[Auris Senkleris]

Pamokos tema: Slapūnai


Auris nežinojo kaip yra. Ar jautėsi baisiausiai linksmas, nes mokykloje jie kartu su Nėja, jie kartu. Tai tiesiog skraidino į padanges. Ar visgi jaučiasi labai sunerimęs tiek dėl Aarono, tiek dėl Leonardo būvimo čia. Iš Leo išvis nežinojo ko tikėtis. Ko laukti iš Aarono numanė ir tai neguodė. Ir kada po galais jį paliks tas nusikaltimų pasaulis? Dalykai apie kuriuos tesvajojo džiūgauti dėl Nėjos, mokyti vaikus ir sulaukti dienos, kai jo paties vaikų neslėgs visokios nelaimės.
- Sveikutėliai. - Džiugiai pasisveikino su vaikais. Šiandien Aurio pamoka vyko ne klasėje. O požemiuose. Apie susitikimo vietą jie buvo informuoti rašteliais koledžų lentose. Prefektų buvo paprašyta visus palydėti, kad niekas nepaklystų.
- Na, tai kaip jūsų atostogos? Tikuos gerai praėjo. O šiandien mes truputį patyrinėsimm. - Auris išdalin vaikams požemio žemėlapius, kad būtų aišku kur vaikštinėti ir kur ne. Reikiamus takus ar vietas pažymėjo raudonai.
- Galit susiskirstyti būrelias, galit ir po vieną vaikštinėti kaip jau norit. Mokyklos požemiuose išslapščiau slapūnus. Tai nedideliai elfiukai, turi mažus ragučius ant kaktos, tamsias akis ir labai mėgsta prietemą. Žinoma čia šviečia deglai, taigi bus lengviau juos surasti. - Pasakojo Senkleris. O kalbėdamas dar padalijo mokiniams po netikrą galeoną.
- Jei kartais kam nors manęs prireiks suspauskit jį rankoje ir mintyse pašaukit mane vardu. Aš turiu savo galeoną ir jis susietas su jūsų. Ir jei kam nors manęs prireiks pašaukus galėsiu jame matyti kur jūs esat. - Gyvai aiškino mokiniams.
- Dabar kuo gi tie slapūnai pavojingi? O gi jie šiek tiek giminingi kaukams. Jie gąsdina. Bet ne perimdami jūsų baimės pavidalą, o sukeldami baimės iliuziją galvoje. Mintyse tiesiog kyla panika, baimė, stingdantis siaubas. Ir tai šitaip nutinka tada, jeigu slapūnas paliečia auką. Todėl kol šitai neįvyksta galima nuo jų apsiginti. Jiems iššokus iš už kampo nukreipkite į juos lazdelę ir ištarkite burtažodį Stringliorus. Kerai jiems nebeleis jūsų paliesti. Be to jie būs tarytum nematomu saitu pririšti prie jūsų ir seks paskui kur tik jūs eisite. Surastkite jų kuo daugiau ir atvestkite čia. Atvedus reikės atsisieti. Tam reikalingi kerai stringlioutus. Pamokai pasibaigus pristatysiu juos ten iš kur paėmiau. - Jų būrelį Auris rado uždraustojo miško glūdumoje.
- Po pusvalandžio su sugautais slapūnais rinkitės čia.

Jei mokiniui nepavyks kerai, o taip tikrai gali būti pasišaukite Aurį į pagalbą. Arba jei einate grupele padėti gali kitas mokinys. Jei reikės mano posto parašykite man žinutę.
Bent trys pamokos postai.
Pamoką uždarysiu vasario 1 dieną.

