[Leonardas Heidbergas]

Lankytojų įėjimas į Magijos Ministeriją yra niekuo neišsiskirianti raudona telefono būdelė, kokių Londone yra daugybė. Gatvelė, kurioje ši būdelė yra, taip pat niekuo neišsiskiria ir yra visai nejudri. Vienintelis skirtumas tarp šios ir kitų būdelių yra tas, kad ji yra apleista, o pašnekovo balsas skamba ne iš ragelio, o taip, tarsi nematomas stovėtų šalia. Tam, kad patektum į Magijos ministeriją, reikia surinkti numerį 62442. Kiekvienas lankytojas privalo pasakyti savo vardą ir pavardę bei kokiu tikslu keliauja į ministeriją. Pateikus šią informaciją yra suteikiamas ženkliukas, kuriame nurodyta, kas ir kokiu tikslu lankosi Magijos ministerijoje.
Atvykę į Magijos ministeriją lankytojai patenka į aštuntąjį lygį.

[Leonardas Heidbergas]

Po velnių tą Britaniją! aidėjo Leonardo mintyse. Ir jau toli gražu ne pirmą kartą. Susitikimas banke virto visiška nesąmone, o vėliau iš Vilfredo negavo jokios žinios. Tarsi to būtų maža, ir eliksyro nepavyko nusipirkti. Kodėl niekas iš anksto nepranešė, kad tai tėra kažkoks eksperimentinis marmalas? Negali sakyti, kad Leonardas itin mylėjo dukteris (ypač nevertėles), bet vis dėlto nežinia ko girdyti neketino. Jeigu išprotėtų ar nutiktų kas nors panašaus, būtų tik daugiau vargo. Na jau ne. Palauks, kol eliksyras bus ištestuotas, o tada jau imsis veiksmų. Tik ar mergaitė nepavėluos išvykti į Hogvartsą? Tiesą sakant, vyras neįsivaizdavo, kiek laiko trunka tokie dalykai.
Dabar Leonardas stovėjo kažkokioje Londono gatvelėje ir glostėsi prabangią mantiją. Bent jau Magijos ministerijoje turi pasisekti. Kitaip ir būti negali. Taigi vyras įžengė į apleistą telefono būdelę ir surinko reikiamą numerį.
- Leonardas Heidbergas, į susitikimą su Rolandu Senkleriu, - aiškiai ištarė. Keistas tai būdas patekti į magišką vietą, bet tebūnie. Netrukus pajuto judantis ir po kelių akimirkų jau buvo Magijos ministerijoje. Patenkintas nusišypsojo ir nužygiavo link informacijos punkto paklausti, kur galėtų rasti tąjį Rolandą Senklerį.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Šeštas kursas įveiktas. Vadinasi, Hogvartse liko vieneri metai, bet kas po to? Šito Eion nežinojo, bet viena aišku: nė už ką nedarys nieko, kas bent kiek primintų jo tėvus. Bet apie juos norėjo sužinoti daugiau, tad pasiūlė Athenai įsigauti į Magijos ministeriją. Kodėl jai? Šito nežinojo ir pats, nors juto vienas to daryti tiesiog negalintis. O ji, ko gero, buvo artimiausias žmogus mokykloje. Na, po Aurio, žinoma, bet tėčiui tokio dalyko nesiūlysi.
Šį rytą ir vėl pasakė, kad eina susitikti su draugais, ir paliko butą. Įtarė, kad Auris bando domėtis, ką gi jau tokio jis veikia, bet stengėsi slapstytis. Galbūt būtų pakvietęs Atheną į svečius, bet taip jai niekada ir nepasakė, kad jo tėtis yra Hogvartso profesorius. Turbūt būtų nejauku tiek jam, tiek Athenai. O Auris išsišieptų ta viską žinančia šypsena, ir viskas pasidarytų dar blogiau.
Dabar vaikinukas stovėjo prie raudonos telefono būdelės ir laukė bendramokslės. Vylėsi ją žinant, kur reikia ateiti. Gerokai jaudinosi, bet puikiai žinojo: jeigu apie tuos monstrus nesužinos daugiau, išprotės. O ši vasara yra pats tinkamiausias laikas.

