[Amira Martin]

  Pastato vidus buvo tikrai įspūdingas. Jeigu ne tas faktas, kad jo statyme greičiausiai buvo naudota magija, būtų sunku patikėti, kad tai reali vieta. Svarbiausia Jungtinės Karalystės magijos visuomenės vieta. Neabejotinai nemažai burtininkų pasistengė čia sukurti tinkamą aplinką. Amira pirmą kart per šiuos metus nuoširdžiai kažkuo susidomėjo. Šiandien tikrai ypatinga diena. Kažkas gero ar blogo būtinai turėtų įvykti. Kitaip ir būti negali. Ji gaus keliavimo oru galia. Ne, ji jos tikrai negaus. Švilpė dar nežino, kad net nepasieks Keliavimo oru egzaminų centro. Jai jis jau neberūpės.
  Iš židinių rodėsi vis nauji lankytojai. Kitoje pusėje išnykdavo jau apsilankę čia raganiai, gavę arba negavę to, ko čia atvyko. Raudonplaukė stebėjo tą pusę, kur dingdavo žmonės. Žalios spalvos liepsnos sužibėdavo ir dingdavo. Su jomis dingdavo ir įvairaus plauko (na ir išvaizdos) žmonės. Žemi, aukšti, stori, liekni, pliki, apšepę ar su tvarkingais plaukais. Kokia vis tik įvairi buvo Jungtinės Karalystės magijos visuomenė. Anksčiau to aštuoniolikmetė net nepastebėdavo. Tačiau prie to buvo nesunku priprasti. Kas gali būti lengviau už žmogaus, kurio net nepažįsti, ignoravimą?
  Už merginos susispietę (na tiksliau, šiuo metu priešais ją, nes ji buvo atsukusi nugarą į registratūrą) žmonės pamažu traukėsi į šalis. Kažkas artėjo ir atrodo svarbus žmogus. Juk šiaip žmonės nesitrauktų. Amira susidomėjusi laukė. Ne, ji nesitrauks. Jei žmogui reikia - ją aplenks. Ministerijos darbuotojos uniforma. Juodi plaukai. Tamsios akys. Vampyrė nespėjo suvokti, kas vyksta. Tik sugavo vos vos žemesnę personą, šią sustabdydama.
  - Mayra?

[Mayra Llewellyn]

 Merginos balsas viską sustatė į vietas. Čia tikrai ji. Židinių tinklo reguliuotojos širdis pradėjo daužytis, visai kaip tą vakarą, kai jos išsmuko iš Burtų trikovės turnyro uždarymo puotos.
-Amira!-palengvėjimo ir džiugesio pilnas atodūsis paliko Mayros lūpas ir juodaplaukė suspaudė švilpę glėbyje. Velniop tie popieriai, dar joks auroras be jų nenumirė. Na, kol kas. Dabar visi darbai gali palaukti.
 Prisiminusi, kurioje vietoje randasi, ministerijos darbuotoja mandagiai atsitraukė ir kostelėjo.
-Einam su manim,-paėmusi Amirą už rankos, švelniai ją truktelėjo registratūros link. Kiaurai pražingsniavusios apsaugą, merginos atsidūrė šiek tiek ramesnėje vestibiulio dalyje. Nors to ramumo nė velnio nesimatė.
-Tai... Kokie vėjai čia tave atpūtė?-trypčiodama vietoje, Mayra stengėsi žiūrėti į bet kur, bet ne į Amiros raudonas akis. Po šitiek laiko susitikimas buvo... Keistas. Dar keisčiau buvo tai, kad juodaplaukė reagavo lygiai taip pat, kaip ir tame prakeiktame veidrodžių kambaryje - raustelėjęs veidas, besidaužanti širdis ir šiek tiek drebančios rankos, o dešinė neramiai suko tamsių plaukų sruogas tarp pirštų.

