0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 32
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Visą gyvenimą mėgdavo sakyti, kad gyvena trobelėje, bet, kaip po to gavo įsitikinti, pastatų dydis buvo gana reliatyvus klausimas. Tačiau nepaisant nieko, vieta, kurioje gimė ir užaugo ištisos Blackmore šeimos kartos (per gana trumpą laiką, reikėtų pasakyti), jo mintyse ir toliau liko kalnų trobelė. Iš miestelio turėtumei eiti tolyn palei ežerus, per daug nesidairydamas į pagrindinius kelius ir kopti aukštyn. Žinantis slaptus kelius ir įgudęs keliauninkas užtruktų kiek mažiau nei pusę valandos, kol klaidžiais, tarp medžių vingiuojančiais takeliais nusigautų iki nedidelės lygumos, užsiglaudusios už uolų. Būtent ten stūksojo statinys, kukliai pramintas trobele. Kiek įžvalgesnis jį matyt pavadintų dvaru ir pridurtų, jog labiau tiktų kaip filmavimo aikštelė siaubo ar fantastiniam filmui, negu žmonėms gyventi. Tačiau žmonės, ar, tiksliau, žmogus, čia gyveno. Stebėtoją pirmiausia pasitiktų pavieniai medžiai, susodinti alėja taip, kad nepastebimai įsilietų į mišką. Jos šone, ant skardžio, atveriančio vaizdą į Škotijos aukštumų kalnus ir ežerus, stovėjo dvaro pastatai. Iš pirmo žvilgsnio apleistas ir negyvenamas triaukštis nustebintų nelygiomis sienomis, apsiblaususiais langais ir pajuodusiais pamatais. Paradiniai laiptai, kadaise matyt buvę platūs ir didingi, buvo aptraukti samanomis ir patamsėję, turėklai aptrupėję, o nedidelė aikštelė prie paradinių durų pilna pernykščių lapų, dengiančių senas kraujo dėmes. Durys, tiesa, nepriekaištingai švarios ir nublizgintos, tegul ir senos. Nuo sienų nubyrėjęs tinkas kontrastavo su keliais apatinio aukšto langais, vėlgi net švytinčiais. Stogas ne pirmo naujumo, bet, kaip dažnai pasidžiaugdavo šeimininkas, kiauras tik ties negyvenamais kambariais, tvirtas ir atsparus. Apskritai iš iš toliau dvaras atrodytų stovįs tuščias jau ne pirmą amžių, jeigu ne gėlės. Skrupulingai prižiūrėti rožių krūmai akmeniniuose vazonuose abipus laiptų, lelijos, besistiebiančios iki apatinių langų, palei sienas išsirikiavusios aguonos ir dafodilės, varpeliai ir hiacintai. Pavasarį tiksliai numatytose vietose sužysdavo pakalnutės ir snieguolės. Gyvybe trykštantys žiedai visiškai nederėjo prie apleistos, niūrios ir šaltos vietos, kurioje augo, tačiau metai iš metų vis tiek skleisdavosi ir, rūpestingai prižiūrimi, gyvuodavo.
Vidus pasitikdavo ne ką svetingiau - nors idealiai švarus, vestibiulis buvo tamsus ir šaltas - toks jausmas, kad virš galvų grėsmingai linguojantis sunkus žvakių sietynas šiame amžiuje uždegtas dar nebuvo. Sieną dengiantis veidrodis, matyt, turėjo suteikti patalpai lengvumo ir šviesos, bet lygiai taip pat paguostų ir žvakė numirėlio rankoje. Priešais duris vingiavo laiptai aukštyn (siurprizas - pajuodę nuo laiko ir dulkių), o nuo jų kairėn ir dešinėn šakojosi koridoriai. Jeigu paslaptingas atvykėlis nutartų apsilankyti dvare (nerekomenduojama), dabar tikrai nesudvejotų, kurion pusėn eiti pas šeimininką. Dešinysis koridorius dieną ir naktį skendėjo tamsoje, voratinkliuose ir dulkėse, tačiau kairysis visada buvo apšviestas keistai balta šviesa, švarus ir vėsus. Abu koridoriai buvo simetriški, tamsaus raudonmedžio durys kambarius atitvėrė veidrodiniu principu, žvakių, o vėliau ir magiškų liepsnelių laikikliai įtaisyti tose pačiose vietose. Klausimas, ar jie buvo naudojami. 
