[Auris Senkleris]

Pamokos tema: Bildukai

Rugsėjis jau ėjo į pabaigą. Auris atsivedė mokinius į vieną iš mokyklos bokštų. Jau temo vakaras, šiandien jo pamoka vyko ne tuo laiku, kaip visuomet. Apie šiandienos pokytį buvo pranešta kiekvieno koledžo skelbimų lentoje.
Bokšte buvo gana daug erdvės, pridulkėję. Stovėjo kelios senos spintos, jis atnešė ir pristatė skrynių žinodamas, kad čia apsigyvenę padarai įsirengs jose ir apsigyvens.
- Taigi šiandienos tema yra bildukai. Nedideli išdykę padarėliai. Jie dažniausiai pradeda triukšmauti ir viską versti naktimis. Įsikuria dažniausiai palėpėse, bet pasitaiko, kad ir šiaip butuose įsirengia, jei randa didesnę spintą. Spintose ar dėžėse jie miega. O atėjus nakčiai pradeda kelti triukšmą, išvarto ar kažkur nukiša daiktus. Nėra kažkuo baisiai pavojingi, bet labai nervina. - Jam bekalbant pačios atsivėrė spintų ir skrynių durys bet pro jas niekas neišėjo, bent jau nebuvo matyti, kad kas būtų išlindęs. Užtai pasigirdo triukšmas, lyg kas belstų į duris, trankytų skrynių dangčius. Trepsėtų į grindis. Iš spintų pradėjo lėkti daiktai. Sugaudžius bildukus jie pasidaro matomi. Atrodo kaip maži elfiukai, tik be sparnų.
- O jiems kelti chaosą patinka. Blogiausia yra tai, kad kaip suprantate jie nematomi. Ateini ieškoti triukšmo šaltinio, o jo nėra. Ir taip tęsiasi naktis po nakties. Naktį jie nesėdėtų palėpėje, pradėtų lakstyti po visus namus. Keldami didžiulę betvarkę ir triukšmą. Dabar bokštas yra užkerėtas taip, kad jie negalėtų išeiti. Praeitą pamoką sakiau, kad turite susirasti informaciją kaip užkerėti vietą, kad bildukai negalėtų jos palikti. Jei to nepadarytumėte, jų nebūtų įmanoma išgaudyti. Taip pat jau turite žinoti kaip reikia juos sugauti. Tikiuosi, kad padarėt namų darbus ir žinosite kokie kerai priverčia juos tapti matomais ir padeda sugauti. Jei visgi namų darbų nepadarėte, galite bendradarbiauti vienas su kitu ir aiškintis ką daryti. Jūsų darbas šiandien juos išgaudyti. Klausykitės triukšmo, kurie jį skleidžia, tai padės nustatyti kur jie daugmaž yra.


Kerus, kurie padeda sugauti bildukus susikurkite patys. Jei dirbsite po du ar grupelėmis jie turi būti vienodi. Jei norite, jūsų mokiniai gali būti neišsiaiškinę kaip juos sugauti. Tada gali arba klausinėti pas kitus arba bandyti ieškoti knygoje. Tik prisiminkite, kad bokšte neramu. Bildukai viską jaukia ir triukšmauja. Jie gali pargriauti mokinius, pastumti juos, mesti daiktus į juos. Galite įsivaizduoti, kad prieš šią vyko pamoka, per kurią mokiniai mokėsi apie bildukus, tik nereikėjo su jais susidurti.
Jei reikės mano posto parašykite žinutę.
Bent trys pamokos postai
Pamoka iki birželio 19 dienos

[Eliotas Llewellyn]

