[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Koks jaunimas šiais laikais, kur pagarba vyresniems, kur pagarba šių namų šeimininkei, - kalbėjo paveikslas.
- Na, tikrai, Alanai, - suprukštė Dori. - Kur gi tavo pagarba? - ėmė kvatoti.
Netrukus pasigirdo beldimas į duris. Alanas įleido Juzefą, pats nuėjo pašerti demoniūkščio.
- Labas vakaras, - besimaivydama pasisveikino Dori ir pakilnojo antakius. - Labai. Labai patinka, tikrai. Ypač paveikslas, palėpės gyventojas, doksiai, pūkutės, o kur dar kažkas, kas gyvena spintoje, esančioje antrame aukšte. Tiesiog nuostabu, - nusijuokė. - Ačiū, kad atėjai. Ir ačiū, jog užsukai į piceriją, bet atsigerti tai galėjai kolos paimti, - pasakė atidarydama vienos picos dėžę, svetainėje pasklido picos kvapas. - Mmm, - įkvėpė jo Dori, griebė gabaliuką ir ėmė kimšti. - Eina sau, kaip skanu, - pilna burna tarė. - Nagi, griebk, - pasakė grįžusiam Alanui. - Kaip tau sekasi profesoriauti? Kaip gyvena Walgunas? - paklausė plikio kramtydama, nepaisydama jokių etiketo taisyklių, o paveikslas burbėjo kažką apie kultūringumą.

[Alanas Senkleris]

- Tikrai, koks gi aš nemandagus Ponia. Koks jūsų sakėt vardas? Ir atsiprašysiu už įžūlumą, bet dabar mudu šių namų šeimininkai. - Pasakė Senkleris portretui, o tada su Dori ėmė juoktis.
- Seilius yra palėpių demonas. - Paaiškino Juzefui.
Kai išėjo iš to padaro draugijos palėpėje įžengė į svetainę. Čia kvepėjo dangiškai ir raginti jo nereikėjo.
- Taip nuostabu, kad jų atnešei. - Pasakė imdamas valgyti. Senasis apetito stygius, kuris buvo prasidėjęs kai jam įgėlė seniai išnyko. O dabar buvo pasiutiškai išalkęs.
- Turiu prašymą. Nežinau ar bendrauji su mano tėvu. Bet jei kartais bendrauji nesakyk jam kaip atrodo šitas namas gerai? Jei sužinos, tėtis jį nugriaus ir atstatys iš naujo. Tai gal nereikia. - Ne, tikrai nereikėjo, kad Rolandas Senkleris išvystų šį butuką. Net mama nesuprastų ką jie čia veikia. O ką jau kalbėti apie tėvą.
Alanas kol kas daugiau nekalbėjo, tik valgė ir klausėsi kitų.

[Juzefas Levinsas]

