[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nieko nesakys Oliveriui, kad kalbėjo su Auriu apie tai, kad jie galėtų pasivaržyti. Jeigu tas berniukas išdrįstų pasiūlyti pats, būtų žymiai geriau. Atrodė, kad jis auga, bręsta netgi greičiau nei daugelis bendraamžių. Deja, nedrąsa ir nepasitikėjimas savimi vis dar nebuvo nusiteikę palikti šaunaus mažylio ramybėje.
- Aš tave galiu labiau palyginti nei save, nes... - pabandė Dafydd, bet skubiai nutilo. Klausėsi, ką draugas kalba, ir stengėsi nepasiduoti nerimui. Po galais, Auris pirmosios meilės reikaluose patirties turi žymiai daugiau. Nuo pat pirmo kurso turėjo draugę, kuri vėliau tapo mergina. O ką savo mažyliams gali papasakoti jis? Netgi šeimą sukūrė ne iš meilės. Tiesa, apie tai, kaip atsirado dvyniai, Auriui niekada nepasakojo, tad nedarys to ir dabar.
- Aš būdamas tokio amžiaus neturėjau nė vieno žmogaus, kurį galėčiau pavadinti draugu, - tepasakė. - Vienintelis su manim kalbėjęs žmogus parodė, kad iš tiesų aš visai nerūpiu. Auri, kokį pavyzdį ar patarimą galiu duoti savo vaikams, ką? Suprantu, kad Eliotui esant Hogvartse viskas nutrūks, bet...
Daugiau nieko nepasakė. Suprato ir vėl lendantis į sudėtingas temas, o kaip tik to šiandien ir norėjo išvengti.
- Nemanai, kad jeigu jų ieškosi pats, Eion norės tą daryti su tavimi? - dvejodamas paklausė. Nejučia nusišypsojęs pridūrė: - Kita vertus, jeigu išvyksi ieškoti tų žmonių, mano namuose kils skandalas, nes mokykloje neliko profesoriaus Senklerio.
Ko gero, Auris teisus. Draugystės su mergaitėmis kol kas nereiškia nieko rimto. Dvyniai dar maži. Taip, gali būti, kad kitą vasarą ūgiu pasivis tėvą, bet dar maži.
- Man taip gera, kad jie turi draugų... - nejučia ištarė Dafydd ir stebėjo, kaip Auris šauna. Šiek tiek apmaudu, kad net ir šioje vietoje jie rimtai kalbasi, kas tarsi įrodo, kad jis tėra atsipalaiduoti nesugebantis nuoboda. Na, bet kas ištarta, jau nesusigrąžinsi, o kol kas galima šauti.
- Bandysiu pataikyti į tą, - parodė greitai kylantį taikinį. Paleido strėlę, bet ji nuskriejo pernelyg aukštai. Gūžtelėjęs pečiais Dafydd dirstelėjo į draugą ir laukė jo šūvio arba pageidavimo pereiti kitur.

[Auris Senkleris]

Auris norėjo pasakyti, kad jis ne orakulas, kad nežino. Net neįsivaizduoja kartais nei ką daryti, nei kaip elgtis.
- Taip. Turėjau draugę, bet mano mąstymas apie ją buvo nenormalus. Aš arba norėdavau jos atsikratyti, tai yra nutraukti ryšius. Arba suprasdavau, kad negaliu to padaryti, negaliu vėl netekti svarbaus žmogaus. Taip mano ir tavo padėtis kitokia. Bet Dafydd, koks skirtumas? Jos abi nenormalios. Aš visą laiką buvau įsikalęs sau galvon, kad esu blogas, netinkamas. Manęs nemylėjo tėvas ir aš nežinau kodėl. Manęs neieškojo giminės kai dingau. O kai grįžau girdėjau kaip jie ginčyjasi kam mane užsikrauti. Net aaronas, su kuriuo augom ir buvome kaip broliai ėmė elgtis kitaip. Taigi aš nusprendžiau, kad pats esu netinkamas. Žodžiu tariant aš neturiu kuo lygintis su Eliotu. - Dar pagalvojęs pasakė.
