[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ipsvičo šaudymo iš lanko centras žinomas dėl to, kad jame yra daugybė skirtingų šaudymo galimybių. Bent dvidešimt lankų ir dešimt arbaletų rūšių sudomina kiekvieną, be to, šaudymą galima rinktis tiek viduje, tiek lauke. Viduje šaudoma tik į įprastus taikinius, o štai lauke kliūtys gerokai įvairesnės. Galima pasirinkti iš įprasto šaudymo, šaudymo pro bokšto angą, šaudymo į judantį taikinį, šaudymo pačiam esant ant judančios platformos ir panašiai. Taikiniai yra įvairiais atstumais, jie skirtingo dydžio.
Bilietus galima pirkti laikui, kai šūvių skaičius neribotas (tačiau patiems tenka susirinkti strėles), arba šūvių skaičių. Nusipirkus šešių valandų arba visos dienos pasą galima aplankyti visas kliūtis tiek viduje, tiek išorėje.
Centras turi ir magiškąją dalį, kurioje galima užlipti ant specialiai pagamintų arklių ir taip įsijausti į kentauro vaidmenį. Čia strėlės grįžta pačios, o daugelis taikinių yra gyvūnų pavidalo, o pataikius skleidžia tam gyvūnui būdingus garsus. Pageidaujantiems šaudyti į įprastus taikinius magiškoje dalyje jų taip pat padaryta. Norint užeiti į magiškąją dalį apie tai reikia pranešti iš anksto. Ji yra už tolimiausių taikinių, ten nuvesti gali tik centro darbuotojas.
Centre galima lankytis nuo 12 m. Šiuo metu centre nėra vaikams skirtos dalies, tačiau ji yra įrenginėjama ir bus galima naudoti nuo kitų metų (2025 m. II pusmečio sezone).

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Su Oliveriu aplankyti šaudymo iš lankymo centrą buvo puiki mintis, tad vasaros pabaigoje Dafydd pakvietė čia ir Aurį. Norėjo pasišnekėti, bet kartu ir nuveikti ką nors įdomesnio. Gal bent čia pavyks tiesiog ramiai pabendrauti ir nesukelti jokių dramų? Atrodo, didelės šeimynos vyras ir tėvas tenorėjo ramaus ir saugaus gyvenimo, bet vis tiek amžiais įsiveldavo į visokias nesąmones. Na, bet šiandien pažadėjo sau būti geresnės nuotaikos ir labiau atsipalaidavęs, smagiai praleisti laiką, o kartu ir pasišnekėti rūpimomis temomis. Aną kartą taip ir nepasikalbėjo apie Eliotą ir tą mergaitę, su kuria jis dabar jau buvo susitikęs. Ar ji ką nors sakė apie keistai mažą Elioto naudojamą socialinių tinklų kiekį, Dafydd nežinojo. Nenorėjo spausti sūnaus. Šiaip ar taip, Teiler - jo pirmoji simpatija, be to, jis viską tikriausiai papasakoja Mayrai. Žinoma, norės aptarti ir tris nuostabias mažyles, kurios jau spėjo ištirpdyti visų šeimos narių širdis - ar bent jau taip atrodė Dafydd. O kartu rūpėjo ir tai, kaip sekasi vasaros pradžioje aptiktam Deklanui bei Aurio vaikams. Nors Timotį ir Eion matė tik po kartą, o Erkos iš viso nebuvo sutikęs, jie keistai rūpėjo. Turbūt panašiai kaip ir draugui rūpi jo paties mažyliai, nors su tais, kurie dar nesimoko Hogvartse, taip pat susitinka ne taip jau ir dažnai.
Taigi dabar Dafydd stovėjo prie centro durų. Šį kartą persikėlė čia oru. Taip sutaupė laiko, kas buvo labai gerai - Rebecca niekaip nenorėjo jo išleisti, o palikti nusiminusią mažylę yra bene sunkiausias uždavinys šiame pasaulyje. Galiausiai teko tą padaryti ir palikti ją mamai. Taigi dabar Dafydd laukė pasirodant Aurio ir su tam tikru nekantrumu svarstė, kuriam iš jų šiandien seksis geriau.

