[Auris Senkleris]

Pamoka skirta pažinimui

Atėjo spalis. O Auris ir toliau nerimavo. Dėl Eion, dėl Timočio, dėl Aarono ir Leonardo. Labiausiai dėl pirmųjų dviejų žmonių. Jį išties supo abejonės dėl savo veiksmų kuruos padarę ar kurių nepadarė. Bet ir toliau reikėjo vesti pamokas ir užsiimti su mokiniais.
Mokinukams sugužėjus į klasę kaip visada atrodė linksmas, žvalus.
- Sveikučiai. Kaip laikotės? - Užvedė pokalbį su jais.
- Šiandien turėsime vieną iš pamokų, kuri įves jus į kitas tolimesnes. Šiandien galėsite kažkiek suprasti iš kur atsirado kai kurie užkeikimai, būdai apsiginti nuo visokių padarų.
Pradėjo rimtąją dalį.
- Ant mano stalo matote dėžutę su buteliukais. Juose yra vizijų eliksyras. Ant kiekvieno buteliuko užrašyta kokią vizija sukels jame esantis skystis. Jūs ateisite ir pasiimsite po vieną buteliuką. Grišite į suolą ir išgersite jį. Ir panirssite į dvidešimt penkių minučių trukmės viziją. Jausitės taip, lyg tai tikrai vyktų jūsų gyvenime. Mintyse galėsite pabendrauti su žmonėmis, jeigu jų ten bus. Žodžių tai jums sukels lyg tikrus išgyvenimus. - Pasakojo Senkleris.
- Dabar apie ką bus tos vizijos. Jos nukels jus į įvairius laikotarpius ar situacijas ir privers susitikti kokį nors padarą, būtybę iš tų laikų. Arba susidurti su kokiais nors kerais. Vizijoje taipogi galėsite išsiaiškinti kaip nuo to padaro arba kerų apsiginti. Pasibaigus vizijai surašykite viską, kas jums atrodė svarbu. Ką matėte, kas vyko, su kuo susidūrėte. Rašykite kruopščiai, nes norėsiu, kad savo užrašais paskui pasidalintumėte tarpusavyje. Galite pradėti.

Pirmame poste aprašykite kaip paimate buteliuką. Koks laikotarpis ir koks padaras ar kerai jums kliuvo parašysiu po jūsų postais.
Vizija turėtų būti labai tikroviška, mokiniui turi atrodyti, kad tai tikrai vyksta, kad jis gali kalbinti žmones, kautis ar daryti dar kažką.
Jei norite galite parašyti ką daugmaž mokinys vėliau rašys užrašuose, bet tai nebūtina. Svarbiausia, kad paminėtumėte kaip mokinys planuoja kažką rašyti ir ar kruopščiai tą darė ar ne.
Bent trys pamokos postai.
Jei reikės mano posto ar kils klausimų parašykite man žinutę
Pamoką uždarysiu Kovo 2 dieną

[Eliotas Llewellyn]

Nors Auris kartais būdavo piktas ir viskuo nepatenkintas it koks paauglys, jis geriausio mokyklos profesoriaus pozicijos tikrai neapleido. Taigi Eliotas į šią pamoką atėjo kaip į šventę. Kad pamoka įves į tolimesnes, gal ir ne taip įdomu, bet tada Auris paminėjo nuostabų dalyką. Užkeikimus.
- Nuostabu. Šiandien tai tikrai pašėlsime! - pareiškė Džefui, Maiklui ir Deklanui, kurie, žinoma, buvo šalia. Tiesa, atrodė, kad į vizijas teks keltis po vieną, kas bendraujančiam berniukui nelabai tepatiko. Na, bet tai visai nereiškė, kad jis neužvers geriausio šios mokyklos profesoriaus klausimais. Taigi priėjo prie Aurio stalo ir čiupo buteliuką. Nepažvelgė į užrašą, bet ir į savo vietą grįžti kol kas nesiruošė.
- Ar ten bus įmanoma numirti? - pasidomėjo. Paskutiniu metu domėjosi galimybėmis magiškai numirti. Vizijose, sapnuose ir panašiai. Jeigu galės tą padaryti ir šiandien, ši pamoka jam dar labiau patiks.

