[Juzefas Levinsas]

Paštomatai

- Praeitą savaitę kalbėjom apie paštą. O šią kalbėsim apie paštomatus. Paštomatai žiobarų pasaulyje šiuo metu išgyvena aukso laikus. Paštomatas tai yra statinys, - plikis pamojo ranka į sieną.
Prie jos atsirado nemažo dydžio paštomatas.
- Štai toks, - tęsė kalbą. - Čia žiobarai deda siuntas, kurias paskui paima kurjeriai. Tada jie krauna siuntas į sunkvežimį ir pristato į kitą paštomatą, tarkim, kitame mieste, iš kurio jau siuntą atsiima gavėjas, - pasakojo. - Yra žingsniai, kaip tai padaryti, bet aš jums jų nepasakosiu, nes šiandien jūs patys pabandysit įdėti siuntą į paštomatą! - sušuko. - Paštomatas yra gerai, nes kurjeris daug siuntų gali pristatyti į vieną ir tą pačią vietą, o gavėjas atsiimti siuntą bet kuriuo jam patogiu metu. Bet paštomatai turi ir minusų, nes nutinka taip, jog paštomate nėra laisvos vietos ir siuntėjas negali į jį įdėti siuntinio. Dar blogiau, kai siuntos negali įdėti kurjeris. Žiobaras žino, mato internetu, kad jo siunta jau mieste, buvo prie paštomato, bet dabar praleis naktį sunkvežimyje, nes nėra vietos jo įdėt.
Juzefui kažkodėl pasidarė juokinga, jis pats sau ėmė juoktis. Tada surimtėjo ir tarė:
- Nagi, stojam į eilę ir bandom patalpint po dėžutę!

Kiekvienas mokinys yra gavęs dėžutę, kurią turi įdėti į paštomatą. Taip pat banko kortelę (vaikai yra apie jas mokęsi) ir lapelį su duomenimis, kuriuos turės suvesti: telefono numeriai, el. pašto adresai, terminalas, kurį turi pasirinkti siunčiant.
Video, kuriuo vadovausimės, gali būti pasenęs, tačiau mes įsivaizduosime, kad ne ir nesvarbu, kad čia Lietuvos pašto paštomatas. Nesu tikra, kokie paštomatai egizstuoja užsienyje. Tiesiog vadovaujamės šiuo video.
Jūsų užduotis yra aprašyti, kaip jūsų mokiniui sekėsi paruošti dėžę siuntimui. Nebūtina aprašyti kiekvieno žingsnio, nereikia rašyti duomenų, tiesiog įsivaizduokite, kad juos vedate. Svarbiausia - neveskite savo tikrų duomenų!!!
Mokinys, aišku, nežiūri jokio video. Jis vadovaujasi paštomate nurodomomis instrukcijomis.
Laisvė jūsų fantazijai. Pamoka iki lapkričio 29 dienos, bent trys post'ai.

[Oskaras Tolbergas]

