0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 170
  • Taškai: 87
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #30 Prieš 3 mėnesius »
Pasipiktinimui nebuvo ribų. Na taip, jie teisūs, bet vis dėlto neturi jokio įrodymo, kad užrašą paliko jis! Tai tikrai galėjo būti kuris nors iš tarnų. Akivaizdu, kad Roros mėgti neįmanoma, tad net ir jos kambarinė galėjo tai padaryti. Bet ne, kaltinti reikia jį!
- Nei aš ką rašiau, nei vogiau, - nepatekintas pareiškė berniukas, bet neprieštaravo eiti į Roros kambarį. Jis jam nepatiko, bet reikėjo sugalvoti, ką veiks ten atsidūręs kitą kartą. O dabar pasistengė nutaisyti smalsumo kupiną veidą. Jeigu pridirbo ne jis, vadinasi, įdomu, kas gi ten tokio parašyta.
Užrašas ant veido atrodė tikrai šauniai. Aišku, kvailas lūpdažis nebuvo pagamintas taip, kad nenusivalytų. Deklanas buvo girdėjęs apie Amžino priklijavimo kerus. Pasvarstė, ar egzistuoja amžino nudažymo kerai. Negi teks keliauti į biblioteką? Akivaizdu, kad tėvo tokių dalykų neklausi.
- Aš nieko jai nepadariau! Kodėl reikia kaltinti mane? - sušuko Deklanas. Sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusisuko. Jeigu pasiseks, tėvas pagalvos, kad jį įskaudino, nors iš tiesų berniukas slėpė šypseną.
Į dar vieną klausimą neatsakė specialiai. Veikti kažką kartu su Rora? Dar to betrūko! Geriau jau šnekėtis su tarnais, kurie kartais žino įdomių istorijų.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aurora Senkler

  • V kursas
  • *
  • 13
  • Taškai: 9
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #31 Prieš 3 mėnesius »
  Kai tėvas ėmė lipti laiptais aukštyn, Aurora nusekė paskui. Paslapčia tikėjosi, kad užrašas dar nebus nuvalytas, ne, ji neleis Deklanui išsisukti! Bet užlipus užrašas dar buvo, gerai, vadinasi jo kaltė įrodyta.
  Bet tas mažvaikis, žinoma, savo kaltę neigė. Aurora seniai jo taip nekentė. Ne, dažniausiai nejautė jam meilės, tačiau priimdavo faktą, kad jis jos brolis. Tačiau dabar...
- Niekas kitas daugiau manęs be priežasties taip nekenčia, niekam kitam neatrodau negraži ir, galiausiai, niekas kitas neužsiima tokiomis vaikiškomis nesąmonėmis! - išsakė viską, kas buvo susikaupę galvoje, tik ne visai taip, kaip galvojo. Teko varžyti save, visgi šalia buvo tėvas, taigi per daug žiauriai kalbėti negalėjo.
  Tėvo pasakymą, kad reikėtų nekreipti dėmesio, nuleido negirdomis. O ar pats nekreiptum, jei tau taip parašytų, kad tu blogiausias šio miestelio valdytojas?! Bet negalėjo taip tėvui draskyti akių.
- Dabar, bendrai tau aiškiname, ką padarė Deklanas. Tėti, prašau, suprask mane, - spigiu balsu pasakė, jau pradėjusi graudintis.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 155
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #32 Prieš 2 mėnesius »
- Viską ir išsiaiškinsim. - Pasakė sūnui eidamas link laiptų.
Užrašas badyte badė akis. Vaikai labai sėkmingai tirpdė savo tėvo kantrybės atsargas. Įdomu ar nereiktų į šį susirinkimą pakviesti Beatrice? Gal pakviesti? Taip, tegul dalyvauja ir mama. Teisingai. Kodėl aš vienas turėčiau srėbti šitai. Ji irgi gali prisijungti. Apie tai, kad dažniausiai aplamai vengia tokių pokalbių su vaikais ir namie nebūna negalvojo. Taip, praeitą vasara tikrai buvo įgėlusi kažkokia bitė ir jis stengėsi. Ne visą vasarą ištempė, bet vis tiek. Žiemą savo pažadus vaikams pamiršo. Pavasarį galima sakyti irgi. Bet dabar štai vėl pabudo sąžinė.
