[Deklanas W. Senkleris]

Ar tėvas parašė? Gal ir ne, nes direktorė neatrodė esanti nei pikta, nei kvaila. Bet kodėl? Už ką jam, Deklanui, kentėti tokias nesąmones? Mintyse jau dėliojo naują laišką, kurį išsiųs šiandien pat. Ir visai nesvarbu, kad tai bus trečias panašaus turinio laiškas.
Mintis pertraukė kažkoks mokinys, ir Deklanas nelabai patenkintas pakėlė akis. Tiesa, atpažino, kad tai buvo amžinai visko klausinėjantis (ir pernelyg gerai su Senklerėliu sutariantis) vaikis, kuris domėjosi ir juodąja magiją. Geriau tu nei Aurora nutarė grifiukas ir linktelėjo. Nė nepasivargino atsistoti iš savo vietos (o ir kam? Juk jis - būsimas St. Just miestelio valdytojas, kuris turės visą krūvą tarnų, kurie viską patieks ant lėkštutės) ir tarstelėjo:
- Gerai, bet aš pirmas.
Paėmė ant čiužinio gulėjusią burtų lazdelę ir tarstelėjo:
- Petrificus totalus!

[Eliotas Llewellyn]

Kaip ir reikėjo tikėtis, tas berniukas neprieštaravo. Eliotas dar plačiau išsišiepė ir linktelėjo. Jam visai nebuvo svarbu, kas pradės šios pamokos užduotį. Aišku, laukti labai nemėgo, bet jeigu porininkui pasiseks, jis nė negalės pajudėti. Gal tada ir laukimas ne taip erzins?
Jau po sekundėlės pasigirdo kerai, ir trylikametis pajuto, kaip sustingo. Nors stovėjo visai šalia čiužinio, ant kurio sėdėjo tasai raudonplaukis, vis tiek nesugebėjo pataikyti ir nugriūti ant jo. Ne, jis plojosi ant žemės ir, maža to, gana skaudžiai prisiplojo. Auč... susiraukęs pagalvojo ir tada pajudino ranką. Tai sudomino. Jeigu anam kerai būtų pasisekę geriau, jis nieko negalėtų pajudinti. O dabar dešinė ranka netruko visai atsipalaiduoti. Eliotas norėjo vis dar gulėdamas pats išbandyti kerus, bet, deja, lūpų judinti negalėjo. Žinojo apie bežodžius kerus ir pasigailėjo, kad Auris jų dar neišmokė. Taigi tik pamojo ranka taip prašydamas nutraukti kerų veikimą. Taip gulint laukti visai nebuvo paprasčiau, tad to daryti nemėgstantis vaikas pradėjo justi nepasitenkinimą.

[Deklanas W. Senkleris]

Uf. Bendramokslis griuvo visai skaudžiai, ir Deklanui jo savotiškai pagailo. Grifiukas nebuvo toks jau piktas, ypač jeigu bendraudavo su jam patinkančiais žmonėmis. Šis dvynys buvo vienas iš tokių. Žinoma, jeigu jų nesupainiojo, bet neabejojo, kad tasai tylus dvynys pasirinko šiai pamokai prakeiktą žiobarę.
- Oi, - tarstelėjo Deklanas, bet atsiprašymo žodžių jo žodyne atrasti ganėtinai sunku. - Labai skauda?
Kiek paspoksojo į porininką ir su nepasitenkinimu suvokė: jo kerai iki galo nesuveikė. Ar gali būti, kad šitas drįs jį, būsimą St. Just miestelio valdytoją pulti nė neperspėjęs?!
- Nė nebandai, - pareiškė berniukas ir galiausiai teikėsi atkerėti porininką: Finite. Dabar gali kerėti.
Žinoma, ir toliau sėdėjo ant čiužinio. Negalėjo leisti rizikuoti, kad atsistos, anam pasiseks kerai, o tada labai skaudžiai drėbsis ant žemės. Tik jau ne Deklanas Senkleris, Aarono Senklerio sūnus.

[Eliotas Llewellyn]

