[Deklanas W. Senkleris]

Trijų aukštų valdytojo namas stovi pačiame St. Just miestelio centre. Jis tiesiog alsuoja magija bei prabanga ir taip patraukia kiekvieno praeivio akį.
Pusrūsyje yra įrengti keli nedideli kambariai, kuriuose gyvena tarnai. Kambarėliai paprasti, tačiau šviesūs ir jaukūs. Laiptai į šiuos kambarius yra prie virtuvės.
Pirmame aukšte yra didelė virtuvė. Joje yra visi virtuvei reikalingi prietaisai ir įrenginiai, tačiau nėra nieko žiobariško. Paėjus dailiu koridoriumi patenkama į milžinišką valgomąjį, kuriame stovi raižytas medinis stalas ir kėdės. Taip pat yra ir dailiai įrengta didelė svetainė. Langai dideli ir išpuošti įvairiais magiškais simboliais. Prie sienų sustatyta nemažai lentynų, kuriose sudėti puošnūs indai ir kitokie atributai. Prie virtuvės galima rasti vonios kambarį, kuriame yra didelė dušo kabina ir tualetas.
Antrame aukšte karaliauja šeimos tėvas Aaronas Senkleris. Čia galima rasti didelį darbo kabinetą, prabangų vonios kambarį bei milžinišką biblioteką. Joje galima rasti daugybę magiškų knygų nuo senovinių iki pačių naujausių leidinių.
Trečiame aukšte yra šeši dideli kambariai. Viename gyvena Aaronas ir Beatrice. Kituose dviejuose – jų vaikai Aurora ir Deklanas. Likę trys kambariai yra skirti svečiams, tačiau kartais Beatrice persikrausto į vieną iš jų. Visi kambariai yra labai prabangūs ir turi po atskirą nedidelę patalpėlę daiktams susidėti. Taip pat trečiame aukšte yra trys vonios kambariai su viena už kitą didesnėmis voniomis.
Laiptai įrengti prie pat durų, jie taip pat išraižyti puošniais raižiniais. Jų spalva yra šviesiai ruda, tačiau tamsiausiu metų laiku laiptai sušvinta įvairiomis šviesiomis spalvomis – geltona, oranžine, salotine – ir taip suteikia namams jaukumo.
Aplinkui namą veši išpuoselėtas sodas su daugybe vaismedžių. Čia galima rasti obelų, vyšnių, kriaušių bei nemažai magiškų medžių.

[Aaronas Senkleris]

Rytas. Aaronas Senkleris sėdėjo prie stalo ir vis maišė ir maišė šaukšteliu kavą. Juoda kava buvo supilta į gražų porcelianinį puodelį.
Aaroną sėmė juodas pasipiktinimas. Kaip tas gali jam kažką aiškinti? Kaip jis drįsta? O baisiausia tai, jog tas yra absoliučiai teisus. Teisus. Teisutėlis. Tai siutino.
Vyras vis nudelbdavo Deklaną akimis. Na ką gi. Metas imti kištis į jo gyvenimą. Rimtai kištis. Tai siutino, kad Auris, tas prakeiktas pamestinukas jam drįso aiškinti kažką apie sųnaus išsilavinimą. Bet...
- Pusę vienuoliktos prisistatyk į mano kabinetą. Mums reikia pasikalbėti. - Pagaliau pasakė jam.
- Ir nedrįssk vėluoti.
- Kas yra? - Išsižiojo žmona, bet Aaronas nesiteikė jai nieko aiškinti. Tik dar kartelį nužvelgė sūnų taip, kad tam būtų aišku, jog nei nemanytų vėluoti. Ir išėjo iš valgomojo.
Turėjo dar reikalų. Patraukė į savo kabinetą.
Kažkaip reikės vasarą susidėlioti reikalus taip, kad liktų namie kuo ilgiau. Gana. Nepakęs Aurio Senklerio laiškų. Vėl stvėrė tą, kurį gavo šį rytą ir jau kažkelintą kartą permetė akimis.
Ir kas galėjo pagalvot, kad tasai dirbs mokykloje? Gaila, kad nepavyko jo išgrūsti lauk. Ir pikta, kad būtent šitas žmogus pranešė jam tai, ką juk ir taip privalėjo žinoti apie Deklano pasiekimus. Tai yra jų nebūvimą. Nutarė atleisti jo guvernantę iš darbo. Ji nesugebėjo pasirūpint elementariais dalykais. Kažkaip ir nepagalvojo, kad greičiausiai jokia auklė negalėtų susitvarkyti, kai vaikas toks išlepintas ir kaprizingas. Geriau kaltę atrodė versti kam kitam.
Belaukdamas sūnaus parašė kelis laiškus. Pradėjo pildyti darbui reikalingus popierius.