  Oskaras sėdėjo žiobarotyros pamokoje ir žiovavo. Jam beprotiškai trūko miego. Jis nežinojo, kiek tiksliai pramiegojo šiąnakt, tačiau tikrai mažiau nei tris valandas, kadangi Hera ir Hekatė paliko jį ramybėje tik paryčiais, kai pradėjo kilti saulė. Marso sakalė ir audrapaukštė paeiliui baladojosi į Varno Nago bokšto langą, vienai buvo akivaizdus dėmesio trūkumas, kita tampė šeimininkui tai pelę, tai varlę tai dar kažkokį smulkų gyvūną vietoj to, kad ramiai pati juos suvalgytų palikdavo ant palangės. Kasryt berniokui tekdavo pasinaudoti turimomis žiobariškomis guminėmis pirštinėmis ir nunešti vargšus gyvūnėlius į lauką. Kažkas jam rekomendavo nekvaršinti sau galvos ir tiesiog pasinaudoti Evanesco burtažodžiu. Deja, varnanagis nebuvo gabus kerėtojas. Jam sunkiai sekėsi kerai, kuriuos mokosi ketvirtakursiai, kad ir tie patys šaukiamieji kerai. Jam kur kas geriau sekėsi nuodų ir vaistų klasėje.
  Gaila, šį kartą Oskaras sėdėjo žiobarotyros klasėje. Užaugęs žiobarų pasaulyje berniukas laikė šią pamoką didžiausia nesąmone, ypač kai dalyką vedė ne kitas žiobarų kilmės burtininkas, o grynakraujis burtininkas. Paauglys prilygino tai žuvies bandymui įlipti į medį. Kur kas geriau, jo nuomone, būtų pravesti daugiau kerėjimo pamokų tiems, kas neturi gabumų kerėjimui ir daugiau nuodų ir vaistų pamokų tiems, kas neturi gabumų eliksyrų menui. Gaila, švietimo sistema šioje mokykloje laiko visus dalykus vienodai svarbiais, nepriklausomai nuo to ką geba ar ko negeba mokinys. Juk skirtingai, nei žiobariškose mokyklose, čia nėra korepetitorių, kurie galėtų po pamokų iš naujo paaiškinti medžiagą, pamokyti kerėti ar virti eliksyrus. Berniukas jau buvo tvirtai nusprendęs, kad sies savo karjera su žiobariškiausiu amatu magijos pasaulyje. Galbūt taps prekybininku, arba magijos istoriku, ar net menininku. Jis nuo mažens turėjo pašaukimą menui, nuo dešimties rašė savo dainas. Tiesa, tie juodraščiai turbūt seniausiai sudeginti, nes ką gero gali parašyti dešimtmetis vaikas?
  Išklausius profesoriaus Levinso, šešiolikmetis atsiduso. Ši tema buvo aktuali tik tiems, kas nematė žiobariškos kasdienybės. Jam pačiam jau yra tekę siųsti paštomatu siuntas, iš Olderšoto į kitus Anglijos miestus. Kai jie atsikraustė į Olderšotą, pas tolimą tėvo giminaitę, Oskaro mama važinėjo po visą Angliją ieškodama darbo, tuo metu ir tekdavo jai išsiųsti tai vieną tai kitą kostiumą, kol tėvas dirbdavo prie kompiuterio nuo ryto iki vakaro užsidaręs kambaryje, paverstame kabinetu. Apžiūrėjęs rankose laikomą dėžutę, varnanagis tingiai stojo į eilės galą, leisdamas kitiems pasižaisti su paštomatu pirmiau. Gal kažkuris iš jų sugadins šitą daiktą ir pamoka taps įdomesnė? pamintijo šviesiaplaukis, tačiau pats nieku gyvu nesiryžtų to padaryti. Jis ir taip vos nebuvo išvarytas iš Ilvermonio kai netyčia praktikuodamas kerus padegė berniukų miegamajame užuolaidas… Pasisekė, kad greitai sureagavę vyresni mokiniai užgęsino gaisrą, kitaip vargu ar kas būtų likę iš kambario, kur tiek daug degių medžiagų.

[Oliveris Llewellyn]

Išgirdęs šios dienos pamokos temą Oliveris tyliai atsiduso. Paštas nebuvo labai įdomu, o, regis, šiandien kalbės apie kažką panašaus. Bet, žinoma, šis berniukas nebuvo iš tų, kurie per pamokas nieko neveikia, tad nusiteikė atlikti pamokos užduotį. Ji, tiesa, pasirodė ne tokia jau ir bloga. Naudotis paštomatu niekada neteko, tad galbūt išmoks ką nors naujo.
Eilėje atsidūrė priešais Liną. Su ja kažkada mokėsi, bet jau kurį laiką bendrauti neteko. Nagi, pasakyk ką nors! Nustok būti toks nuoboda! skatino save, bet ilgokai nieko nesakė. Tik pasiėmęs dėžę, kurią turės supakuoti, galiausiai įsidrąsino atsisukti į bendramokslę.
- Ar tau yra tekę naudotis paštomatais? - paklausė, nors juste juto, kad klausimas yra pats nuobodžiausias pasaulyje. Ką gi, taip jau yra. Jis išties yra pats nuobodžiausias žmogus Žemėje.

