[Erka Forrm]

  Londone, ne taip toli miesto centro, stūkso tikrai nemažas zoologijos sodas - didžiausias Anglijoje. Jo teritorija gražiai sutvarkyta - prisodinta medžių, yra lentelių apie juose gyvenančius vabzdžius bei kitus gyvūnus, pristatyta žaidimų aikštelių, apžvalgos aikštelė su nusileidimu laiptais.
  Bilietas suaugusiajam kainuoja dešimt svarų, moksleiviui, neįgaliajam ar senjorui - septynis su puse. Prasidėjus šiltajam sezonui kainos kinta. Bilietą galima nusipirkti kasoje ar internetu. Įeinant jį reikia nuskanuoti. Prie pat įėjimo taip pat stūkso suvenyrų parduotuvė, kurioje galima įsigyti pliušinių žaislų, figūrėlių bei puodelių su gyvūnų motyvais.
  Zoologijos sode galima sutikti įviairiausių gyvūnų - nuo tigrų iki tarakonų. Gyvūnus galima stebėti iš aptvarų, tačiau kai kur įrengti ir namukai, kur juos galima stebėti jų vidaus zonoje, už stiklo.
  Vienas lankytojų mėgstamiausių akcentų - vidaus erdvės, egzotariumas. Jame galima pamatyti terariumuose gyvenančius roplius, voragyvius bei vabzdžius, akvariumuose plaukiojančias žuvytes, bei, svarbiausia, yra dvi džiunglių zonos. Jose yra mediniai takeliai, o šonuose gali matyti neaptvertus laukinius gyvūnus. Pirmame kambaryje gali sutikti didžiulių vėžlių bei vieną kitą beždžionėlę bei paukštuką. Kita, antroji, erdvė, yra paukščių karalystė - galima sutikti papūgų bei kitų, dar nematytų, paukščių. Tik įsivaizduokite, kaip įdomu, kai jie prabėga prieš pat tave. Tik šioje erdvėje yra tylos zona. Egzotariumo erdvėse gyvūnai nėra liečiami, galima tik šalia stebėti jų gyvenimą.
  Dar zoologijos sode vyksta gyvūnų pristatymai bei maitinimai. Galima juose sudalyvauti, o laikai nurodyti prie gyvūnų, apie kuriuos jie vyksta, aptvarų. Taip pat galima užsisakyti įvairių ekskursijų ar edukacijų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Trynukai. Mayra laukiasi trynukų. Nors šį faktą žinojo jau kurį laiką, vis dar negalėjo priprasti. Žinojo, kad kažkuris mažylis bus paskutinis. Kad Mayra turbūt beprotiškai pavargusi. O štai toks įvykių posūkis buvo neplanuotas ir netikėtas. Tik tai, žinoma, nereiškė, kad Dafydd šiuos mažylius mylės mažiau. Visi trys bus vienodai brangūs.
Gerokai vyresniam trynukų broliui netrukus jau penkeri. Kur dingo tas laikas? Dar ką tik Ezra buvo jauniausias šeimos narys, o dabar jis turi ne tik metų sulaukusią jaunesnę sesutę, bet turės ir dar tris jaunesnius broliukus ar sesutes. Kad ir kaip ten būtų, atėjo laikas ir šį berniuką apdovanoti diena su tėvu. Tiesą sakant, ar visiems vaikams tokia diena iš tiesų yra dovana, tas tėvas nebuvo tikras. Bet pats pernelyg brangino šį laiką. Nekeistų jo į nieką kitą.
Ilgokai svarstęs, ką galėtų nuveikti su Ezra, galiausiai pasirinko zoologijos sode. Vėl teko keliauti į Londoną, bet šiandien tam turėjo rimtą priežastį. Kaip ir atidėti neblogą užsakymą, kuriam reikės nutapyti penkias žirafas. Ne, vietoj to šį gruodžio pradžios rytą sėdėjo traukinyje ir galvodamas apie gausią ir vis gausėjančią šeimą šypsojosi.
- Pirmiausia nueikime į zoologijos sodą. Matysime, kiek ten užtruksime, tada spręsime, ar eisime kur kitur, ar keliausime namo, - kalbėjo su Ezra, kai du Llewellyn atvyko į sostinę. - Bet nepamiršk - tai tavo diena. Jeigu kas nepatinka, sakyk, nesidrovėk.
Keliaujant Londono viešuoju transportu teko laikyti mažą rankytę, bet galiausiai pasiekus reikiamą vietą paleido pirščiukus ir paglostė galvelę. Nupirko bilietus, ir netrukus tėvas ir sūnus buvo viduje. Patikrinęs, ar Ezra pakankamai apkamšytas, paklausė:
- Prie kokių gyvūnų eisime pirmiausiai? Paukščių, roplių, Afrikos gyvūnijos?
Šypsojosi berniukui ir vylėsi, kad jam ši diena bus bent perpus tiek ypatinga, kiek garantuotai bus jam pačiam.

