0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #105 Prieš 8 mėnesius »
- Ak, vaikeli, viskas jau ne taip, viskas, - tarė Danutė.
Ir užsivedė skųstis. O Dori sėdėjo be žado. Lestreindžas? Rabastanas Lestreindžas... jos tėtis?
Mergina jau žiojosi klausti, ar tikrai. Tačiau jos mamulė užparpė. Užmigo sėdėdama ant sofos ir net ėmė knarkti.
Dori atsiduso ir užsidengė delnais veidą. Pradėjo skaudėti galvą. Ji nežinojo nieko. Nei kaip jai jaustis, nei ką jai galvoti. Geriau jau būtų nepasakius, pamanė.
- Ar taip gali būt, Alanai? - paklausė raudonplaukio. - Ar taip gali būt?
Dori krito jam į glėbį ir pradėjo verkti.
- Aš labai atsiprašau. Prašau, nepyk. Ji... ji mano m-mama, - ėmė tiesiog kūkčioti. - Aš... aš... Ji... Dar tas R-rabastanas... Aš nesuprantu savo gyvenimo, - raudojo įkniubusi mylimajam į krūtinę.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #106 Prieš 8 mėnesius »
Alanas atsiduso. Tas kvailas portretas nieko vertas. Nusprendė ir daugiau nieko nesakė Danutei.
Ponulė Vanesa užmigo ir pagaliau.
- Nežinau. Gal rytoj pasikalbėsit. - Dieve, tikiuosi, kad ne. Alanui bloga darėsi pagalvojus ko tas žmogėnas galėtų imtis jei norėtų tai nuslėpti. Aš jam neleisiu. Aš irgi galiu padaryti kažką. Senkleriai irgi turi ryšių. Aš. Jį. Sustabdyčiau. Pala, nejau Milas Dori brolis? Ar taip galėtų būt?
Paskui sėdėjo ją apkabinęs, guodė ir sakė, kad viskas gerai. Kad viskas bus gerai. O kai jau Dori aprimo pakėlė ir nusinešė į viršų. Nenorėjo, kad mergina dabar liptų laiptais. Jei jau pargriuvo ant lygių grindų, tai ką kalbėt apie laiptus? Kai paguldė ją ir apklostė nulipo žemyn. Kurį laiką niūriai dėbsojo į Vanesą.
- Negaliu tavęs pakęst. - Tyliai pasakė. Negalėjo leisti, kad dukros rytoj ją čia rastų. Todėl teko pasinaudoti sklandymo kerais ir pakelti moteriškę į orą. Pakeliui ji ėmė raugėti, o gal žiaukčioti ir jis išsigando, kad tuojau pasipils vėmalų fontanas. Bet taip to ir nenutiko.
Pagaliau nuleido bedvasį Dori mamos kūną ant lovos. Žiūrėjo į ją ir galvojo apie tai kokia ji panaši į Dori. Tada pakraupo prisiminęs kaip Rabastanas apžiūrinėjo Dori pirmą jų susitikimo vakarą, kai buvo užmaršintas. Jis ją pažino. Pamanė. Jos abi tokios panašios ir jeigu tai tiesa, tai jis ją greičiausiai pažino. Arba galėjo bent pagalvoti apie galimybę, kad gal tars romanas neužsibaigė taip paprastai.
Palikęs Vanesą tysoti ant lovos. Tegul džiaugias, kad ne lauke ar tvarte. Išėjo.
Patraukė į svetainę, norėjo aptvarkyti, bet ten rado nemiegantį elfą, kuris viską surinko.
- Reikėjo tau eiti gulti.
- Tedis norėjo padėti. Ar Alanas liūdnas? Kodėl jis toks piktas?
- Ai...
- Ar ta moteris gyvens čia?
- Nenorėčiau, kad taip būtų.
- Tegul Alanas eina miegoti.
