[Aaronas Senkleris]

Pamokos tema: atskirėjas


Lapkritis slinko į galą. O Aaronas sėdėjo kabinete itin prastos nuotaikos. Akys bjauriai ašarojo ir jis atrodė taip, tarytum veidą būtų kas sutalžęs kumščiais. Ir viskas per Aurį. Kurį jis išgelbėjo antrą kartą. Va taip. Ėmė ir atnaujino beveik nutrauktą brolystės ritualą. Užsidėjo jungą dar sykelį. Bet tiesiog kitaip negalėjo. Tiesiog negalėjo leisti jam mirti. Ir net po to, kai buvo prigirdytas tiesos eliksyru, išplepėjo savo praeities istorijas, buvo užkerėtas, dėl ko dabar ir atrodė kaip pamuštas triušis. O galėjo tiesiog nekreipti dėmesio ir leisti Auriui mirti, kad jau tas taip norėjo. Bet ne... Jautės ramiau matydamas kaip tas ir toliau laksto su mokiniais ar dar ką veikia. Tiesa jie dabar išvis nesišnekėjo, bet ir labai gerai.
- Labas rytas. - Pasakė duobkasio tonu. Kadangi akys bjauiai ašarojo, tai negalėjo šiandien vaikėzų verti basiliskiškais žvilgsniais. Atrodė itin varganai.
- Šiandien gaminsit atskyrėją. Tai tirpalas galintis parodyti kokiis nuodais apnuodytas žmogus. Ar tai gyvūno ar augalo ar burtininko paruošti nuodai. Apnuodytam žmogui užtektų įspjauti savo seilių į indelį, kuriame yra atskyrėjo ir bus aišku kas jam yra. Jei tai gyvūninės kilmės nuodas skystis puodelyje nusidažytų geltonai. Jeigu augalinės, žaliai. O jei tai koks nuodingas eliksyras, nuodas, tai raudonai. - Tirpalas buvo gana sunkiai paruošiamas ir kažin ar visiems įkandamas.
- Atsiverskite trisdešimtą vadovėlio puslapį ir rasite receptą. Paruošę patikrinsit kas gavosi. Aišku neketinu tam tikslui jūsų nuodyti. - Gal reikėtų... - Taigi prieisit prie mano stalo ir aš įlašinsiu kokio nors nuodo į jūsų buteliuką. Jei eliksyras nusidažys kažkuria iš atpažinimo spalvų vadinasi puikiai sutaisėt jį. Viskas, dirbkit.
Reikėtų pastebėti, kad šiandien Aaronas nepasakojo nieko papildomo. Nieko apie tirpalo istoriją, bandymus.

Receptą galit susikurti patys, jei dirbate poroje su kokiu mokiniu jis turi būti vienodas.
Kai mokinys baigia gaminti turi prieiti prie arono stalo, kad jis įlašintų nuodų. Kaip jums pavyko eliksyrąs sugalvokite patys.
Jei reikės mano posto parašykit man žinutę.
Bent trys pamokos postai
Pamoką uždarysiu kovo 3 dieną

[Oliveris Llewellyn]

Profesorius Senkleris nuo pat pirmos pamokos šiurpino. Šiandien jis atrodė dar baisiau. Oliveris atsargiai dirstelėjo į mokytoją ir apsidžiaugė atsisėdęs klasės gale. Tikrai nenorėjo kristi jam į akis, o eilinį kartą susimovęs su eliksyru kaip tik tą ir padarytų.
Atsivertė nurodytą vadovėlio puslapį ir ėmė skaityti receptą. Jis pasirodė nemaloniai sunkus, ir Oliveris tyliai atsiduso. Kur nors vis tiek padarys klaidą. Ir ką gali žinoti, gal profesorius Senkleris paims ir jį nunuodys.
Pažvelgė į klasės priekyje sėdintį Eliotą. Jis, aišku, buvo su draugais, o jis pats šalia neturėjo nei Leticijos, nei Sevirinos. Ir vėl pasidarė liūdna, tad pelargonijos šaknis pasiėmė visai be ūpo. Ėmė jas pjaustyti, bet iš širdies niekaip nenyko beviltiško vienišumo jausmas.