[Amira Martin]

  Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Iškart dingo visas noras trainiotis po ministeriją ieškant to prakeikto egzaminų centro. Dingo ir noras laikyti keliavimo oru egzaminą. Juk šalia iš niekur atsirado Mayra! Ir dar dėvinti ministerijos uniformą. Va čia tai naujiena.
  Susitikimas neabejotinai buvo likimo išdaiga. Kitaip tikrai nepasakysi. Deja, dar nebuvo aišku ar gera išdaiga ar bloga. Jeigu Eliadė būtų jautresnė, jau apsiverktų iš laimės. Tačiau atsakė į apkabinimą tuo pačiu ir nusišypsojo. Man irgi malonu tave matyti mintyse liko neištarta frazė. Paauglė (nors šią vargu ar galima tokia vadinti) nustebo Mayrai atsitraukus. Žinojo, kad Mayra iš tiesų yra jautri asmenybė. Argi Amira nebuvo ta vienintelė, žinanti Mayros emocionalią pusę? Tą tik pati buvusi klastuolė turbūt težinojo. Vis tik dabar… Dabar juodaplaukė atrodė tokia subrendusi ir rimta. O dar ir žiedas ant jos bevardžio. Raudonos akys negalėjo jo nepastebėti. Ypač kai jis susilietė su vėsia merginos oda, ministerijos darbuotojai pradėjus šią kažkur tempti. Vampyrė nesipriešino. Eitų su mylimąja (taip, net neneigė to. Laiko turėjo pakankamai suprasti tokį paprastą dalyką) nors į kitą pasaulio kraštą. Mintis, kad dvidešimtmetė jau susižadėjo su kažkuo nelabai patiko švilpei. Bet pasirinkimas ne rumunės, o škotės rankose.
  - Smulkmena. - Stebėjo židinių tinklo reguliuotoją. Palyginus su jų susitikimu, galios gavimas tikrai buvo smulkmena.

[Mayra Llewellyn]

 Veidui vis dar kaistant, Mayra prisitraukė kažkur neštus popierius prie krūtinės ir nusišypsojo. Negerai. Tai buvo labai labai negerai. Ji jau susižadėjusi su Luku, kam dabar čia tie jausmai, kažkur paklydę? O ir į paviršių bandė prasibrauti įvairūs prisiminimai. Nejučiomis, ministerijos darbuotoja palinko į priekį ir įsistebeilijo į raudonas Amiros akis.
-Iš smulkmenų susideda gyvenimas,-lyg visa žinanti pranašė prabilo mergina.-Smulkmenos susideda ir pakeičia ateitį, tad neturėtum jų nuvertinti,-juodaplaukė nusijuokė.-Pasiilgau tavęs,-žodžiai, kurie neturėjo išsprūsti, privertė židinių tinklo reguliuotoją pasiversti nejaukiai, tad ji nukreipė akis kažkur į šoną. Atpalaiduotas rudaakės žvilgsnis klaidžiojo Ministerijos lankytojų galvomis bei apdarais. Tiek laiko pradirbusi, Mayra jau galėdavo laisvai pasakyti tam tikrus dalykus apie ateinančius žmones bei dažniausiai atspėti, į kurį skyrių jiems reikia. Trumpai patylėjusi, ji atsiduso ir, tikėdamasi, kad išvengs sužadėtuvių temos, paprašė:
-Papasakok, kaip tau sekėsi nuo mūsų paskutinio susitikimo.

[Amira Martin]