- Na taip man sekasi pritapti. Žinoma to mokiausi iš Linjos ar kitų mane supančių žmonių. Visada stebėdavau žmonių elgesį. Paskui atėjęs dirbti į mokyklą ėmiau skaityti psichologines knygas. Bendrauju su vaikais ir matau kokie visi skirtingi su savo išgyvenimais. Mokausi ir iš jų. - Po galais, visiškai nenorėjo lįsti į tas temas. Bet nenorėjo ir susirieti, nenorėjo įžeisti.
- Dafydd, tavo gyvenimas buvo sunkus. Bet tiesiog. Situacijų yra visokių ir problemos gali būti skirtingos. Mano gyvenimas nebuvo normalus. Aš dar dabar turiu problemų su savo asmenybe kurias sprendžiu. Ir gal taip bus visada. - Auris manė, kad Dafydd taip įsijautęs į savo praeities problemas, kad pamiršta, jog jų gali būti visokiausių, žmonės gali būti paveikiami visaip ir ne jam vienam nutinka blogi dalykai.
- Kaip ten bebūtų apie Eliotą ir tą mergaitę galvoju taip, kaip pasakkiau. Manau tai tiesiog gražus pirmas susižavėjimas ir tiek. O kalbant apie patarimus vaikams. Nežinau. Juk įsivaizduoji kas tau gražu. Dažniausiai bandau ir atsakyti nuoširdžiai kažko paklaustas. Juk įsivaizduoji kokios vertybės tau svarbios ar gražios. Turbūt juk nenorėtum, kad tavo vaikai žemintų kitus, nes pats žinai ką tai reiškia. Arba juk nenorėtum turbūt, kad jie pyktųsi, nepagarbiai su kažkuo elgtųsi. Ir kalbėkitės apie tai. O jei vaikai imtų kalbėti šiaip apie brendimą. Tai dabar pilna literatūros ir kas čia tokio pasiskaityti, kad paskui galėtum gražiai papasakoti savo vaikams? - kažin kas jam padėjo įsilieti, susibendrauti. Auris svarstė,kad matyt iš prigimties yra ekstravertas. O gal kažkuo padėjo ankstyvoji vaikystė, kuri buvo graži. Jis skaitė, kad tai irgi daug duoda asmenybės formavimuisi. Be to jis turėjo Alaną ir norėjo, kad jo vaikystė pralėktų smagiai.
- Taip. Manau tikrai veržtųsiieškoti kartu. Jau tikrai. - Ar gerai, kad Dafydd vaikai taip prie jo prisirišę? O gal Dafydd tiesiog perdeda.
- Aha, tai tikrai gerai. - Draugų turėti visada puiku. Auris vėl užsitaisė šauti. Šį sykį pavyko kliudyti sparno kraštelį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar tai, kad Auris staiga pradėjo daug kalbėti, gerai, ar kaip tik ne? Labai gali būti, kad ne. Dafydd juste juto, kad be reikalo pradėjo šį pokalbį. Kodėl net ir norėdamas pasikalbėti jaukia tema - pirmosiomis mažylių simpatijomis - pereina prie sudėtingų pokalbių? Kas jam vis dėlto negerai? Ar tai tik nemokėjimas bendrauti, ar kažkas daugiau? Sušmėžavo mintis, kad teks ir vėl rašyti Graham'ui. Ko gero, jis iš savo problemų neišlips niekada gyvenime.
- Žinai, kas įdomiausia? - po kiek laiko prakalbo. - Mane tai ir džiugina, ir gąsdina. Bet mažyliai nori būti tokie kaip mes su Mayra. Aišku, tai nuostabu, ar ne? Bet, kita vertus, jie daug ko apie mus nežino. Tai baisu. Nemanau, kad norėčiau, kad jie būtų kaip aš.
Nutilęs susimąstė apie tai, kad Oliveris netgi pernelyg panašus į jį. Žinoma, praleido bjaurią vaikystės ir paauglystės stadiją, bet tas berniukas labai jau primena tėvą tokį, koks jis yra dabar.
