[Zwei Eberhardt]

Liftai – pagrindinis ir pakankamai greitas būdas keliauti iš vieno ministerijos aukšto į kitą. Į liftą įeiti galima 8 Magijos ministerijos aukšte, vestibiulio gale, už auksinių vartų. Už vartų yra mažesnė už vestibiulį salė, su bent dvidešimčia liftų, uždengtų iškaltomis auksinėmis grotomis. Kai liftas persikelia į kokį nors kitą aukštą, balsas jame praneša, kokiame departamente šiuo metu yra asmenys, besikeliantys liftu, bei kokie yra pagrindiniai departamento skyriai.

Nesustodamas laiko verpetas vis bėga, lekia, skuba. Žmonės vis mina metalinės būdelės slenkstį, ne nepažvelgdami į tik šiandien nublizgintas duris. Net moterys čia nepasižiūri savo išvaizdos, nepasitvarko plaukų. Įlipus į liftą matosi eilė vis nuolatos spaudomų mygtukų, kurie lyg mažos tabletės įspaustos į sieną, vis reikalauja baigti šią spaudinėjimo kankynę. Tačiau žmonės jų neklauso - vis skuba, lekia ir bado pirštais tuos mažus liftų mygtukus. Žinoma, daugiausiai kliūna tiems, kurie įsikūrę per vidurį. Ten žmonės nepatingi spaudinėti. Matyt, dar neišaugo iš vaikystės ir mėgsta pasivažinėti liftais, nors gali skraidyti šluotomis.
Ak, nepamirškime to lifto skambučio, kuris suskamba vos atvykus į reikiamą aukštą. Vos šiam suskambėjus, paklusdamos atsidaro durys, kurios išleidžia žmones. Ir vėl tuščias liftas keliauja žemyn, ar aukštyn pasitikti kitos masės burtininkų, kurie savo ruožtu išsisklaidys vėl reikiamuose lygiuose. Istorija vėl prasidės iš naujo ir plieninės lifto durys atsidarys ir užsidarys iki tol, kol turės dar nors lašelį jėgų. Arba iki pirmosios lifto avarijos, kada ši metalinė dėžė be abejonės bus pakeista nauja...
Tas prakeiktas lifto gyvenimas. Rutiniškas, ar ne? Ne, neapsigaukite tokiais niekais. Lifte daug veiksmo, daug emocijų, tylos, kalbų. Kartkartėmis čia vietoj paprasto tuščiažodžiavimo nuskamba viena kita protinga mintis, nors dažniausiai viršų ima tik paprasti pliurpalai.

[Zwei Eberhardt]

Niekuo neišsiskiriantis vyriškis važiavo liftu. Jo veido mina rūgšti, bet patenkinta. Kažkas nepažįstamajam teikė didelį džiaugsmą. Mažos ir piktdžiugiškos akys žybsėjo blogio persmelktomis akimis. Blogio sėkla jau pasėta ir ji gimdys savo vaikus sukeldama baimę akyse. Vyriškis užsimetęs juodą apsiaustą vis kažką mąstė. Galbūt apie šios dienos žygdarbį, kuris yra jo karjeros viršūnė?
Vaikinas išsitraukė nedidelį buteliuką ir jį išgėrė. Jo visi fiziniai duomenys iš karto pasikeitė – jo plaukai nusidažė šviesia spalva, akių spalva tapo ruda, lūpos ryškiai raudonos. Iš vyriškos tiesios kaip lenta figūros, vyriškis įgavo dailią miniatiūrinės moteriškės formą. Vyriškio tikriausiai jau nebebuvo galima vadinti vyriškiu. Jis pagaliau tapo tikra moterimi. Visgi ir ko tik mes šiais laikais neprisigalvojame, norėdami bėgti iš įvykio vietos.
Visgi įdomu, ar tokia miniatiūrinė gražuolė niekam neužkliuvo už akių? Juk ji dabar silpna būtybė, kuri niekada niekam nieko blogo negalėtų padaryti. Dabar jis pasislėpęs po moters kauke – vienu iš gražiausių gamtos kūrinių.
Vos dingus nepažįstamajam iš Magijos Ministerijos nuaidėjo šaižus garsas. Migdolų kvapas pasklido po visą vestibiulį. Žmonės bandė užsidengti nosis, kad neužuosti to skanaus migdolų kvapo. Tačiau vis viena burtininkai krito ant žemės. Vieni jau mirę, kiti dar tik paralyžiuoti. Tačiau prakeikti nuodai jau tykojo savo aukų. Visų žmonių buvusių vestibiulyje. Tikslas – pribaigti kiekvieną vartotoją, kuris lyg paskutinis apsiryjėlis praeina pro šalį abejingai žvelgdamas į luošojo akis. Kvailas klausimas, bet kam viso to reikia? Taip, viso to reikia tam, kad pagaliau išmirtumėte jūs visi prakeiktieji, kurie nematote toliau dubenio su šaukštu.
Paradoksalu, tačiau dauguma burtininkų lygiai taip pat žudė žiurkes ar kitus menkesnius padarus, kurie maldavo pasigailėjimo. Tačiau burtininkų ego juk dažnai būna kur kas didesnis už juos pačius. Tada ir nutinka visa tai, kas vyksta dabar. Dvėskite, mano mielos žiurkės, dvėskite.