[Lina Catamans]

Išgirdusi temą Lina nusižiovavo. Paštas? Vėėėėėėl??? Ar dar negana buvo? Negi profesorius nori, kad baigę galėtume iškart dirbti po priedanga kaip profesionalūs kurjeriai ar ką? Pamanė mergaitė piktokai. Ją, kaip nemagiško auginimo, jau pradėjo stiprokai nervinti tai, kad turėjo lankyti žiobatyrą. Juk buvo daug įdomesnių dalykų, ką ji būtų galėjusi veikti vietoj to, kad mokytųsi visko, ką ir taip žino.
Na, bet šiandien jai nusišypsojo laimė. Pasirodo šioto iš žiobarų pasaulio ji visgi nemokėjo. Tema buvo siuntų įdėjimas. O tai buvo jai nauja. Aišku, atsiminėjusi buvo, bet siuntusi ne. Todėl ji pasiemė dėžutę, kurią turėjo patalpinti toje magiškoje paštomato versijoje ir ėmė laukti savo eilės. Šį kartą jau visai smalsiai, susidomėjusi labiau negu įprasta žiobatyra. Nuotaiką dar labiau pataisė jai adresuotas klausimas. Apsidžiaugusi, kad pamoką dar paįvairins netikėta proga paplepėti, ji atsisuko į klaususįjį. Truputį nustebo jį atpažinusi. Nesitikėjo, kad toks drovus berniukas, būtų išdrįsęs užkalbinti ką nors. Todėl atsakė šypsena, tikėdamasi, kad tai padrąsins.
- Labas, Oliveri. Taip naudotis yra tekę. Kažkada buvau atsiimti siuntą. Bet niekada neteko įdėti jos ir išsiųsti. Tai va, nors kažko naujo išmoksiu čia. O tau?
Paklausė nelabai žinodama ar iš mandagumo ar realios galimybės. Ji nedaug žinojo apie berniuko šeimą.

[Oliveris Llewellyn]

Ar vyresnė bendramokslė iš viso kreips į jį dėmesį? Oliveris jau pasigailėjo šnekėjęs, bet buvo per vėlu. Žinojo, kad egzistuoja toks dalykas kaip laiko atsuktuvai, bet kažin ar kas nors leistų jam tokiu pasinaudoti.
Vis dėlto pasirodė, kad Lina apsidžiaugė dėl to klausimo. O galbūt tiesiog stengėsi būti mandagi ir draugiška. Šiaip ar taip, ji nepradėjo tyčiotis ir šaipytis. Be to, dar nėra siuntusi siuntos, tad gal jai įdomu?
Oliveris kurį laiką neatsakė. Baigė klijuoti lipnią juostą, o dabar jau buvo visai prie to keisto daikto, kuriame ir reikės patalpinti dėžutę.
- Mes nesinaudojame žiobarišku paštu, todėl niekada nesinaudojau šituo daiktu, - atsakė karštligiškai galvodamas, kaip galėtų tęsti pokalbį. Jeigu jau kažką pasakė, turbūt būtų kvaila tiesiog nueiti. Galų gale paklausė: - Kaip galvoji, ar lengviau išsiųsti, ar pasiimti?
Matė, kaip priešais jį stovintis pirmakursis užtikrintai veda reikiamus duomenis. Ko gero, jis kilęs iš žiobariškos šeimos. Nors, žinoma, galbūt tiesiog daug mokosi. Oliveris ir pats toks buvo pirmame kurse.
- Per daug čia tų visokių mygtukų ir duomenų, - liūdnai pasakė, kai mažiukas uždarė dureles ir užleido paštomatą.