Auris - geriausias profesorius pasaulyje. Jau trečią kursą pasiekęs Eliotas ir toliau buvo tuo įsitikinęs. Ypač šiandien, kai pamoka vyko įdomiu laiku ir net ne klasėje. Tai trylikamečiui labai patiko.
Paskutiniu metu berniukas rytais nusitempdavo Oliverį prie veidrodžio ir matuodavosi. Ir šiandien buvo ta diena, kai galėjo pranešti Auriui džiugią naujieną. Taigi vos tik tėčio draugas baigė šnekėti (o Eliotas, aišku, nebuvo pasiruošęs pamokai), jis čiupo brolį už rankos ir nutempė jį prie Aurio.
- Ar matai? Aš aukštesnis! - patenkintas pranešė jis. Šiais mokslo metais uždavinėjo dar daugiau klausimų nei paprastai - labai patiko kisti pradėjęs balsas. Tai reiškė, kad jis pagaliau tikrai tuoj bus suaugęs. Taigi dabar plačiai šypsojosi ir laukė, kol Auris atkreips dėmesį į svarbią šiandienos naujieną.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Galų gale Eion pats paprašė Aurio, kad iš naujo užregistruotų psichoterapijai, bet kol kas nesijautė nė kiek geriau. Vis dar buvo baisu eiti į Kiauliasodį ar apie jį pagalvoti, miegas tikrai nebuvo kokybiškas, o per vasarą šiek tiek pasitaisiusi nuotaika ir vėl nusmego žemyn.
Kad ir šiandien. Paprastai į Aurio pamokas vaikinukas eidavo su džiaugsmu. Deja, ne šį kartą. Tai, kad pamoka vyko vakare, siaubingai gąsdino, o ir kam jiems eiti į kažkokį bokštą? Žinoma, Eion žinojo, kokia bus pamokos tema, ir tai į klausimus atsakė. Nepaisant to, vis tiek buvo baisu. Ar tai tikrai Auris? O gal koks apsimetėlis? Tik žmogaus, panorusio tapti jo tėčiu, dėka vaikinukas nustojo taip bijoti žmonių. Deja, per žmones, kurie iš tiesų yra jo tėvai, viskas sugriuvo. Eion krūptelėdavo užkalbintas, turėjo prisiversti save nevengti Timočio, o Erka… Na, su ja turbūt visada bus sunku, nors jau senokai nieko pikto nebesakė.
Eion norėjo prieiti prie Aurio ir ką nors jam pasakyti. Bet ką, kad tik įsitikintų: čia jo tėtis. Deja, nespėjo – jį aplenkė tasai nenuorama Eliotas. Septyniolikmetis negirdėjo, ką tasai vaikas sako, bet pajuto susierzinimą. Jam tėčio reikėjo, o štai anas tiesiog… Erzina.
Kadangi neprisiminė, kaip tiksliai reikia kovoti su tais padarėliais, Eion atsivertė vadovėlį. Bet staiga iškilo klausimas, ir jis ramiai pakėlė ranką. Suprato, kaip tai gali būti baisu, bet stengdamasis tai nuslėpti ištarė:
- Ar pasitaiko atvejų, kad bildukais pasinaudoja juodieji magai, kad apgautų žmones?

[Oliveris Llewellyn]

Tai, kad Eliotas prisiminė turintis brolį dvynį, žinoma, džiugino. Bet to priežastis greičiau jau priešingai. Oliveris nebūtų galėjęs pasakyti, kad dvynys tikrai už jį aukštesnis, bet kiek pasikeitęs balsas ir išsitempęs ūgis vertė jaustis šiek tiek nejaukiai. Taip, tas didysis šuolis, kada jie taps gerokai aukštesni, turbūt bus vėliau, bet jau ir dabar atrodė, kad visi atkreipia dėmesį. O Eliotas stengėsi tai dar kuo labiau pabrėžti.
- Reikia mokytis, - tyliai paprieštaravo broliui, tempiančiam jį prie Aurio. Pats buvo pasiruošęs pamokai, tad norėjo greičiau kibti į darbą. Geriau jau tėčio draugas atkreiptų į juos dėmesį kaip į tuos, kuriems puikiai sekasi pamokos užduotis, o ne kaip į tuos, kurie nieko nedarė. Deja, perkalbėti Eliotą, ypač mokslų klausimais, ir toliau buvo misija neįmanoma, tad Oliveris tiesiog pasidavė. Ir jau visai netrukus stovėjo šalia tėčio draugo ir jautėsi kvailai. Norėjo pasakyti visai nesąs žemesnis, bet kažkodėl nedrįso to padaryti. Tik apsidairė ieškodamas Miriam ir galvodamas, kad jai šiais metais turbūt seksis dar geriau.