[Ezra Llewellyn]

Vos tik pramerkęs akis Ezra negalėjo bent truputį nuraminti savo minčių - juk šiandien jo penktasis gimtadienis ir laukė įspūdžių kupina diena su tėčiu. Jam labai patiko idėja praleisti kartu visą dieną, be jokių kitų šeimos narių, o ypač David.
Vis dėlto keliaujant jis nepuolė pasakoti darželio naujienų, o tyliai, su pasimėgavimu stebėjo vaizdus už lango. Tik išlipus iš autobuso, vis dar priblokštas sostinės dydžio, jis prisiminė apie šiandienos tikslą - surasti patį keisčiausią gyvūną visame zoologijos sode. Todėl vos tik tėtis nupirko bilietus ir jiedu pateko už vartų, berniukas pradėjo žvalgytis. Spalvingos iškabos su gyvūnų formomis kvietė į įvairias puses, kurios trukdė nuspręsti, kur norėtų apsilankyti pirmiausiai. Tėčio klausimas taip pat ne ką tepadėjo apsispręsti.
-Apeisim viską iš eilės! - po minutės iškilmingai paskelbė penkiametis, jausdamas tyrinėjimų energiją užpildant kūną. Akivaizdu, jog nemanė, kad tokio amžiaus vaikų užsidegimas ilgai netrunka. - Pirmiausiai - į kairę. - sukomandavo jis ir kupinas energijos nustrikinėjo tolyn, kur iš tolo švietė roplių bei amfibijų namo iškaba. Jautėsi visai kitaip, nei būti nuolat apsuptam brolių ir seserų.
Tačiau pirmiausiai reikėjo praeiti pro tigro aptvarą, kur zoologijos sodo prižiūrėtojas iš tolo mėtė mėsos gabalus. Šis gyvūnas puikiai jautėsi vėsiame ore - margas kailis atrodė pakankamai storas, o juodi raštai patraukė Ezros dėmesį. Jis sustojo, rudomis akimis gerdamas ryškiai oranžinį plėšrūno kailį - ta spalva šiek tiek priminė tėčio plaukus, tad džiugiai šūktelėjo:
-Žiūrėk, tigras! Ar jis panašus į tave? - paklausė berniukas, atidžiai stebėdamas plėšrūną. Sulaukęs momento, kai jis pradėjo doroti skerdieną, penkiametis prarado susidomėjimą ir nustriksėjo pastato link.
Ten jį iškart pasitiko prieblanda, kuri paskatino sulaukti tėčio ir tik tada leistis į kelionę po keistų varliagyvių pasaulį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Bent jau kol kas Ezra atrodė susidomėjęs, o tai glostė širdį. Nors šis berniukas turėjo daug vyresnių brolių ir seserų, jo tėvas vis dar nesijautė sugebantis pradžiuginti mažylius. Kiekvienas kartas, kai bet kuris iš jų parodydavo džiaugsmą ar susidomėjimą, buvo stebuklingas. Taigi Dafydd paskui sūnų ėjo švelniai šypsodamasis. Galbūt pasisekė, ir jis parinko gerą pramogą? Kada nors turi pasisekti ir jam, ar ne?
- Puiku. Rodyk kelią, - paskatino Ezrą ir pradėjo lėtai eiti į sūnaus nurodytą pusę. Neketino nurodinėti, kuo berniukas turėtų domėtis, tad leido jam eiti ir viską apžiūrinėti savu tempu. Be to, būdamas beveik jauniausias šeimoje Ezra galbūt ne visada juto galintis pasireikšti, tad dabar buvo tam labai tinkamas laikas. Užsigalvojęs apie šeimos narius ir namus Dafydd vos neatsitrenkė į staiga sustojusį sūnų. Paglostęs jo galvelę nukreipė žvilgsnį į tigrą. Jis tikrai atrodė įspūdingai, tad nenuostabu, kad mažyliui įdomu.
- Manai, mes panašūs? – atsiliepė, nors klausimas privertė jaustis kiek nejaukiai. Į ką ką, bet į tigrą jis panašus mažiausiai. Tiesa, suprato, kodėl Ezrai kilo toks klausimas, tad nusišypsojęs pridūrė: - Jeigu mes panašūs, tada jis panašus ir į tave. Kaip manai?
Norėjo atsitūpti šalia sūnaus, bet nespėjo – jis su vaikiška energija nuskubėjo į priekį ir įsmuko į pastatą, nors kokie gyvūnai slėpėsi ten, Dafydd perskaityti nespėjo. Įžengęs vidun iš karto pamatė rodyklę, rodančią kelią gyvačių link. Ar penkerių ką tik sulaukusiam berniukui bus įdomu, ar labiau baisu?
- Ar nori pamatyti gyvates? – paklausė ir sustojęs šalia ištiesė ranką, kad Ezra norėdamas galėtų nesunkiai įsikibti. Šis vaikas dar mažas, jam dar norisi būti kartu su tėčiu. Pernelyg greitai lekiantis laikas ir per greitai augantys mažyliai tokias akimirkas tirpdė akimirksniu, bet šiandien jis gali pasidžiaugti tuo, kad yra svarbus.

