0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lucas Raphaël Hugo

  • Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius
  • *
  • 23
Ričmondo parkas
« Prieš 1 metus »
  Ričmondo parkas - ramybės oazė, kurioje laukiami visi, norintys pravėdinti galvą ar pasivaikščioti, stebint augmeniją ir gyvūniją. Parkas vienas gražiausių Londone ir, nors miestiečių yra labai mėgiamas, laisvės ir ramybės čia gaus kiekvienas. Jei nori pravėdinti galvą, rinkis šį parką, ne tik pailsėsi vienumoje, bet ir sutiksi draugą!
   955 hektarų ploto Ričmondo parkas yra didžiausias Karališkasis parkas, įsikūręs pietvakarių Londone. Parkas yra nacionalinis gamtos draustinis ir ypatingos mokslinės svarbos vieta.
  Nors ir apsuptas žmonių gyvenviečių, parkas turi įvairų kalvų kraštovaizdį, miškų sodus ir pievas, apsodintas senaisiais medžiais ir apgyvendintas gausia laukine gyvūnija. Šiame parke galima grožėtis retomis medžių rūšimis bei iš arti stebėti gyvūniją.



  Lucas vaikščiojo Ričmondo parku. Šis buvo vienas iš jo mėgstamų, todėl, norint ramiai pasivaikščioti ir pavedžioti šunis ar kitus gyvūnus, rinkdavosi šį. Išimtis būdavo tada, kai šis jau atsibosdavo. O taip būdavo retai - čia būti buvo tiesiog nuostabu. Kad ir šiandien - švietė saulytė, paukščiai čiulbėjo, aiškindami, kad privalai jiems patarnauti, iš už krūmo vis nubėdavo kokia stirna.
  Šiandien Lucas vedžiojo kelis šunis: Bardą - paprastą mišrūną, geros širdies šunelį, sutinkantį bendrauti su visais. Ir Kit Ketą - labradorą, visišką Bardo priešingybę. Kit Ketas, nors ir buvo geras, tikrai ne visus prisileisdavo, tuo labiau, labai nemėgo vaikų. Ir, kadangi Bardas jau buvo senukas, o Kit Ketas jaunas, aktyvus šunelis, jiems susieiti buvo sunku. O kadangi ir Lucas buvo ne pirmos jaunystės, Bardui pasisekė labiau. Ką tokiu atveju darydavo Lucas? Eidavo pakanakamai lėtai, tačiau atradęs gerą vietą, sustodavo, kad leistų Kit Ketui pabėgioti. Žinojo, kad šis nuo jo nenubėgs - per geri draugai buvo.
  Dabar kaip tik taip ir buvo - sustojęs pievelėje, jis nurišo Kit Ketui ir Bardui antkaklius bei juos paleido. Žinojo, kad nei vienas nepabėgs. Kit Ketas jo nepaliks, o Bardas nei paliks, nei toli nubėgs.
Visi šio personažo kišenėje esantys gyvūnai priklauso prieglaudai ir gali būti priglausti. Norint kokio kito gyvūno reikėtų jį nusipirkti, bet prieš tai dėl visa ko parašykite PM, gali būti, kad turiu nereikalingą kituose char.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #1 Prieš 10 mėnesių »
Vakaras. Vasara pamažu slinko link pabaigos. Auris ir Eion atvyko į parką su šunimi. Dažnai dabar kažkur nuklysdavo vakarais jie trise. Tai jau buvo laikas po to, kai pagaliau pavyko rasti pražuvėlį.
Po to kurį laiką jis dažnai būdavo savo kambary. Auris jo netrikdė. Tik jau kai pagaliau užsibūdavo ir kitur ilgiau vėl pradėjo įtraukti į kažkokias veiklas. Paprašydavo padėti apsitvarkyti namie, kalbindavo jį. Pats irgi pergyveno kelias stadijas. Kai jie grįžo kurį laiką pyko ir nervinosi. Audra prasiautė tiesiog raudonplaukio galvoje. Paskui ėmė kaltinti save, kad kažką daro ne taip, kad kada nors Eion pabėgus gali jo ir nerasti. Arba gali rasti sužeistą ar dar blogiau... Dar po kurio laiko sugebėjo pamažėle aprimti. Juk pats žinojo koks vaikas yra Eion. Tam tikra prasme juk buvo pats panašus į jį paauglystėje. Juk jau ne kartą prieš visą tai buvo pagalvojęs, kad jiedu dar apturės įvairių krizių. O dar buvo skaitęs, kad ilgai skriausti vaikai gali bandyti išmėginti globoti paėmusius žmones. Galiausiai sugebėjo apsiraminti. Turi išlikti ramus. Nebus taip paprasta nei su Eion, nei su Timočiu, juk ir su Erka visko būdavo. Nors dabar ji jau suaugo ir Auris tikėjosi, kad jai patinka dirbti mokykloje ir kad jeigu ką ji pasipasakotų jam kaip jaučiasi. Taigi Senkleris ėmė grįžti į save. Pastaruosius porą metų, galbūt nuo Eion pirmojo pabėgimo labai perdėtai apie viską galvodavo, reaguodavo. O kažkada sugebėdavo išlikti ramus, stabilus kiek įmanoma. Jis niekada nepadės savo vaikams, savo gyvenimo mėtytiems ir vėtytiems vaikams, jeigu amžinai nervinsis ir šokinės per emocijas. Jeigu užsileis nuovargiui, savo paties praeities vaiduokliams.
Taigi, kai Eion leido laiką ne vien savo kambaryje ėmė su juo kalbėtis. Paprašė padėti gaminti dekoracijas stovyklos vaidinimui. Pasakojo jam. Apie daugybę dalykų. Apie tai, kaip paauglystėje klajodavo per atostogas po muzikos festivalius, kaip jie ten grodavo ar linksmindavosi. Kaip išmoko vairuoti motociklą. Apie žaidimus su Alanu ir kitais rajono vaikais. Apie savo karštą būdą mokykloje ir pasišvaistymus kerais. Areštus ir posėdžius direktorės kabinete dėl elgesio. Apie tai, kaip sprukdavo iš mokyklos ieškoti tėvo. Žodžiu papasakodavo jam ir smagesnių ir rimtesnių atsitikimų iš savo gyvenimo. Darė tai norėdamas, kad Eion jį pažintų, galvodamas, kad galbūt tais pašnekesiais sustiprins jų ryšį.