  Slapčia įžnybo sau. Ne. Tai ne vaizduotės vaisius. Amira stovėjo šypsodamasi, o šypsojosi tikrai retai. Raudonos akys lakstė, it gaudydamos kiekvieną Mayros išvaizdos lopinėlį. Ta pati Mayra. Ministerijoje. O kaip gi.. Ak, ne. Tai jau nebesvarbu. Dabar buvo tik Amira ir Mayra. Ir prakeiktas žiedas ant Wallflower piršto. Bet, matyt, apie jį reikėtų prisiminti vėliau.
  - Ne tada, kai prieš akis visa amžinybė, kuri tau nereikalinga. - Gal kiek niūriai nuskambėjo šie žodžiai iš vampyrės lūpų, bet tas buvo tiesa. Jai nereikėjo amžinybės, mielai šią iškeistų į žmogišką gyvenimą šalia mielosios juodaplaukės. Deja, vaistų nuo vampyrizmo, o tuo lab įgimto, nebuvo. - Aš tavęs irgi pasiilgau. - Ar ji susigėdo savų žodžių? švilpė nesuprato to, nusukto į kitą pusę žvilgsnio. Tikėjosi, kad žodžiai išsprūdę iš lūpų nebuvo tai, ko buvusi klastuolė pasigailėtų.
  - Na, vis dar tenka pūti toje prakeiktoje mokykloje tarp įvairių verksnių ir nevykėlių. Mielai likčiau čia, Londone. Deja, neatrodo, kad pasirinkimą turiu. - Sukikeno, nuslėpdama savo apmąstymus. Knietėjo paklausti apie sužadėtuves.

[Mayra Llewellyn]

 Amirai užsiminus apie jos laukiančia amžinybę, Mayra liūdnai šyptelėjo. Vis pamiršdavo, kad raudonplaukė yra vampyrė - ir raudonos akys, ir ledinė oda - visa tai kažkaip atrodė normalu. O gal ji tiesiog matė Amirą ir jai visai tai buvo nesvarbu. Ką ten gali žinoti.
 O ir švilpės atsakymas pribloškė židinių tinklo reguliuotoja. Jei ne ta puota, vargu ar jos būtų taip įsirėžę viena kitos atmintyje. O juo labiau, kad pasiilgtum žmogaus, tave su juo turi sieti kažkas - ar tai jausmai, ar praeitis, ar kokie tai santykiai. Mayrai tai buvo jausmai. Jausmai, kuriuos gesino kaltė bei sąžinės likučiai.
-Mokykla,-atsiduso ministerijos darbuotoja.-Tie kvailiai išeis ir tu jų gyvenime nebe pamatysi, o jei ir koks pasivaidens, galima apsimesti, kad nepažįsti. Svarbiausia yra bent kažkiek žinių išsinešti.
 Gal taip nelabai patogiai ir būtų tęsęsis šis pokalbis, jei ne kažkoks pro šalį skubantis ponas, stumtelėjęs juodaplaukę. Nenorėdama su visais dokumentais išsitėkšti ant žemės, Mayra įsikibo į tai, kas buvo arčiausiai - Amirą. Dabar merginos buvo taip arti, kad jų nosių galai beveik lietėsi.

[Amira Martin]

  Vampyrizmas. Kartais, jei kalbėti nuoširdžiai, Amira ir pati pamiršdavo apie vampyrizmą. Tačiau.. Jei tai pamiršti, nereiškia, kad tai dingsta. Žiauri realybė.
Pati irgi nejučiomis prisiminė puotą. Bet ne! Tai toli gražu nebuvo smulkmena. Tai buvo svarbus įvykis. Bent Eliadės gyvenime. O gal paauglė tiesiog klydo ir tai irgi kažkam buvo maža smulkmena? Kiekvienas mąsto, deja, skirtingai.
  - Deja, vargu ar kam nors tokių žinių reikia. - Šyptelėjo. - Naudos iš to, bent mano manymu, yra mažai. - Argumentavo savo nuomonę ir dar kartą nužvelgė Mayrą, vis dar bandydama įsitikinti, kad visa tai yra realu.
  Skubantys žmonės. Skuba gyventi, judėti, dirbti. Net nepastebi, kas vyksta aplink. O juk gyvena tik kartą. Reikia mėgautis gyvenimu, branginti kiekvieną sekundę savo prakeikto, trumpo gyvenimo. Tokio gyvenimo, kokį norėtų turėti raudonplaukė. Štai ir dabar kažkoks idiotas sugebėjo pastumti stipriai Mayrą. Sugavusi į savo glėbį satanistę, piktu žvilgsniu nulydėjo tą žmogelį.
  - Nesusižeidei? - Paklausė, žiūrėdama jai į akis.

