[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mergaitės pietūs atrodė... Na, sakykime taip, nuotykingi. Ir, reikia pasakyti, Dafydd savotiškai džiaugėsi tai matydamas. Jos tėvukas šiuo atveju jau būtų išdaužęs viską aplinkui, o štai ji pati į viską reagavo ramiai. Galbūt obuolys nuo obels kartais nurieda pakankamai toli?
Gerai ir tai, kad ji nei išsigando, nei garsiai atsikirto. Taip, padėti liepė mylinti tėvo širdis, bet kam nors aiškintis, kas sieja jį ir Breto dukterį, tikrai nenorėjo. Kai pagalvoji, juk niekas ir nesieja. Tuo labiau, kad ji jo nė neprisiminė. Turbūt normalu - praėjusio susitikimo metu turbūt buvo svarbesnių dalykų nei tėvo pažįstami (net nemalonu save tokiu laikyti). O ar ji žino, ką Bretas veikia šiuo metu? Nežinojo visos situacijos ir niekada nesusimąstė, ar tokiais atvejais yra pranešama šeimos nariams. Galėjo perskaityti Magijos Žiniose... nejaukiai pagalvojo. Visa laimė, nebereikia pačiam rūpintis tokiais dalykais. Darbas Magijos ministerijoje - kažkas iš praėjusio gyvenimo. Nors ne, iš šio - juk būtent ten jis atrado savo Mayrą. Ta mintis labai miela širdžiai, ir Dafydd nežymiai šyptelėjo. Tiesa, skubiai nubraukė bet kokias emocijas, mat visai nenorėjo, kad Breto duktė pagalvotų ką nors negero.
- Nesistebiu, kad neprisimeni, - galų gale prabilo. - Bet tave pamatęs pagalvojau, kad... Galbūt tau reikia kokios pagalbos? Dabar turbūt neturi galimybės gyventi pas tėtį, ar ne?
Na, kažin ar gyvenimas Breto namuose būtų jai į naudą. Bet ji neliko Hogvartse, vadinasi, turi kur grįžti mintyse kalbėjosi su savimi Dafydd ir staiga suprato be reikalo lindęs. Dabar jau per vėlu, o jis tik dar kartą pademonstravo talentą ypatingai susimauti.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Tuo pat metu, kuomet Kaedė bandė atrodyti labai kieta ir savarankiška moteris, dar vienas dešrainio garstyčių ir pomidorų padažo mišinys tekštelėjo jai tiesiai ant bliuskutės. Ji sugniaužė kumščius (na tik vieną, nes kita ranka laikė dešrainį, kuris, dar paspaustas, vėl taptų katapulta, laidančia padažuotas bombas). Ji žiūrėjo į vyrą ir nuoširdžiai stengėsi prisiminti jį mačiusi. Akivaizdu, kad jis nemeluoja, joks burtininkas neitų prie atsitiktinės mergaitės žiobariškoje kavinukėje ir nesakytų, kad ją matė kažkokiame Skersiniame Skersgatvyje. Na, nebent Kaedė galėjo išsiduoti su ant stalo pasidėtu plunksnakočiu, kad tikrai nėra žiobarė.
     - Kas tu? - kritiškai paklausė tamsiaplaukė, kurią suerzino vyro pasisakymas. Dabar turbūt neturi galimybės gyventi pas tėtį. Nu tai akivaizdu, kad žinai daugiau, nei dedies žinąs! Kas čia iš vis per pasisakymai? Apie kokią pagalbą kalbi? Kaedė nenorėjo net sau pripažinti, kad psichinė ar moralinė pagalba tikrai būtų pravertusi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ir į galvą nebūtų atėję, kad dešrainio valgymas yra tokia sudėtinga užduotis. Bet štai Breto duktė aiškiai kamavosi. Dar kartą nukentėjusi nuo padažų gausos ji, regis, supyko, bet Dafydd laikėsi ramiai. Tiesą sakant, vos neišsitraukė burtų lazdelės, kad nuvalytų dėmę, bet šiaip ne taip prisiminė kur esąs. Atsikando savojo patiekalo. Jo vis dar liko daugiau nei pusė, bet likutį padėjo atgal į popierinę lėkštę. Kažin ar dar ragaus. Gal ir ne taip blogai kaip galima tikėtis tokioje vietoje, bet Mayros vakarienė bus nepalyginamai geresnė. Apie tai pagalvojęs velsietis vos ne šyptelėjo, bet reikėjo išlaikyti rimtą veidą. Maža ką, gal Breto duktė pagalvos, kad jis šaiposi iš jos. O tada, ko gero, gali išlįsti ir jos tėvo bruožai. Taip, Dafydd tikrai galvojo, kad kaip to žmogaus vaikas ši mergaitė yra pernelyg rami. Ir tai gąsdino.