[Ezra Llewellyn]

Tėtis pritarė palyginimui, tad berniukas šyptelėjo. Tačiau jam pačiam neatrodė, kad gali lygintis su tigru, kuris kaip tik pravėrė nasrus su šiurpiai aštriais dantimis. Pastarųjų Ezra neturėjo, todėl nusprendė paprieštarauti:
-Ne, aš tikrai nepanašus! - taip pareiškęs, nuskubėjo tolyn, nė nepastebėdamas, kaip linksmos kojos jį nunešė prie kažkokio pastato.
Čia penkiametis pagaliau sustojo ir palaukė, kol ateis tėtis ir bus galima leistis tyrinėti herpetariumo gelmių. Nesijautė pakankamai drąsus kaip David, bet nelabai ir norėjo toks būti - ypač kai šalia buvo tėtis, kuriam buvo galima įsikibti į ranką. Taip padaręs, berniukas išsyk pasijuto tvirčiau.
-Taip, - linktelėjo galva jis, nebebijodamas nei tamsos, nei gyvačių, anei kitokių pabaisų tiek po lova, tiek zoologijos sode. Gal gyvatės bus patys keisčiausi sutikti gyvūnai šiandien? Jų ilgi bekojai kūnai, mažos nedraugiškos akys bei trišaki liežuviai tikrai galėjo pelnyti joms pirmąją vietą.
Tačiau prisiartinus prie pirmojo terariumo Ezra nieko nepamatė. Galbūt dėl prieblandos, galbūt dėl to, kad roplys buvo slapukas. Nusivylimas netruko atsispindėti penkiamečio veide. Vis dėlto nenorėjo, kad tėtis nuliūstų, pamanęs, jog čia jam nepatinka. Zoologijos sode buvo smagu, tačiau jo gyventojai kažkodėl netroško rodytis.
-Nieko nematau! - pasiskundė, stypčiodamas ant pirštų galų. Gal taip ką nors pastebės? Tuo tarpu gyvatė, stebinti sceną iš kitos pusės, geriausiai turbūt matė berniuko veidą, pritrėkštą prie stiklo it vabalą. Išsprogdintos akys su viltimi ką nors pastebėti varė džiunglių grobuoniui siaubą, tad jis pasistengė dar labiau susigrūsti į terariumo kampą.
-Kokia nemandagi gyvatė, - padarė išvadą Ezra, žingsniuodamas toliau ir bandydamas laikytis narsiai. Priėjęs prie antro stiklo, jis taip pat nieko neišvydo, tad nieko nelaukdamas atsisuko į tėtį, - Ar gali man padėti surasti gyvatę?
