0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1886
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #15 Prieš mėnesį »
Kas ten per vieta? Ir kaip viską, kas ten dėjosi iškelti aikštėn? Kiek vaikų ten taip kamuojasi? Kaip sukviesti patikrinimą be konkrečių įrodymų. Eion versti kažkam pasakoti. Tarkim policijai ar vaikų teisių atstovams tikrai per anksti. Jau pakaks darbo kalbantis su psichologe. Jei jie iki to prieis. Taigi ką daryti?
- Ar galėtum vėliau man surašyti savo auklėtojų vardus? Ir tų žmonių, kurie taip su tavim elgėsi vardus? - Bus pirmas dalykas. Bet kas toliau?
Pirmą kartą pamatė tą randą. Ir vėl ėmė skęsti gailestyje.
- Dabar bus viskas gerai. Daugiau jie tavęs nepasieks. - Bent jau tai tikrai galėjo užtikrinti.
- Tu jau labai daug darai Eion, kad sau padėtum. - Po šio pokalbio jie išties galės mėginti dirbti su vaikinuko problemomis. - Galiu tik įsivaizduoti, kokią baimę tau tai kelia. Bet aš pažįstu tikrai gerų hilerių. Jie nieko blogo nedarys. O tave aš žinoma visur palydėsiu. Būtinai palydėsiu. - Berniukas vėl sugrįžo atgal ir Auris jį vėl apglėbė. - Mes bandysime tau padėti. Tu ir aš. Ir aš tikiu, kad ateis laikas ir tu pasijusi geriau. Ir mintys apie šeimą pasidarys kitokios. Bus viskas gerai. - Švelniai, raminamai kalbėjo. Norėjo tuo tikėti. Kad pavyks jam padėti. Jeigu jau šiandien jie apie tai kalbasi, tai kodėl viskas negalėtų pagerėti? Eion bloga būsena, jo baimės galėtų pamažu susilpnėti.
- Kažkada aš galvojau, Kad niekada nenorėsiu vaikų, nenorėsiu rūpintis kuo nors. Kad geriausia prie nieko neprisirišti. Gyventi tik sau. Taip. Aš šitaip galvojau dėl kitokių priežasčių. Bet viskas Eion gyvenime gali pasikeisti. Tikrai.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #16 Prieš mėnesį »
Auris liko šalia. Prieš metus Eion turbūt nebūtų tuo patikėjęs. O prieš šiek tiek daugiau nebūtų patikėjęs net tuo, kad iš viso su šituo žmogumi kalbasi. Viskas pasikeitė labai greitai, ir dabar dar labiau užgulė kaltė. Dėl pabėgimo iš namų (netgi dviejų pabėgimų!), dėl tų kartų, kai elgiasi ne taip, kaip turėtų. Aurio ir jo nesiejo niekas, bet profesorius pasirinko būti artimu žmogumi. Galėjo tiesiog palikti jį gatvėje. Galėjo duoti užkąsti toje kavinėje ir eiti sau. Bet ne, jis pasirinko susisieti amžiams.
- Aš bijau, - gerokai išsigandęs atsakė į klausimą. Net jeigu niekada negrįš į Airiją, net jeigu nesutiks tų žmonių, jie suprastų, kad juos išdavė būtent jis. O kas tada? - Aš žinau vardus, bet man baisu, - neslėpė.
Nesijautė sau padedantis. Taip, kalbėti nebuvo lengva, bet kokia iš to nauda? Turbūt jokios. Nebent, žinoma, tai, kad Auris viską žinodamas galės imtis veiksmų. Jeigu tik norės. O tai, kad pasiūlė kreiptis į hilerį, parodė, kad jis iš tiesų nori kažką pakeisti. Jam tikrai rūpi.
- Gerai. Jeigu palydėsi, galėsime taip ir padaryti, - tyliai ištarė, bet dėl visa ko pridūrė: - Tik jeigu kas nors norės daryti kažką negero, aš ginsiuosi. Iš karto pasakau.
Daugiau tikrai neleis taip su savimi elgtis. Dabar jis jau ne mažas bejėgis vaikas.
