0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #15 Prieš 5 mėnesius »
- Aš nebijau dėl savęs. Man baisu dėl to, kad aplink mane tiek nukentėti galinčių žmonių. - Gal visgi pirminis planas atsiriboti nuo visų buvo negeras. Bet logiškesnis tikrai.
Auris atšlijo nuo merginos. Na žinoma. Kaip galėjo pamiršti Aarono pomėgi mesti bjaurią tiesą į akis.
- Bet... - Kažkaip pritrūko žodžių.
- Bet kaip? Turiu omeny kodėl Aaroną? - Kaip jis reagavo? Juk jie nesutarė. Tai kaip šitai išvis galėjo įvykti?
Tai atrodė neįtikėtina, bjauru ir keista. Neprašytas galvoje gimė vaizdas kaip tai vyko.
- Aš neturėčiau šito klausti tiesiog. Tiesiog tai neįtikėtina ir keista.  - Ir bjauriai šlykštu. Galvojo. Nepradėti šnekėti kažko tokio buvo labai jau sudėtinga. O dar ji žiūrėjo į jį taip, kad dar labiau norėjosi imti elgtis bjauriai.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 245
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #16 Prieš 5 mėnesius »
- Žinau, - atsakė.
Jai ir pačiai buvo neramu dėl vaikų. Tai kaip turėjo jaustis pats Auris?
Kai Linėja pasakė, jog kadaise pabučiavo jo giminaitį, raudonplaukis apstulbo. Ir mergina supyko. Ne ant jo, o ant savęs.
Na ir kaip ji gali jausti pasitenkinimą dėl šio dalyko ir dar tokią dieną? Ji niekada nebuvo ir nėra kerštinga, bet dabar pasidarė saldu, jautėsi tarsi atsilyginusi Auriui.
- Kaip tai kodėl? Todėl, kad jūs nesutarėt. Štai todėl. Jei tu bučiavai kažkokią, kodėl ir aš negalėjau? - mimika vis dar buvo įžūli. - Ne veltui mane kepurė paskyrė į Klastūnyną. Galiu būti ir gyvatė. Ką norėsiu, tą bučiuosiu.
Veide atsirado šypsnis ir Linėja pakštelėjo Auriui į lūpas. Įtarė, kad dabar jis gali atstumti, bet šią akimirką tai jai buvo nei motais.
Ji nusiavė batus, kojines ir įmerkė kojas į vandenį.
- Tikiuosi, žuvys manęs nesuės, - tarė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #17 Prieš 5 mėnesius »
- Galėjai bučiuoti ką tik nori, bet... Gerai, bet kaip tau šovė tai į galvą? Aaronas? Na ir ką gi jis? Kaip reagavo? Gerai aš suprantu kodėl jį sugalvojai pasirinkti. Bet... Bet kaip jis sutiko? Nors kuo aš čia stebiuosi? - Bet vis tiek. Jie gi net nebuvo draugai. Bet koks Aaronui skirtumas tiesa? Matyt manė, kad galės smagiai praleisti naktelę. Tai taip sunervino, kad vėl pajuto norą eiti su juo aiškintis reikalų. Gal būtų padaręs būtent taip. Niekas nebebūtų sulaikęs. Bet Linėja kažkokiu paslaptingu būdu visada mokėdavo atjungti šitą betodairišką jo pusę.
- Jau geriau bučiuočiau varlę, ne Aaroną. - Atrėžė jai. Linėjos lūpų prisilietimas nutvilkė kaip visada ir norėjosi tai pratęsti, bet neleido sau apie tai nei pagalvoti.
- Negaliu su tavim nei susirieti normaliai. Galiu rietis su kuo tik nori. bet su tavim tiesiog neįmanoma susikivirčyti. - Šnekėjo. Pasiėmė irklą ir ėmė darbuotis. Reikėjo kažkur padėti visą pasiutimą kilusį dėl Aarono.
Norėjosi kandokai paklausti kaip gi jai patiko jį bučiuoti. Ar jis geriau tai daro už Aurį. Bet labai stengėsi sau neužsileisti.
- Jos gali suryti nebent Aaroną.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 245
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #18 Prieš 5 mėnesius »
- Pavydi? - nusivaipė. - Nežinau, kaip reagavo, - gūžtelėjo pečiais. - Neatstūmė, jeigu to klausi. O ką galvojo, neįsivaizduoju. Viskas įvyko labai greitai. Bet aš apsigalvojau ir išdūmiau.