[Deklanas W. Senkleris]

Šitas ir toliau trynėsi Hogvartse. Deklanas tiesiog negalėjo patikėti, kad Auris Senkleris tebedirba mokykloje. Kodėl jo tėvas taip nieko ir nepadarė? Na gerai, gal viduryje mokslo metų išspirti mokytoją iš darbo nėra taip paprasta. Kita vertus, koks iš šito mokytojas? Be to, visai neseniai buvo vasaros atostogos, ir per jas šitas tiesiog privalėjo būti pašalintas. Deja, St. Just miestelio valdytojas aiškiai nesinaudoja savo galiomis, tad belieka paklausti, kodėl.
Pamokos tema buvo tiesiog absurdiška. Deklanas stovėjo kampe ir laikė sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Nepatenkintas caksėjo liežuviu. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų padaryti, kad tie kvaili padarai būtų matomi, tik nesiruošė leisti šitam profesorėliui to sužinoti. Kadangi geriausia gynyba – puolimas, Deklanas garsiai ištarė:
- Kodėl mes švaistome laiką mokydamiesi apie šitas nesąmones, jeigu jie nekelia pavojaus?

[Miriam Llewellyn]

Jau antri mokslo metai Hogvartse. Dvyniai iš viso jau trečiakursiai. O jų sesutė ir toliau buvo mažakalbė tyli mergaitė, kuri aiškiai kažką slėpė. Ilgą laiką slėpusi ir nuo savęs pagaliau suprato. Niekam to nesakė, nors gali būti, kad Leticija praėjusį pavasarį suprato nedaug. O visi kiti tegul galvoja, kad jai tiesiog įdomu.
Šį vakarą teko ateiti į bokštą, ir tai skambėjo labai įdomiai. Nors gerokai panašesnė į Eliotą nei daug kas būtų pasakęs, Miriam visų pilies pakampių neišnaršė, tad ir čia neteko lankytis. Puse ausies klausydamasi, ką kalba Auris, priėjo prie lango ir susimąstė, kad būtų įdomu stebėti, kaip kas nors krenta žemyn. Priešų bent jau kol kas neturėjo, tad kaip ir nebuvo ką nustumti, tačiau galvoje jau sukosi mintys, kur galės pasigauti kokį gyvūnėlį. Vis dėlto skubiai nusisuko nuo lango ir įsispoksojo į kalbantį profesorių. Nereikia, kad jis sužinotų per daug.
Auriui baigus šnekėti prie jo, aišku, priėjo dvyniai. Tai padrąsino ir ją padaryti tą patį. Taigi mergaitė kiek droviai nužingsniavo prie tėčio draugo ir negarsiai paklausė:
- Ar pasitaiko, kad šitie padarai kam nors įkanda?

[Kristupas Danil]

Kristupas stovėjo bokšte, kaip visada gale ir kaip dažniausiai - vienas. Bet jam nebuvo liūdna. Vaikis mėgo ramybę. Tiesa, mėgo ir nuotykius, bet ne pamokose. Pamokas jis mėgo ramiai atsėdėti, padaryti užduotis ir išeiti.
  Namų darbus Kristis buvo padaręs. Jis žinojo kerus, kurie padaro bildukus matomais. Turėjo su savimi lazdelę, tačiau dėl visa ko dar buvo atsinešęs daužiklius. Tai buvo mažos, mažesnės už kumštį žalvarinės kuokelės. Berniukas buvo nusprendęs, kad jeigu nepavyks panaudoti kerų, jis pridauš bildukus daužikliais.
  Staiga kažkas užgavo Kristupui koją. Jis atsisuko. Kažkoks daiktas jau lėkė jam į galvą. Bet švilpis buvo išlavinęs žvalgų gebėjimus, tarp jų ir reakciją. Greitai kilstelėjo ranką iki galvos ir tvirta plaštaka sugavo daiktą. Ten buvo kažkoks medinukas.
- Kvaili bildukai... - sumurmėjo Kristis.

[Kristupas Danil]

Kristupas pajuto, kad kažkas šalia jo pėdų daužo į žemę, o netrukus gavo smūgį į pėdą. Šitas visas triukšmas, bildėjimas, daužymas ir chaosas jam jau įkyrėjo. Baigė išvesti iš kantrybės. Žvalgo mokinys suniurzgė, akimirksniu išsitraukė lazdelę, nusitaikė į tą daužytoją prie pėdos ir ištarė ilgai repetuotą burtažodį:
- Vidišer. - tačiau nieko neįvyko. Kristis prisiminė, kaip Badis mokė jį kerėti ir suprato, kad jeigu nenuramins savo nervų ir nesusikaups, nieko iš to kerėjimo neišeis. Tad išsitraukė daužiklį ir vožė maždaug ten, iš kur sklido garsas, sau prie kojos. Bildesys toje vietoje nurimo. Dabar berniukas jau galėjo giliai pakvėpuoti ir nurimti. Taip jis ir padarė. Aprimęs Danil vėl paėmė lazdelę, susikaupė, įsivaizdavo kerų poveikį, nusitaikė į jau pridaužtą bilduką ir pasakė:
- Vidišer. - dabar burtažodis suveikė ir švilpiukas prie savo kojų išvydo bilduką.

