0 Nariai ir 3 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #15 Prieš 8 mėnesius »
Deklanas atsikėlė. Aaronas irgi. Priėjo prie jo, paėmė už rankos ir atsivedė atgal.
- Nei nemanyk, kad tiesiog taip išeisi lauk. - Kaip nelengva, kai tavyje įnirtingai grumiasi dvi pusės. Viena, kuri norėtų priversti, parodyti savo galią. Ir kita sakanti, kad jis šiuo metu elgėsi neteisingai ir taip nieko nepasieks.
- Na gerai. Ne visai teisingai einasi šitas pokalbis. Bet tu turi suprasti vieną paprastą dalyką. Jei nesimokysi, nieko ir nepasieksi. Niekas nežiūrės į tave rimtai. Aš tiesiog noriu pamatyti kaip rašai ir viskas. O jei sunkiai seksis reikės tiesiog pasimokyti. - Šnekėjo suėmęs savo paskutinius kantrybės likučius.
- Atkerėsiu tave, jeigu dabar sėsi ir parašysi ką padiktuosiu. - Jautė, kad rašto klausimą galėjo ir nukelti. Reikėjo išsiaiškinti kitką. Gal protingiau būtų buvę jį kur nors išsivesti. Pakalbėti apie ką nors ir atsiprašyti, kad užkerėjo. Bet deja toji didesnioji puikybės kupina pusė sakė, kad jei taip pasielgs, tai pralaimės.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 59
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #16 Prieš 8 mėnesius »
Tai tėvas jo dar ir neišleidžia?! Deklanas visai pasiuto ir neapykantos kupinu žvilgsniu varstė gimdytoją. Visada jį gerbė, galbūt netgi mylėjo. Vis tik šiandiena buvo visai kitokia. Šalia esančiam žmogui berniukas jautė tik neapykantą. Kodėl beveik dvylika metų nesirūpino, o dabar staiga pradėjo daryti nesąmones?! Viskas per tą prakeiktą profesoriūkštį! mintyse siuto Deklanas. Čiupo plunksną ir ruošėsi parašyti, kad jį atkerės motina, bet tėvui ir toliau nusišnekant pakeverzojo kitką:

Citata
Aš mokausi.

Pastūmė pergamentą tėvo pusėn ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Daugiau gyvenime neims plunksnos į rankas. Na, bent jau prie Aarono Senklerio. Vis dėlto dar vieni žodžiai privertė apsigalvoti. Neketino rašyti to, ką diktuos tėvas, bet vėl paėmęs pergamentą ir plunksną sunkiai išvedžiojo:

Citata
Aš noriu leisti laiką su tavimi.

Gal ir nusižemino tai parašydamas, bet vėl pastūmęs lapą tėvo pusėn galvojo: kaip kitaip jis išmoks miestelio valdytojo pareigų, jeigu tėvas nuolatos ignoruoja?
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #17 Prieš 8 mėnesius »
Tu mokaisi, o raštas baisesnis nei pirmoko. Vos neleptelėjo šitokio dalyko, bet prisivertė patylėti. Juk tai jo sūnus. Ne šiaip kas. Juk nebūtina įvaryti jam nepilnavertiškumo komplekso. Po galais. Ar man kas ne taip? Staiga toptelėjo. Kodėl taip smagu žiauriai elgtis su kitais žmonėmis? Kartais juk reikėtų sustoti ar ne? Į galvą pradėjo lįsti tiesiog siaubingos mintys. Jis prisiminė tai, kodėl iš pradžių ėmė nekęsti savo giminaičių. O juk tai buvo dėl jų beribio abejingumo. Devynerių būdamas Aaronas galvojo, kad niekada nebus toks kaip jie. O regis sugebėjo perspjauti ir didžiausius savo giminės pasipūtėlius. Apie tuos prisiminimus. Apie įvykius, dėl kurių dar vaikas nenorėjo būti kaip kiti Senkleriai negalvojo labai daug metų. Ne vieną dešimtmetį. Ir prašom. Dabar prisiminė visą aiškiai kaip dieną. Prisiminė, kokį siaubą ir skausmą, nerimą anuomet jautė. Prisiminė tą košmarą, kurį ėmė sapnuoti po to nutikimo. Vėliau jis dingo. Dingo, o Aaronas pasikeitė neatpažįstamai. Gana. Stengėsi sulaikyti minčių tėkmę.