[Leticija Mendel]

Letė per šitas pamokas sėdėdavo viena. Nes bandydavo susikaupti eliksyrams. Bet jau šiandien tai kažkaip nedomino ir ji persėdo pas Oliverį.
- Labas. - Susikrovė viską ant jo stalo.
- Kaip sakai kas jį taip išgražino? Greičiausiai ką nors taip užkniso, kad ir gavo į galvą. - Aišku tas buvo pasakyta labai tyliai. Nes jau tikrai užteko Leonardo. Dar vieno nenorėjo ant savo galvos. O jau iš Kajos teko prisiklausyti apie šitą vadinamąjį profesorių.
Ji ėmė pjaustyti pelargonijos šaknis. Toks kruopštus darbelis tikrai nebuvo iš mėgstamųjų ir Leticija giliai atsiduso. Eliksyrai naudingas daiktas. Bet labai jau reikalaujantis kantrybės. Kerėti jai tikrai labiau patiko. Mosteli lazdele ir baigta. Ir jokių mažų nuobodžių šaknų, šlykštynių, kaip tarkim kirminai ir maišymų. Tiesiog greitas paprastas mostas ir viskas.

[Eliotas Llewellyn]

Profesorius Senkleris gali bandyti kiek tik nori, bet Elioto tai neįtikins. Jis neketino to žmogaus bijoti. Nemalonus, taip, tuo labiau, kad tą patvirtino net ir jo sūnus Deklanas. Bet tikrai įdomus ir atsakantis į visus klausimus.
Tik ar šiandien nebus kitaip? Visų pirma, klausimas, kuris iš karto atėjo į galvą, tikrai nesusijęs su eliksyrais. Be to, profesorius nieko nepapasakojo, kas pamoką staiga pavertė labai jau nuobodžia. Eliotas, sėdintis klasės priekyje, atsisuko į draugus ir tyliai sumurmėjo:
- Kažin kas jam atsitiko? Labai įdomu!
Dirstelėjo į Deklaną. Gal tas ką žino? Šiaip ar taip, profesorius Senkleris - jo tėvas. Vis dėlto geriausia klausti jo paties, taigi nė nepažvelgęs į receptą Eliotas kuo mandagiausiai pakėlė ranką ir paklausė:
- Profesoriau, o kas jums atsitiko?
Akys spinduliavo lygiai tokį patį susidomėjimą, kokiu degdavo, kai jis klausdavo apie pamoką. Tada profesorius teikdavosi atsakyti, bet kaip bus šį kartą?

[Oliveris Llewellyn]

Būdamas visai be nuotaikos Oliveris vos nesugadino paskutinės šaknies, kas būtų privertę viską pradėti iš naujo. Laimei, spėjo pamatyti, kad baigia atpjauti per mažą gabaliuką, ir skubiai patraukė peilį. O tada priėjo Leticija, ir berniukas nušvito. Stengėsi to neparodyti, bet tikrai džiaugėsi.
- Labas, - drovokai pasisveikino ir dar kartą pakėlė akis į profesorių. Draugės klausimas geras, bet jis tik gūžtelėjo pečiais. Nors džiaugėsi, kad šalia yra draugė, daug plepėti per šias pamokas pernelyg nedrąsu.
- Gal Deklanas, - vis dėlto sumurmėjo. Iš Elioto žinojo, kad tas grifas nelabai sutaria su tėvu, nors kažin ar galėtų muštis. Vien ta mintis siaubinga, nors, žinoma, jo tėtis žymiai geresnis už Deklano.
Pagaliau baigė pjaustyti kvailas šaknis ir pasiėmė vikšrus. Juos būtinai reikėjo susmulkinti į tris lygias dalis. Ėmęsis šios užduoties keturiolikmetis susiraukė iš pasibjaurėjimo ir galiausiai tyliai paklausė:
- Kaip manai, koks eliksyrui skirtumas, kokio dydžio bus gabaliukai? Argi nėra svarbiausia tai, kad įdėsime šaknį ar vikšrą? Visos medžiagos vis tiek atsiduria virale.
Taip, jeigu jis sumestų sveikus vikšrus, kas nuo to pasikeistų? Jeigu profesorius Senkleris nebūtų toks baisus, galbūt paklaustų, bet dabar, žinoma, tik toliau smulkino padarėlius ir stengėsi per daug nesibjaurėti.