[Auris Senkleris]

Auris jautėsi gana nuvargęs. Gal viena vertus atrodė, kad geriausia būtų likti ir pamiegoti namie. Bet visgi išėjo. Gal prasiblaškyti ir pravers. Jo gyvenime netrūko įvykių. Aišku, taip būdavo atrodo visada. Neprisiminė metų, kurie galėtų eiti ramiau. Jau tikėjosi, kad gal viskas bus gerai seniau, kai Timočiui ėmė gerėti, o Eion irgi tapo linksmesnis. Bet ne atsirado Fausta su Grėhemu ir viskas vėl pakito. Ir šiaip galybė žmonių iš praeities. Aaronas, Linėja, Džamilė. Aurio gyvenimas atrodė panašus į pašėlusią audrą jūroje.
Nuvykęs kur jie susitarė susitikti priėjo.
- Labas. - Romiai pasisveikino. Šičia niekada nesilankė. Lankininkastikrai buvo nekoks. Alanui čia patiktų, reikės jam pasakyti apie šią vietą. Galvojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Paprastai susitikimų metu jis būdavo tas, kuris yra įsitempęs, susijaudinęs ir per daug galvojantis. Vis dėlto šį kartą užteko pamatyti Aurį, kad paaiškėtų: gali būti, kad šiandien bus kitaip. Ar gali būti, kad Deklanas Senkleris vis dar yra jam ant sprando? O gal paaiškėjo dar kokių nors bjaurių naujienų apie maloningąjį Aaroną? Kita vertus, kai pagalvoji, jo, Dafydd, gyvenimas dabar slinko itin ramia vaga. Taip, vaikai augo, ir tai gąsdino, tačiau viskas atrodė gerai. O štai vienintelio draugo gyvenimas ir toliau talžė jį iš visų pusių.
- Atrodai nekaip, - vietoj pasisveikinimo ištarė velsietis ir nusivedė draugą prie kasų. Ten pasirinko šešių valandų bilietus. Kažin ar jie truks čia tiek laiko, bet nenorėjo, kad spaustų laikas. Be to, nuėjus į magiškąją centro dalį Auris galbūt pamirš visas negandas.
Patekęs į aikštelę patraukė prie taikinių, bet vis dirsčiojo į draugą ir galiausiai sustojo. Pasirodė, kad jis visai nenori čia būti, ir nieko nelaukusi atslinko savęs kaltinimo banga.
- Klausyk, Auri... - pradėjo Dafydd galvodamas, kaip geriau išsireikšti. Galiausiai pratęsė: - Aš nenoriu tavęs versti čia būti. Man reikia pasikalbėti, ir tikėjausi tai padaryti veikiant kažką kitokio. Bet... Jeigu tavo galva pernelyg prigrūsta minčių, nenoriu tavęs kankinti.
Bekalbėdamas priėjo pačius paprasčiausius taikinius. Prisiminęs, kaip nesisekė čia šaudyti esant su sūnumi, nusišypsojo. Po galais, visai nenorėjo dabar iš čia išeiti ir nutraukti susitikimo. Taigi paėmė lanką ir pasiūlė jį Auriui. Ir kas atsitiko, kad tas energingas draugas dabar yra tas, kurį gali tekti skatinti kažką veikti? Dafydd tyliai atsiduso ir suprato nenorintis, kad Auris dabar pareikštų norintis tiesiog keliauti namo. O tai leido suprasti, koks klaikiai sudėtingas draugas yra jis pats.

