0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Dori, kaip ir pasižadėjo sau, išvalė tą sofą iki galo. Dabar ji atrodė kur kas geriau, nors ir aiškiai matėsi, jog buvo ne pirmos jaunystės. Jie pasiklojo lovą, o Danutė burbėjo kažką apie tai, jog labai negražu palikti šiukšles per naktį ant stalo. Tačiau nei vienas iš jaunuolių nebeturėjo jėgų tvarkymuisi.
Kai Mendel atvėso nuo darbo, šalčio nebesijautė, nes židinio šiluma užliejo namus. Miegojo tamsiaplaukė giliai ir kietai. Tačiau pora kėlėsi anksti, nes ir toliau reikėjo tvarkytis. Vis dėlto įsikurti čia nebuvo taip jau paprasta. Tik po savaitės šeimyna įsikėlė į būstą pilnai su visais daiktais, reikiamais baldais ir gyvūnais.
Ir čia prasidėjo naujas, savarankiškas Dori, Alano ir jų dukrelių gyvenimo etapas.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
Šaltokas kovo penktadienis. Už lango niūriai kapsėjo lietus, tirpdydamas nuo žiemos užsilikusį sniegą. Tačiau čia, jaunųjų Senklerių namuose, buvo jauku.
Šią akimirką Dori sėdėjo ant foteliuko netoli židinio. Kai jie įsikūrė, svetainėje paliko senąją sofą, tuos du fotelius, kavos stalą. Valgomojo stalą ir kėdes pernešė į virtuvę ir vietoj jų paruošė kampelį skaitymui. Dvi knygų lentynos, keturi foteliukai (du iš jų vaikiški), gražūs užkerėti deglai, minkštas ir švelnus kilimas.
Svetainė atrodė senoviškai, bet tikrai jaukiai. Ant palangės klestėjo keli vazonai su augalais, ant kavos stalo grožį skleidė pamerktos tulpės. Ant sofos buvo pridėta spalvotų pagalvėlių. Net Danutė nebetrukdė. Tiesą pasakius, Dori su tuo paveikslu visai susidraugavo.
Apsidairęs iškart galėjai suprasti, jog namuose karaliauja vaikai. Svetainėje dar buvo pastatytos kelios lentynos su žaislais, vaikiška virtuvėlė. Visur mėtėsi begalė žaislų.
Gyvenimas atskirai nebuvo itin lengvas. Mergina dažnokai jausdavo nuovargį. Jei darbe būdavo sunkesnė diena, vakare norėdavosi tik griūti į lovą ir miegoti. Tačiau tam galimybės nebuvo. Mergaitės norėdavo žaisti, reikėdavo pasirūpinti gyvūnais, maistu ir namų buitimi. Jie viską darydavo kartu su Alanu, tačiau laiko dienoje vis tiek pritrūkdavo.
Nors gyvenimas Senklerių dvare buvo žymiai patogesnis, bet vis tik išsikrausčius Dori ir Alano ryšis dar labiau sutvirtėjo ir tik dabar ėmė atrodyti, jog jaunoji mama tikrai pažįsta savo dukras, kai mažylės visą laisvą laiką namuose leisdavo su tėvais, o ne kažkurią jo dalį su aukle ar seneliais.
Tamsiaplaukė gurkšnojo arbatą, kurios puodelį ką tik atsinešė iš virtuvės. Virtuvė atrodė taip pat, kaip ir atsikraustant, tik dabar, žinoma, buvo švari. Stalą su taburetėmis jie nunešė į tvartą, prieš tai apsaugoję kerais. Negalėjo išmesti ne savo daikto, o pernešus stalą ir kėdes iš svetainės į virtuvę, virtuvinio stalo tiesiog nebebuvo kur dėti. Iš pradžių Dori galvojo jį nešti į laisvą kambarį antrame aukšte, kuriame irgi nekeitė nieko, tik išvalė jį ir pakabino užuolaidas. Tačiau vis dėlto Dori ir Alanas nusprendė nepaversti to kambario sandėliu. Paliko jame senus baldus, bet baldų iš virtuvės ir mergaičių kambario nenešė. Tad tvarte apsistojo ne tik virtuvinis stalas su taburetėmis, bet ir lova bei rašomasis stalas su kėde iš dukrų kambario.