- Gal visai nebloga mintis dirbti mokykloje, - nejučia ištarė. Ką gali žinoti, gal ir pats ko nors išmoktų apie save, bet tai, suprantama, tik teoriniai svarstymai. Dafydd niekada nepaliktų namų tam, kad dėstytų Hogvartse. Be to, kas jį ten priimtų? Tiesa, direktorė galvojo, kad jis mokyklos nebaigė savo noru, bet...
- Žinau, Auri, - pats pertraukė savo mintis. - Aš atsiprašau. Pakviečiau tave čia ne tam, kad nagrinėtume sudėtingas praeitis. Norėjau pasidalinti, kad mano vyriausieji jau dairosi į mergaites, ir tiek.
Ko gero, draugas teisus. Tai tiesiog pirmoji simpatija, kuria tėvas gali tiesiog džiaugtis. Tai visai normalu ir nieko blogo. Žymiai geriau nei jo gyvenimas. Tai, kad mažyliams gali suteikti normalių džiaugsmo akimirkų, turėtų ne gąsdinti, o džiuginti.
- Sudėtinga situacija, - kažką užsigalvojęs pasisakė apie Eion ir tuos žmones. Taip, tiek jo, tiek Aurio gyvenimai nelengvi. Turbūt reikia pagaliau išmokti kiek atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką. Vildamasis, kad pavyks tai padaryti, Dafydd pasiūlė:
- Žinai, ką? Eime į bokštą. Ten galima šaudyti pro angas. Ir patikėk manim, tai tikrai nelengva.
Parodė į vieną bokštų ir eidamas link jo pasičiupo arbaletą. Vis dar atrodė, kad lankas tokioje vietoje jam visai netinka. Užlipęs sraigtiniais laiptais parodė langelį ir šyptelėjęs pasiūlė:
- Nori bandyti pirmas?

[Auris Senkleris]

Auris pasistengė susirinkti savo kantrybės likučius.
- Žiūrėk drauguži ką aš tau pabaigai pasakysiu. Na nekeista, kad tau kyla klausimų kaip paaiškinti visokius dalykus savo vaikams. Tikrai nekeista. Bet aš manau, kad taip būna ir žmonėms, kurie neturėjo tokių patirčių gyvenime. Visiems tokių dalykų pasitaiko. O šiaip. Nežinau. Gal dar praverstų pabendrauti su tais tėvais, su kurių vaikais draugauja tavo vaikai. Stebėk tuos žmones, gal atsirinksi ką nors, kas tau patinka ir kas padės. - Dėl kito dalyko tai itin galėjo suprasti.
- Aha. Aš pavyzdžiui visai nenorėčiau,kad Eion bųtūų kaip aš. Ypač su tokiom mintim susidūriau per tas kvailas juodosios magijos pamokas. bet kita vertus bandau persiorientuoti, kad taip turėjau tokią praeitį, kurios nepakeisiu. Bet pradėjau kitą etapą. Tu irgi. Juk statai save iš naujo. Todėl kodėl tavo vaikai negali iš tavęs pasisemti kažko gražaus. - Taigi. Neužsileisti sau pačiam sunkus dalykas. Bet jis turėjo išmokti šito. Vaikams visada atrasdavo pakantumo. Turi išmokti ir suaugusiems žmonėms jo atrasti ir tada, kai pats yra nykiai nusiteikęs.
- Aha. Mano gyvenimą tas darbas kardinaliai pakeitė. - Įdomu kas būtų, jei neateitų į mokyklą.
- Ir gerai. Pirmosios simpatijos dažniausiai gražus etapas. - O dėl Eion deja situacija labai sudėtinga. Kažkodėl ėmė ir prisiminė dieną, kai jis pabėgo iš mokyklos Aurio lankyti į ligoninę. Ir pagalvojo, kad tikrai ėmė ir pamilo tą berniuką. Ir kad kažin ką galėtų padaryti, jog jam pagelbėtų pagaliau išsikasti iš to nykaus etapo. Tik ką. Ką po galais daryti?
- Gerai. - Auris pasiliko lanką ir jie užkopė laiptais.