Į visai nemažai jo žodžių paauglė atsakė tik trumpu klausimu. Bet jis, reikia pastebėti, itin tikslus. Išties, kas gi jis toks? Tai jau tikrai ne "tėčio draugas". Matėsi tik kelis kartus, o paskutinysis buvo teismo salėje. Tad ką dabar atsakyti?
- Mano vardas Dafydd, - galiausiai ištarė. Gal ir kvailai padarė - jei netyčia mergaitė bendrauja su tėvu, gali ir papasakoti apie šį susitikimą. Vis dėlto norėjo pabandyti įgyti bent šiek tiek pasitikėjimo. Žinoma, nebuvo kaltas dėl Breto likimo, bet atrodė, kad padėti jo dukrai yra... Na, ne pareiga. Bet kažkas, ką jį vertė daryti mylinčio tėvo širdis.
- Su tavo tėčiu buvome susitikę kelis kartus, o tave mačiau tik kartą. Bet esi dar labai jauna ir šiuo metu negali tikėtis tėčio pagalbos. Taigi pagalvojau pasiūlyti savąją. Gal reikia kokių priemonių Hog... mokyklai? - kalbėjo. Žinoma, nusišnekėjo, bet kaip jis gali to nedaryti, kai ir pats tikrai nežino, kokio velnio artinosi prie šito vaiko?

[Kaede Siobhán OConnor]

     Kaedė neišmanė kaip reaguoti į vyro prisistatymą, nes tas vardas jai nieko nesakė. Akivaizdu, kad jis ją pažįsta, tad mergina nematė reikalo pati prisistatinėti. Galų gale nusprendė pridurti:
     - Malonu, Dafydd.
     Tamsiaplaukei norėjosi, kad vyras prisistatytų plačiau - „buvome kelis kartus susitikę“ nieko nesako. Gal jis dirba kokioj parduotuvėj ir tik kartą matė Bretą, gal tai koks senas vaikystės draugas, su kuriuo ilgai nesimatė, o gal Bretas jį prilupo. Šiaip būtų labiausiai tikėtinas variantas, bet jeigu šis vyras siūlo savo taip vadinamąją pagalbą, vargu ar realus.
     - Amm... - mergaitė pasimetė. Ir taip nebuvo pratusi priimti pagalbos, o dabar ją siūlo kažkoks nepažįstamasis. - Am, hmm... Na Hogvartsui lyg ir viską turiu. Kaip tik šiandien nusipirkau trūkstamą plunksną.
     Kaedė parodė į ant stalo gulinčią pigiausią kokią tik rado plunksną.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu jau taip visiškai atvirai, kaip Breto duktė, ši mergaitė buvo pernelyg mandagi. Kas galėjo ją auklėti? Kadangi ji susipažino su "žaviuoju" tėvu, motinos tikriausiai neturi. Dabar, ko gero, neturi nieko (būtent tai ir paskatino prakalbinti, ar ne?). Ir vis tiek elgiasi kaip žmogus, o ne kaip... Bretas. Tiesa, kiek nejauku, kad ji nepasisakė vardo - Dafydd jo nežinojo, ir panašu, kad liks būtent taip. O ką daryti toliau? Sakyti, kad ji turbūt neturi kur gyventi, todėl pasisiūlė padėti? Ką gali žinoti, galbūt ji gyvena su Brendanu ar kuriuo kitu O'Connor šeimos nariu. Gyvendamas Sautende tiesiog negalėjai nežinoti apie tą šeimą.