- Na gerai labanakt. - Jis ir išėjo. Užlipo į jų su Dori kambarį. Atsigulė. Taip ir nenusirengęs. Su ta persona svečių kambary visko gali nutikti, reikėjo būt visada pasiruošusiam keltis. Jam taip atrodė. Prastokai tą naktį miegojo.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #107 Prieš 8 mėnesius »
- Laaabas rytas! La-la-la! - išdainavo Amelija.
Ji stryktelėjo iš lovos pasisveikindama su sese ir barbėmis. Barbes paglostė ir pabučiavo. Pasinaudojo magišku naktipuodžiu. Amelijai knietėjo sužinoti, kur iškart pradingsta jo turinys. Tada šiek tiek pašoko vidury kambario dainuodama ir sušuko:
- Einam!
Jos buvo pratusios iškart lėkti į tėvų kambarį, kai atsikelia. Nes niekur daugiau negalėdavo. Viskas būdavo užrakinta ir laiptai užburti. Tačiau šiandien vietoj laiptų Amelija išvydo čiuožyklą ir kažkas namie labai skaniai kvepėjo.
- Vyyy, - klegėjo čiuoždama.
Kai nusileido į apačią, tiesiu taikymu patraukė į virtuvę, iš kurios ir sklido maisto kvapas.
- Labas ryyytas, tėti, Tedi, tra-lia-liaaa.
Ji žinojo, kad Arielė ties rankas į tėtį norėdama, kad jis ją pakeltų. Tačiau šituose reikaluose Amelija jau vis mažiau ir mažiau konkuravo. Netroško glėbesčiuotis. Užsiropštė ant kėdės, atsisėdo prie stalo.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #108 Prieš 8 mėnesius »
- Labas, labas, labas. - Atitarė jai Arielė. Ji pabudo kaip visada laiminga.
Mergaitė irgi pasinaudojo naktipuodžiu. Tada pradėjo sodinti savo žaisliukus taip, kaip norėjo ant lovos. Planavo jiems visiems paruošti valgyti. Meli labai smagiai šoko, žaisliukams patikdavo pažiūrėti į šokius.
- Ateisiu paskui. - Pažadėjo žaisliukams. Ji nusprendė, kad dar jie nenorės pusryčių. Taigi Arielė išbėgo paskui sesę iš kambario.
- O! - Smagi šūktelėjo ir kikendama nusileido nuo kalniuko, kuriuo buvo virtę laiptai.
Maisto kvapas sužadino apetitą ir ji aišku irgi patraukė į virtuvę. Nors šiaip gal visai būtų norėjusi eiti žaisti į kiemą. Bet su pižama turbūt niekas kaip visada neleistų eiti į lauką.
Mergaitė apkabino Tedį, kuris rankose laikė krūvą lėkščių. Tada nubėgo prie tėčio. Jis darė valgyti.
- Labas rytas tėėėti. - Tėtis negalėjo jos pakelti, nes dėjo tešlą į keptuvę. Taigi ji apkabino jį taip, kaip pasiekė.
- Al eisim duoti valgyti alkliukui il kitiems? - Galvoje turėjo tvarto gyventojus. Jau buvo įprotis kartu su tėčiu atsikelti anksti ryte ir padėti jam. Meli irgi aišku eidavo kartu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Arielė Senkler »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #109 Prieš 8 mėnesius »
Pagaliau praėjo naktis. Ir Alanas atsikėlė. Nusiprausė, persirengė, bet ramiau nepasijuto. Palikęs Dori prie lovos ant spintelės stiklinę vėsaus vandens ir buteliuką su kažkokiu Gruodės seniau siųstu eliksyru, kuris turėjo apmalšinti blogumą išėjo. Uždarė duris. Nulipęs apačion dėl visa ko laiptus pavertė čiuožykla. Nenorėjo, kad dvynukės eitų ir pažadintų merginą. O dar labiau nenorėjo, kad sugalvotų užeiti į svečių kambarį.
Virtuvėje Tedis maišė tešlą blynams.
- Alanas vis dar nerimauja. - Pasakė, kai Senkleris įžengė virtuvėn.
- Labas rytas. - Šyptelėjo jam Senkleris.
