0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #60 Prieš 9 mėnesius »
- Viskas bus gerai, - ramino Alaną mergina. - O jis ir negalės perstatyti. Pasakysim, jog būsto šeimininkai nieko neleidžia keisti ir viskas, - padrąsinamai nusišypsojo.
Nors išgirdus beldimą į duris širdis suspurdėjo labai stipriai. Aišku, būtų kieta liepti duris atidaryti Teodorui, bet Dori nusprendė tai padaryti pati. Tegul Elija galvoja, jog ji šio elfo neketina per daug vaikyti.
- Sveiki, - pasitiko mylimojo tėvus juodaplaukė.
Maloniai šypsojosi juos įleisdama. Atrodė vasariškai, paprastai. Vilkėjo geltoną suknelę. Atsargiai stebėjo Rolandą. Norėjo bent kažką įžvelgti jo veide. Ir ką jis galvoja pamatęs šį namą?
- Amelija! Ariele! - sušuko dukroms, žaidžiančioms viršuje. - Seneliai atvažiavo!
Mergina mostelėjo burtų lazdele paversdama laiptus čiuožykla. Žinojo, kad išgirdusios, jog atvyko seneliai, mažylės lėks į apačią kaip pametusios galvas, todėl saugiau bus joms čiuožti. Ir smagiau.
- Prašom į svetainę, - pamojo Mendel Elijai ir Rolandui.
Teodoras šiuo metu sukosi virtuvėje, bet svetainėje vis tiek pasigirdo balsas. Danutės balsas:
- Oi, svečiai, sveteliai, kokios šventės, kaip vestuvės, užsidirbt jas reik mokėti, oi, gyvent nemoka tas jaunimas, ne. Tik jiems švęsti, tik puotauti, nei daržoves jie augina, nei panelė prie gėlynų, oi...

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #61 Prieš 9 mėnesius »
Arielė susodinusi savo gyvūnėlius ant lovos vaišino juos arbata ir tortu. Jie turėjo pūsti žvakutes, kaip jos darė darželyje. Nes šventė gintadienį. Arielei buvo paaiškinta, kad tai diena, kada ji gimė. Bet ką tai tiksliai reiškia?
- Ką reiskia gimti? - Paklausė Amelijos nuomonės ta tema.
Visi jos svečiai tvarkingai sėdėjo ant lovytės ir gėrė savo arbatą. Tik Meškis kaip visada išsiterliojo valgydamas. Todėl Arielė jam nuvalė burnytę. Kartais ir jai nuvalydavo, kai išsitepdavo. Aišku, niekuo tas žaislas neišsitepė. Tiesiog ji įsivaizdavo.
- Girdėjai? - Džiugiai paklausė mesdama meškį ant lovos. Tada kažkaip pasigailėjo, kad taip jį nusviedė. Pakėlė, paglostė jam galvytę ir paguldžiusi gražiai išdūmė iš kambario. Tada atsisėdo ir nuskriejo kalneliu žemyn. Kartais namie jis atsirasdavo. Arielei būtų patikę, kad visada būtų šitaip.
- Labas. - Džiūgavo pamačiusi senelius namie. Nei neįsivaizdavo prie kurio čia dabar reiktų pripulti.
- As siandien gimiau. - Paaiškino seneliams. Kadangi abu norėjo apkabinti, tai pasitenkino tiesiog įsisprausdama tarp jų abiejų.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #62 Prieš 9 mėnesius »
Šiandien buvo šauni diena! Amelijos gimtadienis. Na, ir Arielės. Mergaitė šiek tiek nervinosi, nes nenorėjo gimtadieniu dalintis su Ariele. Kiti vaikai turėdavo savo atskirus gimtadienius. Kodėl ir Amelija su Ariele negalėtų po tokį turėti? Na, bet yra kaip yra. Vis tiek diena buvo puiki.