[Elias Andrew Ravengrave]

Nykiai klangtelėjo atsidarantis liftas. Tuščias liftas. Beveik tuščias. Iš pirmo žvilgsnio nuobodžios pilkos asmenybės, įsispraudusios į tuščio lifto kampą, nė nepastebėtum. Po kelių sekundžių susivoktum lifte esantis ne vienas. Tada apsidairytum ir išvystum tą kažkaip keistai deformuotą kampą. Dar praėjus kelioms akimirkoms suvoktum, kad kampas nedeformuotas. O tada... jau gali veikti savo nuožiūra. Kampas irgi veisk savo nuožiūra.
Firielė sujudėjo ir papurtė nutirpusią ranką. Tada vėl sustingo lyg nieko nebūtų įvykę. Jau kurį laiką ji taip važinėjo tuščiu liftu aukštyn ir žemyn, mat kažkodėl jai tai pasirodė pakankamai patogi vieta nežinia kam.
- Tamtaramparam pidibidibi pum pum pum.... Tarap param patampam...

[Nichol Elkhai Syberg]

Marširuojant pirmyn atgal tarp šiuolaikinio magijos mokslo centro ir politikos židinio atsiranda įvairių kliūčių. Viena jų - pernelyg lėti liftai. Rodos, kad kol sulauki atsidarančių lifto durų muzikos ir paskubomis įbėgi į jį praeina didelė dalis gyvenimo. O ką jau kalbėti apie savijautą lėtai kylant Dievo link. Vidinis pasaulis svarstant būsimo pokalbio temą taip susimaišo, susiplaka, kad imi jaustis lyg prasikaltusi siela, ką tik įšpažinusi savo kaltes.
Tokioje viduramžių scenoje šiandien atsidūrė Nichol. Magas skubėjo į pokalbį dėl tolimesnių darbo planų, o liftas nė kiek neatkreipdamas į savo nešulį dėmėsio toliau slinko Sizifo greičiu link reikiamo aukšto. Nervingai apsidairęs lifto kabinoje vyras pastebėjo kažkokią ministerijos žmogystą susigūžusią kampe. Mintyse nusikeikęs, kad nepastebėjo svetimų vos įlipęs, magas pasisveikino ir tarstelėjo tradicinę užuominą, kad nesiruošia itin plėtoti pokalbio, "Kaip gyvuojate".

[Elias Andrew Ravengrave]

Ji nelabai įtemptai mąstė apie gyvenimo prasmę, kai nykiuosius apgalvojimus nutraukė toks pat nykus ir kokčiai įprastas pasisveikinimias ar kažkas panašaus į tai. Nelabai gerai išgirdusi Firė paprasčiausiai linktelėjo galva, nuspręsdama, kad tokio pobūdžio atsakymas visiškai tinkamas ir jos nepalaikys šiek tiek kvanktelėjusia. Na, o jeigu palaikys, tai nieko blogo, visko būna šitam išprotėjusiam pasauly.
Lučiena vėl nuskendo į savo šią akimirką nuobodų ir perdėtą pasaulėlį liftui lėtai kylant aukštyn. Ji jau buvo nuspendusi, kad anam sustojus, ji spustels mygtukėlį ir leis kilti aukštyn, o kai psieks dausas, vėl spustelės ir taikiai leisis gabenama į tamsą.
Deja, kad ir kaip būtų apmaudu, tolimesni elfės planai neišsipildė, mat liftas krestelėdamas sustojo neaiškioj vietoj. Po minutėlės susivokusi, kad kažkas neįprasta nutiko, Firielė pamygo mygtukėlį, tačiau liftas nejudėjo. Ji gūžtelėjo pečiais ir vėl įsispraudė į tą jau pamėgtą kampelį. Liftas užstrigo.

