0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Lemtingasis smėlio gumulas nuskriejo tiesiai į David ir kai abu broliai tai pastebėjo, jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Ezra sustingo, nedrįsdamas pajudėti, kai tuo momentu smėlio kruopelės atakavo David veidą. Berniukas galbūt tikėjosi, kad viskas bus nuleista juokais arba kils dar smarkesnis ir smagesnis smėlio mūšis, bet viskas pasisuko kita linkme. Tokios jis visiškai nesitikėjo, tad tik tyliai stebėjo padėtį. Kažkodėl Ezra galvojo, kad po kelių akimirkų brolis pakels galvą ir (ne)draugiškai apkaltins bei tuo žaidimas (ne)laimingai pasibaigs, tačiau prisiartinusi Hannah sudaužė į šipulius ir tą galimybę. Atrodė, kad amžinasis padūkėlis smarkiai nukentėjo, todėl trimetis nedrąsiai priėjo.
-Ar skauda? - negarsiai paklausė jis, batu stumdydamas smėlį. Netroško pakelti galvos, viduje jausdamas kažkokį sunkiai apibūdinamą nesmagumą. - Gal jau einam namo?

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 88
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Hannah - gera sesė. Ji David labai patiko. Apkabintas berniukas kiek aprimo ir pasistengė daugiau neverkti. Tik visai nenorėjo kalbėti su tėčiu. Atrodė, kad jis jau tikrai lieps eiti namo, o nustojęs verkti keturmetis to visai nebenorėjo. Taigi tik papurtė galvą, bet netrukus ir Ezra uždavė kvailą klausimą. Šio broliuko David visai negalėjo suprasti. Kartais jis būdavo kvailas ir nuobodus, bet kartais - visai šaunus brolis. Tai trikdė.
- Neinam namo! - kiek įsižeidęs sušuko ir išsinėręs iš Hannah glėbio atsistojo. Ašaros išplovė smėlį iš akių, tad jų beveik nebeskaudėjo, ir aktyvus berniukas jautėsi esąs pasiruošęs naujiems žaidimams. Tik kad jau neprisiminė, kokią veiklą siūlė protinga sesuo.
- Eime statyti... - pradėjo jis, bet koks vis dėlto tas sudėtingas žodis? Pabandė dar kartą: - Statykime... Hannah žino, ką mes statysime!
Vėl klestelėjo į smėlį ir pradėjo kasti duobę. Pasidarė smagu ir linksma, tad nelaimingas atsitikimas netrukus buvo pamirštas.

Mergaitė guodė brolį, kol tas nustojo verkti. Jis greitai vėl pasidarė toks pat linksmas, kaip seniau.
- Viskas gerai Ezra, visko netyčia nutinka. - Dabar jau ėmė guosti antrą broliuką, paglostė jam galvą.
- Tvirtovę David, mes čia statom požeminę tvirtovę. - Paaiškino jaunėliui tai dar kartą. Jis jau kasė ir atrodė, kad nieko nei nebūtų nutikę.
- Matai, jam jau viskas gerai. - Vėl kreipėsi į Ezrą.
Hannah nusprendė, kad tėčio nekvies.
- Ar nori paieškoti didesnių akmenukų? Galėtume jais paskui papuošti tvirtovę. - Paklausė Ezros. David kasė, ji kol kas dar nieko nedarė. Pati būtų lėkusi ieškoti tų didesnių akmenų, bet negalėjo palikti David vieno nei akimirkai. O Ezra galbūt atrodė atsargesnis.
- Jei eisi nebėk kur nors toli. - Pridėjo, antrasis broliukas juk irgi turėjo likti akiratyje. Mergaitė sėdėjo smėlio dėžėje ir pro pirštus leido smilteles. Būti vyresne tikrai sunkus darbas. Nusprendė.

Vos tik susirūpinęs Ezra uždavė klausimą, iškart tam buvo ugningai paprieštarauta. Pakėlęs galvą jis pamatė tą puikiai pažįstamą ryžtu degantį veidą, kuris net privertė suabejoti, ar iš viso broliui skaudėjo. Vis dėlto galvą paglosčiusi sesė patvirtino, kad David nieko neišsigalvojo ir nesuvaidino. Būtent dėl to buvo gana sunku jį suprasti, dabar vėl lyg niekur nieko kasantį duobę, tai yra, statantį požeminę tvirtovę.
-Matau. - atitarė jis, stebėdamas brolį įgyvendinant Ezros idėją. Nors jis irgi dar nenorėjo namo, žaisti smėlio dėžėje nelabai traukė - jeigu vėl netyčia pasiųs smėlio tiesiai į veidą? Taigi, Hannah pasiūlius paieškoti akmenukų trimetis išsyk sutiko, mintyse spėliodamas, kaip sesė žinojo, kas dėjosi jauniausiojo brolio galvoje.
Gavęs svarbią užduotį, berniukas apsižvalgė. Žaidimų aikštelės ribose tinkamų papuošimų nebuvo galima rasti, tik už tvorelės, po medžiais, galėjai prisirinkti įvairių smulkių akmenukų. Sesė prašė toli nenueiti, tad jis suabejojo. Ezra troško prisidėti prie savo idėjos išpildymo, todėl trumpai pasvarstęs peržengė tvorelę ir prisiartinęs atsitūpė. Griežtai įvertinęs akmenukų pasiūlą, jis susiraukė - visi buvo per maži. Todėl norint gražiai papuošti tvirtovę reikės jų daug. Taip netrukus ir padarė: prikimšo pilnas kišenes ir dvi mažas saujas bei laimingas pasuko atgal. Vylėsi, kad David neprieštaraus dekoracijoms.