- Na matai labai gerai. Gali rašyti jei tik nori. - Vietoj pirmųjų žodžių pasakė jam ir neišpeikė tos terlionės. Tada Deklanas parašė dar kai ką. Aaronas norėjo jį atkerėti, gi sakė, kad atkerės, jei tas ims rašyti. Bet dabar vėl susidūrė su dilema. Tu jam pasiduosi. Tai manipuliacija ir tiek. Galvojo žiūrėdamas į naują sakinį lape. Ir tau čia normalu? Jei tavo vaikas tau sako, kad nori leisti laiką kartu laikai tai tiesiog priemone tikslui pasiekti. Net jei taip ir yra. Tai vadinasi, kad tu klaikiai susimovei.
Prakeiktas pusbrolio laiškas pažadino jį iš sugebėjimo apsimesti, kad viskas tvarkoje. ne, žinoma pradėjo dabar rūpintis ne dėl laiško. Bet jis buvo stimulas pagaliau kažko imtis.
Aaronas atkerėjo Deklaną. Nors manė, kad tai pralaimėjimas. Bet šį sykį nesiruošė sau pačiam paklusti.
- Tai gerai. Aš irgi noriu. Jeigu mes kažkiek laiko mokysimės juk tai ir bus laiko leidimas kartu. O paskui galėsim veikti kažką kitą.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 59
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #18 Prieš 8 mėnesius »
Nekenčiu jo! Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu! mintyse rėkė Deklanas, tačiau ir pats žinojo, kad tai nėra tiesa. Nežinia, ar tėvą tikrai mylėjo, tačiau juto pagarbą. Baimingą pagarbą, bet tai buvo pakankamai teigiamas jausmas. Tik kodėl tėvas taip su juo elgiasi? Berniukas visada jautėsi esąs geresnis už kitus ir tik prie šito žmogaus jausmas sumažėdavo. Bet argi būtina taip jį niekinti? Taip, namuose varinėjo tarnus, nepagarbiai kalbėjo su motina. Bet taip darė tik dėl to, kad tikėjosi įtiksiantis tėvui. Bet štai jam ir vėl kažkas negerai.
Bet nenoriu ir vėl mintyse pasisakė apie rašymą. Tikrai jautėsi piktas, bet niekaip nesugebėjo to perteikti. O labiausiai dėl to, kad negalėjo šnekėti! Ir ar dabar tėvas nieko neatsakys? Jis, Deklanas, nusižemino pasakydamas, kad jam reikia tėvo, o anas nereaguos?! Tai papiktino, ir berniukas vėl norėjo atsistoti ir eiti sau. Bet tada juste pajuto galintis kalbėti. Vis dėlto Aaronas jį atkerėjo. Ne, Deklanas nekalbėjo nei apie rašymą ar mokymąsi, nei apie kitokį laiko leidimą kartu. Vietoj to tyliai paklausė:
- O kodėl tu manęs niekada neapkabini?
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #19 Prieš 8 mėnesius »
Kartais koks nors veiksmas išjudindavo ką nors daug didesnio. Gavęs mulkio Aurio laišką pyko. O dabar jie čia kalbėjosi apie tokius dalykus... Deklano užduotas klausimas aidėjo ir aidėjo mintyse. Ar taip tikrai ir yra? Aaronas to net nepastebėjo. Norėjosi pasakyti, kad jie čia ne to susirinko. Kad tokiais klausimas tegul eina pas auklę ar pas motiną. Bet jis visai nenorėjo dabar taip pasakyti Deklanui.
