[Juzefas Levinsas]

Gatvės gale stovėjo senas, ilgas tamsaus medžio namas, išskirstytas į aštuonis butus. Visi butai buvo per du aukštus, su atskirais įėjimais ir palėpėmis.
Iš priekio sukriošęs pastatas atrodė kaip paprastas žiobarų namas. Turėjo vidinį kiemą, bendrą visiems butams. Bet kiemas paprastas nebuvo - jis užkerėtas nuo žiobarų akių.
Kieme augo nemaža pieva su krūmais ir vaismedžiais. Jos gale stovėjo nedidelis prūdelis, o šalia jo - tvartas, kuriame kai kurie namo gyventojai laikydavo gyvūnus. Tvarte yra buvę įvairiausios gyvasties. Pradedant žiobariškomis kiaulėmis ir arkliais, baigiant tokiais gyvūnais kaip drontas ar net šiknašaudis pliurzis.
Taip pat kieme stovėjo ūkinis pastatas, vištidė ir rūkykla. Už tvarto klestėjo gyventojų daržai bei šiltnamiai. O kiemo šone prisėsti kvietė senos, jau daug gyvenimo mačiusios girgždančios sūpynės.
Butai turėjo atskirus išėjimus ir į šį kiemą. Nors kiemas ir bendras, bet šalia kiekvienų durų žmonės pasistatydavo kas ką norėdavo. Tai suoliuką, tai mažytę pavėsinę, tai šašlykinę, o kartais ir nereikalingus rakandus.
Name galėjai rasti nuolatinių gyventojų, daugiausiai tai - pagyvenę burtininkai. Pora būstų būdavo nuolat nuomojami, o vienas - apleistas. Būsto nuomos kaina - itin maža, nes namas išties atrodė ne itin patraukliai.
Paties pirmo buto pirmame aukšte buvo įsikūrusi maisto prekių parduotuvė, atvira ir žiobarams, ir burtininkams. Tiesa, ji turėjo duris, kurių žiobarai nematė. Ten galėjai rasti tik magams skirtų prekių. Ir, aišku, savininkai naudojosi dviem kasomis - viena skirta žiobariškiems pinigams, kita - burtininkų.
Dar sklido kalbos, kad šioje parduotuvėje galima nusipirkti magiško pilstuko, tačiau norint tai padaryti reikia turėti ryšių ir būti patikimam.
O į gretimą butą Godriko Daubos gyventojams buvo įprasta užsukti nusipirkti rūkytos mėsos. Tai buvo visiems gerai žinoma seno dėdės vietoje rūkyta palendrica, lašinukai, šoninė ir kiti gaminiai.
Parduotuvės verslas ir mėsos rūkymas ėjo iš kartos į kartą: visi manė, kad tiek, kiek šis namas stovės, tiek ir bus galima nusipirkti rūkytos mėsos bei užeiti į maisto prekių parduotuvę.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Štai ir atėjo ta diena, kuomet Dori, Alanas ir mergytės pirmą naktį nakvos naujuosiuose namuose. Tiesa, dabar buvo ne naktis, o pats rytas. Šeštadienis. Dukros - su aukle Senklerių šeimos dvare, kad netrukdytų tėveliams įsikurti.
Šeima bute buvo tik tą dieną, kuomet išsinuomavo būstą. Dukros ir darbai tiesiog neleido kokį kartelį kitą čia atvykti.
Palei buto, kuris buvo paskutinis name, duris, dabar stovėjo kalnai lagaminų. Užlipusi keliais suklypusiais laipteliais Mendel tas duris atrakino ir atvėrė. Į nosį plūstelėjo pridvisęs tvaikas ir pelėsių kvapas.
- Fui, - tarė Dori. - Kai rašėmės sutartį, tokio kvapo nebuvo. Man atrodo, teks skolintis iš Sakuros eterinių aliejų.
Dori iš prieangio pateko į ilgą ne itin jaukų, tamsų koridorių, kurio gale matėsi laiptai. Kairėje pusėje buvo durys į svetainę, o dešinėje - į virtuvę. Mendel daug labiau patiktų, jeigu visas pirmas aukštas būtų viena erdvė. Tačiau senuose namuose tai neįprasta, o sienų išgriauti jie tikrai negalės. Kaži, ar šitas namas tai atlaikytų. Ir nežinia, kaip reaguotų būsto šeimininkai.
