[Linėja Roberts]

Situacijos įvertinimas

Kerėjimo klasė atrodė jaukiai. Linėja ant sienų prikabino paveikslų, kuriuose magai užsiiminėjo burtais. Palubėje sklandė žvakės, kurios kūrė jaukumą.
Klasės gale stūksojo Linėjos stalas. Jis buvo šalia didžiulio lango, nuo kurio sklido šviesa, šiandien pro langą skverbėsi ir saulės spinduliai.
Patalpos viduryje - laisva erdvė. O suolai stovėjo šonuose. Po tris ilgus suolus ir kairėje, ir dešinėje klasės pusėje. Taigi, kerėjimo pamokų metu mokiniai nesėdės po du. Jie sėdės eilėmis ir Linėja šiek tiek jaudinosi, kad tai skatins šurmulį.
- Labas rytas, - pasisveikino. - Kerėjimo pamokų metu reikės susikaupti, tačiau šiandien prašau jūsų jaustis atsipalaidavusiais. Iš karto pabrėžiu, jog tai, kaip dabar pasirodysite, neturės jokios įtakos metiniam vertinimui. Tiesiog noriu žinoti, kaip jums sekasi, - nusišypsojo. - Prieš eidami pas mane stenkitės nesijaudinti, nesiruoškite. Tereikės pademonstruoti porą kerų. Ir, beje, aš esu Linėja Roberts, - pasakė susizgribusi, jog neprisistatė. - Man yra trisdešimt treji metai, aš taip pat mokiausi Hogvartse, Klastūnyno koledže. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, dainuoti ir groti, užsiimti rankdarbiais ir šiuo metu atradau naują hobį - augalus, - pati nusistebėjo, kiek daug visko mėgsta. - Na, žinoma, ir dar man patinka kerėti. O dabar pradėkime! - suplojo rankomis ir pamojo arčiausiai jos sėdinčiam mokiniui.

Mokiniai laukia, kol ateis jų eilė stotis. Atėjus laikui reikia prieiti prie profesorės stalo ir tiesiog pademonstruoti kerus. Įsivaizduokite, kad profesorė kiekvienam mokiniui pasakys, kokius kerus parodyti. 1-3 kurso mokiniai demonstruoja Lumos ir Aquamenti kerus. 4-7 kurso mokiniai demonstruoja Accio ir Reparo kerus.
Aquamenti kerams ant stalo stovi dubuo, kurį reikia pripildyti vandeniu. Accio kerais nuo palangės mokiniai turi atsiskraidinti aplūžusį rėmelį ir jį sutaisyti Reparo kerais.
Jeigu mokiniams niekaip nepavyks atsiskraidinti rėmelio ir jau bus laikas taisyti, įsivaizduokite, jog profesorė padavė rėmelį.
Po kiekvieno mokinio profesorė paruošia darbo vietą iš naujo.
Bent 3 post'ai, pamoka iki sausio 17 dienos. Jeigu norite mano atsakymų, rašykite arba pelėdyne, arba PM.

[Leticija Mendel]

Letė sėdėjo ant suolo šalia Oliverio. Naujoji profesorė pasirodė. Letiscija ir nežinojo kokia tiksliai. Šiek tiek pačiuožusi... Ir ultra draugiška. Kam dabar pasakoti visą biografiją? Atrodė taip keista, kad pamokas vedė ne direktorė, nes ji jas vesdavo visą Leticijos laiką šioje mokykloje.
- Man patinka kerėti. Bus lengva. - Pasakė tyliai ji Oliveriui ir laukė savo eilės. Lulu lakstė ant stalo netoli merginos. O ji pati sėdėjo suole laukdama eilės. Plaukai kaip visada atrodė kiek pasitaršę, krito melsvomis sruogelėmis. Ji vilkėjo mokyklinį juodą apsiaustą, pastaruoju metu tos mantijos visai pradėjo patikti. Ant rankų buvo užsidėjusi po kelias apyrankes iš karoliukų. Jas susivėrė pati. Ir jos buvo labai paprastos, nieko įmantraus.