Vyras perkratė mintyse prisiminimus su savo vaikais. Kai jie buvo mažiukai šalinosi jų. Nes jie būdavo triukšmingi, zyziantys, per daug kalbūs, amžinai galintis ką nors išversti ar išpurvinti. Kūdikystėje niekada neprieidavo naktį, nekeitė sauskelnių, nemaudė jų. Nedarė nieko tokio. Neskaitė pasakų, nežaidė. Jis neleido jiems eiti į savo kabinetą. Taip jie kartais leido laiką kartu. Nueidavo kur nors bet šiaip. Kas jis jiems? Ne tėvas, o namų generolas ir tiek. Tada dar šmėstelėjo mintis, kad jie matė ir viską, kas dėjosi su Beatrice.
Aaronui visai nepatiko tai, ką dabar galvojo. Kokį save matė. Jam visiškai tas nepatiko. Nekentė savianalizės. Bet deja. Galėjo sakyti sau koks yra tobulas, daug pasiekęs. Bet tam tikri faktai badyte badė akis. Jis buvo per daug protingas, kad užsileistų savo į narcisizmą linkusiai asmenybės daliai.
- Mums nemažai ką reiktų pakeisti bendravime tiesa Deklanai? - Tai nebuvo tiesioginis atsakymas į jo klausimą. Čia turbūt nebuvo normalaus atsakymo. Nes o koks jis? Kad pamiršo? Kad tai jam net ne galvoje?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Aaronas Senkleris »

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 59
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #20 Prieš 8 mėnesius »
Tik uždavęs tą klausimą Deklanas suprato, ką padarė. Gal be reikalo taip įžūliai kalba? Kita vertus, tai tiesa - kada tėvas paskutinį kartą jį apkabino? Nuolat tekdavo sėdėti su nuoboda aukle. Na, arba kartais mama. Bet ar ją tėvas myli, berniukas irgi nebūtų pasakęs.
Dabar su nerimu laukė atsakymo. Gal ir pačiam teks patirti smurtą? Deja, baigė dar tik vieną kursą, tad negalėtų nė apsiginti. Tuo labiau, kad burtų lazdelė liko kambaryje. Be to, ją panaudojęs dar daugiau gautų į kailį - už Hogvartso ribų jis kerėti negali, nors tai yra visiška nesąmonė, - ir tėvas pasinaudotų proga parodyti jėgą.
Atsakymas nustebino ir sutrikdė. Kaip jį reikėtų suprasti? Ar jis gailisi? Ar bendravimas pasikeis taip, kad jie iš viso nebesikalbės? Deklanas bandė save įtikinti, kad jam tėvo reikia tik tam, kad išmoktų miestelio valdytojo pareigas, bet vis dėlto buvo visai ne taip.
- Nežinau, - baugiai atsakė ir dirstelėjo į duris. Kvailu klausimu viską sugadino ir norėjo tiesiog nešdintis lauk. Deja, visa drąsa kažkur išnyko, tad berniukas taip ir liko sėdėti vėl nudūręs akis į prabangų kilimą.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #21 Prieš 8 mėnesius »
Dabar Deklanas atrodė išsigandęs. Kaip keista. Galėjo įžūlauti dėl rašymo. O dabar? Ką jis galvoja? Ar manęs bijo? O tu tokį dalyką ir diegei visą gyvenimą ar gi ne? Tu visada diegei savo vaikams baimės, ir baimingos pagarbos jausmus. Ne kitokius.