Ir kaip jam atsakyti į klausimą, jeigu negali kalbėti? Neskaudėjo labai, bet to Eliotas ir nebūtų norėjęs pripažinti. Jeigu tik galėtų, gūžtelėtų pečiais, bet ir to nepajėgė. Taigi tik dar kartą mostelėjo ranka ir laukė, kada pagaliau galės pereiti prie įdomesnės pamokos dalies.
Nebandau ko? kiek sutrikęs mintyse paklausė. Mielai būtų uždavęs šitą klausimą garsiai, bet pajutęs, kad pagaliau gali judėti, džiaugsmingai pašoko ant kojų ir apie klausimus nebegalvojo. O jeigu jau Eliotas negalvoja apie klausimus, reikia manyti, kad pamokos užduotis itin įdomi.
- Mano eilė! - patenkintas pranešė jis. Laukė, kol porininkas atsistos, bet nepanašu, kad jis būtų nusiteikęs tai padaryti. Taigi tik gūžtelėjo pečiais (labai džiaugėsi galintis tai padaryti) ir nukreipęs lazdelę į berniuką užtikrintai ištarė: - Petrificus totalus!
Nė nežiūrėjo, ar kerai pasisekė. Neabejojo, kad taip, o atkerėti kitą pasirodė nelabai įdomu. Tiesą sakant, taip gulėti iki kitos pamokos būtų kuo puikiausias nuotykis, ir Eliotas jau galvojo, ko galėtų paprašyti, kad užkerėtų jį dar kartą. Tik reikėtų, kad tai būtų padaryta tinkamai.

[Deklanas W. Senkleris]

Bendramokslio entuziazmas kiek erzino. Na taip, tai yra direktorės pamoka. Be to, kerėjimas ir šiaip yra naudingas dalykas. Bet jam vis dėlto taip reaguoti? Atrodė, kad klastuolis tuoj pradės šokinėti iš džiaugsmo, o jokia pamoka nėra to verta.
- Na taip, tavo, - prisivertė atsakyti Deklanas. Vylėsi, kad tai paskatins vyresnį mokinį greičiau imtis darbo, ir jis galės dingti iš klasės. Jau senokai nesilankė pelėdyne.
Tiesa, šitas sugalvojo dar ir kito šimtmečio sulaukti. Ryškūs Deklano antakiai patys pakilo iki begalinių aukštumų, kai klastuolis pagaliau teikėsi panaudoti kerus. Po galais, jam pasisekė tikrai šauniai. Deklanas sustingo ir tik dabar suprato be reikalo neatsistojęs: sustingti sėdint, pasirodo, yra velniškai nepatogu. Tiesa, jis neabejojo netrukus būsiantis atkerėtas, tad pabus ir taip. Vylėsi, kad prakeikta žiobarė pati ką tik nugriuvo, prisitrenkė galvą ir negali jo matyti.
Ei, kur tu eini?! mintyse piktinosi grifiukas akies krašteliu pastebėjęs, kad anas kulniuoja tolyn. Tai labai papiktino, tad į mokinių, kurie privalo būti pašalinti iš Hogvartso, sąrašą įslydo dar vienas vardas.

[Leticija Mendel]

- Ir gerai, kad neužsigavai. - Lulu dabar bėgiojo pas Oliverį. Letė ramiai jam patikėjo tą driežiuką. Tada pati atsistojo šalia čiužinio.
- Pasiruošusi. - Atsakė mergaitė. O tada, kai jis panaudojo kerus griuvo ant čiužinio.
Jai visai nepatiko tas jausmas taip tysoti. Jautėsi keistai, baimingai. Norėjo, kad kuo greičiau būtų atšaukti šie kerai. Nepatiko tas suvaržymas, negalėjimas nei pasijudinti. Net mirktelėti negalėjo. Deklanui patiks. Piktai pagalvojo. Dabar tikrai žinos kokius kerus paleistų, jei kada vėl tektų imtis dvikovų su juo.
O dabar norėjosi atsikelti, atgauti kūno kontrolę ir ramiai sulaukti pamokos galo. Gal dar būtų įdomu kelis kartus pasipraktikuoti šiuos kerus. Bet truputį baugino tai, kad Oliveris galėtų nukristi ant žemės, ne ant čiužinio. Aišku ir pati nedegė noru prisitrenkti.

[Arwen Evenstar]

Atrodė, kad mergaitė nusiminė sulaukusi iš jos neigiamo atsakymo. Tačiau Arwen nieko dėl to negalėjo padaryti. Profesorė pamokoje yra tam, kad bet kada galėtų padėti mokiniams, jei tiems iškiltų klausimų ar sunkumų naudojant burtus. Ir nebuvo nė kalbos apie pilnavertišką dalyvavimą poroje su kokiu nors mokiniu. Jei kiti profesoriai laikėsi kitokios nuomonės, tai čia jau jų pasirinkimas, o ji pati jokio nusikaltimo tikrai nedarė.
- Suprantu tavo nusivylimą, Miriam, tačiau praktiką turi atlikti su mokiniu, - švelniai tarė Arwen. - Manęs gali prireikti ir kitam mokiniui, kaip dabar tau, tad negalėsiu skirti tau viso savo laiko.
Arwen nulydėjo mergaitę akimis, kai ši nuėjo praktikuotis su Willow.
Likusi pamokos dalis praėjo ramiai ir Arwen, išleidusi mokinius iš kabineto, sutvarkė jį ir sugrįžo į savo patalpas bokšte.