[Avery Michel Streiker]

Buvo tikra maišalynė - pro visur lėkė aurorai, maištininkai, būtų sunku atskirti kas kam priklaisė, jei ne kaukės ant veidų - Vi žvilgsnis prilipo prie apsaugos priemonių, pilve sukirbėjo nemalonus šlykštulys. Kažkas turėtų nutikti bjauraus, tačiau (kaip keista) dėl to per daug nepergyveno. Jai buvo svarbiausia pasiekti pirmąjį lygį. Tarp maišalynės vėl pastebėjo Ianą, vėliau ir Artemidę. Pykčio skirto jai, Vi nepajuto, bet pajuto tik kažink kokį džiaugsmą. Tu nė nenumanai, kur lendi, panelyt, -dingtelėjo piktdžiuniška mintis, vos vilkolakė iškeliavo oru.
Pasiekusi liftus, šie vos veikė - kažkas šiuos sunaikino - arba aurorai, arba savi. Vi riebiai nusikeikė. Liko laiptai.
Kerų pliūpsnis nuskriejo į ją, Vi žaibiškai sureagavo ir atmušė su skydiniais kerais. Rudos akys kaip paklaikusios ieškojo žmogaus, kuris drįso ją užpulti. Susinervino dar labiau, kai suvokė, jog šio taip ir neatpažins. Dar labiau susikeikė ir nudūmė prie laiptų. Plūsdama bet ką, kas pasimaišydavo pro jos kojomis, kartais nesibodėjo kažkam pasvilinti sėdimąją.
Niekas nekreipė į ją dėmesio.

[Amira Martin]

Kūnu nubėgo šiurpuliukai. Išsiilgęs Mayros apkabinimų kūnas šiek tiek suglebo, tačiau vampyrė vis dar laikėsi ant savų dviejų. Akys sužibo. Vos vos jaučiamas nuovargis nuo ilgų, beveik bemiegių naktų, it dingęs buvo. Apie jį bylojo tik išlikę pamėlę/pajuodę paakiai.
- Džiugu tą žinoti. - Nusišypsojo jai. Net neįsivaizdavo, kad greit gali nusvilti, net nespėjusi atskleisti savų jausmų. Tačiau Amira nebūtų Amira jei nepadarys to. Ir, jei reikės, dėl buvusios klastuolės kalnus nuvers. Aštuonolikmetė buvo tvirtai tuo tikra.
- Gerai. - Tespėjo pasakyti.
Pajuto esanti kažkur tempiama. Hm, ar tai kartais nebuvo tapę tradicija? Kai tik Amira susitinka su Mayra, pastaroji pastoviai kažkur tempia Amirą. Ar tai yra meilės išraiška? Raudonplaukė nežinojo to. Atsidūrusi prie liftų, suprato - greičiausiai pakils arba nusileis (iš kur Eliadei žinot, kuriame lygyje dirba Mayra, kai ši nieko nepasakė) į tą departamentą, kur dirba juodaplaukė. Raudonų akių žvilgsnis sekė kiekvieną židinių tinklo reguliuotojos judesį. Reikėjo palaukti lifto. Ir tada, būdamos jos kabinete, galbūt pasikalbės kaip dvi suaugusios personos.

[Mayra Llewellyn]

 Šyptelėjusi, Mayra paėmė Amirą už rankos ir sparčiu žingsniu nusivedė ten, kur eilėse būriavosi žmonės ir skraidė daugybė popierių, skirtų kitiems departamentams - prie liftų. Ji galvojo nusivesti raudonplaukę į savo kabinetą, kur nieko netrukdomos jos galėtų pasišnekėti, mat šiandien buvo viena iš laisvesnių dienų. Gal netgi pristatytų tuos nelemtus popierius į antrąjį lygį.
 Ministerijos darbuotojos kojos vis dar linko per kelius, nenorėdamos nešti gyvenimo svorio, o viduje jai buvo taip lengva, bet kartu ir kažkaip sunku... Koks keistas jausmas, tarsi viskas staiga patapo nauja ir ryšku, o visko centre buvo tik tas šaltas delnas, kurio nesinorėjo niekada paleisti.
 Liftas pačiame gale kažkodėl stovėjo tuščias, bet Mayrai tai nerūpėjo. Ji paskui save atsitempė Amirą ir nustatė jų kelionės tikslą - šeštąjį lygį. Užsidarė atitvaras, durys, kabina truktelėjo ir pradėjo neįtikėtinai lėtai kilti. Gal tik dabar juodaplaukė susimąstė, kodėl liftas buvo absoliučiai tuščias, bet jai nespėjus prieiti jokios išvados, liftas sutrūkčiojo ir sustojo kažkur tarp septinto ir šešto lygių.
 Įtampą, tvyrančią tarp merginų galėjai beveik su peiliu pjauti. Mayra, žiūrėdama į lifto duris sau tarė: gyveni tik kartą, kvaiša. Tada tiesiog numetė dokumentus ant žemės, priėjo prie Amiros ir įtraukė ją į gilų bučinį.