Norėjosi nusipurtyti šitą bjaurų sąžinės priekaištą. Išeiti iš to. Bet bent jau tol, kol Deklanas čia sėdėjo nudūręs akis į žemę negalėjo to padaryti. Ar dar ymano ką nors pakeisti? Kai Deklanui dvylika, o Rrorai penkiolika? Bet ar tau pačiam to tikrai reikia? Išvis ko jie nori? Viską turi ir tegul sau džiaugiasi. Viską? Ir vėl krustelėjo po dešimtmečiais palaidoti prisiminimai. Jo laikas pas krikštatėvius. Amyras jį mokė jodinėti. Rasdavo jam galybę laiko. Aurelija suruošdavo nuostabias iškylas ir prigalvodavo visokių veiklų. Matė save jojantį ant žirgo. Auris sėdėdavo užkeltas jam už nugaros. Aaronas nerimaudavo, kad pusbrolis nukris. Nes Auris turėjo kvailą įprotį blaškytis ir rodyti ranka viską, kas jam patikdavo. Ir aišku tarškėdavo be paliovos. Aarono vaikystė buvo džiugi, laukinė. Linksma ir kupina tų pačių apkabinimų. Aurio tėvai buvo jo krikštatėviai. Aaronas neabejojo, jog dėl to, kad prieš išsikeldamas iš dvaro amyras buvo artimiausias sūnus savo tėvui, turėjo perimti visus jo įsipareigojimus. Robertas niršo, kad taip yra. Jis pats to norėjo. Bet kadangi negalėjo gauti, tai visais būdais stengėsi priartėti prie Amyro ir taip tas tapo jo krikštatėviu. Tik Amyras nieko neperėmė išsikraustė ir atsidavė kitiems reikalams. Gal Aarono tėvas vis dar tikėjo, kad jis atsipeikės ir dėl to leisdavo Aaronui vykti dažnai pas juos. Taigi tuose namuose augti jam būdavo labai smagu. O ką panašaus gauna Deklanas?
- Aš išties visada užsikasęs reikaluose ir nerandu tau laiko. - O jei laiko turėdavo tai išnaudodavo jį pasilinksminimams su moterimis ar dar kažkam.
- Aš pasistengsiu to laiko atrasti daugiau. - Nebijok manęs, pažiūrėk į mane. Norėjo pasakyti. Bet gi ką tik buvo sūnų užkerėjęs. Taigi kaip sakoma ką pasėsi, tą ir pjausi.
ir kaip dabar čia pradėjus tuos pokyčius? Ką turėtu padaryti? Tokiems dalykams niekas neduoda instrukcijos.
- Ar norėtum ką nors šiandien nuveikti? - Gal reiktų kažką pasakyti. Pavyzdžiui, kad jį myli ar dar ką nors. Bet lengviau atrodė viską užglaistyti kažkokiomis veiklomis. O per jas gal ir pasikalbėti išeitų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Aaronas Senkleris »

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 59
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #22 Prieš 8 mėnesius »
Nepaisant to, kad nuoširdžiai norėjo daugiau bendrauti su tėvu, dabar Deklanas pasigailėjo, kad uždavė tą kvailą klausimą. Viskas staiga pasidarė žymiai sunkiau. Juk turėjo mamą, kurią nelabai temylėjo, prabangų kambarį ir tarnų. Kam jam tas tėvas? Deja, jo reikėjo, o sukūrus gerus santykius galėtų dar labiau puikuotis savo padėtimi šiame pasaulyje.
Viską galėtų padaryti tarnai. O jeigu laiko neatradai iki šiol, kodėl manai, kad jo atrasi dabar? mintyse kalbėjo su tėvu berniukas, bet garsiai visų šių klausimų užduoti neišdrįso. Jautėsi bjauriai. Netgi ne - jautėsi pažemintas, kad bijo tėvo. Kita vertus, jeigu tėvas juo bus nepatenkintas, gali ir išmesti iš namų. Dar betrūko ir vasarą gyventi ten, kur niekas į lovą neatneš pusryčių! Jau Hogvartso užtenka.