- Ponia Danutė, - išdidžiai prisistatė moteris iš paveikslo.
- Tu ką, jį auginsi? - nusijuokė Juzefas turėdamas omeny palėpių demoną. - Kada tu užaugsi? - šį klausimą jau adresavo Dori, toliau juokėsi, mat jį prajuokino merginos maivymasis. - Na, Danutė ir Seilius atrodo smagi kompanija, o visa kita išsinaikinsit. Apie kolą nepagalvojau. Mūsų giminėje bandoma drausti ją gerti, Sakura sako, jog ten trys kalnai cukraus, - kalbėjo.
Pametėjo Alanui vieną skardinę alaus, o pats atsidarė kitą. Naujakuriai kimšo kaip išprotėję. Pats Juzefas irgi paėmė gabaliuką, bet šiaip jau nebuvo itin alkanas.
- Tikrai nesame draugai, - pasakė Alanui. - Bet, po šimts trolių, jis nežino? Nejau nenorės apsilankyti jūsų namuose? Negi neatvyks pas anūkes? Ką ketini sakyti? O šiaip, kodėl jūs čia? Gi tėvai galėjo išnuomoti jums kokį tik norit būstą. Arba nupirkti.
Užkandęs picos ir gurkštelėjęs alaus plikis atsistojo ir nuėjo prie židinio. Ėmė jį apžiūrinėti.
- Vaikai kartais užknisa, o kartais ir ne, - atsakė jis Dori. Labai norėjosi pakalbėti apie Leticiją, tačiau numanė, jog tamsiaplaukė nebūtų dėl to patenkinta. Be to, nežinojo, ar ji pasakojo Alanui. Nenorėjo išduoti. - O Walgunas, ką... Užaugęs jau mano Walgunas. Pusantrų metų ir Hogvartsą baigs, - atsiduso.
Levinsas pabandė uždegti židinį, tačiau nepavyko.
- Kai pavalgysi, Alanai, ateik. Parodysiu kaip valyti, kad žinotum. Nors ilgą laiką valyti dabar nereikės. Bet ką ten gali žinoti, gal norėsit persikelti į kitą antikvarinį būstuką, - patraukė per dantį porelę ir atsinešė prie židinio priemones.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Prisikimšusi picos mergina paplekšnojo sau per pilvą ir paėmė Alanui už rankos. Jei jau ne kolos, tai būtų gerai bent sulčių atsigerti. Alaus nenorėjo. Buvo įmetusi sulčių pakelį kažkurį lagaminą, bet dabar tikrai tingėjo ieškoti. Kerėti - irgi.
- Niekadaaa, - ir toliau besimaivydama atsakė Juzefui. - Ai, ta Sakura su savo cukrais. Jei jau taip, tegul kraustosi kitur gyventi, mat Londone didelė oro tarša. Štai mes sveikai gyvensim. Pro čia nevažiuoja automobiliai, šalia miškas. Galiu duot perlaužt burtų lazdelę, girdėjau, kaip kažkur mūkė karvė, - prunkštelėjo.
Jie dar nebuvo apžiūrėję kiemo. Ir aną kartą tik įkišo nosį į lauką pro anas duris.
- Be to, ir alus nesveika. Sklando gandai, jog didžioji dauguma Hogvartso profesorių yra girtuokliai, - nusijuokė. - Negi ir tu pateisinsi šiuos gandus? - nusijuokė. - Mes norim viską daryti patys, - pasakė dėl būsto, o į kitus klausimus leido atsakyti Alanui.
Dori neketino eiti prie židinio. Liko ant sofos. Dabar, kai ramiai pasėdėjo, ėmė darytis šalta. Tačiau išsitraukti pledą ar antklodę irgi neturėjo jėgų. Be to, pirmiausia reikėjo išvalyt tą sofą.

[Alanas Senkleris]

- Labai malonu susipažinti. - Nusijuokė Senkleris.
- Ai, tegul būna. Išsiilgęs žmonių matosi. Toks mielas. Bet Dori jis nelabai patiko. - Dieve buvo nuostabu tiek prisikirsti. Alanas šiaip nelabai bevartojo alkoholį. Užteko jam septinto kurso vakarėlių. Staiga prisiminė kaip Auris kelis kart buvo jį parsitempęs iš ten visai smigusį. Siaubingas reikalas... Na, bet šį kartą atsidarė skardinę.
- Ačiū. - Padėkojo. - Nori? - Pasiūlė Dori atsigerti. - Na, jam sakiau, kad tai mielas senas namelis ir tiek. Sakiau, kad galės atvykti po įkurtuvių. Aišku jis ir mama norės atvykti. Bet gal jau nepastebės kaip čia viskas atrodo. Taip, mes norim patys įsikurti. Savo jėgomis. - Antrino merginai Senkleris.
Pagaliau nuraminęs alkį jautėsi nuostabiai. Kurį laiką pasėdėjo su Dori ant tos sofos.
- Ar vaikai dar labai išdykauja? - Užklausė ir kiek gėdingai prisiminė save ir Milaną.
- O ką Walgunas norėtų veikti po mokyklos? - Paklausė Juzefo. Kažkada jo bijojo. Ar galėjo pamanyti, kad jie taip kada sėdės sename name? Kad kviesis jį pagalbos? Kaip viską laikas perkuria ir pataiso. Visai pakeičia.
- Accio pledą. - Pašaukė jį ir daiktas atskrido iš lagamino. Juo Alanas užklojo Dori.
- Čia jau tikrai šalta. Pailsėk. - Pasakė merginai ir nuėjo prie židinio.
- Manau kol kas tikrai nekeisime šio namo į kitą antikvarinį būstą. - Nusišypsojo ir laukė ką turės padaryti.