[Deklanas W. Senkleris]

Po daugybės mėnesių prasto maisto Deklanas sėdėjo prie stalo ir neskubėdamas mėgavosi burnoje tirpstančiais pusryčiais. Tikra palaima tas gyvenimas, kai nesi Hogvartse. Negali sakyti, kad ten jam nepatiko, bet per pirmus metus labai jau pervargo nuo vaikščiojimo ir daiktų nešiojimo.
Tiesa, tėvo žvilgsniai visai nepatiko, bet jam nepaklusti Deklanas nedrįso. Aaronas Senkleris buvo vienintelis žmogus pasaulyje, kuris buvo viršesnis. Žinoma, ir prie jo pasitaikydavo kaprizų, tačiau palyginus su tuo, kaip jis elgėsi mokykloje, namuose buvo švelnutėlė vilna.
- Ką? - tik žioptelėjo išgirdęs kažkokį nenormalų paliepimą. Dirstelėjo į Rorą - ar ir ji turės eiti į kabinetą? Deja, panašu, kad ne. Nors gal ir ne deja - sesuo tėra mergiotė. Jis, Deklanas, taps St. Just miestelio valdytoju, tad turbūt pats laikas pradėti mokytis. Tikrai bus naudingiau už sumautas žiobarotyros pamokas.
Likusį laiką berniukas praleido siuntinėdamas tarnaitę atlikti pačių bebrasmiškiausių darbų. Pagaliau reikėjo keliauti į kabinetą. Deklanas teikės atsikelti nuo prabangios sofos ir užlipti į antrą aukštą. Priėjęs prie durų dirstelėjo į ant sienos kabantį laikrodį. Dešimt trisdešimt viena. Patenkintas savimi Deklanas atidarė duris ir įsmuko vidun.

[Aaronas Senkleris]

Kai atėjo laikas Deklanui atsirasti kabinete Aaronas piktai suspaudė lūpas, susiraukė. Na gerai, ketino duoti jam dar minutę, o tada jau kelti audrą. Ir netikėta, bet po minutės atsidarė durys ir berniukas įžengė vidun.
- Sėsk. - Turi tramdytis. Sakė sau.
- Jei sakau, kad kabinete turėjai atsirasti dešimt trisdešimt, tai tada ir turėjai jame atsirasti. Nepakęsiu tavo vėlavimų aišku? - Na ar tai panašu į tramdymąsi?
- Gerai, noriu pasišnekėti su tavimi. Pasakyk man ar lankydavai pamokas prieš Hogvartsą? Tas, per kurias reikėjo mokytis literatūros, rašto, matematikos ir panašių dalykų? - Pasistengė tą klausimą užduoti kuo ramesniu tonu. Net raukytis pasistengė nustoti. Nors buvo sunku. Tai už ką aš moku? Jei jis praleidinėjo pamokas? Kuo taps, jei nieko nemokės? Niršo. Nežinojo kas labiau siutino. Ar tai, jog Deklanas regis visai nelinkęs į mokslą. Ar tai, kad šitai sužinojo iš žiauriai nemėgstamo žmogaus. O priežasčių nekęsti Aurio Senklerio turėjo per akis.
Na, sūnus lyg ir neblogai išlaikė egzaminus. Žiobarotyra šlamštas ir tai niekam nerūpi. O apsigynimas nuo juodosios magijos. Kažin, gal Auris jį tyčia sukirto? Dėl to turės labiau pasidomėti. Bet vis tiek mokslas, ne vien apie magiją buvo svarbus. Žmogus turėjo būti išsilavinęs, apsiskaitęs. Kitaip jo nuomone nieko nepasieks gyvenime.