[Auris Senkleris]

- Ai, man viskas gerai. - Aha, jam visada viskas yra gerai. Tai yra dažniausiai taip visiems teigė. O šiaip tai pats pasirinko tokį gyvenimo būdą. Niekas neprašė užsikarti sau nei vaikų, nei Deklano nei nieko. Niekas šautuvo prie galvos nespaudė ir prieš paliekant Linėją. Niekas nevertė kankinti Džamilės praeityje. Viskas yra jo pasirinkimai ir tiek. Dėl vaikų aišku jis nesigailėjo. Nesigailėjo ir dėl to, kad bandė tarpininkauti tarp Aarono ir Deklano.
Nuostabu, taigi pasirodo jie čia ne šiaip, o reikia pasikalbėti. Auris norėjo atsidusti, ne, kažkokiems rimtiems pokalbiams nusiteikęs nebuvo. Bet niekaip neparodė savo nusiteikimo.
- Viskas gerai. Tik žinok, kad šaudysiu klaikiai siaubingai. Niekada gerai to nedariau. O keista. Nes kerais tai gerai sekasi taikytis į žmones. Ar į bet ką kita. -
Ot įdomu, gaudamas lanką kaip ir neteko pasirinkimo išeiti. Ne ir neketino išeiti. Bet vis tiek. Taip. Šiandien jis tikrai nykiai nusiteikęs, jei visur mato neigiamus dalykus.
- Pradėkim nuo ko paprastesnio gerai? -Šyptelėjo. Pasirinko ir strėlinę.
- Kaip sakai užteks vienos ar imam dvi atskiras?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Na, jei viskas gerai, tai viskas gerai. Svarbiausia, kad draugas sutiko čia ateiti. Labai jau reikėjo pasikalbėti apie Eliotą ir Teiler. Aną kartą taip ir nepavyko nieko papasakoti. O kodėl? Nes kelyje pasitaikė ne kas kitas, o mielojo Aarono Senklerio sūnus! Kai pagalvoji, tas žmogus net ir netiesiogiai sugeba trukdyti gyventi. Neeilinis talentas, ar ne?
- Pasirodo, tai nėra taip sudėtinga. Ir pats čia buvau tik kartą. Netgi kelis kartus pataikiau, - šyptelėjo Dafydd. - Na, o jei nori paprastesnio, tai geriausia pradėti nuo įprasčiausių taikinių. Žinok, pro bokšto angą kur nors pataikyti yra klaikiai sudėtinga.
Paėmė strėlinę ir sau.
- Su dviem strėlinėm nereikės taip dažnai eiti susirinkti strėlių, - dar paaiškino ir patraukė prie taikinių. Kadangi oras buvo puikus, pasiliko lauke. Vis dėlto jeigu jau Auris šaudo taip blogai, nutarė pasiūlyti: - Gal nori eiti į vidų? Šviečia saulė, bet ką gali žinoti, ar nesutrukdys koks vėjo gūsis. Kita vertus, jeigu nepataikysi, visada gali sakyti, kad strėlę nupūtė vėjas, ar ne?
Jautėsi keistai. Gal ne keistai, bet neįprastai atsipalaidavęs ir geros nuotaikos. Ko gero, Auris, išgirdęs, kad jiems reikia pasikalbėti, pradėjo įtarinėti negerus dalykus. Na, jų tikrai buvo, kad ir Hannah rodoma baimė vyresnei seseriai. Bet labiau norėjo aptarti pirmąją Elioto simpatiją, paspėlioti, ar Oliveris ir Leticija yra tik draugai. Tiesą sakant, nors smalsu, kaip sekasi Aarono sūneliui, ar jie susitaikė, dabar apie tai kalbėti nenorėjo. Daug mieliau aptars savo šeimos narių reikalus. Juk draugas dar nepažįsta trijų jauniausių Llewellyn šeimos narių!
- Šausi pirmas? - priėjęs prie taikinių paklausė. Kol kas niekuo neatskleidė, apie ką nori pasikalbėti. Tam laikas dar ateis, o kol kas reikia pažiūrėti, ar Auris tikrai toks jau blogas lankininkas.