[Deklanas W. Senkleris]

Tėvas ir toliau mokykloje. Na gerai jau, gal profesoriaus darbas nėra toks menkas, kokių Deklanas ilgai jį laikė. Bet ar būtina kankinti ir vis dar čia trintis? Juk tėvui reikia valdyti miestelį, o ne aiškinti, kaip išvirti vieną ar kitą eliksyrą.
Tiesa, šiandien nuotaika kiek geresnė: didžiai gerbiamo pono Senklerio veidas keistai išgražintas, kas privertė nusišypsoti.
- Taip jam ir reikia, - burbtelėjo, kai Eliotas pasvarstė, kas čia galėjo nutikti. Aišku, vylėsi jį ką žinant, tad tik gūžtelėjo pečiais. - Aš nieko nežinau, bet jeigu žinočiau, tam žmogui padėkočiau.
Žiūrėdamas tiesiai į tėvą plačiai išsišiepė, o tada jau ėmėsi recepto. Reikia apsimesti, kad nuoširdžiai dirbi, ar ne? Tik kad šiam eliksyrui reikėjo ištisos galybės visokių šlykštynių, tad grifas netruko apsigalvoti.
- Ne, - garsiai pasakė ir atsirėmė į kėdės atlošą. Tėvą mokykloje jis dar gali pakęsti, bet tokių dalykų tikrai nečiupinės.

[Aaronas Senkleris]

Aaronas svajojo apie tai kaip išsiteps dilgsintį veidą tepalu kuris kiek apmalšindavo tempimą ir skausmą. Regis visai neseniai prieš pamoką tą padarė, bet ir vėl veidas degte degė. O tos akys...
- Kuo tavo klausimas susijęs su pamoka Eliotai? - Jį siutino Deklanas. Ir jis dar nori gražaus gyvenimo su šeima? Vyras matė kaip jį džiugino Aarono padėtis ir tai siutino.
- Ir tu dar klausi manęs kodėl rašau tau tokius pažymius? - Pasakė matydamas jo nusiteikimą dirbti. Apie kitą dalyką sūnaus džiūgavimą dėl tų sužalojimų nesakė nieko. Kai mirsiu, jeigu mirsiu pažiūrėsim kas aprūpins tavo išlepusį užpakalį.
Pajuto bjaurų norą tyčia dabar imti maloniai elgtis su Eliotu ir išvis pradėti ignoruoti Deklaną. Bet nejautė ūpo prasidėti.

Dirbk. Arba be išvykų į Kiauliasodį atimsiu visus tavo kišenpinigius ir vasarą sėdėsi namie, kalsi mokslus ir nebus absoliučiai jokių pramogų. Tvarkysies kambarį pats be tarnų ir tada pažiūrėsim kiek liks noro išsidirbinėti.

O taip. Tegul sau siunta, bet reikėjo ir jau seniai prikišti rankas prie to bernužėlio auklėjimo. Raštelį padavė Deklanui.

[Leticija Mendel]

Eliotas paklausė Aarono kas jam yra. Šį kartą Letė neprieštaravo Oliverio broliui. Aišku atsakymo nesulaukė. Bet vis tiek.
- Deklanas? Negalėčiau to įsivaizduoti. - Tyliai susijuokė. Bet kai reikėjo prasidėti su vikšrais nuotaiką lyg vėjas būtų nupūtęs.
- Neįsivaizduoju. Ir kokie pamišėliai apskačiuoja kokia dalis to sumauto vikšriūkščio turėtų patekti į katilą. - Galėtų Eliotas kada to paklausi. Pati Letė kažkaip nenorėjo. Jei nebūtų Leonardo tai paklaustų. Bet ne dabar.
- Man alergija nuo šitų padarų. - Raukėsi. Gabaliukai nebuvo lygūs ir tiesą sakant Letė dėl to galvos nesukusi sumetė juos į katilą. Tikrai nesirengė pjaustytų tų bjaurybių iš naujo. O lyginti jau turimus gabalėlius tingėjo. Eliksyras keistai sušnypštė, bet daugiau jokių katastrofų nenutiko. Ir Grifė lengvabūdiškai nutarė, kad bus gerai.