- Norėčiau pajodinėti, - kuo ryžtingiau atsakė į klausimą nė neįsivaizduodamas, kad tėvas ką tik kaip tik apie tai ir galvojo.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #23 Prieš 8 mėnesius »
Pajodinėti. Tiesiog neįtikėtina. Kaip čia dabar? Kodėl būtent tai? Juk Aaronas neseniai tai prisiminė. Juk turim žirgyną tai ir užsimanė. Pats dabar susivokė, kad retai ten ėjo. Žirgai šiaip buvo prestižinis reikalas tinkantis pasipuikuoti. Sau taip teigė. be to jie gyvūnai, purvinas reikalas juos prižiūrėti ir panašiai. Jei nori jodinėti, turi ir rūpintis savo žirgu. Staiga suskambo Amyro žodžiai jo galvoje. Ar tikrai aaronas tos vietos vengė dėl senų prisiminimų ar šiaip nes nenorėjo susipurvinti? Dabar labai nenorėjo ten eiti. Bet jei pasipriešins, tai dar labiau nutolins Deklaną nuo savęs.
- Gerai. tik persirenk jojimo drabužiais. Pamokysiu tave visko, ką žinau apie žirgus. - Įdomu ar jam teko kada joti? Nutarė paklausti kurio nors darbuotojo. Pats išėjo iš kabineto ir nuėjęs į kambarį persirengė kitais rūbais. Tada sulaukė Deklano ir jie išėjo į žirgyną.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 59
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #24 Prieš 8 mėnesius »
Atostogos užkniso juodai. Nors Hogvartse Deklanui nelabai tepatiko, ypač kai ten pradėjo mokytis ir Rora, namuose, pasirodo, žymiai blogiau. Berniukas jautėsi nelaimingas, ir tai jam visai nepatiko. Ypač todėl, kad niekaip negalėjo suprasti to jausmo priežasties. Galvojo, kad tai susiję su tėvu. O gal ištisus metus matoma seserimi, kuri dabar, matote, yra "panelė"?
Šie klausimai pakišo idėją. Vieną gražų liepos rytą jis palaukė, kol Rora kažkur išsinešdins iš kambario, ir patraukė tiesiai ten. Tiesa, nebuvo tikras, kad sesuo tikrai išėjo - tai galėjo būti ir kuris nors iš tarnų. Vis dėlto plano neatšaukė ir jau netrukus buvo bjauriame sesers kambaryje. Kurį laiką pasirausęs galiausiai rado kažkokias nesąmones, kurios mergiotės terliojasi ant veido. Pauostęs keletą tų daiktų vos neapsivėmė, bet galų gale rado lūpdažį. Ar bent jau galvojo, kad tai lūpdažis, ir labai tikėjosi, kad jis yra magiškas. Dabar laukė itin sudėtinga užduotis - sugalvoti, ką parašyti ant veidrodžio. Pagaliau iškeverzojo:

Citata
Tau šitai nepadės, kad būtum graži.

Įsimetęs visą kosmetiką, kurią tik pavyko rasti, į kišenes, nuskubėjo į svetainę. Neabejojo, kad kvaila sesuo ieškos jo kambaryje, tad netrukus bus labai smagu.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Aurora Senkler

Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #25 Prieš 8 mėnesius »
  Atostogos. Nors Hogvartsas jau buvo ėmęs įkyrėti, namuose tikrai nebuvo geriau. Tuo labiau, Aurora jau laukė, kol pabaigs magijos mokyklą ir galės gyventi ramiai, tad atostogos atrodė tik nuobodus laiko tarpas, vis tiek nieko nepakeisiantis.
  Mergina užsimanė nusiprausti, mat vasara, itin karšta, o Aurora prakaituodavo daug, dėl ko, žinoma, atrodė blogai. Tad reikėjo kuo dažniau praustis, kad to nesimatytų.
  Atlikusi viską, ką norėjo, dar drėgnais plaukais, mat tas jausmas merginai patiko, ji vėl užėjo į savo kambarį.