Šiandien nuovargio Dori nejautė. Pasidėjo puodelį ant knygų lentynos ir atsivertė romaną. Šis penktadienis - laisva diena, mat praeitą savaitgalį Mendel budėjo ir dabar jos laukė papildomas laisvadienis. Todėl ji spėjo ir apsitvarkyti, ir pagaminti valgyti, ir mergaites iš darželio anksčiau pasiimti. Skaityti dukrelės leido. Jos buvo užsiėmusios čia pat, svetainėje, savais reikalais. Dori nežinojo, kiek laiko ši ramybė truks, bet dabar mėgavosi. Aišku, kad jos triukšmavo. Bet per daugiau nei dvejus su puse metų smegenys išmoko tai blokuoti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Arielė Senkler

  • ***
  • 89
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Arielė sėdėjo ant puraus kilimo ir stūmė didelę barškančią mašinėlę prikrautą didelių vaikiškų kaladėlių. Važiuodama ji nuolatos pypsėjo ir kartais atsitrenkdavo į kitus ant žemės jų pabertus žaislus.
- As vezu kiuko maistą. - Paaiškino ji Meli, kad įsivaizduoja, jog mašinytė prikrauta maisto kiukui gyvenančiam tvarte. Arielė norėjo, kad jis gyventų namie, bet niekas to neleido. Tvarte dar gyveno kažkoks keista padarėlis, kurio pavadinimą Arielė vis pamiršdavo. Kažkoks Šerielis ar panašiai. Jis buvo nedidelis, bet labai greitas ir Arielė mėgo su juo žaisti. Tik negalėjo suprasti kodėl jis yra tvarte. Aišku ji galvoje turėjo šermuonėlį. Dar kartais tvarte gyvendavo didelis paukštis. Tikrai ne pelėda, kitas paukštis. Tėtis neleisdavo Arielei prie jo lįsti. Paukštis kartais būdavo tvarte, kartais lauke o kartais pas tėtį aukštai. Kur irgi ją ne visada įleisdavo. Kartais tvarte, šiene miegodavo gyvatė. Bet Arielė žinojo, kad ji dažnai ir lauke šliaužioja.
Jai bevežant maistą iš savo pintinės atsikėlė šuniukas. Mažytis ir labai padūkęs šuniukas. Jis pasipurtė ir Arielė nusijuokė sukrykšdama, jai patikdavo kaip pliaukši jo ausys.
Šuniukas buvo jos. Kartais Meli, bet šiaip jos. Jis pasirąžė ir tada išlipęs iš pintinės nubėgo pas Arielę. Užšoko ant jos ir mergaitė parvirto ant kilimo. Šuniukas ėmė jai laižyti veidą.
- AI. Ai. - Cypavo besijuokdama mergaitė. Kitas daug didesnis šuniukas gulėjo ant žemės. Dažniausiai jis miegodavo. o jei pakildavo reikšdavo, kad tuojau ateis tėtis. Ir dabar didysis šuo lėtai atsistojo. Pasipurtė. Ir lėtai išėjo iš kambario. Tada Arielė ir pati išgirdo rakinamas namų duris.
- Tėtis! - Sukrykštavo ji ir kažkaip atsikėlė nuo žemės. Jos mažasis šuniukas lekavo šalia. O mergaitė nubėgo prie durų. Paskui ją ir šuniukas.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Amelija šią akimirką buvo ganėtinai rami. Ji gulėjo atsirėmusi į Dingą, didelį minkštą šunį. Namuose buvo dar vienas šuniukas, kurį mažylė vadindavo Soniu. Tas šuniukas neturėjo vardo, bet Amelijai labai sunkiai sekėsi ištarti žodį „šuo“, vietoj to ji pasakydavo „so“. Ir galiausiai gavosi Sonis, nors būdavo norima pasakyti „šunis“ . Tas šuniukas buvo labai mielas ir žaismingas, tačiau raudonplaukė negalėdavo į jį patogiai atsiremti.
Gulėdama Amelija žaidė su dviem barbėm. Dabar mergytė dėl barbių buvo tiesiog pametusi galvą, nuolat tampydavosi su savimi bent dvi.
- Kiukas pavalgis il tada pinsesė gajės joti, - pasakė sesutei, kad kai arkliukas pavalgys, tada jos barbė, kurią Amelija vadino princese, galės ant arkliuko joti.