- Ar galėsi šiandien apeiti gyvųnus?
- Taip, žinoma, Tedis galės. - Gyvūnus pats ir apeidavo. Rytais dažniausiai su Ariele ir Amelija. Bet dabar reikėjo būti namie.
Norėdamas kažką veikti kerais įkaitino viryklę. O Tedžiui sumaišius tešlą pradėjo dėti ją į keptuvę. Nemėgo gaminti, nors mokėjo. Bet šiandien reikėjo kažką veikti.
Nusišypsojo išgirdęs atbėgančias mergaites.
- Labas Amelija. Kaip miegojai? - Trumpam palikęs savo darbą pakėlė Arielę nuo žemės.
- Šiandien Tedis eis pas gyvūnus. Mes pavalgysim. - Svarstė sakyti ar ne, kad turi svečių. Amelija labai norėtų pamatyti tuos svečius. Arielė gal ne taip. Bet visgi. Alanas svajojo, kad moteriškė tiesiog išnyktų iš to kambario.
- Kitą kartą būtinai eisim. Gerai? - Nenorėjo,kad dukros dabar nusimintų. Jis įdėjo dar samtelį tešlos į keptuvę. Po kurio laiko apvartė blynus. Tedis sudėjo lėkštes ant stalo.
- Pabaik gerai? - Paprašė.
- Einam praustis ir rengtis. - Priėjo prie dukterų. Taip ir nepasakė, kad jie turi svečių. O jei ta ir šiandien gers prie vaikų? Tada tikrai išmesiu ją lauk. Net Dori manęs neperkalbės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Alanas Senkleris »

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #110 Prieš 8 mėnesius »
Dori atsibudo su skaudančia galva. Ar tikrai vakar atvyko mama? Ar visa tai buvo sapnas? Ar Vanesa iš tiesų pasakė, jog Rabastanas Lestreindžas - Dori tėvas?
Mergina ant spintelės pamatė kažkokį eliksyrą. Suprato, kad tai jai skirta mikstūra. Išgėrė ją. Iškart pasijuto geriau, bet tikrai ne puikiai.
Išlipo iš lovos, nuėjo į dušą, išsimaudė. Tai taip pat padėjo šiek tiek atsigauti. O tuomet tiesiu taikymu nuskuodė į nenaudojamą kambarį. Neva svečių. Tai iš tiesų buvo pirmasis jų svečias. Jeigu buvo. Nes Dori taip ir negalėjo suprasti, tai realybė ar fantazijos.
Įžengusi į kambarį suprato, kad vis tik tai - realybė. Vanesa parpė lovoje, o kambaryje atsidavė buvusio vakarėlio tvaiku.
- Eee, - numykė priėjusi prie moters juodaplaukė. - Mama... - buvo taip keista tarti šį žodį. - Mama, kelkis...
Mergina šiaip ne taip prižadino motiną. Jos pasikalbėjo. Gana ilgai. Šįryt Vanesa atrodė kur kas rimtesnė nei iš vakaro. Apie save kalbėti ji vis tiek nesileido, bet patikino, jog Dori tėvas - Rabastanas.
Pasikalbėjusios Delegardžių moterys nusileido į apačią. Pusryčių kvapai kvietė į virtuvę, tad ten jos abi ir nupėdino. Tačiau Dori čia nepamatė Alano ir dukrų. Tedis dengė stalą.
- Tedis tuoj pabaigs ir jūs galėsite pusryčiauti, - pasakė elfas.
- Ačiū, Teodarai, - tarė Mendel.
- Pff, kokia mandagi, - tarstelėjo Vanesa.
Elgėsi išties ramiau, nei vakar. Na, gi pagirios. Ant stalo ji padėjo du žaislinius triušelius, kuriuos rado prie savo lovos iš ryto.
- Dėkis, - mostelėjo į blynus Dori.