Vakarais išeidavo su juo pasivaikščioti. Kartais tylėdavo ir nieko nesakydavo. Šiaip klajodavo kur nors. Kartais, ką nors prisiminęs papasakodavo ar paklausdavo Eion.
- Niekada čia nebuvau. Bet turėtų būti visai graži vieta. - Pasakė, kai jie pasiekė parką. Šiandien norėjo jo paklausti apie tuos amuletus, kuriuos visai neseniai išvydo, kai paklausė Eion kas yra kažkokioje nematytoje kuprinėje, kurią jis mėgino paslėpti.
- Eion, norėčiau pasikalbėti apie tuos amuletus. - Pradėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 921
  • Taškai: 46
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #2 Prieš 10 mėnesių »
Pabėgimas iš namų viską pakeitė. Ir, teko pripažinti bent sau, ne į gerąją pusę. Eion žinojo įskaudinęs Aurį, bet nepajėgė padaryti nieko, kad panaikintų tą bjaurų kaltės jausmą. Ilgą laiką slėpė jį kambaryje, bet galiausiai suprato, kad iš to nieko gero nebus. Kažkaip reikėjo parodyti, kad tai, ką Auris dėl jo daro, yra labai svarbu, kad jis tai vertina.
Žmogaus, kurį bandė vadinti tėčiu, pasakojimai labai patiko. Eion sutikdavo su siūlomomis veiklomis, stengdavosi esant galimybei pasiūlyti kartu ką nors nuveikti ir Timočiui. Bet tie pokalbiai apie Aurio paauglystę buvo patys įdomiausi. Pradėjo augintis plaukus, nors atrodė, kad tikram metalistui, kokiu panoro ir tapti, labiau tiktų tamsūs. Kai Auris nematė, paprasčiausiomis žirklėmis nusikirpo bjaurius plaukelius virš lūpos ir po kiek laiko suprato, kad pradeda kaltis tikri ūsai. Tai patiko, kaip ir faktas, kad per vasarą jis labai išsistiebė ir dabar ūgiu lenkė daugelį. Viskas bylojo, kad atostogos gali būti geros, net jeigu rudenį teks grįžti į tą patį penktą kursą, kuriame kankinosi visus praėjusius metus.
Vasarai artėjant prie pabaigos Eion ir Auris eilinį kartą išėjo pasivaikščioti. Šis laikas versdavo savęs klausinėti, kodėl Auris tai daro. Eion nebegalvojo, kad norėdamas gauti pinigų. Negalvojo ir Aukštutiniame Fleglyje. Bet tada kodėl? Negi profesorius jį myli? O ką pats jam jaučia? Tai buvo labai geri klausimai, į kuriuos vaikinukas atsakymų neturėjo.
Parkas, į kurį šiandien jie atėjo, atrodė neblogai, bet atrodė, kad šį kartą tai nebus svarbu. Kažkokia nuojauta kuždėjo, kad šį vakarą jų laukia labai svarbus pokalbis. Tik apie ką?
Deja, jo pradžia visai nesužavėjo. Eion slėpė prekes, kurias turėjo, kai Auris jį rado tame skersgatvyje, bet akivaizdu, kad nepasisekė. Profesorius viską sužinojo.
- Nėra ką apie juos kalbėti, - gūžtelėjo pečiais atsakydamas į žodžius. Spoksodamas į žemę koja spardė kažkokį akmenuką ir mintyse labai prašė pasikalbėti apie ką nors kita. Amuletai šiandienai visai netiko.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #3 Prieš 10 mėnesių »
- Kaip nėra? Ar tu žinai kas tai per daiktai? Ir iš kur juos gauni? - Na ne. Nepaliks šito taip paprastai. Norėjo paklausti kodėl Eion tai daro. Ko jam trūksta? Pinigų? Kurių juk jam duoda, o be to pradėjo jam juos kaupti, kaip darė su Erka. Prie šito labai smarkiai prisidėjo pagerėję santykiai su Rolandu. Nustojo kratytis jo pagalbos. Taip elgėsi dėl vaikų, kuriems norėjo duoti viską, kas įmanoma. Reikėjo geros psichologės, reikėjo turėti pinigų jų ateičiai. Taigi kartais imdavo jų iš banko saugyklos. Rolandas juk jau gražino jam vieną iš raktų priklausančių Senklerių Gringotso saugyklai.
- O kas bus, jeigu žmogus duodantis tau tuos daiktus panorės kažko daugiau? Didesnės paslaugėlės. kad ką nors padarytum. Pavyzdžiui, žmonėms, kurių jis ar jie nemėgsta. Žinai ką? Pradėjau panašaus amžiaus kaip tu. Buvau penkiolikos. Negalėčiau pasakyti, kad esu laisvas nuo jų. Nes kada nors jie gali ateiti manęs. Ar tu nori, kad tau irgi nutiktų kas panašaus? Jei nori dirbti puiku. Galima susirasti kokį darbelį kavinėje ar panašiai. Tau tuojau šešiolika, galėtum ką nors gauti pusei darbo dienos ar panašiai. Kam tau reikia kažkokios rizikos?
Nežinojo kas jam duoda tuos daiktus ir kur sutiko tą kažką. Nežinojo kiek žmonių ten yra. Tai neramino.
- Žinok, tokie pardavinėtojai kaip tu labiausiai nukenčia. Juos dažniausiai pagauna su daiktais, ne tuos, kurie perduoda ką nors nelegalaus. Tokių pardavinėtojų dažnai yra daug, jie vieni kitų nepažįsta. Kartais net nepažįsta tikrųjų savo vadovų. Aš žinau, pats kažkada kontroliavau tokius pardavinėtojus. Todėl mesk tai, kol ne vėlu. Galiu su tuo ar tais žmonėmis susitikti, kurie tau tiekia eliksyrus ir šituos amuletus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 921
  • Taškai: 46
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #4 Prieš 10 mėnesių »
Kodėl Auris nusprendė viską sugadinti? Šitie išėjimai pasidarė savotiškai svarbūs ir brangūs. Ir še tau kad nori. Būtina kalbėti tokia tema, kuria visai nėra ką kalbėti.