Antrame aukšte tiek kairiojo, tiek dešiniojo koridoriaus kambariai dabar naudojami nebuvo. Retsykiais ir pats suabejodavo, kiek  ir kokių jų yra. Faktas, kad daugumoje gyventi išvis būtų neįmanoma, nelabai jaudino. Kiauros grindys ir lubos, nagų ir kraujo žymės sienų apmušaluose, sveiki ir sulaužyti baldai, karoliukai, drabužių skiautės, dulkės, šukės... veidrodžiai - dauguma tikriausia sveiki. Nepakentė sudaužytų veidrodžių, tik ne po savo stogu. Kad ir kiauru. Daugybė salyčių ir kambarėlių sunumeruotomis ir dažniausiai užrakintomis durimis. Naujai viešniai būdavo atrakinamas vis kitas, į kurį vėliau paprastai daugiau negrįždavo. Tam tikra prasme, jos visos turėjo antkapius ir paminklus - po mirties kambariai išlikdavo nejudinti.
Jeigu antras aukštas buvo kapinės, trečiąjį greičiausiai prilygintų šventovei, dangui ir pragarui viename. Kairiajame koridoriuje prabėgo Ashalaino vaikystė, užkonservuotuose kambariuose gyveno mirusių Blackmore šeimos narių vėlės. Dešinysis stovėjo apleistas ir nejudintas. Dvaro klestėjimo laikais ten buvo svečių kambariai. Nuošaliausia namo vieta, puiki garso izoliacija praversdavo pokylių ir suvažiavimų metu. Dabar, kai visoj apylinkėj su žiburiu nerastum žmogaus, ta vieta naudotis būtinybės neliko.
Kaip tikriausiai ir aišku, centriniai laiptai nebuvo funkcionaliausia ir labiausiai naudojama dvaro dalis, kadangi gyvenami atrodė tik pirmojo aukšto dešiniojo koridoriaus kambariai. Prie naudojamų vietų buvo galima priskirti biblioteką, (beveik tuščią) svetainę, šeimininko miegamąjį ir ginklų kambarį, kartais ir virtuvę.  Įrengti jie buvo spartietiškai ir paprastai - baltos sienos, neutralūs medžio tonai, neapdirbtas akmuo. Vienintelės puošmenos buvo veidrodžiai - beveik kiekvienoje patalpoje, įvairaus dydžio, formos ir laikmečio.
Išėjus pro užpakalines duris buvo patenkama į kiemą ant skardžio, nuo kurio pasitikdavo Škotijos aukštumų panorama. Dvarą iš visų pusių supo miškai, tolumoje bolavo snieguotos kalnų viršūnės. Prie sienų šliejosi seni stikliniai šiltnamiai, kuriuose, nepaisant niūrios atmosferos, visais metų laikais augo įvairiaspalvės gėlės, krūmai, vaistinai augalai nepadarysiantys gėdos nei botanikui, nei herbologui. Šalimais nerūpestingai atremti į sieną stovėjo ne pirmos jaunystės taikiniai, pilni strėlių bei peilių žymių, kelios grandinės tvirtinimui - žodžiu, ne tik įprasta sodininko atributika, bet ir kiek įprastesni tokiai vietai daiktai.
Už šiltnamių atidus stebėtojas pamatytų su nutrupėjusia siena faktiškai susiliejančias duris, kurios vedė į rūsius. Kiek patalpų jie turėjo, žinojo tik pats šeimininkas, bet vargu ar jas visas apėjo daugiau nei vieną kartą. Blausia magiška ugnimi apšviestos niūrios salės, kriptos ir celės dusino, pelėsių ir mirties kvapas vertė kuo greičiausiai sprukti aukštyn, į gaivų ir vėsų kalnų orą. Giliai po žeme vinguriuojantys tamsūs, drėgni koridoriai saugojo jiems patikėtus daiktus ir paslaptis. Ashalainas paprastai ten nusileisdavo tik apžiūrėti kapų, o toks noras aplankydavo retokai.