[Mayra Llewellyn]

 Atsidūrus Amiros glėbyje, Mayros širdis pradėjo daužytis tankiau nei anoreksikės, kuri pakilo iš lovos per greitai. O gal Amiros glėbys buvo kažkokia metaforinė lova, kur Mayra atsirado per greitai ir visiškai tam nepasiruošusi? Kas ten žino, bet iš prie diafragmos prisitvirtinusių kokonų vėl pradėjo lįsti kažkokie neaiškios kilmės drugeliai, o ministerijos darbuotojos žandai užsidegė kaip prie pervažos stovintis šviesoforas, artinantis traukiniui.
-Ne. Man viskas gerai,-sumurmėjo Amirai į petį Mayra, bet nesijudino. Atrodė, kad ant kojų neišsilaikytų po viso šito, o ir pažvelgti švilpei į veidą...
 Būtų buvę per sunku. Ypač žinant, kad niekada nieko tarp jų nebus, nes ji jau pasirinko kitą. Bet štai, fojė viduryje jos stovi beveik keistame apsikabinime. Ir nė viena nenori paleisti kitos.
 Bet koks sveiko proto žmogus suprastų, kad reikia pasikalbėti apie visą šią keistą ir įtampą keliančią situaciją, o gal ir susiarti kurį laiką nesimatyti, bet čia buvo Mayra, tad ji tik sušnabždėjo Amirai į ausį:
-Einam, kur mažiau žmonių.
 Dvi merginos jau traukė praeivių žvilgsnius, o daugiau gandų, sklindančių iš kolegų lūpų, ministerijos darbuotoja nenorėjo girdėti.

((tęsinys))

[Mayra Llewellyn]

 Ministerijoje niekas nesikeitė. Kiekvieną rytą toks pat būrys žmonių išlipdavo iš židinių, tokios pat nuobodžios eilės stovėdavo prie liftų, tiek pat kainuojančios bandelės laukdavo per pietus kavinėje ir, galiausiai, toks pat nepatenkintas departamento vadovo veidas žiūrėdavo į židinių tinklo reguliuotoją kiekvieno mėnesio pradžioje. Jo antakiai susiraukė net dvidešimčia laipsnių daugiau rudens pradžioje paduodant raktą į naująjį kabinetą!
 Mayra vėlavo į darbą, ak, bet kam rūpėjo? Popieriams, laukiantiems jos parašo kaip krikščionys laukia antro Jėzaus Kristaus atėjimo? Darbuotojams, tarp kurių sklandė tiek gandų, kad retas drįsdavo pažvelgti į akis? Departamento vadovui, kuris tik ir laukia, kada galės suraityti pažeidimo numeriuką ant atleidimo popierių? Svarbiausia, kad tai nerūpėjo Mayrai. Jos galva ir širdis buvo užimta kitais reikalais. Ne, ji neįsimylėjo. Greičiau atvirkščiai. Jai visi taip pabodo, kad ji svajojo išsikraustyti į mažą trobelę pelkėje, kur galėtų ganytis Šrekas ir kiti jos katinai.
 Suirzusi ir slegiama įvairiausių minčių, mergina lėtai slinko per fojė liftų link.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd jautėsi pavargęs. Gyvenimas kanalizacijoje, besitęsiantis jau beveik metus, nesidarė lengvesnis. Darbas ministerijoje buvo varginantis, tad parėjus namo norėjosi atsigulti į lovą, o ne drėgną kanalizacijos vamzdį, kur aplink veidą laksto žiurkės. Vaikinas vis dar nežinojo, kaip gavo šį darbą. Blogiausias dalykas apie jį buvo tai, kad čia reikėdavo atsėdėti valandas. Pardavinėti "nesąmones" buvo daug paprasčiau: susitinki su klientu, kai nori, užtrunki penkias minutes ir galeonai tavo. O čia... Turi sėdėti susmurgusiame kabinete visą dieną, o pinigų vis tiek nekažin kiek. Maža to, jis dabar dirbo tame kabinete, kuriame kadaise sėdėjo ta prakeikta ožka!
Su ne pačiomis šviesiausiomis mintimis raudonplaukis išlindo iš vieno iš židinių. Nenorėjo nieko matyti ar girdėti. Deja, Magijos ministerijos fojė nebuvo ta vieta, kur galima pasidžiaugti vienatve. Tai dar labiau sugadino ir taip prastą velsiečio nuotaiką. Jis nužvelgė aplinkui esančius žmonės ir mintyse palinkėjo kiekvienam mirties. Geriausia skausmingos. Nors tiktų bet kokia, jeigu tik jūs visi iš čia dingtumėte skubiai pataisė save buvęs klastuolis. Dar kartą piktai nužvelgęs žmones nelabai toli nuo savęs pamatė bjauriai pažįstamus juodus plaukus. Šita... Čia? dar labiau subjuro Dafydd. Jau buvo pamiršęs, ką mieloji isterikė buvo pripliurpusi per jų paskutinė susitikimą vaikino... Namuose. Sunkiai atsidusęs raudonplaukis nusekė plaukams iš paskos. Žinojo, kuo tikriausiai baigsis judviejų susitikimas. Vis dėlto tai buvo kaip tik tai, ko vaikinui dabar reikėjo.
Paspartinęs žingsnį jis specialiai kliudė merginą, kurią vijosi, ir "mandagiai" išarė:
- Labas rytas.

