0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 749
  • Taškai: 52
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #45 Prieš mėnesį »
Tėtis - artimiausias žmogus pasaulyje. Toks tarsi turėtų būti Eliotas, bet Oliveris žinojo: yra daugybė temų, kurias jis gali aptarti su tėčiu, bet ne su broliu dvyniu. Taigi ir dabar, šio keisto pokalbio metu, jis gali būti atviras.
Pagaliau tėtis bent šiek tiek atskleidė šio pokalbio temą ar priežastį. Bet kodėl jam kyla šie klausimai? Gal ką nors papasakojo Auris? Bet prie jo Oliveris stengėsi atrodyti laimingas - bijojo, kad tėtis sužinos per daug.
- Kartais mokomės su Leticija. Bet nežinau, ar ji mano draugė, - atsiliepė. - Bet dabar Hogvartse yra ir Miriam, tad man smagiau. Tik vis tiek trūksta Elioto…
To sakyti turbūt nereikėjo, tad Oliveris skubiai nutilo. Jo brolis geras, o tai, kad grįžus iš ligoninės atėjo atsiprašyti, tą tik įrodo. Visai nereikia, kad tėtis apie Eliotą pagalvotų ką nors blogo.
Bet kažkodėl tėtis apie Eliotas būtent ir kalbėjo tarsi nelabai gerai. Oliveris kiek sutriko. Gal jis pats ir nekaltas, bet brolio tokiu tikrai nelaikė. O gal Eliotas paprašė apie tai pasikalbėti? Bet kodėl? Negi jis mano, kad Oliveris pyksta?
- Tai nebuvo Elioto kaltė, - ištarė berniukas. Buvo nusiteikęs ginti brolį. Tiesa, neatrodė, kad tėtis pyksta, bet dėl visa ko pridūrė: - Nežinojom, kas nutiks. Jis galėjo nukentėti ir pats.
Laimei to nenutiko. Jeigu kas nors būtų atsitikę Eliotui, Oliveris visai nerastų sau vietos - kaltė tiesiog užsmaugtų.
Tėčiui prakalbus apie egzaminus Oliveris nuleido galvą. Taip, jis viską išlaikė, bet vis tiek jautėsi esąs pernelyg kvailas.
- Jeigu ne Auris, nebūčiau išlaikęs, - sumurmėjo. Taip, tėčio draugas padėjo labai daug. Visa laimė - kartoti kursą būtų pernelyg gėdinga.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #46 Prieš mėnesį »
Nors visada galėjo atvirai kalbėtis su Oliveriu, atrodė, kad šį kartą kažkas yra kitaip. Tik kas? Ar tai pokalbio pobūdis, ar jis pats? O gal į paauglystę žengiantis sūnus? Nors turbūt tai buvo tiesiog pokalbio pobūdis - šiandien Dafydd norėjo ne duoti išsikalbėti ar pasiguosti. Šiandien jo berniukas turi kažko išmokti.
- Draugas nebūtinai yra tas, su kuriuo kalbi apie labai rimtus dalykus, - ištarė Dafydd, kai Oliveris pasisakė apie Leticiją. Jau ne pirmą kartą ją minėjo. - Jei tau smagu kartu mokytis ir leisti laiką, manau, gali drąsiai vadinti Leticiją drauge. O kaip Nikolė?
Sužinojęs, kad dvyniai bendrauja su gerokai vyresne mergina, jų tėvas nustebo. Tiesa, kiek teko su Nikole susidurti, ji neatrodė bloga. Tikrai nedraus šios draugystės. Ji gali ko nors išmokyti.
O štai brolį dvynį Oliveris gintų kad ir kas benutiktų. Tą Dafydd puikiai suprato, ir tai nestebino.
- Žinau, kad nenori jo kaltinti. Taip, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Bet jo buvo galima išvengti. Nepykstu ant Elioto ir džiaugiuosi, kad tu to nedarai. Bet jam reikia išmokti atsargumo. Ir viliuosi, kad kol jis išmoks, nniekas nenukentės. O jeigu tau jo trūksta, visada gali pasiūlyti ką nors kartu paveikti. Tikrai turite veiklų, kurias mėgstate abu.
Galbūt reikės šnektelėti ir su Eliotu. Jis, žinoma, nebus patenkintas, bet Oliveriui reikėjo brolio. O ir tam broliui pravartu daugiau laiko leisti su ramesniu ir atsargesniu dvyniu.