- Tu įsivaizduok karas, šaudynės, o tu turi lėkti šitais suktais laiptais, paskui taikytis pro angas. Sunku. - Pats priėjo prie tų angų ir ėmė taikytis. Šovus strėlė nuzvimbė kažin kur.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris teisus. Kaip visada teisus. Net ir žmonės, turėję nuostabią vaikystę, susilaukę vaiko tėvais tampa pirmą kartą. Jeigu jo paties mažyliai turės savo vaikų, jiems taip pat kils klausimų, ar ne? Tik tiek, kad tiek jis, tiek Mayra bus pasiruošę į tuos klausimus atsakyti.
- Žinai, Mayra, man atrodo, jau nori anūkų, - paatviravo ir šyptelėjo. Pačiam tai skambėjo kraupiai, ypač turint omenyje tai, kad niekas negali būti tikras, kad trynukės bus jauniausios šeimos narės. Pačiam atrodė, kad taip, bet kas žino, kas bus po kelerių metų?
- O ar jis vis dar domisi juodąja magija? - pasiteiravo apie Eion. Tiesą sakant, labai užjautė draugą dėl visos šitos situacijos. Kai pagalvoji, jo rūpesčiai gerokai mažesni: Eliotui patinka mergaitė, o ne siaubingi kerai ar įrankiai. Visa laimė, jis tik pradėjęs domėtis juodąja magija ją numetė į šalį. O štai ką daryti Auriui, kai gyvenime nuolat nutinka visokios neįtikėtinos nesąmonės? Taip, pats Dafydd dar labai sėkmingas. Jeigu sugebėtų nustoti save graužti ir nervintis, viskas būtų dar gerokai paprasčiau. Bet visa tai temos, skirtos ne draugui. Ko gero, išties teks vėl susitikti su Graham.
- Džiaugiuosi, kad toji Teiler išties šauni mergaitė. O ir Leticija pasirodė tokia, - dar pasakė, nors nebuvo tikras, ar pastarąją galima laikyti Oliverio simpatija.
- Tai jau tikrai, šitie laiptai ir angos - tikras siaubas, - pritarė ir stebėjo, kaip netaikliai draugas šauna. Teikėsi atseit žinovo tonu paaiškinti: - Iš arbaleto šauti paprasčiau, todėl jeigu norėsi, galėsiu perleisti savąjį.
Priėjęs prie angos paleido strėlę, bet labai sėkmingai paneigė žodžius apie paprastumą: šūvis buvo tiesiog siaubingai nesėkmingas, ir strėlė nuskriejo per gėdingą atstumą nuo taikinio.

[Auris Senkleris]

- Judu dar labai jauni. - Šyptelėjo. O pats pagalvojo ką gražaus davė šiam pasauliui. Santykiai su Eion šlyja, su Timočiu jie visada sudėtingi. Kažin ar kada beišvys Linėją. Bet gi planavo niekada neturėti didelės šeimos, tai ko dabar sielojasi? Pats pasirinko. Tiesą pasakius Aurį gąsdino ateities perspektyvos. Jį gąsdino mintys apie Eion ar Timočio likimą. Eion jau tuojau baigs mokyklą. Kas, jeigu išvyks ir Auris nieko apie jį daugiau neišgirs?
- Manau kažkiek domisi. Jis gyvena kaeršto idėjomis. Ar skaitei tą straipsnį apie Bretą? Apie merginą kurią jis nužudė kalėjime? Ta mergina buvo jo draugė. Ne simpatija ar kas, tiesiog artima draugė. Po šito viskas dar blogiau. Mokykloje EIon elgias lyg niekur nieko, bet taip juk nėra. Per atostogas Mažai kalba su manimi. Aš kartais galvoju... Aš kartais galvoju kad norėdamas padėti pridariau blogų sprendimų. - Kaip jis galėjo sugalvoti juos auginti, kai paties tokia nekokia praeitis? Tokiems kažin ar galima turėti vaikų. Nesvarbu savų ar ne.
- Ir šaunu. - Jiedu vėl šovė. O paskui atėjo jo eilė.
- Ai bus gerai. - Auris pasirėmė į sieną, žvelgė pro angą. Gyvenimas tikrai slydo iš po kojų.