[Auris Senkleris]

Auriui dažnai skaudėdavo galvą, po to prakeiksmo žinoma. Ant rankos kur pataikė Faustos kerai liko ženklas. Tamsus, vingrus randas. Prakeiksmo žymė. Kartais jis jausdavosi mieguistas. Ir vis dar gėrė eliksyrą. Tai slėpė nuo Eion, Erkos ir timočio. Net linėjai nesakė. Bet vis dar vykdavo ligoninėn. Jį gydantis hileris nežinojo ką daryti. Pats Auris vartė savo knygas, juk kolekcionavo juodosios magijos veikalus. Bet juk tai buvo Faustos kerai ir tik ji žinojo kaip jį atkeikti.
Dabar aplink jį spietėsi vaikai. Galvą šiek tiek maudė. Norėjosi ramybės. Auris siuto, kad Fausta jam taip apsunkino gyvenimą. Na, bet dabar reikėjo susikaupti. Ji neatims iš manęs malonumo dirbti. Piktai pagalvojo.
Pažvelgė į dvynukus. Tiesą sakant jie atrodė vienodo ūgio. Vargšas Oliveris atrodė kaip žuvelė tinkle, jis Nepasirodė Auriui laimingas taip tampomas brolio.
- O man judu abudu atrodot aukšti. - Šypsojosi jiems.
Aišku reiškėsi ir Deklanas. Bet dabar tai buvo menkiausia jo bėda. Ak tiesa, mokyklon atvyko jo sesuo, vyresnė. Kam Aaronas ją pervedė į kitą mokyklą Auris negalėjo suprasti. Kam jau ten įpratusią merginą reikėjo tempti į kitą mokyklą?
- Gal realaus pavojaus nekelia. Bet kai tau naktis iš nakties neleidžia miegoti trukdo, slapsto daiktus, triukšmauja. O tu nei nežinai kas tai daro nėra malonu. Pabandyk tai įsivaizduoti. - Kuo draugiškiausiai kalbėjosi su juo.
Kur kas didesnį rūpestį nei Deklanas kėlė Eion. Visas jų progresas lėkė lauk. Ir tik per tą vieną trumpą susitikimą. Dabar jis vėl ėmė lankyti terapiją, bet kažin kiek laiko vėl prireiks, kad Eion taptų laimingesnis?
- Ne, tai išties gana paprasti ir nepavojingi padarai. Vienintelis dalykas, kam juodieji magai galėtų juos panaudoti, tai įleisti pas ką nors į namus. norėdami, kad bildukai tiems žmonėms trukdytų. - Priėjusiai Miriam pasakė.
- Gali pasitaikyti jei bildukas aršesnis.

[Miriam Llewellyn]

Klausimų buvo daug, ir kai kurie jų buvo visai neblogi. Juodoji magija Miriam nedomino, bet tai, kad net ir tokie nepavojingi padarai gali būti panaudoti piktam, savotiškai žavėjo. Mergaitė nepastebimai linktelėjo tarsi pasižymėdama Aurio atsakymą į vyresnio klastuolio klausimą. O štai atsakymas į tą, kurį uždavė ji pati, dar labiau patiko. Tik kaip padaryti, kad bildukas taptų aršesnis? Šito, žinoma, ji neklaus. Jau pernai suprato, kad Auris įdomiausius faktus slepia. Ne, geriau apsimesti, kad mokosi juos padaryti matomais, o vėliau pasiskaityti vadovėlyje.
- Ar bibliotekoje yra knygų, kuriose galima daugiau rasti apie šituos padarus? - dar paklausė tėčio draugo ir pagaliau teikėsi atsiversti užrašus. Burtažodis neatrodė sudėtingas, tik tam reikia nurimti ir nejudėti. Miriam patraukė į klasės kampą ir sustingo. Supratusi, kad jaučiasi nurimusi, sumurmėjo: - Visiarus.
Priešais ją iš karto atsirado du padarėliai, laikantys kažkokį daiktą. Aiškiai ruošėsi jį numesti. Miriam visai nenorėjo jų nuraminti. Kerai pasisekė, tad viskas gerai. Vis tik ji nemokėjo panaikinti kerų, tad tiesiog nusisuko. Vos tai padarė, pasigirdo garsus trinktelėjimas - akivaizdu, kad bildukai pasinaudojo proga numesti tą daiktą. Miriam patenkinta nusišypsojo - jai ši pamoka netgi labai patiko.

