0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 921
  • Taškai: 46
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #15 Prieš 8 mėnesius »
Neilgai trukus pajuto Timočio buvimą šalia ir pradžiugo. Gal pagaliau pavyks pradėti žaidimą? Į broliuko šypseną atsakė savąja, bet netrukus teko susiraukti. Auriui kažkas nepatiko. Eion stabtelėjo, bet negrįžo. Norėjo pradėti eiti labirintu ir, jeigu reikės, padrąsinti Timotį. Jeigu Erka nieko nenori, kodėl kentėti turi visi? Tai buvo tiesiog siaubingai nesąžininga. Tegul jie sau aiškinasi santykius, o jis eis tolyn.
Bet nespėjo to padaryti - mieloji sesutė ėmė žviegti it skerdžiama kiaulė. Žodžiai labai suerzino ir įskaudino. Eion čia ne vieta. Šiaip ar taip, Erka pas Aurį apsigyveno anksčiau už jį. Vaikinukas stovėjo ir nieko nematančiomis akimis spoksojo į artimiausią labirinto sieną.
- Aš stengiuosi bendrauti draugiškai, - ištarė ir pats pajuto, kiek tame sakinyje skausmo. Ir sakė tiesą. Namuose tikrai bandė kalbėti su Erka, pasiūlydavo padaryti arbatos. Tik Hogvartse viskas buvo kitaip, nors to priežasties Eion nežinojo. Daugiau nieko nesakė, tik paleido Timotį ir paėjo kelis metrus į priekį. Kadangi taip ir neatsisuko, nežinojo nejučia atkartojęs nemylimos sesers veiksmą.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #16 Prieš 7 mėnesius »
Dėjosi nelabai geri dalykai, tačiau Timotis išliko ramus. Jis linktelėjo dideliam Auriui, kai šis pasakė, kad žmonės kartais turi pasikalbėti. Bet broliui užsiminus apie piktą pokalbį, berniukas sunerimo. Ir ne šiaip sau, mat nedidelė Erka pradėjo šaukti.
Laimei, didelis Eion nėjo pas Aurį ir Erką, todėl raudonplaukis turėjo galimybę už jo pasislėpti. Tačiau netrukus jis paleido vaiką ir nužingsniavo tolėliau. Timotis, tarsi koks šunelis, nusekė jam įkandin ir vėl paėmė už rankos.
Šalia brolio Eion Timotis jautėsi saugesnis. Tačiau vis dėlto negalėtų pasakyti, kad bijojo nedidelės Erkos. Ji taip pat jam patiko ir būdavo gera. Tik dabar kažkas atsitiko. Kuo visa tai baigsis? Ar mes visi susimušim? Aš nenoriu muštis, ėmė kalbėtis su savimi mintyse. Jis neketino muštis. Jeigu kas nors jį muš, mažasis Senkleris nesigins.
Prisiminė, kaip mama ir tėtis pykdavosi, o tada mušdavosi. Tiksliau tėtis mušdavo mamą. Ji bandydavo kirsti Amyrui atgal, tačiau turėjo per mažai jėgos. Tada pereidavo prie Timočio. Ar gali būti, kad didelis Auris arba didelis Eion muš Erką? O paskui ji muš Timotį? Berniukas sudrebėjo. Jis nenorėjo nei kad broliai muštų Erką, nei kad Erka muštų jį.
- Nemušk Erkos, - tyliai tyliai pasakė broliui Eion.
Timotis iš ankstyvesnės vaikystės būtų susigūžęs ir atsitūpęs kampe. Nes tiksliai žinotų, jog gaus į kailį. Bet dabar viskas buvo kitaip. Viduje jautė baimę, nebuvo tikras, ar niekas nesimuš tarpusavyje ir nemuš jo. Bet vis tik išsikrausčius iš gimtųjų namų apsiprato su tuo, kad į jį nebebūna nukreipta agresija. Be to, namuose niekada niekas nesimušė. Todėl išdrįso eiti tolyn.