Pasiūlymas labai jau aiškiai ją sutrikdė. Kažkaip atrodė, kad ši mergaitė (po galais, koks vis dėlto jos vardas?!) niekada nepritrūksta žodžių, bet štai dabar nutiko būtent taip. Ar tai dėl to, kad jis pasisakė taip atvirai, ar ji paprasčiausiai prisibijo nepažįstamo suaugusio žmogaus? Ką gi, jau ne tie laikai, kai Dafydd yra jaunas vyrukas, galintis laisvai bendrauti su Hogvartso mokiniais. Kita vertus, kada jis galėjo su kuo nors bendrauti laisvai? Būdamas "jaunas vyrukas" mokiniams bandydavo iškišti narkotikų.
- Žinok, ji ilgai nelaikys. Kainavo porą knutų, ar ne? - tyliai paklausė. - Esi labai protinga, kad nepriimi pagalbos iš nepažįstamų žmonių. Tačiau pažadu: nenoriu tau nieko blogo. Pažįstu ir tavo dėdę Brendaną, kartą buvome su juo gimtadienio vakarėlyje. Šiek tiek žinau ir apie tavo tėčio šeimą, nes gyvenu Sautende.
Po galais, kodėl jis staiga pradėjo tiek daug šnekėti apie save? Negi nelemto Breto duktė yra tokia svarbi? Ką gi, dabar jau per vėlu, o jeigu mergaitė išties sutiks nueiti į Skersinį skersgatvį, pasiųs Mayrai gynėją su žinia, kad užtruko Londone.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Kaedė įsižeidė kai iš jos plunksnos buvo išsityčiota. Ji susilaikė nuo smūgio, bet ne nuo priekaištingo žvilgsnio į raudonplaukį vyrą. Ir nebaigtas valgyti dešrainis kažkaip išsitėškė (pats!) ant stalo. Dabar buvo likęs tik dešraininis blynas. Kaedė liūdnai pažiūrėjo į tą blyną. Būtų lėkštėje, tikrai suvalgytų, bet kur dabar gramdysi jį nuo stalo? Ir dar prakeiktas dešrainis sugalvojo ištėplioti visą O'Connor delną! Tuo pačiu kumščiu Kaedė sudavė į dešrainiu išteptą stalą. O tada jai to dešrainio vėl pagailo. Mergaitė nuėjo iki to kito stalo, ant kurio buvo nosinaičių ir pasiėmė kelias - vienomis valėsi rankas, o kitas atsinešė prie stalo. Girdėti, kad Dafydd žino apie O'Connor šeimą, nebuvo labai malonu. Ne kokią reputaciją kelia tokie girdėjimai.
     - Apie kokią pagalbą mes tiksliai kalbame? - paklausė Kaedė su atsineštomis servetėlėmis valydama nusikaltimo vietą. Smurtas prieš dešrainį, kuris dramatiškai kraujuoja padažu vis tiek buvo smurtas, nesvarbu, kad sukeltas paties dešrainio.
     - Ir man nepatinka, kad tu tiek žinai apie mane, o aš apie tave - nieko, - pridūrė ir pakėlė akis. Jo dešrainis, kurio kažkodėl vyras nevalgė, atrodė labai viliojančiai. Ypač tada, kai pačios gyvenimą nusprendė pabaigti savanoriška dešrainžudyste.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kad ir kaip būtų gaila dešrainio, jo nuotykiai šiandien nebuvo baigti. Ką gi, O'Connor šeima tikrai nebuvo iš sėkmingųjų, o tai, regis, persidavė ir jų valgomam maistui. Ką gi, gelbėti prakeiktuotsius - tikrai ne Dafydd reikalas (ypač kai ir pats kartais jaučiasi esąs būtent toks). Su tam tikru susidomėjimu stebėjo Breto dukterį ir nieko nesakė. Įtarė, kad šios mergaitės "žavusis" tėvelis jau būtų išdaužęs viską. Tiek užkandinę, tiek turbūt ir jį.