[Juzefas Levinsas]

- Tik žiūrėkit, iš to miško erkių neprisirinkit, - įspėjo Juzefas. - Ne, tikrai nepateisinu. Tiksliau nebenoriu pateisinti, - atsakė dėl gandų apie girtuoklius Hogvartso profesorius. - Būtent dėl šios priežasties geriu čia, o ne mokykloje. Nors toks čia ir gėrimas. Rugsėjo pirmąją kaip reikiant prisidirbau, - prasitarė. - Prigirdžiau naują kolegę, prisidariau gėdos prieš mokinius ir dar prieš Aurį su Timočiu, - atsiduso.
Juzefas rankose laikė dėžutę. Svarstė, kokį kiekį miltelių čia vertėtų naudoti.
- Patikėk, pastebės, - pasakė turėdamas omeny buto būklę ir raudonplaukio tėvus. - Galit čia labai kruopščiai susitvarkyti, bet kai tavo tėvas pamatys pastato išorę, o viduje grindis, sienas ir baldus, - nusijuokė. - Manau, kad gausit pylos, - nusišypsojo. - Sakot, norit patys? Tai gerai, pasakykit Rolandui, jog pinigus, kuriuos norėjo duoti jums, gali atiduoti man. Priglausiu.
Nusprendęs, kokį kiekį naudos, plikis ėmė galvoti, padaryti tai pačiam ar vis tik duoti Alanui.
- Kaip kada, - atsakė dėl mokinių išdykavimo. - Tačiau gyventi galima. O kaip jūsų mergaitės? - paklausė. - Na, Walgunui išties patinka ir sekasi kvidičas. Bet nežinau, ar sieks kvidičininko karjeros. Gerai, - rimtai tarė Alanui. - Matai šitą dėžutę? Čia yra milteliai, skirti išvalyti kaminui, - rodė. - Pakuotėje yra rašoma, jog reikia dešimties gramų. Tačiau dešimt gramų skirta tik profilaktikai, o šitame židinyje reikalai rimtesni. Bandysim su penkiolika ir tai nežinia, ar užteks. O šiaip, galime džiaugtis. Žiobarai turėtų kabarotis ant stogo norėdami išvalyti kaminą. Esmė yra tame, jog kerais miltelius reikia nuskraidinti pro židinį į kaminą, o paskui... susproginti. Bet tik miltelius. Ne kaminą, žinoma. Sudėtinga yra dėl to, jog kai milteliai kamine, nieko nesimato. Tai aš dabar tai padarysiu, o tu stebėk. Winggardium leviosa, - ramiai tarė beplaukis, įbėręs į matavimo indelį penkiolika gramų kaminui valyti skirtų miltelių.
Milteliai skrido be indelio, nepabiro. Netrukus dingo kažkur kamine.
- Bombardo! - dabar jau sušuko.
Kažkas pokštelėjo, o iš židinio išrūko tarsi pilki dūmai, bet be kvapo, lyg rūkas. Netrukus ir dingo.
- Matai? Blogai. Šitie dūmai turi būti baltos spalvos. Tai reikš, jog kaminas gerai išvalytas. Pabandysim dar penkis gramus. Nori tu ar pabaigti su kaminu man? - paklausė jaunuolio.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori gurkštelėjo to alaus. Susiraukė. Neskanus buvo, kaip koks birzgalas. Atidavė skardinę Alanui.
- Prisirinksim, išsitrauksim, - gūžtelėjo pečiais Mendel. Prisiminė tą kartą, kuomet mylimasis, na, tada dar - draugas, ištraukė erkę Juzefui. - Alanas moka traukti erkes. Turėtum žinoti, - išsišiepė. - Nemanau, kad esi prisidaręs tiek gėdos, kiek buvęs herbologijos profesorius Matthew, - nusijuokė. - Žinai, jeigu jis būtų buvęs blaivus, niekaip su Levanda tau nebūtume parūpinusios krameblijos, - mintyse pasirodė vaizdiniai iš senų laikų.
Raudonplaukis kerais atskraidino pledą, užklojo juo merginą. Ji su meile ir dėkingumu pažvelgė į vaikiną. Koks jis rūpestingas, pagalvojo mintyse.
- Ačiū, - tarė ir susisupo pledan.
Alanas ir Juzefas kalbėjosi, Dori dabar nieko nesakė. Dairėsi po svetainę ir galvojo apie tai, ar šita vieta galės tapti jų namais. Dabar čia sėdėti atrodė visai nieko. Kažkas čia kvepėjo jaukumu. Aišku, šią akimirką dar pelėsiu ir senienomis. Bet kai viskas bus tvarkinga, kai butą gaubs šiluma ir klegės mergaitės bei... lakstys krūva gyvūnų... Gal čia bus ne taip jau ir blogai?
Kai Juzefas pasakojo apie kamino valymą, Dori įdėmiai klausėsi ir stebėjo plikį. Išgirdusi, kad reikės sprogdinti, nusigando. O jei bus susprogdintas kaminas ir židinys? Kas tada? Aiktelėjo, kai pasirodė pilki dūmai. Tačiau taip ir turėjo būti. Tamsiaplaukė žiūrėjo, kas bus toliau.