- Žinau. Jie padeda ir apsaugo, - trumpai atsakė į pirmąjį klausimą, tačiau antrąjį ignoravo. Auris tikėtinai prisimena Milaną, tad geriau jo neįduoti. O ir taip neaišku, kuo tai pasibaigtų. Tas vyrukas neatrodė labai piktas, bet kažin ar apsidžiaugtų, jeigu Hogvartso profesorius sužinotų pernelyg daug.
Atrodė, kad Auris ir vėl jo visai nesupranta.
- Aš nenoriu dirbti kavinėj. O jeigu jie norės kažko... blogo, apsiginsiu, - užtikrintai atsakė. Niekada apie tai neužsiminė, netgi stengėsi viską nuslėpti, bet juodosios magijos tikrai neapleido. Papildomai mokėsi iš knygų, keletą dalykėlių jau ir išbandė. Jeigu kas nors bandys pakenkti, jis mokės atsakyti. Kiek pasvarstęs tęsė: - Be to, man nereikia rizikos. Man reikia...
Šis sakinys liko neužbaigtas. Tiesą sakant, Eion ir pats nežinojo, kodėl grįžęs į Aurio (ir savo!) namus visko nenutraukė. Dabar pagalvojo, kad jam tai turbūt visai patinka. Kaip tik suteikia nepriklausomybės jausmą, kad ir ką kalbėtų profesorius.
Auriui vėl prakalbus Eion nuleido galvą. Nesijautė kaltas dėl to, ką daro. Bet kaltas buvo dėl kitko. Kažkuo neįtiko tam, kurį norėjo vadinti tėčiu. Bandė įteigti sau, kad Auris nori gero, bet tai buvo pernelyg sudėtinga.
- O ką nori, kad aš veikčiau? Sėdėčiau kambaryje ir žiūrėčiau žiobariškus filmus? - liūdnai prakalbo vaikinukas. - Hogvartse galima tik nuolat mokytis ir nekišti nosies iš kambario?
Balsas išdavė kažkokį ir pačiam Eion sunkiai suprantamą skausmą. Priėjęs prie artimiausio suoliuko jis atsisėdo ir įsispoksojo į žemę po kojomis. Taip, Auris jam davė neįtikėtinai daug. Bet kartais jis vis tiek velniškai jo nesupranta.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #5 Prieš 10 mėnesių »
Kad įsitikintų ką Eion turi turėjo pats pamatyti. Maža ko jam galėjo pripaistyti tas, kas amuletus įkišo.
- Kodėl tu slapstai tą žmogų, kuris tau juos tiekia? - Ar jį prigąsdino? Apie tai pagalvojus užvirė kraujas.
- Kodėl? Kuo blogas paprastas darbas padėsiantis užsidirbti kiek pinigų? Eion, po galais, tu dar toks jaunas. Abejoju, kad turi krūvą patirties maginėse dvikovose. Tie žmonės ar žmogus spėju vyresnis, žino kokių nors siaubingų kerų. Galėtų tave nuskriausti. O jeigu jiems kas neįtiktų, jei turėtum per mažai pinigų? Arba jeigu kada norėtum išeiti, o tau neleistų?  Na kam tu išvis į tai veliesi?
Ko jam reikia, jei ne rizikos? Ko? Galios jausmo?
- Ne, aišku nenoriu. Bet tu gali veikti krūvas dalykų. Per atostogas gali eiti į kažkokius užsiėmimus, kad ir į dienines stovyklas. Sporto, meno ar dar ko nors, kas tau atrodytų įdomiau. - Vos nepasakė dar to, kad jei ne Eion pabėgimas iš namų Būtų didelę vasaros dalį darę daug dalykų. Vykę iškylauti, stovyklauti, žvejoti. Būtų jį išmokęs visokių dalykų. Bet nutylėjo. Nenorėjo dabar, kad skambėtų tai kaip kažkoks kaltinimas.
- Eion, pasaulis pilnas veiklų. - Hogvartsas atrodė daug pilnesnis veiklų, nei vaikinuko paminėta. Ir Auris paklausė. - Ar mokykloje jautiesi vienišas? - Paaugliai tikrai visko prasimanydavo laisvu metu. Bet juk Aurio nebūdavo bendrajame Klastuolių kambaryje ir jis nežinojo ką Eion veikia laisvalaikiu.
Jis irgi klestelėjo ant suolo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 921
  • Taškai: 46
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #6 Prieš 10 mėnesių »
Tikrai norėjosi paklausti, ko jie čia šį kartą atėjo. Kodėl tokie jaukūs pasivaikščiojimai ir pokalbiai staiga virto... Šituo? Negi taip svarbu, kas duoda tuos amuletus? Milanas negalėjo būti toks jau blogas, kitaip Gruodė su juo nebendrautų. Bet apie visa tai Eion nenorėjo užsiminti. Maža ką, dar Auris pagalvos, kad čia kažkuo dėta vienintelė jo draugė.
- Nenoriu dirbti kavinėje, nes ten reikia maloniai bendrauti su žmonėmis, - tiesą atsakė į kiek lengvesnį klausimą. Žinoma, pardavinėjant irgi reikėdavo kalbėtis, bet pardavimas paprastai užtrukdavo keletą minučių. Atėjai, parodei, ką turi, paėmei pinigus. Viskas. Čia tau ne visą dieną apsimesti, kad esi geros nuotaikos ir rūpi, kokios kavos nori kiekvienas kavinėje apsireiškęs idiotas.