O tada mergaitė uždavė gerą klausimą. Kokią pagalbą jis gali pasiūlyti? Nupirkti normalesnę plunksną? Akivaizdu, kad namų nesuteiks, tad ar jai tikrai kažko reikia? Labai gali būti, kad viskas, ko mergaitei reikia, yra ramybė. Tiesiog palikti ją ramybėje, ir tiek. Ir vis dėlto Dafydd negalėjo tiesiog palikti vaiko, kurio tėvas... Na, sėdi Azkabane.
- Kaip ir sakiau, galiu ką nors nupirkti mokyklai, - kiek pasvarstęs atsakė. Norėjo pasakyti suprantantis, kad jai reikia namų ir šeimos. Bet kokia iš to nauda? Jis to tikrai nesuteiks. Brendano nepažinojo gerai, tad negalėjo būti tikras, kad jis yra tas, kurio Kaedei reikia.
- O ką nori žinoti apie mane? - į kitus žodžius atsakė. Nelabai kuo norėjo dalintis. Gal ir neverta to daryti? Bet... Na, vardą jau pasakė, iš kur - irgi. Gali daugiau papasakoti apie susitikimus su Bretu (tik tai būtų sudėtinga, ar ne?). Vis dėlto kažkodėl norėjo padėti šitai mergaitei, tad tarsi buvo nusiteikęs nusileisti. Tik nemanyk, kad statysiu mažylius į pavojų mintyse dar pasakė ir vėl dirstelėjo į stalą. Labai įdomu, ar šios vietos darbuotojai dažnai turi valyti dešrainius, bet apie tai nieko nesakė. Tik tarsi nejučia stumtelėjo savąjį mergaitės link. Maždaug imk, jei nori, tik aš to garsiai nesakysiu.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Kaedei pasidarė įdomu, kur šis pokalbis nuves. Jie susipažino įdomios aplinkynėmis - ji to vyro nepažįsta, o jis jai, nesėkmingai valgančiai dešrainį, pasiūlė pagalbą. Iš šito apibendrinamo skamba taip, lyg Dafydd būtų pasiūlęs padėti susidoroti su dešrainiu. Kaedė prunkštelėjo. O gal vis dėl to raudonplaukis tikrai tą turėjo omeny? Tik Bretas būtų ne prie ko. Na, prie mokyklinių prekių Bretas irgi nedera.
     - Na, plunksną jau turiu... - numykė mergaitė, nepamiršusi, kad prieš kelias akimirkas Dafydd išvadino tą plunksną atsilupusia. Na taip jis nesakė, bet tai tikrai buvo tai, ką jis turėjo omeny. Šiaip gerų daiktų Kaedė gal ir nebūtų atsisakiusi, bet priimti pagalbą buvo sunku. - Aš suprantu, kad mano įperkamos prekės tau galimai per prastos, bet kodėl tau parūpo man padėti?
     Kaedė nuoširdžiai negalėjo šito suprasti ir jai buvo įdomu. Keista, šio vyriškio ji neprisibijojo. Nors gal būtų dar labiau keista, jei po to, kai teko gyventi su tokiu vyriškiu kaip Bretas, ji imtų bijoti tokių vyriškių kaip šis Dafydd. Kad ir kaip ten būtų, ji jautėsi pakankamai saugiai ir drąsiai klausti jo ko panorėjusi.
     - Na, kas tu? Tėčio draugas, am, gal kolega? - tik tada Kaedė susimąstė, ar Bretas iš vis turi darbą. - Kaip tu pažįsti Bretą?
