[Eliotas Llewellyn]

Na jau ne, Eliotas tikrai aukštesnis už Oliverį. Gudriai žvilgtelėjo į brolį ir išsišiepė. Tik jis, deja, jau skubėjo prie Miriam.
- Žinoma, patiktų! - atsakė Auriui. Taip, jeigu visi kaltintų Rachel, būtų labai juokinga. Trylikametis svarstė, iš kur gauti tų padarų. Žinoma, kaip tik to ir paklausė, bet tėčio draugas ir vėl parodė savo bjauriąją pusę.
- Man nepatinka informacijos ieškoti knygose. Kam to reikia, jeigu tu žinai viską? - paklausė Aurio įdėmiai žiūrėdamas į jį. Tikrai neleis sugadinti šios pamokos. Gerokai tyliau pridūrė: - Kam iš viso eiti į pamokas, jeigu viską galima rasti knygose?
Neaišku, ar bjaurus profesorius girdėjo tuos žodžius, bet Eliotas nenorėjo klausytis daugiau moralų, tad skubiai nužingsniavo prie Miriam.
- Tau puikiai sekasi! - entuziastingai ją pagyrė ir pasiėmė vadovėlį. Nė neketino skaityti, bet bent apsimes, kad mokosi. Tada Auris negalės nieko sakyti, o paklaustas, kodėl nenuramino nė vieno bilduko, pasakys, kad tiesiog nepasisekė.

[Oliveris Llewellyn]

Pasirodo, Miriam nepabaigė užduoties, bet dėl to Oliverio pasididžiavimas visai nesumažėjo. Jaunesnė sesutė labai protinga, tad nenuostabu, kad viena pirmųjų atliko bent vieną užduoties dalį. Berniukas nusišypsojo, nors vis dar buvo susirūpinęs.
- Ar neskauda? Jie tavęs nesužeidė? - paklausė atidžiai stebėdamas Miriam. Ištiesė jai ranką ir pridūrė: - Gal einam pabandyti dar kartą?
Žinojo pats nė nepradėjęs dirbti, o tai visai nepatiko. Tuo labiau, kad ši užduotis tikrai nesudėtinga. Net ir jam pasisektų. Na, gal. Apsidairė ir pamatęs, kad kampe esantys daiktai juda labai jau keistai, patraukė ten. Išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo:
- Visiarus.
Bildukai pasimatė! Oliveris nuoširdžiai nustebo, bet jau žinojo turintis panaudoti ir dar vieną burtažodį.
- Ateik, Miriam, - dar kartą pakvietė sesutę ir ištarė: - Calmiro.
Nepasisekė, bet berniukas kuo ryžtingiau pakartojo antrąjį burtažodį. Bildukai sustingo, o gal šiaip nieko nebedarė. Kiek padvejojęs Oliveris paėmė juos ir nunešė prie Aurio.
- Man pavyko, - sunkiai tuo patikėdamas pranešė tėčio draugui.

[Miriam Llewellyn]

"Tamsieji išdaigininkai" mintyse pakartojo knygos pavadinimą Miriam. Pasistengė jį įsidėmėti, kad vėliau paskaitytų ir sužinotų daugiau apie šiuos tarsi nepavojingus padarėlius. Dirstelėjo į Eliotą ir norėjo pasakyti, kad galės paskaityti kartu, bet vis dėlto nutylėjo. Niekas šeimoje nežinojo apie mergaitės polinkius, ir ji norėjo, kad taip ir liktų.
Auris ir vėl viską sugadino. Miriam tyliai atsiduso. Žinojo, kad dvyniai tėčio draugą laiko geriausiu profesoriumi mokykloje, bet pati pradėjo tuo abejoti. Argi jis jau toks geras, kai sustabdo viską, kas įdomu.
- Pamiršau, - pasistengė pasiteisinti ir nuleido galvą. Ne dėl to, kad jautėsi labai kalta. Ne, ji tiesiog jautėsi nusivylusi. O štai Oliveris buvo pernelyg rūpestingas. Miriam be galo mylėjo brolį, kaip ir kitus šeimos narius. Bet kas jau tokio galėjo atsitikti? Juk tas daiktas nukrito net ne ant jos.
- Man viskas gerai, - tyliai atsakė Oliveriui, bet nėjo su juo. Daugiau mokytis nenorėjo. Pirmasis burtažodis pasisekė, o antrasis jai visai nepatiko. Tiesa, pakviesta dar kartą teikėsi prieiti prie brolio. Jam pasisekė, o tai džiugino. Miriam nebuvo blogos valios vaikas, ji išties norėjo šeimos nariams sėkmės.
- Šaunuolis, - tyliai sumurmėjo broliui, bet ilgesingai vis žvilgčiojo į tą vietą, kur prieš tai bildukai numetė neaiškų daiktą.