Dingas ėmė stotis, tad teko pakilti ir Amelijai. Ji suprato, kad grįžta tėtis. Įprastai Amelija ir Arielė ir grįždavo su tėčiu, mat jis dirbo tame pačiame miestelyje, kuriame dvynukės lankė darželį. Tačiau jeigu savaitgaliais tėtis kažkur išeidavo, pavyzdžiui, į šiame pačiame name esančią parduotuvę, Dingas visada pradėdavo eiti durų link dar prieš tėčiui jas praveriant. O šiaip būdavo ramut ramutėlis ir gulinėdavo, miegodavo.
- Tėti! - džiugiai sušuko Amelija ir paskui sesę bei Sonį pasileido prie durų rankose, žinoma, laikydama abi barbes. - Al palnesei koladinių valių? - paklausė, ar tėtis parnešė šokoladinių varlių.
Kai jis eidavo į parduotuvę, mergaitė labai norėdavo, jog tėtis parneštų šokoladinių varlių. Nors jos, tiesa, kartais pasprukdavo, o korteles mažylė visada suplėšydavo. Tačiau Amelijai patiko varlės. Ir pas senelius didelių didelių rūmų kieme, ir šių namų kieme ji nuolat varlių ieškodavo, jas gaudydavo, o jei pasisekdavo sugauti, labai mėgdavo atnešti varles mamai, tačiau jai, regis, tai visai nepatikdavo.
Raudonplaukė ėmė šokinėti, norėjo, kad tėtis ją paimtų ant rankų. Stengėsi užlįsti už Arielės, juk Amelija turėjo būti pirma, kurią tėvelis pakalbins ir pakels!
- Pasveikink pinsesę il balbę, - pasakė, kad pasisveikintų su princese ir barbe.
Blondinę barbę Amelija ir vadindavo barbe, o rudaplaukę barbę - princese.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1109
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Alanas grįžo namo. Įžengęs į kiemą terariumą, kuriame rangėsi nepatenkinta gyvatė pastatė ant žemės.
- Bet tu gi mane paleisssi.Messs gi sssusssitarėm. - Šnypštė ji.
- Taip. Bet passskui.
- Kada passskui?
- Greitai. - Alanas atsirakino duris ir įžengė pro jas. Ir buvo sutiktas viso būrelio. Pasijuto labai laimingas. Kaip dar galėtų jaustis, kai pasitikti atbėga dvi mažytės dukrytės. Aplink kojas zuja mažas šunytis, o kitas senučiukas prisiglaudžia prie šono. Jo senutėlis Dingas, lydėjęs per visus metus mokykloje. Atrodė taip keista, kad kažkada jis pasičiupo Dori lazdelę ir nulapnojo su ja į mišką. Tai prisiminęs tyliai nusijuokė.
- Labutis. - Vaikinas pritūpė, paėmė abi mažyles į glėbį. Vieną laikė viena ranka, kitą kita. Jos augo ir sunkėjo. Kaip greitai jos augo.
Pasisodino jas ant pečių. ir atsistojo.
- Aišku turiu koladinių varlių. Kaip gi be jų. - Šypsojosi ir džiaugėsi, kad visada turėjo atsarginį jų pakelį kuprinėje.
- Labas ir jums. - Pasveikino lėles. Amelijai dabar jos labai patiko. Mergaičių kambary stovėjo didelis barbių namas. Ir šiaip jis buvo jaukus. Kambario grindis dengė panašus kilimas, kaip ir svetainėje. Stovėjo dvi mažytės lovelės paimtos iš dvaro. Jos stovėjo greta viena kitos. Kartais Arielė vis tiek perlipdavo miegoti pas Ameliją. Vidury kambario puikavosi barbių namas su visais priedais. Prie vienos sienos gulėjo keli sėdmaišiai spalvingi, vienas drambliuko, kitas meškiuko formos. Žinoma, kambaryje stovėjo ir senoji spinta, tik jau be kauko. Joje jie laikė mergaičių drabužėlius ar kitus jų daiktus. Dar aišku buvo didelė žaislų dėžė ir lentynėlė su vaikiškomis knygutėmis. Be to Ant Arielės lovelės susodinti visokie pliušiniai gyvūnėliai. Naktį reikdavo juos surinkti ir Arielė turėdavo išsirinkti porą, su kuriais norės miegoti. Vienas iš jų visada būdavo jau gerokai nutrintas Au au. šuniukas, kurį tampėsi jau nuo labai seniai. Kambario sienas irgi pakeitė. Alanas prie to reikalo užtruko gana ilgai, nupurškė magiškaisiais dažais, ir dabar ant sienų skrajojo visokie mieli padarėliai, drugeliai, bitutės. Jie tūpdavo ant gėlyčių. Dažus buvo lengva panaikinti. Todėl nemanė, kad nuomotojai galėtų dėl jų prieštarauti. - Kaip jums sekėsi darželyje? Ką nuveikėt? - Kalbino mergaites eidamas į svetainę.