Atrodė, kad be reikalo paminėjo Aurį. Tai, regis, Oliverį nuliūdino. Bet kodėl? Negi kažkas atsitiko? Susirūpinęs žvilgsnis stebėjo berniuką. Pagaliau pasigirdo šioks toks paaiškinimas, ir Dafydd atlėgo širdis. Žinoma, Oliveris ir vėl save menkina, kas nėra gerai, bet bent jau ne nauja nelaimė.
- Aišku, kad Auris norėjo tau padėti. Jam rūpi, kaip tau sekasi. Bet egzaminus juk laikei pats. Tai buvo tavo žinios. Esi protingas vaikinas, Oliveri. Negalvok kitaip.
Ne iš karto suprato sūnų pavadinęs vaikinu. Vis tik atrodė, kad “berniukas” čia nebūtų tikęs.
- Tau mokslai puikiai sekasi. Tereikia pačiam tuo patikėti, - švelniai pridūrė Dafydd stebėdamas savo mažylį.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 749
  • Taškai: 52
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #47 Prieš mėnesį »
Draugystė buvo dalykas, kurį Oliveris sunkiai suprato. Tai, kas jam atrodė kaip draugas, labiausiai priminė tėtį. Leticija ar Sevirina buvo pakankamai smagios bendramokslės, bet argi galėtų vadinti jas draugėmis?
- O tu ar esi mano draugas? - kiek neužtikrintai paklausė Oliveris, o tėčiui paminėjus Nikolę sutriko. Ta mergina tikrai draugiška, bet ji daug vyresnė. - Nežinau, ar Nikolė yra mano draugė. Dažniausiai būname trise. Manau, jai smagiau su Eliotu, nes jie abu mėgsta kvidičą.
Apie brolį kalbėti nelengva. Giliai viduje Oliveris suprato, kad dvynys yra ir neatsargus ir neatsakingas. Aurio areštas buvo ne šiaip sau. Bet tą įgarsinti nejauku, net ir prie tėčio.
- Jis nenorėjo nieko blogo, - dar kartą pabandė Oliveris. Kalbėjo su broliu ir žinojo, kad tai tiesa. - Be to, jis bus atsargesnis. Tikrai bus.
Berniukas nenorėjo sakyti, kad tai su broliu aptarė. Tai buvo tik jų reikalas. Ir, žinoma, nesumažino meilės tėčiui.
Apie bendras veiklas nieko nesakė. Žinojo, kad turėųt dažniau pasiūlyti ką nors kartu paveikti. Vis to nepadarydavo, bet trečiame kurse jau turbūt reikės.
- Žinau, kad Auriui rūpi, - neprieštaravo. Bėda buvo ne tėčio draugas, o jis pats. Jis tiesiog pernelyg kvailas mokytis Hogvartse.
Tėtis jį drąsino. Oliveris nuoširdžiai norėjo įgyti pasitikėjimo savimi. Net kaip tą padaryti? Nesėkmės ir blogos savybės lindo į paviršių ir trukdė gyventi.
- Aš bandau, tėti, - nuoširdžiai ištarė trylikametis. Tai buvo tiesa, tik ar jam kada pasiseks?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #48 Prieš mėnesį »
Kažkodėl Oliveriui sunku priimti draugystę. O gal jis pernelyg rimtai į tai žiūri? Bet kodėl? Taip, žiobariškoje mokykloje Eliotas draugų susirado daugiau. Bet argi Oliveris jų visai neturėjo? Gal dėl to bijo šio žodžio?
Užduotas klausimas privertė nusišypsoti. Apie tai niekada negalvojo, bet dabar puikiai suprato: jis netgi labai nori būti ne tik tėvas, bet ir draugas.
- Žinoma, Oliveri, - atsakė. - Juk mes kalbame ir leidžiame laiką kartu. Labai tikiuosi, kad esu tavo draugas.
Stebėjo mažylį, bet šiam prakalbus apie Nikolę kiek sunerimo. Neatrodė, kad jo žodžiai kol kas duoda daug naudos. Aišku, per valandą viskas neapsivers, bet reikėjo bent nedidelio žingsnio į priekį.
- Bet ji kvietė jus abu. Vadinasi, jai smagu ir su tavimi, - atsakė Dafydd. Turbūt reikėjo skatinti jo individualumą, bet kaip tai padaryti? Ir ar tokiu būdu neišskirs šio berniuko iš kitų? Tai vis dar buvo viena didžiausių baimių. Visi mažyliai yra lygūs.