[Mayra Llewellyn]

 Lėtai dėliodama koją po kojos, Mayra stūmėsi pirmyn. Ją lenkė kiti darbuotojai, lankytojai, dar kažkur užmatė šmėkštelint ir mėlyną uniformą. Ech, bet tai nebuvo svarbu. Gyvenimas skubėjo į priekį kaip kokia nesustabdoma srauni upė, o ji tebuvo akmenėlis, kurį vandens talžymas nugludint iki tobulybės... Bet tos tobulybės nelemta jai pasiekti, mat akmenėlį upė nuplaus jam nespėjus pilnai nusigludinti.
 Taip niūriai bemąstydama mergina žingsniavo, kol nepajuto, kad kažkas į ją atsitrenkia. Norėjo nekreipti dėmesio, juk čia ji šliaužia ir trukdo eismui, bet ją kliudžiusio asmens balsas privertė židinių tinklo reguliuotoją pakelti akis. Ir, pasijutusi, tarsi ją ką tik nutrenkė silpna elektros srovė, Mayra sustingo.
-Labas rytas, Dafydd,-kuo ramiausiai atsakė. Tiesą pasakius, juodaplaukė nelabai atsiminė nuotykius, patirtus, kol buvo apimta psichozės - kartais sapnuose pasivaidendavo ,,Edvardas", arba ji klaidžiodavo kanalizacijoje, gaudoma šešėlių, bet detalės... Buvo išblukę. Tad apie Dafydd ir žiurkes nelabai ką ir atsiminė.
-Kaip gyvenimas? Kokiais reikalais Ministerijoj?-draugiškai pasiteiravo buvusio bendrakoledžio.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodo, Mayra nesitikėjo... Ko? Šito Dafydd tiksliai nežinojo, tad galėjo tik spėti: arba ji nesitikėjo čia sutikti velsiečio, arba tokio paprasto pasisveikinimo. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad isterikė nelabai žino, ką daryti. Bent jau taip nusprendė Dafydd. Vis dėlto netrukus ir jis pats gavo gerokai nustebti: Mayra Wallflower tiesiog normaliai pasisveikina? Nė neužsimena apie žiurkes ar kanalizaciją? Na taip, iš ten ji išėjo būdama keistos būsenos, tačiau...
Vaikinas skubiai nuvijo nemalonią mintį šalin. Deja, toji, kuri nieko nelaukusi įsibrovė į jo smegenis, nebuvo daug malonesnė, nes tai buvo: kaip atsakyti į tokį nesudėtingą klausimą? Jeigu jis pasakys, kad čia dirba, ta kvaiša tikrai nepatikės. O meluoti tiesiog buvo pernelyg absurdiška.
- O ką tu manai? - galiausiai sarkastiškai paklausė. Atidžiai nužvelgė isterikę. Neatrodė kažkuo pasikeitusi, tikriausiai tokia pati kvaiša kaip ir visada. Ir, nepaisant draugiško klausimo, Dafydd buvo tikras, kad ji lygiai taip pat surūgusi. - Jau visus miltelius išuostei? - staiga paklausė jis prisiminęs, kaip buvusi koledžo draugė siūlė to savo šlamšto ir jam. Nejučia suprato, kad dabar "šlamšto" kišenėje turi pats. O juk jis dar ir Aurorų štabo viršininkas... Situacija buvo daugiau nei kvaila, tad Dafydd daugiau nieko nebesakė. Bijojo netyčia ką nors išsiplepėti. Tad tik stovėjo ir nenuleido akių nuo merginos.