Berniukas norėjo, kad gimtadienis būtų smagus ir jis galėtų grižęs pasigirti matęs keistų gyvūnų, bet viską kėsinosi sugadinti slapukaujantys ropliai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Sulig Dafydd žodžiais tigras pademonstravo dantis, kurie tik įrodė, kokie jie vis dėlto nepanašūs. Kur jau ten, Dafydd jau greičiau panašus į vabalų sekcijoje esančius padarėlius, o ne išdidų ir rimtai atrodantį tigrą.
- O man atrodo, kad jūs turite šį tą bendro, - nusišypsojęs pratarė sūnui ir nusekė iš paskos. Čia gavo susižavėti mažylio smalsumu ir drąsa. Šiaip ar taip gyvatės buvo tokie gyvūnai, kurių galima ir prisibijoti, tad penkerių sulaukusio berniuko noras jas pamatyti nuteikė netgi labai maloniai.
Deja, netrukus viskas pasikeitė. Dafydd negalėjo nepastebėti Ezros nusivylimo. Žinoma, nebuvo dėl to kaltas - mažylis norėjo pamatyti gyvatę, kurios planai aiškiai skyrėsi. Jis negalėjo priversti gyvūno atšliaužti arčiau, ar ne? Ir vis tiek nusiminusio sūnaus vaizdas baksnojo širdį skaudžiomis strėlėmis.
- Neabejoju, kad bent keletas gyvačių norės pasirodyti, - bandė guosti mažylį. Pastebėjo vieną jų, tačiau ji taip pat pamatė susidomėjusius dvikojus ir skubiai pasislėpė. Niekada anksčiau zoologijos sode nesilankęs Dafydd nežinojo, kaip galėtų išvilioti gyvūnus, tačiau kažkaip reikėjo tai padaryti. Dėl savo mažylio jis gali padaryti ir daugiau.
Ezrai vis nesisekė pamatyti gyvatės, tačiau Dafydd pastebėjo kiek toliau esančiame terariume esantį gyvūną. Jis kabėjo įsitaisęs įtaisytame medyje ir atrodė išties įspūdingai. Mažutis Ezra galėjo ir nepastebėti, tad jo tėvas atsitūpė šalia ir tyliai ištarė:
- Ten toliau puikiai matosi įspūdinga gyvatė. Tik nelėk prie jos, nes gali ir išgąsdinti. Ar nori, kad pakelčiau? Tada galėsi matyti iš čia.
Atsistojęs ištiesė rankas, kad galėtų kilstelėti berniuką ir taip pagaliau pamatyti kiek draugiškesnį roplį.

[Ezra Llewellyn]