- Rora, viską išsiaiškinsim, nesinervink. Atrodai puikiai. Šitas užrašas tikrai kvailystė. Deklanai, aš tikrai abejoju, kad tuo būtų galėjęs kas kitas užsiimti. Accio Auroros kosmetiką. - Iš berniuko kišenių pas jį atskriejo tūbelės ir buteliukai. Jis pasistengė viską sugaudyti.
- Na, tai kaip tie daiktai pas tave atsidūrė?  - Paklausė sūnaus. O daiktus padėjo ant staliuko.
- Ir bandau suprrasti. - Tarstelėjo dukteriai, toji tikrai atrodė linkusi į isteriją. Jo nuomone per daug smarkiai reagavo į šį nutikimą. Nors ką žinai, gal tokio amžiaus mergaitėms taip dažnai nutinka. Beatrice dar nekvietė. Kol kas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Aaronas Senkleris »

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 170
  • Taškai: 87
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #33 Prieš 2 mėnesius »
Apėmė kuo nuoširdžiausias pasipiktinimas. Negali sakyti, kad Deklanas labai mylėjo Rorą, bet neapykantos tikrai nejautė. Ji buvo... Sakykime taip, erzinantis namų atributas. Tokių namuose buvo ir daugiau, pavyzdžiui, motina. Tai gal dabar jie pradės aiškinti, kad jis nekenčia ir jos?!
Atrodo puikiai? mintyse pasitikslino berniukas, kai tėvas pasakė visišką absurdą. Jau kas kas, o Rora tikrai neatrodo puikiai, tik jis negalėjo to sakyti. Jeigu užrašą paliko ne jis, teoriškai turbūt neturi galvoti, kad sesuo yra nepavydėtinai bjaurios išvaizdos. O tėvas, deja, ne visai kvailas, nors iš kišenių išskridus buteliukams Deklanas skubiai suvaidino nustebusį.
- Kas čia?! - sušuko jis. Ėmė apsimestinai raustis kišenėse tarsi tikrindamas, ar neras daugiau daiktų, kurių ten neturėtų būti. - Kažkas mane pakišo! Tikriausiai pati Rora taip padarė, nes nori, kad tu ant manęs supyktum! O dabar vaidina, kad baigia apsižliumbti! Nereikia čia tų ašarų, visi žinom, kad jos netikros! - dar pareiškė seseriai ir vėl nusisuko. Akivaizdu, kad tėvas nenusiteikęs juo patikėti. Kodėl tu manęs niekada neapkabini? mintyse uždavė magiškąjį klausimą, tačiau garsiai tų žodžių ištarti taip ir nepasiryžo.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aurora Senkler

  • V kursas
  • *
  • 13
  • Taškai: 9
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #34 Prieš 2 mėnesius »
  Koks visgi Deklanas buvo kvailys! Ir kaip Aurora galėjo jį mėgti? Bent jau šiandien ir tėvas elgėsi taip, lyg ir ji būtų jo dukra, o ne tik Deklanas. Nors taip nebuvo, raudonplaukė jau seniai susidarė tokį įspūdį. Akimirkos, kai tėvas rūpinosi ja, jai atrodė niekas, bet štai kai rūpinosi Deklanu! Tada Aurora supykdavo. Juk ji, būdama tokia gera, turėtų būti šeimos numylėtine, tiesa?
- Kodėl manęs nieks nemyli? - staiga liūdnai paklausė, visai nekreipdama dėmesio į kosmetiką, skrendančią iš Deklano kišenių. Dabar Aurora pasijuto vienišiausiu žmogumi pasaulyje, nors, atrodo, turėjo viską. Ramiai pamiršo ir motiną, kuri ją tikrai bent kažkiek mylėjo. Dabar ji pasijuto auka, nors visada norėjo tapti žvėrimi. Bet dabar jai teliko laukti, ką pasakys tėvas.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 155
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #35 Prieš 2 mėnesius »
Raudonplaukis sužėrė dukters daiktus ant staliuko. Buvo priverstas stebėti tikrą cirką. Ir tai vedė iš kantrybės. Ką Deklanas čia dirba? Išsidirbinėjimas visiškas. Stovėdamas prie staliuko sugniaužė kumščius, kad neimtų ir nepasakytų ko nors itin bjauraus. Deja, negalėjai pasakyti, kad jam gerai ėjosi tramdytis.