[Oliveris Llewellyn]

Smagu, kai pamokoje esi su drauge, tačiau tos pamokos turinys visiškai nedžiugino. Nueiti prie profesorės ir prieš visą klasę pademonstruoti kerus? Ji gal juokauja? Tokius dalykus daryti po ištisos vasaros, kurios metu negali kerėti, tiesiog žiauru. Nors profesorė Roberts atrodė draugiška, užduotis Oliverį išgąsdino, tad jis nusprendė naujosios mokytojos nemėgstantis.
- Lengva? - nykiai pakartojo berniukas, kai Leticija pasakė tokį keistą dalyką. Na jau ne, jis čia nieko lengvo nematė, tad nuotaika visai subjuro. Draugei puikiai pasiseks, o jis apsijuoks. Kaip visada. Laimei, turėjo su savimi Aelį. Jis iškišo nosytę iš apsiausto kišenės, o netrukus ranka vikriai užbėgo ant peties. Augintinis visada pataisydavo nuotaiką, nors kas žino, kaip profesorė Roberts reaguos. Žinoma, tai ne koks knisius, bet gal jai vis tiek nepatiks?
- Tikiuosi, ji neskriaus Lulu ir Aelio, - sumurmėjo Leticijai Oliveris. Jau tuoj tuoj jiems teks eiti demonstruoti kerus, tad jis tyliai atsiduso ir pridūrė: - Bet tu eik pirma.

[Eliotas Llewellyn]

Keista, kad profesorės vietoje ne Hogvartso direktorė, o kažkokia nepažįstama moteris. Bet gal ir gerai. Per šias pamokas bus galima pasiausti, ko daryti per profesorės Evenstar užsiėmimus nedrįso net Eliotas Llewellyn. Dabar jis gudriai išsišiepė draugams. Neabejojo, kad bus smagu. Tiesa, naujoji profesorė pasirodė esanti draugiška, tad galima išnaudoti ir tai. Eliotas nepasivarginęs pakelti rankos paklausė:
- O koks buvo pats šauniausias nuotykis, kurį patyrėte Hogvartse?
Atsisuko į Džefą, Maiklą ir Deklaną. Mintyse paskaičiavo: žinojo, kad Auris šiek tiek jaunesnis už tėtį, be to, mokėsi Klastūnyne. Vadinasi, šita profesorė Roberts garantuotai jį pažįsta!
- Kaip manote, gal ir į ją bus galima kreiptis vardu? - tyliai paklausė draugų, bet tada nuotaika subjuro: Eliotas tik dabar suprato, kad profesorės vardas prasideda L raide. Vis dar nepavyko pakeisti nuomonės apie mergaites iš L raidės. Berniukas atsiduso ir išsitraukė burtų lazdelę.
- Man jau pernai pavyko Pralinksminimo kerai, tad ši pamoka bus grynas saldainiukas! - pasigyrė trijulei ir net spirgėdamas iš nekantrumo sulaukti savo eilės varstė žvilgsniu kiekvieną, kuris eidavo išbandyti kerų. Deja, šaunioji ketveriukė sėdėjo gana toli nuo profesorės, tad kol ateis jų eilė, Eliotas turbūt visiškai pražils.

[Deklanas W. Senkleris]

Atėjus į klasę pirma mintis buvo, kad Hogvartso direktorei nuo senatvės smegenys pavažiavo. Kodėl negalima normaliai sėdėti ir mokytis? Tada Deklanas prisiminė tvarkaraštyje matęs kažkokią naują pavardę. Žinoma, kai pastebėjo, kad Aaronas Senkleris tikrai dėsto mokykloje, daugiau nelabai kas rūpėjo, bet kad ties kerėjimu parašyta ne Arwen Evenstar, jis įsidėmėti sugebėjo.
Profesorei Roberts dėstant savo biografiją (kuri Deklano, žinoma, nedomino), viena buvo aišku: ji beveik garantuotai pažįsta jo tėvą. Grifas sunkiai atsiduso ir sugrūdo burtų lazdelę atgal į kuprinę. Tikrai nesistengs per šitas pamokas. Kerėjimas, žinoma, naudingas, bet geriau jau pasipraktikuos po pamokų. Prakeiktas Auris pažįsta tėvą, šita garantuotai irgi. Kas čia darosi? Ar šiemet visas Hogvartsas nusiteikęs jį pakankinti?
- Aš eisiu paskutinis, - pasakė trijulei Deklanas. Stengėsi neišduoti, kokios mintys kankina, bet kažkodėl įtarė, kad Maiklas būtinai pastebės ir leptelės kokią nors nesąmonę.