Vanesa nesikuklindama prisikrovė į lėkštę blynų ir dar paaiškino Teodorui, kokią kavą ji geria. Jos pradėjo pusryčiauti. Dori jautėsi išalkusi lyg vilkas. Valgydama išgirdo šurmulį. Suprato, jog šeima ateina.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #111 Prieš 7 mėnesius »
- Bet kodėl? - Ji negalėjo suprasti kodėl kaip visada jie negalės eiti pas gyvūnėlius. Kaip visada kai pykdavo aptilo ir tylėjo visą laiką, kol tėtis jas maudė, rengė ir šukavo. Ji tylėjo ir spurdėjo. Dažniausiai mėgdavo, jeigu jai supindavo kasytes. Dabar neleido tėčiui to padaryti, jis ir nereikalavo to. Mergytė nusprūdo nuo kėdės, papurtė savo ugninius plaukus, jie išdriko ant pečių, kaip visada garbanojosi.
- Eisiu viena pas gyvūnėlius. - Pareiškė ir nubėgo virtuvėn nelaukdama tėčio ar Meli. Bet ten sustojo, nes rado kažkokią nepažįstamą tetą. Tada labai greitai nustojo ožiuotis. Užlindo tėčiui už nugaros. Rankyte įsikibo jam į megztinio apačią ir nepaleido. Sekė paskui. Drovėdavosi naujų žmonių, mėgo juos stebėti, o tik paskui atsargiai eidavo pažindintis. Teta sėdėjo prie stalo ir valgė.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #112 Prieš 7 mėnesius »
- Ai, gerai, - atsakė tėčiui dėl miegojimo. - Kur mama? - paklausė.
Amelija jau norėjo griebti blyną tiesiai iš lėkštės, į kurią jie buvo dedami, tačiau išgirdo, kad dabar eis praustis ir rengtis. Pavartė akis visai kaip jos gimdytoja.
Arielė buvo nepatenkinta dėl to, kad jie šiandien neis pas gyvūnėlius. Pačiai Amelijai irgi patikdavo eiti pas juos, tačiau didelės problemos tame, kad šiandieną to nebus, mergaitė nematė. Ji susiras Dingą ir pabus su juo.
Kol vyko rytinė ruoša, raudonplaukė krutėjo, dainavo bei maivėsi. Taip trukdydama tėčiui ją suruošti. Ir kibino sesę bandydama ją pralinksminti.
- Tu eik pas Sonį, - pasiūlė Arielei. - Jis namie.
Netrukus jie grįžo į virtuvę ir ten Amelija pamatė nepažįstamą tetą.
- Teta! - džiugiai sušuko rodydama į moterį sesei ir tėčiui.
Prilėkė prie moters.
- Labas! - linksmai pasisveikino teta tiek su prie jos pribėgusia Amelija, tiek su už tėčio pasislėpusia Ariele. - Tu tikriausiai Amelija? Mama man jau papasakojo, kaip galėčiau jus atskirti, - nusijuokė labiau sau. - Žiūrėkit, ką jums turiu.
Moteris atsistojo, o jos rankose Amelija pamatė du žaislinius triušiukus. Ji norėjo kažką sakyti, bet Amelija tiesiog griebė jai labiau patikusį triušiuką iš jos rankų ir karingai suriko seseriai:
- Šitas mano!
Teta pradėjo juoktis.
- O čia tai Delegardi, šaunuolė! - sušuko ji.
Amelija nustebo. Nei mama, nei tėtis jos tikrai nevadindavo šaunuole už tokį ir panašų elgesį. Jai šita teta patiko ir Amelija išsišiepė iki ausų. Tiesa, ji nežinojo, ką reiškia tas vienas ilgas žodis, bet nesvarbu. Dar teta kažką kalbėjo apie ryžus vaikus, bet šito mergytė taip pat nesuprato ir jai buvo nesvarbu.
Laikydama rankoje triušiuką Barbių (taip ji mintyse žaisliuką pavadino vos jį pagriebusi), raudonplaukė čiupo blyną ir ėmė jį valgyti rankomis. Reikėjo išbandyti šitą tetą, o tuo pačiu - mamą ir tėtį. Mat tėvai kartais prie skirtingų žmonių elgiasi šiek tiek kitaip. Aišku, jau tėtis tai visada stabdo už, jo nuomone, nederamą elgesį, bet Amelija niekada nepraranda vilties.