Apie tai, kad Aaronas yra prisipažinęs jai meilėje ir tai, kad Linėja jam išrėkė, jog Auris daug geresnis, rudaplaukė nutylėjo.
Ėmė juoktis, kai vaikinas pasakė, jog geriau bučiuotų varlę.
- Tikiu, - tarė Linėja. - Aaronas tavo giminaitis ir ne moteris. Bet žinai, ir aš geriau bučiuočiau varlę, - šyptelėjo.
Turbūt tai buvo pirmas kartas, kai Linėjai pavyko galvoti apie tą bučinį be pasišlykštėjimo. Įprastai pasidaro negera. Ir atminty atgyja vaizdinys, kaip ji šveičia dantis kelioliką minučių. Kaip tuo pačiu verkia dėl to, kad Auris ją paliko. Kaip mama ir tėtis beldžia į vonios duris klausdami, kas atsitiko.
- O kam čia rietis. Gyvenime ir taip yra sunkumų be pykimosi, - tarė.
Auris pradėjo irkluoti rankomis. Kaži, ar jam dabar sveika taip darbuotis, bet tikriausiai turėjo iškrauti kilusį norą siusti.
Ji pasigailėjo, kad pasakė apie bučinį. Tas saldumas, kurį prieš tai pajautė, išnyko. Kam reikėjo tai sakyti ir dar dabar? Tikriausiai tai dar labiau paskatins Aurio neigiamus jausmus Aaronui, o ji dar turėjo tikslą padėti raudonplaukiui užsimiršti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Linėja Roberts »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #19 Prieš 5 mėnesius »
- Ai... - Ne, jis ne tai, kad pavydėjo, jis siuto. Niršo kaip ugnikalnis. Ta mintis, tas vaizdas degino kaip pragaro liepsnos. Tai kaip ji tada galėjo jaustis, kai jį išvydo su ta mergina? - Pavydžiu ar nepavydžiu koks skirtumas. Viskas, kas dedasi yra mano kaltė ir niekieno kito. - Stipriai mosikavo irklais. Nuotaika buvo tiesiog šuniška.
Klaiku. Išdarkė ir jos ir savo gyvenimą. Gal būtų verta tiesiog čia pat nusiskandinti? Aišku tos mintys buvo tikra nesąmonė. Bet kaip visada negalėjo be savo vidaus konflikto.
- Tiek metų jo nebuvo, o dabar ant visų pakampių Aaronas ir Aaronas. Geriausia jį būtų transfigūruoti į varlę ir paleisti į artimiausią pelkę. - Negalėjo pakęsti Aarono ir jo vaikų irgi. Įsivaizdavo kaip galėtų sukirsti Deklaną ir Aurorą pamokose. Bet aišku taip niekada nepadarys. Tai nervino.
Rietis gerai, ypač su Aaronu. Dabar galėtų su juo dar geriau išsirieti, ištaškytų į jį kokius nors kerus. Nekentė to žmogaus. kraujyje virte virė neapykanta. Gal apsilankyti pas jį šiąnakt? Kaip ten bebūtų turės išsimušti viską apie prakeiksmą. Svajodamas kaip parodys Aaronui kas yra didelės problemos mosikavo irklais, valtis skriete skriejo per ežerą. Auris jautė artėjantį nuovargį, bet tam nesiruošė pasiduoti.
Ir visgi koks jis nevykėlis. Sveikata suknista, jautėsi kaip senis. Sugebėjo pats atimti iš savęs svajonių merginą. Ne, jis tikras nevykėlis. Vis gyvenantis praeitimi.
- Reikės suruošti vaikams testą. Kaip tik paimsiu vandens būtybes. - Nutarė kalbėti, kad tik ji nesuprastų telepatiškai, kaip ji visada mokėjo, kad jo viduje kaip visada siautė škvalas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 245
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #20 Prieš 5 mėnesius »
Kas geriau? Ar tai, kad Auris siustų, ar kad liūdėtų? Abu variantai skambėjo prastai, tačiau vis dėlto geriau liūdesys. Nes liūdėdamas vaikinas gal taip nesiverš pas Aaroną. Dabar Linėjai ėmė atrodyti, kad ji Aurį nuliūdino.