Vaikinas nuleido jas ant žemės. Dingutis vėl įsitaisė savo vietoje ir atrodo užmigo. Mažasis šuniukas nustvėrė kažkokį savo žaislą.
- Labas. - Pasilenkė prie merginos, pabučiavo jai į skruostą. Tada prisiminė, kad jiems teks šnektelėti. Kad reikės parodyti tai, kas atkeliavo su juo iš centro.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
Nors Dori ir nemėgo gyvūnų, bet turėjo pripažinti, kad šunys namuose buvo išties neblogas dalykas. Su mažuoju šuniuku daugiausiai užsiimdavo Arielė, o Amelija, kaip keista bebūtų, išties gerai sutarė su Dingu. Kažkodėl ji net nebandydavo tampyti jam kailio ar vaikytis.
Skaitymas neužtruko ilgai. Netrukus grįžo Alanas. Pabaigusi pastraipą fone klegant dvynukėms, tamsiaplaukė padėjo knygą į lentyną, vėl paėmė į rankas puodelį ir ketino eiti pasisveikinti su vaikinu, tačiau jis buvo pirmas.
Atėjo nešdamas mažyles, paskui juos, žinoma, atsekė ir šunys. Alanas atrodė taip mielai ir šeimyniškai. Matant tokį vaizdą Dori reikėdavo įdėti šiek tiek pastangų, jog nesusigraudintų. Aišku, jeigu tai įvyktų, ašaros būtų laimės, žinoma.
- Labas, - pasisveikino jaunoji mama, kai vaikinas nuleido dukras ant žemės ir pakštelėjo jai pačiai skruostan. - Kaip sekėsi darbe? - paklausė. - Tikriausiai esi išalkęs? Iškepiau kotletų, - nusišypsojo.
Kaip keista buvo taip kalbėti. Dori? Iškepė kotletų? Kas būtų galėjęs pagalvoti.

*

Neprisijungęs Arielė Senkler

  • ***
  • 89
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Arielei visada patikdavo sėdėti tėčiui ant pečių. Tada pasijusdavo aukštai aukštai.
- As neno koladinių valių. - Jai visai jos nepatiko, nes mokėjo pabėgti. O šokoladą tai ji tikrai mėgo, tik ramų, tokį, kuris negali pasprukti.
- Al tuli dal ko nols? - Klausinėjo mergaitė.
- Zaidėm. - Labai nekonkretino savo veiklų darželyje. Meli galės papasakoti jeigu norės. O jai ir taip gerai.
Tėtis pastatė jas ant žemės. Arielė Būtų norėjusi, kad jas dar panešiotų, bet nekėlė dėl to protestų.  Mamytė ir tėvelis kalbėjosi ir ji pagavo žodį kotletas. Ar vėl reikės valgyti? Ji jau nenorėjo, nes jau pavalgė.
- Neno lotletų. - Jau tikrai nenorėjo jų. ir atrodė svarbu tai pasakyti.
- Al eisim zaisti? - Paklausė tėvų. Mamytė jau ir taip visą laiką ramiai sėdėjo. O tėtis išvis buvo kažkur dingęs. Todėl degė nekantrumu su jais pažaisti.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
- Dok vales, - tarė tėčiui, kad duotų varles.
Juk jis pasakė, jog turi šokoladinių varlių, tačiau jų nedavė! Taip nesąžininga!
Jis nusinešė dukreles į kambarį. Amelijai nepatiko būti nešamai, ji mėgo eiti pati, tad džiaugėsi, kai buvo nuleista ant žemės.
- Buvau gela, - atsakė į tėčio klausimą.
Taip Amelija sakydavo, kai prisidirbdavo. Tėtis tai turėjo suprasti. O prisidirbdavo ji kone kasdien. Grupėje dar sugebėdavo pakenčiamai elgtis, bet lauke nuolat su kuo nors susiimdavo.
Mažylės žvilgsnis nukrypo į mamą. Buvo ganėtinai piktas, mat auklėtoja pasakė mamai, jog Amelija bandė įkasti vienai bjaurybei į žandą. Amelija nenorėjo, jog ji tai pasakytų tėčiui.