     Turint omeny, kad tas vyras, akivaizdu, nemažai nusimano apie O'Connorus, Kaedė primygtinai norėjo žinoti ir apie jo šeimyninę padėti, bet nerado kaip normaliai to paklausti. Matant kaip atsainiai Dafydd pastūmė dešrainį, Kaedei suskaudo širdį. Tas dešrainis nevertas, kad su juo būtų elgiamasi šitaip.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ką gi, mergaitė pagalbos nenori, tad turbūt geriausia atsistoti ir išeiti. Vis dėlto jeigu dabar tą padarytų, viskas atrodytų dar keisčiau. Iš viso, ar jis neatrodo kaip koks prie vaikų besikabinėjantis nusikaltėlis? Pasijuto nemaloniai. Nuoširdžiai norėjo padėti, bet ar kas nors tuo patikėtų? Ir galbūt netgi ne dėl to, kad tai jis, pasaulio šlykštynė Dafydd Carwyn Llewellyn. Ne, tiesiog jis yra suaugęs vyras, nežinia kodėl pristojęs prie paauglės mergaitės.
- Jeigu nieko nereikia, per prievartą juk nekišiu, - pasakė bandydamas atrodyti draugiškai. Ar taip ir yra, ar jis tik gąsdina? Kita vertus, Breto duktė neatrodė išsigandusi, o jeigu būtų, galėtų pradėti rėkti ar netgi sprukti. Bet ne, ji liko čia ir aiškiai norėjo sužinoti apie jį daugiau.
Kolega? Ar Bretas kada nors turėjo darbą? nejučia susimąstė ir vos susilaikė neprunkštelėjęs. Ne, nereikia, kad mergaitė pamanytų jį tyčiojantis.
- Nepasakyčiau, kad esame draugai. Galbūt labiau pažįstami, - galiausiai pabandė. - Kelis kartus susitikome atsitiktinai, šiek tiek kalbėjomės. Tai dažniausiai būdavo Sautende. Vieną kartą padėjau jam pasipraktikuoti ker...
Vidury žodžio suprato, kad jo pabaigti nereikia, taigi dirbtinai nusikosėjo. Neaišku, ar mergaitė supras, bet to turės užtekti. O gal užtektų žodžio "padėjau"? Tai tarsi parodo, kad jis nėra blogas žmogus, ar ne? Jeigu tik Kaedė sugebės tuo patikėti.
- Imk, jei nori, - galų gale įgarsino mintis apie dešrainį. Dar šiek tiek stumtelėjo lėkštę, bet mintyse pradėjo savęs klausti, ar Mayra nepriekaištautų, kad jis taip lengva ranka atiduoda savo pietus. Tiesa, jis labai stengėsi būti geras žmogus ir vylėsi, kad mylimoji tai įvertintų ir suprastų.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Atsakymas, kuris buvo veikiau išsisukimas nuo klausimo, Kaedės netenkino.
    - Kausiau, kodėl nusprendei man padėti? - kad tos pagalbos atsisakyti gali, ji tikrai žinojo. Tiesa, tai būtų buvęs tikrai lengvesnis kelias, nei pripražinti, kad pagalbos jai tikrai reikia. Tačiau Kaedė neskubėjo to daryti. Šis pokalbis, kad ir keistas, jai visai patiko. Kažkodėl. Gal nes paįvarinio gana monotonija pasižyminčią jos kasdienybę?
     Paaiškinimas, iš kur Dafydd pažįsta Bretą, nebuvo išsamus, bet mergaitė nusprendė tos temos nebeliesti. Akivaizdu, kad šis vyras nemeluoja, tai kodėl reikia ir toliau vaidinti tardytoją? Ypač po to, kai vyras labai geranoriškai pasiūlė jai dešrainį.