- Visai ne tavo, - tarė. - Įvykius sąlygoja daug aplinkybių. Nesijausk princu, - parodė liežuvį.
Ji suprunkštė įsivaizduodama, kaip Aaronas paverčiamas varle ir paleidžiamas į pelkę.
Vis tik tikriausiai Auris ne arba siuto, arba liūdėjo, o abu viename. Valtis ežeru lėkė greitai ir nesiliovė, o rudaplaukė nerimavo, jog toks sportas nepakenktų Senklerio sveikatai. Galvojo, kad reikėtų imti ir užburti irklus, jog jis nebegalėtų irkluoti, tačiau nepadarė to. Nutarė leisti jam išsikrauti. O jis, regis, dar bandė vaidinti, jog jaučiasi ramiai.
- Ir kokias būtybes imsi? - paklausė. - Ar dabar? Tai tuomet turėtum šiek tiek pristabdyti, o tai visos išsilakstys, - šyptelėjo.
Linėja iškėlė kojas iš vandens, batų dar nesiavė. Svarstė, ar prisiglaudimas sušvelnintų situaciją, bet kol kas nusprendė tik stebėti Aurio elgesį.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #21 Prieš 5 mėnesius »
- Įvykius pradėjau aš. Ne tu. - Jei nebūtų toks bailys jie čia gyvenime apie tokius dalykus net nekalbėtų. Valtis lėkė dar greičiau, jei tas bebuvo įmanoma. Niekas pasaulyje nebūtų atitraukęs nuo šio darbo. Atrodė, kad lekia irklavimo varžybose.
- Gabikius, kapas ir visokius kitokius. Nieko, nepabėgs. Pasiplaukiojimas ežere kaip tik suvarys visas jas man į galvą. Tu įsivaizduoji rudenį kažkas buvo paleidęs kapos jauniklį į Hogvartso ežerą. Nežinau kas. Ištraukėm jį su viena mergaite. - Aišku, kad tada nieko daugiau neišsiaiškino. Bet ir daugiau tokių nutikimų nepasitaikė.
Nuo tokio varymo jam ėmė skaudėti galvą. Auris ir toliau ignoravo savo kūno siunčiamus ženklus. Eik velniop. Galvojo. Nežinojo ką čia siuntinėjo. Prakeiksmą, gal Aaroną. Dar jis man šiandien pašokinės. Giliai mintyse deja puikiai žinojo, kad niekas nepašokinės. Jį pribaiginėjo irklavimas, jei grįš į mokyklą priguls ir užmigs. O tada rytoj sunkiai lips iš lovos ir tai tik su vaistų pagalba. Nekenčiu savo gyvenimo!

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 245
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #22 Prieš 4 mėnesius »
Dėl ivykiu Linėja daugiau nieko nesakė. Auris prakalbo apie mokyklą, tad reikėjo už to užsikabinti. Pradėti klausinėti, galbūt tai padės nukreipti raudonplaukio mintis.
- Tikrai? Ar mergaitė neišsigando? - paklausė. - Ir ką tuomet darėte su jaunikliu? Ar panaudojai jį per pamoką?
Auris ir toliau beprotiškai greitai irklavo. Ėmė atrodyti, kad pavargsta, bet, regis, nei neketino sustoti ar bent pristabdyti.
Mergina apsiavė batus, nes ėmė darytis šalta. O tada gana griežtai tarė:
- Gana. Nusiramink. Tiesiog nusiramink, gerai?
Pabandė jį sustabdyti ir paimti iš jo irklus.
Nežinojo, kiek tai padės, kiek ne, bet prisiglaudė prie Aurio ir jį apsikabino. Ne tik todėl, kad jis nustotų irkluoti ir nusiramintų, bet ir dėl to, jog norėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Linėja Roberts »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #23 Prieš 4 mėnesius »
- Ne, ją domina tokie padarai. Dėl to būtent ją ir pasikviečiau. Tada ne. Išgabenau kapą vienam pažįstamui, o tas paleido kažkur atokiam ežere, kur nevaikšto žmonės. - Planavo tą padarą nudėti, bet visgi padarė kitaip.