- Aš noriu turėti mylimų žmonių, - atvirai prisipažino. Tai, kad Auris galvojo priešingai, nustebino. Dabar jis atrodė kaip visiškas šeimos žmogus. - Bet aš bijau, Auri...
Daugiau nieko nepaaiškinęs liko sėdėti apkabinęs tėtį ir bandė suprasti, ar jaučiasi bent šiek tiek geriau.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1886
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #17 Prieš mėnesį »
- Aš suprantu. Žinau, kad bijai. Bet aš niekada neleisčiau tiems žmonėms tavęs pasiekti. Nei už ką. - Galvoje ėmė dėliotis planas apie tai, kad reiktų pakeisti Eion dokumentus ir savo statusą jo gyvenime. Teisiškai vaikų namai dar buvo viršesni už Aurį. Į tokius dalykus niekada nesigilino. Jis magijos pagalba išvengdavo patikrinimų ar bendravimų su ta įstaiga. Bet dabar užsidegė noru išvis ištrinti tą vaiknamį iš Eion gyvenimo. Jeigu jį formaliai įsisūnytų niekas jokiais būdais negalėtų Eion pasiimti iš namų.
- O tu ir nerašyk dabar ar rytoj. Viskas gerai. Jei vėliau manysi, kad gali, tai surašysi. - Negalima buvo jo spausti.
- Tikrai palydėsiu. - Dar kartą patikino vaikinuką. - Aš tais žmonėmis pasitikiu. Jie padėjo ir Timočiui, kai tėtis jį atidavė. Apžiūrėjo jį ir pagydė sumušimus. Jie tiesiog gydytojai, kurie nori padėti žmonėms. Bet jei kada gyvenime kas nors bandytų tave skriausti aš tikrai nesėdėčiau ramiai. - Atrodė, kad dėl gydytojo apžiūros jie susitarė ir dėl to kiek palengvėjo.
- Normalu bijoti tokioje situacijoje Eion. Bet dabar mes bandysime daryti viską, kad tau būtų lengviau.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #18 Prieš mėnesį »
Ar Auris tikrai sugebėtų jį apsaugoti? Žinoma, prakeiktame vaiknamyje turbūt nebuvo nė vieno burtininko, bet... O kas, jeigu jie imsis teisinių dalykų? Eion visai neįsivaizdavo, kaip tai veikia, bet kažkodėl atrodė, kad panorėję tie žmonės sugebėtų įtikinti kokias nors institucijas, kad su Auriu jam blogai. Tik kam jiems to gali reikėti? Kad būtų su kuo smagintis? Tai jau ne - ten liko dar daug vaikų. Vaikų, kuriems reikalinga pagalba.
- Norėčiau ateityje padėti tokiems vaikams. Dirbti tokį darbą, kuris jiems padėtų, - staiga ištarė Eion. Nežinojo, ar tikrai gali taip jau pasitikėti tais gydytojais, bet į tuos žodžius tik linktelėjo. Pasistengs patikėti. Auris neleis jiems jo skriausti, o ir pats sugebės apsiginti. Egzaminų gal ir neišlaikė, bet prireikus visada gali pasitelkti kumštį.
Pagaliau atsitraukė nuo tėčio, bet bijojo į jį pažvelgti. Susidėjęs rankas skreite spoksojo į žemę. Kankino iri dar viena mintis, bet ką įgarsinti kažkodėl buvo sunkiau nei tai, kas dėjosi Airijoje. Ilgokai tylėjęs Eion galiausiai prakalbo:
- Auri, o kas, jeigu... Aš bijau, kad niekada nemokėsiu mylėti. Aš noriu, bet... Kaip reikia mylėti?
Šie klausimai kankino jau ilgą laiką, ir vaikinukas džiaugėsi pagaliau juos uždavęs. Vis dėlto pakelti akis ir pažvelgti į šalia sėdintį žmogų taip ir neišdrįso. Visa tai buvo pernelyg gėdinga.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Eion Faolán Bláán Breathnach »
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1886
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #19 Prieš mėnesį »
- Tai labai gražus noras. Ir manau, kad dabar tu supranti kodėl tą kartą, kai radau tave gatvėje norėjau padėti. - To juk negalėjo paaiškinti kažkaip. Tai buvo noras padėti kitam nuskriaustam vaikui, nes buvo jo vietoje štai ir viskas. Ir dabar jau turbūt Eion turėtų tai puikiai suprasti.