[Mayra Llewellyn]

 Na, vienas dalykas Mayros gyvenime ir apskritai pasaulyje nepasikeitė - Dafydd. Vis dar toks pat piktas, pasipūtęs ir dvokiantis. Juodaplaukė atsiduso ir nusibraukė šiek tiek per ilgus kirpčiukus atgal.
-Dafydd, neturiu nei laiko, nei noro žaisti kažkokius spėliojimų žaidimus su tavimi. Jei nepastebėjai, bandau palaikyti mandagų pokalbį ir vilkinti laiką, nes vos įžengsiu į šeštą lygį, vadovas mane aprėks, tada pasipils nepatenkintų žmonių minia, jau ir taip praradau savo pietų pertrauką, o ir gandų, kuriuos skleidžia mano mielieji kolegos,-tą žodį ministerijos darbuotoja išspjovė su pasibjaurėjimu,-Man irgi gana.
Tada stojo tyla. Mayra nejučiomis įkišo ranką į kišenę, kur buvo buteliukas su raminančiomis oranžinėmis tabletėmis. Susimąsčiusi, mergina nusuko žvilgsnį į kažkur.
-Jau beveik dvi savaites nevartoju. Jei nori, galiu atiduot,-prisiminusi pirma pragariškas dienas, ji vos vos šyptelėjo. Žinoma, abstinencija tuo nesibaigė, ką kuo geriausiai priminė užėjęs pykinimas. Jei vemsiu, tai arba ant Dafydd, arba ant vadovo.
-O dabar atsiknisk, nes apvemsiu ir dar susirasiu burtažodį, kuris galvos skausmą perkeltų tau,-suirzusi burbtelėjo Mayra ir, švelniai stumtelėjusi Dafydd į šoną, lėtai patraukė liftų link.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra kalbėjo taip ramiai, kad Dafydd vis labiau stebėjosi. Juk puikiai prisiminė šitą mergužėlę kaip didžiausią Hogvartso isterikę. O štai dabar... Ji kalbėjo kaip normalus žmogus. Na, beveik. Tai yra, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad Mayra šneka taip, kaip ir turėtų šnekėti bet kuris bent kiek mandagus suaugusysis. Vis dėlto velsiečio viduje neapykanta šitai merginai buvo įsišaknijusi pernelyg giliai, kad jis bandytų tą suvokti.
- Na bandyk, bandyk, - suburbėjo Dafydd. Vis dėlto atrodė, kad isterikė nėra patenkinta savo darbu, o šioje vietoje raudonplaukis galėjo ją puikiai suprasti. Taip tau ir reikia su pasitenkinimu pagalvojo jis, kai išgirdo itin keistus Mayros žodžius. Ji ne tik pripažino kažką vartojanti (na, vartojusi, bet koks šiuo atveju skirtumas?), bet dar ir pasiūlė jam! Tai buvo taip netikėta, kad velsietis kurį laiką nežinojo, ką sakyti. Žinoma, neilgai trukus į galvą atėjo puiki mintis: juk jis gali paimti tas tabletes ir tiesiog pridėti jas prie turimų prekių. Geriausias būdas užsidirbti, ar ne?
Ketino kaip tik tai ir padaryti, kai pajuto stumtelėjimą. Tai įsiutino vaikiną.
- Kaip manai, kur eini?! Tu man, Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovui, ką tik pasakei, kad turi to, ir dabar tikiesi ramiai praeiti?! - užriko jis. Nekreipė dėmesio į tai, kad galbūt pernelyg sudomins aplinkui esančius darbuotojus. Kita vertus... Juk tik parodys, kad įtemptai dirba! Prisivijęs Mayrą čiupo jai už rankos ir patraukė tų pačių židinių pusėn. - Su savo medžiagomis Ministerijoje daugiau nesirodysi, - be galo patenkintas pridūrė jis.
Staiga suprato, kad pats visai nebenori dirbti. Kodėl jam neapsimetus, kad gabena šitą nusikaltėlę... Kažkur, kad ir tiesiai į Azkabaną. Juk vos tik jiedu išnyks židinyje, niekas nebegalės jų susekti. Dafydd vis dar traiškydamas Mayros ranką ryžtingai įžengė į vieną iš Ministerijos gabenantį židinį. Netrukus jiedu atsidūrė gatvėje. Vaikinas dėl niekam nežinomų priežasčių isterikės vis dar nepaleido.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Aquamarines Hansley asmenybė]