Mergina nuėjo į svetainę, o tada stovėjo ir žiūrėjo į patalpą prikandusi lūpą. Kažkaip aną kartą čia viskas atrodė geriau, o gal iš jaudulio ji ne viską matė. Dabar atkreipė dėmesį, kaip čia purvina.
- Būk geras, atskraidink į namus lagaminus, padėk kažkur į kampą, - paprašė Alano. - Praeitą kartą nepastebėjau, kad čia taip nešvaru. Iki daiktų iškrovimo turbūt teks gerokai paplušėti, - nusijuokė.
- Jaunimas, tinginiai nebūkit! - pasigirdo balsas.
Dori krūptelėjo. Svetainėje, netoli durų, pro kurias ką tik įėjo, kabėjo senas paveikslas. Jame buvo pavaizduota gal aštuoniasdešimties metų žilagalvė bobutė. Aną kartą tamsiaplaukė irgi šito nematė. Nieko nesakiusi ištiesė rankas nuimti tą paveikslą, tačiau jis pasirodė tarsi prilipęs.
- Alanai? Dar šitą nuimk, - paprašė.
- Vaikus auginau, megztinius mezgiau, namai brangiausi, čia liksiu amžinai, - tarė moteris iš paveikslo, bet Mendel į ją nebepasižiūrėjo.
O žiūrėjo į dulkių sluoksnius, įvairiausias dėmes. Baldai name - senut senutėliai. Mažame prieangyje stovėjo spinta, batų dėžė bei suoliukas ir dar buvo mažas langelis, žvelgiantis į gatvę.
Svetainėje puikavosi kadaise buvęs gražus raudonų plytų židinys. Aptriušusi sofa, du tokie patys foteliai, gal daugiau nei šimtą metų siekiantis apibraižytas nemažas kavos stalas. Tolėliau stovėjo dar vienas stalas, skirtas valgymui. Aplink jį - daug senoviniu gobelenu aptrauktų kėdžių. Galima buvo pasižiūrėti net pro tris langus. Pro vieną matėsi gatvė, pro kitą - miškas, o pro trečią - namo kiemas. Taip pat svetainėje buvo dar vienos durys, kurios vedė į vidinį kiemą.
Virtuvė - erdvi, didelė. Čia stovėjo daug purvinų spintelių ir pora indaujų, prigrūstų senovinių indų bei įvairių virtuvės rakandų. Viduryje virtuvės galėjai prisėsti prie apvalaus stalo ant kurios nors iš taburečių. Dar virtuvėje slėpėsi durys į sandėliuką po laiptais, o didelis langas žvelgė į vidinį kiemą.
Užlipus į viršų galima buvo patekti į didįjį miegamąjį, esantį dešinėje buto pusėje. Didysis miegamasis turėjo senutėlę lovą su išgulėtu čiužiniu bei milžinišką ir kiek šiurpoką juodą spintą, taip pat didžiulį langą į vidinį kiemą.
Vonios kambarys pastatytas taip pat šioje pusėje. Vidutinio dydžio, be langų, siaubingai nešvarus. Čia lauks labai daug darbo.
Na, o kairė antro aukšto pusė buvo padalinta į du mažesnius miegamuosius. Juose stovėjo po seną lovą, stalą ir kėdę, nedidelę spintą. Abu miegamieji turėjo po du langus. Vieno miegamojo langai žiūrėjo į gatvę ir mišką, o kito - į mišką ir namo kiemą.
Iš antro aukšto koridoriaus patenkama ir į palėpę. Palėpė prigrūsta įvairiausių daiktų bei šlamšto vos ne iki lubų.
- Kaip čia šalta, - tarė Dori, ji vis dar stovėjo svetainėje.
Mergina nutaikė burtų lazdelę į židinį. Mostelėjo. Kažkas pokštelėjo, bet ugnis židinyje nepasirodė.
- Alanai... - ir vėl kreipėsi į vaikiną Dori. - Žinok, čia su židiniu yra problema. Ateik pažiūrėti.
Mendel jau pradėjo galvoti, kad nežinia, ar šią naktį jie tikrai galės čia nakvoti.