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 88
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
- Tvirtovė! – laimingas pakartojo naują žodį David. Nusprendė grįžęs namo būtinai papasakoti mamai, kad jie statė tvirtovę. O jeigu pamirš tą žodį, būtinai dar kartą paklaus Hannah.
O dabar smėlis skraidė į visas puses, bet, regis, niekas nenukentėjo. Bent jau David, mat kaip jaučiasi brolis ir sesė, jam nebuvo labai įdomu. Rausė vis gilesnę duobę ir galiausiai įlipo į ją. Visai patogiai įsitaisė, bet nutarė, kad reikia gilesnės. Būtų išties įdomu užkasti Ezrą, tik kol kas šios idėjos neįgarsino.
- Taip, surask akmenukų! – džiugiai pritarė sesei David. Juk jeigu Ezra nueis toliau, jis galės išdėstyti naująjį planą. Pastebėjęs, kad jaunesnis broliukas išties nutolo, skubiai pareiškė: - Mes galime jį užkasti šioje duobėje!
Išlipo iš savadarbės duobės ir ėmėsi ją gilinti. Nieko aplinkui nebematė ir nebegirdėjo. Tiesą sakant, nežinojo, ar Hannah čia tebėra, o kad kasa duobę Ezrai, keturmetis jau ir pamiršo.

Ką gi. Atrodė, kad pavyko apraminti abu broliukus,. Hannah nežaidė. Sėdėjo ant smėlio dėžės krašto ir stebėjo tolstantį mažąjį. Ezra atsakingesnis, jam viskas bus gerai. Sakė sau mergaitė. Kad David irgi smaginasi puikiai parodė tai, jog Hanah plaukuose atsirado smėlio nuo įnirtingo brolio kasimo.
- Ką? Oi ne. Negalima smėlyje užkasti Ezros. - Pirma, jis gal išsigąstų. Antra, galbūt jie prižertų smėlio jam į akis ir burną. Ne. Negalima kasti mažojo broliuko duobėje. David gilino savo duobę, o jaunėlis partempė akmenis.
- Oho, kiek atnešiai. Puikiai padirbėjai. - Pagyrė mažylį. Gal jo rankytėse kažin kiek tų akmenėlių ir netilpo, bet koks skirtumas. Jis tikrai pasistengė.
- David, ar prisimeni, kad mes statome tvirtovę? Duobė jau gili. O Ezra parnešė daug akmenukų. Reikia statyti toliau. Na Ezra, kadangi tai tavo idėja, tai ką turėtume daryti dabar? - Kažin ar pačiai šiandien teks labai pažaisti. Taigi nutarė leisti statybų planą kurti savo broliams.

Ezrai pagaliau grįžus, duobės kasimo darbai nebuvo nutrūkę - smėlis vėl skriejo į visas puses. Gal ir gerai, nes tai reiškė, jog duobė gili bei galima pradėti kitą statybų etapą. Na, jaunėlis taip sudėtingai negalvojo, jis tiesiog pajautė, kad ir pats norėtų prisidėti. Kas, kad greičiausiai bus apdrabstytas smėliu.
-Iš akmenukų... - tarė berniukas, kraustydamas kišenes ir berdamas jų turinį ant žemės, - ... noriu padaryti stogą. - Mintyse ūmai iškilo vaizdas, kaip jis stovi duobėje, o iš viršaus krenta akmenys. Ne, jie tokiam dalykui turbūt netinka. - Ne, sienas! Noriu pagražinti sienas!
Taip pasakęs, Ezra suvokė, jog visų tų akmenukų reikės apačioje, o dabar jie gulėjo čia.
- Sese, ar galėsi man juos paduoti? - kreipėsi į Hannah jaunėlis, numanydamas, jog paprašius David to paties, bus neabejotinai užmėtytas akmenukais.
Tad nieko nelaukęs jis atsisėdo ant duobės krašto. Tiesą sakant, šiek tiek bijojo. Viena akimirka - jis čia, o kita - jau apačioje. Bet giliai įkvėpęs vis dėlto slystelėjo žemyn.