- Sušalai? - Paklausė pastebėjęs, kad ji aunasi batus. O kai pabandė paimti irklus neatidavė jų. Nusiraminti? Ne, jis nenorėjo nusiraminti. Išvis kaip galima taip imti ir sumauti savo ir kitų gyvenimus? Auris nepyko ant Linėjos dėl Aarono, net ant to idioto dėl šito negalėjo siusti. Labiausiai niršo dėl to ant savęs.
- Taigi išvarėm pasiplaukiot, tai ir plaukiojam. - Pasakė ir ėmė sukti galvą ką čia dar galėtų aptarti. Bet kažkokiu būdu mergina atsidūrė jo glėbyje. Valtis susvyravo, bet nieko jai aišku nenutiko, tik Auriui reikėjo paguldyti irklą. Šį kartą norėjo ją atstumti ir toliau imtis darbo, bet atrodė, kad taip įskaudintų Linėją, tai todėl paliko irklą ramybėj.
- Tu tik nesijaudink, viskas gi man gerai.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 245
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #24 Prieš 4 mėnesius »
- Gerai, kad pamatei tą jauniklį. O kaip pastebėjai? - paklausė. - Truputėlį vėsoka, - šyptelėjo.
Aišku, Auris irklų neatidavė. To ir reikėjo tikėtis. Tačiau bent jau neatstūmė Linėjos, leido jai būti savo glėbyje ir tai trukdė irkluoti lyg pašėlusiam.
Galėjo jie kažkur kitur nuvykti. Pabūti ne dviese, o tarp žmonių. Mintys slėgė. Ir kam reikėjo jam pasakyti apie tai, kad pabučiavo Aaroną? Dar šiandien... Ji turėjo vaikiną nuraminti, padėti užsimiršti, o greičiausiai padarė atvirkščiai.
Auriui pasakius, kad ji nesijaudintų, kad jam viskas gerai, Linėja atsakė:
- Aha.
Pasistengė atsakyti kuo neutraliau. Tada kurį laiką tylėjo, buvo priglaudusi galvą prie Aurio krūtinės. Nenorėjo pakelti galvos, kad jis nepamatytų tylių ašarų.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Ežeras ir jo pakrantė
« Atsakymas #25 Prieš 4 mėnesius »
- Netyčia. Buvau prie ežero ir ji išlindo. Žinai negudri jauniklė. - Paaiškino.
Laikė merginą glėbyje, valtis tyliai plūduriavo ant vandens. Kaip liūdna pasiduoti baimėms. Kaip liūdna žinoti, kad galėjai turėti viską, bet pats atėmei tą viską. Laikė ją apkabinęs, norėjo ir sušildyti. O dar panirti į vaizduotę ir svajoti, kad viskas kitaip, kad tai eilinis pasiplaukiojimas, norėjosi sustingdyti akimirką, kai galėjo ją laikyti glėbyje. Jei tik kas leistų Auriui grįžti į akimirką, kai buvo toks silpnas. Bet anaip tol. Gali būti, kad už kelių mėnesių išvis mirs. Nebeliks jokio Aurio Senklerio ir šanso ištaisyti tą silpnybės akimirką.
Ar galėjo pykti dėl to, ką šiandien sužinojo? Atrodė, kad ne. Pirma, pats paskatino tokį įvykį. Antra, per mažai galbūt laiko turėjo, kad galėtų leisti sau niršti dėl to. Trečia Mylėjo Linėją ir žinojo, kad po to bučinio su Aaronu jautėsi blogai, kažkodėl tuo nei neabejojo. Taigi nepyko. Ne. Tik gailėjosi, kad jai išvis teko sutikti jį. Ir seniau vaikystėje, ir tą kartą, kai netyčia susitikus Auris pradėjo rinkti iškritusias dekoracijas.
Tą kartą vos neiškrėtė gal vienos iš didžiausių kvailysčių savo gyvenime. Kniostelėjo mintis, kad reikėtų Linėją nuo savęs išlaisvinti visam laikui. Kad gal reikėtų pakeisti prisiminimus ir ištrinti save iš jos atminties. Tai buvo akimirkos sumanymas ir aišku iškart žinojo, kad negalėtų taip padaryti. Kas jis toks, kad galėtų keisti kažkieno prisiminimus? Net tokiu tikslu. Linėja jam niekada neatleistų, jei tai sužinotų.
Kažkurį laiką jie sėdėjo tyloje ir savose mintyse. Vėliau, kai išvyko iš miestelio pakrantė ir ežeras liko tušti.