[Auris Senkleris]

- Gerai. - Jam nesvarbu kaip šaudyti.
- Oi įsivaizduoju. Įsivaizduok senovėj sumaištis, šurmulys, visgi karas. Ir tu turi šaudyti pro kažkokias angas. Sunku. Bet gal irgi reikės pabandyti. - Linktelėjo dėl strėliniuų ir nusekė paskui. Suko galvą ar tikrai gerai mėginti sutaikyti Aaroną ir Deklaną. Buvo per daug įdomu kaip viskas yra su Beatrice. O dar Eion... Ir linėja, kuri išvyko dėl jo. Tai liūdino. Ji nežinia kur. Ir kaip turės pasakyti vaikams, kad viskas, jos nebebus jų gyvenime. Ot buvo kvailys, kai leido jiems susipažinti.
- Gerai ir čia. Gražus oras. - Po galais, sunku buvo nepaskęsti savo minčių liūne ir girdėti kas jam sakoma.
- Gerai pabandysiu aš. - Nusišypsojo, stengėsi įsijausti į kažkada taip gerai mokėtą nutaisyti linksmojo nerūpestinguolio kaukę. Įsidėjo strėlę, įtempė ginklą. Tiek tikrai mokėjo, visgi dvare juk turėjo ginklų kambarį. Tada atsistojo ir nusitaikė. Jei būtų tikrai gerai nusiteikęs, tai šautų greitai nesitaikydmas. O dabar kadangi buvo toks mąslus ir nugrimzdęs į save ilgokai taikėsi ir šovė. Ne, į centrą nepatikė, bet pakankamai arti.
- Matyt lankai užkerėti. - Pasakė spoksodamas į savo strėlę.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Prie tų bokštų su angomis nesinorėjo artintis. Kai pagalvoji, jie su Oliveriu bandė arbaletus, kas yra lengviau, bet vis tiek nesisekė. Vis dėlto neprieštaravo. Auris atrodė kažkoks ne toks, tad geriau sutikti. Žinoma, gali būti, kad jį tik nuvylė paties Dafydd pasakymas, kad reikia pasikalbėti, bet kas ten žino. Draugo gyvenimas irgi nelengvas.
- Gerai, tada prireikus galėsi kaltinti vėją, - šyptelėjo Dafydd ir stebėjo, kaip Auris taikosi. Puikiai prisiminė, kaip buvo čia su Oliveriu. Jie ne tik aptarė įvairius dalykus, bet ir puikiai praleido laiką. Ką gi, tai tikrai turi būti įmanoma ir su šiuo žmogumi, kuris, savaime suprantama, iš karto pataikė.
- Tai, sakai, esi itin prastas lankininkas, ar ne? - pasistengė nutaisyti kandų toną Dafydd. Tiesą sakant, dabar jau bijojo šauti. Ką tik pasakė čia jau lankęsis, tad tarsi negali pasirodyti blogiau už draugą. Kiek tyliau pridūrė: - Šita centro dalis skirta žiobarams, tad niekas čia neužkerėta. Tu tiesiog kukliniesi ir apsimeti, ar ne?
Pasiėmė strėlę ir įtempęs lanką ilgokai taikėsi. Viskas atrodė gerokai lengviau nei prieš kelis mėnesius. Gal per laiką tikrai išmoktų šio meno? Turbūt tikrai reikės įrengti taikinių ir kieme. Oliveris pamokys mažuosius, Eliotui irgi patiks. Tiesiog puiki mintis.
Galiausiai iššovė strėlę. Ji nuskriejo taikinio link ir įsmigo į jį. Kiek toliau nuo centro nei ta, kurią paleido Auris, bet vis tiek visai neblogai.
- Na, kartais turi pasisekti ir man, - sumurmėjo Dafydd. Ir staiga iš niekur nieko paklausė: - Klausyk, o Eion ar Erka turi simpatijas ar antras puses?
Dabar tarsi Aurio eilė šauti, bet daug labiau nei šūvio velsietis laukė jo atsakymo į tokį keistą ir galbūt netikėtą klausimą.