[Alanas Senkleris]

- Viskas bus gerai, žinau tokius antiparazitinius kerus, jais daug ką užkerime, žinai, kai amžinai dirbi su laukiniais gyvūnais visko galima pasigauti. Užkerėti galima ir namus. - Alanas nesijuokė iš to seno prisiminimo, mat tada tasai žmogus tikrai atrodė išsigandęs erkės. Nors buvo juokinga prisiminti kaip jis lakstė ir šūkčiojo nesijuokė.
- Daug Hogvartso profesorių kartais perlenkia lazdą su tuo. Auris juk irgi kartais oi kaip pasilinksmindavo. Mudu kartais pasikalbam apie tokius nuotykius. - Nei nežinojo kodėl, bet vis dar norėjosi Matthew apginti. Nors jis dingo, ir jau seniai Dori nebeglobojo.
- Na taip. Tėtis pamatys šį namą ir jo vidų. Gal kaip nors. Jis dabar toks nenuspėjamas pasidarė. - Nusijuokė. Nors pagalvojo, kad namo būklė jo tėvui tikrai nepraeis taip lengvai. Dėl pinigų nesumąstė ką atsakyti. Manė, kad Juzefas juokauja. Bet kažkaip panašiai juokauti su tėvu visgi nedrįstų.
- Jos... Ai, kaip visada. Su jomis ramu niekada nebūna. Bet šiaip viskas gerai. auga, išmoksta ko naujo. Daug bando kalbėti. Bandysime pradėti jas vesti į darželį Kiauliasodyje. - Nusišypsojo.
- Nėr už ką. - Švelniai pasakė merginai ir nuėjo prie židinio.
Atidžiai klausėsi ir stebėjo ką reikia daryti. O paskui tarė.
- Norėčiau pabandyti dabar aš. O kur juos reikia pirkti? Tikiuosi nereikia pačiam gamintis? Aš vis dar nesugebu gerai gaminti eliksyrų, nors mano gebėjimai kiek ir pasitaisė. - Galvoje turėjo senas jo ir Juzefo papildomas pamokas.
Vaikinas pasiėmė miltelius, matuoklę. Atidžiai įbėrė penkis gramus ir pakartojo Juzefo kerus siųsdamas miltelius į kaminą. O tada juos susprogdino. Akimirką persigando, kad tuoj išlėks viskas velniop. Bet iššovė tik balti dūmai.
- Atrodo viskas gerai? - Su palengvėjimu atsiduso.

[Juzefas Levinsas]