     Tamsiai pikas (kad ir kaip atrodo ši spalva) kostiumas - gerai prigludęs įliemenuotas švarkas, po juo - balta palaidinė, platėjančios ir gražiai krentančios kelnės ir, pabaigai, apačioje blizgantys juodi aukštakulniai, atkreipiantys visų, mėgstančių akis nudėbti į žemę, dėmesį, ir viršuje - daili beretė, deranti prie viso darbinio Odettes kostiumo, kuris šiuo metu buvo puikiai prigludęs prie žemaūgės moters figūros, kurią paaukštino aviamų aukštakulnių kulniukai, kairėje rankoje laikančios juodą stilingą portfelį. Balti plaukai nesiplaikstė garbanomis vėjyje, kaip to būtų norėjusi Vėtrūnė - dabar ne ji valdo šį Kūną, tad jos pageidavimai ir lieka tik pageidavimais, Odette darys savo ir griežtumu nutildys net ir liežuvio nenulaikančią Nihalą, kurios replikoms nėra ribų. Šiuo metu ilgi plaukai buvo susukti į dailų kuodą, kyšantį iš po beretės taip netrukdydami Odettes ir neblaškydami nereikalingų akių dėmesio.
     Minėtajame portfely šiuo metu tvarkingai gulėjo pluoštas dokumentų dėl artėjančio didelio Magijos pasauly renginio, sprogdinančio Hansley darbą ir bombarduojančio ją krūva darbų, kuriuos atlikti - maža laiko. Vakar Ministerijoje prasėdėjusi iki išnaktų vis vien nesugebėjo baigti visų dokumentų pildyti, tad teko temptis namo ir ten pabaiginėti juos rašyti brailio raštu. Ir dar lyg maža to, ryte Kūną jau buvo „pasigrobusi“ Estella ir teko ilgai pravarkti kol jo valdymą vėl atgavo Odette.
     - Ane, pravargti?! - užsipuolė Estella.
     - Mes šitą Kūną dalinamės penkios, ir vien dėl to, jog atsiradai tu, Aquamarine, ir esi tipo vyresnė bei susiradai kažkokį darbą, nereiškia, jog visą laiką Kūną valdysi tu! Mes į jį turime tokias pačias teises! - radusi progą, Nihala niekada nelieka nuošaly. O Vėtrūnė visai atvirkščiai, tyli kaip vandens į burną prisisėmusi, tarsi šie barniai neliestų jos.
      - Aš Odetė! - sukandusi dantis labai griežtai prasižiojo Odette. Ji nekentė savo „tikrojo“ vardo taip pat smarkiai kaip ir jo bijojo. Nihala ne kartą per savo naglumą buvo nukentėjusi nuo Odettes, tad šį kartą po šio vieno griežto sakinio užsičiaupė ir pasitraukė į tolimiausią pasąmonės kampelį. Jos pavyzdžiu pasekė ir Estella. Odette jautė, jog jos vis dar verda pykčiu, bet nedrįs pratrūkti kol Hansley bus susinervinusi. - Dar lyg maža to, per tave, Estella, vėluoju į darbą! Pati puikiai žinai, kad buvau pažadėjusi tuos dokumentus priduoti lygiai dešimtą, o dabar jau po dešimt dešimt, o aš vis dar ne Ministerijoje!