Dabar Amelija žaidė su savo barbėmis. Įsivaizdavo, kad jos abi piešė. Kaip tėtis. O paskui susiginčijo ir pradėjo muštis. Tad barbių muštynes šią akimirką raudonplaukė ir vaidino.
- Tai reiskia, kad gausi knygutę, balionų il tolto, - žinovės intonacija paaiškino sesei. - Seneliai! - džiugiai sušuko ir sviedė barbes tolyn.
Ji nesaugojo žaislų, daiktų. Nors kai kuriuos žaislus labai mėgo. Bet niekada nebūdavo su jais atsargi. Ir viską išmėtydavo. Tiek tėvai, ypač tėtis, tiek auklėtoja Sakura ir kelios kakos iš darželio stengėsi pratinti Ameliją tvarkytis, bet jai buvo tas pats. Suveikdavo tik su tėčiu, kai mergaičiukė žinodavo, jog kol neklausys, tol negaus to, ko nori.
Amelija išbėgo iš kambario. Smagiai nučiuožė į čiuožyklą paverstais laiptais, o tuomet puolė į močiutes ir senelio glėbius. Stengėsi nustumti Arielę, norėjo būti pirmesnė.
Barbių nesinešė, nes barbes jau seneliai gerai pažinojo. Bet Amelija neatsiminė, jog seneliai būtų lankęsi čia. Todėl jautė norą jiems daug parodyti ir papasakoti.
- Ten mūsų kambalys, - parodė į viršų. - O ten tuli būti Digas, - mostelėjo į svetainę ir ėmė senelius į ją vestis.
Kambaryje iš tiesų buvo Dingas.
- Digas yra mano šo, o Alielė turi Sonį. Il dal yra givašių, dal kiukas, dal daug givunų, - pasakojo nepagalvodama, kad visus tuos gyvūnus, išskyrus Šelę, seneliai yra ne tik matę, bet anksčiau jie gyveno jų namuose. - Bus sventė! - sušuko Arielei rodydama į padengtą stalą, balionus, drugelius ir gėlytes.
Dingą Amelija labai labai mylėjo, įsivaizdavo, kad tai iš tiesų yra tik jos šuo. Pribėgo prie gyvūno ir taip atsargiai, švelniai jį paglostė. Su niekuo Amelija taip atsargiai nesielgdavo kaip su Dingu.
- Jis yra senas, - informavo senelius. - Il dal yra Seilius, jis yra deeemonas, uuu, - ėmė maivytis Amelija ir akimirkai jos plaukai tapo žalios spalvos kaip Seiliaus kūnas. - O ten givena sena talka, - parodė kažkur į duris, mat toje pusėje šeimynos būsto siena ribojosi su ponios Fisgibons namais.
Kad ir kiek kartų mama ir tėtis liepė Amelijai taip nesakyti apie kaimynę, ji vis tiek ją vadino taip ir ne kitaip.
Šią akimirką mažoji Senkler griebė violetinį balioną ir ėmė su juo žaisti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Amelija Senkler »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #63 Prieš 9 mėnesius »
- Tu tikrai manai, kad mano tėvą toks dalykas sustabdytų? Baik jau. - Ne. Kažkokie buto nuomotojai Rolando tikrai nesustabdytų. Jau tą tai puikiai žinojo. Ir štai jie įėjo.
- Labutis mama. Tėti. - Pasisveikino ir su jais apsikabino.
O tada prasidėjo... Amelija susakė viską, ką Alanas norėjo nuslėpti. O dar aišku ponia ant sienos prabilo.
- Amelija... Negalima tetų vadinti taip negražiai. - O ne. Amelija papasakojo apie demoną. Jau ir taip visko buvo per akis. O čia dar demonas.
- Tai jūs gal prisėskit. - Nusišypsojo. Gal pasakyti, kad Amelija jį išsigalvojo? Svarstė.