[Eliotas Llewellyn]

Auris atrodė patenkintas, o tai džiugino ir jį baisiausiai mėgstantį Eliotą. Žinoma, išvykos su tėčiu ir jo draugu vasaromis taip nebedžiugino, kaip kad buvo, kai jis buvo mažas. Bet vis tiek šis profesorius buvo pats geriausias. Dabar smalsus keturiolikmetis stovėjo visai arti jo ir laukė komentarų apie pasikeitusią išvaizdą. Eliotas buvo labai įdegęs ir sutvirtėjęs. Nepalyginsi su išblyškusiu ir pernelyg liesu Oliveriu. O kur dar itin šauniai atrodantys violetiniai plaukai. Taigi berniukas laukė pripažinimo ir beveik praleido progą apsidžiaugti. Jeigu jie tyrinės, pamoka bus tiesiog nuostabi.
- Geras, - garsiai sušnibždėjo draugams. - Žinot, man šitie slapūnai patinka. Norėčiau patirti, ką reiškia, kai jie išgąsdina.
Plačiai išsišiepęs paėmė iš Aurio galeoną ir pamojo draugams eiti tolyn. Kiek jie mokysis, neaišku, bet viena daugiau nei akivaizdu: šauniausia Hogvartso ketveriukė laiką praleis puikiai.

[Alasteras Agersonas]

 Alasteras prefektą sekė neatsilikdamas - nenorėjo pasiklysti neseniai pradėjus mokslo metams. Beto šiek tiek prisibijojo tamsos kuri dažniausiai slypėdavo požemiuose. Žinoma galbūt dabar Alasteras bus supratingesnis ir strimgalviais nebėgs iš pamokos. Tik kokio velnio pamoka vyksta požemiuose?
 Alasteras išklausęs užduoties vos nenualpo. Galima bus šauktis pagalbos? Pagalbos? Jos nereikėtų prašyti jei nebūtų pavojinga… Ieškoti slapūnų? Baimė ir iliuzijos galvoje? Alasterą nuolat kankino profesoriaus žodžiai. Juk švilpynukas net neturi grupelės. O kas bus jei jį užpuls? Tuomet tikrai bus nekoks burtininkėlis.
 Staiga Alasteras prisiminė pažadą jaunėlei sesei. Jis turi puikiai mokytis apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose, o grįžęs namo būtinai turės būti gavęs kokį nors pavojingą padarą. Naomę visuomet žavėjo tokie sutvėrimai, o kadangi jos sesuo dvynė viską daro kartu su Naome, Alasteras turės gauti du tokius padarus. Du. Žinoma Alasteras to visai nenorėjo daryti. Bet jis niekad nesulaužydavo pažado.

[Oliveris Llewellyn]

Visą vasarą Oliverį kankino vienas klausimas. Negalėjo tuo patikėti, bet kas ten žino. Su mama ir tėčiu apie tai kalbėti baisu, Hannah irgi nieko apie tai nesakė. Galų gale nutarė bent pabandyti paklausti Aurio. Ir labai norėjo, kad Miriam tą klausimą girdėtų.
Būtent todėl prieš pamoką priėjo prie sesutės ir atsivedė ją į į požemius. Tai, Miriam jau ne maža, be to, jai smagiau su Džeine. Vis dėlto Oliveris kartais norėjo pabūti kartu, nors šiandien tam turėjo priežastį.
Pirmiausia išklausė, ką kalba Auris. Eliotui ši pamoka būtinai patiks, nors Oliveris jautėsi kiek nejaukiai. Bet viskas bus gerai, tėčio draugas neleis, kad nutiktų kas blogo. Ir vis dėlto pirmiausia norėjo užduoti rūpimą klausimą. Sumurmėjęs Miriam palaukti, nes norės eiti kartu, daugumai mokinių pasišalinus prisiartino prie profesoriaus.
- Auri, - neužtikrintai kreipėsi. - Ar tu žinai, kodėl Hannah nedalyvavo vasaros išvykoje?
Atsargiai pažvelgė į Miriam. O ar ji žino, kodėl mažoji sesutė norėjo į tą stovyklą? Žinoma, Oliveris tikrai nežinojo, bet nemaloni nuojauta kuždėjo: Hannah prisibijo vyresnės sesers.