Kone prisispaudęs prie stiklo Ezra bergždžiai bandė įžiūrėti terariumo gyventoją, bet veltui. Gyvatės mieliau rinkosi tamsią vienatvę nei minutę su  neišauklėtais dvikojų vaikais. Deja, dėl tokio pasirinkimo kentėjo berniukas, tiesiog norintis turėti įsimintiną gimtadienį.
Tėčiui atsitūpus šalia, penkiametis nudžiugo. Pagaliau jis ką nors pamatys!
-Taip, - atsakė ir kiek pralinksmėjęs žengė artyn. Tėčiui švelniai pakėlus sūnų jis atidžiai apsižvalgė. Ūmai žvilgsnį prikaustė kažkas neįprasto: netgi prieblandoje žalia oda aiškiai išsiskyrė iš rudo medžio kamieno fono. Jei Ezra būtų mokėjęs skaityti, būtų sužinojęs, kad tai - šungalvis smauglys, gyvenantis Pietų Amerikoje. Tačiau ir vaizdo visiškai užteko: ringėmis ant šakos susivyniojęs kūnas bei stambi galva darė stiprų įspūdį.
-Oho, - tyliai teištarė jis, stengdamasis nesuerzinti gyvatės. - O ką jisai valgo? Ar galėtų mane suėsti? - susidomėjęs paklausė ir sudrebėjo. Kažkodėl šis gyvūnas kėlė daugiau šiurpuliukų nei ką tik sutiktas tigras. Galbūt dėl to, kad čia akių neviliojo kailio raštai bei spalvos - tik žvynuota žaluma. Vis dėl džiaugėsi išvydęs bent vieną roplį.
-Gal eime kur nors kitur? - galiausiai pasiūlė berniukas, paslapčiomis norėdamas, kad tėtis jo nenuleistų ant žemės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mažylio atkaklumas norint pamatyti gyvatę švietė iš tolo. Tik kad jo norai, deja, labai jau nesutapo su roplių, tad nežinia ar jis kada nors sulauks sėkmės. Bet tam ir reikalingas tėvas, ar ne? Labiau jautė nei matė, kad pasiūlymas sūnų pradžiugino, tad šilumos pripildyta širdimi pakėlė jį ant rankų.
- Va ten, - tyliai ištarė rodydamas gyvūno link ir stengdamasis neatlikti staigių judesių. Mažiausiai reikėjo, kad gyvatė paspruktų paskutinę akimirką ir taip dar labiau nuviltų penkerių sulaukusį mažylį. Laimei, Ezra pamatė išties įspūdingai atrodantį roplį. Dafydd nusišypsojo. Tai buvo žingsnis smagesnio gimtadienio link. Žinoma, dar tik pradžia, bet turint omenyje, koks berniukas dar mažas, jis gali labai greitai pareikšti, kad jam čia neįdomu.
Klausimas bylojo, kad bent kol kas yra visai ne taip. Tik kas jis buvo gerokai sudėtingas, mat Dafydd neįsivaizdavo, kuo minta šios ar bet kurios kitos gyvatės.
- Manau, kad jam patinka mėsa. Bet berniukų jis tikrai nevalgo, - atsakė į klausimą. Įtarė, kad tokia galimybė mažylį galėjo ir išgąsdinti, tad labai pasistengė sugalvoti atsakymą, kuris bent šiek tiek nuramins.
Paprašytas eiti kitur neprieštaravo. Vis dar laikydamas sūnų ant rankų išėjo į lauką, bet ten nuleido jį ant žemės.
- Ar rodysi kelią? – paklausė. Sutaršęs plaukus leido Ezrai eiti pirmam, bet buvo pasiruošęs bet kada paimti jį už rankos ar prireikus vėl paimti ant rankų.

[Ezra Llewellyn]