- Aš nenoriu eiti į dienines stovyklas, - griežtai ištarė Eion. Taip, atostogos jau į pabaigą, bet per jas norėjo veikti visai ką kita. Tik kaip tai pasakyti Auriui? Galiausiai paklausė: - Negi tikrai nesupranti, ko aš noriu, ko man reikia?
Nutilo. Jeigu Auris nesuvokia, gal neverta nė sakyti? Tuo labiau, kad pabėgimu iš namų pats viską gerokai sugadino. Vis dėlto po kiek laiko nesusilaikęs suriko:
- Aš noriu būti šeimos dalimi! Aš noriu ką nors veikti su tavimi ir Timočiu, - čia Erkos nepaminėjo specialiai. Nors šautuvą prie kaktos dėk, nesugebėjo į ją žiūrėti kaip į šeimos narę. - Aš noriu žinoti, kad rytoj neturėsiu visko palikti! Aš noriu būti saugus ir turėti namus! Argi tai tiek jau daug?!
Ir pats nepajuto, kad pradėjo beveik rėkauti. Tikrai nepyko ant Aurio, nors ir nesuprato, kodėl jis būtinai turi klausinėti apie tuos amuletus. Norėjo... Tiesiog pasikalbėti. Apie bet ką, tik ne apie ne itin legalius darbelius.
- Hogvartse... - pradėjo atsakymą į kitą klausimą. Prisiminė anksčiau klausęs, ką daryti, kai patinka mergina. Rebeka ir toliau trynėsi su Rodžeriu, bet tai neberūpėjo. Dabar Eion galvojo tik apie kitą klastuolę, tik to kol kas Auriui nepasakojo. Atrodė, kad tą paprasčiau slėpti, todėl sakinį užbaigė taip: - Nežinau. Aš visada vienas, Hogvartse taip pat. Man tai nepatinka, bet nežinau, kaip tą pakeisti.
Nutilo ir susimąstė. Neabejojo niekada nedrįsiantis pakviesti Athenos susitikti, bet apie tai kalbėti buvo drovu. Geriau jau apsimesti, kad viskas gerai, tik tam, deja, turbūt jau buvo per vėlu.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #7 Prieš 10 mėnesių »
Šitai galėjo suprasti. Kartais baisiai sudėtinga kiekvienam iš reikalo šypsotis.
- Na gerai. Bet gi yra darbelių, kuriuos dirbant nereikia bendrauti. Aišku dabar jau vasara eina į pabaigą, net neverta pradėti ieškoti darbo, nes reikės išvykti į mokyklą. Bet tu pagalvok. Jei kitą vasarą norėsi padirbėti galima bandyti paieškoti ko nors nesusijusio su šita prekyba. - Jau pasidarė aišku, kad jeigu atkakliai klausinės neišpeš to tiekėjo ar tiekėjų vardų. Bet ką daryti? Drausti Eion eiti į Kiauliasodį mokykloje? O jeigu yra dar kokių priemonių susisiekti su tais asmenimis?
Tai kam tada bėgai iš namų? Norėjo paklausti. Kam? Bet jau įsivaizdavo kur nuvestų tokie klausinėjimai. Jie tik nutolintų juos.
- Viskas gerai Eion. Tas stovyklas aš paminėjau tik todėl, kad kalbėjome apie veiklų įvairovę. Bet juk  mes ir einame kur norrs per atostogas. Būname kartu. Aš irgi noriu kažką veikti kartu. - Ką jam daryti dėl Erkos? Tai vis dar buvo neišsprendžiamas dalykas. Eion niekada niekur neminėdavo jos. Dėl to buvo labai gaila. Auris nutarė apie tai šnektelėti su psichologe.
- Eion. - Jau ne pirmą kartą tai kartojo. - Tu niekada niekur ir neturėsi išeiti. Tai tavo namai. Mes gyvename kartu. Nei nenorėčiau, kad kur nors išeitum supranti? Labai jaudinausi, kai tavęs nebuvo. Namai atrodė kažkokie tušti. Paklausyk, aš tikrai niekada neliepsiu tau išeiti. Niekada. - Ne, to tikrai niekada nebus. Tada jis uždavė dar vieną klausimą kilusį dėl Eion žodžių. - Ar namie jautiesi nesaugus? - Tai buvo labai svarbus klausimas.
- Jei mokykloje ar bet kada tau liūdna juk žinai, kad gali ateiti pasikalbėti. O jei kalbant apie tavo bendraamžius. Žinai Eion, kartais žmonės spinduliuoja atšiaurumą ir kiti tai pajunta. Kartais jie mano, kad jeigu jau tu nebendrauji, tai jie irgi to nedarys. O kartais galvoja, kad koks nors žmogus tiesiog nenori bendrauti ir nekalbina. Kartais pasitaiko tokių žmonių, kurie vis tiek ima ir užkalbina patys pirmi. Bet ne visada. Dažnai pasitaiko, kad pats turi žengti tą pirmą žingsnį. Kažką pakalbinti, ko nors paklausti, kad pavyktų susibendrauti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 921
  • Taškai: 46
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #8 Prieš 10 mėnesių »
Gal ir nebloga idėja gauti darbą? Tuo labiau, kad kitą vasarą jam sueis septyniolika, tad burtininkų pasaulyje bus jau pilnametis. Šitas faktas labai patiko - pirmuose kursuose įsivaizdavo, kaip būdamas pilnametis grįžta į Airiją ir visiems atkeršija. Dabar tiesiog norėjo greičiau būti suaugęs. Kad ir kaip patiko jausti Aurio rūpestį, nebenorėjo būti vaikas.
- Gerai, pagalvosiu, - tepratarė vildamasis, kad pokalbis jau nukrypo nuo amuletų ir kitų nelabai legalių dalykėlių.
Aurio žodžiai ramino, ir Eion pasijuto geriau. Nors tai nebuvo pokalbis apie muziką ar kokią kitą nesudėtingą temą, vakaras pamažu gerėjo.