Paleido didelio Eion ranką ir tipeno labirintu. Labirintas jau nebuvo itin įdomus, nes galvoje sukosi mintys apie pykčius. Bet septynmetis tiesiog norėjo pasišalinti iš konflikto vietos. Kiek paėjėjęs sustojo. Mat įėjimą užstojo milžiniška kukurūzo burbuolė, kuri šaudėsi grūdais. Neskaudėjo. Kaip tik - šiek tiek kuteno.
- Protego, - tyliai tyliai ištarė beveik nepastebimai mostelėdamas ranka.
Jei niekas nesipyktų, būtų labai smagu. Kažkuris iš suaugusiųjų (Eion jam atrodė suaugęs) - Eion, Erka arba Auris - tikrai susitvarkytų su šia burbuole ir jie smagiai eitų toliau. O dabar Timotis stovėjo prieš burbuolę, gaudė jos grūdus ir truputį graudinosi.
Išvyka berniukui visai nepasirodė smagi. Kai atėjo laikas eiti namo, jis buvo nukabinęs nosį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Timotis Senkleris »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #17 Prieš 5 mėnesius »
Atėjo laikas, kai dar vienas mažylis gaus dovanų dieną su tėvu. Išgirdęs, kad Londone yra kukurūzų labirintas, Dafydd nutarė, kad David tai bus smagu. Su tuo berniuku į edukacijas nenueisi, bet palakstyti jam patiks.
Taigi du Llewellyn šeimos nariai sėdėjo traukinyje į sostinę. Dafydd bandė sudominti sūnų pasakojimais, bet kadangi tikrai nebuvo plepus, tai ne taip jau paprasta.
Londone berniukui, žinoma, įdomiau. Dalį kelio teko jį nešti, bet kažin ar jam patiktų ant rankų būti visą laiką. Deja, keistas susitikimas Oksfordo gatvėje sutrikdė, tad reikėjo labai pasistengti, kad nuotaika nesubjurtų. Bet šiandien - David diena, tad negalima graužtis. Pirmą tokią dieną su tėvu mažylis turi atsiminti kaip smagią.
Teko kiek pavažiuoti metro, bet galiausiai abu Llewellyn pasiekė reikiamą vietą.
- Ar sutariame, kad tu man parodysi išėjimą? - paklausė Dafydd ir paėmęs sūnų už rankos nužingsniavo bilietų kasos link. Nebrangi tai pramoga, tad gal atvyks čia ir su kitais mažyliais. O gal dviese su Mayra. Visai įdomu, kaip jiems kartu čia sektųsi.
Vis dėlto nereikėjo užsigalvoti apie žmoną, tad velsietis nusišypsojo sūnui ir nusivedė jį prie įėjimo. Išklausęs, ką reikės daryti, jeigu beviltiškai pasiklys, linktelėjo ir įžengęs į praėjimą paleido mažą rankytę.
- Eime? - paklausė tikėdamasis, kad sūnus parodys iniciatyvą.

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 121
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #18 Prieš 5 mėnesius »
Kažką veikti su tėčiu tikrai smagu, bet štai sėdėti traukinyje gerokai pabodo. David muistėsi sėdynėje, kelis kartus persikraustė tėčiui ant kelių ir grįžo į savo vietą. Taip pat bent porą kartų perbėgo per vagoną vis užkalbindamas žmones.
Pagaliau jie atvyko į Londoną, ir netrukus penkerių sulauksiantis mažylis buvo pasirengęs aplėkti visą miestą. Nenorėjo būti nešamas, tad būdamas ant rankų atkakliai muistėsi.
Kažkokia moteris pareiškė, kad jis apelsinas, o tai buvo labai įdomu.
- Aš apelsinas! Aš apelsinas! - kelis kartus priminė, kai jie lipo į traukinį po žeme. Ši transporto priemonė nepatiko, bet čia jie ilgai neužtruko, o vėl eidamas David vis traksėjo ir zujo aplinkui. Dabar pasidarė smagu.