[Deklanas W. Senkleris]

Pirmą kartą gyvenime prie savęs pamatęs Aurį Senklerį Deklanas apsidžiaugė. Žinoma, to neparodė, mat dabar buvo siaubingai susižeidęs ir kankinosi. Ar bent jau taip turi galvoti šitas niekam tikęs žioplys.
- Aišku, skauda, - burbtelėjo. Mokykloje nepaisė tėvo nurodymų klausyti šito, tad maloningai pridūrė: - Viskas tik per tave.
Nė už ką nepripažins, kad profesoriūkštis išties yra giminė. Jeigu taip būtų, tėvas būtų jį paruošęs. Perspėjęs, kad giminė yra plati. Dabar tiesiog nepatenkintas, kad Deklanas susidūrė su bendrapavardžiu. Tik kam reikia jo klausyti?
Taip ir neradęs atsakymo į šitą klausimą garsiai sudejavo ir nuslinko profesorėlio stalo link. Žinoma, anas pamatys, kad ranka visai nesužeista, bet kai toks kvailas, tokios smulkmenos neturi rūpėti.
- Jeigu man teks praleisti bent vieną pamoką... - tyliai sumurmėjo Deklanas. Tiesa, pasistengė, kad nemėgstamas mokytojėlis išgirstų - tegul supranta, kad pradeda svilti padai. Nusisukęs nuo to kvailio grifiukas patenkintas nusišypsojo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Gal Auriui gėda ir nesmagu prisiminti išdaigą su bildukais, bet tą išgirdęs Eion pasijuto kažkaip geriau. Tas pasakojimas atrodė kaip iš tikro gyvenimo, kur nei kas nors lenda, nei muša, nei moka pinigus už baisybes. Dirstelėjo į Aurį ir nežymiai šyptelėjo. Gal dar gali viskas būti gerai?
- Neabejoju, kad jam nepatiko, - sumurmėjo ir netrukus jau bandė įkirsti naują medžiagą. Na, ne tokią ir naują, juk ne šiandien pradėjo mokytis apie šituos padarus. Jeigu daugiau dėmesio skirtų ne savęs kankinimui, o mokslams, viskas sektųsi geriau. Tuo labiau, kad mažiukams viskas sekėsi ne taip ir blogai.
Pagaliau rado burtažodį ir išsitraukė burtų lazdelę.
- Visiarus, - ištarė ir iš karto pamatė bilduką. Deja, tai susiasocijavo su kažkuo neigiamu, tad pratęsti darbo jis tiesiog negalėjo. Stovėjo sustingęs ir nepajėgdamas nuslėpti baimės spoksojo į padarą.

[Auris Senkleris]

- Tai labai negražu, kad savo išdaigas nori suversti kam kitam. Ir dar jaunesnei sesutei. - Rimtai pasakė Senkleris.
- Tam, kad lavintumeisi ir pats. Ieškodamas surasi dar kažką naujo. Lavinsi atmintį, gebėjimą naudotis informacija. Skaitydamas knygas gausi atsakymus į tokius klausimus, apie kuriuos gal nepagalvotum, jei tiesiog viską tau pasakyčiau. - Į kitą klausimą užduotą tyliai neatsakė nieko. Nes Eliotas nuėjo. Kam reikalingos pamokos. Jo nuomone viską susisteminti, išbandyti. Paaiškinti. O papildomi klausimai. Na, į juos vaikai ir patys galėjo rasti informacijos. Juk jie turi mokėti ieškoti. Atsirinkti kas naudinga ir kas ne.
- Puikiai padirbėjai Oliveri. Dabar paguldyk juos į skrynią. - Nusišypsojo berniukui. O Miriam pasakė. - Nieko, visko pasitaiko. Tau vis tiek labai gerai sekasi kerėti. - Kai papasakojo Eion apie tą istoriją jis nusišypsojo, Auris jam irgi.
- oi, ir dar kaip jam nepatiko. - Tada deja teko tvarkytis su Deklanu.
- Deklanai, klasė piln nematomų padarų. Reikia eiti atsargiai, kad neužkliūtum, klausytis kas vyksta aplink. - Kodėl viskas su juo taip sudėtinga? Auris apžiūrėjo tą jo ranką. Tinimo nematyti. Kažin ar kas rimto. Bet vis tiek ištepė ją tepalu nuo sumušimų. Į jo grasinimus nieko neatsakė. Tik galvojo, kad jiems būtinai vieną dieną reikės pasikalbėti. Gal ir šiandien.
Kai pamoka pasibaigė išleido mokinius. Tada grįžęs į bokštą išgaudė likusius padarus. Visi jie gulėjo skrynioje. Senkleris ją išgabeno. Gal paleis bildukus kur nors miško tankynėje.