- Tikiuosi, kad tai nepasikartos, - pasakė apie nelaimę. Vylėsi, kad balsas neskamba piktai - šio jausmo nebuvo, o Oliveris pyktį prisiimtų sau. To Dafydd tikrai neleis.
Et, tas nepasitikėjimas savimi. Matydamas sūnuje šią savo savybę jo tėvas negalėjo savęs negraužti. Bet kaip tada gali to tikėtis iš vaiko? Kokį pavyzdį demonstruoja? Tai slėgė, bet dabar savigraužai tikrai ne laikas.
- Auris tau padėjo. Bet neparašė egzaminų už tave, - dar kartą pasakė Dafydd. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad gali tekti grįžti prie vizitų pas psichologą. Bet kad ir iš jų menkai naudos. Ką savimi nesitikinčiam tėvui daryti, kad padėtų šią savybę išsiugdyti sūnui? Situacija atrodė be išeities, o tai siaubingai slėgė.
- Antrame kurse kerai sekėsi geriau, ar ne? - paklausė. Gal taip pavyks pralaužti ledus? Kažką daryti reikėjo, tik vienas klausimas vis dar buvo neatsakytas. Ką?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 749
  • Taškai: 52
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #49 Prieš mėnesį »
Mintis, kad tėtis yra jo draugas, privertė pagalvoti apie Leticiją. Ji namuose draugų neturėjo, tad jai dar blogiau. Nutaręs kitais metais pabandyti būti jos draugu Oliveris pasijuto kiek geriau.
- Tada esi, - laimingas pasakė tėčiui ir skubiai pridūrė: - Ir mama. Ir Eliotas su Miriam. Ir Hannah. David ir Ezra. Rachel gal to dar nežino, bet ir ji mano draugė.
Pasirodo, draugų ne tiek ir mažai. Geros šitdies berniukas nepagalvojo, kad Eliotas turi galybę draugų, kurie nėra šeimos nariai. Ne, Eliotas ir nesistengė varžytis su broliu. Na, kartais. Bet ne dabar.
- Bet ar tikrai? Gal ji tiesiog draugiška, - nepasidavė Oliveris. Vis dėlto prisiminė, kad yra tekę bendrauti su Nikole ir be Elioto. Ji ir tada buvo maloni. Kiek padvejojęs ištarė: - Aš jos paklausiu.
Kadangi akis į akį apie tai kalbėti bijos, turbūt reikės parašyti laišką. Bet gerai - Melai bus ką veikti. Parašys šiandien pat.
Regis, tėtis nepyko ant Elioto. Tai nestebino - jis labai geras. Bet tokių nuotykių kartoti Oliveris tikrai nenorėjo. Vylėsi, kad brolis tą žino. Jis tikrai žino.
- Neparašė, - patvirtino žodžius apie Aurį. Norėjo sakyti, kad be pagalbos būtų visai nieko neišlaikęs, bet nutylėjo. Tėčiui tai nepatiktų. Be to, Auris negalėjo žinoti, kokie bus klausimai. Tad gal jis, Oliveris, nėra visai kvailas? Ši mintis kiek pradžiugino ir į kitą klausimą berniukas atsakė su daugiau entuziazmo:
- Aha, šiek tiek geriau. Gaila, kad vasarą negalime kerėti. Bijau viską pamiršti.
Oliveris stebėjo tėtį, bet svarbiausio dalyko taip ir nepasakė. Burti sektųsi žymiai geriau, jei šis žmogus visada būtų šalia.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #50 Prieš mėnesį »
Sūnaus žodžiai privertė nusišypsoti. Kažin ar daug trylikamečių berniukų pripažintų, kad tėvas yra jų draugas. Žinoma, tai vertė savęs klausti, ar jie su Mayra kažko nedaro blogai. Gal neleidžia mažyliams augti? Vis dėlto stengėsi kiek išgalėdami ir darė viską, kad septynetas būtų laimingas. Oliveriui viskas gerai, jis tiesiog jautrus geros širdies vaikas.
- Džiaugiuosi tuo. Tu taip pat esi mano draugas, - ištarė Dafydd. Neabejojo, kad šie žodžiai sūnui lygiai tokie pat svarbūs kaip ir “leidimas” tėvą laikyti draugu. O tai, kad jis įvardino visus šeimos narius, tik įrodo, koks ypatingas yra. Mayrai tai labai patiktų.
- Neabejoju, kad kai Rachel išmoks ištarti tą žodį ir jį supras, pritars, kad jūs esate draugai, - pasakė Dafydd švelniai stebėdamas sūnų. Ar iš pokalbio bus naudos, neaišku, bet ši akimirka tiesiog nuostabi.