[Linėja Roberts]

Prasidėjo situacijos įvertinimas. Tuo pačiu Linėja stengėsi ne tik patikrinti vaikus, bet ir įsiminti jų vardus bei pavardes. Kol kas kerėję mokiniai pasirodė vidutiniškai.
Rudaplaukė pastebėjo, kad pora vaikų, sėdinčių šalia vienas kito, turi gyvūnus. Šalia mergaitės ant stalo bėgiojo driežas, o ant berniuko peties tupėjo salamandra. Ji nežinojo, kaip būtų geriausia reaguoti. Auris patarė stengtis būti vaikų drauge, ko norėjo ir pati Linėja.
Tačiau ji žinojo, kad vaikai bando ribas. Be to, per rugsėjo pirmąją apie tai šnekėjosi su Juzefu. Šis patarė būti griežtai, kitaip mokiniai nusiaubs klasę. Na, Linėja tikrai nemanė, kad jie nusiaubs klasę, bet žinojo, jog naujojo kolegos žodžiuose yra šiek tiek tiesos. Prieš vykdama į Hogvartsą skaitėsi literatūros apie tai, kaip dirbti su didele vaikų grupe, nes pati patirties turėjo su pavieniais vaikais, be to, visai kitais reikalais. Ten buvo parašyta, kad reikia derinti švelnumą su griežtumu. Nuo pat pirmojo užsiėmimo nubrėžti ribas.
Galva veikė labai greitai. Regis, vos per kelias sekundes Linėja nusprendė, kaip elgtis. Pirmiausia pagalvojo, kad reikėjo dar prieš pirmąją pamoką pasiruošti kalbą apie tvarką klasėje. Deja, ji apie tai tada nesusimąstė ir šaukštai jau buvo po pietų. Todėl dabar stebės, kaip vaikai elgiasi, ir kitai pamokai paruoš pergamentą, kuriame surašys klasės susitarimus. O dabar reaguos pagal situaciją. Kol gyvūnai mokiniams netrukdo, tol ji nieko nesakys.
Buvo smalsu, kuris iš vaikų yra Deklanas ir kuri - Aurora. Klasėje sėdėjo raudonplaukių, tačiau nei vienas merginai neatrodė tarsi Aarono kopija ar tiesiog panašus į jį.
Linėjai burtais valant grindis nuo vandens, nes viena antrakursė netyčia ant jų gerokai prilaistė, naujoji profesorė išgirdo klausimą. Koks buvo jos šauniausias nuotykis Hogvartse? Auris taip pat patarė būti su mokiniais nuoširdžiai, bet juk ji negalėjo pasakoti nuotykių, kurių metu laužė nemenką skaičių mokyklos taisyklių. Tai, kaip jie tuneliais eidavo į Kiauliasodį, naktį belsdavosi į uždraustąjį mišką ar lipdavo ant mokyklos stogo. Ne, ne... Tokių dalykų ji pasakoti negali, juolab taip prieš visus pačią pirmąją dieną. Galbūt susibendravus su mokiniais ar bandant prie kurio nors prieiti ir teks ką nors paminėti, bet ši situacija ne tokia. Aišku, neketino vaidinti šventosios. Tikriausiai nemaža dalis mokinių yra šmirinėję ten, kur negalima. Ir tada, kada negalima. Bet taip pat ji neketino pasakoti, jog tai buvo šaunu. Nors tikrai buvo.
- Hmm. Tikriausiai netyčinis įsiveržimas į vaiduoklių susirinkimą, - nusišypsojo. - Nesu tikra, ką jie ten sprendė, bet buvo baisiai nepatenkinti, kai juos užtikome. Beje, gražūs plaukai.