[Miriam Llewellyn]

Kad ir kaip mylėjo Oliverį, per pamokas žymiai smagiau būti su Džeine. Todėl supratusi, kad brolis norės kartu eiti į apsigynimą nuo juodosios magijos, bandė to išvengti. Deja, nepasisekė, ir Miriam slinko jam iš paskos. Nedemonstravo apmaudo, nors jautėsi būtent taip. Džeinė pavasarį sakė, kad planuoja išmokti greičiau pagauti žuvis. Dar neturėjo progos šio klausimo aptarti, o Aurio pamoka būtų puikiai tikusi. Na, bet ką padarysi, apie tai pasikalbės vėliau. O kol kas parodys, kad vis dar yra tyli ir rami mergaitė, kuri sunkiai mokosi. Taip ir buvo, mat net ir užsiimdama su žuvimis, musėmis ar kitais padarais ji netapdavo triukšminga.
Pamoka pasirodė esanti naudinga. Būtų puiku vieną tų padarų pasigauti ir išbandyti. Žinoma, nedarytų to su Hannah. Sesutė pradėjo jos vengti, ir Miriam giliai viduje gailėjosi to, ką padarė. Ji nebuvo pikta mergaitė ir mielai išspręstų problemą su mažąja sesute. Tik kad neįsivaizdavo, kaip tą padaryti.
Oliveris priėjo prie Aurio, o Miriam ramiai jo laukė. Išgirdusi klausimą jau buvo besprunkanti, bet suprato, kad tai tik sukeltų įtarimą. Gali būti, kad tėčio draugas nieko nežino, taigi apsimetė nesusidomėjusi. Tiesą sakant, ir nebuvo labai susidomėjusi, mat tie slapūnai skambėjo žymiai šauniau.

[Auris Senkleris]

Vaikai ėmė galeonus, skirstėsi. Auris svarstė, kad gal reikėtų surinkti pirmakursius ir eiti su jais kartu. Nes tai juk pirma jų pamoka. slapūnai nebuvo jau tokie pavojingi, nes vos juos pamačius galima staigiai panaudoti kerus. Bet jie greiti. Greitai gali išlysti iš tamsios kertės ir išgąsdinti. Vaikai gali nesuskubti su kerų panaudojimu.
- Labas Oliveri. Na. Hannah buvo stovykloje. Išvyko mėnesiui tiesa? - Kokie dvyniai dabar skirtingi. Galvojo. Jau ne vien charakteris, bet ir išvaizda skyrė. Bet Auris nenorėjo to pastebėjimo kažkaip pabrėžti.
O kas dėl Hannah. Jis nežinojo kaip viskas yra. Taip Dafydd papasakojo apie nutikimą su Miriam. Bet kaip viskas yra toliau jis nežinojo. Hannah galėjo šiaip užsimanyti išvykti ilgam laikui. Ji juk turbūt susirado draugių ar draugų mokykloje, yra žingeidi ir mėgsta tyrinėti. Bet visgi. Ji juk ir prisirišusi prie mažųjų broliukų ir sesučių. Tai ar tikrai tiesiog užsimanė išvykti ilgam laikui?
- Ar norėtum man papasakoti ką nors apie Hannah? - Ką daryti su Miriam? Gal visgi sekti paskui ją? Nuo miriam negalima nuleisti akių. Čia faktas.

[Miriam Llewellyn]

Taip, Hannah išvyko mėnesiui, ir temą būtų galima baigti čia. Bent jau taip atrodė Miriam, kurios visai nedžiugino, kad Oliveris ne tik kišasi į jos reikalus, bet dar painioja čia profesorių. Visai nesvarbu, kad Auris yra labai šaunus, šiuo metu jis jų mokytojas. O Hannah iki Hogvartso dar keletas metų.
Atrodė, kad tema išties bus baigta, tad mergaitė pradžiugo. Niekuo to neparodė, o netrukus gavo nusivilti: Auris uždavė visiškai bereikalingą klausimą. Kam kalbėti apie Hannah? Argi Auris su visais mokiniais šneka apie jų jaunesnius brolius ir seseris? Be to, gal tada galima pakalbėti ir apie Ezrą? Jis puikus broliukas.
Žinoma, tai tebuvo svarstymai, bet kad laikas nusukti pokalbį nuo tų pavojingų temų, suprastų ir kvailys. Miriam tokia nebuvo, taigi skubiai priėjo prie Oliverio.
- Mums reikia eiti ieškoti slapūnų. Galime nespėti atlikti užduoties, - tyliai pasakė jam bei paėmusi galeoną čiupo brolį už rankos ir nusitempė jį toliau nuo šiandien nelabai tepatinkančio Aurio.