Laikas nėra tiksliai žinomas, bet tikrai senas. Vieta kaimelis, kurį užpuolė juodasis burtininkas Raksidijanas su savo psichų armija. Eliotas gali sutikti raganių Iljų, kuris išgelbėjo kaimelį nuo psichų paleidęs gynėją, kuris buvo pelė. Eliotas taip pat turėtų sužinoti kas nutiko ir Raksidijanui, kuris irgi bandė paleisti gynėją. Jis gali su jais kalbėtis.

[Deklanas W. Senkleris]

Sveikučiai. Kaip laikotės? mintyse nusivaipė Deklanas. Aurio draugiškumas jį erzino. Ko gero, labiausiai dėl to, kad tėvo pusbrolis buvo nepalyginamai draugiškesnis už patį tėvą. Kodėl Aaronas negali būti tiesiog malonus? Na taip, jis dabar stengėsi apsimesti esą jų šeima normali. Betgi taip nebuvo, o tai ir arkliui aišku.
- Aš tingiu keltis į kvailas vizijas, - suburbėjo, kai Eliotas pernelyg entuziastingai reagavo į užduotį. Kodėl jis turi kažkur kilnotis? Pasėdėtų suole ir ką nors parašinėtų. O tokios kvailos pamokos jį labai erzino. Laimei, bent tėvas dėstė tokį dalyką, kur reikėdavo sėdėti suole ir atseit daug dirbti. Jeigu jis sugalvotų išsiųsti į viziją ar dar kokią nesąmonę, Deklanas patį išsiųstų dar toliau.
Prisivertęs atsistoti koja už kojos nudūlino paskui Eliotą, pasiėmė buteliuką ir apdovanojęs Aurį piktu žvilgsniu grįžo į savo suolą. Ar tiek darbo šiandienai pakaks?

Tai laikas, kai išpopuliarėjo nuginklavimo kerai. 1379 metai. Dvikovų varžybos. Deklanas turėtų pamatyti kaip viena iš kovotojų Elizabeth Smudgling panaudoja kerus ant savo priešininko. Vizijoje Deklanas gali ją kalbinti, klausti kodėl juos sugalvojo panaudoti, iš kur apie juos sužinojo. Jei norės galės būti ir jos priešininku dvikovos metu. Kaip atrodė vieta, kurioje vyko kova galima sugalvoti pačiam.

[Lisette la Claire]

Kaip man bloga... mintyse aimanavo Lisette, rankomis pasirėmusi pulsuojančią rožinę galvelę. Išties sunkus rytas mergaičiukei, kuri vakar išpliumpino pusę butelio Ricardo. Ne viena, žinoma, ne alkoholikė juk. Tiesiai iš pietų Prancūzijos atsiųstu "laimės eliksyru" klastuolė pasidalino ir su geriausia drauge, na, nes dviese smagiau, o ir, pasikartosiu, ne alkoholikė juk.
Lisetė neplanavo šiandien atpėdinti į pamoką, bet vakar su Morgana aptarė, kad tai visgi paskutiniai prancūzaitės metai trinant užpakalį Hogvartso kabinetų suoluose, tad šį laiką reikėtų išnaudoti tinkamai. Tik, matot, žodis "tinkamai" yra subjektyvus, vieniems tai reiškia kuo daugiau visko išmokti, kuo uoliau dirbti, o La Claire šeimos pirmagimei norisi iš čia išsinešti kuo daugiau smagių prisiminimų, apie kuriuos kada nors pasakos savo anūkams, tik gal nereikėtų labai persistengti, nors ką čia žinosi, kai prie tų prisiminimų prisideda raudonplaukė draugelė.
Lisette paraudusiomis akimis stebėjo profesorių, dėstantį pamoką. Dailus vyriškis. Ne Natukas, be abejo, bet tikrai simpatiškas. Kai buvo mano metų, tikriausiai irgi mėgo Hogvartso koridoriuose pasilinksminti. Na, bet dabar ne apie tai, pamoka visgi...
Pagaliau išklausiusi profesoriaus Senklerio monologo, Lis lėtai nusliūkino iki jo stalo, pagriebė pirmą po ranka pasitaikiusį buteliuką ir sugrįžo į savo vietą. Žydromis akutėmis stebėjo skystį, tiesą sakant, nelabai norėjo gerti, o po tokios naktelės turbūt ne neaiškų eliksyrą, o vandenį į save reikėtų pilti.