Kad ir kaip ironiškai mintyse buvo vadinama ši buveinė, ne pirmą amžių čia gyvenanti giminė visgi buvo savotiškai prie jos prisirišusi. Na, pakankamai, kad neišsprogdintų, ar nenudaužtų nuo skardžio žemyn. Todėl apleistas dvaras tykiai stūksojo tarp tankių miškų ir kalnų, supamas švelnių gėlių žiedų.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 63
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Blackmore dvaras (Taynuilt, Škotijos aukštumos)
« Atsakymas #1 Prieš 4 metus »
Nors pirmajame aukšte buvo daugiausia naudojamų kambarių, bet daug jų buvo palikta ir be paskirties, lyg tolimos praeities vaiduokliai, primenantys apie kadaise didingą dvaro gyvenimą. Tuščios salės ilsėjosi netrikdomos, apgyvendintos nebent vorų ir senų kaip pasaulis baldų. Štai kodėl prieglobstį Kupidonas rado vienoje iš tų patalpų, kurios tikriausiai niekada nesitikėjo vėl kada nors pamatyti gyvą būtybę. Tai buvo sena biblioteka, kuria niekas kitas nesidomėjo - aukštos skylėtos lubos, pro kurias matėsi antras aukštas, nuobodžios baltos sienos ir pagal sienas it atsakingi kareiviai išrikiuotos knygų lentynos, kurios jau seniai nebuvo naudojamos pagal paskirtį - jų lentynas puošė šiurpios statulėlės, buteliukai ir skrynelės, prie kurių, rodos, vos prisilietęs pasigautum kokį prakeiksmą bent penkioms kartoms. Jis rado kaip šią vietą padaryti sava - viena ligoninę primenanti balta siena buvo kreivai šleivai išdažyta raminančia žalia spalva, o ta vieta, kuri išėjo nelygiausiai, paslėpta didingu paveikslu, kurį rado knisinėdamasis antrame aukšte. Mėgstamiausia vaikino patalpos dalis buvo aukšti, platūs langai, veik siekiantys dulkėmis nusėtas kietmedžio grindis. Prie jų jis pristatė augalų spalvotuose vazonuose, atsinešė margą kilimą, kurį nusipirko gal už svarą. Pro švariai išblizgintą stiklą atsivėrė vaizdas į didžiuosius šiltnamius, tad Monro prisistūmė savo kandžių sukirtinėtą čiužinį būtent ten, o paskui atsitempė ir komodą, susikrauti savo varganą mantą. Taip pat uždažė daugelį ant sienų kabėjusių veidrodžių, kurių nukabinti nepavyko (daužyti nedrįso). Juk bjaurybės ir šlykštūs žmonės į veidrodžius nežiūri. O aš būtent toks.. Kadangi kambarys lempų neturėjo, vaikis mėgdavo pasirėmęs į siaurą palangę skaityti iki kol tamsoje sutirpdavo visi skysto aukso lašai ir tekdavo laukti aušros.
Kita vieta kurią jis mėgo buvo stikliniai šiltnamiai, primenantys pasakų pilį, jei princesė būtų pragėrusi pusę savo turtą. Tiesą sakant, švilpis ten leido net daugiau laiko negu namuose - tarp magiškų ir žiobariškų augalų, jaunų daigų ir šimtamečių medžių, jis rado stebėtinai sau nebūdingą ramybę. Didžiojoje bibliotekoje radęs knygų apie augalus jis ėmė pats juos sodinti ir prižiūrėti, o sužinojęs, kad egzistavo toks dalykas kaip "gėlių kalba" rašliavas apie tai, apšviestas žvakių šviesos ir šešėliams ilgėjant ant sienų, studijavo valandų valandas.
Taip, dvaras buvo tikrai šioks toks pagerėjimas nuo sandėliuko, kuriame glaudėsi savo sesers bute, bet namais jis šalto visomis įmanomomis prasmėmis pastato, nebūtų pavadinęs. Visada čia jautėsi...  Mažas ir pažeidžiamas. Atrodė, kad jį nuolat seka ne tik Ašo akys, bet ir paveikslai, sienos ir dvarui nesvetimi šešėliai, atrodė, kad jis niekada išties nebūna saugus. Tas jausmas nebuvo malonus. Jis mėgo jaustis lyg turėtų kontrolę.
Nesvarbu. Monro papurtė galvą, stumdamas iš galvos bjaurias mintis. Jam reikėjo pakalbėti su Ašu, tad vos grįžęs iš šiltnamio, pasuko į didžiąją biblioteką, žinot, ne tą apgriuvusią, kurioje gyveno. Pabeldęs atvėrė girgždančias duris. Nunarino galvą. Jam nepatiko taip jaustis ir niekam kitam nebūtų leidęs versti jį taip jaustis. Čia buvo išimtis. Ar bent taip šešiolikmetis save tikino. Žingsniai tuščioje patalpoje skambėjo daug garsiau nei jis būtų norėjęs.