[Amira Martin]

  O šis pavasaris tikrai geresnis nei praėjęs. Jeigu vidinis Amiros kalendorius neklydo, būtent prieš metus jos buvo toje prakeiktoje veidrodžių menėje. To pamiršti neįmanoma, bent Amirai. Mayra neatrodo, kad prisiminė tai. Ir gerai. Blogi prisiminimai tegul lieka praeityje. Raudonplaukė vos spėjo sekti kiekvieną Mayros judesį. Grakštūs jos judesiai vedė švilpę iš proto. O juk jos tik eina kažkur. Ar tai ir vadinama meile? Kas žino. Perversmas vyko tik viduje. Iš šono būsima septintakursė atrodė visai rami. Net rankos nedrebėjo ir šiurpuliukai menkai jautėsi. Bet Mayra. Mayra tikrai turėjo žinoti. Arba ne. Koks žiaurus dalykas yra žiedas. Atrodo tik aukso gabalas, o taip keičia viską. Tačiau aštuoniolikmetė stengėsi tą išmesti iš galvos.
  Tas liftas buvo šiek tiek keistas. Gal dėl to, kad iš visų laukiančių lifto tik jos dvi nuėjo į tą laisvą. Netrukus vampyrė suprato kame bėda. Liftas vėžliukas. Na, tebūnie. Ne į mirtį gi veža. Ar ne? Belaukdama, kada šis sustos šeštame lygyje, raudonakė stebėjo Mayrą. Ji neatrodė pasikeitusi nuo tų metų. Gal net išgražėjusi. Ministerijos uniforma jai neabejotinai tiko. Liftui sustojus, švilpė ruošėsi judėti išėjimo link, tačiau mirksintys mygtukai leido suprasti ką kitą. Užstrigom? pasiteiravo savęs, nes daugiau niekas atsakymo neduos. Tiksliau Mayra tegalės patvirtinti turbūt. Pajutusi Mayros lūpas ant savų, paauglė apkabino ją ir atsakė į bučinį.

[Mayra Llewellyn]

