0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 953
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šaudymo iš lanko centras (Ipsvičas, Anglija)
« Atsakymas #60 Prieš 3 savaites »
Žinoti, kad esi mylimas, smagu. Bet kažkodėl tie žodžiai, pasakyti garsiai, reiškė dar daugiau. Oliveris nusišypsojo ir trumpai apkabino tėtį.
- Mes visi mylime ir tave, ir mamą. Ir vienas kitą, - ištarė.
Apie nuobodumą turbūt prabilo be reikalo. Pasirodė, kad tėčiui tai nepatiko, nors žodžiai glostė širdį. Ne, jis tikrai nei puikiai piešia, nei mokosi. Nei šaudo iš lanko. Kažkodėl žymiai labiau rūpėjo tai, kad su juo galima kalbėtis įvairiomis temomis.
- Taip, jūs skirtingi, - patvirtino. - Man lengviau kalbėtis su tavimi, Eliotui - su mama. Bet tai juk nieko blogo, ar ne? Vis tiek ją myliu. O Eliotas - tave.
Būtinai primins tą mamai, o išgirdęs klausimą susimąstė.
- Neabejoju, kad Auriui seksis puikiai, - po kiek laiko pateikė spėjimą. - O kaip tu manai?
Pagaliau jie perėjo į kitą centro dalį, ir Oliveris iš nuostabos net išsižiojo. Čia jam labai patiko. Triukšmo gal ir per daug, bet įspūdinga!
- Viskas gerai, - nuramino tėtį, nors nebuvo toks jau tikras. Čia jam pernelyg patiko, kad dabar trauktųsi.
- Kentaurai, - ryžtingai pareiškė. Priėjęs prie specialių įrenginių įlipo ir tarsi tapo tikru nektauru. - Keturios kojos nėra labai patogu, - pranešė. Darbuotojas įdavė lanką, bet pirmiau reikėjo išmokti valdyti kūną. Gerai, kad “arklys” prisitaiko prie žmogaus, kitaip Oliveris tikrai būtų iškritęs.
- Tu pirmas, - paprašė tėčio šiaip ne taip prisiartinęs prie taikinio - medžio.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2348
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šaudymo iš lanko centras (Ipsvičas, Anglija)
« Atsakymas #61 Prieš 3 savaites »
Šypsena nedingo nuo veido. Taip, iš savo mažylių tiek jis tiek Mayra gavo tai, ko negavo iš tėvų - meilę, jausmą, kad esu reikalingas ir brangus, artumą. Būtent to Dafydd reikėjo visų labiausiai. Ir todėl jis niekada neleis, kad šeimai nutiktų kas nors blogo.
- Džiaugiuosi, - tepratarė, bet neabejojo: Oliveris supras, kad tame žodyje slypi daug daugiau.
Kad dvyniai “pasidalino” tėvus, pastebėjo jau seniai. Labai svarbu tai, kad tai visai neskaudino. Eliotas myli ir jį. Kaip ir Oliveris - Mayrą.
- Apie tai irgi esame kalbėję. Viskas gerai, - kalbėjo Dafydd. - Kaip ir normalu, jei su vienu broliuku ar sesute būsi artimesnis nei su kitu. Dėl šito tikrai nesijaudink.
Apie Aurio sugebėjimus šaudyme iš lanko jų nuomonės sutapo, ir Dafydd šypsodamasis linktelėjo.
- Neabejoju, kad jis mane sutriuškins, - pratarė. - Tikrai reikės pakviesti.
Oliveriui magiška dalis aiškiai patiko. Turbūt todėl ir ramino dėl triukšmo.
- Visi šitie riaumojimai yra pramogos dalis, - tyliai prašneko Dafydd. - Bet jei bus per daug, iš karto sakyk. Ką nors sugalvosime. Ir nebijok - išnaudosime visą laiką.
Neprieštaraudamas priėjo prie arklių ir užlipęs ant vieno nustebo.