- O kas bus, jeigu baigęs mokyklą Eion išlėks ir pridarys kvailysčių? Kas bus jeigu aš jo nerasiu? Kas bus jeigu mano tėvas tiek pakenkė, kad Timotis niekada negalės normaliai gyventi? Kartais jis man panašus į mažą ir jau labai seną žmogų. O be to praėjo tiek metų, bet jis vis dar manimi nepasitiki. Aš galvoju, kad suklydau jį augindamas. Ne man reikėjo tai padaryti. Aš jam primenu tėvą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jaunumo gal jie ir jauni, bet mažyliai tikrai auga per greitai. Žinoma, Dafydd be galo mylėjo juos visus vienodai, bet su ilgesiu prisimindavo laiką, kai dvyniai buvo visai mažučiai. Tada nemokėjo būti tėvu, bet stengėsi iš paskutiniųjų. O dabar, žiūrėk, jiems jau keturiolika.
Atsakydamas apie straipsnį linktelėjo, bet sunku patikėti, kad viskas, ką Auris kalba, yra tiesa. Kiek tam jaunam vaikinui gali nesisekti? Taip, atrado žmogų, kuris sutiko tapti tėvu, bet tai tarsi visai nepadėjo. Ar įmanoma ką nors padaryti, kad Eion gyvenimas prašviesėtų?
- Tas ir sunkiausia, ar ne? Kai jis mažai kalba ir stengiasi atrodyti natūraliai, niekada negali žinoti, kaip yra iš tiesų, - prabilo. Pats juto bet kokį Mayros ar mažylių pasikeitimą, kaip ir mylimoji juto jo paties. Vis dėlto Auriui šioje vietoje tikrai sunkiau - jis Eion pažįsta vos keletą metų, nematė, kaip jis vystėsi kūdikystėje. Tiesa, šito nesakė. Atrodė, kad tai visai čia netinkama.
Dafydd dar kartą iššovė, ir šį kartą pasisekė kiek geriau. Vis tiek nepataikė, bet bent jau akivaizdu, į kurį taikinį bandė. Gūžtelėjo pečiais tarsi parodydamas, kad šitos angos pernelyg sudėtingos.
- Manau, per laiką, kurį jis praleis Hogvartse, turi pasistengti padaryti viską, kad jis neišlėktų. Bet svarbu žinoti: jeigu jis tą padarys, tai nebus tavo kaltė, - kalbėjo. Suprato draugo baimes, bet nelabai ką galėjo patarti. Jo baimės dėl mažylių visai kitokios. Ir, tiesą sakant, dabar jau pats norėjo tiesiog ramiai pašaudyti, bet kadangi pats užvedė sudėtingus pokalbius, tą norą nukišo į save. Vis dėlto pasiūlė:
- Kaip manai, gal einam į magiškąją centro dalį? Laikas eina, o ten labai įdomu. Oliveriui labai patiko užsilipti ant specialaus arklio ir pabūti kentauru.
Tai, kad taip vaikščioti labai sudėtinga, Dafydd nutylėjo. Labai norėjo, kad Auris patirtų tą vargą - gal tai padės bent trumpam pamiršti gyvenimo sunkumus?

[Auris Senkleris]

- Aš žinau, kad nors jis elgiasi natūraliai viskas nėra gerai. Kaip kitaip galėtų būti, kai viskas šitaip. Sunkiausia tas, kad jis su manimi nesikalba. - Kaip viskas gali būti gerai, kai sužinai tokių dalykų apie savo tėvus ir kai žvėriškai nužudyta tavo draugė. Negali būti viskas gerai. Tai tiesiog neįmanoma. Ar Eion išties manė, kad Auris patikės jo užsimaskavimais? būtų paskutinis kvailys, jei patikėtų jais.