O šita teta, ji buvo nereali! Vietoj to, kad sudraustų Ameliją, kad valgyti reikia prie stalo ir iš atskiros lėkštės, naudojantis stalo įrankiais, teta irgi griebė blyną, tada su juo tvojo per Amelijos kepinį ir šūktelėjo:
- Blynų karas!
Mažoji Senkler pradėjo juoktis ir jos šiek tiek pažaidė su blynais, paskui ėmė juos valgyti.
- Nori pašokti? - paklausė teta Amelijos.
Dar su maistu burnoje mergaitė pradėjo šokti. Tai tikrai kažkas toookio, juk nei tėvai, nei seneliai, nei auklėtoja ar dar kas nors neleidžia šokti valgant! O ši teta leidžia!
Netrukus ji pakalbino tėtį. Amelija nelabai užfiksavo, bet ji lyg sakė kažką pupeles. Ir tada pamaigė jam žandus. Sesei tiesiog padavė laisvą žaisliuką ir nusišypsojo. Tuomet toliau šoko su Amelija, mergaitė jau buvo suvalgiusi blyną. Ji dūko ir krykštavo. Ak, koks puikus rytas!
- Ateik! - pakvietė savo dvynę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Amelija Senkler »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #113 Prieš 7 mėnesius »
- Dar miega. - Atsakė dukreliai. O vėliau jie išėjo ruoštis rytui.
Kaip visada Amelija nenustygo vietoje, bet tai jau atrodė pats įprasčiausias dalykas. Arielė pyko dėl gyvūnų. Alanas tuo metu į tai labai nesigilino. Jam atrodė, kad Vanesa didesnė problema už pykstančią Arielę.
Greičiausiai būtų ką pakomentavęs, kai Arielė pasakė, jog eis pas gyvūnus viena. Bet dabar tiesiog atsiduso. Ir tada štai įvyko didysis susitikimas. Ką gi, bent jau Arielė nustojo piktintis.
- Amelija, reikia padėkoti. Šitaip niekas nedaro. - Tarė dėl to triušio. Arielė irgi gavo saviškį, bet neišlindo jam iš už nugaros. Alanas prisėdo prie stalo ir kadangi tai padarė tiesiog užsikėlė dukterį ant kelių. Visai nenorėjo pristatinėti atvykėlės dukroms, to ir nedarė. Tegul Dori aiškina. Jis norėjo, kad Vanesa tiesiog dingtų.
- Viskas gerai Ariele. - Tylom ją ramino.
- Amelija, - Vėl sudraudė jai čiupus blyną. O į Vanesą sužaibavo akimis, mat ji skatino tokį elgesį. Jos elgesys siutino. Norėjo piktai pasakyti, kad stalas ne karo laukas. Bet juk nebūtų jokios naudos. Jau vakar patyrė kaip Vanesa nekreipia dėmesio į tai, ką jis sako. Gal dori imsis savo motinos. Pagalvojo. Įdėjo blynų Arielei, supjaustė juos.
- Pavalgysi? - Kalbėjo su ja.
Prasidėjus šokinėjimui jau negalėjo tylėti.
- Ar suvoki, kad ji dar kramto blyną, kad burna pilna maisto ir kad ji gali užspringti šokinėdama? Tau kiek gal irgi treji? - Dieve mano, kodėl Vanesa čia atsirioglino?

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #114 Prieš 7 mėnesius »
Dori širdis suspurdo stipriau, kai dukrelės pamatė močiutę. Aišku, jos nežinojo, kad tai - jų močiutė. Vanesa to nepasakė, Alanas irgi, bet neketino sakyti ir Dori. Kažkaip... būtų per sudėtinga aiškinti giminystės ryšius. Ypač dabar.