Tu atsiduri senoviniame Japonijos žvejų kaimelyje. Prie upės. Ten pamatai kaip vieną žveją užpuola dvi kapos. Jį tempia į upės gilumą. Jis tau spėja šūktelėti prašydamas pagalbos. Vizijoje gali suprasti ką jis sako. Tu gali kapas sustingdyti ar panaudoti kokius kitus kerus, kad jį išgelbėtum. Išgelbėtas žvejas tau papasakotų kaip dar be kerų galima gintis nuo kapų. Galėtų papasakoti, kad kapos bijo inbiero, sezamų, geležies. Dar pasakytų kur yra kapų silpnoji vieta. Viršugalvyje jos turi nuolatos drėgną vietą. Ir jei pavyktų jas išvilioti iš vandens ir išdžiovinti tą vietą kapos prarastų jėgas ir negalėtų nieko padaryti.
Jei nori žvejo gali negelbėti, bet tada vis tiek turėtum kažkaip išsiaiškinti kaip dar kovoti su kapomis. Kaip bandytum aiškinti gali susigalvoti ir aprašyti.

[Morgana Buterfield]

Morgana jautėsi kaip suvažinėta, pervažinėta ir išvažinėta kokių dešimties sukvežimių. Palengva, pasiremdama į sieną (gal kiek dramatizuodama) raudonplaukė sliūkino iki antrosios apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos.
Priežastis jos “puikios” nuotaikos buvo jos geriausė draugė Lisette ir nelabasis Ricardo. Šios klastuolės ir dieviškasis vynelis, praeitą naktį per daug smagiai pasibuvo.
Šūdas, kaip skauda galvą... mintyse suinkštė garbanė. Akimirkai Morganai išlenda prisiminimų nuotrupos, kaip šioji krykštavo, šoko ant lovos, o po to kulversčiais ritosi nuo šios ir trinktelėjo į Lisettės lovos kampą.
Kitą akimirką norvegė sustoja prie lango ir žvilgtelį į po truputį nuo rūko atsiveriantį Hogvartso kiemo vaizdinį. Atsirėmė, giliai atsiduso. Pradėjo mintyti: o gal man neiti į šią pamoką… Bet ne! Negaliu… Kažką su Lisette šnekėjom gi.. Giliai atsidususi ir vis dar dvejodama ji pradėjo leistis laiptais, tuo pačiu metu atsargiai prilietė pakaušio vietą Gumbas!?.. tikrai gerai trinktelėjau vakar, gal net ne vynas kaltas…
Į klasę Morgana atsivilko paskutiniausia iš visų. Atsivilko būtų netgi netinkamas žodis, atšliaužė, atropojo, burtų pagalba buvo atskraidinta.
Atsisėdusi gretimame suole, prie savo bendragėrėjos, apsikeitė trumpu skausmingu, išraudusiu žvilgsniu ir suniurzgusi padėjo galvą ant suolo. Visas suolas paskendo jos plaukuose.
Išklausiusi mokytojo monologo mergina sunkiai pakilo nuo suolo, sunkiai nušliaužė iki raudonplaukio. Įprastai ji pasakytų kokį komentariuką, pajuokauju apie giminystės galimybes, bet šiandien ji tylėjo.
Ir iš tiesų beveik nesiklausė ką pasakojo Auris, buvo šiek tiek snūstelėjusi.
Pačiupusi tamsiai mėlyno stiklo buteliuką ji nukiūtino atgal prie draugužės.
-Klausyk… o ką čia reikia daryti..? Aš buvau užmigusi..- tyliai sumekeno norvegė žvelgdama į neką geriau atrodančia (ir turbūt besijaučiančią) draugę.

Tu pakliūni į olą kartu su Dumbldoru ir Hariu Poteriu tuo metu, kai jie eina pasiimti Voldemorto horokruso. Patenki ten tada, kai Haris bandydamas pagirdyti Dumbldorą suerzina žemesniąsias formas ir yra jų užpuolamas. Žemesniosios formos puola ir tave. Bet jus su Hariu išgelbėja Dumbldoro pasiųsta ugnis. Viskam aprimus gali pasikalbėti su Albu. Jis tau papasakotų kaip gintis nuo žemesniųjų formų.