- Būtinai parodysiu! - sušuko, kai tėtis pasiūlė kažką įdomaus. Tiesa, kol kas nesuprato, iš kur jie turės išeiti. Bet atsidūrė kažkokiame take. Palietė sieną - panašu, kad tai buvo augalas.
- Geras! - spygtelėjo berniukas ir, regis, pamiršęs apie tėtį pasileido į priekį.
David išmintis byloja:


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #19 Prieš 5 mėnesius »
Turbūt nereikia stebėtis, kad David niekaip nenusėdėjo vienoje vietoje. Toks jau šis mažylis. Vis dėlto tai vertė ir susimąstyti. Jau netrukus David pradės eiti į žiobarišką mokyklą. Puiki praktika prieš Hogvartsą, bet ar nebus pernelyg sudėtinga? Mokytojams judrūs vaikai turbūt nelabai tepatinka. O ar David sugebės bent kiek tyliai pasėdėti?
Bet tai ateitis. Šiandiena skirta pramogai, tad Dafydd nustūmė mintis į šoną. David vis primenant, kad jis apelsinas (o taip pasakė toji moteris Oksfordo gatvėje), nusišypsojo. Pačiam susitikimas nebuvo jaukus, bet sūnui smagu. Tai dabar rūpėjo labiausiai.
Mažylis atrodė susidomėjęs. Dafydd nebuvo tikras, ar sūnus supranta, kur jie atėjo, bet atsakė linksmu balseliu. Jeigu David neįdomu, tą žino visi. Vadinasi, bent jau kol kas viskas yra gerai.
- Čia kukurūzų augalai, - paaiškino sūnui Dafydd, kai mažylis palietė sieną. - Prisimeni keltonas sėklytes? Jos auga ant tokių šakų.
Norėjo apkabinti berniuką, bet nespėjo - jis spruko pirmyn. Žinoma, suaugusiam vyrui pavyti penkerių nesulaukusį vaiką visai nesunku, tad paspartinęs žingsnį Dafydd netruko susilyginti su sūnumi. Vis dar neaišku, ar David žino, ką jie čia veikia.
Dar kiek paėję du Llewellyn šeimos nariai priėjo išsišakojimą. Dafydd klausiamai pažvelgė į sūnų.
- Į kurią pusę nori eiti? Ar žinai, kas yra labirintas? Nuėję ne ten, kur reikia, prieisime kelio galą, tad gali tekti grįžti. Bet leidžiu kryptį rinktis tau.
Sušiaušęs ryškius sūnaus plaukus Dafydd nusišypsojo. Džiaugėsi matydamas berniuko panašumą į save. Žinoma, jo garbei turėjo būti pavadintas kitas mažylis, bet David šis vardas puikiai tinka. Širdį užplūdo švelnumas ir meilė, ir Dafydd daugiau nieko nesakydamas stebėjo mažylį bei laukė jo pasirinkimo.

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 121
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #20 Prieš 5 mėnesius »
Čia viskas buvo nauja ir nematyta, taigi kol kas David buvo nuoširdžiai susidomėjęs. Spoksojo į augalą, o tėčiui užsiminus apie skanias sėklas nušvito. Nuplėšęs lapą susibruko jį į burną, bet teko skubiai išspjauti.
- Neskanu, - informavo tėtį David. Netrukus skuto pirmyn ir tuo džiaugėsi. Jam čia labai patiko, o maži pirščiukai patys lindo prie augalų.
- Tėti! - apsidžiaugęs ir kiek nustebęs šūktelėjo David. Regis, išties pamiršo esąs čia ne vienas. Kiek paspoksojo į tėtį, bet netrukus vėl turseno pirmyn. Tiesa, tik iki tol, kol priėjo du kelius. O kur eiti dabar?
Lyg tyčia tėtis paklausė to paties, tad David giliai susimąstė. Kitų žodžių jau negirdėjo, o svarstyti greitai pabodo. Pakėlęs akis į tėtį laukė, kol jis pasakys kur eiti. Arba tiesiog parodys kelią, kas būtų dar geriau. Bet tėtis žiūrėjo į jį, ir berniukas pasimetė.