- Klausyk, baigėsi antroji turnyro užduotis. Man reiktų treniruotės trečiajai, - galiausiai išrėžė Monro, galiausiai pakeldamas žvilgsnį nuo grindų.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 32
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Blackmore dvaras (Taynuilt, Škotijos aukštumos)
« Atsakymas #2 Prieš 4 metus »
Keli deginantys gurkšniai nuslydo gerkle ir kalnų krištolo stiklas vėl buvo švelniai pastatytas ant stalo. Iškvėpė ir įsiklausė, leisdamas alkoholiui išaštrinti jusles. Nuo tada, kai gyveno nebe vienas, vis dar nesugebėjo priprasti prie kito žmogaus žingsnių dvare. Nereikia suprast klaidingai, juk merginos čia apsistodavo beveik nuolat, tačiau visada yra skirtumas tarp švelnių, grakščių moteriškų judesių ir kito vyro egzistencijos. Tegul tik paauglys, jis buvo pasmerktas išaugti į despotą ar silpną, jausmų kontroliuojamą padarą, nevertą vadintis stipriosios lyties atstovu. Ar todėl jį pasiėmė? Siekdamas tikimybę sumažinti? Labai abejotina. Atsiduso, akimirkai užversdamas akis į viršų. Kol Kupidonas būdavo pilyje (vardu jos nevadino), pats nebesugebėdavo užsiimt tuo, kuo anksčiau. Toks jausmas, kad keli švelniai naivūs ir šilti moteriškų akių žvilgsniai jį sutrupintų ir suknežintų. Nebegalėjo jų pakelti, po Carol visos atrodė dirbtinės, per švelnios, per meilios, per lengvai palaužiamos, per mažai kovojančios. Jis buvo medžiotojas, ne skerdikas. Ar todėl pasirinko vaikinuką? Kad būtų tvirtesnis? Pasiryžo vardan prigimties paaukoti prigimtį, vardan poreikio žaisti ir valdyti paaukoti neapykanta vyriškai lyčiai? Gal, bet ir pats tuo abejojo. Tokiais apmąstymais užsiimt galėjo tik tada, kai rankos užsiimdavo raminančiai pažįstamu darbu. Dabar vėsios geležtės viena po kitos slydo tarp pirštų, o ant stalo augo švytinčio metalo ir nublizgintų kriaunų eilutė. Vėliau visi vėl tvarkingai sukibs ant sienų ar sulįs į makštis, kur bus lengvai pasiekiami ir saugūs. Tokiu užsiėmimu galėtų užsiimti valandų valandas, jeigu ne pasigirdę žingsniai.
Pakėlė galvą nuo galandamo peilio, kai tylią, knygų supamą ramybę sudrumstė atidaromos durys. Vos pastebimai sukando dantis. Vis dar sunkiai galėjo priprasti prie vaikino egzistencijos dvare, bet bent jau netroško tik įėjusiam nutraukti galvos. Pirmomis savaitėmis sekėsi ne taip gerai.
 - Kaip po dviejų, atrodai dar nieko,- nužvelgė Kupidoną nuo galvos iki kojų, ko dar nebuvo padaręs nuo pat jo laikino parvykimo? atvykimo? nebuvo tikras. Nejuokavo - vaikio jau net nesitikėjo pamatyt gyvo, net jeigu ir toli pažengė nuo purvinų muštynių gatvėje. Atpalaidavo žandikaulį ir nykščiu perbraukė peilio ašmenis tikrindamas, ar jau pakankamai aštrūs. Neketino atsisakyti - Kupidonas buvo beveik toks pat imlus kaip ir ji, o ją mokydamas pirmąkart pajuto keistus įtrūkimus minčių stikle - malonius. Ne todėl, kad tikėtųsi pakartot tą patį - o gal ir norėjo. Ir tikrai nesugebėtų atsisakyt potencialaus skausmo, tegul kiek sintetinio.
Iškvėpė ir staigiai ištiesė ranką. Išgaląsti ašmenys meiliai sušvilpę perskrodė orą ir įsmigo į duris virš vaikinuko galvos.
 - Tai ko tiksliai sakei tau reikia?