- Tiesiog žavus pasirodymas. Bravo. Užrašysiu tave į dramos būrelį, kad turėtum kur pasireikšti Deklanai. O gal nori pamėginti eiti į literatų būrelį? Rašytum nuostabius apsakymus. - Jeigu jau išmokai ir sugebi rašyti. - Nori pasakyti, kad tavo sesuo atėjo, sukišo savo daiktus tau į kišenes, o tu ramiai sau sėdėjai taip? Nešnekėk nesąmonių, liaukis meluoti.
Aišku ir jo brangioji dukrelė nutarė pasireikšti. Visa į motiną, tokia pat isterikė. Tiesa neprisiminė, kad Beatrice būtų linkusi į dramas, pastaruoju metu pasidarė tyli ir nepastebima. Bet pamurmėti ant jos visada rasdavo progų.
Vyras perėjo per kambarį ir klestelėjo ant lovos.
- Kas jums abiem yra? Ko jums dar reikia? Jūs turit viską kas įmanoma. Aurora, nereikia šitaip perdėtai reaguoti į viską. O tu Deklanai liaukis išsidirbinėti. - Visko pertekusi ir dar aiškina kažką apie nemylėjimus. Vieną kartą reikėtų viską atimti. Niršo. Abu jie išlepinti iki negalėjimo. Ir kam reikėjo juos palikti Beatricei? Va ir prašom rezultatas.
Tiek niršo dėl to, kad jautė sąžinės priekaištus. O kaip kitaip? Juk puikiai žinojo apie ką kalba Rora šnekėdama apie meilę. O nereikėtų pamiršti ir to pavasarinio pokalbio žirgyne su sūnumi. Kažkaip Deklanui išvykus mokyklon gebėjo apie tai negalvoti. Arba galėdavo negalvoti apie Aurorą jai išvykus. Bet kai vaikai vėl sušmėžuodavo jam prieš akis prisimindavo visus pastarųjų poros metų nutikimus ir jausdavo didžiulę kaltę. Tai štai dabar dėl to taip ir pyko. Ir visai netroško pripažinti, kad niršta ant savęs, ne jų. Užsinorėjo, kad vaikai kuo greičiau dingtų į mokyklą, mat jie priversdavo Aaroną pažvelgti į save taip, kaip jam visiškai nepatiko. Gal juos išsiųsti į stovyklą, kad būtų kuo toliau nuo manęs? Bet gi žadėjai Aurorai laiko kartu. Deklanui irgi. Ir vis tiek stovyklos, kuri truktų per beveik visas atostogas idėja labai vyriškiui patiko. Reikėjo tik nukreipti kalbą ta linkme.
- Jums reikėtų praleisti daugiau laiko kartu. - Hogvartsą sėkmingai ignoravo. Ten jie mokosi, ne pramogauja. Skirtingi draugai irgi išskiria. Stovykla kas kita. Sakė sau.
- Yra smagių stovyklų vasaromis. Gamta, pramogos. Visokie užsiėmimai. Kartu smagiai leisdami laiką gal nustotumėt pyktis.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 170
  • Taškai: 87
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #36 Prieš 2 mėnesius »
Rora, regis, nusprendė kiek patylėti, o tai tokiai kvaišai kaip ji ganėtinai didelis pasiekimas. Bet štai tėvas ir vėl suerzino. Kodėl jis tiki Roros, o ne jo žodžiais?
- Ji aiškiai lindo į mano kambarį! Susirado spintoje drabužius ir pridėjo šitų... Šiukšlių! O tu, aišku, tiki ja, o ne manim! - apsimesdamas esąs baisingai įskaudintas kalbėjo Deklanas.
Taip, tėvas vėl pradėjo aiškinti, kad jie atseit turi viską. O kaip gali būti kitaip, kai jis yra miestelio valdytojas? Bet vieno vis tiek nesuteikia. Deklanas juste juto norintis dažniau ką nors paveikti kartu. Tėvas galėtų būti pats geriausias mokytojas, bet nenori to daryti. O po to dar aiškina, kad jie turi viską. Tik visų šitų svarstymų jam į akis tikrai nešveis. Ypač prie sesers.