Su Nikole kiek sudėtingiau, bet Dafydd nenorėjo spausti. Gali būti, kad Oliveriui ir taip drovu apie ją kalbėti. Taigi jo tėvas tik linktelėjo ir pratarė:
- Geriausias sprendimas. Nikolė žinos atsakymą į šį klausimą.
Gal apie tą merginą reikėtų sužinoti daugiau, bet ji neatrodė pikta. O ir dvynukai auga ir mokosi naudingų dalykų. Paklaus Aurio, bet viskas bus gerai. Jis tikrai neatims šitos draugystės.
Pagaliau šioks toks žingsnis į priekį. Oliveris pritarė, kad Auris nerašė egzaminų. Ką galvoja, pasakyti sunku, ir tai gąsdino. Bet bent jau nereikės vėl ir vėl kartoti to paties.
- Jei nori, visada galime pasimokyti kartu. Taip, burti namie negali, bet atšviežinti teoriją irgi neblogai. Kaip galvoji? - pasiūlė Dafydd. Kiti sūnaus žodžiai įrodė, kad pasiūlymas ne toks jau ir blogas. Gal net ir Eliotas ar Miriam norės prisijungti. Kuo puikiausia proga praleisti laiką su vaikais, ir jų tėvas tikrai jos neiššvaistys.
- Noriu, kad daugiau galvotum apie tai, jog išlaikei egzaminus, o ne kad sulaukei pagalbos. Ir kad gerokai patobulėjai, - dar pasakė Dafydd ir atsistojęs priėjo prie Oliverio. Apglėbė jį ir priglaudęs prie savęs pridūrė: - Gerai, nebekankinsiu. Ar nori kartu papiešti, ar eisi namo?
Svarstė, ar nepersistengė - kalbėtojas iš jo tikrai nekoks. Bet atrodė, kad pasisekė visai neblogai, o tai - jau didelė pergalė.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 749
  • Taškai: 52
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #51 Prieš mėnesį »
Tėtis laiko jį draugu. Šis supratimas pripildė širdį džiaugsmo. Oliveris spindinčiomis akimis žiūrėjo į mylimą žmogų ir galvojo, kaip perteikti džiaugsmą. Galiausiai nepasakė nieko - tėtis jį ir taip supras.
- O ar ji mus atpažįsta? - paklausė berniukas. Ezra jau žymiai didesnis, tad stebėti jauniausią šeimos narę netgi labai įdomu. Būtų visai smagu, jeigu jie turėtų dar vieną broliuką ar sesutę. Tiesa, mamai nelengva - jau trylikos sulaukęs berniukas tą puikiai suprato.
Kadangi tėtis pritarė, jis būtinai parašys Nikolei. Visai įdomu, kaip ji reaguos. Na, o jei veidas degs iš gėdos, to vis tiek niekas nematys. Tuo laiškai Oliveriui ir patiko.
- Gerai, - pritarė jis. Mielai parašytų iš karto, bet nenorėjo palikti tėčio vieno. Be to, jie dar nebaigė šnekėtis.
Pasiūlymas sudomino. Oliveriui patiko mokslai, o daryti tą kartu su tėčiu bus dar smagiau.
- Man patiktų, - patenkintas atsakė. Apkabintas apsivijo tėtį rankomis ir sumurmėjo: - Aš bandau. Tikrai.
Taip sėdėti labai patiko, tad kurį laiką į naują klausimą Oliveris neatsakė. Galų gale paleido tėtį ir ištarė:
- Noriu pas mamą. Gal jai reikia pagalbos.
Dar kiek pasėdėjęs trylikametis galiausiai pakilo nuo kėdės ir išėjęs iš patalpėlės nužingsniavo namų link.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #52 Prieš mėnesį »
Spindinčios sūnaus akys pasakė daugiau nei ilgi sakiniai. Šis pokalbis jam labai svarbus, o “susitarimas”, kad jie yra draugai, dar svarbesnis. Visų geriausia, kad pakylėtas jautėsi ir pats. Oliveris ir kiti mažyliai (bei, žinoma, jų mama) yra ypatingiausi žmonės pasaulyje.
- Dabar jau tikrai atpažįsta, - atsakė į klausimą. Juto, kaip Rachel apsidžiaugia pamačiusi mamą ar Hannah. - Tiesa, su jumis gal kiek sunkiau, nes jūs ilgą laiką praleidžiate Hogvartse. Bet neabejoju - per šią vasarą įsimins ir jau nepamirš.