- Oho. Tikrai nelengva, - ištarė. Bandydamas paeiti vos neišmetė gauto lanko. Teko nuolat dirsčioti, ar galinė koja pasikelia. - Ir kaip jie taip sugeba? - tarstelėjo.
Sekė sūnui iš paskos. Jam, regis, irgi sekėsi sunkiai, bet pagalvos pasiūlyti negalėjo. Ką čia padėsi, kai pats vos paeini?
- Ak, ar nori pasijuokti? - draugiškai paklausė, kai Oliveris paprašė šauti pirmam. Pakėlė lanką ir iš karto susvyravo. “Arklys” tvirtai jį laikė, tad nenukris, bet kaip vis dėlto nusitaikyti?
- Vargeli, - niekaip neįtempdamas templės ištarė. Dar kiek pavargęs pagaliau įveikė ginklą ir iššovė. Panašu, kad paskubėjo, - strėlė nulėkė apie pusę kelio ir nukrito ant žemės.
- Čia jau tikras iššūkis, - ištarė Dafydd vildamasis, kad Oliveriui pasiseks geriau.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 953
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šaudymo iš lanko centras (Ipsvičas, Anglija)
« Atsakymas #62 Prieš 21 valandą »
Tėtis artimesnis už mamą turbūt dėl to, kad kalbant su juo reikia žymiai mažiau žodžių. Dabar tėtis tepasakė vieną žodį, bet Oliveris jame išgirdo žymiai daugiau. Nusišypsojo - tėtis taip pat iš to išskaitys daugiau.
Tiesa, netrukus tėtis tarsi papriekaištavo, ir berniukas nuleido galvą. Taip, jie apie tai išties kalbėjosi.
- Man tiesiog labai svarbu, kad niekas nebūtų įskaudintas, - negarsiai paaiškino jis.
O Auris net ir nebūdamas šalia sugebėjo išsklaidyti slogesnę nuotaiką. Oliveris pakėlė akis į tėtį ir ryžtingai pareiškė:
- Jei jis tave sutriuškins, aš atkeršysiu ir padarysiu tą patį!
Tam reikėjo treniruotis. Kitaip sakant, ignoruoti nemalonų triukšmą, dėl kurio tėtis nerimavo gal netgi per daug.
- Viskas gerai, - patikino Oliveris, o netrukus jau vargo su papildomomis kojomis. Tėtis aiškiai irgi turėjo pasistengti, ir berniukas nusišypsojo.
- Manau, jie pripratę. Nustebtų netekę dviejų kojų, - pasakė persisukęs. Vos nenugriuvo, bet bent tokios nesėkmės išvengė. Tiesa, tėčio klausimas, nors užduotas draugišku tonu, privertė parausti. - Aš nesijuoksiu, - pažadėjo. Stebėjo, kaip tėtis vargsta su lanku, ir pabandė įtempti savąjį. Kol kas nešovė, bet atrodė, kad sekasi geriau nei tėčiui.
Kai strėlė nukrito, norėjo priminti, kad vis geriau nei pirmasis šūvis. Vis dėlto tai jau tikrai atrodytų kaip šaipymasis, tad nutylėjo. Geriau iššauti pačiam. Oliveris pakėlė lanką ir nusitaikęs iššovė. Nepataikė, bet šūvis tikrai geresnis nei tėčio.
- Bandysi dar? - paklausė berniukas vildamasis, kad nesėkmė neišgąsdino.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2348
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šaudymo iš lanko centras (Ipsvičas, Anglija)
« Atsakymas #63 Prieš 21 valandą »
Oliveris - ypatingas vaikas. Tą jo tėvas žinojo jau seniai, bet šypsena bei nuostabūs žodžiai privertė eilinį kartą įsitikinti, kad tai tiesa. Neįtikėtina, kad jiems su Mayra pavyko išauginti tokį nuostabų jaunuolį. Žinoma, šio berniuko mama tiesiog stebuklinga, bet vieno nepaneigsi: tiek jis, tiek Mayra augdami turėjo problemų. Ir… na, nebuvo švelnūs it avinėliai.