[Oliveris Llewellyn]

Auris viską žinojo apie Hannah. Na, gal ir ne viską, bet apie tą ilgą stovyklą. Bet ar žino to priežastį? Tai ir buvo pagrindinis Oliverį kankinantis klausimas, tik jis nežinojo, kaip tai įgarsinti. Laimei, Auris tęsė temą, o tai leido spėti, kad bent jau kažką įtaria.
- Norėčiau, - vos girdimai atsakė, bet tada Miriam ėmė raginti pradėti pamokos užduotį. Tai tik padidino įtarimus, ir berniukas graudžiai pažvelgė į tėčio draugą. Ar gali būti, kad ši tyli ir tikrai gera sesutė specialiai skaudino Hannah? Juk ji dar visai maža. Tai gąsdino, bet dabar Oliveris daugiau nieko nesakė. Nusekė paskui Miriam ir ėmė dairytis ieškodamas tų slapūnų.
- Ar pasiruošei lazdelę? - paklausė sesutės ir pakėlęs galvą kažką pamatė palubėje. Kilstelėjo lazdelę ir ištarė: - Lumos.
To užteko, kad paaiškėtų: įsispraudęs į kampą jų išties laukė slapūnas. Atrodė taip, tarsi nesidomėtų dviem pasirodžiusiais mokiniais, bet Oliveris spėjo, kad tai tik tokia taktika.
- Pasiruošusi? Bandome kartu, - pasiūlė sesutei ir kuo užtikrinčiau pabandė: - Stringliorus!

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Tiesą sakant, noro eiti į Aurio pamokas neliko visai. Eion troško nepriklausomybės ir savarankiškumo, o sėdėdamas suole tėčio klasėje jautėsi taip, tarsi viso to netektų. Žinoma, džiaugėsi, kad Auris ir Linėja pagaliau bando kažką daryti. Tai, kad galbūt išties kada nors galės kreiptis į tą moterį “mama”, yra stebuklinga. Bet aštuoniolikmetis vaikinukas visai nebenorėjo būti nuolat prižiūrimas. Jau vasarą viskas sugriuvo, kai ministerijoje sugebėjo susidurti ne su kuo kitu, o su Aurio dėde.
Taigi dabar stovėjo kitiems mokiniams už nugarų ir nelabai klausėsi pamokos temos. Nutarė, kad egzamine šito vis tiek nebus. O jeigu ir bus, tai jis neprisimins. Deja, galeoną pasiimti reikėjo, taigi Eion vilkdamas kojas priėjo prie Aurio ir nieko nepasakęs čiupo monetą. Stengdamasis nesusidurti akimis nuspūdino tolyn ir vėl sustojo prie sienos. Eiti ir ieškoti kažkokių slapūnų? Ne, šiandien tam tikrai ne pats tinkamiausias laikas.

[Auris Senkleris]

Miriam nenorėjo, ji tikrai aiškiai nenorėjo, kad jis su Oliveriu tęstų tą temą.
- Tai puiku, susitikim ir pasikalbėkim po pamokos Oliveri. - O ką daryti su Miriam? Ar Dafydd žino jos neįprastų pomėgių priežastį?
Bet paskui jo mintys kitur nukrypo. Jau į savo daržą. Taip, buvo liūdna, kad Eion taip persimainė po visų tų įvykių. Bet ir skaudu, kad jie nebėra artimi kaip prieš juos. Kodėl taip yra? Eion nenorėjo kalbėtis. O Auris ėmė svarstyti, kad niekada nebuvo ir nėra tinkamas globėjas. O regis dėjo į viską daug darbo ir pastangų. Bet... Kas šitaip viską išvartė? Jo klaidos ar amžinos nelaimės?
Auris dirstelėjo į Eion ramstantį pasienį. Žvilgsnis buvo liūdnas. Taip. Jis žinojo, kad Eion suaugs ir jų bendravimas pasikeis. Bet ne taip. Ne taip, tarytum jis jaustų kažkokį priešiškumą Auriui. Juk jau ir vasarą pasidarė toks atitolęs. Senkleris norėjo išeiti iš mokylos ir kibti į tų sumautų Dolohovų paieškas. Taip galėtų negalvoti apie visą tai.