[Alanas Senkleris]

Jau šiandien jie pradės kitą etapą. Kol kas mažylės, gyvūnai ir kai kurie baldai, kuriuos planavo paimti. Tarkim vaikų lovelės liko dvare. Bet jie ketino viską perkelti čia. Dabar Alanas laukė, kol Dori atrakins duris. O tada, kai mergina tai padarė įžengė vidun.
- Oi... - Aiktelėjo išvydęs viską. Purvą, dulkes. Kvapas čia tvyrojo aštrus. Pelėsių tvaikas.
- tikrai reikės eterinių. Ar pelėsiai nepadarys žalos mergaitėms? Kaip manai? Kažkaip neprisimenu tokių dalykų apie šį butą. - Ar tik nepadarė jie klaidos taip skubiai čia persikeldami?
Vaikinas nuėjo į svetainę.
- Tikrai nepavyks dabar visko iškrauti. - Jis atskraidino lagaminus ir pasistengė juos sutalpinti kambario gale.
- Turim nuolatinę gyventoją. - Nelabai laimingas pasakė. Jis priėjo prie portreto.
- Laba dienelė ponia. - Pasakė ir kerais pabandė ją nukabinti.
- nenukabinsi, berniūkšti manęs. Bandyki nebandęs, tau neišdegs. Jau šitiek metų čia gyvenau, viską tvarkiau, maistą ruošiau.
- Nieko nebus. Ji priklijuota amžinojo priklijavimo kerais.
Bus darbo. Alanas dvejojo ar verta šiandien čia atsivežti dukras. Jie apžiūrėjo namą. Purvas, dulkės. Liūdnas vaizdelis. Lova jų kambaryje atrodė nepatogi. Senas lovas iš kitų kambarių jo nuomone reikės išgabenti.
- Kaip manai kuriame kambaryje įkursime dvynukes? - Kažkaip baugu atrodė jas palikti bet kuriame iš kambarių.
- Reikės doksicido manau. Nežinau... Gal šiandien likim čia dviese kaip manai? Reikia sutvarkyti. Tu žinai, jos tikrai įlys kur nors, noriu viską apžiūrėti. Gal čia yra ko blogesnio už doksius. - Palėpė kol kas tikrai nepriminė studijos. Nors tiesa Alaną visai sudomino čia sukrauti daiktai. Nusprendė kada viską peržiūrėti. Bet kol kas išėjo iš ten. Užsikosėjo nuo dulkėto oro.
Abu sugrįžo svetainėn. Alanas prisėdo ant fotelio krašto, bijojo, kad jis sulūš. Bet kol kas laikė. Židinys spragtelėjo. Aš nieko nenusimanau apie tai. Galvojo eidamas prie jo.
- Matyt jį reikės išvalyti aš net nežinau. Atrodo normaliai ar ne? - Apžiūrinėjo. Trumpam pasitraukęs apkabino merginą.
- Bet jis gražus. Kai nuvalysim bus gražus -Židinys gal įsikurs. - Čia tikrai šalta, gal aš tau prišauksiu kokių rūbų, apsirenk šilčiau kol kas gerai? - Kažkas palėpėje dunkstelėjo ir suvaitojo. Alanas prieš tai regis nieko ten nepastebėjo.
- Girdėjai? - Paklausė.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Nežinau, - prikando lūpą. - Jei išvalysim, tai turbūt nepridarys. Arba mes buvom labai nepastabūs, arba tas vyras buvo erdvę kaip nors užbūręs. Tiek to, dabar tegul kabo, - numojo ranka žvilgtelėjusi į paveikslą. - Paskui kažką sugalvosim.
- Nesugalvosi, vaikeli, tu nieko, amžiais gyvensiu, amžiais čia būsiu, - ir vėl prakalbo paveikslas.
Apžiūrėjusi būstą pora kalbėjosi.
- Galbūt tame, kurio langas žvelgia į vidinį kiemą? Na, vis tiek durys šiek tiek arčiau mūsų miegamojo, tai žinai, - nusišypsojo. - Ir reikės kažkaip užburti laiptus. Gerai, kad vonios kambarys antrame aukšte, ar ne? Tu matei doksį? - nusigando Dori.
Ji prisiminė pamoką Hogvartse. Labiau nusigando ne to, kad čia yra doksių, o savo prisiminimų. Nedovanotini kerai, o po to Rensa... Net šiurpas nukrėtė.
- Manau, kad likime dviese. Ar auklė pabus per naktį? Ar prašysime tavo tėvų? Tik... Alanai... Tu matei, koks ten čiužinys? Mes privalome nusipirkti naują, nežinia, kas ten per dėmės. Tai šlykštu. Miegokime šiandien ant sofos svetainėje. Aišku, jeigu bobulytė leis, - sekundėlei žvilgtelėjo į paveikslą.
Sofa irgi nebuvo švari, tačiau neatrodė taip kraupiai kaip čiužinys.
- Nereik rūbų, - papurtė galvą. - Einam tvarkytis ir sušilsim, - pabandė kuo entuziastingiau pasakyti. - Nuo ko pradedam? Gal nuo virtuvės? Matei, kitam namo gale yra parduotuvės iškaba. Nors ir parašyta, kad maisto prekės, turbūt turės ir kokių nors valiklių. Nemanau, kad čia apsieisim vien su burtais. Greičiausiai reikės pilti buitinės chemijos ir šveisti kerais, - svarstė. - Gal man ten nueiti, nupirkti? Beje, Juzefas kažką pasakojo apie židinių valymą, galbūt reikėtų pasiųsti jam gynėją? Nesupratau? - krūptelėjo Dori ir įsikibo į Alaną.
- Ne vieni, čia mes ne vieni... - tarsi išdainavo bobulytė iš paveikslo.
- Kaip ne vieni? Kas ten yra? - paklausė Dori.
Tačiau bobulytė neatsakė, tik sau po nosimi kažką niūniavo.