[Leticija Mendel]

- Eik tu, gi ji kaip matai draugiškumo įsikunijimas. Nemanau, kad kils bėdų dėl gyvūųnų. - Tylom aiškino draugui.
- Oliveri, rimtai, vieną kartą tiesiog mesk tas nesąmones sau iš galvos. Kodėl tau kas nors turi nepavykti? Moki tu kerėti, bet pats savimi netiki. - Kiek galima save plakti? Tai buvo vienintelė draugo savybė, kurios negalėjo pakęsti. Bent jau vienintelė atrasta. Tiesiog negalėjo suprasti iš kur tiek nuolatinės saviplakos. Ji pakėlė ranką.
- Profesore, minėjote rankdarbius. Ar gaminate papuošalus? - O ką? Gal galėtų ko nors iš jos išmokti. Jei aišku profesorė Roberts sutiktų pamokyti. Ji kažką bandė ir kol kas gavosi paprasčiausi dalykai. Nes Letei amžinai pritrūkdavo kantrybės.
Atėjus laikui nuėjo prie profesorės.
- Accio rėmelį. - Kvietė. Kerai pasisekė iš kokio trečio karto. Bet sutaisyti rėmą pavyko iš pirmojo.
- Žinokit pirmam kurse nekenčiau fakto, kad esu ragana. Bet gal visai ir nieko. - Pasakė ir padėjusi rėmelį ant stalo grįžo atgal.
- Va taip. Ateini, pamatai, nugali. Žinai tą posakį? Kažkokio ten žiobarų karvedžio. Neprisimenu kurio.  Tiesiog gana save smugdyti.

[Ikelas]

  Ikelas atėjo į kerėjimo pamoką. Per vasarą kerėti negalėjo, o ir šiaip šis mokslas jam nesisekė. Kartais rodėsi, kad lazdelė tiesiog nenori bendrabarbiauti. Na, bet kas beliko - reikėjo gi profesorei parodyti, ką moka. O gal tiksliau - ko nemoka, bet visgi pasirinkimo nebuvo.
  Ikelas atsistojo į eilę, o iš jaudulio ėmė net drebėti. Kažkaip jis labai jautriai reaguodavo į kritiką, o kalbėjimas viešai ar rodymas, ką moka, dažniausiai tuo ir pasibaigdavo, todėl tokių pamokų nemėgdavo labiausiai.
  Jis smalsiai žiūrėjo, kaip mokiniai atlikinėjo užduotį. Rodės, daugumai jų tai buvo lengva. Nors Ikelui atrodė, kad net kerai, kuriuos reikėjo išbandyti jaunesniųjų kursų mokiniams, jam tikriausiai nesiseks. Tad jis tirtėdamas stovėjo, žiūrėdamas, kaip po truputį mažėja eilė.

[Lara Miglapūtė]

 Lara šiandien jautėsi puikiai. Tik sužinojusi apie kerėjimo pamoką šiek tiek subjuro. Ji žinojo, kad kerėjimo pamoka svarbu, tačiau šiandien norėjosi lengvesnių pamokų.
 Galiausiai susipratusi, kad pamoka prasidės už kelių minučių, nuskubėjo į klasę. Šioji buvo paprasta, tačiau Laros manymu puikiai tiko kerėjimo pamokoms.
 Atsisėdusi Lara ėmė laukti pamokos pradžios. Po kiek laiko sulaukė.
 Linėjai pasakius užduotį, Lara nerangiai atsistojo ir nupėdino į eilės galą. Tuomet užsigalvojo apie burtus ir netyčia pajuto, kad ranka palietė kažkokį daiktą. Lara visdar galvojo apie burtus ir net nemėgino pasitraukti nuo to daikto. Tuomet tas daiktas atsisuko į ją ir netyčia pastūmė Larą. Vienuolikmetė pajuto, kad slysta ir praradinėja pusiausvyrą. Ji pabandė į žemę atsiremti su galine koja, tačiau jau buvo per vėlu. Ji griuvo tiesiai po berniuko stovinčio priešais ją kojas.
 -Ai…- sudejavo Lara pajutusi skausmą nudiegusį dešinę ranką. Pasirodo ji ėjo ir nepamačiusi atsitrenkė į priešais stovintį Ikelą, o šis atsisukęs su ranka stumtelėjo Larą ir tuomet ši užuot griuvusi sugebėjo užkliūti už Ikelo kojos ir tuomet jau pirmakursė tėškėsi kaip reikiant.
 -Atsargiau, - išgirdo Lara kalbant kitus mokinius pamačiusius ją nugriuvusią.
 Tuomet pagaliau Lara pabandė atsistoti ir pavykus tai padaryti ranką pradėjo skaudėti labiau. Blogiausia buvo tai, kad Lara su ta ranka turėjo parodyti ką sugeba burtuose. O dabar tai gali nepavykti. Jeigu jai apgailėtinai nepavyks ji kaltins Ikelą. Tik Ikelą. Jam bus riesta. Tačiau tik tuomet Lara suprato, kad ji pati ir yra kalta, nes užsigalvojusi nepastebėjo Ikelo stovinčio priešais ją.