[Lina Catamans]

Lina pastebėjo, kad berniukas jaučiasi kiek nepatogiai su ja kalbėdamas. Tai buvo truputį liūdna, nes juk tai nebuvo pirmas jų pokalbis. Bet ji suprato, kad tokiam droviam, kaip Oliveriui ir antro nepakaks. Jis buvo, net už ją drovesnis. O tai jai daug sakė.
Bet visgi klastuolis klastuolis išdrįso jai atsakyti ir ji pasidžiaugė galinti tęsti pokalbį.
- Aišku. Mano šeima kaip tik neburtininkai, bet kažkaip ir nesiunčiam. Net nežinau kodėl. Gal tiesiog užtenka perduot ar užvežti,- kalbėdama ji taip pat paruošė siuntinį siuntimui.- Manau atsiimti. Nes ten tiesiog paspaudi, kad nori atsiimti siuntą ir suvedi kodą į tą patį ekranėlį. O čia kaip matau dar reiks kažką klijuoti ir mokėti. Ir gal dar kažką daryti. Tai tikrai komplikuočiau.
Kol jie kalbėjo kitas mokinys "išsiuntė" savo siuntinį ir atėjo Oliverio eilė. Išgirdusi jo žodžius ir pati viską apžiūrėjusi ji kiek sutriko. Iš tikro atrodė truput lengviau stebint.
- Na nieko. Tiesiog pabandom. Gal kažkaip įdėsim tuos savo siuntinius. Juk yra kažkokios instrukcijos čia. Gal kažką paaiškins. Tiesiog pabandyk.
Pasakė drąsinamai. Tikėjosi, kad taip ir suveiks, o nenuskambės kaip gana nejautrus ignoravimas. Bet ji galėjo tik viltis.

[Oliveris Llewellyn]

Oliveriui nebuvo skirtumo, ar mokinys iš žiobariškos šeimos, ar ne. Su žiobarų kilmės mokiniais kalbėti turbūt netgi įdomiau. Jiems viskas buvo nauja, o štai pats su Eliotu Hogvartso laukė nuo pat mažumės. Žinoma, ypač brolis, mat pačiam Oliveriui kartais pasidarydavo tiesiog baisu.
- Būtų įdomu, jeigu pelėdos mokėtų paimti siuntinius iš paštomato, - pasvarstė jis. O tada jau reikėjo susikaupti ir pabandyti išsiųsti dėžutę. Pirmiausia reikėjo įvesti gavėjo ir savo duomenis. Kaip ir nesudėtinga, bet mygtukai spaudėsi keistai sunkiai. Kelis kartus praleidęs raidę gerokai susijaudino.
- Kaip manai, ar profesorius nuims balų už tai, kad parašiau su klaidomis? - paklausė Linos. Išties patvirtino gavėjo vardą ir tik tada pastebėjo praleidęs w raidę. Tyliai atsiduso. Ir vėl susimovė... Vis dėlto galiausiai suvedė duomenis (kelis kartus tikrino telefono numerį, bet jį, regis, suvedė teisingai) ir pasiryžo sumokėti. Žinoma, čia jokių pinigų neiššvaistys, bet vis tiek buvo gerokai baisu. Pavyko atsispausdinti lipduką. Atsargiai užklijavo jį ant dėžutė, bet vis tiek viskas atrodė kreivai šleivai.
- Niekas nenorėtų gauti tokio siuntinio, - liūdnai pasakė parodęs Linai ne itin išvaizdžią dėžę. Niūriai įdėjo ją į vieną į paštomato skyrelių ir uždarė dureles.
- Gali tu. Tikrai geriau padarysi nei aš, - nykiai pasakė.

[Deklanas W. Senkleris]