- Nesakau, kad mane išmesi. Aš nebegalvoju taip, - nuoširdžiai ištarė vaikinukas. Ir vėl atslinko kaltė, kad įskaudino tėtį. Gailiai pažvelgė į jį. - Atsiprašau... - sumurmėjo. Ir nutarė pabandyti paaiškinti: - Airijoje... Aš kartais leisdavau laiką su kažkokiais žmonėmis. Ir... Na, ten būdavo geriau nei tame... Tame... - To sakinio taip ir neužbaigė. Kiek patylėjęs pratęsė: - Būčiau norėjęs pasilikti su jais. Jie mane irgi... Na, bet vis tiek ten būdavo geriau. Bet kiekvieną kartą tekdavo grįžti į tą...
Daugybė nebaigtų sakinių turbūt iškels tik dar daugiau klausimų, bet apie tai kalbėti nebuvo lengva. Eion tiesiog norėjo, kad Auris jį suprastų.
- Todėl man ir yra baisu, nors ir suprantu, kad tu manęs neišmesi, - kiek tvirčiau užbaigė ir padvejojęs apkabino tą, kurį vadino tėčiu. - Ir viskas gerai. Namie viskas gerai, - dar pridūrė nutylėdamas apie tai, kad Erkos buvimas šalia kartais tikrai verčia jaustis nejaukiai. Bet ne Aurio kaltė, kad jis nepajėgia to žmogaus pamėgti.
Bendravimas su bendraamžiais nebuvo lengva tema, bet Eion sugalvojo paprastą ir visai nekaltą klausimą, taigi nieko nelaukęs pasiteiravo:
- Bet apie ką man kalbėti? Kodėl su tavimi galime kalbėtis apie muziką, apie visokius dalykus, bet su kitais nepavyksta to padaryti? Aš nežinau ką pasakyti. Neįdomu kalbėti tik apie namų darbus, o apie atostogas, namus ir šeimą aš nekalbėsiu. Ką man tada daryti?
Atsitraukęs nuo Aurio Eion nuleido galvą. Anksčiau apie tai nesusimąstė, bet tai buvo visiška tiesa - kalbėti su Auriu jam buvo visų lengviausia.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #9 Prieš 10 mėnesių »
Visai strigo su tais amuletais. Auriui visai nepatiko, kad taip nieko ir neišsiaiškino.
- Pagalvok. O tam ar tiems pasakyk, kad viskas baigta. Prašau tavęs. - Pokalbis ėmė suktis dar nesuprantamiau. Eion bandė jam kažką paaiškinti. Bet Auris ne visai suprato ir ėmė mėginti raizgytis iš tų paaiškinimų. - Ir teisingai. Aš tikrai nesiruošiu taip pasielgti. - Iš pradžių pasakė. Jam atsiprašinėjant nusišypsojo. O va tada prasidėjo painiava. - Ar turi galvoj, kad geriau buvo pas tuos žmones ūkyje? Aš žinau apie juos, turėjau išsiaiškinti, kad kokie giminės neužprotestuotų tavo buvimo pas mane. Ką jie tave? Ar kažkas vyko vaikų namuose ir ten? - Ramiai kalbėjo, klausinėjo. Nors ėmė nerimauti, kaip visada pasitaikydavo per tokias atvirumo valandėles. Auris norėjo suprasti ką Eion bandė jam pasakyti. Ar jis turi galvoje, kad jį skriaudė ir ūkyje ir vaiknamyje?
- Taip. Suprantu, kad labai sunku atsikratyti senų baimių. - eion apsikabinus Senklerio akyse pasirodė švelnumas. Koks jis jau didelis, kaip greitai auga. Ir vis tiek atrodė pažeidžiamas, labai jaunas.
- Bet iš pradžių ir su manimi juk buvo nelengva kalbėti apie muziką ar bet ką kitą ar ne? - Kai pagalvoji nors Eion taip neseniai spruko iš namų jie vis tiek nuėjo tokį didžiulį kelią kartu. - Tiesiog viskam reikia laiko. Susibendravimui su kitais irgi reikia laiko. Kaip ir tam, kad ir su manimi galėtum apie ką nors šnekėtis jo irgi reikėjo. Ar mokykloje yra bendraamžių, su kuriais jauti, kad norėtum pasišnekėti? Susidraugauti? Gali prisėsti šalia per pamokas, kartais tos temos savaime atsiranda. Kad susibendrautumėt reikia iš pradžių susipažinti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 921
  • Taškai: 46
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #10 Prieš 10 mėnesių »
Jeigu pasakys Milanui, kad išeina iš darbo, nes jo tęsti neleidžia tėtis, anas tik išsityčios. Tada tikrai palaikys Eion kažkokiu mažvaikiu. Bet turbūt išties reikės taip ir padaryti. Nenorėjo, kad apie visa tai sužinotų Gruodė, o kuo ilgiau dirba, kuo labiau klimpsta, tuo didesnė tikimybė, kad žinios merginą kažkaip pasieks.
- Gerai, pasakysiu, - tyliai pažadėjo vaikinukas. Taip ir padarys, tik dar nežinojo, kada. Gal net ir šį vakarą, bet gal palauks mokslo metų pradžios.
Keista, kad Auris žino apie tuos žmones, bet Eion nei išsigando, nei supyko. Suprato, kodėl profesorius turėjo viską išsiaiškinti. O jam pačiam Londone nepalyginamai geriau nei Airijoje. Jis tikrai neturi ko skųstis.
- Tiek ūkyje, tiek... mieste, - kažkodėl pavadinti tą vietą vaikų namais buvo labai sunku, bet Eion tikėjosi, kad Auris jį supras. Pabandė tęsti: - Kai pareidavom iš mokyklos, turėdavom sustoti į eilę. Ūkvedys visus suskaičiuodavo ir visada... Pasirinkdavo vieną berniuką. Dažniausiai mane. Kartais Aleką. Užrakindavo mažame kambarėlyje ir laikydavo per naktį. Pusę dienos tekdavo gulėti per mažoje lovelėje, neduodavo valgyti. Apie vidurnaktį jis ateidavo ir... Visą naktį...