- Taip, mes jau vagėm loketų, - pasakė, kad jau valgė kotletų.
Trokšdama parodyti, kokia mergaičiukė gera, ji priėjo prie sesutės, pakštelėjo jai į skruostą ir paglostė galvą. O tada nupėdino prie Dingo ir vėl į jį atsirėmė.
Amelija mėgdavo jį kandžioti. Tiksliau - jo kailį. Į odą neįkąsdavo, tad Dingas nekreipdavo dėmesio. Mama su tėčiu neleisdavo taip elgtis, tačiau Amelija dažnai net nejausdavo, kad taip daro. Tad ir dabar ji sukando šuns plaukus tarp dantų kelioms sekundėms.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Amelija Senkler »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1109
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
- Reikia gražiai paprašyti, tada duosiu. Juk žinai. - Paglostė ugninius dukters plaukus.
- Turiu ir kitokių šokoladukų. - Atsakė ir Arielei.
Abi pateikė skirtingus atsakymus apie darželį. Amelijos atsakymas bylojo, kad šiandien galimai vyko neramumai.
- O ką žaidėt? - Apie tai kokia Amelija buvo gera reikės paklausti Dori. Ateinant paimti dukrų sakura papasakodavo jų nuotykius. Bet šiandien jų dar nežinojo, nes Dori paėmė dukteris iš darželio.
- Su niekuo niekuo nesipykai? - Paklausė Amelijos. Toji nuėjo prie Arielės. Jos dažnai viena su kita elgėsi gražiai. Draugystei galėdavo trumpam sutrukdyti koks žaisliukas ar nenorima veikti veikla. Bet jos greitai susitaikydavo.
- Žinau, kad jūs pavalgėt. O aš dar ne. - Nusišypsojo joms. - Ai neblogai. Atvežė kelis naujokus, reikėjo įkurdinti. O tau kaip sekėsi šiandien? O taip, nuostabu. Aš alkanas kaip vilkas. Bet žinai... - Ak, kaip jai pasakyti, kad partempė namo dar vieną padarą?
- Gal trumpam išeikim į kiemą? Reiktų tau šį tą papasakoti. - Jau ir taip namai kaip zoologijos sodas. Bet gi Šelė čia tik laikinai. Aha. Tu tikrai taip manai?
- Būtinai žaisim, bet kiek vėliau. - Jau žinojo kitą dukrų klausimą kada vėliau. Bet iš pradžių reikėjo parodyti Dori Šelę, pavalgyti ir nusiprausti.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
- Šiandien Amelija bandė įkasti Abigailei, - pranešė Dori Alanui. - Į žandą. Auklėtojos nematė, dėl ko jos susipyko.
Žinoma, Dori pasakė dukrai, kad taip daryti negalima. Tačiau toji Abigailė, ji, kiek juodaplaukė suprato iš Sakuros pasakojimų, buvo ne ką geresnė už Ameliją. Viduje Mendel džiaugėsi, jog dukra nenusileidžia. Nėr čia ko.
O faktą, kad peštynes dažnai inicijuoja būtent jų atžala, stengėsi ignoruoti. Kiek teko girdėti, Abigailė kartais bando atimti iš Amelijos žaislus. Tad kodėl mažoji Senkler turėtų nusileisti?
- Gerai, - atsakė. - Kuičiausi namie ir tiek. Beje, vėl užmačiau du doksius. Nesuprantu, kur jų lizdas... O kokius gyvūnus šiandien atvežė? - domėjosi. - Jums jau nereikės valgyti, - nusišypsojo dvynukėms. - Tuoj atnešiu, - tarė mylimajam omeny turėdama maistą.
Atsistojo, bet taip ir nenuėjo į virtuvę. Sukluso.
- Į kiemą? Kodėl? - paklausė. - Amelija! - sudraudė dukrą. - Kiek kartų sakiau, kad nekandžiotum Dingo kailio!

*

Neprisijungęs Arielė Senkler

  • ***
  • 89
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
- Valio. Dok i man pasau. - Ji turės gero šokolado, kuris nebėga ir yra skanus.
Mergaitė trumpam apkabino sesę. Jos šiandien nesipyko. Šiandien daug žaidė. Tik ta Abi lindo prie jų.
- Bėgiojom lauke. Zaidėm dynių. - Gaudynių. Paaiškino tėčiui.
