[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dailus keturių aukštų pastatas yra įsitaisęs vakarinėje Londono dalyje šalia parko. Pastatas iš išorės kiek primena mokyklą: jis yra ilgas ir su daugybe didelių langų.
Pirmame aukšte yra didelis holas, kuriame visada galima rasti malonią administratorę. Taip pat čia yra erdvi virtuvė. Likusi pirmo aukšto dalis yra užpildyta kambariais ir apartamentais. Šis aukštas skirtas rašytojams. Kiekviename kambaryje yra po patogų rašomąjį stalą, kėdę ir kitus reikmenis, galinčius praversti rašytojams. Apartamentuose yra viskas, ko reikia kelių dienų ar savaičių laikotarpiui, tik virtuvė bendra. Čia rasite miegamąjį ir darbo kambarį, dušą su tualetu ir pan.
Antras aukštas skirtas dailininkams ir skulptoriams. Kambariai ir apartamentai panašūs į pirmojo aukšto, tik čia rasite reikmenis, skirtus būtent dailei ir skulptūrai. Trečiame aukšte įsitaisę muzikantai, ketvirtame - aktoriai. Šis aukštas pasižymi tuo, kad turi ne tik atskirus kambarius ir apartamentus, bet ir didesnes erdves, kur galima repetuoti grupėms.
Visas pastatas turi meniško netvarkingumo: kai kur koridoriai (tyčia ar netyčia) nutaškyti dažais, kampe guli gitara ir pan. Šis netvarkingumas ir namo šviesumas suteikia pastatui jaukumo.
Taip atrodo žiobariška pastato dalis. Perėjus didelį kiemą prieinamas senas ąžuolas, kurį paglosčius jis pasitraukia ir pasimato durys į magiškąją namų dalį. Ji iš esmės yra tokia pati, tačiau kiek mažesnė, be to, čia galima užsiimti magišku menu. Jeigu ąžuolą paglosto žiobaras, nieko neįvyksta.
Menininkų namai turi didelį kiemą, kuriame yra nemažai suoliukų, takelių pasivaikščioti, dvi pavėsinės. Taip pat yra priestatas, kuriame visi norintys gali demonstruoti savo kūrinius (piešinius, tekstus, skulptūras, vaidinimus). Visos šios parodos yra nemokamos. Jeigu priestate vyksta burtininkų renginys, magija suveikia taip, kad žiobarai visiškai nenori į jį eiti.
Menininkų namuose galima išsinuomoti kambarį ar apartamentus bet kokiam laikui nuo poros valandų iki trijų mėnesių. Čia vyksta vaikų dienos stovyklos, mokymai ir panašiai.

[Auris Senkleris]

Jau buvo vasara. Birželio vidurys. Auriui reikėjo darbo. Kuo daugiau, tuo geriau. Todėl ir atsiliepė pagal skelbimą. Dėl ieškomo muzikos ir teatro mokytojo pareigų dieninėje burtininkų vaikų stovykloje.
Jo kabinetas buvo magiškojoje dalyje trečiame aukšte. Jam patiko tas kabinetas. Jaukus, nebuvo ten stalų, kurie griozdytų patalpą. Grindis dengė puikus kilimas, buvo pridėliotą pagalvėlių, sėdmaišių. Kambarėlyje kaip sandėliuke į kurį galėjai patekti iš klasės buvo instrumentų, mikrofonų. Visokių dalykų skirtų muzikantams.
Įėjus į kambarį reikėjo nusiimti batus. Dėl to jau susitarė su vaikais per pirmą susitikimą. Šiandien jau buvo trečias. Ir Vakar jis sakė, kad jie pagalvotų apie tai ką norėtų vaidinti. Kad pasiūlytų pasaką, eilėraštį ar kitą kūrinį. Nesvarbu magišką ar ne. Ir kai susitars reikės pasiskirstyti personažus, patiems pasidaryti dekoracijas. Sugalvoti kaip apsirengti ir žinoma repetuoti. Oi, darbo buvo daug. Pats irgi ketino vaidinti tame spektakliuke, kurį paskui vaikai turės parodyti tėvams ir kitoms grupelėms iš stovyklos. Bet tai dar ne dabar. Stovykla turėjo vykti porą mėnesių ir baigsis tik vasaros pabaigoje.