[Auris Senkleris]

Pamoka prasidėjo ir aišku su Elioto klausimais. Keista turbūt būtų, jeigu jam tokių neiškiltų.
- Įmanoma. Bet ji taip ir nutiktų tai tu lyg atsibustum, tiesiog grįžtum į klasę. Eliksyro poveikis baigtųsi ir viskas. Visai kaip sapne nieko nenutiktų. - Dar ko. Žinoma, kad išties neįmanoma numirti.
Aplamai tai pamoka turėjo būti viena iš ramesnių. Bet aišku visko galėjo su tais vaikais pasitaikyti. Auris per dešimt darbo metų čia jau visko buvo matęs. Ar bent jau manė, kad visko. Apie tai pagalvojus pasidarė taip keista. Ar rimtai jis Hogvarts jau šitiek metų? Kažin ar dar būtų gyvas jei ir toliau užsiimtų su Dolohovais. Kai dėjosi visokie keisti dalykai su Aaronu, kai grįžo žmogus iš praeities, galvoje turėjo Leonardą. Tai visokių minčių ateidavo į galvą apie tai, kas galėjo būti.

[Oliveris Llewellyn]

Klausydamasis Aurio žodžių Oliveris šiurpo vis labiau. Vizijos? Padarai? Ir, maža to, ten įmanoma numirti? Gailiai dirstelėjęs į Eliotą keturiolikmetis nuleido galvą. Kažin ar verta kažką čia daryti. Jis vis tiek nieko nesugebės, per tris sekundes numirs ir taip grįš į klasę. O Auris eilinį kartą įsitikins, koks jis nevykęs.
Vis dėlto negalėjo iš viso neatlikti užduoties. Tėčio draugui tai nepatiktų, be to, jau kitais metais VML. Aurio egzaminas bus pats svarbiausias, tad privalu jau dabar daug mokytis ir stengtis. Bėda ta, kad Oliveris tai ir darė, bet praktikoje panaudoti bet kokį atkeikimą vis tiek sekėsi sunkiai.
- Aš tikrai nevykęs, - liūdnai sumurmėjo berniukas ir atsistojęs priėjo prie Aurio stalo. Čiupo buteliuką ir grįžo į savo vietą. Gal jam bent kartą pasisekė, ir gavo ką nors visiškai paprasto?

Tu nusikeli į miestelį, kuriaame įsikūrusi vampyrų bendruomenė. Esi ten kartu su žmogumi rašančiuknygas apie vampyrus. Vizijoje turi išsiaiškinti kuo vampyrai įpatingi, kas juos veikia, kaip geriausia nuo jų gintis jeigu reikia. Gali kalbėtis su tuo rašytoju arba su pačiais vampyrais.

[Auris Senkleris]

Pamoka ramiai ėjosi ir pasibaigė. Auris išlydėjo mokinius, atsisveikino su jais. Surinko tuščius buteliukus. Susidėjo mokinių parašytus tekstus. Pirma juos peržiūrės, o tada padalins kitiems. Kartais mėgdavo, kad mokiniai darytųsi viena bendrą konspektą. Tik žinoma ne visada visi parašydavo savo dalį tinkamai. Kartais juk vaikai rašydavo nekruopščiai, nedetaliai.
Baigęs tvarkytis Senkleris išėjo iš kabineto. Turėjo langą. Jam reikėjo į biblioteką, tai ten ir nuėjo. Į biblioteką ėjo ne pamokų tikslais. O norėdamas paieškoti ką čia gero reikės duoti paskaityti savo skaitytojų klubeliui. Turėdavo porą usiėmimų. Su nenuoramomis, kuriuos stengėsi pripratinti skaityti duodamas ką įdomaus. Ir kitą, į kurį ėjo vaikai mėgstantys skaityti ir norintys. Būdavo smagu, kai kas nors pereidavo į antrą grupę iš nenuoramų pusės. Tada jausdavosi nuveikęs ką tinkamo.