Sakiniai taip ir liko neužbaigti. Akyse sužibo ašaros. Eion ir pats nežinojo, kodėl apie tai prakalbo, bet po kiek laiko trūkinėjančiu balsu pratęsė:
- Kai mane pasiimdavo į ūkį, sakydavo, kad aš puikiai žinau, kaip pradžiuginti vyrus. Nesuprasdavau, ką tai reiškia, bet ūkio vadovas... Na, viskas kartodavosi. Bet tada grįžus į miestą ūkvedys būdavo labai piktas ir kartais laikydavo tame kambarėlyje po kelias dienas.
Vaikinukas net nusipurtė. Ar turėjo apie tai pasakoti Auriui? Gal geriau jo negąsdinti? Bet kad jau pradėjo, nutarė pabandyti paaiškinti dar šiek tiek:
- Visi kartojo, kad aš tik tam reikalingas. Vyresni kambariokai tyčiodamiesi papasakojo, ką tiksliai darė ūkvedys, nes aš nesupratau. Alekas irgi nesuprato, bet jis kaltino mane. Dėl to aš ir nenoriu, kad mane kas liestų, ar supranti? Man nemalonu. Šlykštu tai prisiminti.
Eion pajuto, kad skruostais nutekėjo ašaros. Niekada apie tai nekalbėjo. Niekada. O juk ne viską dar papasakojo. Suprato negalintis kalbėti apie bendravimą, klasiokus ar muziką, tad į kitus profesoriaus žodžius atsakė tik papurtydamas galvą.
- Aš noriu jį užmušti, - tyliai pridūrė po kurio laiko.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #11 Prieš 10 mėnesių »
-Ačiū. Ir jeigu kas nors bus ne taip pasakyk man gerai? Nesipyk su tuo ar tais žmonėmis.
Beliko turbūt patikėti, kad Eion padarys kaip sakė. Vylėsi, kad jei ką pastebėtų ar jis tikrai nutraukė tuos ryšius.
Užplūdo pasiutiškas pyktis ir sielvartas, skausmas. Jis matė tą žmogų prieš akis. Įsivaizdavo jį, kaip labai jau malonų prie kitų suaugusiųjų. Įsivaizdavo tuos vaikus eilėje. Per visą naktį? Atrodė, kad negali įkvėpti. Norėjo dabar pat pašokti, išlėkti į Airiją ir užmušti jį, juos. Norėjo Apkabinti Eion, žadėti jam, kad tai niekada nepasikartos. Norėjo užpilti jį kažkokiais paguodos žodžiais. Ne. Ne. Kodėl taip viskas turi būti? Auris jau ir taip numanė, kad visa tai vienaip ar kitaip dėjosi berniuko gyvenime. Bet kartu nenorėjo tikėti. Ir štai jiems prisireikė kelerių metų, kad Eion apie tai prašnektų. Tokia beprotiškai jautria ir skaudžia tema.
Senkleris neturėjo dabar teisės rodyti visų tų emocijų. Negalima taip. Prieš akis iškilo skaitytos literatūros puslapiai. Negalima tokiems vaikams rodyti pykčio, nes tai gali ir išgąsdinti ir pakurstyti neapykantą skriaudėjui ar net pačiam sau. Negalima rodyti pasibjaurėjimo, kad tai neprišauktų minčių, jog tai tuo vaiku bjaurimasi. Nors išties bjaurūs buvo tie suaugę žmonės. Negalėjo rodyti per didelio rūpesčio ar pradėti elgtis kažkaip kitaip nei seniau, nes jau ir tai vaikas patyręs tokią traumą gali manyti, kad pats yra kaltas, kad tai tik jam galėjo nutikti, kad jis pažymėtas, suterštas. O išskirtinis elgesys tai gali pagilinti. Eion buvo labai uždaras vaikas. O seniau elgėsi labai destruktyviai. Negalima visko sugriauti rodant pasiutiškas emocijas. Reikėjo ramybės. Privalėjo išlikti ramus, ramiu uostu, kuriam galima pasipasakoti, kuriuo galima pasitikėti. Auris stengėsi prieš akis matyti ne tuos vaikus, vargšus vaikus stovinčius eilėje, ne tą žmogyną, o skaitytų knygų eilutes. Privalėjo susitramdyti. Tiesiog privalėjo šį kartą būtinai.
Ašaros, tai, kad jis dabar ašarojo turbūt buvo gerai. Jos kartais padeda. Jų reikia. Reikėjo juk išlieti savo jausmus. Auris bandė galvoti prisiminti ar buvo ką nors dar pastebėjęs be tos baisios baimės artumui. Valgė Eion normaliai, neatrodė, kad persivalgytų ar atvirkščiai badautų, o tai kartais būdinga tokiems vaikams. Ar bandė žalotis? To tikrai nežinojo. Labiausiai berniukas turbūt rodė tą artumo baimę r buvo uždaras, niekuo nepasitikintis, o dar ir tas agresyvus elgesys seniau.
Auris įkvėpė, prabilo. Bijojo, kad balsas nuskambės ne taip. Bet jis skambėjo normaliai. Raminamai.
- Tai labai svarbu, kad pradėjai apie tai kalbėti, kad radai jėgų apie tai papasakoti Eion. - Nejau niekas iš suaugusiųjų to nežinojo? Šaukė mintyse. Ar tiesiog patogiai nematė nieko? - Noriu tavęs paklausti plačiau. Bet tu gali neatsakyti į mano klausimus. arba atsakyti kada nors vėliau. Tu gali spręsti kiek nori kalbėti gerai? Jei norėsi, galėsim šiandien išvis apie tai daugiau nekalbėti. - Pirmas dalykas, tai privalėjo jam suteikti šio pokalbio kontrolę. Tokie vaikai neturėdavo jokio stabilumo, saugumo. Suaugę spręsdavo kada ir ką su jais išdarinės. Ir jis žinojo, kad labai svarbu suteikti taip skriaustiems vaikams kontrolės jausmą, kad jie gali kontroliuoti tokius pokalbius.
Nors norėjo jį apkabinti, to irgi nedarė, neįsivaizdavo ar tai būtų gerai pradėjus šitą temą. Tai kaip elgtis irgi paliko spręsti Eion.