[Miriam Llewellyn]

Kartais Auris per daug visur kaišioja nosį, ir Miriam pradėjo galvoti, kad gal reikėtų išbandyti kokį smagų eliksyriuką būtent su juo. Taip, pirmosios pamokos metu profesorius Senkleris šiek tiek išgąsdino, bet jeigu pavyks su juo susidraugauti, ji būtinai paklausinės apie skausmą ar kitokius neigiamus jausmus sukeliančius eliksyrus. Tik kaip geriau per jo pamokas elgtis? Klausinėti ar ne? Žinoma, svarbiausia nepavadinti Auriu, ką netyčia padarė Eliotas. Bet ar profesorius Senkleris brolio nemėgsta tik dėl to?
Kad ir kaip ten būtų, visi šie svarstymai liko tik Miriam mintyse. O dabar reikėjo gaudyti slapūną. Tik kodėl būtinai tą daryti su Oliveriu? Su Džeine būtų žymiai geriau. Kaip nors jį paslėptų, o Auriui pasakytų, kad nepasisekė nieko sugauti. Šis brolis pernelyg sąžiningas. Neišsiduodama Miriam tik linktelėjo ir kartu su Oliveriu pabandė:
- Stringliorus.
Nieko neįvyko, ir Miriam spėjo žinanti, kodėl. Pačiai kerai sekdavosi puikiai, priešingai nei Oliveriui. Bet atrodė, kad šį kartą nesėkmė su broliu nesusijusi.
- Manau, reikia bandyti vienam, nes kitaip jis nežinos, su kuo susisieti, - pratarė ir dar kartą pabandė:
- Stringliorus.
Spėjo pačiu laiku, mat slapūnas jau puolė. Patenkinta mergaitė daugiau nieko broliui nesakė ir skubiai grįžo pas Aurį. Ten kiek nenoriai ištarė:
- Stringlioutus.
Savotiškai paleidusi slapūną skubiai atsitraukė nuo tėčio draugo. Visai nenorėjo, kad jis pernelyg domėtųsi bet kuo, kas yra susiję su ja.

[Alasteras Agersonas]

 Alasteras drebėjo taip smarkiai, kad vos nenukrito. Tuomet šiaip ne taip susitvardęs pribėgo prie profesoriaus ir čiupo galeoną. Jį Alasteras laikė kaip brangenybę, nes be jo matyt pražūtų.
 Tuomet supratęs, kad visi jau lenda gilyn į tamsą, Alasteras taip pat mažais žingsniukais nutipeno ten.
 Staiga Alasteras pajuto, kad visas kūnas prašyte prašosi eiti atgal. Tiksliau ne eiti, o kuo greičiau nešti kudašių.
 - Ne ne, - murmėjo Alasteras panosėje, - neeisiu atgal. Aš neesu toks bailys.
 Staiga Alasteras išvydo tai ko šiandien bijojo labiausiai. Jis pamatė slapūną. Slapūną!
 - Aaaaa! - Sušuko Alasteras ir nualpo. Šį kart galvą susitrenkė stipriai mat ant žemės kaip tyčia gulėjo nedidelis akmuo. Galeonas iškrito iš rankos ir nuskriejo kokius tris metrus. Slapūnas net nebuvo palietęs berniuko, tačiau Alasteras bijojo jį sutikti nuo pat pradžių. Žinoma keista, bet Alasteras burtų lazdelę netyčia paliko Švilpynės bendrąjame kambaryje ant sofutės. Tada jis skaitė sesutės parašytą laišką. O tuomet nuėjęs miegoti paliko lazdelę. Šį daikčiuką berniukas nešiodavosi visur ir visada. Tačiau ryte atsikėlęs ir skubėjęs paskui prefektą pamiršo šią brangenybę.
 