Auris linktelėjo, bet vis tiek žinojo, kad jei Eion pradingtų, tai kaltintų save, ne ką kitą. Dėl pasiūlymo irgi linktelėjo. Arkliai jo vis dar neviliojo. Ypač dabar, kai sužinojo kaip išties mirė jo motina. Bet sakė sau, kad tai tik arkliai, tai tiesiog arkliai. Kad nereikia juos matant galvoti apie motiną. Ir jie nuėjo į magišką centro dalį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kai pagalvoji, Auriui tiesiog žvėriškai nesiseka. Atrodo, stengiasi būti geras žmogus. Padeda likimo nuskriaustiems vaikams, yra jiems tėvas. Bet likimui aiškiai to nepakanka - ir toliau talžo Aurio šeimos narius visais įmanomais, o gal net ir neįmanomais būdais. Argi Auris dar nepakankamai sumokėjo už praeities klaidas?
- Manau, jam reikia bendraamžių draugų, - atsargiai pratarė. - Na, supranti. Nueitų į Kiauliasodį, galbūt net prisigertų ar pridarytų jaunatviškų kvailysčių. Taip, tai visai nevilioja, bet vis geriau nei nuolatinė kančia ir mąstymas apie tuos pabaisas, ar ne? Tik aš, aišku, neįsivaizduoju, kaip jaunimą paskatinti bendrauti su bendraamžiais.
O ir kaip jis galėtų tai patarti, kai visą gyvenimą neturėjo draugų? Mayra iš karto tapo daugiau nei drauge, Elijah tarsi buvo draugas, bet dingo. Vienintelis pasaulio žmogus, kurį jis išties galėjo pavadinti draugu, buvo ne kas kitas, o priešais esantis Auris. Tiesą sakant, įdomu, ar jis turi daugiau draugų, nors dabar Dafydd, žinoma, to neklausė.
Auris tarsi sutiko su viskuo, ką jis sako. Ar tai abejingumas ir nenoras čia būti? Užgulė kaltė. Jie čia atėjo smagiai praleisti laiko ir atsipalaiduoti, o jis neištvėrė visko nesugadinęs. Kaip visada. Ko gero, jam neverta net bandyti bendrauti. Gal bent taip negriautų Aurio gyvenimo? Na, toks pasakymas gal ir stiprus, bet argi draugas nevertas normalesnio šaudymo partnerio?
Na, bet dabar per vėlu, ir du vyrai įėjo į magiškąją centro dalį. Iš praėjusio karto pažįstamas darbuotojas šypsodamasis priėjo su specialiais arkliais. Dafydd gan vikriai užlipo ant savojo ir iš karto pajuto, kad šį kartą keturias kojas valdyti gerokai paprasčiau. Šyptelėjęs paėmė lanką ir pažvelgė į Aurį. Neabejojo, kad jam seksis nepalyginamai sunkiau, o tai galbūt netgi šiek tiek pakels nuotaiką.

[Auris Senkleris]

- Va ir blogiausia, kad jis uždaras. Nelabai išvis kada matau jį su draugais. O labai gaila. Aišku, kad jam reikia panašaus amžiaus žmonių. - Prasiblaškyti gerai. Bet dar ir tai, kad buvimas su jaunimėliu gal Eion paskatintų išnirti iš to liūdesio. Planai, kalbos su draugais. Gal padėtų.
Tai nebuvo paprasti arkliai. Auris užlipo ant savojo. Buvo labai keista sėdėti ant žirgo nugaros. Įdomus jausmas, nes suvokė, kad pats gali valdyti jo kojas. Pakėlė vieną, nuleido. Pažingsniavo pirman atgal. Susidomėjo, kažkaip atsirado kur nukreipti mintis ir jis pradėjo vaikštinėti ir pratintis prie tų kojų. Tada aišku būtinai reikėjo padaryti kokią nesąmonę, tai pradėjo suktis ratu. Iš pradžių lėtai, tada greičiau.
- Geras. - Būtų panorėjęs priversti jį šokti, bet tam gerokai trūko praktikos.
- Gal tu nori palenktyniauti? - Kokia tai magija. Kaip visada tokie dalykai atrodė įdomūs. Kaip reikėjo taip užkerėti, kad atrodytų, jog jie su tuo arkliu kaip vienas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jis ir pats jaunystėje buvo toks. Uždaras ir nuolat vienas. Bet jis nenorėjo turėti nieko bendro su žmonėmis, man absoliučios daugumos jų nekentė. Eion turbūt kitoks, nors jauną gyvenimą nuolat skalaujantys išbandymai turbūt apsunkina bandymus su kuo nors susidraugauti. Kaip turėti kompaniją ar simpatiją, kai viskas yra blogai? Dafydd pernelyg gerai žinojo tą jausmą, bet nenorėjo dar labiau gadinti nuotaikos Auriui, tad minčių neįgarsino.