  Pirmiausia patraukė prie veidrodžio, reikėjo pasidžiaugti savo grožiu. Tačiau..! Ant jo puikavosi užrašas, kuris nekėlė gerų jausmų. Priešingai, itin supykdė Aurorą. Užrašas buvo užrašytas lūpdažiu, kurio, kaip ir dar dalies kosmetikos priemonių, mergina nerado. Nu palauk tu! Pagalvojo, mat buvo aišku, taip galėjo elgtis tik brolis, tik jis buvo toks kvailas mažvaikis.
- Deklanai Senkleri! - užriko per visus namus, tada nulėkė į šio kambarį, tačiau ten jo nerado. Į tėvų kambarį eiti nenorėjo, tuo labiau, abejojo, kad Deklanas lįstų ten, todėl nusileido į svetainę.
  Nulipusi į pirmą aukštą, ten užtiko brolį.
- Na ateik, mažas kvailas išgama!

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #26 Prieš 8 mėnesius »
Ėjo siaubingai karšta diena. Aaronas pagaliau sugrįžo namo iš vieno susirinkimo. Įžengęs pro duris išgirdo greitus žingsnius ant laiptų. Pamatė Rorą besileidžiančią žemyn. O ji atrodė įpykusi. Aplamai jis nesikišdavo į jų reikalus. Bet po tos pirmosios Deklano rašymo pamokos, kuri įvyko regis prieš šimtą metų kartais užeidavo periodų, kai imdavo ir susidomėdavo savo vaikais. Šiandien nebuvo tas periodas, jis nelabai kaip jautėsi nusiteikęs. Gal dėl karščio. Be to užkniso kai kurie ministerijos darbuotojai. Kuriems jis bandė vėl prakišti savo projektą. Bet ne jie nenorėjo išvyti žiobarų iš miestelio. Nes mat neetiška kraustyti lauk žmones iš namų ir taip toliau. Kam rūpi tie žiobarai? Jų visur buvo pilna kaip vabalų. kam rūpi etiška ar ne juos grūsti lauk iš miestelio.
Aaronui visai nepatiko tai, kas dėjosi grįžus namo. Jei jau jiedu ketino rietis, tai galėjo daryti savo kambaryje. Aaronui gal reikės pakviesti jam prijaučiančius burtininkus ir pasitarti ką daryti toliau. Bet Aaronas ėmė abejoti, kad jam išvis kada pavyks nusikratyti žiobarais. Šioje santvarkoje jie labai jau mylimi.
Žodžiu dabar reikėjo išvyti vaikus lauk iš svetainės. Pasakyti tarnams, kad paruoštų ko nors užkąsti ir susikviesti kelis pažįstamus pakalbėti. Šio kambario jam reikėjo labiau nei vaikams. Aaronas nuėjo svetainėn. Sustojo tarpdury. Sužaibavo akimis į savo vaikus. Ir tada šmėstelėjo mintis apie tai kodėl po galais sesuo vadina savo brolį išgama. Ką tokio jis padarė. Taip neturėtų būti. Galvojo ir jo laikysena pasikeitė. Žvilgsnis sušvelnėjo.
- Kas čia atsitiko? - Paklausė Aaronas.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 59
  • Not good enough.
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #27 Prieš 8 mėnesius »
Sėdėdamas ant prabangios sofos išsitraukė iš kišenės vieną iš tų kvailų daiktų, kurių Rora būtinai pasiges. Apžiūrėjęs suprato, kad nieko čia nesupranta. Argi tos mergiotės ne kvailos? Įdomu, ar ir žiobarė terliojasi šitas nesąmones mintyse pasvarstė Deklanas ir tada išgirdo riksmą. Lūpose atsirado plati šypsena, mat jis puikiai suprato, kas atsitiko. Vargšelė Rora pasigedo savo žaisliukų. Demonstratyviai (nors niekas nematė) nusibraukė neegzistuojančią ašarą ir skubiai susibruko daikčiukus į kišenę. Atsišliejo į atlošą ir apsimetė tiesiog besiilsintis.