- O kodėl aš turiu leisti laiką su ja, bet ne su tavimi? - nesusilaikė nepaklausęs, kai išgirdo dar vieną nesąmonę. Nedomino nei stovyklos, nei gamta, tuo labiau su Rora. Deklanas ir pats nežinojo, ko nori, tad nenuostabu, kad jo niekas nesupranta.
- Galėtume kur nors išvažiuoti visi, - pridūrė. Ir netgi teikėsi maloningai patikslinti: - Rora, motina, tu ir aš.
Į seserį iš viso nežiūrėjo. Apsimetant, kad jos nėra, gyvenimas pasidarydavo paprastesnis.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 155
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #37 Prieš 3 savaites »
Baisi kelionė buvo iš Londono. Deklanas tylėjo, Beatrice irgi tylėjo. Atrodė vėl užsidarė į kažkokį savo pasaulį. Einant namo Aaronas užsuko į knygyną ir pasiėmė norėtą knygą. Tada jie pargrįžo namo. Beatrice užlipo laiptais viršun ir dingo miegamajame. Aaronas pakvietė Deklaną ateiti į biblioteką. Prieš tai pakeliui sutikęs tarnaitę paprašė, kad toji atneštų Deklanui atsigerti, nes gi jie ilgai baldėsi mieste, o juk jo sveikata gal dar nelabai buvo gera. Aaronas dar kerais prisikvietė iš Deklano kambario buteliuką su vaistais. Reikėjo juos išgerti. Į biblioteką šiaip niekada neleido niekam imti ko nors geriamo ar valgomo, bet jau šiandien... Šiandien dėl šito nutarė nusileisti.
Aaronas supylė vaistų dozę į tam naudojamą stiklinėlę ir pastūmė ją sūnui per stalą. Tą patį padarė ir su vandens stikline.
- Išgerk vaistus. - Pats tuo tarpu ėmė vartyti įsigytą knygute. Nieko gal. Visai neblogos iliustracijos.
- Žodžiu. Anatomija yra labai įdomus dalykas. Ar žinai ką reiškia žodis anatomija? Į ją įeina patys įvairiausi dalykai apie žmogaus kūną. Na, o kaip gi atsiranda vaikai? - Pradėjus kalbėti, mokyti jo balsas laikysena, net veidas atrodė kažkaip kitaip. Atrodė pražvalėjęs.
- Pirma, papasakok man kaip tu įsivaizduoji, jog atsiranda vaikai. Na gerai meilė. Ji suveda du žmones. Bet juk žinai, kad tiesiog apsikabinus vaikai neatsiranda.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 170
  • Taškai: 87
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #38 Prieš 3 savaites »
Na, ir ką gi mielasis tėvelis pasakys bibliotekoje? Deklano požiūris nepasikeitė. Jis ir toliau norėjo pasislėpti kambaryje ir daugiau gyvenime neturėti reikalų su Aaronu Senkleriu. Deja, viskas buvo ne taip. Jeigu neateis į biblioteką, tėvas turbūt atsivilks į kambarį, ir viskas pasidarys dar blogiau. Taigi atėjo kur paprašytas. Netgi vaistus išgėrė, nors tą lygiai taip pat padarė tik dėl šventos ramybės.
Tėvui prakalbus Deklanas iš nuostabos net išsižiojo. Ir pats to nepastebėjo, bet kaip galima reaguoti kitaip, kai viskas klostosi tokia linkme? Negi jam iš tiesų svarbiausia yra vaikų atsiradimo dalis? Ar nereikėtų aptarti to, kad tėvas nekenčia motinos, kad iš jos tyčiojasi? Tiesiog neįtikėtina.
- Pats sakei, kad reikia nusirengti, - abejingai ištarė atsakydamas į klausimą. Visai nenorėjo nei čia būti, nei kalbėti. Vis dėlto tema, tenka pripažinti, įdomi. Tik ar tikrai taip gali būti? Ar tikrai tėvui iš visko, kas šiandien įvyko, svarbiausia šitai?..
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 155
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #39 Prieš 2 savaites »
Deklanas pasirodė nustebęs. Aaroną jis irgi stebino. Savo žinių spragomis. Ne, čia per menka sąvoka tam apibudinti. Savo žinių bedugnėmis.