[Deklanas W. Senkleris]

Tėvo pedantiškumas siaubingai erzino, ir Deklanas jau pasigailėjo, kad čia atėjo. Argi taip pradedamas pokalbis, kai nori sūnų mokyti valdyti miestelį? Sukryžiavęs rankas ant krūtinės berniukas nužingsniavo iki prašmatnaus krėslo ir įsitaisė jame. Laukė, kas bus toliau.
Tėvo užduotas klausimas buvo tiesiog absurdiškas. Kam rūpi tos kvailos pamokos? Deklanas netikėdamas savo ausimis spoksojo į St. Just miestelio valdytoją ir bandė sugalvoti atsakymą. Galiausiai jis atėjo į galvą.
- Literatūra ir matematika yra žiobariškas šlamštas, - išdidžiai pareiškė jis. Tėvas tikrai didžiuosis jo požiūriu į kerėti nesugebančius nevykėlius. Žinoma, šis sakinys į klausimą neatsakė, bet kam aušinti burną? Ir taip akivaizdu, kad Deklanas tų idiotiškų pamokų metu miegodavo. Na, arba veikdavo bet ką, kad tik nereikėtų sėdėti prie knygų.

[Aaronas Senkleris]

Ir visgi berniuko abejingumas pastaboms klaikiai nervino.
- Klausiu ar aišku? Manyčiau šią vasarą nemažai plušėsime su mokslais, todėl iškart perspėju, kad nebandytum vėluoti. Ateisi į kabinetą tokiu laiku, kokį pasakysiu. - Pyktį kurstė tos laiško eilutės, kurios įsispaudė atmintin. Kas bus, jei Deklanas nemokėss skaičiuoti? Iššvaistys tai, ką uždirbai. O ir šiaip prisivirs gėdos. Aaronai, ką tu darai? Ar tau rimtai nesvarbu kas su juo bus?
Deklanas dar labiau siutino, kurį laiką tylėjo ir nieko nesakė. O tai nervino.
- Literatūros yra ir magiškosios. O matematika. Kaip tu įsivaizduoji, kad tvarkysiesi su savo finansais? Kaip prižiūrėsi ar kiti kam tai patikėta juos saugo, jei nemokėsi skaičiuoti? - Turi elgtis ramiai. - Kokie tavo tikslai gyvenime? - To gyvenime nebuvo klausęs sūnaus. Dukters irgi ne.
- Ar nori kažko pasiekti? O jei nori, tai nejau manai, kad ko nors siekiant nereikia pastangų? Aišku reikia. Todėl reikia ir mokytis.

[Deklanas W. Senkleris]

Ir ko jis čia dabar taip supyko? Deklanas jautė pagarbą savo tėvui. Gal netgi baimingą pagarbą. Bet kai jis kalbėjo taip, tai gerokai erzino. Susiraukęs sėdėjo krėsle ir nenorėjo nieko sakyti. Vis dėlto juto, kad prie gero tai neprives, tad burbtelėjo:
- Aišku.
Bet kad jam niekas nebuvo aišku. Kam reikia kvailų mokslų, kurie nėra susiję su magija? Deja, panašu, kad tėvas sugalvojo būti užsispyręs. Vis dėlto nesusilaikęs pridūrė:
- Tai tik laiko švaistymas.
Apie vėlavimą nesakė nieko. Kas čia tokio, kad atėjo minute vėliau? Kartais suaugę žmonės elgėsi kaip visiški kvailiai. Kaip tėvas gali vadovauti šitam miesteliui, jeigu kartais yra toks bukas? Ir, visų blogiausia, aišku, tokiu laiko jį!
- Man nereikia literatūros. Ir nesu visiškai kvailas. Kodėl manai, kad nemoku skaičiuoti? – sutelkęs drąsą paklausė. Norėjo eiti sau, bet to padaryti vis dėlto nesiryžo. O klausimas buvo keistas. Negi tai nėra akivaizdu? Tyliai prunkštelėjęs Deklanas sukryžiavo rankas ir dėbtelėjo į tėvą. Galiausiai teikėsi atsakyti: - Perimti iš tavęs miestelio valdymą, žinoma.