[Alanas Senkleris]

- Gal paklausiu mamos apie pelėsius. Nors ne... Gal Džesikos. Gal ji geriau žinos. - Svarstė. Aišku, jeigu juos išvalys, tai viskas bus gerai. Bet kas padeda visam laikui jų nusikratyti? Alanas Senkleris neįsivaizdavo. Jam gyvenime neteko kuopti tokios netvarkos. Jei jau apsiruošdavo, tai savo kambarį. O daugelį dalykų sutvarkydavo tarnai, o Aurio namuose jis pats.
- Turbūt tikrai viskas buvo užburta. Negalėčiau patikėti, kad nepastebėjome tokios betvarkės. Na, bet susitvarkysim. - Žodžiai suskambo ryžtingiau, nei jo paties mintys.
Jo nelabai smagias mintis apie namų ruošą ir tai, kaip atsikratyti dulkių ir viso kito vėl pertraukė portretas.
- Galima ją kuo nors uždengti. Bet nukabinti tikrai nepavyks. - Kol kas toji portretinė bobulė buvo menkiausias jų rūpestis.
- Gerai. - Sutiko dėl kambario. - Laiptus tai lengva užburti. Prisimeni tą kūdikių priežiūros vadovą, kurį mums pirko tėvai? Ten yra kerai, kurie neleidžia vaikams nukristi nuo laiptų. - Kad viskas būtų taip paprasta, kaip laiptų saugumas. Alanas neįsivaizdavo kokių valiklių reikia. O apie tai, kaip tvarkyti židinį neturėjo supratimo.
- Aha tikrai gerai. - Vonios kambarys kol kas tikrai į tokį nepanėšėjo. - Nemačiau. Bet neabejoju, kad jų yra. - Vaikinas nuėjo prie užuolaidų. Jos tyliai dūzgė. - Jų tikrai yra. Pilna. Yra ir kiaušinėlių. - Pranešė.
- Auklė šiandien neliks nakčiai, nepamenu ar tau sakiau, bet ji turi kažkokių reikalų. Tai neliks. Tėvai tikrai su jomis pabus. Aš jiems pasiųsiu gynėją. - Nei neabejojo, kad jie pabus su dvynukėmis. Jie išvis nenorėjo jų kažkur išleisti iš dvaro. Kodėl jie tokie negalėjo būti seniau? Vėl šmėstelėjo niūroka mintis. Bet ir gerai. Gerai, kad jie taip mylėjo dvynes. Arielė ir Amelija buvo senelių lepūnėlės.
- Taip. Mačiau. Reikės tikrai kito čiužinio. Gerai, bandysim šiąnakt miegoti ant sofos. - Jam visai nesinorėjo iš viso šiandien čia nakvoti. Bet reikėjo tvarkytis. Labai daug tvarkytis. Taigi turės likti.
- Na gerai. - Jam nelabai patiko, kad negali užkurti židinio. Naktį Dori sušals, o ir mergaičių negalės atsivežti į šaltus namus.
- Mačiau ją. Gerai. Bandysim nuo virtuvės. Tu nueik pažiūrėti ar jie turi kokių priemonių, o aš pabandysiu kažką sužidiniu. - Net neįsivaizdavo ką pabandys. Bet artėjanti šalta žiemos naktis vaikiną neramino.
- Taip. Gal reiktų paklausti Juzefo. Ar man jam pasiųsti gynėją? Gal taip ir padarysiu. - Garsas buvo labai aiškus. Kas ten galėtų būti? Gal kaukas? Bet ar girdėtų iš taip toli kauką?
- Eisiu pažiūrėti. Gal pabūk čia gerai? - Alanas laikydamas lazdelę rankoje patraukė vėl aukštyn. Tada palėpėn. Raudonplaukis atsargiai pradarė duris.
Negalėjo to padaro seniau matyti, Mat jis dabar buvo išsiropštęs iš senų paklodžių ir dar nežinia iš ko susukto lizdo. Padaras buvo nelabai didelis. Kiek didesnis už mergaites. Žalias, visas žalutėlis. Ilgais susivėlusiais plaukais, karpuotu žaliu kūnu.
- UUU. - Stūgtelėjo jis ir pribėgo prie Alano. Tą sužavėjo dar vienas nepageidaujamas gyventojas. Kažkodėl tokios būtybės jam patiko.
- Štai kaip. Sveikutis. - Padaras atrodo buvo visai išsiilgęs draugijos. Jis vaipėsi ir truputį seilėjosi. Bet žiūrėjo į Alaną  visai draugingai.
- Tai tik palėpių demonas Dori. Nieko blogo. - Pranešė merginai.
- UUU. - Stūgtelėjo gal pritardamas demoniūkštis.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Sakai, Džesika žinos? Na, gerai. Bet nesakyk jai, kad aš nežinau, - paprašė.
Dori nelabai mėgo Džesikos. Ji buvo per daug rūpestinga dėl jų visų mitybos. Tai užknisdavo merginą.
- Bet jeigu ją uždengsime, ar ji nesupyks? Kas, po velnių, sugalvojo amžinojo priklijavimo kerus? - kalbėjo tamsiaplaukė. - Gerai. Pasiųsk gynėją tėvams, o po to Juzefui. Tikrai nelauksiu čia! - sušuko Dori dėl palėpės. - Eisiu kartu. Parduotuvė palauks.