- Kur einame? - paklausė ir pats iš karto atsakė į klausimą: - Ten!
Mostelėjo į vieną pusę ir nieko nelaukęs nužygiavo. Pirštai ir toliau lindo prie kukurūzų, tad keturmetis patenkintas juokėsi.
David išmintis byloja:


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #21 Prieš 5 mėnesius »
David visada žinojo kaip nustebinti. Kad ir šį kartą. Dafydd tikrai negalvojo, kad mažylis sugalvos ragauti lapą. Norėjo ką nors pasakyti, liepti išspjauti, bet, laimei, David tą padarė pats.
- Negalima visko kišti į burną, - vis dėlto teko perspėti. - Juk jau nesi mažas, David. Daugiau šitų augalų nevalgyk. Valgomos tik sėklos, bet ir jų neskink. Ar supranti mane?
Vylėsi per daug neišgąsdinsiantis ir nenuliūdinsiantis sūnaus. Vis dėlto ribas reikia jausti nuo pat mažumės. Eliotui pernelyg trūko atsargumo, ir kartais atrodė, kad David nori sekti vyresnio brolio pėdomis.
Sūnaus šūktelėjimas sukėlė dvejopus jausmus. Viena vertus, gerai, kad jis džiaugiasi matydamas tėvą. Kita vertus, tas tėvas visai nenorėjo būti pamirštas. Šiandien jie ne tik bando pereiti labirintą, bet ir leidžia laiką kartu. Bet viska gerai. David džiaugiasi būdamas čia, Dafydd tuo neabejojo. Stebėjo sūnų ir jam pajudėjus į priekį vėl nusekė iš paskos.
Kelio išsišakojimas privertė berniuką sustoti. Jo tėvas nusišypsojo. Nors dar visai mažas (nesvarbu, kad ką tik pats tvirtino priešingai), David nėra kvailas. Į klausimus neatsakė, bet ilgokai rinkosi kelią. Mylinti tėvo širdis kuždėjo, kad sūnus vadovaujasi logiška, tegul ir vaikiška. O jeigu pasiklys, tai mažyliui bus itin įdomu.
- David, juk aš… - pradėjo sakyti, kad pats uždavė tą patį klausimą. Vis dėlto berniukas nelaukė nei sakinio pabaigos, nei atsakymo. Gal ir nieko baisaus, kai jis taip bendrauja su tėvais, bet į galvą vėl pradėjo lįsti mintys apie mokyklą. Mokytojams tai nepatiks, o ar David spės iš to išaugti? Dėl Hannah visai nebaisu, o štai David kėlė daug klausimų. Ar yra būdas pakeisti tokį bendravimą? Turbūt laukė dar vienas pokalbis su Mayra. Bet ne dabar. Dabar jis leido laiką su David ir ramiai žingsniavo sūnui iš paskos. Berniukas juokėsi, o jo tėvas stebėjo artėjantį dar vieną išsišakojimą ir laukė, kas bus toliau.

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 121
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #22 Prieš 5 mėnesius »
Tėtis neleido valdyti lapų, ir David susiraukė. Juk jis pasakė, kad lapai neskanūs, tad kam kalbėti apie tą patį? Kiek paspoksojęs į tėtį patraukė pirmyn. Nežinojo, kur eina, tačiau žingsniai buvo ryžtingi.
Tėtis dar kažką sakė, bet berniuko kojytės švytravo nešdamos jį tolyn. Gal eiti ir įdomu, bet greitai pabodo. Lapai visur vienodi ir, maža to, visai neskanūs. Aplinkui nesimato nei žaislų, nei kokių įdomesnių veiklų. David priėjo prie dar vieno išsišakojimo, bet visai nenorėjo rinktis. Sustojo. Kiek pasvarstęs atsisėdo, o po to ir atsigulė ant žemės. Taip buvo gerokai smagiau. Akimis susirado aukštai esantį tėtį ir nusijuokė.
- Kiek laiko čia dar būsime? - paklausė vis dar drybsodamas. Sugalvojęs, ko dabar norėtų, pridūrė: - O kada bus ledų?