- Mhm, žinau, - murmtelėjo plikis į Dori repliką. - O tų laikų man neprimink, - gana griežtai tarė.
Jam dabar buvo baisu ir pagalvoti apie tai, kaip elgėsi. Kai jis užsiiminėjo tom nesąmonėm, tiek Dori, tiek Levanda buvo jaunesnės už Walguną. Juzefas elgėsi siaubingai. Kad jį troliai pritrėkštų, tikrai siaubingai.
- Tikrai? - susidomėjo. - Kas per kerai? - paklausė Alano. - Na, dabar Auris jau apsaugotas nuo tokių nuotykių, - šyptelėjo. - Ir tegul džiaugiasi. Galbūt viskas yra dėl to, jog profesoriai per mokslo metus gyvena Hogvartse. Gali gerti kad ir Kiauliasodyje, bet vis tiek dažniausiai grįžti į pilį, ar ne? O ten kas nors pamato ir, štai, kalboms kelias atviras, - samprotavo mėlynakis. - Na, kaip nors susitaikys tavo tėvai su tuo, - nusijuokė. - O gal čia pagyvenę patys norėsit grįžti į dvarą. Kiauliasodyje? Žinau, kad ten atsidarys darželis vasario mėnesį. Sakura ten dirbs, - pasakė.
Juzefas nebuvo tikras, ar dabar Alanas nesusprogdins židinio. Tačiau juk raudonplaukis, o ne kas kitas, dabar šių namų vyras. Jis privalo mokytis.
- Šituos aš jums paliksiu, o šiaip visas židinio priežiūrai skirtas priemones galima rasti Skersiniame arba Kiauliasodyje, - pasakė. - Mano gebėjimai irgi suprastėję, - nusijuokė. - Žinai, nekūrenama ugnis užgęsta. Tas pats liečia ir keliavimą oru, nešykles. Kartais galvoju, kad profesoriavimas mokykloje man nelabai suteikia ką naudingo. O dar tai, kad darausi skystas, - pastarąjį sakinį Levinsas pridūrė tik sau mintyse. - Kai Walgunas baigs Hogvartsą, nesu tikras, kur mane gyvenimo keliai nuves.
Juzefas stebėjo, kaip dirba Alanas. Pačiam vos širdis į kulnus nenusirito, kai atėjo laikas sprogdinti. Tačiau viskas baigėsi sėkmingai.
- Šaunu! - sušuko. - Viskas, kaminas išvalytas. O dabar paimk šitą skystį, - padavė jaunuoliui buteliuką. - Tiesiog šliūkštelk ant malkų ir uždek ugnį. Ir kartok, kol ugnis įsižiebs normaliai. Šitą profilaktiškai gali panaudoti kokį kartą į mėnesį, o kaminą valyk kas metus.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori tik pavartė akis dėl senų laikų, bet kaži, ar Juzefas tai matė, mat abu, tiek jis, tiek Alanas, dabar buvo susitelkę ties židiniu.
- O tai negalima išvis negert? - nesusilaikė nepaklaususi Dori. - Žinome dėl Sakuros. Aš su ja susirašinėjau laiškais, tai mes kaip tik vesime mergaites į jos grupę, - pasakė. - Alanai, toje krautuvėleje buvo kažkokių priemonių židinių priežiūrai, - kreipėsi į mylimąjį. - Bet aš neėmiau, nes nežinojom, kas jam yra. Tai, Juzefai, nepalik mums nieko. Ir taip esam dėkingi už tai, jog atvykai.
Nelabai norėdama, bet Dori atsistojo ir nusimetė pledą. Ji privalėjo išvalyti tą sofą. Tad kol vyrai užsiėmė reikalais dėl namų šilumos, mergina pasiėmė kempinėlių, šluosčių, valiklių ir su jų bei burtų pagalba ėmė šveisti tą seną, purviną, pridulkėjusią sofą.
- Didžiuojuos, jaunimas, kad tvarkote tai, šio namo dvaselės dėkingos labai, - pasigirdo balsas iš paveikslo.
Paveikslą Mendel buvo jau beveik pamiršusi, tad krūptelėjo.
- Tikiuosi, nėra čia jau jokių dvaselių. Jūsų, Danute, ir Seiliaus man pilnai užtenka, - kilstelėjo antakį.
Alanas baigė valyti kaminą. Kaip dabar jais visais didžiavosi Danutė, taip ir Dori didžiavosi Alanu. Net sofos valymą trumpam primiršo, susižavėjusi stebėjo, kaip jis dabar pils kažkokį skystį ant malkų.