- Kaip sekasi? Kas naujo? Man labai įdomu. Kaip jūs suradote tą elfą? Ar jūs jo ieškojot? - Taip. Jis nukreips tėčio mintis nuo demono į tą elfą. Puikus sumanymas.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 149
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #64 Prieš 9 mėnesius »
- Sveiki. - Ėmė sveikintis visi. Rolandas stengėsi nesidairyti ir nematyti to namo paprastumo.
O kai atbėgo anūkės... Tas žodis tarėsi kažkaip sudėtingai. Jį užplūdo informacijos antplūdis. Reikėjo atidžiai klausytis, kad nepraleistų kažko, ką taip įsijautusi pasakojo Amelija.
- O taip, mes žinom, kad jūs šiandien gimėt. Labai gražią dieną pasirinkot gimti. - Šypsojosi pritūpęs prie dvynukių ir apkabindamas jas.
- Labai norėsiu pamatyt jūsų kambarį. Parodysit? Kiek sakei gyvačių pas jus dabar gyvena? Ar jodinėjat ant to arkliuko? Kur jis gyvena? - Klausinėjo susidomėjęs tuo pasakojimu. Na, seniau jam niekada nebūdavo įdomūs tokie dalykai. Seniau, kai jo paties vaikai buvo maži.
- Demonas? - Tai va ką jie čia slėpė greičiausiai. Koks siaubas. Ne rimtai juk siaubas. Juk tie padarai tokie purvini. Kaip šitaip galima?
- O ar žinai kiek Dingui metų Amelija? - Jis pasistengs dabar apie tą padarą neklausti.
- Kas tave išmokė tokių negražių žodžių? - Nusistebėjo.
- Kaip tu gyveni Ariele? - Nusišypsojo kur kas tylesnei dvynukei.
- Taip. Bus šventė ir mes jums turim dovanų. Visi per gimtadienius gauna dovanų. Norit pažiūrėti? - Jie su elija ant žemės padėjo porą atsineštų dėžių. Galėjo jas užversti žaislais. Aišku galėjo. Bet nenorėjo lepinti iki begalybės. Elija parodė kur kurios dovana. Arielei jie nupirko gražų medinį arkliuką. Nes žinojo apie jos susižavėjimą arkliais. Kad ir kaip bebūtų ji per maža rimtai užsiimti jojimu. Amelijai aišku surado tokią barbę ir jos rinkinį, kokio ji neturėjo. O visas jos lėlytes jie gana gerai pažinojo ir žinojo. Visos juk buvo išrodytos ir ne po kartą.
- Ar padėti atidaryti? - Paklausė jų.
- Ai, gerai sekasi nieko naujo. O jums kaip? Elfo aišku neieškojom. Aš jį radau savo darbo kabinete. Miegojo ant fotelio įsivaizduojat koks įžūlus? Tai susitarėm,kad jis pabus pas mus kurį laiką. O gal ir visą laiką nežinau. O kur jis? - Rolandas išsiaiškino kokią gi šeimą tas elfiūkštis apmovė. Jau labai buvo tas įdomu.
- Ar pas jus tikrai yra demonas? Bet kodėl jūs leidžiat jam gyventi savo namuose?

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #65 Prieš 9 mėnesius »
- Na, nežinau, - prikando lūpą Dori. - Juk vis dėlto tai svetimas turtas. Jis negali taip imti ir savivaliauti. Tiesiog negali, ar ne?
Nors vis dėlto Dori ne visai tikėjo savo žodžiais. Kas ten žino tą Rolandą Senklerį.
Dori šypsojosi Arielei pasakius, kad ji šiandien gimė. Šitie žodžiai skambėjo taip mielai. O ir Amelija mielai pradėjo savo kalbą, regis, taip norėjo papasakoti apie namus. Deja, šiai dukrelei šnekant ėmė skambėti pavojaus varpai. Per daug Amelija pasakė. Apie demoną ir, po galais, apie tą seną tarką, kurios jau kelis mėnesius neišeina išmušti iš jos kalbos.