[Lina Catamans]

Lina nuoširdžiai nesuprato ką ji čia veikė. Nei muzika, nei teatras, nei menas nebuvo jos stiprioji pusė. Ar išvis kokia pusė. Tačiau štai ir ji. Sėdi menininkų stovykloje. Ir dar ruošiasi vaidinti. Ar bent jau prisidėti prie ruošos. Lina sakytų , kad iš tiesų nežinojo kas jai į galvą šovė, bet ji deja žinojo. Ji nenorėjo būti namuose. Tiesiog negalėjo pakelti tos baimės bendrauti, nemokėjimo susikalbėti ir jausmo, kad gyvena su visai nepažįstamu žmogumi. Ji ir jos mama bandė bendrauti. Tačiau atsimušdavo į sieną. Į dar bjauresnę sieną negu buvo anksčiau. Todėl Lina vengė namų. Ir šeimos. Kartais tiesiog be tikslo bastydavosi gatvėmis. Kartais sėdėdavo bibliotekoje. O dabar išprotėjo dar labiau ir užsirašė į meno stovyklą. Bent jau ją vedė pažįstamas žmogus - profesorius Senkleris. Todėl galėjo ir truputį atsipalaiduoti. Tačiau tai nekėlė jokio noro vaidinti. Tiesiog stūmė laiką ir tikėjosi, kad profesoriui atrodys, kaip besimėgaujanti visuo šiuo renginiu. O šiaip tiesiog buvo šešėlis. Atlikinėjo užduotis, bet nebebuvo juoko ir šypsenos. Jautėsi sillna ir pavargusi. Bet pareigingai atliko užduotis todėl buvo pasiruošusi. Ji panagrinėjo įvairias knygas ir nusprendė pasiūlyti vieną jai įstrigusią.
- Gal žinote Roald Dahl knygą "Matilda"? Manau, kad visai įdomus vaidinimas galėtų išeiti.
Pasiūlė gana melancholiškai. Tikėjosi, kad to užteks profesoriui kaip užduoties atlikimo.

[Sevirina Mckenna]

Toks dalykas kaip meno stovykla burtininkams Sevirina tikrai stebino, o ką jau apie ėjimą į ją. Nors ir ji gan gražiai piešė, bet niekada nelaikė savęs menininke. Bet taip jau susiklostė, kad visgi tėvai pasiūlė nukeliauti dėl šio talento. Na ir mergaitė sutiko dėl dailės užsiėmimo, bet nebuvo užtikrinta dėl kitų dalykų. Žinojo, kad dar ten bus kaip muzika, vaidyba gal net šokiai. Į šias veiklas Sevirina tikrai nenorėtų eiti viena todėl nusprendė pasikviesti pusseserę, kuri dabar svečiavosi pas ją. Vanessa nebuvo linkusi prie meno, bet kas žino ką atrasti apie save ji gali. Būtent todėl ir pasikvietė giminaitę, kuri po kiek prašymų visgi sutiko. Keliauti kartu nebus taip liūdną.
Dabar jau Sevirina su Vanessa ėjo į teatro užsiėmimą. Tai nebuvo švilpiukės labai mėgstamas dalykas. Vaidinti ant scenos, kai visos akys į tave mergaitei nepatiko todėl tikėjosi, kad vaidinti būtent jai teks mažiau. Šį kart reikėjo būti sugalvojus kokį kūrinį norime vaidinti ir jį pasiūlyti. Knygas dvylikametė mėgo todėl ir jų perskaitytų buvo nemažai. Teko prisiminti ką nors ką būtų galima vaidinti, bet mergaitė išsirinko mėgstamiausią.
  - Yra tokia gan populiari knyga "Alisa stebuklų šalyje" Lewis Carroll, - pasakė tikėdamasi, kad visi suprato, jog tai siūlymas.

[Vanessa Carlier]