Taip, šis skanėstas dabar labai tiktų. Davis atsisėdo ir apsidairė, tarsi tikėdamasis, kad iš lapų išlįs skaniausių ledų porcija. Tiesą sakant, jis ir tikėjosi.
David išmintis byloja:


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #23 Prieš 5 mėnesius »
Mažyliui, regis, nepatiko pastaba dėl lapų, bet netrukus jis jau vėl skubėjo į priekį. Dafydd puikiai žinojo pats esąs pernelyg rimtas ir gal net niūrus. Užtat nesibaigianti vaikų energija ir sunkiai išstumiama nuotaika žavėjo dar labiau. Mažyliai tėvus dažnai laiko pavyzdžiu, bet šis tėvas žinojo galintis daug išmokti iš savo vaikų. O tai skatino mylėti juos dar labiau.
Priėjęs išsišakojimą Dafydd laukė, kol sūnus išsirinks kelią, bet netrukus gavo apstulbti. David atsisėdo ir netgi atsigulė. Kadangi jau rudens pabaiga, tai ne itin geras sprendimas. Dafydd ruošėsi pakelti berniuką nuo žemės, kai sulaukė klausimo. Slegiančio klausimo. Ar tai reiškia, kad David čia jau nusibodo, ir jis visai nepataikė su veikla? Ir ką reikės daryti, jeigu berniukas pareikš norintis iš čia išeiti? Žinoma, galima išsikviesti pagalbą, bet Dafydd nenorėjo, kad pirmoji diena su David būtų tokia trumpa.
- Tam, kad gautume ledų, reikia išeiti iš labirinto. O tam reikia ieškoti išėjimo, - atsakė sūnui vildamasis, kad jis bent kiek susidomės. Deja, savigraužos styga jau buvo pajudinta. Koks iš jo tėvas, jei sūnui veikla nusibodo vos prasidėjusi? Gal neverta tradicijos tęsti? Bet ne - šios dienos pernelyg mielos širdžiai. Ne to, mažyliams patinka. Bent jau Hannah ir Oliveris tikrai atrodė laimingi.
- Ką pasakysi, David? - dar pabandė berniuko tėvas ir atsitūpė šalia. - Žinau, kad nori ledų, bet gal pamėginkime dar pažaisti? Negi tau visai neįdomu?
Sutaršęs mažylio plaukus švelniai žiūrėjo į jį. Norėjo, kad David, kaip ir kiti vaikai, būtų laimingas ir patenkintas. Žinoma, jei jam taip greitai viskas pabosta, situacija pasunkėja. Bet tai toli gražu nereiškė, kad Dafydd šį sūnų mylėjo mažiau už kitus. Ne, visi šeimos nariai yra vienodai mylimi ir reikalingi.
- Eime? - dar paragino berniuką jo tėvas. Atsistojęs ištiesė ranką ir taip pasiūlė įsikibus keliauti toliau. O po to galbūt bus ir ledų. Tikrai bus, mat Dafydd vis dar nemokėjo pasakyti “ne”.

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 121
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #24 Prieš 5 mėnesius »
Ledai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, ties kuriais David galėjo sutelkti dėmesį. Galvodamas apie juos berniukas susikaupdavo ir nebūdavo panašus į save. Taip ir dabar. Netrukus penkerių sulauksiantis mažylis kantriai laukė norimo deserto. Tik kad jis vis neatsirado, ir tai pamažu pradėjo erzinti. David vėl pažvelgė į tėtį ir jau ketino dar kartą paklausti apie ledus, bet nespėjo - tėtis kalbėjo.
- Bet aš noriu dabar! - spygtelėjo berniukas, bet balse nebuvo nė krislo nepasitenkinimo. Ne, David buvo viskuo patenkintas. Sėdėjo ant žemės ir džiaugėsi čia būdamas. Žinoma, su ledais būtų geriau, bet ir dabar ne taip jau blogai.