[Eliotas Llewellyn]

Aišku, profesorius Senkleris nesiteikė atsakyti į klausimą, o uždavė savąjį. Tiesa, tam reikalui Eliotas buvo pasiruošęs puikų sakinį, kurį skubiai ir pateikė:
- Aš žinodamas daugiau galėčiau išvirti eliksyrą, kuris jums padės.
Kalbėjo labai rimtu tonu, bet reikėjo labai pasistengti, kad nepradėtų juoktis. Suaugusieji kartais tikrai juokingi. Kažin ar ir jis toks bus?
- Deklanai, juk tos varlės negyvos, - sumurmėjo draugui, nes žinojo, kas jam nepatinka. Tas berniukas tikrai šaunus, bet kas jau čia tokio paimti ir sutrinti varlės žarną? O žuvų akys iš viso smulkmena. Sutrynęs dvi reikalingas varlės žarnas nelabai malonią masę sukratė į katilą, kuriame jau kunkuliavo vanduo. Tas iš karto nusidažė juodut juodutėle spalva.
- Geras, - pareiškė, o draugai pritariamai linktelėjo. Džefui irgi pasisekė puikiai, bet Maiklo eliksyras tapo tamsiai pilkas.
- Turbūt tavo varlės suvalgė kažką netinkamo, - sukikeno Eliotas ir paėmė indelį su žuvų akimis. Matė, kad profesorius Senkleris padavė Deklanui kažkokį raštelį, o tai turbūt nereiškė nieko gero. Taigi tarsi netyčia pajudino ranką, ir akys pasipylė tiesiai ant grindų. Vaidindamas išsigandusį keturiolikmetis stebėjo, kas vyksta, ir labai stengėsi neprunkšti.

[Deklanas W. Senkleris]

Tėvas siutino vis labiau, ir Deklanas užsimanė atsistoti ir išeiti iš klasės. Gal net ir iš Hogvartso. Nors ne, to jis nedarys. Tik čia susirado draugų, su kuriais išties smagu leisti laiką. Kai pagalvoji, namuose labai nuobodu. Daug smagiau tyrinėti apylinkes ir landžioti, kur negalima, nei varinėti tarnus pirmyn atgal. Tik kodėl tėvas niekada nesiteikė ko nors parodyti? Nes jis šlykštus idiotas mintyse pats sau atsakė į klausimą berniukas.
- Taip, klausiu. Mano rašiniai nebūna blogi, - nepatenkintas pareiškė ir vėl dėbtelėjo į šlykštynes, kurias reikia pjaustyti ir trinti. Tiesa, Eliotas bandė jį įkalbėti, tad prisivertė paimti žarną iš dėžutės. Pajuto gerkle kylantį šleikštulį ir numetė tą daiktą atgal. Ne, jis tikrai nedirbs, o kol kas paėmė didžiai gerbiamo Aarono Senklerio patėkštą raštelį. Jis dar labiau sugadino nuotaiką, bet pasistengė to neparodyti. Tik burbtelėjo:
- Mama to neleis.
Galiausiai nusprendė ignoruoti varlių žarnas ir eliksyrą išvirti be jų. Prisivertė paimti dvi žuvies akis ir įmesti jas į katilą. Jau dabar tas kvailys tikrai neturės priežasčių aiškinti, kad jis nedirba.

[Oliveris Llewellyn]