     Kaukšėdama aukštakulniais ir skubėdama Odette brovėsi per lėtai slenkančią minią. Tokiose situacijose žemas ūgis tikrai praverčia, galima lengvai prasibrauti per visus tarpus tarp žmonių. Pasiekusi įėjimą į Ministeriją, Odette pratrypčiojo ant kulniukų laukdama eilėje prie tualetų, per kuriuos yra patenkama į jos darbovietę - ji ir taip nemažai vėluoja! Galiausiai išlindusi pro žalia ugnimi degantį židinį, Odette greitu žingsniu nulėkė prie registratūros. Šiandien klientus aptarnavo Astrida, kurią Odette gerai pažino iš balso. Velnias.
     - Pati tu tokia! - prikišo savo nosį Nihala.
     - Tylėt!
     - Labas rytas, Astrida.
     - Vėluoji. 23 minutes ir 18 sekundžių, - nė nepakėlusi žvilgsnio nuo popierių, kuriuos pildė kažkoks burtininkas sukritikavo Astrida.
     - Pati žinau. Iškilo... Netikėtų problemų, - Odette jau gerai žinojo, kad bandyti aiškinti apie tai, kad šiame Kūne yra ne viena, yra visiškai beprasmiška ir niekas tuo nepatikės. Net ir burtininkų pasaulyje tai nėra normalus dalykas.
     - Netikėtų problemų? - kilstelėjo antakį Astrida ir net atsigręžė į Odettę, nors ji to ir nematė. - Ar jūs tikrai nesergate, pone Hansley? Gal jums tik pasivaideno? Nuo kada problemos ir jūs susitinkate viename kelyje?
     - Perdusi šituos Elijahui? - bandydama nukreipti temą Odette ištraukė iš portfilio dokumentus, prie kurių dirbo beveik visą naktį. - Jis turi juos patvirtinti.
     - Maniau, kad renginių dokumentus tvirtini tu.
     - Pati žiniai, Astrida, kad tokio renginio dokumentus turi patvirtinti ne vienas ir ne du.
     - Gerai. Elijahui?
     - Taip, jugi jis paprastai ateina pusę dvylikos, perduosi?
     - Kai ateis, būtinai.
     - Gerai, tuomet aš jau lekiu, manęs laukia daug darbų.
     - Ponia Hansley! - Hansley atsigręžė išklausyti ką dar turi pasakyti Astrida, nes jau buvo beeinanti link liftų. - Galite gal padėti? Šis klientas labai sudėtingas, su juo tikrai užtruksiu, gal galėtum greitai aptarnauti kitus, kol su juo baigsiu? Jie tikrai nervinasi.
     Odette garsiai atsiduso, bet sutiko padėti. Numetusi portfelį ant kėdės, griebė Ministerijos blanknotą, bet tik dėl formalumo, jugi aklieji nerašo, ir priėjusi prie registratūros stalo sušuko:
     - Kitas! - prisiartinusiam burtininkui baltaplaukė tarė: - Magijos ministerija, registratūra. Kuo galime padėti?