- Ar prisimeni nuo kada tai prasidėjo? Kiek tau buvo metų? - Turėjo žinoti kiek ilgai tai tęsėsi. Sugriausiu tą vaiknamį! Niršo. Apėmė šiurpas, kai pagalvojo, kad kiti vaikai ten liko. Galėjo lažintis, kad tie vyresni berniukai kurie šaipėsi iš Eion patys bijojo atsidurti jo vietoje. O gal ir buvo atsidūrę.
- Taip nėra. Nesi vien tam tinkamas. Apskritai nei vienas vaikas neturi to patirti ir tu nesi dėl to kaltas. - Patį stebino toji ramybė, su kuria sugebėjo kalbėti. Nors viduje virte virė.
- Ar šitaip su tavimi elgėsi ūkvedys vaikų namuose ir ūkio vadovas tuose namuose, į kuriuos tave pasiimdavo pagloboti? Taip suprantu? - Stengėsi neužduoti labai daug klausimų. Reikėjo po truputį kalbėti.
- Tai, ką tau teko pereiti, tai ištverti buvo labai sunku. Suprantu, kad sukelia didžiulį pyktį. Bet Eion, Tai, kad man pradėjai pasakoti, tai labai gerai. Yra būdų, kurie gali padėti susidoroti su prisiminimais, su dėl tų įvykių atsiradusiais pojūčiais. Labai norėčiau, kad tau palengvėtų. Ir taam, kad taip nutiktų reikės pasistengti išmokti paleisti neapykantą tiems žmonėms. Tai labai svarbu dėl tavo ateities.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 921
  • Taškai: 46
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #12 Prieš 10 mėnesių »
Eion tik linktelėjo galva. Nežinojo, ar norės įduoti Milaną, jeigu kas pasisuks ne taip. Jis, šiaip ar taip, Gruodės draugas. Na, bet tai paaiškės vėliau. O dabar visai nejučia perėjo prie turbūt sudėtingiausios temos šitame pasaulyje. Jeigu kas būtų paklausęs, kodėl pradėjo apie tai kalbėti, būtų pasakęs, kad nežino. Taip ir buvo. Bet kartu jautė nedarantis klaidos. Kaip Auris reaguos, neįsivaizdavo. Negalima atmesti tikimybės, kad pasibaisėjęs pabėgs ir nenorės daugiau turėti nieko bendro. Bet Eion vylėsi, kad to nebus. Be galo norėjo būti išklausytas, nors ir žinojo, kad čia jau niekas nepadės. Niekas nepakeis praeities.
Auris nepabėgo. Jis liko šalia, ir vaikinuko širdį užplūdo šiluma ir galbūt netgi meilė. Nelabai žinojo, kaip tas jausmas atrodo, bet spėjo, kad tai, ką jaučia tėčiui, iš tiesų yra meilė. Ar bent jau noras būti kartu. To niekada nesakė ir turbūt nepasakys, bet atrodė, kad Auris gali jį suprasti.
Atsakydamas į žodžius linktelėjo. Nors kalbėti nebuvo lengva, atrodė, kad dabar jau išlies viską. Taip turbūt paprasčiau nei kada nors grįžti prie šių temų. Bet klausimas buvo labai jau sudėtingas.
- Tikrai nežinau. Kiek save prisimenu, tiek tai ir vykdavo, - nykiai atsakė. - Labai mažai ką atsimenu iš laiko iki mokyklos, bet tai tikrai vykdavo. Tik kai buvau kokių penkerių, jis pasiimdavo du berniukus. Kartais ir tris.
Nusišluostęs ašaras Eion pažvelgė į Aurį. Norėjo apsikabinti, susigūžti jo glėbyje ir ilgai ilgai verkti. Deja, tam jau buvo per didelis. Vaikystės niekada neturėjo taip prarasdamas galimybę išsiverkti artimiausiam žmogui ant peties. Dabar, tokią skaudžią atvirumo akimirką, ši tiesa smogė itin skaudžiai.
- Aš niekam netinkamas, - dar pridūrė. Vėl grįžo gėda dėl neišlaikytų egzaminų, bet apie juos neužsiminė. Sunkiai rinkdamas žodžius tęsė: - Kai sužinojome, kad išvyksiu į Hogvartsą, jis įsiuto. Alekas taip pat. Jis turbūt bijojo, kad dabar kentės pats. Buvau už tai nubaustas. O kai po pirmo kurso grįžau...
Sakinio neužbaigė. Neįsivaizdavo, ar Auris prisimena, kaip jis atrodė grįžęs į antrą kursą. Koks buvo sudaužytas. Ir tai buvo vieno vienintelio žmogaus darbas. Bet tai įgarsinti kažkodėl buvo sunkiau nei valandas ir dienas kambariuke, tad Eion šios temos netęsė. Atsakydamas į kitą klausimą pratarė:
- Taip. Ūkio vadovas darydavo tą patį. Kartais pakviesdavo draugą ar du, nes sakydavo, kad trise ar keturiese smagiau.
Tonas buvo visiškai bespalvis, tarsi Eion nerūpėtų tai, kas jam nutiko. Jam rūpėjo, bet buvo pernelyg sunku. Vaikinukas tiesiog nebepajėgė dėl to jaudintis. Vis dėlto buvo kitas dalykas, kuris jau kurį laiką kėlė nerimą. Nepaisydamas čia, jo nuomone, visai netinkančio moralo, galiausiai apkabino Aurį ir tarsi susigėdęs sugebėjo paklausti:
- O kas, jeigu visa tai... Aš kada nors norėčiau... Kas bus, jeigu aš per juos negalėsiu turėti vaikų?
Nuo pat tada, kai suprato, ką jam daro suaugusieji, šitas klausimas rūpėjo bene labiausiai. Tai, kad išdrįso jį užduoti garsiai, pareikalavo labai daug drąsos. Eion įsikniaubė į to, kurį vadino tėčiu, krūtinę ir vėl skausmingai pravirko. Kad yra tam per didelis, jau nebegalvojo.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #13 Prieš 10 mėnesių »
Penkerių? Penkerių! Pen-ke-rių! Pasirodė, kad šitame pasaulyje buvo asmuo, kurio ėmė nekęsti labiau už savo tėvą.