Tiesa, pats nebuvo toks jau tikras, bet norėjo tuo tikėti. Tuo labiau, kad namuose esančius brolius ir seseris mažylė puikiai žino. O stebėti, kaip augantis vaikas mokosi ir vis daugiau supranta, buvo bene geriausia tėvystės dalis. Su visomis kitomis dalimis, žinoma.
- Tikriausiai numanai, kad man bus smalsu, ką Nikolė atsakys, - šyptelėjo Dafydd ir skubiai pridūrė: - Bet jeigu nenorėsi sakyti, nespausiu. O jeigu norėsi pasidalinti, mielai išklausysiu.
Tai, kad Oliveris norėtų kartu pasimokyti, nestebino. Tik ar jo brolis susidomės? Kita vertus, jei Eliotas to nenorės, jie mielai laiką praleis dviese. Arba trise, jei prie mokslų prisijungs Miriam.
- Bet kada galėsime taip ir padaryti. Tik paklausime Elioto ir Miriam, ar prisijungs. O mažiesiems, manau, dar per anksti.
Glaudė prie savęs berniuką ir juste juto venomis kartu su krauju srūvančią meilę. Ir kas būtų patikėjęs, kad Dafydd Carwyn Llewellyn gali šitaip mylėti? Bent jau ne jis pats.
Ar tu žinai, kokie laimingi esame turėdami tave? mintyse paklausė sūnaus Dafydd. Oliverio rūpestingumas tikrai neeilinis. Dabar jis ir vėl rūpinasi mama. Galėtų visas atostogas praleisti nieko neveikdamas. Bet tai tikrai ne jam.
- Žinoma, - atsakė Dafydd ir sutaršęs sūnaus plaukus atrakino duris. Apsidairė po kiemą tikrindamas, ar mažieji pernelyg nesmalsauja, ir apsitvarkęs dirbtuves grįžo namo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #53 Prieš mėnesį »
Artėjo Kalėdos. Jau greitai dvyniai ir Miriam grįš namo praleisti atostogų. Dafydd labai jų ilgėjosi, bet dabar mintys sukosi visai kitur. Reikėjo rūpintis trynukių (!) besilaukiančia Mayra. Kas būtų pagalvojęs, kad ir taip gausi Llewellyn šeimyna sulauks trigubo pagausėjimo iš karto? Nejučia kilo klausimai, ar Rachel neliks nuošalyje. Ezra keleriais metais vyresnis, be to, jo amžius panašesnis į Hannah ir David. O štai mergytės, kurios po poros mėnesių turėtų ateiti į pasaulį, turės viena kitą. Ar vyresnei sesutei nebus liūdna?
Tai, žinoma, kiek gąsdino, bet buvo ir dar baugesnis dalykas. Rachel nė nebandė kalbėti. Sėdėti ir vaikščioti taip pat pradėjo kiek vėliau nei kiti vaikai. Dabar ji jau sulaukė pusantrų metukų, bet negalėjai išgirsti nė skiemens. Žinoma, lakstė ir krykštavo, bet širdyje tūnojo nerimas. Ar šiai mažylei viskas gerai? Baugu ir Mayrai, bet ją Dafydd kaip galėdamas ramino. Svarbiausia, kad trys mergytės augtų sveikos. Šeimos rūpesčiais gali ir privalo pasirūpinti tėvas.
Saulėtą gruodžio vidurio rytą Dafydd išsinešė Rachel į lauką. Mayra miegojo, o vyresnieji mažyliai buvo mokykloje ir darželyje. Puiki proga ką nors nuveikti dviese. Tuo labiau, kad sniego netrūko, bet buvo pliusinė temperatūra. Pati tinkamiausia diena ką nors nulipdyti ar pasimėtyti gniūžtėmis.
- Ar pažadi, kad nesušalsi? - paklausė mergytės Dafydd ir atsargiai pastatė ją ant sniego. Tiesa, taip aptūlojo, kad Rachel atrodė kaip drabužių krūva, o ne mažas žmogutis. Bet jie namie, tad gali elgtis kaip nori.
- Matai - sniegas limpa, - dar pasakė ir parodė, kaip lipdo gniūžtę. - Galime ką nors pastatyti. Ar nori?
Atsitūpė šalia mergytės ir laukė jos pasirinkimo. Žinoma, Rachel šiandien dar neprašnekės, bet norėjosi bent jau menkiausio žingsnio į priekį.