[Aaronas Senkleris]

- Ir nereikia čia raukytis. - Jau visai ėmė prarasti kantrybę.
- O kas tavo nuomone nėra laiko švaistymas? Vienaip ar kitaip tavęs niekas neklausia nori ar nenori mokytis. Mokysiesi ir taškas. - Čia aiškiai Beatrice genetika pasireiškė. Niekam tikę žiobariški genai. Va todėl sūnus ir neturi stropumo.
- Literatūra lavina tavo iškalbą, plečia žodyną, mąstyseną. Kūrybingumą. Kokia buvo paskutinį kart tavo skaityta knyga ir kada tai darei? Jei nelankei pamokų, tai kaip gali mokėti skaičiuoti? Bet paskui prie to prieisime. Verčiau pradėti nuo rašybos. Parašysi diktantą. - Tada suprasiu ar perdeda tas idiotas Auris ar ne.
Išgirdęs jo atsakymą, matydamas tokį užtikrintumą ėmė ir nusikvatojo. Netyčia, visai nenorėjo to daryti. Juk netroško žeminti savo paties sūnaus. Pasistengė susiimti. Po galais, viskas taip sudėtinga.
- Jeigu to nori, turi mokytis. - Nepuolė atsiprašinėti.

[Deklanas W. Senkleris]

Pernelyg pripratęs būti geresnis už kitus Deklanas dabar nerado būdo išsisukti iš padėties. Tėvas buvo vienintelis žmogus, kurio pranašumą berniukas sutiko pripažinti. Ir kai tas tėvas pyko, Deklanas pasijuto pasimetęs.
- Aš nesiraukau, - tarstelėjo, o į kitą klausimą atsakė su žymiai daugiau entuziazmo: - Magija! Ir kvidičas bei kiti burtininkų užsiėmimai.
Toks atsakymas tarsi turėtų tikti. Deja, berniukas nebebuvo toks tikras, kad tėvas nori matyti neapykantą žiobarams.
- Aš ir mokausi! Iš kerėjimo, transfigūracijos, nuodų ir vaistų gavau gerus pažymius. O kad tas kvailys bandė mane sukirsti, ne mano kaltė! Kodėl nepadarei nieko, kad jis dingtų iš mokyklos?!
Nė nepajuto, kad ėmė šaukti. Jeigu būtų susimąstęs, tikrai nebūtų drįsęs to daryti. Bet netrukus gavo dar vieną nemalonų smūgį.
- Diktantą? Tau visai su galva negerai? Tu eini su tuo nevykusiu profesoriūkščiu išvien! - vėl suriko Deklanas ir pašoko nuo krėslo. Jau norėjo eiti sau, bet sustabdė juokas. Ar tėvas iš jo tyčiojasi?
- Aš mokausi, - vėl pakartojo sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Stovėjo nusisukęs nuo to žmogaus ir bandė suprasti, kas čia vis dėlto vyksta.

[Aaronas Senkleris]