Ir dar viena absurdiška žiobarotyros pamoka. Deklanas nė nesiruošė pakuoti idiotiškos dėžės. Ir jau tikrai nesinaudos žiobarišku daiktu. Kad juos reikia išmanyti, gal dar ir galima sutikti (nors grifas neketino to daryti). Bet kam jam naudotis prietaisu, kurio daugiau gyvenime neregės?! Regis, profesoriui Levinsui smegenys visai išsilydė. Nors kaži ar jis tokias turėjo. Jeigu turėtų, tikrai nedėstytų tokio nesąmoningo dalyko.
Anksčiau pabandęs užkalbinti tą Eliotą daug sėkmės nesulaukė, bet nutarė, kad reikia mėginti dar kartą. Verkiant reikėjo draugų - kaip kitaip atkeršysi kvailiui Rafaeliui, kuris ką tik pabaigė pakuoti siuntą? Žiobaras su panieka pagalvojo Deklanas ir priėjo prie "šauniosios trijulės". Na, jie nebuvo šaunesni už būsimąjį St. Just miestelio valdytoją, bet vis tiek visai domino.
- Kaip manot, kas būtų, jeigu žmogus išsiųstų, pavyzdžiui, katę? - paklausė trijulės Deklanas. Vylėsi, kad tai tinkamas klausimas bent kiek jiems sudominti. Kadangi paprastai bendraudavo pasipūtusiu tonu, niekada nepagalvojo, kad užkalbinti kitą gali būti keistai sudėtinga.

[Eliotas Llewellyn]

Pašto tema nebuvo įdomi, bet šiandien viskas kitaip. Kažką išsiųsti per paštomatą atrodė įdomu, nors Džefas aiškiai nuobodžiavo. Eliotas jį suprato. Draugas buvo iš žiobariškos šeimos, tad jam šita pamoka tikrai ne itin įdomi. Ką gi, vadinasi, reikia nuotykių.
- Reikia supakuoti ką nors, ko profeorius Levinsas nesitikės, - tyliai sumurmėjo ir galiausiai išsirinko vadovėlį. Kikendamas įkišo jį į dėžę ir ėmė neskubiai klijuoti. Abejojo, kad pavyks iš pamokos ištrūkti anksčiau, tad skubintis paprasčiausiai nėra prasmės.
Prie jų ir vėl priėjo Deklanas. Eliotas neturėjo aiškios nuomonės apie tą mokinį, bet jeigu jau ne pirmą kartą bando bendrauti, kodėl netapus draugais? Eliotas mielai draugautų su visais, tuo labiau, kad šį kartą klausimas sužavėjo.
- Geras! - pernelyg garsiai šūktelėjo jis. Dabar būtinai norėjo pabandyti išsiųsti gyvūną. - Vadovėlis net ir tam nenaudingas, - prunkšdamas pareiškė draugams. Tik ar kas nors šiandien į pamoką atsinešė augintinį? Žinojo, kad Oliveris tai kartais daro, bet brolio taip neskriaus. Pats Žaibo niekada nesivesdavo, be to, nė už ką nepakuotų savo šuns.
- Reikia kokio nors gyvūno, - pranešė Džefui, Maiklui ir Deklanui. Draugiškai nusišypsojo pastarajam. Toks klausimas tarsi bylojo, kad iš trijulės jie ką tik tapo ketveriuke.

[Deklanas W. Senkleris]

Eliotas aiškiai susidomėjo, o tai pradžiugino. Po to, kai į Hogvartsą atvyko Rora, Deklanas suprato esantis vienišas, o Rafaelis vis labiau erzino. O jeigu susidraugaus su šitais berniukais, viskas pasidarys žymiai geriau.
- Bet dabar neišsiųsime, - visa laimė. Nė už ką nesinaudočiau tikru žiobarišku daiktu. - Bet nustebinti profesorių Levinsą vis tiek galima. Kaip manai, ar jis vėliau tas dėžes išims?
Eliotas tikrai norėjo taip ir padaryti, ir Deklanas išsišiepė. Parodys nelabai protingam plikiui, kad jam tikrai reikėjo pasirinkti normalesnį dalyką. O šitą nesąmonę tegul dėsto Auris Senkleris.
- Ne, geriau tą daryti ne čia, - dar pasakė, nors klausimas, tiesą sakant, tikrai buvo įdomus. Bet jis neketino domėtis žiobariškais dalykais. - Geriau susiraskime kokią varlę ar panašų gyvūną prie ežero ir nusiųskime kam nors iš profesorių. Pavyzdžiui, Levinsui. Arba Senkleriui.
Dabar reikėjo apsimesti, kad labai rimtai dirba, tad paėmė artimiausią dėžę ir nesiteikęs jos užklijuoti atsistojo į eilę. Tiesa, praleido trijulę priešais save - jiems tikrai seksis geriau, tad pažiūrės, ką jie daro, ir tada pabandys pakartoti. Galbūt, mat žiobarotyra yra pernelyg absurdiškas dalykas, kad jis stengtųsi.

