[Leonardas Heidbergas]

Gal mesti darbą? Leticija vis tiek nevertėlė, nors šita mintis su kiekviena minute šiurpino vis labiau. Bet jeigu dukters Hogvartse nėra, ką jis čia veikia? Moko vaikigalius transfigūracijos? Taip, žinoma, kurgi ne.
Bet bent jau kol kas Leonardui Heidbergui teko daryti būtent tai. Mokyti. Sėdėdamas prie stalo laukė susirenkant mokinių. Veidas atrodė it iškaltas iš akmens, nors net ir skulptūros turi daugiau emocijų už šį profesorių.
Jaunimėliui susirinkus žvilgsnis nuslydo veidais. Šioje klasėje turėjo būti kažkokia Leticija Mendel. Bet tai tik sutapimas, tuo labiau, kad bent jau sąraše ta pavardė šmėžavo tarp ketvirtakursių. Nieko įdomaus nepastebėjęs Leonardas nepakildamas nuo kėdės prakalbo:
- Ant mano stalo rasite vieną dėžutę su degtukais ir vieną - su kankorėžiais. Mokiniai nuo pirmo iki trečio kurso bando degtukus paversti į adatą, vyresni - kankorėžius į akmenis. Pamokos pabaigoje dėžutes su rezultatais atnešate man. Kartu su dėžute pateikiate ir išsamų abejų kerų aprašymą. Jeigu neprisimenate burtažodžio, nepatingėkite atsiversti vadovėlių.
Profesorius nutilo ir dar kartą šaltai nužvelgė veidus. Tik dabar pastebėjo kažkokią juodaplaukę mokinę ir sustingo. Kol kas nenorėjo spoksoti, bet jos veidas pasirodė netgi labai įtartinas.

Ant mokinių stalų stovi po nedidelę dėžutę kiekvienam. Pamokos pradžioje jos tuščios, ten mokiniai deda adatas arba akmenis. Mažųjų burtažodis: velono (HP serijoje jis nenurodytas), vyresnių - duro. Leo šito nepasakė.
Norint gauti maksimalų įvertinimą mokinys privalo bent jau pradėti darbą (nebūtinai atlikti jį sėkmingai). Burtažodžių aprašo daryti nebūtina, tačiau turite bent užsiminti, kad mokinys rašo.
Ši pamoka yra pirma mokslo metų pamoka. Ir taip, Leo nei pasisveikino, nei prisistatė. Jeigu kas neaišku ar reikia Leo posto, rašykite asmeniškai, bet geriau į Dafydd. Pamoka iki sausio 31 d. Bent trys praktikos postai.

[Leticija Mendel]

Letė dar tikėjosi, kad gal įsivėlė kokia klaida. Bet aišku ne. Ji sėdėjo pačiame galiniame suole kartu su Kaja. Mergina jautėsi siaubingai. Jis čia. Tikrai taip. Tiek kartų laikraščiuose matytas veidas. Tiek kartų  žiūrėjo tam portretui į akis ir mėgino pasirepetuoti kalbą, kurią ketino skelti kada jį susiradusi. Bet tada turėjo būti suaugusi, pati atvykti pas jį, išversti iš koto, kaip dabar Leonardas padarė jai.
Jis atrodė bejausmis. Arba gal šiaip abejingas viskam. Neprisistatė, tik nurodė ką daryti ir tiek. Letė išplėšusi lapelį iš užrašų nygelės parašė raštelį.

Kaja, prašau kai eisi paimk ir man kankorėžį. Ašš negaliu...

Ne, ji nenorėjo artintis prie to stalo. Ir taip buvo per arti. Galvojo gal apsimesti, kad jai labai bloga. Gal taip galėtų išeiti iš pamokos. Bet ne, taip tik atkreiptų jo dėmesį. Letticija užsitraukė ant galvos apsiausto gobtuvą. Gal aišku taip irgi išsiskirs iš visų, gal jis lieps nusiimti. Bet gal ne. Gal išvis nekreips dėmesio. Bet užsidengusi tiesiog norėjo pasislėpti nuo tėvo žvilgsnio.

[Lara Miglapūtė]

 Šiandien transfigūracijos pamoka. Lara nevisai suprato kas ta tranfigūracija, tačiau kaip visuomet pasiskaičius knygoje rado keletą paaiškinimų ir lengvų burtažodžių.
 Laros sumanymas buvo paversti pirštinę į kepurę ir pasitreniravus pelėdą į slibiną. Su pirštine sekėsi neblogai - ji pavirto pirštuota kepure, tačiau toks rezultatas Laros nedžiugino. Taigi ji nusprendė puikiai mokytis transfigūracijos pamokose ir tuomet jau jai pavyks viskas. Bent jau ji taip manė.
 Lara atsisėdo klasės priekyje, kad galėtų viską kuo puikiausiai išgirsti.
Jai visai patiko, kad per pirmają pamoką jau galima mokintis kaip paversti degtuką į adatą. Turėjo būti visai lengva. Tik gaila, kad tai ne pelėda kurią reikėtų paversti į slibiną.