Rolandas pradėjo bendrauti su mažylėmis, bet į vieną klausimą Dori privalėjo atsakyti pirmiau už jas.
- Daržely prisigaudė, - tarė po to, kai mylimojo tėvas paklausė, kas Ameliją išmokė tokių negražių žodžių.
Gerai. Labai gerai, kad jie turi dovanų. Aišku, o kaip kitaip? Kitaip ir būti negalėjo. Gal dabar Amelija susitelks į dovanas ir užsičiaups. Nepasakos to, ko nereikia. Siaubas. Greičiau paaugtų ir suprastų, kad yra dalykų, kurių sakyt negalima, kalbėjosi su savimi mintyse juodaplaukė.
Alanas, regis, ėmėsi taktikos užversti tėvus klausimais. Tačiau Dori abejojo, jog jie užkibs. Buvo įsitikinusi, kad jau kas kas, bet demono buvimas namuose nepraslys jiems pro ausis. O taip ir buvo. Atsakęs į klausimus Rolandas paklausė apie demoną. Dori suko mintį pasakyti, kad tai Alano piešinys. Bet pamanė, jog Amelija ims karštai aiškinti, jog ne. Tad nusprendė į šitą klausimą leisti atsakyti Alanui.
- Mums taip pat gerai, - nusišypsojo Dori. - Tedis tuoj patieks maistą, jis dabar virtuvėje. Ruošiamės kartu, - žvilgtelėjo į Alano mamą.
- Baisu, - ir vėl prabilo Danutė. - Baisu. Ir keikiasi, ir demonus čia laiko. Ak, mano namai, mano namučiai...
Merline, patylėk, pagalvojo Dori. Šiaip su tuo paveikslu ji visai neblogai sutarė. Kodėl dabar ji ėmė skųstis?!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #66 Prieš 9 mėnesius »
- Aa, Galėtume ir dazniau tada gimti. - Arielei patiko balionai, tortai ir knygelės.
Ji dabar stumdėsi su Meli dėl senelių dėmesio. Jau dėl šito nusileisti nesiruošė.
- Taip. Daug gyvūnų. As tau parodysiu kiuką seneli einam. - Meli tempėsi juos į svetainę. Arielė dar stengėsi vesti prie durų į kiemelį.
- As noliu palodyti kiuką. - Spyriojosi. Kol kas visi deja buvo svetainėje ir niekas neatidarė tų durų, per kurias galėjai išeiti į kiemą. Trumpam Arielė savo ketinimus pamiršo.
- Demonas zalias. Ir as noriu. As noriu zalių plaukų. Jis va taip daro. - ji pradėjo seilėtis ir garsiai ūkauti.
- Ir tada mes lakstom po palėpę ir jį gaudom. Jam patinka zaisti dynių. - Gaudynių. Kažin ar Seiliui tas patiko. Tėtis sakydavo to nedaryti. Bet jos vis tiek tą demoną vaikė.
- Ne. - Paprieštaravo ji mamytei. Meluoti juk negražu, joms taip sakė. Todėl Arielė pataisė mamyte.
- Sena tarka taip sakė mamytė apie tą seną tetą. Kai tėtis ir mama sūkavo,  kai tėtis atsinesė gyvatę namo. Ji glazi. Dabar jau turi daug spalvų. O seniau neturėjo. As parodysiu ją. - Ta gyvatėlė labai jau slapstėsi ir surasti ją būdavo sunku. Bet vėl ketinimai eiti į tvartą buvo nutraukti.
- Gelai. As gelai gyvenu. - Kelis kartus džiugiai stryktelėjo į orą.
- Mes norim atidaryti. - Neabejojo, kad Meli norės. - Aciū. Padėkojo, kai jai parodė tą dovaną. Dėžutė buvo didelė. Ir arielei su ja reikėjo pagalbos. Jai padėjo senelė ir iš dėžutės išlindo kiukas. Tikrai. Senelė jį ištraukė ir pastatė ant žemės. Arielė susižavėjusi jį paglostė.