[Auris Senkleris]

- Aha. Esu prastas lankininkas, tai vienkartinė sėkmė. - Tuo nei neabejojo. - Tikrai nesu geras lankininkas. - Kam meluoti? Jam ne penki metai, kad girtųsi nesamais dalykais. Dafydd šūvis irgi buvo itin taiklus, Auris jau planavo užsitaisyti saviškį lanką ir šauti, bet to taip ir nepadarė.
- Eion lyg ir turėjo simpatiją, bet po visų tų nesąmonių nežinau. Jis išvis pasidarė uždaras. Erka... Ji varinėja po klubus. Apie ilgalaikes meiles nieko nepasakojo. Ai, visi tie įvykiai labai jau sugriovė viską, ką bandėme statyti. O dar tas, kad Eion su Erka nelabai sutaria. Na tai nepadeda atvirumui tarp mūsų. - Taip. Gyvenimas sudėtingas ir kartais atrodydavo, kad bėgand laikui viskas darosi tik sunkiau. Kartais nesusikalbėdavo su Timočiu. Tai kas bus, kai jis taps paaugliu. Tai gąsdino.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad Auris šiandien kažkoks keistas. Dafydd stengėsi šiek tiek pajuokauti, bet draugas, regis, žodžius priėmė labai jau rimtai. Paprastai viskas būdavo atvirkščiai, tad dabar velsietis pasijuto pasimetęs. Žinoma, negalvojo, kad Auris specialiai sumenkina savo šaudymo iš lanko sugebėjimus, bet toks elgesys nėra neįprastas. Užtenka pažiūrėti į Oliverį, kuris yra nuostabiai talentingas, bet menkina savo piešinius.
- Žinai, aš net nustebau, kaip puikiai čia sekėsi Oliveriui, - paatviravo. - Paprastai tokios sportinės veiklos labiau prie širdies Eliotui, bet jo brolis dvynys pasirodė tiesiog puikiai.
Dabar laukė labai svarbaus atsakymo. Jį sulaukė, bet tie žodžiai atskleidė daugiau nei Auris galbūt norėjo. Ko gero, visos nesąmonės su Eion tėvais, prakeiksmu ir bloga savijauta draugą paveikė stipriau nei kas nors būtų pagalvojęs. Dafydd pareiga ne teisti, o palaikyti ir padėti sugrįžti į savą būseną. Na, turbūt būtent tai turi daryti draugai, nors kaip tą žinoti, kai jų neturi? Vienintelis draugas stovėjo šalia jo.
- O Eion simpatija buvo iš Hogvartso? - paklausė ir suprato, kaip absurdiškai tai skamba. Nelabai taikęsis iššovė strėlę ir nepataikė. Bet dabar rūpėjo ne tai. Reikėjo bent šiek tiek paaiškinti savo keistų klausimų priežastį, taigi tęsė: - Supranti, per Elioto dieną buvome dažasvydžio centre. Mūsų komandoje buvo maždaug jo metų mergaitė, ir jiedu labai akivaizdžiai krito vienas kitam į akį. Man sunku suvokti, kad tas ką tik į delną tilpęs berniukas jau domisi mergaitėmis. Užtat ir įdomu. Ar tu pažįsti Eion simpatiją, ar ji tau patiko? Suprantu, kad dabar tiek tavo, tiek jo gyvenimas sudėtingas, tiesiog...
Sakinys liko neužbaigtas. Auris turbūt ir taip galvoja, kad jis, Dafydd, pernelyg dažnai galvoja ir kalba apie savo vaikus. Gal be reikalo užvedė šitą pokalbį?
- Ir nepamiršk šauti, - šyptelėjęs pridūrė.