- Tavo žodžiai glosto man širdį, - ištarė Dafydd. - Bet kai šeimos nariai myli vienas kitą, jie nesivaržo dėl tos meilės. Juk jūs su Eliotu bei Miriam suprantate, kad mažiausioms šeimos narėms reikia daug dėmesio ir laiko. Bet argi to pavydite? Kai buvo jų amžiaus, to gavote nė kiek ne mažiau.
Į galvą sulindo mintys, kai Eliotas išties pavydėjo Oliveriui. Bet ta problema išspręsta, ir dabar yra praeitis. Jų šeimoje viskas gerai.
- Džiaugiuosi turėdamas tokį gynėją, - nusišypsojo Dafydd. - Neabejoju, kad daugiau pašaudęs galėtum varžytis su Auriu. Juk nė nesu tikras, ar jis geras lankininkas - tai tik spėjimas.
Oliverio žodžiai apie kentaurus turbūt buvo visiška tiesa. Tik jiems, dvikojams žmogeliams, toks vaikščiojimas yra iššūkis.
- Gerai, kad bent nereikia įsikūnyti į skruzdėles, - pasakė Dafydd. Regis, kiek išgąsdino Oliverį. Žinoma, tas geros širdies berniukas nesišaipys. Bet kodėl taip jautriai tai priėmė? Negi susiduria su patyčiomis? Bet negali būti - jie su Mayra tą žinotų. Ar iš Oliverio, ar iš Elioto su Miriam, ar iš Aurio.
- Žinau. Tavo širdelė pernelyg gera, kad tą darytum, - rimtu tonu atsakė. Stebėjo sūnų bandydamas suprasti, ar čia slypi dar kas nors. Klausti nenorėjo - tai galėtų labai sugadinti dieną.
- Oho. Žiūriu, tu neblogai įvaldei visas kojas, - smagiai pasakė. Taip, Oliveris nepataikė, bet šūvis žymiai geresnis nei jo. Šis berniukas tikrai turi talentą, ir tai labai džiugino. Jam labai reikia kažko, kas paliktų gerų prisiminimų bei įkvėptų pasitikėjimo savimi. - Bandysiu. Reikia bent jau nušauti iki taikinio, - atsakė ir išsitraukė dar vieną strėlę. Kol Oliveris taikėsi, truputį apsiprato su papildomomis galūnėmis, tad judesiai buvo kiek užtikrintesni. Tiesa, iki tikslumo dar tolokai, bet vis geriau. O ir templė įsitempė noriau. Taigi Dafydd nukreipė strėlę į medį ir atleido lanką. Strėlė nušvilpė į priekį, bet pralėkė pro tikslą ir nukrito už jo.
- Šiek tiek geriau, - pakomentavo Dafydd ir šyptelėjęs pridūrė: - Žinai, man tos keturios kojos pradeda visai patikti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 953
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šaudymo iš lanko centras (Ipsvičas, Anglija)
« Atsakymas #64 Prieš 21 valandą »
Tėčio žodžiai buvo labai malonūs, bet pamiršti to laiko, kai Eliotas kaip tik ir pavydėjo meilės, neįmanoma. Oliveris nenorėjo to įgarsinti, todėl tik sulinksėjo. Tuo labiau, kad dabar viskas gerai.
- Man irgi patinka rodyti joms dėmesį. Tik… aš neskiriu Leah, Rebeccos ir Charlottes, - prisipažino. Tai turbūt nelabai gerai, bet jos labai mažos. Gal einant laikui išmoks?
Pasivaržyti su Auriu būtų įdomu, bet jis niekada nedrįs to pasiūlyti. Net jei tėčio draugas pakviestų pašaudyti, jis sutriktų. Bet kaip įgyti drąsos? Kodėl jis negali būti panašesnis į Eliotą?
- Aštuonios kojos būtų per daug, - pritarė. Pabandė įsivaizduoti, kaip tai veikia. - O jos kelia po vieną koją? Ar visas dešines, po to kaires iš karto? Bet tada nugriūtų, ar ne? - paklausė. Apie tokį vaikščiojimą būtinai papasakos Hannah. Jai bus labai įdomu.