Ji atsiduso. Juk tai - siaubinga. Nenukabinamas portretas, doksių kiaušinėliai, o kas, po galais, slepiasi palėpėje? Ir mintys ėmė suktis apie tai, kaip mergaitėms seksis vakare atsigulti be tėvų. Gruodį viskas buvo gerai, kai Dori ir Alanas skyrė sau lauko ir nakvojo viešbutyje. Bet tada apie tai jie mergaitėms pranešė, na, kad dvynukės miegos su seneliais, o dabar sakė, kad šią naktį praleis naujuose namuose. Beliko tikėtis, kad jos pamirš ir normaliai gulsis.
- Bet tavo tėvai tegul praneša, jeigu jos kels prieštaravimus, - pasakė Dori. - Tada persikelsim oru, užmigdysim jas ir vėl grįšim tvarkytis.
Mendel, pasiruošusi burtų lazdelę, paskui Alaną užlipo į palėpę. Ir tada pamatė tą keistą keistą padariūkštį.
- Fui! - sušuko Dori. - Sustink! - paleido kerus į jį, bet nepataikė, padarėlis greit pasislėpė daiktuose. - Nieko blogo? - ji atsisuko į Alaną. - Demonas? Ką jis daro? Jis bjaurus! Turime jį sugauti ir išmesti! - rėkavo.

[Alanas Senkleris]

- Manau tikrai žinos. Gerai, aišku nesakysiu. - Jam pačiam irgi visai nepatiktų aiškinti, kad visai nenusimano tokio buitinio dalyko. O dar žiūrėk Džesika galėtų sumanyti atvažiuoti čia kuoptis. Tai jau ne. Bet patarimo jis vis tiek paklaus.
- Nežinau, gal supyks. Bet bent bus ramesnė. Neįsivaizduoju kas juos išrado. Neprisimenu, gal kada ir buvo aiškinama pamokose. - Dabar gilintis į portreto jausmus kažkaip nebuvo energijos. Kai pagalvojo kiek laukia kuopimosi... Tai išvis pasidarė nesvarbu pyks ji ar nepyks.
- O jei ten kas pavojingo? - Alanas norėjo, kad Dori čia palauktų. Gal ten tūno kokių pavojingų padarų.
- Žinoma. Pasakysiu, kad jie praneštų jei kas negerai eitųsi. - Dori tas padaras nepatiko. Na nebuvo gražuolis, bet toks keistas sutvėrimukas.
- Neskriausk jo. - Alanas pritūpė. - Ei, ateik čia. Nebijok, aš tau galėsiu duoti visus doksių kiaušinius. Tu juk norėtum? - Pasigirdo sielvartingas ūktelėjimas kažkur kampe.
- Jis nepavojingas. Suvalgys visus doksių kiaušinius. Iš čia kojos tikrai nekels. Jam patinka palėpė. Tik žinai ką Seiliau? Aš ketinu čia daug ką sutvarkyti. Bet tau kampelį paliksiu gerai? Nereikia jo mesti lauk. O kam? Tu jo beveik net nematysi. Nagi, tegul sau lieka. - Nusišypsojo merginai.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Jei ten kas pavojingo, tai tuo labiau! - nenusileido Dori. - Ačiū, aš jau kartą beveik tavęs netekau, - pažvelgė į Alaną tokiu rimtu, bet kupinu meilės žvilgsniu. - Daugiau nenoriu.
O paskui akimis ieškojo padariūkščio, bet nematė. Norėjosi imti ir ištuštinti visą šią palėpę bei tuo pačiu pradanginti tą sutvėrimą. Bet Mendel įtarė, jog Alanas norės pasikuisti po šiuos daiktus ir, žinoma, jį sužavėjo palėpių demonas.
- Tu jau ir vardą jam sugalvojai? - kilstelėjo antakius tamsiaplaukė. - Doksių kiaušinius galima ir sudeginti. O kaip tos karpos, jeigu jomis galima užsikrėsti? Jis čia viską apseilės. Jis tikrai turi taip atrodyti? Gal šitas sergantis, - susimąstė.
Dori tikėjo, jog padariūkštis nėra pavojingas. Bent jau atminty nebuvo išlikę prisiminimų apie tai, kad būtų ką nors skaičiusi apie palėpių demonus Hogvartse per apsigynimą nuo juodosios magijos.
- Kaip čia jie išvis atsiranda? Po perkūnais, magijos pasaulyje gyvenu jau daugiau nei vienuolika metų, bet šis pasaulis vis sugeba mane nustebinti. Kodėl nematysiu? Ką, ketini nuo manęs slėptis savo dailės studijoje? - koketiškai šyptelėjo ir perbraukė pirštais Alanui nuo smakro iki krūtinės. - Einam iš čia. Žiūrėk, Seiliau, būk geras, kitaip tave pradanginsiu! - šūktelėjo mergina ir grįžo atgal į svetainę. - Bet ar jis tikrai nepavojingas? - paklausė Alano. - Tu tikrai tai žinai? Ir jis tikrai nekels kojos iš palėpės? O jeigu triukšmaus naktimis ir gąsdins mergaites? Nesuprantu, kodėl tu nori jį pasilikti, nors vis tik tai manęs nestebina, - nusijuokė traukdama iš rankinės piniginę. - Gerai, aš einu iki parduotuvės, o tu pasiųsk gynėją pas tėvus ir Juzefą ir gali pradėti mesti šlamštą iš virtuvės. Tuoj grįšiu, - pakštelėjo vaikinui į lūpas ir išėjo.