Tėčiui patvirtinus, kad gyvatė nesuvalgys jo, berniukas truputėlį nusiramino. Bet vis tiek iki galo nenorėjo patikėti, kad toksai gyvis neatsisakys krimstelėti kojos. Šmėstelėjo mintis paklausti, kaip atrodo roplio dantys ar kaip jis sugauna auką, jei neturi jokių galūnių, tačiau buvo baisu sužinoti tiesą. Vietoje to paklausė, ar tiesiog negalėtų eiti kitur. Gal prie kitų aptvarų išvys dar keistesnius gyvūnus.
Išėjus į lauką Ezra pasijuto kiek linksmesnis - galbūt dėl to, kad čia buvo ne taip tamsu.
-Taip. - atsakė jis, dairydamasis aplinkui. Norėjosi kuo greičiau pamiršti nejaukumą, tad vos tik išvydęs nepažįstamą gyvūno figūrą nuorodoje berniukas nuskuodė ten. Už nugaros paliktas tėtis vėl turės vytis sūnų, šįkart nubėgusį žirafų aptvaro link.
Dėl vėsių orų jos mieliau rinkosi pastato vidų nei šaldymąsi lauke, tad penkiametis jų išsyk nepamatė. Negi vėl? Jis patempė lūpą. Atsisukęs pamatė tėtį, bet šis vis dar buvo tolokai.
- Greičiau! - paragino berniukas, tačiau blogos naujienos pranešti neketino. Jis dabar jau žinojo, kaip reikia elgtis su gyvūnais, kurie nenori būti pamatyti, tad norėjo pats tai padaryti. Nieko daugiau nepasakęs Ezra nubėgo į vidų, kur buvo galima pamatyti žiemojančias žirafas.
Ten ilgakaklės žiaumojo savo pietus, kol į jas iš viršaus spoksojo kažkoks vaikas. Pastarasis stengėsi laikytis tyliai, bet pro lūpas vis tiek sugebėjo ištrūkti žodis:
-Oho...

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad Ezrai bent šiek tiek įdomu. Jis dairėsi ir bandė ką nors pamatyti, o ne tik stovėjo vienoje vietoje ir laukė tėvo nurodymų. Tai džiugino, tad Dafydd šiek tiek nusiramino. Atrodė, kad pirmoji tokia dovana pati sunkiausia. Net suvirpėjo prisiminęs nuotykį kukurūzų labirinte. Bet jis baigėsi laimingai, be to, šiandien - ne David, o Ezros laikas.
Dabar leido mažyliui bėgti ten, kur pasirodė įdomu, o pats neskubėdamas sekė iš paskos. Žinodamas, kad berniukas gali norėti bėgti į priekį, tada grįžti, o po to ir vėl apsisukti, specialiai ėjo lėtai. Deja, šį kartą suklydo - Ezra su penkiamečiams būdingu nekantrumu ėmėsi jį raginti.
- Matai, aš ne toks greitas kaip tu. Gausi manęs palaukti, - ištarė berniukui jo tėvas, bet teikėsi kiek paspartinti žingsnį. Džiaugėsi sūnaus pasirinkimu - neabejojo, kad pamatęs žirafą jis bus tikrai sužavėtas. Ko gero, tai bene įdomiausiai atrodantys gyvūnai, tad beprotiškai sūnų mylinčiam tėvui liko tik didžiuotis berniuko sumanumu.
Supratęs, kad ilgakaklės yra viduje, kiek sunerimo, kad Ezra gali ir vėl nusivilti, bet šį kartą jis pats suprato, ką reikia daryti. Tikras šaunuolis, ar ne? Šypsodamasis Dafydd įžengė paskui sūnų ir netruko pamatyti besivaišinančių gyvūnų. Mažylis aiškiai buvo jais susižavėjęs, tad priėjęs apkabino berniuką per pečius ir tyliai jam ištarė:
- Tikrai įdomios, ar ne? Ar norėtum ir tu turėti tokį ilgą kaklą?
Į galvą atėjo pabandyti nupiešti žmogų su ilgu it žirafos kaklu. Bet kažin ar Ezrai tai būtų įdomu, tad tik stovėjo šalia ir buvo pasiruošęs bet kada pakelti mažylį ant rankų arba prireikus sekti iš paskos.

[Ezra Llewellyn]