[Auris Senkleris]

- Manau todėll, kad čia reikia susikaupimo, kurio jam tikrai nestinga. - Kažin ar Eliotui ilgai patiktų šaudymas iš lanko. Na nebent tas, kuriame galima pasijusti kaip kentaurai.
- Aha iš mokyklos. - Auris išklausė pasakojimą apie eliotui į akį kritusią mergaitę. Bent šitas pokalbs nebuvo labai sudėtingas.
- Jeigu jie daug nesimatys, o taip ir bus, juk Eliotas kiaurus metus mokykloje, tai tokie ryšiai gali nutrūkti. Sunku juos palaikyti, nes net laiškais negalėtų bendrauti. Jie matėsi tik kartą taip? - Pasitikslino.
- Nelabai daug esu su jaa bendravęs. Atrodė. Nežinau gal prislėgta dėl kažko, bet nelabai daug teko pabendrauti. Nors esu galvojęs, kad reikėtų, kadangi ta mergaitė sakyčiau atrodė vienišoka. - Jis vėl užsitaisė lanką, bet dabar nelabai taikėsi ir strėlė išvis net nekliudė taikinio.
- Laikas bėga labai graitai. Aš neatsistebiu kaip greitai auga Timotis. Bet taip jau yra, taip turi būti. Ir pokyčiai nereiškia kažko blogo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gal Auris ir teisus. Oliveriui susikaupimo tikrai netrūksta, tad gal ir taiklumas atsirado iš čia. Vis dėlto pasididžiavimas tuo berniuku nė nesiruošė dingti, bet kartu Dafydd prisiminė ir kitą dalyką.
- Beje, mes abu su Oliveriu neabejojome, kad tau seksis puikiai, - pasakė. - Jeigu blogai šaudysi, man teks jam tą pasakyti, ir jis gali nepatikėti. Be to, sakė, kad jeigu mane sutriuškinsi, jis keršydamas sutriuškins tave.
Prisiminė tą dieną su sūnumi. Taip, ji tikrai nusisekė, kas vertė mylinčią širdį spurdėti iš džiaugsmo. Tuo labiau, kad draugas, regis, nelabai prieštarauja pakalbėti apie sūnums patinkančias mergaites. Ką gali žinoti, gal ir jam reikia šiek tiek užsimiršti ir paplepėti paprastomis temomis.
- Aš tikrai nežinau, kaip, bet jie bendrauja. Mes namuose žiobarų technologijų nenaudojame, bet galvoju, kad Eliotas turbūt kartais nueina į biblioteką. Nors kada atranda laiko, tai nesuprantu. Pamatysi, koks jis įdegęs! Visą laiką praleidžia laukia. O toji mergaitė buvo atvažiavusi į Sautendą, ir jie visą dieną praleido kartu. Auri... Aš dar nepasiruošęs būti seneliu. Juk negali būti, kad jie...
Eliotui dar tik keturiolika. Jis mažas, ramino save mintyse Dafydd. Tiesiog paplepėjo su Teiler, pasivaikščiojo paplūdimiu, ir tiek. Kitaip negalėjo būti, nors atrodė, kad gal reikėjo eiti kartu. Tik kad tai Eliotui visai nebūtų patikę.
- Gaila, jei Eion ir tos mergaitės bendravimas nutrūko. Gal būtų pravertęs abiems, - pasakė. Vis dėlto galvoje sukosi per daug minčių ir apie kitą sūnų, tad neištvėrė negrąžinęs kalbos prie savo mažylių: - Šią vasarą buvome atrakcionų parke. Mudu su Oliveriu ir Leticija. Kaip tu manai, ar jie tik draugai, ar ir ten kažkas mezgasi? Gal taip ir turi būti, bet man tiesiog netelpa į galvą.
Dar kartą iššovęs pataikė į taikinio kraštą. Atrodė, kad pokalbis gali suryti nemažai laiko, tad pasiūlė:
- Gal jau einame prie judančių taikinių? Šitie patys paprasčiausi, tad ne tokie įdomūs. O tavo sugebėjimai turbūt geresni nei galvoji, - pasiūlė Dafydd.