*

Neprisijungęs Rachel Llewellyn

  • ***
  • 25
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #54 Prieš mėnesį »
Kai tėtis atplėšė nuo mamos, Rachel ketino spiegti ir visaip kaip demonstruoti nepasitenkinimą. Ji norėjo būti su mama ir pešioti jos plaukus. Tai buvo smagiausias užsiėmimas pasaulyje. Taigi dabar tėtis negeras.
Bet neilgai. Netrukus tėtis ėmė ją rengti, o justi ant savęs krūvą drabužių taip pat smagu. Smagiausių užsiėmimų pasaulyje sąraše ši veikla užimtų antrą vietą. Taigi vietoj spiegimo Rachel smagiai krykštė ir įdėmiai apžiūrėjo spalvotas pirštines. Nusprendė, kad nepatinka, ir piktai papurtė rankytes. Ji norėjo kitų pirštinių.
Galiausiai jie atsidūrė lauke, ir Rachel apsidairė. Mamos nerado, bet ir sniegas gerai. Ypač kai būna skanus. Vos pastatyta ant žemės (tiksliau, sniego), klestelėjo sėdomis ir ėmė raustis. Tėtis dar kažką sakė, bet mažylei tai nebuvo įdomu. Įsirausė iki pat žemės ir krykšdama ėmė brukti sniegą į burną. Skanu!

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #55 Prieš mėnesį »
Žinoma, Rachel nepatiko pirštinės, bet tai nei skaudino, nei gąsdino. Tiesą sakant, kaip tik smagu. Miriam labai (netgi pernelyg) uždara, Oliveris taip pat. David emocijas suprasti kartais labai smagu. Tad kai pusantrų metukų mažylė aiškiai parodo, kas jai nepatinka, telieka džiaugtis.
- Žalios dar neišdžiūvo, tad turės tikti šitos, - pasakė mergytei Dafydd paimdamas švelniai gelsvas pirštines su antytėmis. Žinoma, galėjo pasitelkti magiją ir greitai išdžiovinti žaliąsias, bet kuo anksčiau mažyliai išmoks, kad ne viskas yra patiekiama ant lėkštutės, tuo geriau. Taigi Dafydd nuėmė spalvotas pirštines ir pakeitė jas kitomis.
- Turės tikti, - nusišypsojęs pasakė ir pakštelėjo į skruostą.
Vos tik paleido dukrą, gavo apsidžiaugti, kad šiltai ją aprengė. Jau po akimirkos Rachel sėdėjo sniege. Ir atrodė laiminga, o tai jos tėvui buvo svarbiausia. Leido mažylei raustis, o pats atidžiai ją stebėjo. Tenka pripažinti, kad su dvyniais ir Miriam tokių akimirkų trūko. Bet gali tikėti esąs patobulėjęs, ar ne? Tėvystės galima išmokti, ir didelis praktikos kiekis dabar labai padėjo. Ypač kai reikėdavo sau priminti, kaip svarbu kalbėtis su to dar nemokančiais daryti mažyliais.
- Ką nori pastatyti? - paklausė nusprendęs, kad dukra pasirinko būtent šį variantą. Sniego krūva beveik praaugo ją statančią Rachel, o tai priminė, kokia ji dar maža. Ši mergytė ir trys sesutės, kurios į pasaulį dar tik ateis, leis dar kurį laiką pasijusti tėvu. Apie tai su Mayra nekalbėjo, bet juto: trynukės bus jauniausios šeimos narės. Svarbiausia, kad joms ir Mayrai viskas būtų gerai. O po to jo mergaitė galės pailsėti. Nebent pati galvos kitaip, žinoma.
- Rachel, nevalgyk. Negalima, - mintis nutraukė mergytės bandymas paragauti sniego. Teko suimti mažas rankytes. Dafydd švelniai stebėjo mažylę ir galiausiai paėmęs ant rankų atsistojo.
- Gal geriau pabandykime ką nors nulipdyti? - pasiūlė priglaudęs ją prie savęs. Be proto gera justi mažą žmogutį, kuris yra tavo paties vaikas. Šio jausmo Dafydd nekeistų į nieką pasaulyje.
- Parodysiu, kaip nulipdyti senio besmegenio galvą, - pratarė ir vėl pastatė Rachel ant sniego. Paėmė jo saują ir nulipdė gniūžtę. Ištiesė ją mergytei ir pridūrė: - Padėk ją ant sniego, o tada ridensime, kad priliptų daugiau. Gniūžtė padidės ir bus kuo puikiausia galva. Ar nori?