- Turbūt bėda tik ta, kad jis pats nelabai veržiasi bendrauti, ar ne? - tepratarė.
O štai būti kentauru draugui sekėsi žymiai geriau nei jam pačiam. Taip, šiandien  jis vaikščiojo beveik grakščiai, bet kai lankėsi čia su Oliveriu, turbūt atrodė kaip paskutinis juokdarys. O štai Auris ne tik per sekundę visko išmoko, bet ir ėmėsi triukų. Visa laimė, arkliai pagaminti taip, kad į kentaurą įsikūnijęs burtininkas nenukristų.
- O tu, žiūriu, būtum kuo puikiausias kentauras, - šyptelėjo Dafydd pasitaisydamas lanką. Dairėsi ieškodamas įdomesnio taikinio, bet draugas pasiūlė kitą idėją. Kilstelėjęs ginklą velsietis pasitikslino: - Ar nori tik lenktyniauti, ar lenktynių metu dar ir šaudyti?
Dar kiek pažingsniavo prisimindamas, kaip tai veikia, ir vėl pažvelgė į draugą. Regis, keturios kojos išties kiek pataisė nuotaiką, o tai labai gerai. Kadangi pačiam dabar rūpėjo pirmosios mažylių simpatijos, nesinorėjo apsisunkinti.
- Na, gerai. Lekiam, - galiausiai pratarė ir kuo greičiau nuskubėjo tolyn. Sunku pasakyti, ar lėkė šuoliais, ar bėgo, bet iš šono turbūt atrodė netgi labai juokingai.

[Auris Senkleris]

- Aha. Nelabai jis veržias bendrauti.
Kvailioti su tuo kentauru buvo smagu. Taip galėjo nukreipti mintis kažkur kitur. Panašiai elgėsi ir tada, kai gulėjo ligoninėje ir skraidė su vežimėliu. Tai tikrai buvo keistas metodas atsipalaiduoti, bet toks jau kartais Auris pasidarydavo. Kuo labiau imdavo išsidirbinėti sunkesnėmis akimirkomis, tuo labiau reiškė, kad nerimaudavo dėl kažko.
- Juk žinai, kad pirmą gyvenimo tarpsnį augau su žirgais. - Jis pasisukiojo dar, kad labiau įgustų.
- Ai,gal šį kartą tik palakstykim. - Ir pasileido paskui Dafydd. Norėjo lėkti šuoliais. Bet tai nebuvo taip paprasta. Todėl judėjo ne taip greitai, kaip galėtų. bet vistiek mėgino pasileisti šuoliais.
Vaizdavosi, kad skrieja uždraustajame miške.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aurio vaikai tikrai ne pati lengviausia tema, bet, regis, šiam kartui pavyko ją baigti. Tiksliau, Dafydd nieko nebeatsakė ir leido sau atsipalaiduoti. Būdamas penkiolikos jis linksmintis ir kvailioti neturėjo teisės. Būdamas dvidešimt penkerių tą daryti bijojo, nes atrodė, kad susimaus ir praras viską, ką pavyko sukurti. Ką jau kalbėti, kad būtent tokio amžiaus prarado sūnelį. O štai dabar, būdamas trisdešimt penkerių, galų gale sugebėjo laiką leisti taip, kad apie nieką nebegalvojo. Tiesiog bėgo ant keturių kojų ir stengėsi pernelyg nenusileisti Auriui, nors prilygti sekėsi sunkiai.
- Gal ir gerai, kad nenorėjai šaudyti, - po kiek laiko pratarė. Vis dėlto kiek pavargo bėgti keturiomis, tad sustojo ir paleido porą strėlių. Viena nulėkė į šoną, o kita kliudė judantį taikinį. Tai privertė pasijusti atseit puikiu lankininku, ir Dafydd nusišypsojo. Regis, diena, kurią čia praleido su Oliveriu, išties išėjo į naudą, ir jis dabar prie draugo neatrodo kaip koks nevykėlis.