[Auris Senkleris]

- Aš tikrai nesu supermenas, kuriam viskas nuostabiai einasi. - Pasistengė pasakyti linksmai, o ne kandokai, kaip gal norėjosi. - Šitkaip. Tai gerai. Aš priiimsiu tokį iššūkį iš Oliverio. - Dabar jau nuoširdžiau nusišypsojo.
- Na bet mokykloje jie tikrai negali bendrauti. Kažin ar tai ilgalaikis dalykas. Oi Dafydd, nežinau. Bet jam dar tik keturiolika, tai nemanau, kad labai turi dėl ko būgštauti. Iki rimtesnių santykių dar tikrai reikės paūgėti. O čia. Gi smagu, gražu. Pirmoji simpatija. - Dėl ko Dafydd jaudinosi jam nelabai buvo aišku. Dėl bėgandžio laiko? Dėl to, kad jie bendrauja ir Eliotas magas, o ta mergaitė žiobarė.
- Ai, viskas šiuo metu yra nutrūkę. Ir vėl viską reikės atkurti iš naujo. Tie prakeikti Grėhemas su Fausta... Gaila, kad negaliu jų persekioti ir... - Sakinys liko nebaigtas.
- Nežinau. Jie daug bendrauja. Mačiau juos ne kartą bibliotekoje. Manau jie draugai.
Auris linktelėjo sutikęs ir jie nuėjo prie kitų taikinių.
Senkleris pasiruošė šauti. Tai buvo tarytum skriejantis paukštis ir jam reikėjo pataikyti. Deja šį sykį prašovė pro šalį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkas tikrai ne taip, tik Auris aiškiai stengėsi tai nuslėpti, tad Dafydd nekamantinėjo. Tuo labiau, kad draugo gyvenimas tikrai nelengvas, tad jeigu norės, pasisakys pats. Šiaip ar taip, šiandieninis susitikimas - Dafydd idėja, be to, ir veikla parinkta aktyvesnė už paprastą kavinę. Ko gero, reikia pabandyti tiesiog atsipalaiduoti ir pašaudyti. Tik ką daryti, kad noras kalbėti apie mažylius neišnyks niekada?
- Oliveris labai apsidžiaugtų, jeigu jam tai pasiūlytum, - rimtu tonu ištarė Dafydd. Ir kur dingo visas noras atsipalaiduoti?
Netrukus Auris ėmė dalinti patarimus ar kažką apie Eliotą. Po galais, iš kur jam žinoti, kaip su mergaitėmis bendrauja normalūs keturiolikmečiai, jeigu pats buvo visiškas laukinis, bandydavęs kalbėtis tik su Miona?
- Auri... - pabandė Dafydd. Kodėl nepabandyti išsiaiškinti? Kiek neužtikrintai tęsė: - Žinau, kad tai galbūt ne mano reikalas. Bet esame draugai, o tai man dabar labai svarbu. Man reikia žinoti, kada berniukai nori... Na, supranti. Ne tik pasiplepėti. Ar tu būdamas keturiolikos nenorėjai iš Linėjos nieko daugiau? Juk bendravote, ar ne? Ir ji tau patiko? Bet ar tikrai buvo tik draugė?
Vylėsi, kad Auris supras. Paties patirtis buvo labai jau ribota, nors tokias mintis stengėsi nuvyti. Kaip ir tas, kurios priminė, kad net ir nuotykis po Tauerio tiltu nebuvo tikra vyriška reakcija į...
- Aš norėčiau tau padėti, - draugui prakalbus apie Eion pasakė. Pajuto keistą pykti ir ne iš karto suprato pykstantis ant Magijos ministerijos. Jeigu vis dar ten dirbtų, dėtų visas pastangas, kad tie žmonės būtų sugauti. O dabar? Ką jis gali padaryti? Yra nepajėgus padėti, o tai labai slėgė. Turi vos vieną draugą, bet vis tiek yra visiškai nenaudingas.
- Man atrodo, Oliveris yra labiau pajėgus būti mergaitei draugas, - nejučia ištarė. Na jau ne, tas tylus mažylis tikrai negali norėti kažko daugiau.
Užsigalvojęs stebėjo, kaip Auris šauna pro šalį, ir paleido savo strėlę. Ji nuskriejo vos pusę kelio ir gėdingai nukrito. Gūžtelėjęs pečiais Dafydd dirstelėjo į draugą ir tikėjosi, kad kitas šūvis abiems pasiseks geriau.