- Na taip, reikia nusirengti. Supranti... - Atsivertė knygą ir rodydamas iliustracijas paaiškino apie vyro ir moters kūno skirtumus. Paaiškino kaip įvyksta kiaušinėlio apvaisinimas. Kažkiek paskaitė, mat toje knygoje viskas buvo tokia kalba. Na tokia, kuri tiktų paaugliui.
- Tai va. O paskui vaikas vystosi devynis mėnesius, kol ateina laikas gimti. Moteriai nubėga vandenys, kuriuose vaikas plaukiodavo gimdoje, prasideda sąrėmiai. Ir vyksta gimdymas. Tai išties sudėtingas, skausmingas procesas. Ir vaiko vystymasis nelengvas dalykas. Moteriai nelengva išnešioti vaiką. Kinta svoris, gali imti tinti kojos, skauda nugarą, kartais supykina nuo kažko, ką mėgai valgyti. Gali būti, kad nėštumo metu imsi mėgti tai, ko nemėgai. Emocijų kaitos. Vaikas juda, spardosi. Nėštumo pradžioje mamą gali imti pykinti, gali kartotis vėmimas. Vienoms sunkiau, kitoms lengviau viskas praeina. Žodžiu ir gimdymas ir laikotarpis, kai vystosi vaikas yra sunkus procesas.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 170
  • Taškai: 87
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #40 Prieš 2 savaites »
Kuo daugiau tėvas kalbėjo, tuo darėsi šlykščiau. Ir šį kartą netgi ne dėl to, kad buvo šalia šito bjauraus žmogaus. Tiesiog įsivaizduoti, kad tėvas ir motina užsiėmė... šituo, buvo tiesiog koktu.
- Fu, - pareiškė jis, kai tėvas lyg ir baigė aiškinti. O tada, aišku, prasidėjo neįdomūs pezalai. Koks jam skirtumas, kas ir kaip pasikeičia moteryje? Jis vis tiek niekada negimdys. Iš viso neturės vaikų, mat jų pagaminimo procesas daugiau nei šlykštus. Tiesa, vienas dalykas vis dėlto sudomino. Ar gali būti, kad jis ir Rora egzistuoja vien dėl to, kad Aaronas Senkleris nekenčia jų mamos ir norėjo suteikti skausmo?
- O mama norėjo turėti vaikų? - paklausė. - Man sunku patikėti, kad ji darė... Na, tai, - mostelėjo į knygą, - ir kentėjo visokius skausmus savo noru. Tu ją privertei, ar ne? Tu nepaklausei, ar ji nori turėti mane ir Rorą. Nes tu niekada neklausi, ko nori kiti. Prisipažink - tai nebuvo jos noras?
Labai įdomu, ką tėvas į tai atsakys, nors nuoširdaus atsakymo geriau nesitikėti. Šitą faktą Deklanas išmoko netgi pernelyg puikiai.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 155
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #41 Prieš 2 savaites »
Aaronas šyptelėjo, tokia reakcija kažkaip nestebino.
- Na, tai normalus procesas. Kai užaugsi kitaip atrodys. - O tada pasipylė žodžiai ir Aaronas Panoro išgrūsti berniuką lauk, nes jis kalbėjo tokias nesąmones.
- Žinai, jau geriau tu taip uoliai mokytumeis, kaip prisigalvoji visokių nesąmoningų teorijų. - Aaronas užvertė knygą, pastūmė ją nuo savęs.
- Aišku, kad ji norėjo turėti vaikų. - Šaltokai kalbėjo. Šį sykį net nešaukė, taip pyko, kad net nenorėjo šaukti.