Apie burtininkų pasaulį Vanessa žinojo gan nedaug todėl ir neplanavo per atostogas veikti ką nors su tuo susiję. Bet žinoma ir nenorėjo sėdėti namuose todėl gan pasisekė, kad buvo ne viena, o su pussesere. Tačiau ji turėjo regis kitokių planų į kuriuos dar norėjo pakviesti ir vienuolikmetę. Iš pradžių nenorėjo sutikti su šia idėja, tačiau Sevirina labai įkalbinėjo todėl kas beliko tai sutikti keliauti į kažkokius menininkų namus.
Vanessa niekada neturėjo nieko bendro su menu todėl ir šie užsiėmimai skambėjo keistai. Nors anaip tol ji nieko nebuvo bandžius todėl galbūt ir domino, kad galės ko nors naujo išmokti. Bent jau jeigu keliavo tai nebuvo viena, o ir su pusseserę buvo geriau.
Vaidyba taip pat mergaitei nebuvo artima. Senojoje mokykloje buvo dramos būrelis į, kurį ji nėjo todėl ir palyginti burtininkų ir žiobarų veiklų negalės. Nors ne tai dabar rūpėjo varniukei. Daug svarbiau buvo praplėsti žinias, o galbūt ir išmokti ko nors naujo. Šį kart teko susigalvoti kokį nors kūrinį apie ką norėtų vaidinti. Vanessos atmintis nebuvo viena iš geriausių todėl ir prisiminti visas skaitytas knygas nebuvo lengva. O ką jau kalbėti apie vienos iš jų išsirinkimą todėl vakar tikrai mergaitei teko pasėdėti ir padirbti ties tuo.
  - "Neįtikėtini Meibelės Džons nuotykiai" Will Mabbitt. Tai knyga apie mergaitę, kuri tampa pirate, - pasiūlė Vanessa vieną iš įsimintiniausių knygų kurią skaitė. - Manau išeitų neblogas vaidinimas.

[Leticija Mendel]

Stovykla buvo nemokama ir todėl Leticija galėjo čia atvykti. Iš tėvų neprašytų dabar kažko. Mama išvis apsimetė, kad jos nėra. Tėvas... Na jis su ja kalbėdavosi. Todėl jo paprašė, kad čia užrašytų. Ji išmoko kaip atvykti į vietą metro. Ir viena pati čia atvažiuodavo.
Tik ji nežinojo, kad užsiėmimus ves šitas Senkleris. Nejau magijos pasaulyje nėra kokių kitų mokytojų? Tas visai Letei nepatiko. Bet namie būti tiesiog atrodė nejauku ir liūdna. Čia ateidavo daug pažįstamų iš mokyklos. Todėl liko užsiėmime. O be to kas įdomiausia dar prieš atostogas Senkleris ėmė kitaip elgtis. Pirma, tai įdavė kažkokį laišką, kurį parašė jos tėvams ir Letė jį perdavė. Mama perskaičiusi laišką raukėsi, Tėvas atrodė susikrimtęs ir su ja kalbėjosi. Ką ten Senkleris parašė ji nežinojo. Antra, staiga Senkleris pradėjo pastebėti jos nedaromus namų darbus. Trečia ėmė kviesti ją atsakinėti per pamokas ir ėmė į ją žiūrėti. Kas jam pasidarė? Visus metus apsimetė, kad jos nėra. Arba kaip mokslo metų pradžioje niūriai spoksodavo su nuostaba veide. O dabar staiga ėmė ir pasikeitė. Keistuolis. Visai negalėjo suprasti šito žmogaus.
Menas ar vaidyba prie širdies tikrai nebuvo. Bet užtai čia galėjo stumti vasarą.
- Man patiko Astridos Lingren Ronja plėšiko duktė. - Pasakė ji. Dabar norėjo būti tokia pašėlusi ir stipri kaip ta mergaitė iš knygos.

[Oliveris Llewellyn]

Tėčiui pasiūlius per atostogas lankyti menų dienos stovyklą, Oliveris išgirdo pasiūlymą lankyti dailės dienos stovyklą. Nebuvo tikras, kad to labai nori - labai gąsdino tai, kad kažkas matys jo piešinius. Vis dėlto galiausiai sutiko. Ko gero, labiausiai dėl to, kad žinojo ten būsiant ir Miriam.
Deja, paaiškėjo, kad čia jie mokysis ne tik dailės. Tiksliau, neaišku, ar jos iš viso mokysis - dabar visi kalbėjo apie teatrą. Tiesa, maloniai nudžiugino tai, kad jų mokytojas buvo ne kas kitas, o Auris. Vis dėlto po pirmojo užsiėmimo prašė tėčio daugiau jo čia nevežti. Deja, susitarti taip ir nepavyko. Ko gero, labiausiai prie to prisidėjo tai, kad tiek mama, tiek tėtis vis dar buvo išsigandę dėl Miriam dingimo. Apie tai berniukas nenorėjo galvoti, tačiau ir pats juto, kad stengiasi nuolat matyti sesutę. Nė už ką neleis, kad jai kas nors atsitiktų.
Kai paaiškėjo, kad visus stovyklos dalyvius pažįsta, visai apsidžiaugė - gal bus lengviau? Deja, be jo nebuvo nė vieno berniuko, o Eliotas, išgirdęs pasiūlymą vykti kartu, tiesiog pakraupo iš siaubo. Vadinasi, kurį laiką teks būti tarp mergaičių...
Oliveris ilgokai galvojo, ką jie galėtų suvaidinti, bet taip niekas ir neatėjo į galvą. Jautėsi taip, tarsi būtų nepadaręs namų darbų, tad atslinko kaltė. Dvylikametis nuleido akis ir tylėjo. Mintimis ragino sesutę ką nors pasakyti, bet abejojo, kad ji tai padarys. Ką gi, panašu, kad Llewellyn šiandien bus pasiruošę prasčiausiai.