[Eliotas Llewellyn]

Taip, Deklanas teisus. Šis paštomatas netikras, ir Eliotą apėmė nusivylimas. Susiraukęs berniukas visai nebenorėjo dirbti, o Deklanui atsakė:
- Nemanau, kad išims. Tikriausiai viską pradangins, ir tiek.
Tai skambėjo labai jau neįdomiai, bet turbūt viskas bus būtent taip. Eliotas susiraukė. Mėgo magiją, bet kartais ji viską pernelyg supaprastindavo.
- Profesoriau! - staiga šūktelėjo berniukas, susiprotėjęs, kad tą gerą klausimą galima užduoti žmogui, kuris viską žino. Na, bent jau apie žiobarus ir paštomatus, mat visa žinančių žmonių nėra, kaip kad Eliotas aiškindavo Oliveriui. Net tėtis su mama žino ne viską. - Profesoriau, ar yra buvę, kad kas nors bando siųsti gyvūną? Pavyzdžiui, katę ar šunį. Kaip jie išgyvena tokią kelionę?
Vos spėjo paklausti, Deklanas pasiūlė dar geresnę idėją. Jau pasigailėjo klausęs - kad ir kam siųs tokia dovanėlę, turbūt supras, kad tai jų darbas. Bet pokštas skambėjo pernelyg šauniai, kad Eliotas atsisakytų. Šitas Deklanas jam patiko vis labiau. Kaip gali būti, kad iki šiol nesusidraugavo?
- Ne, Auriui nesiųskime, - papurtė galvą jis. - Bet profesoriui Levinsui būtinai nusiųsime! Galime nueiti prie ežero iš karto po pamokos.
Entuziastingai nusiteikęs (žinoma, ne pamokos užduoties klausimu) atsistojo į eilę, o Džefui nesunkiai "išsiuntus" dėžę ėmė spaudyti mygtukus. Nebuvo labai įdomu, bet per profesoriaus Levinso pamokas Eliotas kartais stengdavosi. Kartais.

[Juzefas Levinsas]

Pamoka ėjosi gerai. Mokiniai elgėsi stebėtinai ramiai. Nors daugelis ir kalbėjosi, bet nesąmonių nedarė. Be to, Juzefas girdėjo, jog nemaža dalis vaikų šnekasi būtent apie paštą ir paštomatus.
Tiesa, pats plikis darbo sau prisidarė gana daug. Mat nemažai mokinių jį kvietėsi prie ekrano, nebuvo tikri, ar gerai veda duomenis, ar teisingai bando susimokėti banko kortele. Tačiau buvo smagu padėti vaikams, atsakinėti į jų klausimus.
Levinsą šūktelėjo vienas mėgiamiausių mokinių - Eliotas.
- Nežinau, ar yra buvę, - atsakė jam profesorius. - Bet to daryti jokiais būdais negalima, - perspėjo. - Gyvūnas mirtų. Žiobarai gyvūnus gabena transporto priemonėmis. Įdeda į specialią dėžę su grotomis, tad joje būna oro. Tokias dėžes žiobarai vadina boksais.
Vos spėjo papasakoti, kai į plikšių kreipėsi antrakursis švilpis, dabar nuėjo prie jo.

