0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #15 Prieš 3 savaites »
Kas ten per vieta? Ir kaip viską, kas ten dėjosi iškelti aikštėn? Kiek vaikų ten taip kamuojasi? Kaip sukviesti patikrinimą be konkrečių įrodymų. Eion versti kažkam pasakoti. Tarkim policijai ar vaikų teisių atstovams tikrai per anksti. Jau pakaks darbo kalbantis su psichologe. Jei jie iki to prieis. Taigi ką daryti?
- Ar galėtum vėliau man surašyti savo auklėtojų vardus? Ir tų žmonių, kurie taip su tavim elgėsi vardus? - Bus pirmas dalykas. Bet kas toliau?
Pirmą kartą pamatė tą randą. Ir vėl ėmė skęsti gailestyje.
- Dabar bus viskas gerai. Daugiau jie tavęs nepasieks. - Bent jau tai tikrai galėjo užtikrinti.
- Tu jau labai daug darai Eion, kad sau padėtum. - Po šio pokalbio jie išties galės mėginti dirbti su vaikinuko problemomis. - Galiu tik įsivaizduoti, kokią baimę tau tai kelia. Bet aš pažįstu tikrai gerų hilerių. Jie nieko blogo nedarys. O tave aš žinoma visur palydėsiu. Būtinai palydėsiu. - Berniukas vėl sugrįžo atgal ir Auris jį vėl apglėbė. - Mes bandysime tau padėti. Tu ir aš. Ir aš tikiu, kad ateis laikas ir tu pasijusi geriau. Ir mintys apie šeimą pasidarys kitokios. Bus viskas gerai. - Švelniai, raminamai kalbėjo. Norėjo tuo tikėti. Kad pavyks jam padėti. Jeigu jau šiandien jie apie tai kalbasi, tai kodėl viskas negalėtų pagerėti? Eion bloga būsena, jo baimės galėtų pamažu susilpnėti.
- Kažkada aš galvojau, Kad niekada nenorėsiu vaikų, nenorėsiu rūpintis kuo nors. Kad geriausia prie nieko neprisirišti. Gyventi tik sau. Taip. Aš šitaip galvojau dėl kitokių priežasčių. Bet viskas Eion gyvenime gali pasikeisti. Tikrai.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 744
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #16 Prieš 2 savaites »
Auris liko šalia. Prieš metus Eion turbūt nebūtų tuo patikėjęs. O prieš šiek tiek daugiau nebūtų patikėjęs net tuo, kad iš viso su šituo žmogumi kalbasi. Viskas pasikeitė labai greitai, ir dabar dar labiau užgulė kaltė. Dėl pabėgimo iš namų (netgi dviejų pabėgimų!), dėl tų kartų, kai elgiasi ne taip, kaip turėtų. Aurio ir jo nesiejo niekas, bet profesorius pasirinko būti artimu žmogumi. Galėjo tiesiog palikti jį gatvėje. Galėjo duoti užkąsti toje kavinėje ir eiti sau. Bet ne, jis pasirinko susisieti amžiams.
- Aš bijau, - gerokai išsigandęs atsakė į klausimą. Net jeigu niekada negrįš į Airiją, net jeigu nesutiks tų žmonių, jie suprastų, kad juos išdavė būtent jis. O kas tada? - Aš žinau vardus, bet man baisu, - neslėpė.
Nesijautė sau padedantis. Taip, kalbėti nebuvo lengva, bet kokia iš to nauda? Turbūt jokios. Nebent, žinoma, tai, kad Auris viską žinodamas galės imtis veiksmų. Jeigu tik norės. O tai, kad pasiūlė kreiptis į hilerį, parodė, kad jis iš tiesų nori kažką pakeisti. Jam tikrai rūpi.
- Gerai. Jeigu palydėsi, galėsime taip ir padaryti, - tyliai ištarė, bet dėl visa ko pridūrė: - Tik jeigu kas nors norės daryti kažką negero, aš ginsiuosi. Iš karto pasakau.
Daugiau tikrai neleis taip su savimi elgtis. Dabar jis jau ne mažas bejėgis vaikas.
- Aš noriu turėti mylimų žmonių, - atvirai prisipažino. Tai, kad Auris galvojo priešingai, nustebino. Dabar jis atrodė kaip visiškas šeimos žmogus. - Bet aš bijau, Auri...
Daugiau nieko nepaaiškinęs liko sėdėti apkabinęs tėtį ir bandė suprasti, ar jaučiasi bent šiek tiek geriau.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #17 Prieš 1 savaitę »
- Aš suprantu. Žinau, kad bijai. Bet aš niekada neleisčiau tiems žmonėms tavęs pasiekti. Nei už ką. - Galvoje ėmė dėliotis planas apie tai, kad reiktų pakeisti Eion dokumentus ir savo statusą jo gyvenime. Teisiškai vaikų namai dar buvo viršesni už Aurį. Į tokius dalykus niekada nesigilino. Jis magijos pagalba išvengdavo patikrinimų ar bendravimų su ta įstaiga. Bet dabar užsidegė noru išvis ištrinti tą vaiknamį iš Eion gyvenimo. Jeigu jį formaliai įsisūnytų niekas jokiais būdais negalėtų Eion pasiimti iš namų.