Pamatęs, kad tėtis paspartino žingsnį, Ezra apsisuko ir nudūmė į vidų. Ten pasitiko savo reikalais užsiimančios žirafos: jų kaklai buvo neįsivaizduojamai ištįsę, o galvos atrodė juokingai mažos. Tačiau berniukas, pirmą kartą gyvenime matydamas tokius keistus ir, reikia pripažinti, didelius gyvūnus, tik stovėjo prie turėklų ir stebėjosi. Rudos dėmės, ilgos kojos kėlė nuostabą, bet jam labiausiai patiko ragučiai ant galvos. Penkiametis nežinojo, kas ten, bet norėjo juos paliesti. Deja, neatrodė, kad būtų įmanoma tai padaryti. Neįgyvendinamų planų kūrimą staiga nutraukė pagaliau priėjęs tėtis.
-Taip. - jis šiek tiek pasvarstė. - Man nereikėtų naudotis įrankiais, nes rankos būtų per trumpos! - padarė išvadą Ezra spindinčiomis akimis. Įdėmiai stebėdamas žiaumojančius gyvius jis suvokė:
-Manau, kad čia patys geriausi gyvūnai, kuriuos mačiau šiandien! - berniukas stipriai apkabino tėtį, tarsi patvirtindamas, jog apsilankyti zoologijos sode buvo pati šauniausia idėja. Tačiau jautrumo akimirka ilgai netruko: penkiametis vėl stebėjo žirafas, iš kurių viena jau spėjo pasisotinti ir net susidomėjusi stebėjo lankytojus.
-Noriu paliesti jos... ragučius! - įgarsindamas slaptą norą sušuko jis, bergždžiai tiesdamas ranką jų link. Maldaujančiomis akimis įsispoksojo į tėtį, vildamasis, kad jis sugebės įgyvendinti gimtadienio norą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Veiksmai pasako žymiai daugiau nei žodžiai. Būtent taip buvo dabar. Dafydd matė, kad Ezrai įdomu, ir jam visai nereikėjo, kad berniukas tai patvirtintų žodžiais. Mylinti širdis prisipildė džiaugsmo. Tokios dienos su kiekvienu mažyliu atskirai nešė vis daugiau laimės. Su metais Dafydd įgijo patirties, tad galėjo tikėtis, kad pramogą pasirinks tinkamai.
- Tikrai kad. Tektų sulenkti ilgą kaklą ir valgyti tiesiai iš lėkštės, - pritarė sūnui jo tėvas. Labai smagu, kad mažyliui žirafos patinka, o apkabintas, atrodė, iš viso sprogs iš laimės. Apglėbęs sūnų rankomis šypsojosi ir džiaugėsi jo laime. Žinojimas, kad prie jos prisidėjo ir pats, padėjo jaustis gerai. Su mielu noru dovanotų tokias akimirkas kasdien.
Deja, viskas netruko pasikeisti. Ezra išreiškė neįmanomą norą. Kad ir kaip norėtų padėti mažyliui pasiekti žirafas, negalėjo to padaryti. Visų pirma, jos buvo per toli. Be to, Dafydd puikiai žinojo, kad gyvūnų čiupinėti negalima. Jeigu tik pabandytų tai padaryti, būtinai prisistatytų zoologijos sodo darbuotojas ir viską sugadintų. Tokio dėmesio tikrai nereikėjo.
- Suprantu, kad įdomu, - atsargiai atsiliepė matydamas tą puikiai pažįstamą žvilgsnį. Regis, maldaujančios akys siejo visus Llewellyn šeimos jaunosios kartos atstovus. Paglostė plaukus svarstydamas, kaip pasakyti, kad nepavyks to padaryti. Galiausiai pabandė: - Bet joms labai nepatiktų, jeigu tu jas liestum. Ir tu turbūt nenorėtum, kad kokia žirafa liežuviu bakstelėtų tavo plaukus, ar ne?
Vėl apkabinęs berniuką per pečius mintyse prašė jo pernelyg nenusivilti. Kol kas diena ėjosi tikrai neblogai, tad nesinorėjo visko sugadinti.
- Ar dar nori pabūti čia, ar einame kitur? - po kiek laiko paklausė kovodamas su noru paimti jį ant rankų ir prisiglausti. Šiandien Ezros laikas, tad jis turi imtis iniciatyvos ir nuvesti juos visur, kur tik jam įdomu.