- Nori užlipti? - Paklausė senelė. Arielė linktelėjo. Užlipo ant savo naujo arkliuko. Jau žinojo, kad reikia laikytis.
- Ate, Ate. - Laiminga pasakė ir nušuoliavo per svetainę tolyn. Na aišku tai vyko vaizduotėje. O realybėje tiesiog krykštaudama suposi ant arkliuko.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #67 Prieš 9 mėnesius »
Amelija mėgo čiauškėti, tačiau pati dėmesį sutelkdavo sunkiai, kai kiti ko nors jos klausinėdavo. Buvo pasiruošusi seneliams parodyti kambarį, be to, senelis pasakė, kad norėtų jį pamatyti, tačiau netrukus mergytė sugebėjo tai pamiršti, nes aplink buvo daug veiksmo.
- Nezinau, - atsakė ji į Rolando klausimus.
Užfiksavo tik vieną, apie Dingo amžių. Ir vėl pasigirdo žinovės balselis:
- Ketuli.
Į pastabas apie negražius žodžius taip pat nekreipė dėmesio, susikoncentravo į balioną, kol neišgirdo apie dovanas.
- Dovanos! - džiugiai sušuko sesei. - Ne! - suriko dėl pagalbos atidarant dėžę.
Aišku, Amelija nepadėkojo. Kiek galėdama stipriau plėšė dėžę, kol galiausiai išpakavo barbę ir jai skirtą rinkinuką.
- Balbė! - laiminga šūktelėjo ir iškart ėmė žaisti pamiršusi viską aplink.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Amelija Senkler »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #68 Prieš 9 mėnesius »
- Na... Aš nemanau, kad toks teiginys apie svetimą turtą sulaikytų mano tėvą nuo veiksmų.
Viskas dėjosi pagal blogiausią scenarijų. Tėvas išgirdo visut viską, ką Alanas norėjo nuslėpti. Net tas kvailas paveikslas bėrė druskos ant žaizdos. Alanas niūrokai nuvėrė Danutę akimis. Užsikišk. Mintyse paliepė.
- Ne Amelija, jam ne keturi, o dvylika. - Parodė pirštais.
- Dabar turime dvi gyvates ir niekas ten nešaukė. Mes aiškinomės. - Klimpo vis gyliau į pelkę.
Dabar dar atėjo aišku ir Demono eilė. Alanas klausiamai dirstelėjo į Dori, gal jai šaus išganinga mintis. Bet ji apie tą padarą neužsiminė.
- Tėti, gal paplepėkima apie ką kitą? Jis nieko nedaro. Gyvena sau ir dar padėjo dok... - Laiku  sustojo. Doksių čia jiems ir betrūko. - Mergaitės aišku jį erzina, bet kas čia tokio? Ta prasme joms tai nieko dėl to nebus. Jam tik blogiau, mat dieną mėgsta sau ramiai miegoti. Jis tiesiog paprasta ramybės ieškanti būtybė.
- Bet ar būtina ją laikyti namie? - Įsikišo mama.
- Nenoriu jo mesti lauk.
- o jei ligos?
- Jie nenešioja ligų.
- Man tai nelabai patinka, kad tu laikai tokius padarus. Jo vieta visai ne čia. Dori, kaip tu gali su juo gyventi vienam name?
- Jis čia gyveno prieš mums pasirodant.
- O jei kokios pelės ar panašūs padarai gyveno čia prieš jums pasirodant?
- Jis kas kita.
Kur tas Tedis? Galvojo jau baisiai laukdamas, kol pasirodys elfas ir jie ims kalbėtis gal apie maistą ar ką panašaus.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 149
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #69 Prieš 9 mėnesius »
Na, dėl tų konfliktų nieko nesakė. Juk visko būna. Bet tas demonas.