- Jei tik norėsi tuo ir galėsi užsiimti. Tokių vaikų, kuriems reikia pagalbos labai daug. O be to. Taip kažkiek padėsi ir sau pačiam. Pagelbėdamas vaikams išmokau labai daug dalykų. - Be proto daug dalykų. Išmoko iš naujo prisirišti, žvelgti į kitų ašaras, atjausti ir taip toliau.
Kurį laiką Auris galvojo apie atsakymus į Eion klausimus. Meilė. Meilė Aurio didžioji priešė, kurią neigė ir stengėsi atmesti tiek laiko. Kurios bijojo labiau už viską. O gal ir bijo dabar. O išties daugybę metų tos meilės troško ir sau ir atiduoti kitiems.
- Meilė labai didelis jausmas. - Pradėjo iš lėto. Susimąstęs. Mat šie klausimai pasirodė labai sudėtingi.
- Ji įvairialypė, nes žmonės pamilsta dėl skirtingų priežasčių. Mylime savo vaikus, draugus, žmoną ar vyrą, augintinį ar dar ką nors. Ta tikra meilė, kai kitas rūpi, kai smagu ar gera būti kartu. Kai nieko nesitiki gauti atgal iš mylimo žmogaus, bet jei jauti iš jo tokį patį jausmą būna labai gera. Meilė pati ateina, aplanko. Meilę sukuria daug dalykų. Bendri prisiminimai, pomėgiai, pokalbiai. Kai kam svarbu išvaizda. Ir man atrodo, kad tas jausmas tau nėra svetimas. Na tarkim tu rūpiniesi Timočiu. Kodėl? Kodėl leidi su juo laiką ar ko nors mokai?

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #20 Prieš mėnesį »
Taip. Dabar tikrai buvo aiškiau, kodėl Auris tada norėjo padėti. Kita vertus, Eion vis dar suprato ir anuometinę savo baimę. Profesoriui prireikė labai daug laiko ir pastangų, kad jie pajudėtų į priekį. Sunku patikėti, kad dabar kalbasi tokiomis rimtomis temomis.
- Suprantu. Turbūt, - sumurmėjo vaikinukas, bet buvo ir dar vienas klausimas, kuris labai jį kankino. Prisivertė pakelti galvą. Šis klausimas reikalavo daug drąsos, tad ilgą laiką Eion neištarė nė žodžio. Vis dėlto galiausiai išspaudė: - O tu ar supranti, kodėl... Kodėl aš dingau? Ir aną kartą, ir dabar...
Kadangi visai nenorėjo skaudinti Aurio, kalbėti apie pabėgimus nebuvo lengva. Bet atrodė, kad jeigu dabar nepaklaus, nepadarys to niekada, o išsiaiškinti norėjo. Todėl kiek jaudindamasis laukė atsakymo.
Meilė. Tas jausmas, apie kurį visi kalba tiek daug. Jausmas, kuris jam nėra iki galo pažįstamas. Eion žinojo, kad tai, ką jam darė vaiknamio ūkvedys, teoriškai susiję su meile. Tik kad ten to jausmo visai nebuvo. Bet ar tai reiškia, kad jis turėtų tą patį daryti Timočiui? Ta mintis buvo daugiau nei šlykšti, ir vaikinukas nusipurtė.
- Aš nežinau, ar myliu Timotį, - sumurmėjo stengdamasis negalvoti apie "meilę", kurią demonstravo ūkvedys. Vis dėlto ta mintis nedavė ramybės, tad jis paklausė: - Juk daryti tai... Na... Užsidaryti kambariuke su vaikais negalima, ar ne? Tai daroma su žmona, juk taip? Jeigu Timotis mane myli, tai nereiškia, kad...
Ar Auris supras, ko jis bando paklausti? O gal pasišlykštėjęs nueis sau?