[Alanas Senkleris]

- Tikrai apsaugotas. Bet ir gerai. Nei sveikatos tie pasilinksminimai neprideda, o dar kiek prisidirbi nesąmonių. - Labai rimtai pasakė. Jam pačiam siautėjimo septintame kurse užteko per akis. - Ai, kerai. Tai Jais galima užkerėti arba pastatus, tada reikia apeiti po kambarius kartojant burtažodį. Arba daiktus. Rūbus ar panašiai. Tada užtenka nukreipti į juos lazdelę ir pasakyti burtažodį vieną kartą. O jis yra Antimoskitikus.
Sužinojo apie tą burtažodį dar savo darbų pradžioje, kai pirmą savaitę išklausė kelių paskaitų kursą apie visokius tokius dalykus.
- Tikiuosi susitaikys ir nerenovuos šio namo. - Nusišypsojo. - Matysim kaip ten bus. Bet manau ir čia mums bus gerai. - Jiedu tvarkėsi su židiniu, o Dori pradėjo valyti sofą. Kažkaip dabar visai užsinorėjo, kad ir dvynės čia lakstytų. Bet aišku šiuo metu joms čia tikrai nelabai gerai būtų lankytis. Ne, namus dar reikėjo paruošti. Kartais Alanas manydavo kad tikrai nėra toks tėviškas, koks galėtų būti. Bet šiuo metu kažkodėl išties užsigalvojo apie mergaites. Ėmė galvoti ar jos užmigs. Ar pavalgė vakarienę. Ar klauso tėvų. Ar joms nėra neramu, kad jie negrįžta. Mama tikrai pasiųstų gynėją. Tėtis irgi pasiųstų. Sakė sau. Bet tvarkant namų aplinką galvon išties lindo visokios mintys apie dukteris.
- Tau turbūt reiktų truputį pasėdėti prie to ir vėl viską gerai mokėtum. Bet nejaugi? Nejau rimtai profesoriavimas nesuteikė išvis nieko gero? nieko naujo galbūt. Juk tai tokia visai kitokia patirtis. Na aš tai nenorėčiau vaikų mokyti. Bet vis tiek manau,kad jie visi skirtingi ir būna visokių situacijų. Kažką iš to vis tiek gauni. - Alanas pirmame kurse įsivaizdavo save mokant vaikus. Bet kuo toliau, tuo labiau to nenorėjo.
- A, tai jeigu yra priemonių židiniams, tada viskas gerai, Nusipirksime. - Nusišypsojo Senkleris.
Dabar stovėjo su buteliuku rankose. Jautėsi kažkaip iškilmingai. Kaip krikštas ar įkurtuvės. Kažkodėl įsivaizdavo situacijas, kai žmonės nusipirkę kokį daiktą. Mašiną, o senovėje laivą jį pakrikštydavo šliųkšteldami vyno ar šampano. O dabar jam reikia lieti šito skysčio ant židinio, kuris turės šildyti jų namus.
Tą vaikinas ir padarė. O tada uždegė ugnį ir kai ji įsibėgėjo ir smagiai supleškėjo židiny čia pasidarė kur kas jaukiau.
- Žinot, galvoju, kad mano tėvas vis tik kažkaip susitaikys su šiuo namu. Bent jau toks, koks dabar yra. - Nusišypsojo jis. Juk dabar tėtis tikrai pajustų jaukumą, kuris sklido iš šito seno, tos senos močiutės portrete numylėto namo.

[Juzefas Levinsas]