- Visiškai pritariu Elijai. - Tarė. - Kaip tau tokie dalykai iš viso gali šauti į galvą Alanai? - Purvinas, netvarką keliantis padaras normaliuose namuose. Kažkokia nesąmonė. Ir dar leidžia vaikams su juo žaisti...
- Namie turite tikrą stebėtoją ar ne? - Mostelėjo ranka į paveikslą. Apie tą demoną dar pakalbės paskui. Jo čia neliks ir taškas.
Mergaitės dabar žaidė ir nekreipė į juos dėmesio. Rolandas sėdėjo ant kėdės. Galvoje rikiavosi daug pastabų. Dok... Kas tas Dok? Doksiai? Doksiai, demonas ir dar nežinia kas. Siaubinga. Andainykštis Rolandas, Rolandas prieš keliarius metus būtų pasakęs apie viską kas jam čia nepatinka. Bet dabartinis jau į daug ką žvelgė visai kitaip. Ne pyktis visų pirma jie čia susirinko.
- O jūs gražiai čia įsirengėt. - Nepaisant paprastumo svetainė juk buvo jauki ir graži. Tikrai taip galvojo.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #70 Prieš 9 mėnesius »
Prieš tai tauškėjo Amelija, dabar tauškėjo Arielė. Štai, ji dabar papasakojo viską apie seną tarką. Laimei, gavusios dovanas abi dukros užsičiaupė. Tikiuosi, žais ir tylės, pamanė.
O Elija ir Rolandas pradėjo aiškinti. Nors, tiesą pasakius, žinant Rolandą tai jis išliko labai taktiškas. Bandė ir pajuokauti, ir namus pagyrė. Bet Dori nebuvo tikra, ar tai ne ironija. Kad Rolandas Senkleris pagirtų tokį būstą...
Tamsiaplaukė nežinojo, ką reikėtų sakyti. Ar išvis kažką sakyti. Vis tik nusprendė prabilti.
- Aš esu jums dėkinga už viską, - tarė mylimojo tėvams. - Pamenat, kokią mane radot? Tiesiog ištraukėt iš duobės net nežinodami, kad... kad laukiuosi nuo Alano, - vis dar buvo kažkaip gėda apie tai kalbėti, nors mažylėms jau treji. - Tačiau supraskite. Mes norime gyventi patys, - prikando lūpą. - Patys priimti sprendimus. Žinome, kad galime gyventi dvare kaip ponai. Bet mes to netrokštame. Negi jūs už tai, jog būtume išlepinti? Tiek mes, tiek mergaitės, - metė žvilgsnį į jas. - Turime išmokti gyventi patys. O tas demonas, - numojo ranka. - Kur buvęs, kur nebuvęs. Jau pusmetį su juo gyvenam ir viskas gerai. Ji perdeda, - žvilgtelėjo į paveikslą. - Kaip ir Amelija su Ariele, beje.
Vos tik Dori baigė savo kalbą, Teodoras atnešė antį ir bulvių košę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #71 Prieš 9 mėnesius »
Tiesą pasakius tėtis išliko visai ramus. Demonu labiau piktinosi mama, ne jis. Ar jam tikrai patinka šitas namas? Ar čia šiaip? Pažinojo savo tėvą ir puikiai pažinojo jo intonacijas. Ne, nusprendė, kad šį kartą jis nebandė pasakyti Alanui, kad namas klaikus. Per prastas.
- O jis tikrai gražus. Ypač dabar, kai mes susitvarkėm. Galėsim paskui pasivaikščioti. - Nei neįsivaizdavo ar reiktų ką pasakyti apie viską, ką išdėstė Dori. Tada staiga iš tų keblių minčių išgelbėjo Tedis.
- O, sveikutis. - Labai nudžiugo to elfo pasirodymu. Maistas. Pagaliau. Gal dabar nereikės kalbėti nemaloniomis temomis. Dabar Alanas susimąstė ar turėtų kažką daryti ar viską palikti Elfui. Jau ėmė stotis.