Amelija dūko su savo močiute ir tai matant mergina nesugebėjo paslėpti šypsenos. Taip, gal ir labai įsisiautė, ypač, kai... mama... valgant pasiūlė šokti. Bet Dori vis tiek nieko nesakė, tik akylai stebėjo Ameliją nerimaudama dėl to, kad ji gali užspringti. Laimei, viskas pasibaigė gerai.
Jai nepatiko, kokiu tonu Alanas šneka su Vanesa, kokius išsireiškimus naudoja. Juodaplaukė dėbtelėjo į vaikiną ir suniurnėjo jam:
- Baik.
Aišku, Vanesa elgėsi negerai. Ir Dori žinojo, kad turėtų pasakyti, jog jų šeima valgo ramiai, prie stalo. Ir kad po pusryčių galės eit žaisti. Tačiau ji nedrįso prieštarauti Vanesos veiksmams. Bijojo, kad tada ji supyks ir išeis. Todėl nieko taip ir nepasakė. Dabar jau lėtai kramsnojo blynus, stebėjo Arielę ir jos reakciją į močiutę.
O Vanesa tiesiog pavartė akis, kai Alanas jai davė pastabą.
- Jau sukramtė, nieko nenutiko, nesinervuok, mažiuk, - nusiuntė jam oro bučinį ir toliau straksėjo su Amelija.
Vanesa išties šiandien elgėsi kiek kitaip nei vakar. Kilo klausimas, ar dėl to, kad silpna iš po vakar, ar dėl to, kad nenori išgąsdinti mergaičių? Nejau jos jai rūpi? Tikriausiai rūpi, nes jeigu jai dabar būtų labai bloga, ji tikrai čia taip nesiaustų. Bet kaip anūkės jai gali rūpėti, jeigu niekada nerūpėjo pati Dori?

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #115 Prieš 7 mėnesius »
- Nenoriu pas sonį, noriu pas kitus. - Kaip Meli nesupranta, kad kiti norės valgyti, kad reikia iššukuoti poniukę.
Teta ir Meli aišku greitai susidraugavo. Arielė neskubėjo niekur eiti. Ir iš kur ji čia atsirado? Tėčiui ant kelių buvo saugu, taigi, laikė rankoje triušiuką ir stebėjo kas vyksta prie stalo.
- Aciū. - Vos girdimai padėkojo už tą triušį ir tada veiduku įsikniaubė tėčiui į petį, nenorėjo, kad tąa teta į ją žiūrėtų.
Namie buvo kažkas ne visai taip. Tėtis atrodė nelabai gerai nusiteikęs. Ar dėl to, kad meli taip žaidžia prie stalo? Mama... Arielė nelabai suprato kokia tiksliai mamytės nuotaika. Tėčiui paklausus ar valgys pakėlė galvą ir linktelėjo, paėmė šakutę į ranką. Kartais tie blynai nusprūsdavo nuo jos. Bet ji vis tiek pati mėgo valgyti.
- Nu, nu, nu. - Parodė Meli, kai ji šokinėjo valgydama.
Norėdama parodyti sesei kaip valgoma prie stalo pakabino gabalėlį ir įsidėjo į burną. Tos tetos dovanotą triušį pasisodino ant kelių.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #116 Prieš 7 mėnesius »
Tėtis atrodė be nuotaikos ir moralizavo. Amelija jam pasakė:
- Nebūk niulzga.
Įprastai šitaip su tėvais nekalbėdavo, nebent apimta isterijos. Tačiau atvykusi viešnia ją akivaizdžiai išbalansavo. Į pastabas nereagavo, vis tiek nepadėkojo už triušiuką.
Paskui teta ją užsikėlė ant kelių ir, regis, sumąstė padėti jai pavalgyti. Amelija nenorėjo nei sėdėti ant kelių, nei pagalbos valgant.
- Nepatinka, - pasakė ir nušoko nuo kelių.
Nuotaika šiek tiek subjuro, mat sesė irgi sudraudė Ameliją, o dar ėmėsi gerosios mergaitės vaidmens, bent jau taip atrodė raudonplaukei. Arielė tarsi norėjo pamokyti mažylę, kaip reikia gražiai valgyti.