- Gana. - Nutraukė sūnų. Ne apie jo išraiškas, kad ir labai nervinančias jie čia susirinko kalbėtis.
- Puiku, tai tavo pomėgiai. Bet Deklanai, mokslas niekada tau netrukdys. Išmanyti magiškuosius dalykus gerai, nuostabu, Tai tavo kraujyje. Bet reikia būti visapusiškai išsilavinusiu. Tai didelis privalumas. Žmonės į tave žiūrės rimčiau. O tu pats lengviau rasi išeičių iš kokių nors situacijų gyvenime. - Stengėsi atrasti savyje kantrybės. Juk pats kaltas, kad nežiūrėjo kuo tiksliai užsiima Deklanas. O patikėti tai žmonai buvo klaida.
- Nuleisk toną tuojau pat. - Paliepė jam. - Apie kurį čia kalbi? Aurį? Ar tau atrodo, kad jis sukirto tave per egzaminą? Tai labai lengva patikrinti. - Taigi, iš pradžių Aaronas stengėsi išmesti Aurį  iš darbo, gal ir būtų pavykę, nors direktorė nenorėjo nusileisti. Paskui pagalvojęs, kad Deklanas ėda jo nervus nustojo stengtis. Aurio problemos jį visai džiugino. Bet dabar staiga susimąstė apie kai ką siaubingo.
- Niekada neprieštarauk jam ir elkis ramiai. - Staiga pasakė kuo rimčiausiai. Pasakė taip todėl, kad galvoje atgimė seni prisiminimai.
Kartą svečiavosi dvare. Buvo paskutiniame kurse, Auris penktame. Ten buvo ir Dolohovai ir vieną vakarą vedamas smalsumo Aaronas išsekė juos. Mokėjo praskiedimo kerus, taigi niekas Aaronno nematė. Užtai jis matė juos. Stebėjo, kaip jie užpuolė kažkokį žmogų. Kuris neįtiko Dolohovams. Jis nieko nesitikėjo, greičiausiai buvo kviestas susitikti. Vyras dabar prisiminė kaip pusbrolis tada švaistėsi kerais. Koks laukinis atrodė. Ir kas gi galėjo supaisyti Aurio žymiklį, kai aplink buvo tiek pilnamečių burtininkų.
O jei kada nors Auris imtųsi ir Deklano? Pats tiek kartų matė jį piktą, pats ir išvesdavo jį iš kantrybės. Pažinojo Aurį kaip žiaurų, laukinį berniūkštį susidėjusį su Dolohovais. O kartu žinojo koks gali atrodyti patikimas, draugingas, juk mokykloje turėjo tiek draugų. Kokia kvailystė buvo džiūgauti dėl to, kad Deklanas kiaurus metus vedė pusbrolį iš kantrybės.
Paskendęs mintyse susimąstė ir apie tą laišką. Kaip čia nutiko, kad kaip tik Auris rašė apie Deklano pasiekimus? Kaip išvis atsitiko, kad Auris dėsto Hogvartse?
- Aš nesiruošiu tau aiškintis Deklanai. Aš pasakiau, kad rašysi, reiškia rašysi. Ir mokysiesi per vasarą, jei manysiu, kad tai reikalinga. - Deja, Deklanas toliau atsikalbinėjo. Aaronas buvo per daug užsimąstęs apie praeitį, kad įnirštų dėl to, ką jis pasakė.
- Pakalbėk dar kartą šitaip, ir visą vasarą sėdėsi namų arešte. Nedrįsk su manim taip šnekėti. Aš žinau ką darau ir ne tau man aiškinti kaip elgtis.
Keli mostai lazdele ir ant stalo atsirado lapas, rašalo ir plunksna. Bei knyga.
- Sėskis.

[Deklanas W. Senkleris]

Šiandien tėvas siaubingai erzino, ir Deklanas garsiai atsiduso. Nuo kada tau iš viso rūpi? paklausė, bet tik mintyse. Taip kalbėti garsiai vis dėlto būtų pernelyg rizikinga. Bet iš tiesų - anksčiau Aaronas Senkleris tikrai negalvojo apie tai, ką jis veikia ar neveikia.
Laimei, bent jau nustojo šaukti. Deklanas nusivaipė tarsi atsakydamas į žodžius, bet balsu ir toliau nieko nesakė. Visas šis pokalbis buvo beprasmiškas. Jis tikrai nesimokys visokių žiobariškų nesąmonių. Jau užtenka to, kad tenka kentėti žiobarotyros pamokas Hogvartse.
- Neaiškink, - atkirto, kai tėvas paliepė nuleisti toną. Per vėlai suprato kalbantis ne su mama, bet jau po akimirkos visa tai pasidarė nebesvarbu. Ką jis dabar sugalvojo? Ir kodėl vadina tą nevykusį profesoriūkštį vardu? Išplėtęs akis Deklanas apstulbusio vaiko tonu prakalbo: - Ką tu nusišneki? Kodėl aš turėčiau jo klausyti? Negi tu iš tiesų su juo kažkaip susijęs?
Veidą perkreipė pasišlykštėjimo išraiška. Jeigu paaiškės, kad tasai žioplys jiems iš tiesų giminė, turbūt teks mesti mokyklą. Nė už ką daugiau ten nesirodys.
- Nenoriu, tai ir nerašysiu, - nenusileido Deklanas. Atsisuko į tėvą, tačiau nė nesiruošė sėstis. Dėbtelėjo į knygą ir sukaupęs drąsą pratęsė: - Kodėl tau tai staiga parūpo? Ar ir vėl viskas susiję su tuo nieko nesugebančiu žiopliu, vadinančiu save profesoriumi?