[Ezra Llewellyn]

Kažkodėl tėtis nebuvo toks entuziastingas kaip Ezra. Tai šiek tiek nuliūdino, kaip ir žodžiai, kad žirafoms lietimas nepatiktų. Vėl atsisukęs į gyvūnus berniukas nejučiomis susimąstė:
-Jos turi juodą liežuvį... Bet aš tikrai nenoriu, kad nuo jo nusidažytų mano plaukai! - padarė išvadą penkiametis, šį kartą baimingomis akimis pažvelgdamas į tėtį. Kad ir kaip troško paliesti tuos ragiukus, jis nenorėjo savo ruožtu būti aplaižytas juodų žirafų liežuvių. Nelinksma širdimi turėjo pripažinti, jog nepavyks taip paprastai įgyvendinti savo noro.
-Kitą kartą aš juos paliesiu. - pasižadėjo sau berniukas, paskutinį kartą žvilgsniu paglostydamas jų margą kailį. - Einam kitur.
Ezra padavė tėčiui ranką ir kartu ramiai išėjo iš pastato. Lauke šalimais stovėjo cukraus vatos vežimėlis, kurio jis prieš tai kažkodėl nepamatė. Turbūt buvo per daug susijaudinęs. Dabar vaiko veide pražydo plati šypsena, beveik tokia pat didelė, kaip ir išvydus žirafas:
-Noriu! - džiugiai sušuko rodydamas į vežimėlį, prie kurio sėdėjęs prekeivis lyg ir pabudo iš miego. Vasaros lankytojų antplūdžio nepalyginsi su žiemos laikotarpiu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nors tėvystės darbą turėjo jau toli gražu ne vienerius metus, o mažylių skaičius nenustojo augti, Dafydd vis dar bijojo juos nuvilti. Baimė išgirsti, kad tėvas nėra reikalingas, taip niekada ir neišnyko. Todėl ir dabar, pasakęs Ezrai, kad nepavyks įgyvendinti noro, juto viduje plintantį nerimą. Laimei, mažylis atrado priežastį, kodėl būti paliestam žirafos nebūtų taip jau gerai.
- Nenori būti panašus į mamą? - nusišypsojo Dafydd. Žinoma, vaikams to nesakė, bet Hannah panašumas į Mayrą tiesiog žavėjo. Lygiai taip pat smagu buvo ir tai, kad David buvo aiškiai panašus į jį. Atrodo, tokie paprasti dalykai, bet jie šeimos vyrui ir tėvui reiškė labai daug. - Gerai, eime kitur, - pridūrė leisdamas sprendimą priimti Ezrai.
O šią užduotį gerokai palengvino kai kas skanaus. Kaip mažylis to vežimėlio prieš tai nepastebėjo, pasakyti sunku, bet dabar viskas kitaip. Veidą ir vėl papuošusi šypsena sušildė širdį. Tegul ir ne gyvūnas, kurių pažiūrėti jie čia atvyko, bet vis tiek atsirado kažkas, kas pradžiugino šį šaunų berniuką.
- Ar suvalgysi visą porciją? - paklausė jo Dafydd ir vis dar laikydamas už rankos nužingsniavo prie vežimėlio. Čia skanėstų buvo pačių įvairiausių, bet jis paėmė vidutinio dydžio pačią paprasčiausią cukraus vatą. Tiesą sakant, net ir vidutinis dydis tokiam mažyliui turbūt gerokai per didelis, tad įteikdamas skanėstą sūnui Dafydd pridūrė:
- Jeigu bus per daug, pasakyk. Pabaigsiu už tave. Ir pagalvok, ar dar norėsi nueiti pažiūrėti kokių kitų gyvūnų, ar šiandienai įspūdžių jau pakaks.
Neaišku, ar tokiam mažam berniukui dar nenusibodo žiūrinėti gyvūnus. Na, bet netrukus viskas paaiškės. Dafydd nuoširdžiai tikėjosi galėsiantis išpildyti sūnaus norą, kad ir koks jis bebūtų.

Po kiek laiko ką tik penkerių sulaukusiam berniukui įspūdžių (ir saldėsio) aiškiai užteko, tad Dafydd neprieštaraudamas išsivedė jį iš zoologijos sodo. Galėjo sau su džiaugsmu pasakyti, kad pirmoji Ezros diena su tėvu nusisekė tikrai neblogai.