     - Tikrai?.. - bet Dafydd tikrai neatordė taip, lyg ketintų jį toliau valgyti, tad Kaedė kiek nedrąsiai paėmė tą dešrainį nuo stalo ir suleido dantis, melsdamasi, kad ir šiame dešrainyje nevirtų dešrainžudiškos mintys. Tuomet pakėlė akis į Dafydd, norėdama padėkoti, bet geriau įsižiūrėjusi staiga suprato, kad jo veidas tikrai kažkur matytas. Kelias ilgas akimirkas mergaitė spoksojo į vyrą, nesusivokdama, kad iš Dafydd perspektyvos tai gali atrodyti labai nejaukiai. Ir staiga jos veide sužibo nušvitimas - gal ji ir neprisiminė, sutikusi konkrečiai šį vyrą, bet... Oliveris. Tai jau tikrai! Kokie jie panašūs. Ar gali būti, kad?.. Mergaitė nenorėjo tikėti tokiu sutapimu. Tiesą sakant, net neprisiminė, ar Oliveris ir jo brolis vyko namo atostogom. Bet jei šis vyras tikrai yra tas, kuo Kaedė jį palaikė, tai būtų tikrai labai, labai, neįtikėtinas sutapimas. Ypač po to, kai jie tiek prisidiskutavo apie pačios Kaedės tėtį. Tiek su Oliveriu, tiek dabar su galimai jo tėčiu. Arba dėde. Seneliui tai per jaunas.
     - Am... Nenoriu nuskambėt nemandagiai, bet o kokia tavo pavardė?..
     Nenoriu nuskambėt nemandagiai? Nuo kada? Pati save nustebino Kaedė, bet gal ne blogąja prasme?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atkaklumo mergaitei netrūko. Bėda ta, kad tikslaus atsakymo Dafydd neturėjo. Nes žinau, kad tavo tėvas yra Azkabane ir, žinant jį, gali bausmę ir pasitrigubinti. Kadangi turiu nuostabią šeimą, suprantu, kaip vaikams yra svarbu turėti tėvus mintyse atsakė, bet negi imsi ir dribtelėsi tokią tiesą mergaitei į veidą?
- Nes žinau, kad iš savo tėčio pagalbos kol kas nesulauksi, o ar tau padės dėdės ir tetos, pasakyti negaliu. Ir žinau, kaip yra sunku, kai šalia nėra mylinčio suaugusio žmogaus, - galų gale atsakė. Tiesą sakant, abejojo, kad Bretas šitą mergaitę myli. Kaip abejojo ir tuo, kad jo buvimas šalia reikštų pagalbą (turbūt greičiau jau pavojų). Bet tai buvo pakankamai artima tiesai. Kas būtų, jeigu jam ir Mayrai kas nors nutiktų, ir mažyliai turėtų patys vieni gyventi toliau? Ar Oliverio ir Hannah atsakingumo užtektų, kad jiems viskas būtų gerai? Ne, apie tai geriau negalvoti. Nei jis, nei Mayra niekada neatsidurs ten, kur dabar yra Bretas, o atsitikti nelaimėms jis neleis. Gyvenimas ir taip nebuvo lengvas.
Laimei, Breto duktė paėmė vargšą dešrainį, ir Dafydd nežymiai šyptelėjo. Jai akivaizdžiai reikėjo pagalbos, tik neketino per prievartą brukti. Tiesa, netrukus ir pats pasijuto nejaukiai, mat paauglė akivaizdžiai jį nužiūrinėjo. Bando prisiminti? Galbūt, tačiau nuo to nepasidaro smagiau.
Klausimas nustebino. Jo pavardės turbūt nežinojo net Bretas, tad kam prisireikė jai? Negi pažįsta dvynius ar Miriam? Na taip, amžius turbūt gana panašus, bet vis dėlto Hogvartse yra keturi koledžai.