- Įdomu! - atsakydamas į kitus tėčio klausimus šūktelėjo David. Žinoma, ledai būtų dar įdomiau, bet jei jų tikrai bus, galima ir palaukti. Keturmetis dar pridūrė: - Man reikia pagalvoti.
Pagaliau pradėjo dairytis ir rinktis kelią. Nė viename skanėsto nesimatė, bet dar kartą pakviestas David atsistojo ir įsikibo tėčiui į ranką. Jis žinos, kur yra ledų.
- Einam ten, - pareiškė berniukas nepagalvojęs, kad reikėtų leisti kelią rinktis tėčiui. Juk tai jis žino, kur yra ledai. Vis dėlto taip ir neparodęs, kur nori eiti, pradėjo tempti tėtį į vieną iš praėjimų. Ten būtinai ras ledų.
David išmintis byloja:


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #25 Prieš 5 mėnesius »
Nenusakomą mažylių meilę ledams Dafydd pastebėjo jau seniai. Gal nėra ko savęs graužti, kad David nori ne bastytis labirinte, o mėgautis skanėstu? Vis dėlto viduje vis tiek kerojo apmaudas. Ne dėl to, kad sūnui galbūt neįdomu. Ne, apmaudu, ne jis vis dar nesugeba išrinkti tinkamos pramogos. Negi nepažįsta savo mažylių?
- Ak tu, nekantruoli, - nusišypsojo Dafydd. Juto, kad sūnus patenkintas, tad stengėsi pernelyg nesigraužti. Labai gali būti, kad berniukas tuoj vėl parodys entuziazmą labirinto klausimu.
Taip ir nutiko. Dafydd neabejojo, kad David nemeluoja. Nors stengėsi vaikų neidealizuoti (ką vis dar darė su Mayra), tokio amžiaus mažyliai tiesiog yra nuoširdūs. Galima tikėtis, kad veikla pasirinkta ne taip jau ir neteisingai.
- Žinoma. Pagalvok, - neprieštaravo sūnui. Tiesą sakant, pats neįsivaizdavo, kaip rasti išėjimą. Ar tai kažkokia labirinto magija? O gal reikėjo prieš einant vidun pasiimti žemėlapį? Jų, tiesa, nepastebėjo, o dabar jau per vėlu.
David įsikabino į ranką, ir tai paglostė širdį. Gal jis per daug svajoja apie ledus, bet jie vis tiek yra kartu. Puiki proga sutvirtinti ryšį.
- Kur ten? - spėjo paklausti Dafydd, bet netrukus jie jau ėjo praėjimu. Atrodė, kad čia kukurūzai vešlesni. Ar tai geras ženklas? O gal jam iš viso tik pasirodė? Bet ne - apžiūrinėdamas augalus tikrai matė skirtumą.
- David, žiūrėk, - galiausiai sustojęs parodė sūnui. - Čia lapai didesni. Jų daugiau. Ar matai? Kaip galvoji, ką tai galėtų reikšti?
Vis dar laikė rankytę. Atrodė, kad nauji lapai gali paskatinti vėl paragauti. To visai nereikia, tad velsietis stovėjo laikydamas mažylį prie savęs ir bandė sugalvoti kokią nors versiją. Ir, žinoma, su smalsumu laukė, ką šiuo klausimu pasakys David.

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 121
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #26 Prieš 5 mėnesius »
Ne! Jis visai nėra nekantrus. Toks yra Eliotas. Kiek įsižeidęs David nieko neatsakė, tik labai įtemptai galvojo. Tiesa, ši veikla labai nuobodi, tad natūralu, kad ilgai neužtruko.
- Aš jau pagalvojau, - pranešė kulniuodamas “ten”. Tėčio klausimas pasirodė kiek kvailas (juk jis pasakė, kur eina, - ten!), tad į jį neatsakė. Iš visų jėgų tempė tėtį į priekį. Galima pagalvoti, nes skubėjo, nes pamatė ledus, bet iš tiesų viskas buvo kitaip. Dabar apie skanėstą nebegalvojo ir nuoširdžiai mėgavosi pramoga. Pats galvojo, kad galėtų eiti valandų valandas (tik tai, aišku, nebuvo tiesa - paprastai ši veikla labai greitai pabosdavo), bet tėtis sugalvojo sustoti. Tą patį teko padaryti ir David, tad jis įsmeigė į tėtį klausiamą žvilgsnį.