[Deklanas W. Senkleris]

Draugiškas tonas siutino. Kad ir ką sakytų tėvas, Deklanas šito kvailio nepamėgs. Kaip kažkoks nususęs profesorėlis gali aiškinti jam apie tvarkymąsi ar dar kokias nors nesąmones? Vis dėlto jis yra būsimasis St. Just miestelio valdytojas, o šitas tesugeba apsimesti išmanančiu apsigynimą nuo juodosios magijos.
Puiku. Susirasiu tokį padarą ir patalpinsiu jį tavo kabinete mintyse pagrasino Deklanas ir demonstratyviai nusisukęs nuo Senklerėlio nužygiavo tolyn. Nė nesiruošė atlikti pamokos užduoties, tačiau už kažko užkliuvo ir gėdingai plojosi ant žemės.
- Kas per... - pradėjo klausimą ir skubiai atsistojo. Ko dar prisigalvos šitas save profesoriumi vadinantis nevykėlis?! - Na jau ne. Dabar tu tikrai lėksi iš mokyklos, - tyliai sumurmėjo grifiukas ir nutarė apsimesti siaubingai užsigavęs. Jau į šį faktą tiek tėvas, tiek direktorė turės reaguoti. Jau po poros dienų Aurio Senklerio Hogvartse ir kvapo neliks. Taigi berniukas susiėmė už rankos ir dejuodamas pradėjo slinkti laiptų link. Jeigu šitas patikės, diena bus ne tokia jau ir bloga.

[Oliveris Llewellyn]

Jeigu Auris patvirtins, kad Eliotas aukštesnis, bus visai liūdna. Nors Oliveris akivaizdžiai buvo vaikiškesnis už brolį dvynį, užaugti aukštas norėjo. Bent jau aukštesnis už tėtį, nes praaugti Aurį gali būti pernelyg sudėtinga.
Ir štai tėčio draugas nepasakė, kad Eliotas aukštesnis. Oliveris nusišypsojo ir timptelėjo brolį už rankos.
- Eime mokytis. Čia visai nesudėtinga, - sumurmėjo jis ir atsargiai dirstelėjo į Aurį. Nors buvo pasiruošęs, gal klydo, ir užduotis tiesiog neįmanoma? Bet taip negali būti, jie jau trečiame kurse.
- Einam, - dar paragino brolį ir nusisuko. Žvilgtelėjo į Miriam ir nusišypsojo jai. Prieš ją kabėjo du matomi bildukai. Akivaizdu, kad sesutei sekasi tikrai puikiai. Ji tikrai labai protinga. Išsitraukė lazdelę ir pasiruošė tarti išmoktą burtažodį, kai pasigirdo bilsmas. Ne veltui tie padarai vadinami bildukais, ar ne?
- Miriam? - atsargiai kreipėsi Oliveris ir atsisuko. Nesuprato, kodėl net ir matomi bildukai kažką numetė.
- Auri, ar taip ir turėjo būti? - kiek išsigandęs paklausė ir pripuolė prie sesutės. Tyliai jai ištarė: - Miriam, ar tau viskas gerai?

[Eliotas Llewellyn]