- Kada Liau? - Tuojau pat ir paklausė kada gi tas vėliau. - Einam į lauką? - Kiemas juk tai reiškia ar ne? Mažylė nubėgo ieškoti savo batukų. Pradėjo viską versti prieškambaryje jų ieškodama. Šiaip būtų buvę gerai ir be jų. Bet tėvams būtinai reikėjo tokių nesąmonių.
- Nepyk ant Meli. - Paprašė išgirdusi, kai mamytė sudraudė sesutę.
Kieme būna smagu. Kodėl kiti neskuba ji tiesiog negalėjo suprasti.
- Teik Meli, eisim į lauką. - Gal tėtis kvietė išeiti tik mamytę? Na, bet ji tikrai irgi seks paskui. Net šokoladą pamiršo.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
- Pasau, - su atodūsiu paprašė Amelija tėčio vartydama akis. - Ne, - nelabai tvirtai atsakė jam į klausimą dėl pykimosi.
O tada mama ją paskundė.
- Ne! - dabar jau suriko. - Nebaziau! - šaukė, kad nebandė. - Nekandau! I Digo nekandau! - prieštaravo ir pastabai apie šunį.
Mergytė pašoko ant kojų ir svarstė, ar kelti isteriją. Nusprendė, kad ne. Juk tėtis turi duoti šokoladinių varlių ir pasakė, kad jie eis į kiemą. O jeigu Amelija rodys ožius, gi nieko nebus. Todėl mažylė tvardėsi.
Netrukus Arielė ją pakvietė rengtis. Raudonplaukė nebuvo tikra, jie eis į galinį kiemą ar pro paradines duris. Jeigu eitų į galinį kiemą, tai reikėtų neštis batus apsiauti svetainėje prie tų durų.
Tačiau Amelija labiau norėjo eiti pro paradines duris, nes tai reiškė, kad tėvai jas vesis kur nors įdomiau. Todėl pasikuitusi ir radusi savo batukus mažoji Senkler juos apsiavė prieškambaryje. Ne ant tos kojos, bet bus gerai. Bandė pasiekti savo striukę, kuri kabėjo aukštai. Nepavyko. Nieko, bus gerai ir be striukės.
Nieko nelaukdama puolė prie durų rankenos. Tačiau durys neatsidarė.
- Atakinkit dulis! - reikliai sušuko. - Pasau, - po kelių akimirkų šiaip ne taip išspaudė. - As nekandau tu sakyk, - tyliai pridūrė sesei.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1109
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
Alanas atsiduso. Ir į ką išaugs jų duktė?
- Bet Amelyte, kanda tik šuniukai. Taip negalima. Negražu kandžiotis. - Kaip pats išsisuks su ta gyvate neturėjo supratimo.
- Jei paleisčiau Seilių trumpam iš palėpės jis iškart rastų tą lizdą. - Neabejojo, kad jų įnamis surastų ir išgaudytų visus doksius.
- Ai, kelis apsirgusius padarėlius. - Nenorėjo konkretinti, kad atvežtos buvo ne kas kitas, o kelios nuodingosios fėjūnės. Jau įsivaizdavo kokia į tai būtų Dori reakcija.
-Vėliau, kai pavalgysiu ir truputį pailsėsiu galėsim žaisti. O šokolado duosiu tada, kai grįšim iš lauko. - Jos jau puolė ruoštis ir Alanas su baime pagalvojo, kad dvynės auga pasiutiškai greitai. Jau vasarą bus treji metai, kaip jos yra šiame pasaulyje.
- Supranti, toks reikalas Dori. - Gal apsieisime šį kartelį be audros? Vylėsi. - Trumpam atsivežiau spalvotąją gyvatę. Ji labai nekaip elgiasi terariume. Ji dar serga, dabar yra išblukusi ir jos galios apsilpusios. O tai negerai. Reikia jai duoti vaistus, kad atrodytų kaip turi atrodyti. Centre ji nieko neprisileidžia ir aš jos paklausiau kodėl. Ji nori būti lauke. Centre negalima to užtikrinti. Bet čia galima. JI tiesiog galėtų šliaužioti pas mus kieme. O dar yra bevardė. Jai čia būtų geriau. Einam, aš tau ją parodysiu. - Amelija jau laužė duris.
- Tuojau, tik prašau dar minutę luktelėkit. - Šūktelėjo dvynėms.

Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
- O jis supras, ką daryti? Seilius? - prikando lūpą. - Ir ar paskui nenorės dažniau nulipti žemyn? Žinau, kad jis palėpių demonas, bet vis tiek... - nerimavo. - Kokius padarėlius? - raukėsi Mendel.
Įprastai Alanas gana noriai pasakodavo apie savo darbą, ypač, jeigu ji pati domėdavosi.
- Ar kažkas atsitiko? - paklausė. - Tik nesakyk, kad tau kažkas įkando, - ėmė apžiūrinėti vaikino rankas.
O tuomet Dori išklausė Alano pasakojimo apie gyvatę. Su kiekvienu žodžiu merginos antakiai kilo vis aukščiau, o lūpos spaudėsi viena prie kitos.
- Ar tu visai pasiutai?! - galiausiai suriko. - Žiemą tas ponis, kuris nuo manęs neatsiknisa, paskui Erka sugalvoja padovanoti tau šunį, o dabar - gyvatė! Nei aš, nei mergaitės, kaip žinai, su gyvatėm nesusišnekam! Ką žinai, ką ji mums padarys, jei tavęs nebus šalia! Ar dabar teks į kiemą bijoti išeiti?! O kaip kaimynai? Nemanau, kad senė Fisgibons bus laiminga dar viena gyvate kaimynystėje! Ir jau tik nesvaik, kad čia laikinai! Viskas ir taip aišku! Kaip galėjai parsitempti gyvatę prieš tai nepasitaręs su manimi?! Ir dar palikai ją kieme atvirą žiobarų akims?! - siuto.
Išlėkė iš svetainės, vos neišlupo durų.
- Jūs niekur neinat! - sušuko dvynukėms.
Išpuolusi į kiemą juodaplaukė pamatė terariumą. Burtų pagalba Mendel nusinešė jį į namus, nors iš šono atrodė, kad nešasi rankose. Ji buvo burtininkė ir matė gyvatę, nežinojo, kad terariumas nuo žiobarų užburtas taip, jog šie jį matytų tuščią.
Visa susiraukusi kažką burbtelėjo Arielei, jog ji nekuistų batų. Padėjusi terariumą ant žemės gana grubiai mažylę aprengė. Kartais taip elgdavosi, kai jausdavosi pikta. Ne visada būdavo švelni. Greit apavė dukrai batus, apvilko jai striukę, užmaukšlino kepurę ir kiek per stipriai užveržė šaliką. Pirštines pamiršo.
- Aprenk ją, - pamojo į Ameliją, - nes aš čia su abiem nesiterliosiu. Ir ji ne taip apsiavė batus.
Tada kerais, jau nevaidindama, kad neša, nuskraidino terariumą su gyvate į vidinį kiemą tuo pačiu į jį nusitempdama ir Arielę. Kieme paleido Arielės ranką, o pati stengėsi valdytis. Norėjosi sudaužyti tą terariumą. Kažką sulaužyti, pavyzdžiui, sūpynes. Kiek dar? Kiek dar suknistų gyvūnų jis parsitemps į namus?

*

Neprisijungęs Arielė Senkler

  • ***
  • 89
  • Personažas priklausė Leticija Mendel
Ats: Senas medinis namas su maisto prekių parduotuve
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
- Meli nekando. - Tuoj pat ir pasakė Arielė.
Paskui tylėjo. Jai labai nepatikdavo, jei mamytė pykdavo kaip dabar. Būdavo ir baisu ir ji visai nesuprasdavo ką padarė ir kodėl taip yra. Kai Arielę rengė tylėjo. Tik raukėsi ir atrodė taip, lyg tuojau pultų į ašaras tik nežinia ar labiau dėl to, kad išsigando ar dėl to, kad pyko.
Šalikas buvo bjaurus ir spaudė ir ji kol mamytė negalėjo matyti mergaitė pamėgino jį nusiplėšti. Nepavyko ir tai irgi labai nepatiko.
Ji nenorėjo išvis eiti į lauką, bandė pasipriešinti, kaip visada tylomis. Bet nieko nepešė ir atsirado lauke. Tada atsisėdo  pikta ir nusiminusi ant žemės. Nenorėjo kalbėtis nei su mama, nei su kuo kitu. Atsuko visiems nugarą. Nenorėjo žiūrėti ką jie darys.
Šalikas dar spaudė. Akyse kaupėsi ašaros. Arielė norėjo eiti į savo kambarį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Arielė Senkler »