[Oliveris Llewellyn]

Na taip, ši profesorė draugiška, bet pamoka vis tiek gąsdino. Oliveris nuleido galvą ir galvojo gal iš viso neiti kerėti. Bet ne. Kas bus, jeigu tada profesorė Roberts sugalvos skirti areštą?
Tik kad kerėti jis nemoka, kad ir ką Leticija sakytų. Tylėdamas laukė, kol draugė nueis atlikti užduoties. Prieš pakildamas pats pademonstruoti kerų atsargiai patalpino Aelį į kišenę.
- Žinai, kartą jis man išdegino visą kišenę, - pasakė grįžusiai Leticijai. Jai, aišku, viskas sekėsi puikiai, o paklaustas, ar žino kažkokį pasakymą, tik papurtė galvą. Reikėjo kažkokiu būdu nesusimauti. Drąsumo dėlei dirstelėjo į Eliotą ir iškėlęs lazdelę pabandė:
- Accio rėmelis.
Kelis kartus nieko neįvyko, bet galiausiai tas daiktas pakilo ir ėmė skristi Oliverio link. Deja, vos berniukas spėjo apsidžiaugti, rėmelis maždaug pusiaukelėje nukrito ant grindų. Tirštai išraudęs iš gėdos Oliveris puolė jo pasiimti ir graudindamasis padėjo ant profesorės stalo.
- Reparo, - tyliai sumurmėjo. Nieko. Pabandė dar kartą, bet bjaurybė ir toliau buvo sulūžęs.
- Aš nemoku, - dar tyliau pasiguodė profesorei Oliveris ir beveik verkdamas grįžo į savo vietą. Išsitraukęs Aelį leido jam lakstyti ant stalo, bet Leticijai nieko nesakė. Buvo pernelyg gėda.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Linėja Hogvartse. Tai siaubingai keista. Ir smagu, ir nejauku. Tėtis Hogvartse. Ta, kurią jis nori vadinti mama, irgi čia. Nei mylima, nei mėgstama sesuo taip pat. Net ir Timotis gyvena mokykloje. Argi gali būti, kad čia yra visi žmonės, kuriuos jis vadina šeima? Be to, jeigu visi trys vyresni tos šeimos nariai kitąmet vis dar dirbs profesoriais, jis bus vienintelis, kuris liks Londone. Ir tai gąsdino.
Kai Linėja (ji turbūt niekada nebus profesorė Roberts) prisistatė, Eion turėjo sutelkti visas pastangas, kad nepradėtų šypsotis. Ji tikrai gera ir tą parodė visiems mokiniams. O ir pamoka - lengvas pasivaikščiojimas. Žinoma, Eion suprato, kad tai tik pati mokslo metų pradžia, kad jau po kokių dviejų savaičių jis nesugebės nieko, ką Linėja užduos. Na, bet šiandien galima parodyti, kad šį bei tą sugeba. Ir visai nesvarbu, kad penktą kursą teko kartoti dukart.
Sulaukęs savo eilės priėjo prie mamos profesorės stalo ir išsitraukęs burtų lazdelę tarstelėjo:
- Accio rėmelis.
Tas klusniai atskrido į ranką. Dabar reikėjo jį sutaisyti ir eiti sau, bet Eion liko stovėti vietoje. Be galo norėjo ką nors pasakyti Linėjai, parodyti besidžiaugiantis jos buvimu Hogvartse. Deja, žodžiai strigo gerklėje, ir vaikinukas nė nepagalvojo gerokai užlaikęs eilę.