Na jau ne, jis tikrai aukštesnis! Nieko tas Auris nesupranta.
- Nesąmonė, - išsišiepęs pareiškė Eliotas, nors nė neaišku, kam tas žodis buvo skirtas - profesoriui ar mokytis skatinančiam broliui. Tas brolis nuėjo, o Eliotas liko prie Aurio. Dabar puiki proga parodyti, kad jo balsas jau beveik vyriškas. Taigi trylikametis prabilo:
- Man labai patinka šitie bildukai! Norėčiau tokį turėti namuose! Niekas nesuprastų, kieno tai darbas, turbūt galvotų, kad Rachel. Visi ją kaltintų, o iš tiesų tai būtų bildukas. Skamba šauniai, ar ne?
Kaip tik tuo metu pasigirdo garsai, bylojantys, kad padarai,  ko gero, ėmėsi mėgstamos veiklos. Eliotas apsidairė ir pamatė, kad kažkoks mokinys atsidūrė ant žemės.
- O kur jie gyvena? Ar įmanoma kažkaip juos privilioti? - dar paklausė Aurio su neslepiamu susižavėjimu stebėdamas chaosu virstančią pamoką.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Tai nepavojingi padarai, nėra ko bijoti. Bet jeigu ta monstrė sugebėjo Aurį sužeisti taip, kad jis skausmus jaučia ir po kelių mėnesių (nesvarbu, kad tai slėpė, Eion viską suprato), turbūt nesunkiai panaudotų šituos bildukus kam nors baisaus. Vaikinukas slėpė šitas ir panašias mintis, bet kol kas ir vėl lankoma terapija nelabai tepadėjo. Gyvenimas sugadintas. Blogiausia, kad jis negali nieko sakyti Timočiui. Atrodė, kad toks glaudus ir širdžiai mielas ryšys nyksta.
- Ar esi kada su jais susidūręs? - tyliai paklausė Aurio žvelgdamas tiesiai į jį. Nenorėjo mokytis, labai reikėjo laiko kartu. Bet dabar tokios galimybės nebuvo. Šeštieji metai Hogvartse labai jau negailestingi. Taigi Eion vėl atsivertė užrašus ir stengėsi susikaupti ties pamokos tema. Sekėsi labai jau sunkiai.

[Auris Senkleris]

Nesudėtinga. Va tai tau. Buvo taip keista tai išgirsti iš Oliverio ir tai labai džiugino.
- Tikrai nesudėtinga. Greitai su jais susitvarkysit. - Šypsojosi. - Sakau tai, ką matau. - Kalbėjo dėl ūgio. Eliotui greičiausiai nelabai patiko, bet juk yra kaip yra.
- Yra Miriam. Knygoje "Tamsieji išdaigininkai" Yra daugiau informacijos apie juos. - Bildukai buvo vieni iš nepavojingiausių padarų. Bet aišku ir jie galėjo sužeisti ar tiesiog neleisti miegoti. O nežinant kas nematomas kelia triukšmą galėjai ir savo sveiku protu suabejoti.
Išgirddęs Eion klausimą Auris atrodė kiek susigėdęs. Bet pasakė jam tyliai.
- Na... Kartą taip jau išėjo, kad sugavau porą ir įleidau į dėdės Rolando darbo kabinetą. Pykau ant jo dėl kažko. Ir jie baisiai išvertė tą kambarį. - Tada buvo trylikos. Per žiemos atostogas svečiavosi pas savo draugą Deidrą ir jo namuose buvo tų padarų. Tiesa juos išgaudė, bet Deidras niekam nematant porą pasiėmė sau. Gal norėjo juos auginti, gal nuvežti į Hogvartsą. Jis žinoma papasakojo Auriui ir jam paprašius atidavė bildukus, kurie atsidūrė dėdės kabinete. O, kaip jis niršo, baisu ir apsakyti. Bet ir nekeista, juk kabinete buvo daug brangių senovinių dalykų. O ir dokumentų.
- Argi tau patiktų, jei vis kaltintų tavo sesutę? - Rimtai paklausė.
- Į šiuos klausimus susirask informaciją pats Eliotai, juk pasakiau kokioje knygoje ieškoti. - Norėjo skatinti jį mokytis.
Išgirdęs Oliverį šaukiant atsisuko.
- Reikėjo juos dar nuraminti.- Auris pasinaudojo kerais, Bildukai atrodė tarytum sustingo. Jis priėjo, pakėlė juos ir paguldė į vieną skrynią. Tada kažkas dunkstelėjo ir Atsisukęs pamatė, kad tai Deklanas. Greičiausiai užkliuvo už bilduko ar kokio daikto. Senkleris atsargiai priėjo prie kažkur jau susiruošusio berniuko.
- Ar skauda ranką? - Paklausė matydamas kaip jis laikosi už jos.
- Turiu tepalo nuo sumušimų. Ateik prie mano stalo. - Norėjo dar sakyti, kad juk turėjo  būti atsargesnis, kai po klasę laksto nematomi padarai. Bet kol kas nemoralizavo.