*

Neprisijungęs Rachel Llewellyn

  • ***
  • 25
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #56 Prieš mėnesį »
Tėčiui padavus kitas pirštines Rachel įdėmiai jas apžiūrėjo ir šiaip ne taip nusileido. Tiks. Ji sukikeno, o pabučiuota laiminga sukrykštė. Mažylei itin patiko mamos ir tėčio dėmesys, tad dabar ji buvo itin patenkinta.
Tėčio klausimas praslydo pro ausis. Rachel labai įnirtingai kasė ir nesiklausė, kas vyksta aplinkui. Deja, netrukus teko į aplinką sutelkti netgi labai daug dėmesio - tėtis neleido valgyti. Susiraukusi ketino pravirkti, bet tada nutiko nenumatytas dalykas. Tėčiui paėmus rankas Rachel ėmė spiegti. Ji norėjo žaisti, o dabar negalėjo to daryti. Dar blogiau - tėtis sugalvojo ją pakelti. Dabar jau mergytė galingai paleido dūdas ir ėmė rankytėmis (kurios pagaliau atgavo laisvę) trankyti tėtį.
Tiesa, netrukus pusantrų metukų mažylė kiek pavargo ir nurimo. Apsivijusi rankomis tėčio kaklą juto visai nebepykstanti. Jis geras.
Vėl pastatyta ant žemės Rachel jau taikėsi sprukti, bet tai, ką rodė tėtis, buvo įdomu. Ji atidžiai stebėjo gniūžtę, o gavusi galimybę skubiai pačiupo ją į rankas. Įdėmiai apžiūrėjo ir buvo bebrukanti į burną, bet apsigalvojo. Kuo atsargiau padėjo ant sniego ir smagiai sukrykštusi žvelgė į tėtį. Neabejojo, kad jis netrukus pasiūlys naujų pramogų.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #57 Prieš mėnesį »
Tokio susikaupimo, kokį demonstruodama Rachel kasė sniegą, būtų galima pasimokyti. Pavyzdžiui, gerokai vyresniam David. Jo kantrybė labai greitai baigdavosi, tad susikaupimo pamokėlės labai praverstų. O abiejų šių vaikų (ir dar penketo kitų; netrukus ir dar trijų) tėvas laimingas stebėjo jauniausią atžalą. Nors nebuvo tokia Mayros kopija, kokia buvo Hannah, panašumo vis tiek netrūko. Žinoma, tai nereiškė, kad Dafydd šias dukras mylėjo labiau. Tikrai ne, bet savotiškai stebėti augančią mylimą žmoną tiesiog nuostabu.
Tiesa, šią idilę netruko nutraukti Rachel nepasitenkinimas. Dar nė nebando kalbėti, bet kai kas nors šiai mergytei nepatinka, sužino visi.
- Pasistenkim nepažadinti mamos, - ištarė mažylei Dafydd tvirtai laikydamas ją ant rankų. Mažų kumštukų smūgiai visai nebuvo skausmingi, bet vis tiek pridūrė: - Ir kas dabar mane muša?
Tyliai kalbėjo švelnius žodžius, ir po kurio laiko Rachel nurimo. Atrodė, kad gal netgi užmigo, bet vis dėlto ne: pastatyta ant sniego aiškiai susidomėjo ir visiškai nebuvo panaši į snausti  nusiteikusį vaiką.
- Taip, čia sniegas, - priminė Dafydd, kai mažylė apžiūrėjo gniūžtę. Tiesa, kitų žodžių ji turbūt nesuprato. Kiek Rachel suvokia, jos tėvas vis dar nežinojo. Tai kiek gąsdino, bet Rachel sveika. Jai viskas gerai.
Dafydd atsitūpė šalia dukters ir paėmęs rankytes priglaudė jas prie gniūžtės. Atsargiai stumtelėjo, kad sniego kamuoliukas pradėtų judėti. Vylėsi, kad dabar Rachel supras ir susidomės.
- Pabandyk pati, - paragino mergytę Dafydd. Paglostęs galvelę nusišypsojo ir laukė, ką šauni mažylė darys toliau.

*

Neprisijungęs Rachel Llewellyn

  • ***
  • 25
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #58 Prieš mėnesį »
Tėtis paminėjo mamą. Tai sudomino, tad Rachel didelėmis akimis atidžiai žvelgė į jį. Kur mama? Šito, žinoma, nemokėjo paklausti, bet jau ir nereikėjo. Tėtis tyliai kalbėjo, ir tai mažylei labai patiko. Ypatingai smagu, kai kas nors prieš miegą skaito pasakas.