[Auris Senkleris]

- Reikės paplanuoti. - Na taip. Pašaudyti su Oliveriu tikrai pasistengtų atrasti laiko. O tada Auris išgirdęs tuos asmeniškus klausimus tik nusijuokė ir pasakė.
- Oi drauguži. Tu mane rimtai lygini su Eliotu? Eliotas normalus vaikas gyvenantis normaliomis sąlygomis. Aš tau iš savo varpinės negaliu nieko atsakyti. Kas jam tiktų. Linėja. Ji... Mudu buvom draugai nuo pat pirmo kurso, ji man padėdavo nusiraminti, jei pradėdavau labai karsčiuotis. Ji man buvo viskas. Nes namie neturėjau jokio brandaus, palaikančio, auklėjančio asmens. Elioto ir tos mergaitės draugystė kitas reikalas. Visų pirma, aš kaip žinai norėdavau sprukti nuo žmonių, kurie man parūpdavo. Pusę laiko vis galvodavau, kad metas nutraukti mūsų draugystę su ja. Norėjau tik įtikti Dolohovams, skendau juodojoje magijoje, pyktyje, maniau, kad toks žmogus yra stiprus. O ne mylintis. Kitta vertus visada kovojau su dalimi, kuri norėjo likti su Nėja. Kuriai tas ryšys buvo labai brangus, svarbus, tiesiog gyvybiškai reikalingas. Mudu abu iš draugystės į poros santykį perėjome penktame kurse. Bet atsargiai, ramiai. Linėja manau žinojo, kad jau su manimi skubėti neverta. O aš. Visų pirma, pats nesupratau ko noriu ir nenorėjau bijojau ją kažkaip įskaudinti. Taigi apie tokius kūniškus dalykus galvodavau atsargiai. Gal ir būdavo kažkokių svajonių paauglystėje, bet tiesiog mūsų ryšys visai ne toks, kaip Elioto ir tos mergaitės. Be to buvo etapas, kai išvis vengiau kitų žmonių prisilietimų. - Ypač švelnių, tokių kaip apkabinimas. Nes tai jam atrodė silpnybė. Ir šiaip galbūt kėlė nejaukumą dėl patirto smurto. Aišku atėjo laikas, kai ėmė Pasitikėti Nėja ir tai praėjo.
Pagalvojęs pasakė. - Eliotas įžengė į paauglystę taip. Bet jam vis dar rūpi visokie nuotykiai, pramogos, tyrinėjimai. Kažkaip neįsivaizduočiau, kad jis dabar pultų su ja į tokius kraštutinumus. bent aš taip galvoju. - Eliotas jam atrodė dar toks vaikiškas.
- Nežinau kas bus ateityje Dafydd. Galbūt Eion baigus mokyklą išvyksiu jų ieškoti pats. - O kodėl ne? Galbūt galėtų palikti Timotį prižiūrėti Eion ir juos rasti. Galbūt. Bet tai buvo labai migloti planai.
- Na taip Oliveris brandesnis. - Bet jis dėl to siaubingo nepasitikėjimo savimi turbūt abejotų dėl tokios draugystės. Dvejotų.
- Aš abejoju, kad jie abu labai jau dabar trokštų rimtos draugystės su merginomis, nes jiems po keturiolika. Aišku apie pirmas simpatijas tai nieko nesakau. O dėl to kito dalyko, tai irgi kažkaip nemanau, kad jie taip pasielgtų. - Juk jiems pavasarį suėjo keturiolika, na gerai aišku brendimas. Pirmos meilės. Bet Auris kažkaip nemanė, kad galėtų įvykti kas nors daugiau.
Užsigalvojęs įtempė lanką. Strėlė atsitrenkė į taikinio kraštą ir nukrito.