[Alanas Senkleris]

Alanas norėjo, kad tai nueitu užmarštin, kad ji nebegalvotų apie tą laikotarpį. Bet žinojo, kad jis ilgai dar iškils jo paties, Dori ir jo artimųjų galvose. Vaikinas trumpam ją apkabino, nieko nesakė, bet iš akių sklido šiluma, meilė. Tai buvo vienas iš tų kartų kai pamąstė, kad gal reikia palikti darbą su gyvūnais, kad Dori nekamuotų mintys apie tai ar vėl nenutiks kaip aną kartą.
- Jam tinka. Jis tikras Seilius. - Nusijuokė. Tada pritūpė ir toliau viliojo padarą. - Ir šiaip galėsiu tau gauti visokių vabalų ir panašiai. Manau sutarsim. Kam juos deginti? Nereikia to daryti. Čia Seiliui bus tikras delikatesas tie kiaušiniai. Tai tik ataugos, atrodo kaip karpos. Jis toks, koks turi būti. Nieko jam nėra ir nieko mums blogo dėl jo nebus. - Gynė įnamį Senkleris. Seilius iškišo žaliaplaukią galvą iš tamsaus kampo. Jo akys žibėjo keistame dėmelėmis išmuštame veide. Jose Alanas nusprendė matantis troškimą. Tų doksių kiaušinių troškimą.
- Nežinau, matyt atkeliavo iš kokios nykios vietos ir čia įsirangė per stoglangį ar panašiai. Nežinau iš kur jie atklysta. Pasaulis tikrai nuostabi vietelė Dori. - Senkleris atsikėlė nuo žemės ir jai nusišypsojo. - Ne, aišku ne. Bet tu jo tikrai dažnai nepamatysi. Jis tikrai kojos nekels apačion. Taigi matysi jį tik tada, kai ateisi į šitą palėpę. - Trumpam prisiglaudė prie merginos. Mintyse regėjo paveikslus, jos portretą kurį ketino nutapyti. - Nebijok, ji juokauja Seiliau. - Nusikvatojo ir jie išėjo iš palėpės.
- Tikrai nepavojingas ir jam visai nepatinka apatiniai aukštai. Jam bus liūdna ir tada, kai sutvarkysiu palėpę. Reikės jam kokį tamsų kampą palikti. Įrengsiu jam dėžę ar spintą nežinau. Tiesiog. Jis suteikia namui dvasios. Kaip tas bjaurus portretas, nors man jis nelabai patinka. - Nusišypsojo.
- Taigi užbursiu palėpę garsą slopinančiais kerais ir niekas jo naktį negirdės. - Dori išėjo į krautuvę. Alanas pasiuntė Juzefui gynėją, Tada mamai. Gavo iš jos atsakymą, kad viskas gerai ir kad kol kas Rolandas su mergaitėmis žaidžia grožio saloną ir jo veidas aptepliotas pomidorų padažu, nes jie dabar valgo. Na nuostabu... Viskas kol kas einasi gerai.
Jis nuėjo virtuvėn ir pradėjo nuo kažkokio šlamšto sumesto kampe. Ten buvo senos šluostės, popieriai. Visokie niekai. Kuriuos greitai tiesiog pradangino. Tada atsargiai pradarė vieną spintelę. kai ištiesė ranką labai aršiai ėmė suktis senos maltuvės rankenėlė. Daiktai nelabai norėjo palikti savo vietas.Bet Alanas ėmė viską rinkti ir mesti į maišą. Ten nukeliavo ta prieštvaninė maltuvė, apskilinėjusios lėkštelės, kažkokia grūstuvėlė ir visokie kitokie daiktai. Žodžiu vaikinas tuštino spinteles.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Tikiuosi, daugiau dvasių šiuose namuose nesutiksime, - burbtelėjo Mendel.
- Sveiki, - tarė Dori, įžengusi į parduotuvę, o įeinant virš galvos jai suskambėjo varpelis.
Kol kas joje nieko nebuvo. Patalpa atrodė tarsi kaimo krautuvė, prikrauta įvairiausių maisto produktų. Buvo čia ir higienos prekių, ir buitinės chemijos. Mendel akis patraukė juodos praviros durys. Įėjusi pro jas tamsiaplaukė pamatė magiškas prekes. Šokoladinės varlės, šios dienos laikraštis, kelionmilčiai ir dar daug kitų dalykų, kurių galima rasti Skersiniame skersgatvyje arba Kiauliasodyje. Ant sienos kabėjo skelbimų lenta.
- Sveiki, - pasigirdo pavėluotas atsakymas ir Dori krūptelėjo.
Atsigręžusi pamatė moterį, kuriai buvo gal per šešiasdešimt.
- Laba diena, - dar kartą pasisveikino mergina. - Žiūrėkit, norėjau paklausti, ką galėtumėte pasiūlyti, eee, namams valyti. Ką tik atsikraustėme, namuose itin nešvaru. Nemanau, kad pavyks viską išvalyti vien tik burtų pagalba, - paaiškino situaciją.
- Naujakuriai, - moters žvilgsnis tapo labai įdėmus. - Malonu susipažinti, o kur įsikėlėte?
- Čia, anam gale, - pamojo Dori.
- Oho, - moters akys išsiplėtė, o Mendel pasimetė. - Na, ten jau gal penkiolika metų nieks negyveno. Iš kur atsikėlėte? - vietoj to, kad rekomenduotų valymo priemones, toliau klausinėjo parduotuvėlės savininkė.
- Iš Londono, - trumpai atsakė Dori.
Ji tikrai nenorėjo plepėti su naujais kaimynais ar, juolab, paminėti Senklerių pavardę. Šitoje situacijoje geriau būtų pameluoti, kad jie visi yra Mendel.
- Atsikraustei su mama ir tėčiu? O brolių ar seserų turi?
- Tiesą pasakius, atsikraustau su vyru ir dukromis, - atsakė jaunoji mama.
Parduotuvės savininkė vėl išpūtė akis, bet nuo replikų susilaikė. Ji dar šiek tiek paklausinėjo. Kokio amžiaus dukros, kiek metų jai pačiai ir dukrelių tėvui, ar jie susituokę, ar jie turi gyvūnų. Gyvūnus mergina išvardino tikrai ne visus. Ir pamelavo, kad jie susituokę. Laimei, pavardės nepaklausė. Suprato, kad šeimynos atsikraustymas kaimynams bus puiki proga ilgalaikėms apkalboms. Bet šiaip jau šita moteriškė nesulaukė Dori antipatijos. Buvo labai smalsi, tačiau, regis, geraširdė. Papasakojo apie kitus kaimynus, o parduotuvėlę Dori paliko su visu glėbiu valiklių.
- Atleisk, kad taip ilgai, - po maždaug keturiasdešimties minučių tarė į namus grįžusi Dori. - Jeigu ką, mes susituokę, - informavo Alaną. - Ir už sienos gyvena kažkokia ponia Fisgibons, kuri nemėgsta triukšmo, vaikų bei gyvūnų, - pirmiausia mergina atsiduso, o paskui prapliupo juoku. - Man atrodo, tos poniutės gyvenimas labai pasikeis.
Regis, Alanas jau buvo gerokai praknisęs tas spinteles, tad Dori ėmėsi jas valyti nusipirktų valiklių ir burtų pagalba.
- Aš jas išvalysiu, tu, jei gali, sutvarkyk tą sandėliuką po laiptais, - pamojo į virtuvėje esančias jo dureles. - Tikėkimės, ten nerasime jokio demono, - nusijuokė. - Fui, ar čia kandžių kiaušinėliai? - sužiaugčiojo Dori valydama vieną iš spintelių. - Manau, vieną maišą galime praplėsti kerais ir ten sukrauti visokias senienas, tada maišą padėti į tą sandėliuką, - pasiūlė Dori. - Bus negerai, jei viską išmesime. Ne mūsų. Tuos indus iš indaujos pasiliksime, taip? Nors ir senoviniai, bet išties gražūs, - apžiūrinėjo juos Dori. - Tikriausiai čia jau buvo tie, kuriuos naudodavo per šventes. Ai, ar tėvai ir Juzefas ką nors atsakė? - tauškėjo.
Jie tvarkėsi ir kalbėjosi, Dori papasakojo, ką išgirdo iš jų parduotuvėlės savininkės apie kitus kaimynus.

[Alanas Senkleris]