[Miriam Llewellyn]

Tai, kad jų mokytojas bus Auris, džiugino, tik Miriam niekaip to neparodė. Pirmuosius užsiėmimus praleido tylomis, o ir šiandien dar nepratarė nė žodžio. Nors tai neatrodė įmanoma, po to, kai porą savaičių teko praleisti nežinia kur, mergaitė pasidarė dar tylesnė. Ir dar daugiau laiko leisdavo susigūžusi savyje. Iš šono visiškai neatrodė, kad jau po poros mėnesių galėtų vykti į Hogvartsą.
Dabar ji sėdėjo ant grindų šalia Oliverio ir mintyse kartojo kitų mergaičių vardus. Juos jau buvo išmokusi, bet stengėsi kasdien pasikartoti. Visos jos, regis, jau mokėsi Hogvartse. Vadinasi, netrukus bus bendramokslės. Tik, aišku, Miriam nesitikėjo nė su viena iš jų susibendrauti.
Auriui paprašius pagalvoti, ką jie galėtų vaidinti, vienuolikmetė neabejojo nieko nesugalvosianti. Vis dėlto kol kitos mergaitės vardino knygas, į galvą atėjo kitokia mintis. Ir toliau spoksodama į žemę ir nė nekrustelėjusi vos girdimai ištarė:
- Šrekas.
Gali būti, kad jos niekas neišgirdo. O jeigu ir išgirdo, turbūt nė nesuprato, kad, Miriam nuomone, būtent jį suvaidinti būtų visai įdomu (tik ji pati nė už ką nevaidintų princesės). Bet daugiau ši mergaitė šiandien turbūt iš viso nekalbės, taigi tik nežymiai gūžtelėjo pečiais ir liko tylėti.

[Auris Senkleris]

Vaikai rinkosi, susėdo ir pradėjo siūlyti. Kaip keista bebūtų visi pasirinko žiobariškus kūrinius. Net tie, kurie gyveno magų šeimose.
Taigi jis išklausė tuos pasiūlymus. Tik Oliveris jokio nepateikė Bet Miriam prabilo ir jį tai labai nustebino. Nesvarbu, kad ji pasiūlė filmuką. Koks skirtumas, juk jį irgi galima interpretuoti.
Tik kaip elgtis su Oliveriu? Šiaip juk turėtų duoti jam pastabą dėl to, kad neturi jokio pasiūlymo. Galbūt taip yra dėl baimių, tuo neabejojo. Bet vis tiek. Oliveris turi išmokti kalbėti su kitais žmonėmis. Kaip bebūtų juk jie yra kaip tik teatrinėje veikloje, kur ir lavinami tokie gebėjimai.
- Oliveri, galbūt turi mėgstamiausią knygą ar filmuką. Pagalvok apie tai iki užsiėmimo pabaigos. Šiandien jūs visi turėjote ateiti su kokiu nors pasiūlymu.
Jis šnekėjo ramiai nei pyko nei ką. Tiesiog taisyklės visiems turėjo būti vienodos. Kaip gi vaikas gyvens užaugęs, kai reikės dirbti ar dar kažką veikti? Kai bus daug didesnių iššūkių nei dabartinis.
Negalėjo ir Miriam labai baisiai išgirti vien todėl, kad ji pateikė pasiūlymą nors jis pats manė, kad tai yra labai daug. Juk jai teko patirti tokį siaubingą dalyką. Nieko, galbūt pakalbins ją vėliau, kai visi skirstysis.
- Jūsų pasiūlymai yra puikūs. Ir labai skirtingi. Kaip manot ar tiktų, jeigu kiekvienas iš jūsų išsirinktų po personažą iš pačių pasiūlytos knygos ar iš draugo pasiūlyto kūrinio ir mes pastatytume spektakliuką, kuriame veiktų skirtingų istorijų personažai. Mes jiems sukurtumėm savo istoriją.