- Aš niekada to nedarysiu, - nežinia, ar sau, ar tėčiui ištarė Eion ir pasijuto šiek tiek geriau. Jis neprivalo taip elgtis ir pasistengs, kad broliukui netektų patirti to siaubo.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1886
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #21 Prieš mėnesį »
Kurį laiką tvyrojo tyla ir Auris per tą laiką galvojo ko klausti dabar ir ko paklausti vėliau. Nenorėjo labai spausti.
- Manau, kad pirmą kartą dingai, nes bijojai. Galbūt bijojai, kad galiu pasielgti taip pat, kaip tie žmonės. - Galvoje turėjo ūkvedį ir tą ūkininką.
- Neturėjai jokio pagrindo pasitikėti manimi ar kuo kitu. O šį kartą. Galbūt susidėjo daug kas. Ta baimė, egzaminai, visi reikalai su amuletais. Todėl ir išėjai.
Vaikinukui kilusios mintys, klausimai atrodė visiškai suprantami. Gąsdinantys. Bet suprantami.
- Eion, meilė skirtingai pasireiškia. Tai, ką tau darė tie žmonės, tai ne meilė. Suaugę žmonės pasielgė blogai su tavimi, tai ne meilės išraiška. Tai smurtas, kurį tau teko iš jų pusės patirti. Tavo ir Timočio ryšys, tavo ir mano ryšys, tavo ir tavo kokio nors draugo ar draugės ryšys, tai kas kita. Mūsų ryšys yra emocinis. Taip, tas daroma su žmona, su mylima mergina jūsų abiejų pasirinkimu. Ir tai gali būti malonu ir tau ir jai. Santykiai tarp merginos ir vaikino yra normalus ir gražus dalykas. Žmonės draugauja, bendrauja, pažįsta vienas kitą. Ir ateina laikas, kai nori ir kitokio kontakto. Ir su tuo nieko nėra blogo. Kai taip elgiasi suaugę ir vienas kitą mylintys žmonės.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #22 Prieš 4 savaites »
Ar Auris ką nors atsakys? Žinoma, gali pasakyti, kad tai buvo kvaila, kad nereikėjo to daryti. Kad buvo įskaudintas. Bet dabar pokalbis buvo toks, kad Eion vylėsi išgirsiantis kažkokį atsakymą. Galbūt prielaidą, kodėl jis pabėgo.
Ir išgirdo. Auris bandė atsakyti į tuos klausimus. Ar daug apie tai galvojo? Turbūt, ir Eion pajuto dar bjauresnę kaltę.
- Aną kartą… Maniau turėsiantis susimokėti. Už viską. Už namus, maistą. Be to, nenorėjau, kad žinotumėte, su kuo keliavau. Bet kai išėjau, nes turėjome pakeliauti, atrodė, kad negrįžti yra paprasčiau. Aš tikrai bijojau…
Į spėjimus, kokios priežastys buvo šiais metais, tik linktelėjo. Išties visko buvo per daug. Bet kaip reikės ištverti Hogvartsą, kai ir vėl bus penktame kurse? Taip ir matė, kaip per keliavimo oru pamokas visi iš jo šaiposi, kad jam negalima, nes per mažas… Eion pasistengė nuvyti šitas mintis į šalį. Tam dabar tikrai nėra tinkamas laikas.
- Aš niekada to nedarysiu. Niekada, - griežtai pasakė, kai Auris baigė kalbėti. Suprato, kad jeigu to nedarys, niekada neturės vaikų. Bet gal taip ir geriau? Vis dėlto juto, kad kada nors norės jų turėti. Norės normalios šeimos. O tai iškėlė dar vieną nepatogų klausimą.
- Auri… - kreipėsi vaikinukas ir nuleido galvą. Juti nepajėgsiantis pažiūrėti tėčiui į akis. Neryžtingai pratęsė: - Ar įmanoma turėti vaikų, jeigu ne… Na, jeigu nedarai… šito.
Dar norėjo pridurti, kad turi omenyje tikrus vaikus. Vis dėlto pabijojo išgąsdinti tėtį, tad tai pasiliko sau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Eion Faolán Bláán Breathnach »
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1886
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #23 Prieš 3 savaites »
- O taip. Suprantu. Juk nepažinojai manęs, ir kodėl turėjai pasitikėti? Normalu, kad žmonės atrodė ar atrodo įtartini. Kai patiri kažką negero taip jau būna. Aš tik džiaugiuosi, kad nieko tau neatsitiko, kai vienas gyvenai nežinia kur.