- Oi, jei aš turėčiau dvidešimtmečio sveikatą, - ilgesingai nusijuokė Juzefas. - Taip, taip, pasakė ta, kurią teko iš klubo tiesiog nešti, - prie šios progos plikis gurkštelėjo iš savo skardinės. - Nežinojau tokių kerų, ačiū. Dori, gal galėtum man juos užrašyti? - paprašė. - Svarbiausia, kad jums čia būtų gerai, šiuose namuose, - toliau kalbėjosi su Alanu.
Juzefas savo darbus prie židinio jau baigė. Stebėjo Alaną, bet pats vėl prisėdo ant fotelio.
- Suteikė, žinoma, - atsakė raudonplaukiui. - Galimybę būti šalia Walguno. Aišku, ne vien tai. Išmokau pažinti vaikus, suvaldyti grupę. Galiausiai išmokau mokyti. Bet štai, kiek man viso to reikia, - nusijuokė. - Čia jau kitas klausimas. O tavo tėvui, taip, jam jau teks susitaikyti, - pritarė stebėdamas, kaip židinyje dega ugnis. - Taigi, - Juzefas pakilo, susidėjo į kuprinę židinių priežiūros reikmenis. - Aš jau jus paliksiu, jaunimas. Sako, kad geriausi svečiai tie, kurie žino, kada išeiti. O ir be dukrelių turbūt nelabai kada tenka pasibūti, - draugiškai kumštelėjo Alanui į petį.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Šaunuolis, Alanai! - sušuko Dori, kai vaikinas uždegė ugnį židinyje, o tada vėl ėmėsi sofos valymo. - Oi, tai buvo seniai, - turėjo omeny tą klubą. - Žinai, labai jau norėjau vaidinti suaugusią, nors ir dabar kartais noriu, - šyptelėjo. - Šiaip nelabai jaučiuosi suaugusi, bet kai mergaitėms jau dveji su puse, tai nebegaliu būti vaiku, - gūžtelėjo pečiais.
Valymo darbus vėl teko nutraukti, nes Juzefas paprašė užrašyti tuos kerus. Kažkur virtuvėje ji tikrai matė pergamento ir jo neišmetė. Nuėjo ten, susirado, atsinešė. Iš vieno lagamino ištraukė rašalo, plunksną. Užrašė tuos kerus ir padavė pergamentą plikšiui.
- Mhm, patikėk. Šiandien tik ant šono ir labanakt, neprisimenu, kada buvau taip pavargusi, - nusijuokė mergina. - Be to, miegosime čia, svetainėje, nes miegamajame baisus čiužinys. Tai prieš šitos, - mostelėjo į paveikslą, - jau tikrai ne, - prunkštelėjo. - Už picas, - pasikrapštė piniginėje ir įdėjo Juzefui pinigų į ranką, tuomet ir vėl pradėjo sofos valymą pažadėjusi sau, jog nesustos, kol sofa netaps švari tiek, jog joje galima būtų miegoti.

[Alanas Senkleris]

Prisiminus tą klubą pajuto, kad ima kiek rausti. Taip. Ten buvo tikrai gėdingas kartas.
Mergaitėms jau dveji su puse. Tai tikrai nugąsdino. O ar jis bent kiek pasikeitė per tą laikotarpį? O jos tik augs ir augs. Tai gąsdino.
- Tikiuosi, kad mums čia visiems patiks. Ir labai dėkui už pagalbą.
Židinys degė, namai po truputėlį šilo. O Alanas vis negalėjo nustoti galvoti apie siaubingai greitai bėgantį laiką.
- O ar tau patinka mokyti? - Paklausė. Paskui pasistengė nusišypsoti. Mat tos mintys apie greitai augančius vaikus kažkaip nedavė ramybės. Jis nebyliai pritarė Dori dėl jos žodžių apie norą išsimiegoti ir tą senutę portrete.
- Iki. Ir tikrai labai dėkui už pagalbą. - Atsisveikino su Juzefu Senkleris.
Diena buvo tikrai ilga, bet labai produktyvi. Kažkaip degant tam židiniui neabejojo, kad jie čia įsikurs.

[Juzefas Levinsas]

- Patinka, - atsakė Juzefas. - Jeigu mokiniai nori mokytis, - pridūrė ir nusijuokė. - Buvo sudėtinga su Erka, kai ji mokėsi mažesniuose kursuose. O labiausiai - su Eion. Laimei, yra Auris, kuris nukenksmino šituos vaikus ir, žiūrėkit, Erka jau mano kolegė, - šyptelėjo. - Labai tikiuosi, jog Eion mano kolega niekur niekada netaps, - plikį taip išgąsdino šita mintis, kad jis net nusipurtė.
Vyrukas nustebo, kai Dori įbruko jam į ranką pinigų. Juk būdama paaugle tik ir taikydavosi, jog beplaukis ką nors nupirktų, bent jau taip atrodė pačiam Juzefui. Keista buvo suprasti, kad ši mergiotė suaugo. Po velnių, ji tikrai suaugo. Va, šveičia sau seną sofą. Dabar beliko sulaukti, kol suaugs Sakura. Nepaisant to, kad ji jau tuoj pradės dirbti burtininkų darželyje, jos elgesys buvo siaubingas. Mėlynakis prisiminė tą kartą, kuomet teko susidurti su ja ir Brendanu Kiauliasodyje.
- Sėkmės įsikuriant, - pasakė Juzefas ir tiesiog iš tos svetainės pokštelėjo oru, nes visai nenorėjo išlįsti į lauką, kur matosi miškas.