Deja, netrukus pasigirdę žingsniai vertė galvoti, kad kvaiša Rora vis dėlto pakankamai sumani, kad jį surastų. Ir dar pradėjo jį bjauriai vadinti! Na nieko, apie tai sužinos tiek motina, tiek visi tarnai, tiek tėvas. Deklanas ignoravo seserį, bet netrukus pasigirdo dar vienas balsas. Tėvo. Deklanas nejučia piktai išsišiepė, bet skubiai nubraukė tą šypseną nuo veido. Neabejojo, kad Rorai klius, bet kol kas reikėjo apsimesti kvaileliu.
- Ji iš manęs tyčiojasi, - kuo ramiausiai pareiškė berniukas stengdamasis neprunkšti.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Aurora Senkler

Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #28 Prieš 8 mėnesius »
  Na dabar jis tai gaus! Maža to, kad lenda į jos kambarį, vagia jos daiktus, tai dar drįs aiškinti, kad ji negraži?! Ne, to jau per daug, ir taip tiek metų kentė brolį, svajodama, kad kaip seniau vėl pataps vienturtė. Kokią savo gyvenimo dalį mergina mylėjo ar mėgo brolį? Turbūt tol, kol jis dar buvo mažas - tada visi vaikai tokių kaprizų nerodo. Palauk tu man, pažiūrėsim, kaip jausies, kai ką nors tokio savo kambary gausi tu!
  Atlėkus į virtuvę, norėjo tiesiog trenkti broliui per galvą, o gal blogiau, gal galutinai prismaugti. Ir ne, priemonių jai tikrai nebuvo gaila, nusipirks naujų, tačiau tas užrašas... Jis tikrai palietė merginos jausmus.
  Tačiau tada įsitraukė ir tėvas. Kol kas dar tikrai nepiktai, tačiau pyktis ir su juo Aurora nenorėjo. Visgi tai buvo tėvas.
  Tas mažvaikis labai ramiai pamelavo. Ne, jis dar atsiims, jei teks, net prie tėvo.
- Tėve, gal prieš kalbant su juo nori pamatyti, ką šis parašė ant mano veidrodžio? Gal nori sužinoti, kodėl pavogė mano kosmetiką? - tikrai ne taip ramiai, jau puolusi į isteriją. Kiek šansų, kad jis patikės Deklanu? Žinoma, kad daug, kur čia ji prieš brolį.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Senklerių namai (St. Just, Anglija)
« Atsakymas #29 Prieš 7 mėnesius »
Abu pateikė skirtingas versijas. Aaronas nejučia atsiduso. Mažvaikiškos nesąmonės. Tegul žmona tvarkosi. Jau ketino sakyti, kad jie tuojau pat dingtų iš svetainės. Bet Vėl mintyse nuaidėjo tas Deklano klausimas. Kodėl tu niekada manęs nepkabini? Jis tikrai siaubingas tėvas. Dar ir kaip. Taigi kai šitaip pagalvojo susivaldė nuo noro išmesti juos lauk ir pasakė.
- Norėčiau pamatyti kas ten tokio parašyta. Einam į tavo kambarį Rora. Deklanai, tu irgi pirmyn. - Ir jis nusisukęs užlipo laiptais viršun ir nudrožė į dukters kambarį. Aišku rado ten tą užrašą. Vėl norėjo piktintis, kad tai nesąmonės. Bet pasistengė valdytis. Tą užrašą pradangino kerais.
- Kodėl įžeidinėji savo seserį Deklanai? Rora, reiktų pasistengti į jį nekreipti dėmesio. - Įdomu ar dažnai jie pykstasi?
- Kada ką nors paskutinį kartą veikėt kartu?