- Ar kas nors iš suaugusiųjų be taip su tavimi besielgusių žmonių apie tai žinojo? - Bet ten gyvena kiti vaikai. Kiti vaikai. Ką man dabar daryti?
- Tikrai ne Eion. Tai, kas tau nutiko. Taip buvo ne todėl, kad esi niekam netinkamas. Žmonėms nutinka kas nors tiesiog be priežasties. Taip jau būna ir viskas. - Kalbėdamas bandė surikiuoti veiksmus galvoje. Tai didžiulė, gili trauma. Tai vyko nuuo pat mažens. O jeigu jam reikia ir medicininės pagalbos? Ar pavyktų kažkaip gražiai Eion prikalbėti kartu nueiti pas hilerius? Dėl visa ko. Ką žinosi kokių užsisenėjusių traumų galėjo pasilikti. O apie jo psichinę būklę, tai išvis baugu atrodė galvoti. Na, bet jei tai pirmas kartas, kai mėgino pasakotis ledai pralaužti. Gal pavyktų Eion užrašyti į terapiją.
- Tai ūkvedys tau paliko tas mėlynes ant veido? - Tas Alekas dar ten. Kiti mažyliai irgi ten. Kiti, kurie gali patraukti to tipo dėmesį, jeigu jis ten dirba. Gal jį užkerėti? Bet kol kas turėjo galvoti ką daryti dabar. Ko imtis dėl Eion. Dar tas ūkio vadovas. Nejau tų vietų, kur siųsdavo vaikus niekas netikrindavo?
- Eion, Tai, kad pasiryžai pasakoti viską yra labai drąsu. Lįsti į sunkiausius savo gyvenimo momentus reikia daug drąsos. Ir niekada negalvok, kad esi netinkamas, prastas, blogas. Aš niekada nesigailėjau to, kad atsiradai mano gyvenime. - Negalėjo sakyti, kad baisisi tai žmonėmis. Negalėjo didinti to siaubo. Kitas klausimas kaip tik leido užsiminti apie medicininius ir terapinius dalykus.
- Eikime po truputį gerai? Iš pradžių, reikia padėti tau susitvarkyti su prisiminimais, su visais tų įvykių tau atneštais jausmais. Jau tai,kad dabar apie tai kalbame yra labai daug. Yra žmonių, kurie gali tau padėti pasijusti geriau. Yra terapijų, tikrai galiu ten tave užrašyti. Dar manau, kad būtų gerai apsilankyti pas hilerį. Kai sau padėsi, vieną dieną suprasi, kad gali ir nori kurti šeimą. Kaip supratai, kad nori man pasipasakoti. - Laikė berniuką glėbyje, dabar jau galėjo šitai daryti. Ir vėl kaip ir aną sykį prie laužo leido jam išsiverkti. Nebekalbino, tiesiog buvo šalia.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 921
  • Taškai: 46
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Ričmondo parkas
« Atsakymas #14 Prieš 10 mėnesių »
Ir pačiam buvo keista, kad Aurio klausimai neerzina. Vis dėlto Eion džiaugėsi, kad tas, kurį norėjo vadinti tėčiu, domisi ir rūpinasi. Kad ir kaip sunku kalbėti, viską laikyti savyje tiesiog nebeįmanoma. Vaikinukas nuleido galvą. Kaip paaiškinti, kad žinojo visi, bet niekam nerūpėjo?
- Žinojo, - galiausiai tiesiog pasakė. - Manau, auklytės jam liepė rinktis mane, nes tomis dienomis, kai jis pasirinkdavo Aleką ar kurį kitą, jos labai piktai į mane žiūrėdavo.
Auris bandė jį guosti. Na, turbūt. Bet tai nepakeitė Eion nusistatymo. Jis negali būti niekam daugiau tinkamas. Jeigu vieną kitą dieną pernakvojus savo kambaryje kiti pradėdavo dar labiau nekęsti, akivaizdu,  kad tame kambaryje jam ne vieta. Tiesa, šito vaikinukas nesakė.
- Ne tik ant veido, - abejingai pasakė ir pasikėlė marškinėlius apnuogindamas nugarą. Ant jos buvo ilgas ir siauras, tačiau bjauriai atrodantis randas, apie kurio gavimą kalbėti tikrai nesinorėjo. Net ir karščiausią dieną prie Aurio be marškinėlių nesirodydavo. Jausmas, kad kažkas nužiūrinėja, buvo šlykštus, be to, iki pat šiandien labai stengėsi tą randą nuslėpti.
- Ačiū, - atsakė. Nebuvo tikras, ar Auris tikrai nesigaili. Ypač tada, kai jis paspruko iš namų. Bet dabar jautėsi be galo dėkingas.
Įsiverkęs beveik negirdėjo, ką Auris kalba, tačiau smegenis pasiekė pasiūlymas apsilankyti pas hilerį. Mintis, kad jis turi nusirengti, kad svetimas žmogus jį apžiūrėtų, pasirodė pernelyg šlykšti, ir Eion atšlijo nuo Aurio. Suprato, kodėl jis tai siūlo, bet ar pajėgs tai padaryti?
- Aš noriu sau padėti, - tyliai, bet tvirtai ištarė drėgnomis akimis žiūrėdamas į tėtį. Kiek padvejojęs tęsė: - Bet aš bijau. Kas, jeigu hileris darytų... Na... Tą patį? Ar tu mane palydėtum?
Mintis, kad jį apžiūrinėja Auris, buvo lygiai taip pat bjauri. Bet šituo žmogumi Eion pradėjo pasitikėti. Jis nepadarys nieko blogo.
- Aš negalėsiu turėti šeimos. Niekada, - liūdnai pridūrė ir vėl apkabino Aurį. Įsikniaubė į krūtinę, kurią sušlapino jo paties ašaros, taip bandydamas pasislėpti nuo pasaulio ir viso jame tvyrančio blogio.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.