 Skruzdėlės, žmogeliukai ar kokie kiti padarai bėgiojo po Mayros įkaitusia oda. Jeigu ji nestovėtų Magijos ministerijoje, būtų galėjusi pasakyti, kad oras tarsi įelektrintas. Trūko tik braškančių plaukų ir įkyrių iškrovų prisilietus. O liftas, žinoma, net negalvojo pajudėti, tad merginos turėjo laiko į valias. Laikydama Amirą glėbyje, ministerijos darbuotoja šiek tiek atsitraukė, nutraukdama bučinį.
-Amira, aš... Atsiprašau,-tyliai sumurmėjo juodaplaukė bet merginos nepaleido.-Turėtum pamiršti mane. Kol tavęs neįskaudinau. Taip negerai,-lyg nudiegta atsitraukė.-Aš juk susižadėjusi su Luku. Negaliu taip pasielgti su juo.
Gali. Ir nori. Židinių tinklo reguliuotoja susiraukė ir persibraukė rankomis veidą.
-Amira, aš atsiprašau...
Sunkus atodūsis paliko merginos krūtinę. Priėjusi prie lifto durų, ji sunėrė rankas ant krūtinės ir dar kartą atsiduso. Ji pati tiksliai negalėjo nusakyti, ko (ar tiksliau, kurio) nori, tad visa ši sumaištis trukdė bent bandyti blaiviai mąstyti.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Rodos, nuo pečių nukrito viena seniai slėgusi našta. Dabar bus galima nesinaudoti tais prikimštais metro ir purvinais autobusais. Aišku, reikės nepamiršti landžių žiobarų, bet dabar tai atrodė mažiausia problema, ėdanti Sigurdo smegenų ląsteles. Atsidusęs iš palengvėjimo jis uždarė egzaminų centro duris ir patraukė link liftų. Net nuotaika praskaidrėjo, nors šią savaitę antro Deoiridh laiško nebuvo galima tikėtis. Išties buvo malonu juos gauti, bet islandas puoselėjo idėją kurį nors savaitgalį nukeliauti į Kiauliasodį. Tačiau jos nebuvo išsakęs škotei, vylėsi paskutinę akimirką pranešiantis apie tai - kad nustebintų.
Apimtas šių minčių vaikinas spustelėjo iškvietimo mygtuką. Pasigirdęs įkyrus burzgimas už ausų skaudžiai ištempė jį realybėn ir privertė atsibusti iš savo svajonių pasaulio.
-Po galais... - po nosimi sumurmėjo. Nereikėjo sau leisti taip išskysti, visai ne. Iš manęs išeitų tikrai prastas auroras. Nukeptų mane pačią pirmą dieną. Pašiepė save šviesiaplaukis, paskutinįkart apsižvalgydamas po šeštąjį lygį - neabejojo čia negrįšiantis. O apsilankymus Magijos Ministerijoje buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Smalsiai nužvelgė lenteles ant kabinetų durų, gausmui už nugaros vis garsėjant. Deja, nė viena iš jų nepanoro atsiverti, atskleisti savo paslapčių, tad Sigurdas kiek paniuręs nusisuko. Mintys vėl kažkur nuplaukė, kol erzinantis lifto barškėjimas, cypimas ir kiti įtartini garsai staiga pasibaigė. Regis, ši transporto priemonė gyveno paskutines savo dienas, jei ne valandas. Ar čia nesirūpinama savo darbuotojų ir klientų saugumu? Priekaištingai, tačiau nepiktai pagalvojo jis. Kadangi daugiau tų metalinių narvų nebuvo laisvų, teks tenkintis šiuo, greičiausiai pačiu bjauriausiu iš visų. Tuoj tuoj bus galima žengti vidun, bet... tą pačią akimirką šiaurietis susivokė nebeturįs lazdelės. Lengvas išgąstis perliejo kūną, kai virpančios rankos dar kartą patvirtino šį faktą - pagaliuko kišenėje nebebuvo.

[Juzefas Levinsas]