[Kaja Adams]

Kaja sėdėjo kiek įmanoma toliau nuo profesorės ir kone drebėjo. Jau buvo praėję nuodai ir vaistai, per kuriuos ji klaikiai susimovė. Kas bus, jei susimaus ir per kerėjimą? Nors ką čia dar svarstyti? Ir taip aišku, kad susimaus. Kerėjimas jai sekasi blogiau nei nuodai ir vaistai.
Profesorė Linėja neatrodė pikta, kaip kad profesorius Aaronas. Ji sakė nesijaudinti. Bet Kaja ne tai, kad jaudinosi. Ji nežmoniškai bijojo. Ar įmanoma, kad ją išmestų iš Hogvartso? Turbūt ne. Bet kad perkeltų atgal į kokį antrą kursą, greičiausiai įmanoma. O gal net į pirmą, nes yra visiška nemokša.
Mintyse ėmė rodytis vaizdiniai, kaip Kaja, didelė ir stora, sėdi tarp pirmakursių grifų. Kaip iš jos visi tyčiojasi, o jai vis tiek neišeina tie kerai, tie eliksyrai, kurie pavyksta mažiukams. Gal aš geriau mesiu tą Hogvartsą, tarė sau mintyse. Nors liko tiek nedaug, bet aš jį mesiu.
Atėjus septintakursės eilei jos širdis daužėsi kaip patrakusi. Ji priėjo prie profesorės stalo.
- A... accio r...rėmelį.
Aišku, kad rėmelis net nesujudėjo. Balsas striginėjo, mokinė buvo visa perbalusi. Kai profesorė pati padėjo rėmelį ant stalo, Kaja pabandė šį sutaisyti. Be šansų. Kad ir kažkiek apsiramino, ištarė burtažodį jau normaliu balsu, šis nesitaisė ir viskas.
Pasidarė nežmoniškai gėda. Norėjosi tapti nematomai. Norėjosi atsidurti namuose. Taip, ji nori namo. Ji nori prie instagramo, prie tiktoko. Gal dabar išvykti? Tiesiog imti ir palikti mokyklą jau šiandien? Bet kaip tada mano sekėjai... Juk profesorius Juzefas man tikrai nepadės, jei aš neatliksiu darbų, kurie bus pavesti man...
Kaja galvojo, kad jau galės eiti atgal. Deja, nutiko kitaip. Jai teko pabandyti ir tuos kerus, kuriuos demonstravo pirmo - trečio kurso mokiniai. Kokia gėda...
- Lumos, - ištarė ji.
Laimei, bent jau pavyko įžiebti burtų lazdelę. Bent jau tiek. Pasidarė vos vos ramiau.
- Aquamenti.
O štai čia jau buvo sudėtingiau. Vanduo iš lazdelės nebėgo. Septyniolikmetė pabandė dar kelis kartus, šiaip ne taip išlašėjo keli lašai.
Ir tada ji kai ką išgirdo. Kikenimą, juoką. Atsigręžusi pamatė, kad bendraamžiai grifai iš jos šaiposi. Tai kas dėsis vakare, kai jie visi bus bendrajame kambaryje? Kai ateis naktis ir teks pėdinti į miegamąjį?
Kaja susilaikė, jos akys ašarų nepritvinko. Bet atgal į suolą šviesiaplaukė negrįžo. Palikusi visus daiktus ji pabėgo iš klasės.

[Eliotas Llewellyn]

Ši profesorė tikrai šauni, ir Eliotas patenkintas atsisuko į draugus.
- Vaiduoklių susirinkimas? Privalome tokiame sudalyvauti! - pareiškė jiems. Deja, eilė beveik netrumpėjo, ir nekantrus berniukas peštelėjo plaukus. Gal jau tikrai žilsta.
- O jūs turbūt turite galybę draugų vaiduoklių! - pareiškė jis. Su paveikslais bendrauti sekėsi puikiai, o štai vaiduokliai kažkodėl buvo žymiai sudėtingesnis uždavinys. - Ar gerai sutariate su Akilanda? - dar paklausė.
Mokiniai ėjo ir bandė kerus, ir pagaliau iki jų liko vos pora. Suprantama, Eliotas eis pats pirmas, taigi vos paskutinis mokinys susimovė rodydamas kerus, keturiolikmetis patenkintas pašoko iš savo vietos. Beveik bėgte atsidūrė prie profesorės ir sušuko:
- Accio rėmelis!
Tik iš antro karto, bet, žinoma, jis klusniai atskrido į ranką. Eliotas išsišiepė ir atsisuko į profesorę.
- Ar jūs kada nors dažėtės plaukus įdomia spalva? - pasmalsavo.