- Vaiko gimimas neatskiriamas nuo tų visų pojūčių. Ir ne aš taip sugalvojau. - Mintyse šmėstelėjo prisiminimas. Kaip jie sėdi ant stogo. To seno namo stogo. Kartais taip darydavo. Beatrice norėdavo pažiūrėti į žvaigždes, jie ten užlipdavo ir kalbėdavosi. Jau buvo tą pamiršęs, bet daug ką prisiminė po šiandien dienos. Taigi mintyse matė juos ten. Ji sėdėjo jo glėbyje ir pasakė, kad laukiasi. Aaronas tą kartą pašiurpo, negalėjai pasakyti, kad džiaugėsi, mat buvo visai neaišku kaip jie išaugins vaiką, kai patys kiekvieną dieną turėdavo galvoti kaip prasimaitinti. O ji džiūgavo kaip mažas vaikas. Ir išvis jis manė, kad ji gėrė eliksyrus, kurie neleistų pastoti. Beatrice tvirtino, kad taip ir buvo. Bet gal nesuveikė. Dievai žino kaip išties ten buvo.
- Prisikuri savo galvoje visiškų nesąmonių. Reikėtų tave kuo nors užimti, kad neturėtum tam laiko.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 170
  • Taškai: 87
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #42 Prieš 1 savaitę »
Tai jau ne. Jam tai tikrai niekada neatrodys normalu. Vis dėlto vienas dalykas rūpėjo, tad atsargiai paklausė:
- O vyrui kada nors skauda? Na... Pavyzdžiui, darant šitai.
Vėl mostelėjo į knygą, o tada turbūt ir vėl supykdė tėvą. O ką jam daugiau galvoti, kai šitas daugiau nieko aplinkui nemato, tik save?! Be to, tam, kad darytum knygoje pavaizduotas nesąmones, reikia mylėti. Na, bent jau taip suprato Deklanas. Tai kaip tėvas galėjo tai daryti su motina, jeigu niekada jos nemylėjo?
- Ji norėjo vaikų, tu tai darei su ja, tačiau net nesugebi pasakyti, kad myli? Aš nesu toks kvailas, kad tuo patikėčiau! Ir kam mane užimti, ką? Kai noriu praleisti laiko su tavim, tu geriausiu atveju nusivedi į žirgyną, iš kurio pabėgi, tarsi tave kas pjautų. Arba iš viso tyčiojiesi! - prapliupo Deklanas. Galvoje sukosi vienas sakinys, tik ar išdrįs jį pasakyti garsiai? Kurį laiką kvėpavo ir bandė nusiraminti, bet galiausiai rėžė: - Nekenčiu tavęs.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 155
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #43 Prieš 1 savaitę »
- Ne. Nebent darai kažką neteisingai. - Ir kada jo gyvenimas pasidarė toks sudėtingas?
- Meilė ir knygoje pavaizduotas veiksmas jie... - Nebūtini. Bet po galais taip tik įklimps dar labiau. Tai perėjo prie kitos temos. - Bet aš niekur nepabėgau, juk tu nukritai nuo žirgo, tai turėjau tave parsigabenti namo. O šiandien norėjau su tavim pasišnekėti. Su tavim ir Beatrice. Tai ką turėčiau dar padaryti? Nieko aš iš tavęs nesityčioju. - Po galais... Norėjosi pakeisti akimirką, kai iš jo pasijuokė. Kažkaip netyčia. Išsprūdo.
- Gerai tai buvo pirmas bandymas ir nenusisekęs. Ir nesakau, kad turėtų bųti lengva. - Po galais kaip nepatiko teisintis kažkam. Kad greičiau Deklanas pranyktų į mokyklą.
Matėsi, kad jį reikėtų nuraminti. Bet kad nežinojo kaip. O tada, kai jis vėl prašneko tik užsitvirtino koks nenusisekęs bandymas buvo pasikalbėti.
- Puiku. Visi turime teisę į savo nuomonę. - Dabar atsistos ir išeis ir pasiners į ankstesnį savo gyvenimą. Nes taip paprasčiau. Aaronas pasiėmė knygą nuo stalo. Kerais nusiuntė ją į lentyną prie kitų knygų apie mediciną. Dabar beliko atsistoti ir išeiti. Galėtų dingti visoms atostogoms. Rastų ką veikti.
Bet nesistojo. Staiga panoro jam papasakoti, kad ši akimirka primena laikus, kai pačiam buvo devyneri ar dešimt ir kaip klykė ant savo giminaičių pabėgus Auriui. Tada irgi jų nekentė ir negalėjo suprasti. Norėjosi pasakyti kaip kažkada nekentė neteisybės ir manė, kad draugystė tai viskas. Bet kad lūpos susirakino nors užsimušk.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Aaronas Senkleris »