[Lina Catamans]

Lina stebėjo kaip sekasi Oliveriui ir bandė įsiminti žingsnius, kad ir pačiai pavyktų. Atrodė išties gana sudėtingai. Bet ji pasidžiaugė, kad jei tai išmoks, tai tikrai galės pritaikyti žiobarų pasaulyje. Na kartais, tik kartais, žiobatyra pasirodo ir jai naudinga buvo. Išgirdusi Oliverio žodžius ji šyptelėjo. Šiaip įdomi idėja. Aišku nesusitvarkytų pelėda su liečiamais ekranais, bet įdomu, kad žiobarų tėvai atsiunčia siuntinius pirmi, jei pelėdos neturi? Ji tos problemos neturėjo - niekas jai nieko nesiuntė.
Ji pasidalino mintimis apie siuntinius su Oliveriu.
- Ne tikrai neturėtų atimti taškų manau. Juk mes čia tik mokomės ir dauguma pirmą kartą manau.
Pasakė stebėdama kaip suvesti duomenis ir galiaudiai gauti tą išganingą lipduką, turėjusį užtikrinti, kad jos siuntinys tikrai pasiektų adresatą.
- Nieko nėra labai blogo su tavo siuntiniu. Manau, ne grožis svarbu, o tiesiog kad gautų tas žmogus kur siųstum. Juk vistiek pakuotę išmestų.
Pabandė padrąsinti Oliverį ir priėjo išsiusti pati. Susitvarkė su įvedimu gana neblogai ir šiaip tai sumokėjo kortele. Buvo apie juos mokiusis, bet tėvai pačiai dar nenorėjo jos duoti, todėl Londone dažniausiai atsiskaitinėdavo grynaisiais. Bet šiaip taip susivokusi ji gavo lipduką ir ušklijavusi įgrūdo į paštomatą.
- Na va - susitvarkėm visai neprastai. - išsišiepė Oliveriui.

[Eliotas Llewellyn]

Na gerai, gyvūnų jis nežudys ir nesiųs per paštomatą. Bet pelėda tą padarys tikrai greitai, taigi jie būtinai įgyvendins planą. Išsišiepė Deklanui, bet profesorius Levinsas neturėjo nieko suprasti, taigi šūktelėjo ir jam:
- Supratau! Ačiū!
Viskas su paštomatu sekėsi neblogai iki reikėjo susimokėti kortele. Gal apie jas ir mokėsi, bet tai nereiškė, kad Eliotas prisiminė, kaip tiksliai tas daiktas veikė. Teko pasikviesti Džefą, kad jis padėtų. Profesorius buvo užsiėmęs, be to, profesoriaus pagalbos prašyti neįdomu. Profesoriai skirti tam, kad užverstum juos galybe klausimų, kurių maža dalis galbūt susijusi su pamokos tema.
Galiausiai pavyko "išsiųsti" dėžutę, ir Eliotas patenkintas nusišypsojo.
- Ačiū už idėją, - sušnibždėjo Deklanui. - Po pamokos eisime prie ežero?
Laimingas berniukas nusekė draugus ir galvojo apie tai, kad nuo šiandien jie bus šaunioji ketveriukė.

[Deklanas W. Senkleris]

Nereikėjo, kad profesorius Levinsas pamanytų esą jis nesimoko. Na, turbūt jis tą seniai suprato, bet šiandien viskas kitaip. Jeigu jie išties siųs varlę, reikia apsimesti labai geru mokiniu, kuriam šita idiotiška pamoka rūpi. Tiesa, Deklanas mieliau siųstų tokią dovanėlę Senkerėliui, bet žinojo, kad Eliotas aną mėgsta. Geriau iš karto negadinti naujos draugystės, taigi sutiko.
- Gerai, tebūnie Levinsas, - pratarė. Stebėjo, kaip trijulė siunčia siuntinius, o paklaustas apie ežerą tik linktelėjo. Neapykantos kupinu žvilgsniu spoksojo į paštomatą ir žengė prie jo. Pabandė paspausti mygtukus, bet nesisekė. Nesuvedė nei vardo, nei pavardės, nei tuo labiau telefono numerio (kas tai iš viso yra?). Galiausiai susinervinęs kumščiu trenkė į paštomatą.
- Čia nesąmonė, - pareiškė ir nušveitęs dėžutę žemyn nužygiavo į klasės galą. Daugiau šitos nesąmonės jis tikrai nesimokys.