- Na, ar šausi? - garsiai paklausė nutolusio draugo ir neskubiai, bet kiek grakščiau prisiartinęs patikrino laiką. Pasirodo, lakstant keturiomis minutės skrieja kaip vėjas, tad visai netrukus jiems teks palikti šią vietą.
- Liko visai nedaug laiko. Aš porą strėlių iššoviau, tau irgi laikas tą padaryti. Taip kad parodyk ką moki, kentaure, ir galėsime keliauti, - pasakė draugui Dafydd.
Atrodė, kad susitikimas prasidėjo netikėtai nejaukiai ir sunkiai, bet dabar nuotaika visai kita. Velsietis džiaugėsi čia atėjęs ir pažadėjo sau kitą kartą pasistengti atsipalaiduoti nuo pat susitikimo pradžios.

[Auris Senkleris]

Smagumėlis. Gal jam visai kartais praverstų dar pora kojų, kad pasidarytų greitesnis. Tik svarbiausia įvaldyti ritmą, kad jos nesusipainiotų. O tada ir varai sau.
- Geras. - Įvertino Dafydd šūvį. Pats tai taip ir nebepaėmė savo lanko.
- Ne, aš kentauras mėgstantis bėgioti, o ne šaudyti.
Jis verčiau pasirinko zuiti aplink Dafydd. Patiko ir tai, kad šitas jodinėjimas neatnešė daugiau minčių apie motiną. Gal dėl to, kad visgi tai nebuvo įprastas žirgas.
Vėliau aišku teko nulipti. Auris pastatė savo žirgą į vietą.
- Nuosstabi magija, žmonės prigalvoja pačių įvairiausių dalykų. - Įvertino. O tada jau atėjo laikas išeiti.
Jie abu atsisveikino ir paliko šaudymo centrą. Lankininkas tikrai iš aurio nebuvo kažin koks. O gal jam tiesiog šiandien labai trūo kantrybės taikytis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dar viena diena su tėvu. Ilgokai galvojęs, ką galėtų nuveikti su Oliveriu, Dafydd galiausiai pasirinko kiek eliotišką užsiėmimą. Bet ir jo broliui dvyniui turėtų patikti. Tuo labiau, kad jie bus dviese, tad nebus spaudimo.
Taigi Dafydd Carwyn bei Oliveris Llewellyn atvyko į Ipsviče esantį šaudymo iš lanko centrą. Žinodamas, kad čia yra ir magiška dalis, Dafydd užsakė įėjimą. Jo ne visai mažam (o gal visai nemažam?) mažyliui turėtų būti įdomu.
Šį kartą keliavo automobiliu. Kadangi su Eliotu sutarė per penkioliktą gimtadienį vairuoti, turbūt reikia pratinti šeimos narius prie to daikto. O tam reikia priprasti ir pačiam.
Vis dėlto kol kas vairavimas buvo darbas, tad kelionės metu pasikalbėti nepavyko. Tiesa, tai Oliveriui neturėtų būti problema - berniukas vis dar buvo mažakalbis. Na, o klausimą, kaip sekėsi pasveikinti Leticiją, tikrai spės užduoti.
- Taikinių bus visokių, - prabilo įleisdamas sūnų į vidų. - Paėmiau šešių valandų bilietus, tad išbandyti galėsime viską. Bet jei ar pavargsi, ar nusibos, tik pasakyk. Jei norėsi, po to galėsime nueiti ledų ar ko kito. Ar gerai?
Norėjo apkabinti Oliverį, bet susilaikė. Kad ir daug tylesnis už dvynį, šis berniukas jau irgi paauglys. Vis daugiau apkabinimų ir kitokių švelnumo apraiškų yra paliekama namuose.
Parodęs bilietus darbuotojui ir gavęs leidimą kreiptis į bet kurį, kad palydėtų į magiškąją dalį, Dafydd nusivedė Oliverį į aikštelę.
- Nuo ko nori pradėti? - paklausė švelniai stebėdamas sūnų.