Auris neprieštaravo dėl tokio Eion pareiškimo. Ne, gal einant laikui pats pakeis nuomonę. Juk pradės lankyti terapiją, ten gal viskas pasikeis. Taigi, kol kas dėl to nieko ir nesakė. Bet į jo klausimą žinoma turėjo atsakyti.
- Galima arba įsivaikinti. Arba kreiptis į gydytoją. Tarkim jau tada, kai turėsi žmoną. Yra tokia procedūra vadinamasis dirbtinis apvaisinimas. Bet Eion, nežiūrėk taip toli į priekį. Eikim po truputį gerai? - O eiti jiems toli dar reikėjo. Pirma, pas hilerį. O tai jau įsivaizdavo kaip Eion bus nelengva. O paskui terapija. Auris tikėjosi, kad ta gydytoja jam patiks ir tiks. Na, bet didžiulį žingsnį juk vaikinukas padarė. Tikrai milžinišką. O Auris dabar privalėjo viską kažkaip palengvinti, palaikyti jį. Padėti, kad tolimesnė Eion ateitis būtų paprastesnė.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #24 Prieš 1 savaitę »
Auris rodė visišką supratimą. Anksčiau tai būtų gąsdinę. Atrodę, kad jis tik apsimeta tam, kad kažko pasiektų. Galbūt tai būtų tik bandymas sukelti pasitikėjimą. Gal taip buvo ir dabar, bet tada Auris tikslą pasiekė. Eion išties juo pasitikėjo, nors bijojo tą pripažinti net ir sau. Galbūt kada nors tai netgi nebegąsdins.
- Aš bijau pasitikėti... - tyliai sumurmėjo vaikinukas. Nežinia, ar tai ką nors Auriui paaiškins, bet daugiau nieko nesakė. Džiaugėsi esantis čia. Kaip ir džiaugėsi papasakojęs apie laiką Airijoje. Gal iš to išeis kas nors gero? Nebuvo lengva kalbėti, bet tai, kad Auris žino, kažkodėl vertė jaustis šiek tiek geriau.
Vaikai, šeima, gydytojai ir panašūs dalykai buvo labai sudėtinga tema. Ar jis kada nors jausis tam pasiruošęs? Galbūt, nors dabar tai atrodė tiesiog neįmanoma. Bet dabar temos netęsė. Tik linktelėjo ir vėl apkabino tėtį. Tai padėjo jaustis saugiau ir jaukiau. Kas būtų patikėjęs, kad jis, Eion, nori jausti šalia kitą žmogų?
- Ar galime eiti namo? - tyliai paklausė vis dar nepaleisdamas tėčio. Neįsivaizdavo, kaip seksis kalbėti su Timočiu, su juo žaisti. Ar tai, kad Auriui papasakojo tokius dalykus, visko nesugadins? Bet pabandyti reikėjo, o dabar išties troško grįžti namo.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1886
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #25 Prieš 4 dienas »
- Kartais aš irgi bijau pasitikėti. Pasitikėjimas didelė dovana, kurią atiduodame kažkam kitam. Labai skaudina, kai kas nors išduoda tą pasitikėjimą daug kartų. Tada vis sunkiau ir sunkiau iš naujo imti kuo nors pasitikėti. - Negalėjo nei numanyti kaip pasibaigs šis pasivaikščiojimas. Buvo taip liūdna, kad jo mintys apie Eion pasitvirtino. Ir dar su kaupu. Bet dabar reikėjo tiesiog nurimti, susikaupti. Viskas bus pataisoma. Viskas privalo būti pataisoma. Eion išsipasakojo, sutiko eiti pas hilerį ir psichoterapiautą. Auriui svarbiausia jam padėti, neužsileisti emocijoms. Suaugsi, viskas bus gerai. Nei už ką tavęs nebepaleisiu. Jie taip toli nužengė nuo ten, kur pradėjo.
- Gerai. Einam. - Taip. Užteks šiandien klausimų ir kalbų. Viskas vyks po truputį. Auris pašaukė šunį. Ir jie visi patraukė prie išėjimo.