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 63
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Blackmore dvaras (Taynuilt, Škotijos aukštumos)
« Atsakymas #3 Prieš 4 metus »
Kupidonas irgi negyveno vaivorykščių ir saulės šviesos šalyje, kur pilna šypsenų, o tavo tėvai nemiršta ir negyveni su psichopatu. Deja, deja. Gilų, nakties tamsai slepiamomis paslaptimis ir baugumu, galintį prilygtį žvilgsnį jis nuolatos juto. Virš savęs, visada aukščiau, visada žinantis vieną žingsnį į priekį. Iš tiesų, Kupidonas jautėsi kaip marionetė, už virvučių tampoma skirta patenkinti kažkokiems jam pačiam, o gal net ir jį valdančiajam, nežinomiems troškimas. Prie Ašo jis tapdavo savo šešėliu, lyg manydamas, kad tai jam padės įsilieti į slepiančius dvaro kampus. Prie jo pasidarydavo atskiesta savo charakterio ir esybės versija, kurią gautum palengva plaudamas dažais išpurvintą teptuką, siekadamas jį padaryti švarų, pasiruošusį nusidažyti naujai paskirta spalva. Negalėjai sakyti, kad viskas ką jis jautė buvo baimė, nes tai būtų buvęs paprasčiausias melas. Kažkur giliai viduje jautė ir pagarbą, o dar giliau, visai jau sielos labirintuose kur nė pats savininkas nesilankė, galėjai rasti ir dėkingumą. Už būstą, už treniruotęs, už... Gyvybę.
Prašydamas šiandieną treniruotės jautėsi itin drąsus, nors taip ir neatrodė - žinojo, kad gerai pasirodė pirmosiose dviejose užduotyse, žinojo, kad tai girdėti Ašui arba patiktų, arba būtų visiškai neįdomu. Žinoma, būtent tuo laiku kai jis nusprendė pasirodyti, vyras būtinai turėjo galąsti vieną iš daugelio savo durklų. Tai atrodė lyg savotiška realaus gyvenimo metafora, durkas kaip nuolatinis grąsinimas, kybantis virš jo galvos, pasiruošęs nulinčiuoti po šiek tiek per daug neteisingų žingsnių.
- Pirmos dvi užduotys nebuvo tokios sunkios. Be to, stiprių kerų mane pamokė tokia mergina, Melijand...
Sakinio nebaigė ir burną užčiaupė greičiau nei davatka prasidėjus mišioms. Akis iškart nunarino į grindinį, jo raštus, linkius ir įtrukimus žinojo mintinai. Turėjo susivaldyti, kad nekruptelėtų pats nuo savo žodžių kvailumo. Jis dar nežinojo kokie Ašo santykiai su ja - dabar jo pakankamai gerą nuotaiką jis galėjo sugadinti taip, kad vietoj treniruotės buvo tikimybė gauti tikriausiai kažką baisesnio nei ateinanti užduotis.
- Užduotys buvo lengvos, - po kiek laiko pakartojo Monro, tikėdamasis, kad priešais įsitaisęs juodaplaukis praleis pro ausis jo liežuvio slystelėjimą.
Pasigirdus skriejančio ginklo švilptelėjimui, vaikinas nepakėlė galvos ir nė nekrūptelėjo - kurį laiką ramiai stovėjo, sukandęs vidinę skruosto pusę. Tada žingtelėjo į šoną. Vieniša auksinių plaukų sruogelė liko durklo prisegta prie sienos.
- Taiklus metimas, - pastebėjo šešiolikmetis, galiausiai drįsdamas vėl pakelti savo rugiagėliių mėlynumo akis, - Norėčiau, kad padėtum pasiruošti fiziškai. Jaučiu, kad prarandu formą - aną kartą kojos sužeidimas mane sulėtino, - paaiškino Kupidonas.
Ir visai nesvarbu, kad buvo geresnės formos nei daugelis bendraamžių ir jį sulėtibo trauma, kuri sulėtintų bet ką. Sau klysti leisti negalėjo. Ne šiame turnyre. Per daug buvo pastatyta ant kortos.
Buvo išmokęs savo mintis dėlioti trumpai ir aiškiai, situacijas analizuoti ir rasti geriausią sprendimą, silpnąsias ir stipriasias puses, todėl ir dabar puikiai žinojo kur jo achilo kulnas, as veikiau, kulnai ir juos reikėjo kuo greičiau pašalinti.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 32
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Blackmore dvaras (Taynuilt, Škotijos aukštumos)
« Atsakymas #4 Prieš 4 metus »
Pirštai nuslinko stalo paviršiumi, ieškodami vėsaus ašmenų metalo, ir staiga apmirė.