[Aaronas Senkleris]

Aarono kantrybė tirpo kosminiu greičiu. Paskutinis lašas buvo tada, kai Deklanas ištarė neaiškink. išklausė ką dar sūnus turi pasakyti. Tada iškėlė lazdelę.
- Pats laikas tau imti galvoti su kuo ir ką šneki. Silencio. - Panaudojo prieš jį nutildymo kerus. Ne. Nepakęs tokio tono. Kažkas viduje krustelėjo sakantis, jog negali taip elgtis, kad norėjo pasikalbėti, kad turi leisti jam reikštis. Bet didesnioji dalis niršo dėl tokios nepagarbos Aarono asmeniui. Sūnus jaunesnis, prisidirbęs iki ausų, lakstė iš pamokų ir dabar dar drįso jam draskyti akis. Na jau ne... To neleis niekada gyvenime.
- Sėskis. - Šaltai paliepė. - Siūlyčiau pagalvoti apie tai ką šneki ir kaip šneki. Gal tada, kai tave atkerėsiu imsi vertinti tai, jog gali pasisakyti. O dabar nepakęsiu tavo tono supratai? - Akimirką galvojo nieko neatsakinėti į jo klausimus, bet visgi nusprendė atsakyti.
- Žinoma susijęs. Juk mūsų ta pati pavardė. Senkleriai yra sena magų šeima. Ir jis yra mano tėvo brolio sūnaus sūnus. Vadinome vinas kitą pusbroliais, kad būtų paprasčiau. Aurio aš tau nesakau pamėgti ar bendrauti su juo. Aš tau sakau, kad neprieštarautum jam. Taip reikia. Aišku rašysi. Jei moki tai daryti, tai kas čia tokio, turėtų būti paprasta ar ne. - Kitas klausimas siutinte siutino. Ir kartu rodė jo paties menką indėlį į Deklano gyvenimą. Aaronas išties juk tiek mažai juo domėjosi. Po velnių tą Aurio laišką, jis nesvarbus. Taip, jis sukėlė gaisrą jame, privertė susimąstyti ir aišku pykdė. Bet Deklano reikalai jam rūpėjo ne dėl to, kad apie juos sukėlė vėją taip nemėgstamas žmogus.
- Nesusiję. - Beveik. - Seniai jau reikėjo žiūrėti kuo užsiimi, kaip tau sekasi. - Ar tikrai reikėjo jį užkerėti tais kerais? Vėl prabilo kažkuri kertėt jo galvoje.
- Dabar ramiai užrašysi kelis sakinius. Jei pavyks, tai puiku. O jei ne, teks pasimokyti.

[Deklanas W. Senkleris]