[Athena OConnor]

Athena vasarą ir vėl turėjo leisti namuose. Jie buvo pilni mažų vaikų, kuriuos prižiūrėti įkišo sesės ir jų vyrai. Jie norėjo nuo pasiilsėti, tad kentėti teko Athenai. Ji visai nenorėjo būti namuose, tad tik ir laukė grįžimo į Hogvartsą. Tiesa, jos galvoje kirbėjo šioks toks nerimas, kadangi kiti metai bus paskutiniai, o kas po to? Ji neįsivaizdavo, kuo galėtų dirbti, ką galėtų daryti, o tai vertė ją ir bijoti grįžimo į Hogvartsą. Ji labai norėjo išsikraustyti iš tėvų namų, tačiau nežinojo, kur galėtų eiti ir ką daryti.
Sulaukusi Eion pasiūlymo įsilaužti į ministeriją Athena kiek nustebo, tačiau net nedvėjodama sutiko. Ji negalėjo ištverti buvimo namuose, o tokia išvyka puikiai galėjo išvalyti jos mintis ir leisti jas nukreipti kitur. Ir šiaip ji norėjo pamatyti Eion, kadangi jis buvo vienintelis jos draugas Hogvartse ir už jo ribų.
Beveik bėgdama rudaplaukė atėjo prie raudonosios telefono budelės. Jos traukinys vėlavo, tad ir ji vėlavo ir dėl to jautėsi baisiai nesmagiai.
- Labas, - ji tyliai ištarė šviesiaplaukiui. - Atleisk, kad šiek tiek vėluoju, traukinys vėlavo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Jau atrodė, kad Athena nepasirodys, ir Eion užplūdo nusivylimas. Negi ir ji nori tiesiog pasityčioti? Jau beveik smuko į būdelę, kai išgirdo kažką besiartinant. Pamatęs bendramokslę netgi kiek nustebo, tik labai stengėsi to neparodyti.
- Labas, - atsiliepė ir kiek nustebęs pakartojo: - Traukinys?
Tiesą sakant, nežinojo, kur Athena gyvena. Argi taip elgiasi draugai? Galvojo, gal verta paklausti, iš kur važiavo, bet tai pasiaiškins vėliau. Norėjo greičiau pradėti šiandienos misiją.
- Ar tikrai nori tą daryti? - pasiteiravo atidarydamas būdelės duris. Pats įsmuko vidun ir pabandė prisiminti reikiamą numerį. - Šeši, du, keturi, keturi, du. Atrodo, taip. Gal gali surinkti? Reikės prisistatyti ir pasakyti, ko čia atėjome. Bet geriau sakykime netikrus vardus. O atėjome... Į susitikimą.
Gerokai nervinosi. Gal be reikalo painioja čia bendramokslę? Na, bet jau buvo per vėlu, tad telieka eiti pirmyn.

[Athena OConnor]

Athena vis dar buvo uždususi, kadangi bėgti teko nemažai. Iš prigimties O'Connor nebuvo itin gera bėgikė, tad, nors ir bėgo trumpą atstumą, labai pavargo ir vis tiek vėlavo.
- Taip, traukinys. Važiavau iš namų, tad užtrukau, - pasiteisino ilgų plaukų savininkė išspausdama nedrąsią šypsenėlę. Kelionei pinigų iš tėvų teko kaulyti ilgai, tačiau vis tik sukrapštė pinigus ir galėjo atvykti. Tiesa, keliauti namo teks kiek sunkiau - reikės kažkaip išvengti kontrolieriaus.
- Tikrai noriu tai daryti, - klastuolė patikino visiškai užtikrintu tonu ir šypteldama dar kartą. - Gerai, - sumurėjo smaragdinių akių savininkė surinkdama skaičių kombinaciją.
- Netikrus vardus. Į susitikimą. Gerai, - pati sau pasikartojo mergina ir linktelėjo galva.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Taip, jis tikrai nepakankamai žino apie draugę, bet stengėsi per daug apie tai negalvoti. Šiandien tokiems dalykams tikrai ne pats tinkamiausias laikas. Tylomis linktelėjo, o netrukus prabilo pašokti privertęs balsas.
- Džonas Braunas ir Adriana... Tečer, - galiausiai sugebėjo ištarti vaikinukas ir atsargiai dirstelėjo į bendramokslę. Neįsivaizdavo, ar tas balsas yra pakankamai gyvas, kad išgirstų dvejonę ar pamatytų neužtikrintą žvilgsnį. - Atvykome į susitikimą.
Ar to užteks, neaišku, bet turės užtekti. Eion tikrai neketino rizikuoti ir minėti Rolando Senklerio vardo. Daugiau nežinojo nė vieno Magijos ministerijos darbuotojo. Laimei, iš aparato išslydo ženkliukai, ir kiek virpančia ranka juos paėmęs Eion vieną ištiesė Athenai.
- Ką gi, prasideda, - sumurmėjo, kai telefono būdelė pradėjo judėti. Jau visai netrukus du Hogvartso mokiniai atsidūrė Magijos ministerijoje.