[Hannah Llewellyn]

Dažniausiai jos nesipykdavo, bet nieko nepadarysi. Ne vien mažosios sesutės norai svarbūs. Gąsdinti gyvūno negalima.
- Supranti, jis labai mažas ir mūsų nepažįsta. Todėl bijo ir todėl mes turim elgtis ramiai, kad jam nebūtų baisu. - Bruniui kramsnojant aiškino Hannah jaunėlei.
- Įsivaizduok jei tu atsidurtum kažkur, kur nieko nepažįsti ir kokia nors didelė, tikra milžinė mergaitė bandytų imti tave į rankas. Tau nepatiktų. - Aiškino kaip mokėdama. Brunas suvalgė tą gabalėlį.
- Nori jam duoti dar? - Dar vienas maisto kąsnelis nepakenks.
- O paskui ir mes eisim papusryčiauti gerai Rachel? Pamatysi pamažu jis pripras prie mūsų ir tada galėsi jį paimti į rankas. - Dar pagalvojo, kad reikėtų paaiškinti kas yra pamažu.
- Ir tai nutiks ne šiandienir ne ryt, gal po savaitės.

[Rachel Llewellyn]

Hannah ir toliau kalbėjo keistus ir sunkiai suprantamus dalykus. Kaip Bunas gali kažko nepažinoti. Juk ji kuo puikiausiai pažįsta tiek dažniausiai gerą sesę, tiek gyvūnėlį. Vadinasi, ir jis turi pažinoti! Tiesa, tiek kalbėti mergytė nenorėjo. Tai reikalautų per daug pastangų, tad ji tiesiog spoksojo į augintinį ir raukėsi. Niekaip negalėjo apsispręsti, ar paleisti dūdas, ar ne. Verkimas padėdavo prie mamos ir tėčio, bet su sese ši taktika suveikdavo tikrai ne kiekvieną kartą, kuo dvejų mažylei šiandien teko įsitikinti.
- Jis alkanas, - nelabai laiminga pranešė ir paėmusi dar vieną kąsnelį įmetė į tą dėžę, kur Hannah sugrūdo Buną. Pati visai nenorėjo valgyti. Ketino būti čia tol, kol sesė nusileis, ir ji pagaliau gaus palaikyti gyvūnėlį ant rankų. Dar nelabai suprato, ką reiškia rytoj ar savaitė, tad tik stebėjo Buną ir vis tiek tiesė rankytes jo link. Išgirdusi apie jų pačių pusryčius papurtė galvą ir nekantriai laukė trokštamo įvykių posūkio.