- Einam! - paragino, bet nepasisekė - jo ranka pakliuvo tarp tėčio pirštų. - Ne! - dar šūkelėjo bandydamas išsiveržti. Jau ketino įsižeisti, kai išgirdo sudominusius žodžius. Iš karto išpūtė akis ir įsispoksojo į augalą. Tėtis teisus - čia lapai kitokie. Atrodė dar skaniau, bet David niekaip negalėjo jų pasiekti.
- Paleisk! - riktelėjo. Į klausimą neatsakė. Iš kur jam žinoti, kodėl čia augalas kitoks? Tai neįdomu, o David tiesiog norėjo paragauti šių lapų. Dar kartą timptelėjo ranką. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl tėtis neleidžia nieko, kas yra visų smagiausia.
David išmintis byloja:


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #27 Prieš 5 mėnesius »
David ir Ezrą skyrė kiek daugiau nei metai, bet atrodė, kad šie du mažyliai auga labai jau skirtingai. Nė vienas iš vaikų nėra geresnis už kitus, bet jų skirtumų ieškoti visai smagu. Ezra tikrai nesivargintų pranešti, kad jau pagalvojo. O gal taip tik atrodė? Jau kitais metais į pramogą vešis ir jį, tad galės atsakyti į visus klausimus. Tik ar tai nereiškia, kad jis nepažįsta savo vaikų? Galbūt, bet, Dafydd nuomone, visų svarbiausia yra begalinė meilė ir rūpestis. Galima pernelyg nesigraužti.
Kodėl David taip skubėjo, jo tėvas nebūtų pasakęs. Bet tai leido spėti, kad bent šiuo metu mažyliui smagu ir įdomu. Lūpose atsirado švelni šypsena. Berniukui parodžius susidomėjimą jo tėvo nuotaika pasitaisė.
- Ar nenori apžiūrėti lapų? - paklausė Dafydd, kai sūnus atkakliai veržėsi į priekį. Tvirtai jį laikė - atrodė, kad įsižeidęs David gali sugalvoti ir pasprukti. To tikrai neleis, tik kad tai mažyliui aiškiai nepatiko.
- Ir vėl ketini ragauti, ar ne? - į dar vieną reikalavimą paleisti atsakė Dafydd. Kiek padvejojęs paėmė David ant rankų. Spėjo, kad tai jam nepatiks, bet norėjo be pavojaus parodyti lapus. Laikydamas sūnų atsargiai ištiesė ranką ir vieną jų kilstelėjo.
- Žiūrėk. Matai, koks didelis ir tamsus? Prieš tai buvo visai ne tokie, - kalbėjo ir paėjo kelis žingsnius atgal. Te parodė mažesnį lapą. Forma buvo tokia pati, bet dydis ir spalva aiškiai skyrėsi. - Kitoks, ar ne?
Jau ruošėsi grįžti ten, kur pastebėjo didelius lapus, ir eiti toliau. Vis dėlto labirintas parodė savo magiją - takas užsidarė, o jo vietoje atsirado naujas. Jis buvo gerokai siauresnis ir nelabai jaukus. Bet ši pramoga orientuota į šeimas, negali būti pavojinga. Ar bent jau taip save ramino rūpestingas tėvas.
- Ar eisime naujuoju taku, ar nori grįžti? - paklausė sūnaus ir atsargiai nuleido jį ant žemės. Vėl paėmė rankytę ir kantriai laukė.

*

Neprisijungęs David Llewellyn

  • ***
  • 121
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #28 Prieš 5 mėnesius »
Ko David nori, nebūtų pasakęs ir jis pats. Na, nebent ledų. Bet lapai, ėjimas ir kiti sudėtingi dalykai gerokai vargino. Berniukas gūžtelėjo pečiais. Gal ir įdomu, bet jam labiau patiktų paragauti. To padaryti tėtis neleis, tad kam domėtis? Sulig ta mintimi dar kartą pabandė išsiveržti į laisvę, bet ir vėl nepasisekė.