Šiandien Juzefui buvo suknistai sumauta diena. Šiaip jau jis dirbo nešyklių skyriuje, bet kolega sugalvojo susirgti ir Levinsas turėjo jį pavaduoti. Ir kaip tyčia laukė ne kas kita, bet keliavimu oru egzaminas, ir plikis tapo vienu iš egzaminuotojų. Ar kas nors teiksis jam papildomai už tai sumokėti? Žinoma, kad ne.
Aišku, kad Juzefą apėmė paranoja. O jeigu koks nors nemokšta kokiu nors būdu netyčia jį nusitemps su savimi ir perplėš pusiau? O gal vis tik čia darbavosi kolega iš trečiojo lygio, kuris per Kalėdas jam padavonojo tą keistą dušo želę? Juk Juzefas jautė, kad į ja galėjo būti įpilta žudymo eliksyro ir ją išpylė. Tačiau kadangi Juzefas yra dar gyvas, gal tas kolega pasidarbavo taip, kad mėlynakis atsidurtų čia būtent šiandien, būtent egzamino metu, ir pradangintų Juzefą, o viskas atrodytų kaip nelaimingas atstikimas?
Plikiui susikaupti buvo beprotiškai sunku, tačiau, dėkui Merlinui, egzaminas praėjo normaliai, niekas nesusižeidė, o pats Juzefas vis dar vaikščiojo Ministerijos koridoriais sveikas ir gyvas. Na, gerai, gal ir nelabai sveikas, nes būti paranojiku nebuvo lengva dalia, tačiau niekas jo nužudyti šiandien nebandė. Turbūt.
Vyrukas dar turėjo pataisyti kelias nešykles, kurios kitą savaitę turės perkelti mokinukus į kažkokią išvyką, tačiau šiandien darbo jam buvo sočiai, todėl nusprendė iš darbo pasiplauti anksčiau. Apsidairęs, ar nemato Bendžiaminas, plikis rovė iš egzaminų centro ir ėjo lifto link. Čia pamatė, kaip vienam vaikinui, kuris šiandien laikė egzaminą, iškrito burtų lazdelė. Levinsas paėmė tą lazdelę. Atrodo, kad nelaimėlis jau buvo supratęs, kas atistiko. Liftas buvo atidarytas, Juzefas žinojo, kad turi to nepražiopsoti, jog viršininkas nepamatytų, kad šis ruošėsi pabėgti iš darbo.
- Ei, vaikine, pametei! - sušuko Juzefas tiesiog šoktelėjęs į liftą. - Nagi, lipk, ir važiuojam, - jau stovėdamas lifte ištiesė šviesiaplaukiui jo lazdelę.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Vos tik Sigurdas apsižiūrėjo, kad nebeturi lazdelės, iš užnugario pasigirdo šūktelėjimas. Staigiai atsisukęs pamatė skubiai besiartinantį vyriškį, tą patį, kuris šiandien egzaminavo islandą. Net nespėjo paklausti savęs, ko jis nori, kai išvydo rankoje laikomą radinį. Tą pačią akimirką kūną užplūdo palengvėjimo banga - tokio daikto pirkimas ir išlaidos buvo tai, ko pastaruoju metu reikėjo vengti. Be to, jau trečio magiško pagaliuko pirkimas vos sulaukus pilnametystės atrodytų... mažų mažiausiai keistai. Negi jis toks neapdairus ir užmaršus nevykėlis? Tikrai ne! Laimei, negrėsė būti pavadintam tokiu, mat lazdelė atsirado. Vis dėlto nereikėjo stovėti lyg stabo ištiktam ir judintis - plikis, anksčiau prisistatęs Juzefo vardu, akivaizdžiai kažkur skubėjo.
Taigi vaikinas nesipriešino, bet visgi lėtokai įlipo liftan:
-Ačiū. - tarė paimdamas lazdelę bei įsigrūsdamas kuo giliau. Nesinorėjo ją dar kartą pamesti. Gal kitą sykį aplinkui nesišlaistys jokių žmonių, kurie būtų nusiteikę tokį daiktą grąžinti savininkui. Iškart pasijutęs tvirčiau paklausė:
-Į foje? - daugžodžiauti nebuvo reikalo, juk per egzaminą jiedu vienas kitam tikrai nepajuto bičiuliškų jausmų.
Neatrodė, kad šis darbuotojas degtų noru susitikti su viršenybe, greičiau atvirkščiai, tad Sigurdas nuspaudė aštuonetu pažymėtą mygtuką. Durys užsidarė palyginus tyliai, tačiau vos tik metalinis narvas pajudėjo, keisti garsai kaipmat užpildė kabiną. Akys nejaukiai nukrypo vyriškio pusėn, bet iš lūpų neištrūko joks žodis. Kaip įmanoma tai ištverti kiekvieną dieną?
Staiga liftas kurtinamai sucypė, tarsi išleido paskutinį savo atodūsį, ir sustojo. Gal jau su visam?
-Ar čia dažnai taip atsitinka? - sunerimęs, tačiau nepanikuojantis balsas perskrodė spėjusią įsivyrauti tylą. Islandas jautėsi mažų mažiausiai nejaukiai. Perspektyva užstrigti čia kelias valandas mažoje erdvėje su beveik nepažįstamu žmogumi visiškai neviliojo. Jei tai būtų buvusi Deoiridh, žinoma, visai kitas reikalas, bet dabar... Beliko viltis, kad Magijos Ministerija rūpinasi savo darbuotojais. Šviesiaplaukis guodėsi bent tuo, jog laiške turės ką papasakoti škotei. Taip! Grįžęs kaip tik tai ir padarysiu. Mintyse jis dar pabandė atsiversti naujausią merginos žinutę, bet čia iškilo tik sakinių nuotrupos - taip nuraminti savęs nepavyks. Vietoje to netikėtai užsigalvojo apie šachmatus, kuriuos buvo gavęs praeitais metais. Buvo šiek tiek pramokęs, tačiau progos pažaisti su kitais dar nepasitaikė.