Išdykėlė parodė savo dvynei liežuvį ir demonstratyviai paėmė blyną į ranką. Ėmė žiaumoti, tuo pačiu piktai peržvelgė visus virtuvėje esančius. Žvilgsnis bylojo: net nebandot man ko nors sakyti.
Tačiau to buvo negana. Amelijai norėjosi dar ką nors padaryti, o ypač sesei. Nes ji norėjo jausti palaikymą iš jos, o ši gi pamokslavo. Tad mergaičiukė čiupo triušiuką nuo Arielės kelių ir tarė:
- Balbius numeris du, - primerkė akis.
- Ne, ne, ne, - įsiterpė teta. - Šitas triušis sesės.
Ir ji paėmė iš Amelijos žaisliuką. Tiesą pasakius, vyko kova, mat mergaitė nenorėjo jo atiduoti.
- Imk, jis tavo, - teta atidavė Barbių numeris du Arielei.
- Eee! - suspigo Amelija.
Akyse pasirodė pykčio ašaros. Ir tos akys patapo juodutėlės, o plaukų atspalviai gerokai paryškėjo.
- Sena tarka! - rėžė prieš tai patikusiai tetai. - Nekenčiu jūsų! - šaukė visiems.
Nuteškė nespėtą suvalgyti blyną ant žemės. Kaip ir Barbių numeris vienas, kiek anksčiau jį buvo pasidėjusi ant stalo.
- Pasiimk! - sušuko tai moteriai. - Nemyliu tavęs! - pažiūrėjo į Arielę. - O tu kaka! - šitie žodžiai buvo skirti mamai, nors ji ir nieko nepadarė. Bet dabar Amelija pyko ant visų. - Tu blogas! - parodė dėmesį ir tėčiui.
Tada nubėgo į virtuvės kampą. Verkė, šaukė, trepsėjo, galiausiai krito ant žemės, ėmė voliotis ir trankyti grindis kumščiais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Amelija Senkler »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #117 Prieš 6 mėnesius »
Čia man reikia baigti?
- Norėsiu su tavimi rimtai pasikalbėti vėliau. - Pasakė merginai senkleris. Tada užvirė tokia drama...
Atsivelka čia karta per šimtą metų ir viską išbalansuoja. Visą ramų jų gyvenimą.
- Amelija. - Kelis kartus griežtai pakartojo, bet ji palaipsniui įsisiautėjo vis labiau. Alanui teko nusikelti Arielę nuo kelių ir vaikinas pasodino ją pas Dori.
Tada Alanas paliko savo vietą. Jis priėjo prie Amelijos. Pakėlė klykiančią ir besisspardančią dukterį nuo grindų. Metęs pilną pykčio žvilgsnį į Vanesą jis tvirtai laikydamas Ameliją išėjo. O jėgų išlaikyti dukterį tikrai reikėjo. Bet Alanas buvo pratęs prie pavojingų gyvūnų tramdymo. Kad ir kokia mažylė buvo įsiutusi tikrai gebėjo su ja užsikarti į antrą aukštą. Vaikinas paleido ją tik tada, kai atėjo į vaikų kambarį. Jis atsisėdo tarpdury, kad Amelija niekur nepabėgtų. Išsiėmė lazdelę ir užkerėjo kambarį. Jis pasidengė stora minkšta medžiaga. Ja pasidengė grindys, visi kieti paviršiai.
Dabar Alanas Senkleris tiesiog laukė, kol Amelija nusiramins. Gal tada, kai ji aprims galės su ja pasikalbėti.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #118 Prieš 6 mėnesius »
Dori atsiduso, kai Alanas užsiminė, kad norės su ja pasikalbėti vėliau. Bet nieko neatsakė. Nenorėjo pyktis. Ne jo mama atsirado po šitiek metų. Jis nesupras.
- Amelija! - sušuko Dori, kai ji pradėjo daryti nesąmones. - Apsiramink! Taip negalima! Ar tu girdi, ką aš tau sakau?!