[Linėja Roberts]

Džamilė paklausė Linėjos, ar ji gamina papuošalus. Na, tiksliau ne Džamilė, o jos sesuo. Tačiau panašumas buvo akivaizdus.
- Papuošalų - ne, - atsakė. - Mėgstu gaminti įvairias dekoracijas šventėms. O tau patinka gaminti papuošalus? - akys nukrypo į apyrankes ant Džamilės sesers rankų.
Anksčiau Linėjai patiko panašūs papuošalai, taip pat papuošalai su visokiomis kaukolėmis ir panašiai. Netyčia ji suprunkštė pati sau pagalvojusi apie tai, kaip Auris jai padovanoja grandinėlę su kokia nors, tarkim, medine pabaisa. Aišku, ji dovaną priimtų, bet būtų juokinga ir moteris tokios nenešiotų.
Paauglystės laikai jau praėjo ir nors jai gražu pasižiūrėti į pankišką stilių, pati ji nebeturėjo noro taip atrodyti. Dabar jai daug mielesni širdžiai atrodė sidabriniai ar auksiniai, į akį nekrentantys papuošalai.
- Tikrai visai nieko, - pritarė Leticijai dėl buvimo ragana.
Miela mergaitė, pamanė.
Kai kurie mokiniai ėmė stotis į eilę.
- Stotis į eilę nereikia, - nusišypsodama mokiniams pasakė Linėja. - Grįžkite į savo vietas, atėjus jūsų laikui tiesiog prieikite prie manęs.
Netrukus viena mergaitė nugriuvo, tačiau Linėja to nematė. Ta mergaitė buvo eilės gale ir tuo metu profesorė turėjo užsiėmimą. Gesino rėmelį, nes vienas ketvirtakursis švilpis jį padegė vietoj to, jog sutaisytų.
Oliveris Llewellyn, violetine spalva plaukus nusidažiusio berniuko dvynys, kuris sėdėjo su Leticija ir turėjo salamandrą, pasirodė esantis visai kitoks nei jo brolis. Nepaprastai jautrus. Mokosi jau ketvirtame kurse, tačiau susigraudino.
Linėja pasižymėjo, kad su šiuo berniuku reikės dirbti, tačiau tikriausiai ne dėl kerėjimo. Manė, kad su kerėjimu bus viskas gerai, nes rėmelis skrido, o juk Arwen Evenstar užrašuose buvo parašyta, jog mokslo metų pabaigoje su trečiakursiais jie tik šiek tiek palietė šaukiamųjų kerų temą. Praėjo visa vasara, lazdelė berniuko klausė. Tad moteriai atrodė, jog bėda čia bus kitur. Tikriausiai Oliverio baimėse, galbūt nepasitikėjime savimi. Iš vieno karto pasakyti sunku.
- Viskas gerai, rėmelis pradėjo skristi, - mirktelėjo mokiniui.
Po to atėjo Eion eilė. Rudaplaukė šyptelėjo vaikinukui. Buvo smagu jį matyti. Eion be problemų atsiskraidino rėmelį.
- Na, bandysi taisyti? Beje, ir kaip man sekasi profesoriauti? - antro klausimo paklausė labai tyliai, dabar jau visai išsišiepė.
Tačiau kai bandė kerėti Kaja Adams, Linėja nebuvo išsišiepusi. Tiesa, ji padrąsinamai šyptelėjo mokinei, stengėsi nesukelti jai įtampos, tačiau septintakursei siaubingai nesisekė. Ji akivaizdžiai labai bijojo, buvo išbalusi.
Matydama, kad kerai tikrai nepavyks, Linėja jos paprašė įžiebti lazdelę ir išburti vandenį. Lazdelę grifė įžiebė, bet vandens išspaudė vos kelis lašus. Linėja jau žiojosi sakyti, kad nieko tokio, visiems būna, kad tikriausiai Kaja labai jaudinasi, bet nespėjo. Mokinė išbėgo iš klasės ir tikriausiai todėl, jog grifų būrelis ėmė juoktis ir dabar jau buvo belindąs prie bendrakoledžės daiktų.
- Stop, - griežtai tarė Linėja ir atsistojo.
Štai, tikriausiai tai momentas, kai metas pasirodyti ne tik draugiškumui, bet ir griežtumui. Ji privalo stabdyti patyčias čia ir dabar. Būtina reaguoti. Tikriausiai ši užduotis bus paprastesnė nei vėliau susidraugauti su tais, kurie tyčiojasi. O susidraugauti Linėja norėjo, nes tik einant draugystės keliu įmanoma keisti mokinių elgesį.
Ji atsiskraidino Kajos daiktus pas save.
- Kiekvienam mokiniui gali nepasisekti. Vis dėlto kerima prieš naują profesorę ir kitus mokinius. Jūsų, - parodė į būrelį, - paprašysiu pasilikti po pamokos. Šį kartą taškų neatimsiu, bet jeigu kažkas panašaus nutiks dar kartą, deja, neteksite jų.
Atrodė, kad grifai baisiausiai nustebo. Taip, tikriausiai spėjo pamanyti, kad Linėjos pamokose galės daryti, ką nori. Tačiau jie neėmė šakotis. Kas susižvalgė, kas susiraukė, kas pavartė akis.
Pamoka ėjo toliau, o Linėja pasižymėjo ir Kają Adams. Jeigu dirbant su Oliveriu labiau reikės koncentruotis į savivertę, tai su Kaja Adams ir su ja, ir su kerais. Kaip septinto kurso mokinei gali nepavykti išburti vandens?
Oliverio dvyniui pasakius apie draugus vaiduoklius, Linėja nusijuokė.
- Galybės gal ir nėra, bet šiaip labiausiai sutardavau su grifų vaiduokliu. Tikrai draugiškas. Na, o Akilanda, žinai, jis geras signalas. Jei jau sugalvojai ką nors iškrėsti, Akilanda sukels triukšmą ir būtinai tave išduos, - žaismingai kilstelėjo antakius.
Eliotui pasisekė daug labiau negu Oliveriui. Linėja galvojo, kad ir taisymo kerai jam puikiai pavyks.
- Aš ne. Bet dabar esu nusidažiusi plaukus, šiaip jie itin tamsūs. O kaip tu sugalvojai nusidažyti juos violetine spalva? Ar iki tol su broliu jus maišydavo?