[Juzefas Levinsas]

Šviesiaplaukis vaikinas pasiėmė savo lazdelę, padėkojo, tačiau į liftą, regis, lipti nesiskubino. Nagi, greičiau tu, galvojo Juzefas, nes jeigu Bendžiaminas mane pamatys, man šakės, ėmė nervingai trepsėti koja. Naujam keliautojui oru paklausus, ar plikiui reikia į foje, šis tik santūriai linktelėjo.
Liftui pradėjus dirbti netrukus pasigirdo neįprastas cypimas, o po to stojo tyla. Užstrigom, iškart pamanė mėlynakis. Tą pačią sekundę Juzefui ėmė trūkti oro. O jeigu dabar vyrukai čia mirs? O jeigu tai tas kolega iš trečio departamento... Galbūt jis vis tik buvo kažką sugalvojęs šiandienai ir pamatęs, kad nepavyko, nusprendė nužudyti Juzefą lifte? Ir dar nusitempti anapilin šitą niekuo dėtą žmogų...
Juzefas nenormaliai bijojo, tačiau prie savo baimių buvo stipriai pripratęs ir mokėjo paranojinių priepuolių neparodyti šalia esantiems žmonėms. Iš išvaizdos jis atrodė tuo pačiu atsipalaidavęs, tuo pačiu - rimtas vyras, todėl išskaityti, kad jį apėmė panika, nebuvo labai lengva.
- Tiesą pasakius, tokioje situacijoje atsidūriau pirmą kartą, - gūžtelėjo pečiais.
Netrukus ir šviesa lifte pradėjo mirkščioti. O jei čia vaiduokliai? Ir vyrukai paskendo aklinoje tamsoje.
- Lumos, - Levinsas apšvietė liftą.
Jis ramiai pradėjo spaudinėti lifto mygtukus, nors viduje jau isterikavo. Deja, bet mygtukų spaudinėjimas nedavė jokios naudos.
- Na, žinai, neturiu visos dienos. Kas per netvarka, - niurnėjo. - Nebent turėtum butelį ugninės.
Jeigu Juzefas su savimi turėtų bet kokią, kad ir neveikiančią, nešyklę... Jiedu galėtų per kelias minutes iš čia dingti. Tūkstančius kartų plikis važiavo šituo liftu glėbyje laikydamas ne vieną ir ne dvi nešykles, o dabar, kaip tyčia, buvo tuščiom. Vyrukas ėmė sukti smegenis, ką galėtų padaryti. Kadangi jis mokėjo vieną kitą triuką ir keliantis oru, galvoje kilo kelios idėjos, galbūt galėsiančios padėti iš čia ištrūkti.
- Oru keliauju jau dvylika metų, todėl moku kelis triukus, tačiau net ir Ministerijos darbuotojams nėra protinga iš užsitrigusio lifto pabandyti persikelti oru. Todėl būčiau dėkingas, jeigu niekam apie tai neužsimintum. Ir apskritai, niekada nepatarčiau bandyti keltis oru Ministerijoje, nes gali suveikti rėžimas kaliniams gaudyti, o tada... geriau nežinok.
Juzefui sudunksėjo širdis. Jau seniai jis tokių dalykų nebedarė, kai iš keliavimo oru skyriaus persikėlė dirbti į nešyklių skyrių. Tačiau žinios juk niekur nedingo, ar ne? Tik gal įgūdžiai kiek prislopo. Plikis susipakavo lazdelę ir griebė nelaimės draugui už alkūnės. Pilve ėmė kažkas suktis, kaip įprastai pasigirdo pokštelėjimas ir Juzefas pajuto, kad persikėlė. Tačiau, deja, ne iš lifto. Jis pradėjo sklandyti lifto palubėje.
- Descendio, - ir vėl išsitraukęs lazdelę pasakė plikis.
Kojos pajuto lifto grindis.
- Daugiau nežinau, kaip galėtume iš čia ištrūkti, - balse girdėjosi piktokas nusivylimas.
Juk ne tam jis paspruko anksčiau iš darbo, kad stovėtų užstrigęs su kažkokiu bernu lifte.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Keista, bet lifto kompanionas visai nepanikavo. Nei judesiai, nei balsas neišdavė to, ką įprastai tokiose situacijose parodydavo. Nenuostabu, kad šio žmogaus geležinė savitvarda nejučia ėmė kelti pagarbą. Pats Sigurdas neabejojo, jog jo sunerimusi laikysena viską atskleidė: tiek nuolatos gniaužomi pirštai, tiek mindžiukavimas. Mirkčiojančios lempos taip pat nepridėjo drąsos. Dar ketino žvilgtelėti į akis ir įsitikinti, ar tas Juzefas iš tiesų toks tvirtas, ar tokiu tik dedasi, kai kabinoje stojo tamsa.