Vienoje spintelėje gulėjo klaikus kavinukas be rankenos ir Alanui pabandžius jį paimti įkaito. Po galais... Keiktelėjo mintyse pūsdamas pirštus, mat nusidegino. Tą kvailą kavinuką teko pradanginti kerais. Paskui aptiko kažkokių neaiškių miltelių. Nežinojo kas tai. Taigi irgi pradangino kerais. Toje spintelėje visi daiktai buvo jais pasidengę, nes pakelis buvo praplyšęs. Todėl viską išėminėjo kerais ir metė į maišą.
- O, jau maniau prasmegai. - Nusijuokė kai pagaliau Dori sugrįžo. - Tai jau tikrai, jos gyvenimėlis amžiams pasikeis. - Kvatojo Senkleris.
- Gerai, gražūs indai, manau reikės išplauti ir tikrai galim pasilikti. - Pritarė dėl jų. Ir tikėjosi, kad jie nepavojingi.
 - Ai, Juzefas dar neatsakė. O tėvai... Viskas gerai. Tėvas sėdi su pomidorų padažo veido kauke prie pusryčių stalo. Žodžiu viskas normalu, kaip visada. Mama juos prižiūrės. - Visai mažylės susuko tėvui galvą. Pats negalėjo įsivaizduoti, kad būdamas mažas būtų galėjęs daryti ką panašaus.
- Capacious extremis. - Užkerėjo maišą praplėtimo kerais.
- Gerai, sutvarkysiu. O tu atsargiai su tomis spintelėmis.Ten buvo išsibėrę kažkokių miltelių. Tai tu užsidėk pirštines. Ar nusipirkai jas? Jei ne, tai prisišauk mano kažkuriame lagamine tikrai yra. Kai reikia kuopti nuodingus gyvūnus užsidedu.
Alanas išklausė viską, ką merginai perpasakojo pardavėja. Na į nuostabę vietą nusikraustėm. Rojaus kampas. Pasijuto visai laimingas tokiu keistu ir neįprastu savo ir savo šeimos gyvenimo etapu.
Tada nuėjo tvarkyti sandėliuko. Jame buvo įsitaisę voratinkliai. Teko juos likviduoti. Sau irgi praplėtė kerais maišą, kad sudėtų senus batus, kandžių sukapotus drabužius, kažkokias nuotraukas. Vaikinas pastebėjo, kad jose yra toji senoji portreto ponia ir turbūt jos vaikai. Žodžiu visko ten buvo. Rado pūkučių lizdą, panašių padarų į peles. Keista, nerado suaugusiųjų, tik jauniklius. Kuriuos atsargiai sugaudė ir nunešęs į virtuvę įkurdino kažkokiame stiklainyje. Kerais pribadęs dangtelyje skylių.
- Nunešiu į savo darbą. - Pasakė ir paliko stiklainį ant stalo. Vakare būtinai reikės juos pagirdyti ir kažkuo pamaitinti.
Tada grįžo į sandėliuką, rinko toliau daiktus, o paskui išvalė grindis, visas pakampes. Vėliau jiedu persikėlė į antrą aukštą. Kuopė, valėsi. Vonios kambarys atrodė tikrai apleistas. Ten gyvūnijos nerado. Bet purvo ant plytelių tikrai per akis. Alanas Senkleris tik tą dieną suvokė koks paprastas jo gyvenimas, kai viską padarydavo tarnai. Arba elfai Hogvartse. Auris versdavo jį tvarkytis, kai gyvendavo pas jį. Bet čia nepalyginsi su šiais namais. Dar gyvenime nebuvo tekę tiek kuoptis.
- Namų elfai ir tarnai privalo gauti milžiniškus atlyginimus. - Pareiškė visai nusiplūkęs.
Vaikinas įžengė į būsimą dukryčių miegamąjį. Spintoje kažkas subarškėjo.
- Manau čia yra kaukas. Bet paskui jį išvarysim gerai?
Diena jau krypo į vakarą ir jis pasijuto alkanas.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori šyptelėjo pagalvojusi apie Rolandą, kuriam veidas išteptas padažu. Pirmas įspūdis, jis juk daug lemia, ar ne? Tad merginai buvo sudėtinga priprasti prie tokio Alano tėvo elgesio. Nes anksčiau ji niekada nebūtų pagalvojusi, jog Rolandas galėtų taip užsiimti su vaikais.
- Nepirkau, - atsakė Dori dėl pirštinių.
Nemanė, kad jos čia labai reikalingos, bet vis dėlto atsiskraidino tas Alano darbines. Visai patiko merginai šitas darbas. Dvare tvarkytis nelabai reikėjo. Dabar besitvarkydama tamsiaplaukė ėmė jausti tarsi kažkokį išsilaisvinimą. Lyg tvarkytų ne tik namus, bet ir savo mintis.
Besitvarkant kažkas ėmė baksnoti į langą. Ten buvo pelėda. Atnešė Juzefo laišką.
- Nuo Juzefo, - pasakė. - Rašo, kad vakare užsuks, - Dori kitoje laiško pusėje užrašė tikslų būsto adresą ir pasiuntė pelėdą atgal. - Aha, - tarė ir žvilgtelėjo į stiklainiuką bei pagalvojo, kad pati būtų pradanginusi tas pūkutes. - O kur suaugusios? - paklausė pamačiusi, kad stiklainyje yra tik mažyliai. - Gal pasislėpė. Jei nerasim, vėl prisidaugins, - šyptelėjo.
Abudu gerai padirbėjo. Virtuvė ir sandėliukas jau buvo sutvarkyti, o Mendel jautė malonų nuovargį. Tačiau ilsėtis nebuvo kada. Juk laukia kiti kambariai. Ji manė, kad šiandien pavyks sutvarkyti visą antrą aukštą, tačiau suprato, kad teks pasitenkinti tik vonios kambariu. Kai baigė jį tvarkyti, jau buvo vakaras. Seilius šiek tiek vaitojo.
- Siaubingai noriu picos, - pasakė Dori, išeidama iš vonios. - Kaži, kada atvarys Juzefas, - prikando lūpą ir dar pasiuntė jam gynėją su labai svarbia žinia. Paprašė, jog jis atgabentų picų. - Kaukas? O jeigu kažkas blogiau? Bet nebeturiu jėgų šiandien žiūrėti, - atsiduso.
Dori užrakino spintą kerais. O paskui ir to kambario duris. Vėliau sukniubo ant tos purvinos sofos svetainėje. Žinojo, kad prieš miegą reikės prasivalyti ir ją. Namuose buvo labai šalta, tačiau šią akimirką tamsiaplaukė buvo sušilusi nuo kuopimo ir jai buvo šilta.
- Darbas žmogų puošia, - pasigirdo balsas iš paveikslo.
- Kada šersi demoniūkštį? - paklausė. - Pririnkau jam tų doksių kiaušinėlių, - pamojo į stiklainiuką, padėtą ant stalo.