[Leticija Mendel]

- Nelabai. Dažniausiai viską sugadinu, supainioju virveles ar siūliukus ant kurių veriu. - Gaila. Bet ką padarysi. Ne Letei tas užsiėmimas ir gana.
- Oho. Gal ir nekeista, visgi čia ūgniapūtė salamandra. Tik įdomu kodėl jis taip padarė. Ir svarbiausia aišku, kad tavęs nesužeidė ugnimi.
O paskui sėdėjo ant suolo ir žiūrėjo kaip einasi Oliveriui. Nudžiugo matydama kaip rėmelis skrieja pas jį. Bet jis nukrito nepasiekęs tikslo. Ir kai Oliveris baigė atrodė baisiausiai nusiminęs.
- Oliveri, mes juk mažai mokėmės šiuos kerus O ir šiaip jis gi skrido pas tave. - Galvojo ką čia dar prasmingo pasakyti. Bemąstant Kaja išlėkė iš klasės. Letė pagalvojo, kad jei vakare kils kokių nesąmonių įsikiš. Tikrai įsikiš.
- Nereikia nusiminti dėl to, kad nepavyko. Jau geriau susikoncentruotum į tai, kad pirma tau sekėsi. Reikia pagalvoti kodėl rėmelis nukrito. Gal išsiblaškei, kažką pagalvojai ar dar kas. O jau kai jis nukrito tai aišku,kad tau nepasisekė sutaisyti, nes iškart baisiai susijaudinai.