[Lina Catamans]

Pasirinkti personažą ir sukurti vaidinimą? Kaip visi skirtingi personažai gali veikti kartu? Juk jie net iš skirtingų laikmečių pasakų ir panašiai. Nors... Gal dėl to net įdomiau būtų... Linos mintyse sukosi minčių ūraganiukas, kuris įžiebė joje daugiau gyvybės, nei buvo gana ilgą laiką. Tačiau tai nuslopo gana greitai kai ji susivokė, kad turės vaidinti prieš kitus, ir galiausiai tėvus. O ji to tikrai netroško. Visiškai visutėliškiausiai. Bet juk nenuvilsi mėgstamiausio profesoriaus tiesa? Todėl ji nurijo baimę ir nenorą. Tada pagalvojo ir tyliai pasiūlė:
- Gal galėčiau būti Matilda? Nemoku vaidinti, bet mes abi mėgstame knygas ir mokymasi. Tai būtų kažkas.
Ir, žinoma, mano šeima taip pat ne pasaka yra. Bet... Juk mano gyvenime panelės Meilutės nebus. Teks susitvarkyti pačiai. Kažkaip. Ši mintis dar labiau nuliūdino jau ir tai liūdną Liną. Ji liko stovėti laukdama profesoriaus atsakymo ir bandydama užmiršti, kad turės grįžti į šaltus namus ir dar šaltesnį bendravimą, į kurį šilumos sugrąžinti, ar teisingiau įplieksti, ji nebesitikėjo.

[Sevirina Mckenna]

Na va ir prasidėjo, kai reikėjo rinktis personažą ką reikės vaidinti. Sevirina nebuvo gabi vaidyboje todėl nežinojo ką pasirinkti iš savo pasiūlytos knygos. Pagrindinė veikėja Alisa atrodė gan drąsi kuo galėjo ir Mckenna pasižymėti. Taip pat buvo abi smalsios todėl galbūt ją vaidinti nebuvo prasta idėja. Tik dėl išvaizdos nebuvo užtikrinta. Sevirinos plaukai buvo kiek tamsesni už Alisos todėl tektų dažyti. Plaukų dažymas švilpiukei patiko. Su tuo šepečiu kuris dažo plaukus ji dažnai šukuodavosi plaukus ir net pusseserei pasiūlė jį nusipirkti. Todėl su tuo problemos nebuvo ir, kai atėjo dvylikametės eilė ji iškarto ir prabilo:
  - Manau galėčiau būti Alisa. Mūsų charakteriai panašūs todėl nors ir vaidinti nemoku gal dėl to būtų lengviau. Tik tada reikės plaukus dažyti, nes jos plaukų spalva šviesesnė.
Taip, dabar tikrai neatrodė viskas taip blogai, bet vistiek nenorėjo vaidinti viena be Vanessos todėl baigusi kalbėti atsisuko su pusseserę, kuri dabar taip pat turėjo pasisakyti.

[Vanessa Carlier]

Vanessa galvojo, kad teks išsirinkti vieną kūrinį ir jį vaidinti, tačiau profesoriaus Aurio idėja buvo geresnė. Išsirinkti ką vaidinti iš savo pasiūlytos knygos nebuvo sunku. Vienareikšmiškai ji vaidins Meibelę Džons, nes ten daugiau nebuvo žmonių. Tik deja atrasti ką nors panašaus buvo sunkiau. Visgi Vanessa nebuvo tokia drąsi, o ir su kardu kovoti nebuvo bandžiusi. Nors ir tokių filmų teko matyti, bet pati niekada netikėjo, kad galės vaidinti ką nors panašaus. Žinoma tikro kardo negaus, bet ką nors panašaus laikyti bus smagu. Mama tikrai ja didžiuosis. Ji džiaugėsi, kad dukrai puikiai sekėsi hogvartse, o ir toliau nusprendė nueiti į magiškas veiklas. Todėl pamatyti vaidinant ją bus šaunu.
Netrukus pradėjo kalbėti Sevirina. Ji irgi pasirinko pagrindinę veikėją, kuri irgi buvo šauni. Juk Alisa irgi drakoną nugalėjo su kardu. Galbūt jos kartu vaidinti galėtų.
  - Aš galėčiau vaidinti Meibelę Džons. Nors ir nesame labai charakteriu panašios, bet manau būtų smagu elgtis taip kaip ji elgėsi, - po pusseserės iškarto pradėjo kalbėti Vanessa.