Kažkaip Oliveris anksčiau nepagalvojo, kad Leticija ir Deklanas mokosi tame pačiame koledže. Gali būti, kad draugė pažįsta jį geriau, bet temos netęsė. Jie vis tiek nesužinos, kas ten įvyko, tad geriau nerizikuoti būti išgirstiems.
- Tai jau tikrai, - pritarė dėl vikšrų. - Kas čia per darbas? Sėdi ir pjaustai vikšrus bei dedi juos į katilus? Gal ir įdomu, kaip veikia eliksyrų sukūrimas, bet nenorėčiau tuo užsiimti.
Tiesa, tai išties įdomu. Bent jau taip atrodydavo, kai profesorius Senkleris papasakodavo daugiau. Kita vertus, viduramžiais turbūt paduodavo bet ką, ir tiek. O kada sukurti šiuolaikiniai eliksyrai? Mielai būtų paprašęs Elioto iškamantinėti, bet šiandien tam tikrai ne pati geriausia diena.
- Jie labai šlykštūs, - dar pridūrė pagaliau sumetęs paskutinius vikšrų gabaliukus. Viralas iš karto susimetė į neaiškius gumulus, bet patikrinęs vadovėlyje Oliveris įsitikino: taip ir turėjo būti.
Kurį laiką ramiai dirbo, ir galiausiai liko paskutinis ingredientas.
- Penkiolika gramų žuvies žvynų, - perskaitė jis ir pasiėmė minėtą daiktą. Tiesa, iš katilo sklido baisi smarvė, kaip ir turėjo būti, ir berniukas netyčia pauostė garus ir nesusilaikęs nusičiaudėjo. Tai privertė rankas sudrebėti, ir jose laikyti žvynai sudribo tiesiai į eliksyrą. Tas pradėjo kilti iš katilo ir dar labiau smirdėti. Dabar, ko gero, šią nesėkmę užuodžia visa klasė.

[Leticija Mendel]

- Aha. Kaip išvis ateina į galvą, kad reikia imti vikšrus ar lervas ar dar ką. Kuo jos susijusios su gydymu ar nuodais ar bet kuo kitu. - Nors kai Aaronas liepdavo atlikti kažkokius bandymus būdavo įdomu. Bet vis tiek su eliksyrrais terliojasi kažkokie pamišėliai.
Letės eliksyras irgi susimetė į gumulus, bet vėliau jis turėjo suskystėti. Deje. Taip nenutiko.Ir nejau viskas įvyko tik dėl vikšrų gabalų? Ji nervinosi nes žinojo, kad reikės gerokai pagramdyti katilą, kol jį išplaus nuo šitos lipnios nesąmonės.
- Nejaučiu ir žuviai gerų jausmų. - Sumurmėjo. Viralas dvokė. Kodėl tas mulkis Aaronas nedavė kokių apsauginių kaukių?
Ji sumetė žvynus, vėlgi nesvėrus, dėjo iš akies. Eliksyras dar sykį sušnypštė ir pasidarė kietas kaip akmuo. JI pabaksnojo tą darinį semtuvėliu.
- Manau man neverta eiti prie jo stalo eliksyro pabandymui. - Sumurmėjo.

[Aaronas Senkleris]

Kai pagalvojiir ko delsti? Velniop tuos vaikšius. Aaronas iš stalčiaus išsiėmė indelį tepalo ir jį atidarė. Pasklido labai stiprus žolelių kvapas ir jis ėmė juo tepti veida. Nudėsiu Aurį. Va dabar po pamokos. Jam galas. Keiksnojo. Jis dar pamatys...
Baigęs teptis užsuko indelį ir įmetė atgal į stalčių. Nuėjo ir nusiplovė rankas. Na, trumpam pasijuto geriau. Noras užmušti Aurį niekur nedingo. Elioto plepumas irgi nepranyko.
JO atsakymas prajuokino. Nori nenori kartais vaikėzai tą padarydavo. Nors aišku dažniausiai norėdavosi juos nudėti.
Taigi jis nusišypsojo, bet nuo to suskaudo ir veido išraiška staigiai pasikeitė susiraukus.
- Labai miela, bet jau dėkui ne. Man tavo eliksyro nereikia. Jeigu man prireiktų idėjų klausimams tai kreipčiausi tik į tave. Bet dėl eliksyro tai tikrai ne. - Jei tik būtų koks gydomasis eliksyras nuo šios nesąmonės jau seniausiai būtų tokį pasigaminęs.
- Deja ne. Tavo nuodų ir vaistų pamokoms skirti rašiniai nėra geri. Jie rašomi visiškai atmestinai. O mama jei pamatys tavo pažymius nemanau, kad prieštaraus mano iškeltoms sąlygoms. - Kalbėtis apie Bi prie vaikigalių buvo baisiai keista.
Po klasę ėmė sklisti nelabai malonūs šito kvailo eliksyro kvapai. Nežinia ar nuo to ar nuo dar ko nors, gal nuo katilų sklindančių garų jam dar labiau ašarojo akys. Tai jau vyko labai pastebimai.
- Eliotai, vardan dievo meilės... Kokias nesąmones čia išdarinėji? Tučtuojau viską sutvarkyk. - Tikrai rimtai ir piktai kalbėti esant tokiai būklei buvo neįmanoma. Suerzintas akis perštėjo, ašaros tekėjo. Aaronas vėl nuėjo prie kriauklės, nusiplovė veidą. Gal reikėtų nevesti pamokų, kol akys tokios? Kol viskas jas taip erzino. Aaronas nuėjo į sandėliuką ir grįžo su apsauginiais akiniais. Gal jie kiek apsaugos pažeistas akis. O kas, jeigu dėl to ims blogiau matyti? Žinojo, kad tas prakeikimas, kuriuo Auris jį užkerėjo Dolohovų išmįslas. Velnias... Teks paklausti Aurio kaip jis tiksliai veikia. Prieš jį nudobiant.
Nutarė pasismagint. Jau matė, kaip tas spokso į jį prie stalo. Dabar jau su užuojauta. Ir labai gerai. Reikės tą jausmą paskatinti. Tegul graužiasi. Taip jam ir reikia.