Regis, tėtis per rimtai pažvelgė į nesišaipymo temą. Oliveris jos netęsė. Neketino to daryti, ir turbūt pats reagavo netinkamai.
- Juk ne kojimis šaunu, - atsakė į tarsi bereikalingą pagyrimą. Nė nepataikė, tad tėtis per gerai apie jį galvoja. Tuo labiau, kad ir paties šūvis dabar žymiai geresnis.
- Man įdomu, - atsiliepė. - Nepasakyčiau, kad patinka, bet išbandyti įdomu.
Iššovė dar keletą strėlių, bet pataikė tik kartą. Mielai būtų dar likęs čia, bet spėjo,  kad jų bilietai eina į pabaigą.
- Eime prie gyvūnų? Kiek dar turime laiko? - paklausė, kai strėlės tvarkingai parskrido į strėlinę. Darbuotojas padėjo nulipti nuo “arklio”, bet staiga vėl turėti tik dvi kojas buvo netgi keista.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2348
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šaudymo iš lanko centras (Ipsvičas, Anglija)
« Atsakymas #65 Prieš 21 valandą »
Gali būti, kad ir Oliveris prisiminė nelengvą laikotarpį. TIesa, šį kartą pavyko savęs neužgraužti. Pokalbis labai neblogas, dabar viskas gerai, be to, augančiam berniukui reikia mokytis liesti ir sudėtingesnes temas.
- Neabejoju, kad ir joms tai patinka. Dabar to dar nesupranta, bet kai ūgtelės, tikrai džiaugsis turėdamos tokį gerą vyresnį brolį, - kalbėjo Dafydd. - O kad neskiri, nesijaudink. Jos dar visai mažutės. Kai atvyksi namo per Velykas kitąmet, tikriausiai jau atskirsi. Ir jos tave su Eliotu skirs, nė kiek tuo neabejoju.
Kojų tema įdomi, bet klausimai sutrikdė. Dafydd niekada apie tai nesusimąstė. Žinoma, Oliveris jau supranta, kad tėvas žino ne viską, bet vis tiek nelabai smagu.
- Spėju, kad kelia po kelias, bet gal šachmatų principu, - pabandė. - Na, supranti. Pirmą dešinę, antrą kairę ir taip toliau. Bet čia jau reikėtų klausti skruzdėlės.
Šis pokalbis pakišo mintį Hannah gimtadienio dovanai. Jeigu tik pavyks rasti, ta šauni mergytė labai apsidžiaugs.
- Stovėsena labai svarbi. Jei negebėtum valdyti keturių kojų, iš viso neiššautum, - paaiškino. Džiaugėsi, kad Oliveriui įdomu. Tiesa, neką mažiau džiaugsmo teikė ir tai, kad jis nebijojo pasakyti nuomonės, parodyti iniciatyvos. Tiesiog puiki pramoga, nuostabiai tinkanti šitam berniukui.
Būnant hipogrifu pataikyti taip ir nepavyko, bet Oliveris teisus. Laikas pereiti prie gyvūnų. Jų triukšmas kėlė nerimą, bet praleisti tokią rungtį tikrai būtų gaila.
- Gerai sakai. Turime tik apie pusvalandį, - patikrinęs laiką atsakė Dafydd ir padedamas darbuotojo nulipo ant žemės. Strėlės grįžo pačios, tad galima nebegaišti.
- Kaip gera eiti dviem kojimis, - pratarė velsietis. Pamojo Oliveriui eiti kartu ir sustojo prie aptvaro. Daugelis gyvūnų buvo žiobariški - tokie, kokius medžiojo senovės žmonės. Tiesa, pasirodė ir keli magiški, kas buvo labai įdomu.
- Nepamiršk: jie netikri, - priminė Dafydd sūnui ir nusitaikė į erelį. Deja, vos iššovė, paukštis pakilo aukštyn, tad strėlė pralėkė labai jau toli nuo tikslo.