Bet dabar toli gražu ne miego metas. Rachel norėjo pramogų. Tam tiktų kas nors skanaus. Tiesa, tėtis ir toliau rodė įdomų žaislą. Priglaudusi prie jo rankytes Rachel džiaugsmingai sukrykštė. Netgi labai smagu ridenti kamuolį. Žinoma, tėtis padėjo, bet didžiąją darbo dalį atliko ji pati. Kai tėtis kiek atsitraukė, mergytė įsispoksojo į jį. Nebuvo tikra, ką turėtų daryti toliau. Galiausiai grįžo prie darbo ir tęsė kamuoliuko ridenimą. Jis judėjo nesunkiai, ir mergytė ėmė vaikščioti iš paskos. Nesuprato, kad kamuolys didėja ir sunkėja, bet staiga nebegalėjo pajudinti. Iš pradžių nustebo ir sutriko, bet netrukus šias emocijas išstūmė pasipiktinimas. Dirstelėjusi į tėtį Rachel reikliai suriko reikalaudama pagalbos. Jos nesulaukusi spirtelėjo kamuolį ir piktai sukryžiavusi rankutes ant krūtinės klestelėjo į sniegą. Jai šis žaidimas staiga visai nebepatiko.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namų kiemas (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #59 Prieš mėnesį »
Įdėmus mažylės žvilgsnis labai patiko. Atrodė, kad ji kažkoklausia. Norėjosi paraginti bent pabandyti, bet Dafydd taip to ir nepadarė. Žinojo, kad Rachel nėra nebylė - balsą tas vaikas turi net labai neblogą. Nebuvo ji ir kurčia. Vadinasi, kai ateis laikas, tada ir prašnekės. Iki to laiko tereikia kantriai laukti ir mylėti. Viskas yra gerai.
Tuo labiau, kad Rachel susidomėjo sniegu. Atrodė, kad jai įdomu viskas, o tai tiesiog puiku. Daug baisiau būtų, jeigu tokio amžiaus mažyliai nieko nenorėtų veikti. Ką reikėtų daryti, jeigu kuris nors vaikas būtų pernelyg apatiškas? Kartais atrodydavo, kad David neįdomu niekas. Bet tai netiesa - jam įdomu, tik labai jau neilgą laiką.
Regis, Rachel nežinojo, ar turi toliau ridenti gniūžtę. Dafydd stebėjo mergytę, bet neragino. Norėjo, kad ji pati nuspręstų, ar nori žaisti. Kad ir kaip gera, kai mažyliai klauso tėvų, jie turi išmokti būti savarankiški. O kuo mokslus pradės anksčiau, tuo bus geriau.
- Na va, puiku, - pagyrė, kai mergytė ėmėsi gniūžtės. Lėtai ėjo iš paskos ir stebėjo, kad vaikas neužsigautų. Labai gali būti, kad po sniegu mėtosi visa galybė žaislų, už kurių pusantrų metukų mergytė gali užkliūti.
To nenutiko, bet iškilo nenumatyta problema. Gniūžtė pasidarė pernelyg sunki. Dafydd suprato, ko mergytė nori, tad žengė artyn. Nespėjo - Rachel supyko. Tokios reakcijos nesitikėjęs jos tėvas nustebo.
- Kas čia dabar? Juk nieko nenutiko, o aš tau padėsiu, Rachel, - kalbėjosi su mažyle. Atsitūpė šalia jos. - Na, ar pyksti? Nebenori žaisti?
Niekaip nesuprato, kas atsitiko. Negi mergytė rimtai supyko? O jeigu taip, tai kodėl? Jis visada pasiruošęs padėti. Dabar patikrino gniūžtę. Po ja gulėjo David mašinėlė, tad pasunkėjęs sniegas mergytei nebuvo įveikiamas. Paėmęs jos brolio žaislą įsidėjo jį į kišenę. Dar teks priminti, kad mašinėlei po sniegu ne vieta.
- Gal nori dar paridenti? Dabar pavyks, - pasiūlė Dafydd. - Arba galime padaryti akis, nosį ir burną. Kaip manai?
Vėl atsitūpė šalia Rachel. Vylėsi, kad ji pralinksmės, nes matant liūdnus ar piktus mažylius tiesiog plyšdavo širdis.