- Taip! - džiaugsmingai atsakė į klausimą. Atrodė, kad to paklausęs tėtis leis susigrūsti kelis lapus į burną, bet nutiko priešingai - jis pakėlė David ant rankų. - Ne! - skubiai pakeitė toną berniukas. Kumštukais trankė tėčiui į nugarą, bet nepanašu, kad šiandien veiktų įprasti metodai. Ketverių berniukas visai sutriko.
- Bet skanus! - pareiškė David ir dar kartą pabandė pasiekti lapą. Vos tik peštelėjo, tėtis nuėjo šalin. Mažas gabaliukas liko rankoje, bet jį gavus ragauti nebeatrodė įdomu. David prikišo jį tėčiui prie burnos ir ištarė: - Imk!
Dirstelėjo į antrą parodytą lapą, bet ši tema jau buvo nusibodusi. Apsivijo tėčio kaklą rankomis ir prisiglaudė. Nors kartais daug ko neleidžia, jis geras, tad būti kartu smagu.
Nuleistas ant žemės berniukas niekur nespruko. Laikė tėčio ranką ir rinkosi kelią. Paklaustas niekaip negalėjo apsispręsti, bet galiausiai timptelėjo tėtį naujojo tako link.
- Čia! - pareiškė ir pradėjo veržtis pirmyn.
David išmintis byloja:


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kukurūzų labirintas
« Atsakymas #29 Prieš 5 mėnesius »
Tiesą sakant, David noras būtinai paragauti lapų kiek stebino. Jis jau ne visai mažas, tad tarsi neturėtų visko grūsti į burną. Dabar viskas buvo kitaip. Bet kodėl? Žinoma, gali būti, kad tai tik vaikiškas užsispyrimas, tad kol netapo rimta problema, rūpintis galbūt nereikia.
- Juk tie lapai purvini ir visai nevalgomi, David, - kalbėjo su sūnumi Dafydd. Pakeltas ant rankų berniukas reagavo labai jau audringai, tad teko pridurti: - Ir prašau nesimušti. Lapų valgyti negalima. Ne šiaip sau neleidžiu.
Mažylis vis tiek siekė tikslo, bet Dafydd nieko nebesakė. Gal taip pavyks nukreipti dėmesį nuo tų lapų? Tiesa, gabaliukas netruko atsidurti prie jo burnos. Gerai, kad jį pasiekęs David vis dėlto neprarijo.
- Juk sakiau, kad negalima. Nei tau, nei man, - ištarė ir paėmęs žalėsį numetė jį ant žemės. Pajuto, kad berniukas jį apkabino ir iš karto pasijuto smagiau. Kaip vis dėlto gera būti mylimam ir reikalingam…
Nuleidęs David ant žemės paglostė galvelę. Svarstė, ar mažyliai protu suvokia esantys mylimi. Bet svarbiausia, kad jaučia tą vidumi, ar ne? Jie tikrai žino, kitaip ir būti negali.
Kurį laiką du Llewellyn stovėjo vietoje, bet galų gale jaunesnysis priėmė sprendimą. Dafydd leido sūnui jį tempti, bet nė akimirkai neprarado budrumo. Siauras kelias kėlė įtarimų, bet bent jau kol kas nieko blogo neatsitiko.
- David, palauk, - staiga sustojęs ir taip sustabdęs sūnų ištarė Dafydd. Parodė į dar siauresnį takelį, kurio mažylis galimai nepastebėjo. - Jeigu nori, gali išbandyti. Ar ryšies?
Šis keliukas suaugusiam vyrui buvo per siauras. Dafydd žinojo: jeigu berniukas ten eis, jam iš nerimo širdis iššoks iš krūtinės. Bet čia negali nutikti nieko blogo, o David turi turėti pačią įsimintiniausią dieną.