[Juzefas Levinsas]

Šį savaitgalį Juzefas leido Londone. Dar vakar parsirado namo, o šiandien visą dieną tvarkė reikaliukus, gavo pinigėlio. Planavo vakare kaip reikiant įkalti alaus, nes po to karto rugsėjo pirmąją buvo apsisprendęs, jog darbe nebegers. Tačiau nebuvo panašu, kad planas išdegs, mat gavo žinią iš Alano. Pasirodo, jaunoji šeimynėlė keliasi gyventi atskirai ir jiems prisireikė pagalbos dėl židinio.
Kai Juzefas atsikraustė į savo dabartinius namus, jis kvietėsi žiobarą, kažkokį kaminų valymo specialistą, kad šis išvalytų jam kaminą. Bet dabar jau Juzefas šitais dalykais užsiėmė pats. Buvo nusipirkęs daug magiškų priemonių židinio priežiūrai. Tad dabar jas visas susikrovė į kuprinę, tiesa, ten vis dėlto įsimetė ir kelias skardines alaus. Iš picerijos Dori prašymu paėmė dvi šeimynines picas, tuomet oru persikėlė prie namo, kurio adresą mergina pasiuntė jo paties prieš tai rašytame laiške.
Iš pradžių pagalvojo, kad keliavimo oru įgūdžiai prastėja ir Levinsas papuolė ne į tą vietą. Tačiau pasitikslino adresą. Vis dėlto tai - reikiamas adresas. Turbūt čia panaši magija kaip ir Senklerių dvare, pamanė beplaukis. Jis žinojo, kad prieš patenkant į Senklerių dvarą reikėdavo pereiti per lūšnelę. Dori ir Alano butas buvo paskutinis ir plikis čia pasijautė nejaukiai, mat šalia pat - miškas. Mėlynakį krėtė šiurpas į jį žvelgiant, tad jis greit pabeldė į duris tikėdamasis, jog šios kuo greičiau atsidarys. Bet pavasarį ir vasarą jiems čia į kiemą iš to miško kiek erkių prieis, pagalvojo.

[Alanas Senkleris]

- Būtinai tada paimk mano. - Kažin kas ten galėjo būti per milteliai spintelėje ir dar nežinia ką jie ras.
Alanas klaikiai nemėgo šio užsiėmimo. Tvarkymasis, toks pašėliškas jam nepatikdavo, bet ir apsivertęs šitaip negalėtų gyventi. Todėl troško kuo greičiausiai visą tai pabaigti.
- Nežinau. Gal suaugusius kas sugaudė. Šiaip tokių mažiukų neturėtų palikti. - Gal išėjo maisto ieškoti laukan ir kas nors galėjo sumedžioti tuos padarėlius. matyt taip ir buvo.
- A, tai gerai. Nes negalėtume naktį čia likti. Reikia būtinai sutvarkyti židinį. - Jis buvo nusikalęs. Mirtinai išvargęs. Nežinia kodėl taip nenusikamuodavo tramdydamas žvėris ar besibastydamas miške.
- Aš irgi klaikiai išalkau. Gal greit bus. - Pritarė merginai ir trumpam prisėdo šalia.
- Užtilk. - Rėžė bobulei paveiksle. Nutarė, kad jos nemėgsta.
- Ak taip, einu dabar pašersiu. Manau ten tikrai tik kaukas. Rytoj jį iškraustysim iš namų. - Vaikinas atsikėlė ir pasiėmė stiklainį. Tada pasigirdo beldimas į duris.
- Tai jis turbūt. Nuostabu. - Ir raudonplaukis nuėjo atidaryti. Tikrai už durų rado Juzefą.
- O, labutis. Pagaliau. Dori svetainėje. - Mostelėjo ranka ton pusėn. - Einu pašersiu Seilių ir tuoj ateisiu. - Pamojavo tuo stiklainiu su kiaušinėliais ir nuėjo viršun. Demonas jau jo laukė.
- Imk. Žinok aš irgi alkanas jei ką. Tai aš tau atidarau stiklainį ir einu gerai? - padaras linktelėjo. Ėmė glaustytis. Labai įdomus įnamis. Nusprendė atsukdamas stiklainį.
- Prašom. - Padavė tą delikatesą, paglostė šiurkščia jo galvą ir nusileido žemyn.

[Juzefas Levinsas]

Netrukus Juzefas buvo įleistas į butą.
- Sveikas, - paspaudė Alanui ranką.
Mažame prieangyje plikis nusirengė viršutinius drabužius. Prieangis, kaip ir išorė, atrodė skurdžiai. Vyrukas žinojo, jog įėjus į namus jį pasitiks prabanga. Bet pasitiko ne prabanga, o dar labiau paaštrėjęs senienų ir pelėsių kvapas. Už durų laukė taip pat vargingai atrodantis koridorius.
- Kas tas Seilius? - paklausė mėlynakis.
Tada nupėdino į kambarį, kurio durų link mostelėjo raudonplaukis.
- O, žmonės, dar žmonių, gyvybė namuose, - pasigirdo iš sienos, kalbėjo paveikslas.
Svetainė atrodė ne kaip. Ypač galvojant apie tai, jog čia atsikraustė Senkleriai. Kaip Rolandas leido vaikams čia įsikelti? Aišku, Dori ir Alanas apsitvarkys. Tačiau žinant Senklerių finansinę padėtį šis būstas stebino.
- Labas, - pasisveikino su Dori.
Padėjo ant stalo picas ir alaus skardines. Taip pat ištraukė ir priemones, skirtas židinio valymui, jas numetė ant vieno fotelio, o ant kito klestelėjo pats.
- Tai kaip... namai? Patinka? - paklausė.