- Nemanau, kad tavo tėtis ją žino, tad prisiminti nepadės, - atsiliepė. Ne itin norėjo atsiskleisti. Jeigu ji perduos šią informaciją Bretui, tai gali sukelti rimtą pavojų jo šeimai. Sautende turbūt nemažai kas žino apie itin didelę Llewellyn šeimą, bet ar susieja ją su pačiu Dafydd? Gali būti visaip, tad jis tos informacijos taip ir nepateikė. Gal mergaitė ir įsižeis, bet jis tiesiog saugojo pačius brangiausius žmones pasaulyje.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Šitas paaiškinimas skambėjo gan logiškai. Logiškiausiai iš visko, ką šiandien teko išgirsti iš šito vyro. Bet Kaedei vis tiek kirbėjo klausimas, kodėl jam taip rūpi suteikti mergaitei pagalbą, jei jos dorai net nepažįsta. Įdomu, kokiu būdu jis pažįsta Bretą, nes tokį, kokį jį pažįstą Kaedė... Na, tokiam Bretui, ar tuo labiau jo vaikui, niekas nenorėtų suteikti pagalbos. Vis dėl to O'Connor kažkaip išspaudė:
     - Naa, ačiū, - apie Brendaną tikrai neketino pasakoti, tas vyras ir taip žino per daug. Tiek žinojo, o pats nesiteikė nieko deramo, kas leistų susidaryti Kaedei normalų įspūdį apie šį vyrą, paaiškinti. Kaedė įsižeidė, išgirdusi kad vyras atsisako pilnai prisitatyti. Bet tas įsižeidimas nevertė Kaedės įsiusti kaip Bretui, ji veikiau pralinksmėjo.
    - Na jau, - neva susierzinusi pratarė. - Tu maniškę tai žinai. Tiesą sakant, žinai ir gerokai daugiau.
     Kelias sekundes laukdama kol vyras pagaliau susiprotės prisitayti, Kaedė sudorojo porą kasnių dešrainio. Pasirodo, šitas be garstyčių. Gal ir gerai, mažiau spalvų makaliūzės, jei ir šis nusiteiks gyventi neigiamą gyvenimą.
     - Nagi. Ji Llewellyn, ane? - neišlaukusi, kol Dafydd patvirtins jos spėliones, pati žengė pirmą žingsnį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ačiū. Ar tai reiškia, kad pagalbos jai reikia, ir ji ją priims? Ar ačiū už paaiškinimą, bet dink iš akių? Deja, itin menki Dafydd bendravimo sugebėjimai trukdė atsakyti į šį klausimą, tad jis tikėjosi, kad tai paaiškės kažkaip savaime. Tik ar tai įmanoma, kai esi nesėkmingiausias žmogus pasaulyje? Dafydd net ir paprastose situacijose sugebėdavo susimauti, o šios tokia niekaip nepavadinsi. Taigi šį klausimą kol kas teko atidėti į šoną, o štai su pavarde gali kilti problemų. Jau vien dėl to, kad Dafydd iki pat šiol nebuvo tikras, ar mergaitė turi Breto pavardę. O ir vardo nežinojo.
- Bet pasakei ne tu, ar ne? - pabandė pajuokauti ir taip patikrinti, ar ji išties pyksta. Nes jeigu pyksta ir yra panaši į tėvą, čia dar gali baigtis viskuo. Kita vertus, tai atsakytų į klausimą, ar jai reikia pagalbos, ar ne?
Laimei, mergaitė iš tiesų ėmėsi dešrainio. Ir, laimei, šį kartą jai sekėsi geriau. Dafydd stengėsi nespoksoti, bet netrukus gavo gerokai nustebti: pasirodo, ji jį pažįsta. Tad gal ir vardą seniai žinojo? Bet tikrai negalėjo žinoti, kad jis ateis į šitą nusmurgusią vietą. Ko gero, išties pažįsta kurį nors iš Hogvartse besimokančių mažylių ir tiesiog pastebėjo panašumą. Tai privertė širdį suvirpėti iš džiaugsmo. Ar trijulė yra tokie panašūs į jį, kad atpažįsta net antrą kartą gyvenime matomi žmonės?
- Galbūt, - atsakė galvodamas, ar patvirtinimas niekam nesukels pavojaus. Po galais, seniai seniai Oliveris nukentėjo nuo šitos mergaitės tėvo. Nežinia ar tai prisimena, bet net jei ir taip, turbūt niekam nepasakojo. - O iš kur toks spėjimas?