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 88
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Et, ir kodėl ta Hannah kartais tokia kvaila? Aišku, kad galima smėlyje užkasti Ezrą! Jie būtinai taip ir padarys. Tik David šitomis mintimis nesidalino. Atrodė, kad gali tekti užkasti ne tik broliuką, bet ir Hannah. Nebent ji iki to laiko pasidarys protingesnė.
Galiausiai keturmetis kiek pavargo ir klestelėjo ant smėlio. Duobė atrodė tikrai šauni, ir jis buvo patenkintas. Apsidairęs pamatė Hannah ir jau žiojosi pakviesti atsisėsti šalia. Bet kaip tik tada grįžo Ezra ir vėl suerzino.
- Ji mano sesė! - pareiškė David, kai broliukas būtent taip kreipėsi į Hannah. Atsistojęs priėjo prie Hannah ir ją apkabino. Niekada niekada nepaleis, o Ezra gali eiti ir susirasti kitą sesę. Norėdamas užtikrinti šią tiesą berniukas tyliau pakartojo: - Hannah, tu mano sesė!
Nė už ką jos nepaleido ir nebegalvojo nei apie tvirtovę, nei apie smėlį.

Duobė jau tikrai atrodė pakankamai gili. O akmenėlių irgi buvo parūpinta.
- Gerai paduosiu tau juos. - Žinoma paduos. Dabar stebėjo, kaip broliukas drąsinasi lipti į duobę ir jam šypsojosi.
- Šaunuolis. - Pagyrė, kai mažasis ten nusileido. Jam juk duobė turėjo atrodyti dar didesnė.
Ta akimirka, kai David ją apkabino atrodė labai graži. Jie abu buvo purvini, smėliuoti. Bet Hannah vis tiek apkabino jaunėlį.
- Aš jūsų abiejų sesė. O jūs mano broliai. - Kalbėjo. Išties, tai būtų tikrai miela akimirka, bet tamsiaplaukė dabar nerimavo dėl Ezroz toje duobėje. O jei jis panorės išlipti. Broliukas šitaip apsikabinus atrodė toks vienišas toje duobėje. Bet ir nustumti David negalėjo. Nežinojo kaip čia dabar elgtis.
- Ezra, ar viskas gerai? - Dabar negalėjo jam paduoti akmenukų.
- David, padėkim Ezrai gerai? - Brolis gal norės statyti toliau. O gal išlipti iš duobės. Vienu ar kitu atveju jam prireiks padėti.

Hannah padėjo broliukui prikaupti drąsos, priešingai nei brolis, iš karto pradėjęs savintis sesę. Juk ji ir mano sesė! Pagalvojo Ezra, slysdamas žemyn. Apačioje laukė vien tik smėlis, tad berniukas šiek tiek išsigando ir pasijuto vienišas - nesvarbu, jog girdėjo Hannah giriant jį. Trimečiui čia nelabai patiko bei nebuvo kas veikti - visi akmenukai gulėjo viršuje.
- Ar galėtum paduoti man akmenukus? - kiek galėdamas garsiau paklausė jis, besižvalgydamas po duobę. Ši iš tiesų buvo gerai iškasta: sienos nebyrėjo, buvo patogu stovėti, tačiau berniukas pradėjo ilgėtis įprasto pasaulio. Tokio, kur viskas aplinkui buvo platu ir ne taip smėlėta. Ezrai labiau patiko žolė. O pilkais akmenukais išpuošta duobė, tai yra tvirtovė, tikrai neprimins žalios žolės. Tad trimetis suabejojo plano šaunumu. Sesė dar nebuvo padavusi akmenukų, todėl lūkuriuoti tiesiog nusibodo. Pakėlęs galvą aukštyn į dangų šūktelėjo;
-Noriu išlipti!
Ezra iškėlė rankas, kad užčiuoptų duobės kraštą, bet nesėkmingai. Gal dėl to, jog buvo mažas ir nevikrus, jis po akimirkos nuvirto ant žemės. Visi mane pamiršo! Vaikas pravirko.