[Leticija Mendel]

Letei norėjosi užsistoti Oliverį. Todėl pasakė.
- Jei visi, tai ir jūs tada turėtumėt kažką pasiūlyti ar ne profesoriau Senkleri? - Mergaitė susimąstė. Atrodė keista sujungti daugybę personažų iš knygų. Įdomu kas mums išeitų? Kadangi niekas neprieštaravo dėl šito ji nuspredė to nedaryti. Nors norėjosi padraskyti Auriui akis vien todėl, kad jis vis dar neatsakė į klausimus apie Džam, savo keistus žvilgsnius ir tai, kodėl ignoravo ję beveik visus mokslo metus.
Dabar mergaitė mąstė kuo norėtų būti. Ronja, taip. O gal skraidūne? Ji būtų blogietė. Arba ne, gal norėtų vaidinti Perą Plikakaktį? aišku negalėtų vaidinti senuko turbūt. Galėtų jį pakeisti į išmintingą senutę. Bet visgi nutarė sustoti prie Ronjos, padūkėlės, drąsios mergaitės.
- Aš noriu pabandyti suvaidinti Ronją. - Pasakė.

[Oliveris Llewellyn]

Auris iš karto atkreipė dėmesį, kad jis nieko nepasakė. Oliveris kaltai nuleido galvą. Neabejojo nuvylęs, o gal net ir supykdęs tėčio draugą. Ne be reikalo prašė čia nevykti. Jam nesisekė, ir tiek. O tai, kad Auris nieko nepasakė apie Miriam pasiūlymą, vėlgi nuliūdino. Jo sesutė buvo dar tylesnė. Tėčio draugas tikrai tą žino, bet nei pagyrė, nei iš viso kažkaip reagavo. Kodėl? Negi pyksta ant jo? Pats tik linktelėjo, kad pagalvos, nors šiuo metu galva buvo visiškai tuščia. Neįsivaizdavo, ką jie visi galėtų vaidinti.
Kitas Aurio klausimas ar pasiūlymas sudomino. Sujungti įvairių knygų ar filmukų personažus atrodė kaip originali idėja. Iš to tikrai galima padaryti kažką smagaus, tik kad Oliveris visai nenorėjo vaidinti. Bandė prisiminti bent vieną personažą, kuris veikia nedaug. Ir, svarbiausia, nekalba. Deja, nesisekė. Iš viso neprisiminė jokio kūrinio, iš kurio galėtų išsirinkti veikėją.
- Aš galiu gaminti dekoracijas, - galiausiai sumurmėjo nusiminęs. Tai Auriui turbūt irgi nepatiks, bet berniukas žinojo: šis atsakymas yra pats teisingiausias.

[Miriam Llewellyn]

Oliveris nieko nepasakė, o tai nebuvo labai gerai. Miriam reikėjo brolio padrąsinimo, o jeigu jis bus įsitempęs, pačiai bus dar sunkiau. Bet, žinoma, mergaitė nepriekaištavo, tik vylėsi, kad Oliveris vėliau ką nors pasiūlys. O ir Auriui, regis, tai nepatiko. Kitos mergaitės atrodė gerokai drąsesnės ir Miriam atsargiai jas nužvelgė. Atrodė, kad jeigu pavyktų susibendrauti, Hogvartse būtų lengviau. Bet ar ji pajėgi susibendrauti su vyresnėmis mergaitėmis? Turbūt ne.
Jų siūlomi kūriniai ir veikėjai nebuvo gerai žinomi, tad visai neaišku, kas iš to išeis. Bet sugalvojo, ką ji pati galėtų vaidinti.
- Aš vaidinsiu asilą, - šiek tiek garsiau nei prieš tai ištarė jis. Dirstelėjo į Oliverį tarsi klausdama, ar jam tiks turima idėja, ir pridūrė: - O Oliveris gali būti katinas.
Nebuvo tikra, kad broliui tai patiktų, bet jeigu jis norės tik gaminti dekoracijas, Auris vėl gali būti nepatenkintas. Miriam neketino taip rizikuoti. Tik pasislinko arčiau Oliverio ir prisiglaudė prie jo. Džiaugėsi turėdama kažką šalia. Vylėsi, kad ir vyresnis brolis jaučiasi panašiai.