- O tu ir nerašyk dabar ar rytoj. Viskas gerai. Jei vėliau manysi, kad gali, tai surašysi. - Negalima buvo jo spausti.
- Tikrai palydėsiu. - Dar kartą patikino vaikinuką. - Aš tais žmonėmis pasitikiu. Jie padėjo ir Timočiui, kai tėtis jį atidavė. Apžiūrėjo jį ir pagydė sumušimus. Jie tiesiog gydytojai, kurie nori padėti žmonėms. Bet jei kada gyvenime kas nors bandytų tave skriausti aš tikrai nesėdėčiau ramiai. - Atrodė, kad dėl gydytojo apžiūros jie susitarė ir dėl to kiek palengvėjo.
- Normalu bijoti tokioje situacijoje Eion. Bet dabar mes bandysime daryti viską, kad tau būtų lengviau.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 744
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #18 Prieš 5 dienas »
Ar Auris tikrai sugebėtų jį apsaugoti? Žinoma, prakeiktame vaiknamyje turbūt nebuvo nė vieno burtininko, bet... O kas, jeigu jie imsis teisinių dalykų? Eion visai neįsivaizdavo, kaip tai veikia, bet kažkodėl atrodė, kad panorėję tie žmonės sugebėtų įtikinti kokias nors institucijas, kad su Auriu jam blogai. Tik jam jiems to gali reikėti? Kad būtų su kuo smagintis? Tai jau ne - ten liko dar daug vaikų. Vaikų, kuriems reikalinga pagalba.
- Norėčiau ateityje padėti tokiems vaikams. Dirbti tokį darbą, kuris jiems padėtų, - staiga ištarė Eion. Nežinojo, ar tikrai gali taip jau pasitikėti tais gydytojais, bet į tuos žodžius tik linktelėjo. Pasistengs patikėti. Auris neleis jiems jo skriausti, o ir pats sugebės apsiginti. Egzaminų gal ir neišlaikė, bet prireikus visada gali pasitelkti kumštį.
Pagaliau atsitraukė nuo tėčio, bet bijojo į jį pažvelgti. Susidėjęs rankas skreite spoksojo į žemę. Kankino iri dar viena mintis, bet ką įgarsinti kažkodėl buvo sunkiau nei tai, kas dėjosi Airijoje. Ilgokai tylėjęs Eion galiausiai prakalbo:
- Auri, o kas, jeigu... Aš bijau, kad niekada nemokėsiu mylėti. Aš noriu, bet... Kaip reikia mylėti?
Šie klausimai kankino jau ilgą laiką, ir vaikinukas džiaugėsi pagaliau juos uždavęs. Vis dėlto pakelti akis ir pažvelgti į šalia sėdintį žmogų taip ir neišdrįso. Visa tai buvo pernelyg gėdinga.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #19 Prieš 21 valandą »
- Tai labai gražus noras. Ir manau, kad dabar tu supranti kodėl tą kartą, kai radau tave gatvėje norėjau padėti. - To juk negalėjo paaiškinti kažkaip. Tai buvo noras padėti kitam nuskriaustam vaikui, nes buvo jo vietoje štai ir viskas. Ir dabar jau turbūt Eion turėtų tai puikiai suprasti.
- Jei tik norėsi tuo ir galėsi užsiimti. Tokių vaikų, kuriems reikia pagalbos labai daug. O be to. Taip kažkiek padėsi ir sau pačiam. Pagelbėdamas vaikams išmokau labai daug dalykų. - Be proto daug dalykų. Išmoko iš naujo prisirišti, žvelgti į kitų ašaras, atjausti ir taip toliau.
Kurį laiką Auris galvojo apie atsakymus į Eion klausimus. Meilė. Meilė Aurio didžioji priešė, kurią neigė ir stengėsi atmesti tiek laiko. Kurios bijojo labiau už viską. O gal ir bijo dabar. O išties daugybę metų tos meilės troško ir sau ir atiduoti kitiems.
- Meilė labai didelis jausmas. - Pradėjo iš lėto. Susimąstęs. Mat šie klausimai pasirodė labai sudėtingi.
- Ji įvairialypė, nes žmonės pamilsta dėl skirtingų priežasčių. Mylime savo vaikus, draugus, žmoną ar vyrą, augintinį ar dar ką nors. Ta tikra meilė, kai kitas rūpi, kai smagu ar gera būti kartu. Kai nieko nesitiki gauti atgal iš mylimo žmogaus, bet jei jauti iš jo tokį patį jausmą būna labai gera. Meilė pati ateina, aplanko. Meilę sukuria daug dalykų. Bendri prisiminimai, pomėgiai, pokalbiai. Kai kam svarbu išvaizda. Ir man atrodo, kad tas jausmas tau nėra svetimas. Na tarkim tu rūpiniesi Timočiu. Kodėl? Kodėl leidi su juo laiką ar ko nors mokai?