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 88
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Hannah buvo jo sesė, tad visai nebūtina girti Ezrą. David susiraukė, o išgirdęs, kad jie abu yra Hannah broliai, pasijuto visai nepatenkintas. Nutarė vėliau paprašyti tėčio, kad nupirktų Ezrai kitą sesę. Tada Hannah bus tik jo.
Bet kol kas kitos sesės dar nebuvo, o Ezra norėjo akmenukų. David atsiduso, bet nutarė šį kartą pabūti kilnus. Sulinksėjo - gerai, jie padės mažajam broliukui. Tik kad jis tuoj apsigalvojo, o tai sutrikdė.
- O jam reikia akmenukų ar išlipti? - paklausė David pakėlęs galvą. Žiūrėjo į Hannah, bet netrukus į galvą atėjo pati geriausia mintis. Jis išsitiesė ant žemės ir dirstelėjo žemyn į duobę. Kodėl Ezra buvo nugriuvęs, jis nežinojo, bet tai pasirodė visai juokinga. Kikendamas berniukas ištarė:
- Neverk, Ezra. Mes čia.
Ištiesė ranką žemyn bandydamas pasiekti broliuką ir taip padėti jam išlipti, bet susidūrė su problema - duobė buvo per gili, ir jis niekaip negalėjo sučiupti Ezros rankos.

- Tuojau Ezra. - Hannah nerimo dėl broliuko. Jam ten esant duobė pasirodė didesnė nei iš tiesų. Nes Ezra juk buvo visai mažas. Gerai, kad David šį kartą buvo gerai nusiteikęs jo atžvilgiu.
Hannah išgirdo išsigandusio broliuko balsą ir suprato, kad tų akmenukų jau nereikia. Ezra gulėjo duobėje. O Hannah nusileido pas jį.
- Jis nori išlipti David. Akmenukų nebereikia. - Patikslino. Atsitūpė, apkabino Ezrą, bet suabejojo tuo ar galės jį iškelti. Pati dar buvo maža. O jei neišlaikys brolio?
- Tėti! Tėti, ateik ir iškelk Ezrą! - Šūktelėjo kelis kartus.
- Viskas bus gerai. Tuoj ateis tėtis. - Ramino brolį. Ketino palaukti kartu tėčio, tada jau išlipti ir pati iš tos duobės. Geriausia atrodė eiti šiandien namo. Kažkaip šiandien jiems nesisekė nuo pat pradžių, kai Ezra nukrito nuo sūpynių.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Kad David ne visada mėgsta Ezrą, Dafydd pastebėjo jau seniai. Tą turbūt pastebėjo ir Mayra, bet pavyko save įtikinti, kad tai tik natūralūs vaikų nesutarimai, be to, broliai ir seserys nebūtinai turi būti vienodai artimi. Taigi niekada su žmona apie tai nekalbėjo, o dabar tik stebėjo tris mažylius ir jų žaidimą. Tai buvo be galo įdomu. Nors tėvystės džiaugsmais galėjo mėgautis jau ne vienerius metus, pojūčiai stebint savo vaikus visai nepasikeitė. Kaip smalsiai stebėdavo visai mažučius dvynukus bei Miriam, taip dabar su neką mažesniu susidomėjimu stebėjo Hannah, David ir Ezrą. O jie, regis, smagiai leido laiką ir sugebėjo susigalvoti pramogų. Beprotiškai mylinčiam tėvui teliko šypsotis ir džiaugtis tuo, kad gali būti čia.
Į galvą atėjo mintis, kad jeigu į aikštelę ateitų daugiau vaikų, jis su tėvais nebendrautų. Tylus vyrukas ir toliau mėgo vienatvę, tad turbūt nuo smalsių mamų dar ir pasitrauktų. O ir kam jam bendrauti, kai namuose laukia nuostabi žmona, turi nemažą kiekį mažylių, be to, vis susirašo ir susitinka su vieninteliu draugu? Regis, iki laimės daugiau nieko ir netrūko.
Mintis nutraukė labai jau gerai pažįstamas Hannah balselis. Jis neatrodė išsigandęs, bet Dafydd vis tiek pašoko nuo suoliuko ir lėkte prilėkė prie duobės. Joje rado du iš trijų mažylių, iš kurių vienas verkė ir taip, žinoma, draskė tėvo širdį.
- Nagi, kas atsitiko, Ezra? - paklausė ir iškėlęs berniuką iš duobės priglaudė prie savęs. - Ar išsigandai? Nori namo? - tyliai paklausė jo ir pažvelgė į kitus du mažylius. Ko gero, iš tiesų reikia keliauti pas mamą. Vaikai prisižaidė, o jis pats jautėsi pasiilgęs mylimosios.
- Kaip sakote, gal tikrai einame namo? - paklausė. Padėjo Hannah išlipti iš duobės, sutaršė David plaukus ir vis dar laikydamas Ezrą ant rankų pamojo jiems ranka. - Eime. Neabejoju, kad namie gausite ko nors skanaus. Prisižaidę turbūt išalkote, ar ne?
Bandydamas suprasti, ar Ezra bent kiek pralinksmėjo, Dafydd išsivedė tris mažylius iš žaidimų aikštelės ir jausdamasis laimingas patraukė geriausios vietos pasaulyje link.