelnių, keistai žaižaruojančių smiltelių išbyrėti pro pirštus atgal į indą, kol rankoje jų liko lygiai tiek, kad nei viena per skubėjimą neatsidurtų ant kilimo. Molinuką padėjusi į vietą, grįžtelėjo per petį žvilgtelėdama į Fasirą bei mintyse kartodama neseniai jo atskleistą adresą. Būtų nelabai malonu, jei žengus paskutinį žingsnį liepsnų link, pamirštų tokį paprastą dalyką kaip teisingas adresas.
   – Tai tuomet pasimatysim kitam gale turbūt, – sutrikusi dar sumurmėjo, mat nebuvo tikra, ką sakyt žmogui, kuris jau po minutės vėl bus greta, bet jau kitame šalies krašte.
   Daugiau nebedelsdama nusisuko ir švystelėjo laikomus kelionmilčius į ugnį. Smaragdu nusidažę liepsnų liežuviai staigiai šoktelėjo aukštyn, o Rose, tvirčiau prispaudusi savo rankas prie šonų, žengė tiesiai į juos. Ištarusi mintyse laikytą adresą, užsimerkė ir, apgaubta žaliosios ugnies, pradingo iš savo kabineto su jame likusiu vienu žmogumi.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras luktelėjo, kol Rose praeis, darsyk pažvelgė į laikrodį. Pasijuto lyg sapne - kaip žinia, kaskart sapne pažvelgęs į laikrodį arba į kokį nors tekstą, pamatysi vis kitus skaičius arba tekstą. Ir dabar von Sjuardui realybė skrido taip pat greitai, kaip kokiame nors nesmagiame sapne. Ir kodėl gi Rosemarie net semti kelionmilčius turi visą sumautą amžinybę?
   - Taip, ir ar galėčiau... - pasiteiravo jis, bet nesuspėjo, mat patarėja netikėtai greitai žengė į klastuoliškas liepsnas ir dingo.
   Juodaplaukis jaunuolis sutrikęs dėbtelėjo į molinį indą su kelionmilčiais. ,,Tikiuosi, kad nesupyksi, Rosemarie." Greičiausiai ji būtų jam leidus jų pasiskolinti, o jei nebūtų - jis vis tiek jas kada nors grąžins. Arba grąžins kita valiuta. Arba paslauga. Žodžiu, liks jai skolingas dvigubai. Pavargusi smegeninė nesiūlė daugiau jokių protingų išeičių šioje situacijoje. Fasiras atidengė molinį indelį, kiek pagalvojęs saujelę įsibėrė į kišenę, o kitą saują pasiėmė į rankas... Prieš grįždamas namo jis dar privalėjo nuvykti į kitą vietą ir ten apsidairyti, bet viskas turėtų susitvarkyti greitai - niekas jo nespės pasigesti.
   Vyresniojo ir vienintelio likusio gyvo von Sjuardų dvynio akyse sumirguliavo žalios liepsnos atspindžiai. Nelabai jam patiko toksai kelionės būdas, bet nelabai jis turėjo kitokį pasirinkimą.
   ,,Gal kada nors tokiu būdu nuvyksiu pas Raveną?" - niauriai pamintijo auksaakis, kai į liepsną sumurmėjo adresą. Tiesą sakant, nenumanė, kad per liepsnas broliukas ir nuskrido dangun. Su dūmais. Kaip žydas.

[Brielle Siri Devers]

Ji pasibeldė. Laukdama durų, nuo peties nubraukė neegzistuojančią dulkelę ir padėjo ne vietoj esančią trumpų plaukų sruogą ten, kur jai vieta. Pasukiojo žiedą ant piršto, nužvelgė savo blizgių batų nosis. Durys atsivėrė, ir moteris, užlipdžiusi ant veido santūrią, bet žavingą šypsenėlę, kreivai įžengė į kabinetą. Buvo mažumėlę keista lankytis čia kitu veidu ir kitu vardu. Brielė nebuvo linkusi galvoti apie savo Praeitį™️, tačiau Magijos ministerijos sienos nori nenori prišaukė keletą atsiminimų. Nelabai linksmų atsiminimų. Be to, Ministerija jai buvo pavojinga. Tokia pavojinga, kad jei nebūtų burtininkė, greičiausiai užanty nešiotųsi kokį tai Jericho 941.
Kabinetas nepasirodė kažkoks ypatingas, gal truputį per daug ištaigus kaip patarėjui, bet vėlgi, Kalvinas Vagneris tikriausiai nebuvo tiesiog paprastas patarėjas. Ne, Siri nujautė, kad vyną ant krioklio gurkšnojantis vyras ministro reikaluose buvo įkišęs daugiau pirštų, nei esama ant žmogaus rankų ir kojų kartu sudėjus.
Jaunoji moteris linktelėjo patarėjui tarus, kad šis užtruksiąs tik akimirką, užklupo neatidėliotinas reikalas. Už nugaros užsidarė durys. Siri daug atviriau apžvelgė patalpą, ant stalo gulinčius popieriukus. Akį patraukė apsitrynęs pergamento lapas, beveik pašaipiai numestas į šalį. Moteris įsigrūdo jį į prabangaus pilko apsiausto kišenę.
Vagneris grįžo po akimirkos ir mostelėjo kėdę priešais stalą. Brielė išsitraukė tuščią pergamento ritinėlį ir automatinę plunksną.
Po valandos (ar dviejų), pavargusi nuo slidaus šypsojimosi ir /flexinimo/, moteris paskui save uždarė Magijos ministro patarėjo kabineto duris ir nužengė koridoriais tolyn. Dar po kelių akimirkų skergsavy netoliese ministerijos pasigirdo tylus apsiausto sušlamėjimas ir pokštelėjimas. Kalvinas Vagneris jos veido greičiausiai nė neatsimins.