[Eliotas Llewellyn]

Ką gi, profesorius Senkleris aiškiai nepasitiki jo eliksyrų žiniomis, ir Eliotas suvaidino didžiai įskaudintą vaiką. Atseit nusiminęs nuleido galvą ir apsimetė, kad baigia apsiverkti.
- Juk aš norėjau padėti... - pakankamai garsiai, kad profesorius išgirstų, ištarė jis. Tada teko skubiai sučiaupti lūpas, mat iš jų veržte veržėsi juokas.
Profesorius ir vėl aiškino nesąmones, tik šį kartą kalbėjo su Deklanu. Kadangi Eliotas vis dar buvo nuskriaustas vaikas, nieko nesakė, nors neabejojo, kad draugo rašiniai tiesiog puikūs. Šitas tikrai sukirtinėja specialiai. Na nieko, per kurią nors pamoką dar jam parodys, o dabar pagaliau ėmėsi darbo. Ir profesorius sugalvojo eilinį kartą supykti!
- Bet aš netyčia... - visiškai nenuoširdžiu nusiminusiu balseliu sumurmėjo keturiolikmetis ir ėmėsi rankomis rinkti akis. Žinoma, žymiai greičiau tam pasitelkti burtų lazdelę, bet argi taip įdomu? Be to, dabar galėjo palaukti, kol profesorius nusisuks. Kai tik tą padarė, skubiai paleido vieną akį jam tiesiai į pakaušį. O tada jau grįžo į darbo vietą ir visiškai ramiai bei tvarkingai pabaigė pamokos darbą. Tik tikrintis nėjo, mat atrodė, kad ne tas Senkleris yra labai jau nepatenkintas.

[Deklanas W. Senkleris]

Kurgi ne. Nėra geri rašiniai. Deklanas šituos namų darbus pasistengdavo padaryti. Tiksliau, labiau nusirašyti, mat vargintis dėl tėvo pamokų nematė prasmės. O jeigu jo darbai nėra geri, vadinasi, ir Elioto tokie! Tuo grifas neketino tikėti, tik, žinoma, nekomentavo. Tikrai neišduos tėvui, kad nusirašinėja nuo draugo, tuo labiau, kad tą daro ne visada.
- Dar pažiūrėsim, ką mama pasakys, - suburbėjo, nors gal tėvas ir teisus. Kai atėjo pas ją pasiskųsti dėl to, kad Aaronas dėstys Hogvartse, nesijautė gavęs itin daug palaikymo. Gal ir dabar gintų tą kvailį?
Kadangi į eliksyrą neįdėjo žarnų, natūralu, kad jis neatrodė taip, kaip turėjo atrodyti. Be to, keistai sproginėjo, nors iš katilo neištiško. Taigi Deklanas kuo ramiausiai nunešė savo darbo pavyzdį tėvui ir ignoruodamas neteisingą spalvą ir burbuliavimą pareiškė:
- Padariau, duok nuodą.
Spoksojo į jį ir neabejojo, kad darbą atliko puikiai. Na, o jei ne, per kitą pamoką didžiai gerbiamam profesoriui Senkleriui labai atsirūgs.