Merginos skruostai šiek tiek paraudo iš pykčio. Kodėl Amelija negali būti tokia kaip Arielė? Anksčiau Dori vis sakydavo Amelijai, kad ji elgtųsi kaip sesė. Bet vieną kartą darželyje iš Sakuros išgirdo subtilią pastabą, kad to daryti nederėtų. Nes tai gali būti paskata joms pyktis. O Dori nenorėjo, kad dvynės pyktųsi.
Šiaip jos sutarė labai gerai, nors ir pasitaikydavo tokių nesusipratimų kaip šįryt. Amelija galėdavo padrąsinti Arielę, o Arielė - padrausminti Ameliją. Gerai, jog jos turi tvirtą ryšį, bent jau kol kas. Tad žodžius apie tai, kad sesė normali, o Amelija - ne, Mendel šiaip ne taip pasilaikė mintyse.
Ameliją visai apėmė isterija. Laimei, Alanas ją išsinešė. Be jo tikrai išprotėtų. Juodaplaukė vylėsi, kad ramesnioji dvynė nepradės ožiuotis.
- Nedaryk kaip sesė, - įspėjo Dori, nors Sakura jai sakė, kad ir šitaip sakyti nereikėtų.
Neva tai ilgainiui irgi gali pakenkti seserų santykiams, mat kažkuri viena už kitą galimai pradės jaustis mylimesne ir geresne. Ne jai aiškinti, mintyse pamanė jaunoji mama. Ji išvis neturi vaikų.
- Tiesiog valgom, gerai? - kuo nuotaikingiau paklausė dukros.
Ne tik Arielė dabar sėdėjo Dori ant kelių, bet ir mergaitės blynų lėkštė stūksojo šalimais ant stalo.
Vanesa stebėjo spektaklį, regis, bandydama sulaikyti kikenimą ir prunkštavimą. Nors Dori jos visiškai nepažinojo, dabar būtų galėjusi galvą guldyti, jog ji laikosi dėl Arielės. Kai jos kalbėjosi, Mendel užsiminė, jog Arielė prisivengia svetimų žmonių, jai reikia laiko apsipratimui. Tad natūralu, jog Vanesa labai nesireiškia, jei nori prie jos prieiti. Bet... bet kodėl turėtų norėti? Kodėl jai turėtų rūpėti? Šitas klausimas ir toliau nedavė ramybės.
- Čia tavo močiutė, - pasakė Dori Arielei.
- Ahaaa, bet vadink Vanesaaa, - išdainavo močiutė bei plačiai išsišiepė mažylei.
Dori irgi nesulaikė šypsenos. Buvo taip gera ne tik žinoti, bet ir jausti, jog ji turi mamą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #119 Prieš 6 mėnesius »
Arielė irgi parodė sesei liežuvį, o kai ji atėmė triušį pasipiktinusi klyktelėjo.
- Visai ne Barbius. Jis dar bevardis! Atidok! Turi savo! - Meli šaukė ir pyko ir dėl to buvo liūdna. Tada tėtis ją išsinešė ir Arielė liko su mama ir ta nepažįstama teta.
- Meli reikia atvėsti. - Tarė ir nusisuko nuo lėkštės.
- Nevalgysiu. - Pareiškė. Visai nenorėjo valgyti, nes sesė pyko, o tėtis buvo liūdnas.
- Paleisk mane aš eisiu į savo kambarį. - Jos ten pabūtų kartu ir tada Meli pralinksmėtų. Arielė pradėjo spurdėti. Tada dar išgirdo keistą dalyką.
- Ar Vanesa tos tetos vardas taip? - Tikslinosi su mama. - Bet as jau turiu mociutę. - Nelabai suprato kas ir kaip. Bet svarbiausia dabar Arielė norėjo lipti viršun. Nežinojo ar pyksta ant sesės, kad atėmė triušį ir paskui dar šitaip šaukė. Ar labiau liūdėjo, kad taip išėjo. Ji nuo mažens buvo linkusi į apmąstymus ir savęs bei kitų stebėjimą.