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Aišku, visi kiti mokiniai išsiskirstė, ir jie liko dviese. Tiesą sakant, įdomu, ar Auris vers jį atlikti užduotį, ar ne. Na, o jeigu prasidės moralai, kad jis turi ruoštis VSMT, nuo to bus tik blogiau. Reikėjo nebevykti į mokyklą. Galėčiau surasti tuos monstrus ir juos nudėti mintyse kalbėjo su savimi Eion ir neryžtingai pakėlė galvą. Deja, Auris kaip tik tuo metu žiūrėjo į jį, tad teko skubiai nusukti žvilgsnį į šoną. Ne kalbėtis jis čia atėjo, taigi koja už kojos patraukė tolyn. Apsimes, kad ieško tų slapūnų, nors dingus iš tėčio akiračio užgriuvo kaltė. Ne jis kaltas, kad Eion reikia kažko, ko niekas negali suteikti. Turbūt reikėtų pasistengti bent jau per pamokas. Bendrauti kažkodėl labai sunku, todėl jis privalo būti bent jau geresnis mokinys.
Taip save įtikinęs paspartino žingsnį ir su šiokiu tokiu entuziazmu ėmė dairytis reikiamų padarų.

[Deklanas W. Senkleris]

Eliotas - puikus draugas, bet jis turėjo vieną erzinančią savybę. Pernelyg mėgo šitą nosį visur kaišiojantį profesorių Senklerį. Kokio velnio stovėti taip arti jo? Na taip, per vasarą Eliotas gerokai pasikeitė ir dabar atrodė šauniai. Bet jam tikrai nerūpėjo kiekvieno profesoriaus nuomonė, o būtent to jis tikriausiai laukė dabar.
Pats Deklanas profesorių ignoravo. Nenorėjo kalbėti nei apie pabėgimą, nei apie vestuves ar tėvą. Geriausia būtų iš viso neiti į šitas pamokas, bet turint omenyje tai, kad dar labiau norisi neiti į nuodus ir vaistus, situacija tampa pernelyg kebli. Kiek kartų jis prašė tėvo, kad išspirtų šitą iš mokyklos? Arba kad nereikėtų lankyti žiobarotyros? Ne, mielasis tėvelis ne tik neišpildė į reikalavimus panašesnių prašymų, bet dar labiau viską sugadino.
- Einam, - entuziastingai pritarė, kai Eliotas pamojo sekti paskui jį. Ne mokytis Deklanas norėjo, o tiesiog atsidurti toliau nuo Aurio Senklerio.

[Oliveris Llewellyn]

Kerai nepavyko, bet Miriam atrado to priežastį. Žinoma, kad atrado, juk jai burti sekasi kuo puikiausiai. Tiesa, tai, kad ji skubiai nulėkė pargabenti slapūno, šiek tiek slėgė. Atrodė, kad sesutė nenori būti kartu, o to Oliveriui trūko. Jau Eliotas amžinai leidžia laiką su draugais, o jeigu ir Miriam jo vengs, ką teks daryti tada? Taip, gerai sutarė su Leticija, bet berniukui labai reikėjo šeimos narių. Taigi dabar kiek nusiminė ir nelabai tetroško toliau dirbti. Norėjo su kuo nors pasišnekėti, geriausia - su tėčiu. Tik kad tai neįmanoma, tad geriau jau atlikti pamokos užduotį. Visai nereikėjo, kad Auris ant jo supyktų, tuo labiau, kad vylėsi galėsiantis aptarti rūpimus klausimus.
Oliveris ilgokai vaikščiojo po tunelius, bet kai tik pamatydavo kokį slapūną, jis puldavo kitą mokinį. Galbūt pasąmoningai, bet jis taip ir neatsitraukė nuo bendramokslių, tad niekaip negalėjo tinkamai atlikti užduoties. Galų gale priartėjo pamokos pabaiga, ir berniukas visai nusiminęs grįžo į pradinį tašką. Gal Auris pernelyg ir nesupyks, bet ar tikrai norės kalbėti apie Miriam ir Hannah?