Anksčiau be galo norėjęs sulaukti daugiau dėmesio iš tėvo, dabar Deklanas apsigalvojo. Kodėl viskas negali būti kaip anksčiau? Aaronas jį pamiršta, ir tiek, o jis pats mėgaujasi savo padėtimi miestelyje ir visur kitur. Kam prisireikė šito absurdiško pokalbio?
- Aš… - pradėjo sakinį berniukas, bet jo pratęsti nepasisekė – tėvas sugalvojo jį užkerėti nutildymo kerais! Be galo pasipiktinęs Deklanas spoksojo į gimdytoją ir bandė suprasti, kas čia vis dėlto vyksta.
Tu nepakęsi, o man tenka kęsti? mintyse siuto vienuolikmetis. Mielai būtų visa tai išrėžęs ir garsiai, bet vis dar negalėjo kalbėti. O tai pykdė dar labiau. Vos spėjo pasvarstyti, kad gal būtų verta atsistoti ir išeiti, tėvas dar labiau nustebino. Visų pirma, jie niekada neturėjo jokių giminių. Niekada. Be to, kaip kažkoks menkas profesoriūkštis gali būti Aarono Senklerio pusbrolis? Kaip jie gali būti susiję su tuo valkata? Išvertęs akis Deklanas stebėjo tėvą ir mintimis ragino greičiau jį atkerėti. Labai jau norėjo išrėžti visą pasipiktinimą. Ir padaryti tai garsiai.
Jeigu seniai reikėjo žiūrėti, tai galėjai ir žiūrėti toliau piktinosi berniukas, bet ir toliau tik mintyse. Žaibavo į tėvą akimis, bet nieko negalėjo padaryti. Galiausiai stvėrė plunksną ir ant pergamento pirmokiškomis raidėmis išvedžiojo:

Nerašysiu.

[Aaronas Senkleris]

Taip. Aaronas matė visą tą pasipiktinimą sūnaus akyse ir tai dar labiau kurstė jo paties pasipiktinimo lauželį. Kaip jis drįsta rodyti kažkokį prieštaravimą? Šitiek prisidirbęs? Na jau ne, tikrai jo neatkerės. O jei žmona kažką drįs aiškinti... Geriau tegul nei nebando.
- Nesvarbus dabar Auris ar mūsų giminės. Aš noriu žinoti apie tavo pažangą moksle. Ir nedrįsk man prieštarauti. - Deklanas užrašė žodį. Didelėmis nelygiomis raidėmis. Aaronas jas pamatęs atsiduso.
- Kodėl? Kodėl tu nenori rašyti? - Pastūmė jam atgal tą lapą. Gal diktanto ir neparašys. Bet jei pavyks padaryti taip, kad sūnus užrašytų atsakymus į klausimus irgi gerai. Bent jau šis bei tas.
Viena Aarono dalis sakė, kad jis pasidavė sau. Savo nekantrumui. Ne taip juk viskas turėjo būti. Ir prasidėjo iš pat pradžių. Kai vyras ėmė juoktis dėl Deklano ketinimų kažkada perimti jo darbus.

[Deklanas W. Senkleris]

Tas prakeiktas profesorėlis (Deklanas net ir mintyse nenorėjo vadinti jo vardu) buvo netgi labai svarbus. Juk jam tenka kentėti tas pamokas. Ne tėvui. Jis akivaizdžiai to nesupranta, ir berniukas vėl išsižiojo. Norėjo išrėžti visą nepasitenkinimą, bet vis dar negalėjo kalbėti. Tai dar labiau papiktino, ir jis piktai sukryžiavo rankas ant krūtinės. Na jau ne, jeigu šitaip, jis iš viso nebendraus.
Ir dar jis turi neprieštarauti? Kodėl tada tėvas nieko nedarė, kai jis prašė pašalinti kvailą profesoriūkštį iš darbo?! Kodėl nieko nedarė, kai reikėjo pašalinti žiobarotyrą iš mokomųjų dalykų sąrašo? Būtų sutvarkęs šituos menkus reikalus, jo mokslo rezultatai būtų žymiai geresni. Ką gi, pats kaltas.
Ir jis dar klausia, kodėl nenori rašyti? Turbūt juokauja, ar ne? Dėbtelėjo į pastumtą lapą ir garsiai atsiduso. Tiesą sakant, nustebo galintis tai padaryti, bet prakalbėti vis tiek nepavyko. Tikrai neketino rašyti, tad atsistojo. Pasikalbėti nepavyks, tad Deklanas lėtai patraukė durų link. Parašys mamai, kokia ištiko problema, ir ji nutrauks šitų kvailų kerų veikimą. O jau tada tėvui maža nepasirodys.