Jei ji išties pasakys pažįstanti kurį nors iš mažylių, kam neigti? To neleistų tėviška meilė. Na, o jeigu pradės sukti uodegą, teks kažką galvoti. Bretas Azkabane dar užsibus, bet jeigu po jo grįš į Sautendą, ten vis dar bus mažų Llewellyn, kuriems toks žmogus gali sukelti rimtą pavojų.

[Kaede Siobhán OConnor]

    Nu jis tikrai panašus į Oliverį, ar ne? Kaedė nenorėjo būti susimovusi. Ji drąsiai nužiūrinėjo Dafydd, jo veido bruožus - akis, nosį, skruostikaulį ir antakių vešlumą - ir juose matė bendraamažį koledžo draugą.
     - Galbūt, - nejučia prunkštelėjo Kaedė. - Jei būčiau pasakiusi ne tavo pavardę, būtumei kiek sutrikęs ir bent jau pirma mintimi linkęs paneigti šį faktą, - mergaitė šyptelėjo ir pabaigė valgyti dešrainį. Dabar jos čia niekas nebelaikė. Jei Dafydd nesugalvos ko nors daugiau, ji jau greit galės eiti. Bet kur?
     - Ačiū, - dar kartą padėkojo už dešrainį. Šiaip nemokamo maisto būtų priėmusi ir tiek, kiek telpa ant Didžiosios Salės stalo.
     - Aš ir neminėjau nieko apie pasisakymą. Sakiau, kad tu per daug žinai. Ir būtnet to, ko nepasakiau, manau būtų labai sąžininga, jei kažką žinočiau ir aš, apie nepažįstamą vyrą, užkalbinusį mane valgant pietus, - šis pokalbis jai visai nebuvo nuobodus. Paklausta apie spėjimą, Kaedė primerkė akis. Tai tikrai jis. Kaedė pabandė. - Pažįstu Oliverį.
     

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

O ji, pasirodo, nekvaila. Išties, jeigu būtų spėjusi, kad jo pavardė kita, reaguotų kitaip. Bet dabar turbūt nebėra labai didelio skirtumo. Regis, mergaitė išties jį atpažino, tad reikia tikėtis, kad tai nesukels pavojaus šeimai. Kita vertus, Bretas dar ilgai trūnys Azkabane, o ką kažkokia mergužėlė padarytų jam ir Mayrai? Net nesugebėtų įeiti į namą. Vadinasi, viskas gerai.
- Nėra už ką, - šyptelėjo į padėką. Ką gi, gerai, kad bent kažkas sugeba mėgautis šituo tikrai ne pačios aukščiausios kokybės maistu. Mayra gal ir nebūtų patenkinta, kad jis nevalgo, bet jeigu mergaitei patinka, ko nepagelbėti?
Gal ir sąžininga, kad ji kažką žino, bet tai, kad pats vis dar nebūtų pasakęs jos vardo, trikdė. Tiesa, to Dafydd turbūt taip ir nepasakys, bet netrukus gavo pasiūlymą, kaip galės sužinoti vėliau: paklaus Oliverio, koks O'Connor vardas.
- Jeigu pažįsti Oliverį, neabejoju, kad pažįsti ir Eliotą, ar ne? - paklausė, o balse iš karto galėjai pajusti šilumą. Apie savo mažylius Dafydd vis dar kalbėjo lengviau ir entuziastingiau nei apie bet ką kita. O ko ne, kai tie mažyliai yra tiesiog nuostabiai šaunūs?
- Na, kad jau susipažinome, ką pasakysi? Ar reikia ko nors mokyklai? - dar kartą pasiūlė ir atsistojo. Bandė kažkokiu būdu perteikti, kad jeigu ji nenori priimti pagalbos, gali tiesiog atsistoti ir išeiti. Jis nei supyks, nei ką. Aš nesu tavo mielasis tėvelis mintyse ištarė. Ramiai laukė mergaitės reakcijos, o pats ėmė galvoti, kad jei ji atsisakys, jis jau netrukus galės apkabinti mylimąją ir priminti, kokia ji yra ypatinga.