Islandas net nespėjo išsitraukti lazdelės, kai liftą nušvietė jauki spingsulė. O naujos jis neketino žiebti - mažoje erdvėje užteko ir vienos. Tad išleidęs trumpą atodūsį nuleido ranką bei pasislinko truputį į šoną, kad vyras galėtų paspaudinėti mygtukus. Nors, deja, tai nieko gero nedavė, padėtis kažkodėl atrodė valdoma. Gal dėl to, kad buvo su gerokai vyresniu žmogumi? Kalbėjimas su savimi tą įspūdį sustiprino, tačiau paprastas darbuotojas tikrai negalėjo būti ekspertas liftų užstrigimo reikaluose. Vaikinas jau ketino prabilti, kai plikis paminėjo ugninę.
-Tos tai neturiu. - ironiškai šyptelėjo. Negi ir jis alkoholikas? Nejaugi neužtenka girtuoklių profesorių Hogvartse? Vis dėlto kažkokia galvoje iškilusi mintis privertė iš dalies pakeisti nuomonę. Tačiau tik iš dalies. - Bet gal neatsisakyčiau paragauti po tokios sunkios dienos. Jei tik išsikrapštysim...
Žvilgsnis nukeliavo lubomis, lyg ieškodamas pagabos. Iš tiesų, Sigurdas irgi norėjo pasiūlyti kokią idėją, kad nepasirodytų esantis visiškas kvailys, pametantis lazdeles ir nemokantis naudotis smegenimis. Deja, nieko gero nesumąstė.
O štai vyrukas dar kažką sugalvojo. Tad beliko tik linkčioti galva bei spėlioti, koks gi tas rėžimas kaliniams gaudyti. Staiga suvokė, kad kaip darbuotojas, Juzefas žino daug įdomybių, kurias ir pačiam sužinoti būtų visai neprošal. Tiesa, dabar nebuvo laiko domėtis, nes jis įsikibo į alkūnę. Nespėjo net turinys pilve apsiversti, kai pasijuto skaudžiai nutrenktas ant grindų.
-Uf uf... - supūškavo, sunkiai stodamasis. Nepasisekė. Pasipiktinimas šituo sukriošusiu liftu nemažėjo, netgi priešingai - augo sulig kiekviena sekunde, praleista čia.
Nusileidęs plikis daugiau minčių nepateikė, stojo nemaloni tyla, drumsčiama pradėjusių žybčioti lempučių. Šiaurietis vėl susimąstė. Iš lėto vystėsi idėja, tačiau nebuvo linkęs jos atskleisti nelaimės draugui. Kodėl? Paprasčiausiai planuojamų veiksmų metu būtų nukentėjęs sunaikintas tam tikras ministerijos inventorius.
-Kai ką sugalvojau. Tik reikėtų atsitraukti. - tarė vaikinas, traukdamas lazdelę ir slinkdamas į priešingą nei durys pusę. Nugara pajuto kietą sieną, šįkart primenančią ne spaudžiančią erdvę, o draugišką paplekšnojimą per petį: ,,tau pavyks''. - Reducto.
Akinantis mėlynas žaibas trenkėsi į metalines duris ir tą pačią akimirką jos virto sklandančiomis dulkėmis. Šios ėmė graužti akis, bet Sigurdas sugebėjo pamatyti šviesą kažkur žemai. Kas tai? Priešais vaizdas ne itin pasikeitė - į nelaimėlius spoksojo mūro siena, todėl islandas sutelkė dėmesį apačion.
-Ką gi mes čia turim? - viltingai sumurmėjo pasilenkdamas ir rankove valydamasis veidą. Regėjimas pagerėjo, tad netrukus paaiškėjo, kad liftas numirė užsispyręs nusileisti dar bent metrą. - Ten jau 8 lygis, matau iš židinių lipančius žmones. - atsistojęs pranešė jis Juzefui. Viduje kūliais vartėsi džiaugsmo kamuoliukas, nors dar buvo per anksti linksmintis. Reikėjo kažkaip išsikrapštyti iš čia, kai laisvė atrodė ranka pasiekiama. - Manau, kad galima bandyti lįsti pro ten. Liftas neturėtų staiga pradėti veikti.
Jei jis atgis... Ūmai atsiradęs šaltukas nupurtė kūną.