- Tedis pats viską išdėlios. Tegul Alanas dabar ramiai pasėdi. - Prašneko elfas ir pastatė viską ant stalo. Dėkui dievuliui Elfas jo nevadino ponu Senkleriu arba šeimininku. Dėl to jie susitarė jau pirmą vakarą jam čia atsiradus.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 149
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #72 Prieš 9 mėnesius »
- O kas čia kalba apie jūsų Ponišką gyvenimą dvare? Mes apie tai nieko nesakėm. - Tai visai nesusiję. Demoniūkštis ir jų gyvenimas šitam namelyje.
- Taip. Bųtų labai įdomu viską pamatyti. Jūs jau čia senokai begyvenat. - Sakinio gale norėjo sakyti, kad keista, jog jie su Elija yra name pirmą kartą. Bet nutylėjo šį sykį.
- Žodžiu. Gyvenkit jūs kaip norit. Aš nieko nesakau. Viskas su tuo yra gerai. Tiesiog laikyti pas save tokius padarus... Na keista. - Labai taikiai dėstė Senkleris.
Pasirodė įžūlusis elfas. Alanas aiškiai norėjo viską iš jo perimti. Vargšelis. Ir kaip tu nusileidai dėl to Elfo? To labai norėjo pasiteirauti savo principingo sūnelio. Kada nors tikrai paklausiu. Pagalvojo.
Maistas atrodė puikiai. Elfas viską dėliojo ant stalo.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #73 Prieš 9 mėnesius »
Dori tiesiog perliejo Alaną savo piktuoju, klastuoliškuoju žvilgsniu. Po velnių, juk ji šitaip kalbėjo dėl to, kad jį gynė, o jis ką? Nesugebėjo nei žodžio išlementi ta tema! Dabar Mendel tiesiog norėjo išrėkti jo tėvams, kad ji nekenčia to suknisto demono, kad dabar pat gali eiti ir nudėti jį, bet... bet ji negalėjo. Ji mylėjo Alaną, mylėjo taip, kaip nieko daugiau gyvenime turbūt nemylės, todėl tylėjo, nors taip virė kraujas imti ir sukelti isteriją.
- Tiesiog leiskit mums rinktis patiems, - galiausiai pasakė Dori Rolandui. - Jeigu mes nusprendėme gyventi su palėpių demonu, tai ir gyvensime.
Kai Teodoras sudėjo maistą ant stalo, kuris iškart skaniai pakvipo, tamsiaplaukė įbruko didžiulį peilį Alanui į rankas. Vakare tu atsiimsi, mielasis, pagalvojo ji, bet šią akimirką žvilgsnis tapo kupinas aistros, o ne pykčio. Prisiminusi, jog čia pat sėdi vaikino tėvai, mergina tarė:
- Gal tu supjaustyk, brangusis?

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #74 Prieš 9 mėnesius »
Dori tikrai ant jo supyko, tą tai tikrai suprato. Merginos akys jam kalbėjo, tiesiog šaukė apie tai. Vaikinui nesugalvojus kas yra ne taip gana greitai jos žvilgsnis jau bylojo visai ką kitą. Ir nors šiuo tarpu turėjo imtis darbo galvojo tikrai ne apie maistą. Galvojo apie šį vakarą. Apie tai, kad išsiaiškins, kas buvo ne taip. O paskui. Paskui Tos susitaikymo akimirkos atnešdavo nepamirštamų ir labai malonių akimirkų.
- Gerai būtinai supjaustysiu. - Jo žaliose akyse blykstelėjo aistros žiburėlis.
- Ar Tedžiui dar čia pasilikti?
- Ar tau dar ko prireiks? - Paklausė raudonplaukis Dori.
Antį Senkleris supjaustė. Įdėjo visiems maisto į lėkštes. Jie papietavo. tėvai padėjo pavalgyti dvynukėms. Patys taip norėjo.
- Tai gal eikim pasivaikščioti? Parodysim jums viską.