 - Lorijan?- pakėlė akis. Vaizdai galvoje keitė vieną kitą, kol galiausiai surado tą murziną sulysusią vilkiukę, besivoliojančią ant purvinų grindų. Įkvėpė. Su tais prisiminimais neišvengiamai siejosi kiti - deginantis skausmas rankoje ir nepakeliami dūžtančių minčių šukių dūriai galvoje. Juos ištverti buvo sunkiausia, negalvojo, kad išsikapstys. Ar išgyveno su mintimi apie tai, kaip susiras ją? Carol? Arba atkeršys tiems, dėl kurių kaltės to padaryt nepavyks? Nebuvo laikas apie tai galvot ir kuo puikiausiai žinojo. Mintys turi būti skandinamos. O tokios, kibikščiuojančios emocijomis ir jausmais, turėtų būti nedelsiant gesinamos. Iškvėpė, ieškodamas dabarties linijos.- Tai visgi ji gyva,- vyptelėjo, nuo stalo paimdamas kitą peilį. Nebuvo tikras, kada išmoko taip lengvai pakelti tokius kiekius emocijų. Ar čia to vaikio nuopelnas? Gyvendamas vienas buvo daug jautresnis ir, reikia pripažinti, budresnis. Jeigu ne reti priverstiniai refleksų pažadinimai, greičiausiai ir sumedėtų šitam Blackmore šeimos mauzoliejuj. Sukando dantis. Va ir dar viena priežastis, dėl kurios pasiėmė Kupidoną. Bet suvokti to nenorėjo.
Stebėjo vaikiną mintyse pasvarstydamas, ar akyse tebeturi tokią galią, kokią kadaise matydavo visuose veidrodžiuose. Juk ne dėl grožio iškabinti. Dabar, kai žvilgsnį atsargiai nukreipdavo nuo veidrodinio paviršiaus, sau sakydavo nenorįs tapti priklausomas nuo prietarų ir įpročių. Ironija, bet jau buvo. Būtent todėl ir nežiūrėjo. Nenorėjo išvysti tiesos, kuri neatitiks dogmos. Ir vėl per daug minčių. Bet buvo kam pas nukreipti. Dar viena priežastis. Mintyse susikeikė.
 - Nenuostabu, toj pily be lazdelių mojavimo daugiau nieko ir nemoko,- vyptelėjo, kai minčių banga ištraukė į paviršių išraiškas tų, kuriems pirmą kartą gyvenime buvo liepta numesti peilį į taikinį. Šlovingieji kraujo troškimo laikai, amžiną jiems atilsį. Ar dar kada turės galimybę pakartot?- Bent susigydyt sugebėjai?- kilstelėjo antakius, nužvelgdamas jaunuolį. Ne, pernelyg jo fizine sveikata tikrai nesidomėjo, bet turėjo naivumo tikėtis, kad tris kartus ant žaizdos užsipylęs skirtingų rūšių rūgšties, sugebės atskirti bent gydomąjį eliksyrą.
Taip ir nepradėtą galąsti peilį įsmeigė į stalą ir pakilo. Keli žingsniai iki kitų durų, vedančių tiesiai į kiemą. Kiek užstingusiems raumenims prireikė kelių sekundžių prisitaikyti prie pasikeitusios šeimininko nuotaikos, tačiau vėliau iškart pajuto venomis plūstantį adrenaliną. Priežastis numeris keturi? penki? Po velnių. Negalvoti.
 - Po keturių minučių prie skardžio. Persirenk,- ranka nubraukė plaukus į vietą ir paskui save uždarė stiklines bibliotekos duris. Stengėsi kvėpuoti lygiai, tačiau iš anksto žinojo, kad susimaus per greitai, daug greičiau, negu spės iš tiesų pasimėgauti žaidimu. Savitvarda prastėjo sulyg kiekviena be medžioklės praleista diena. Suprato, jog tai ne tas pats, juolab, kad ten, kur savo minčių niekad neįsileisdavo, vaikiui jautė keistą prieraišumą, neleisiantį jam padaryti nieko tokio, kas visiškai pasotintų saučiančius gaivalus. Juolab, kad reikalų turėjo ne su mergina. Vis dar daugybė rizikos. Neištirtas laukas. Nutrūktalviška, nesuplanuojama, rizikinga? Tačiau jaudina. O to užteko.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 63
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Blackmore dvaras (Teinuiltas, Škotija)
« Atsakymas #5 Prieš 4 metus »
Buvo naivu tikėtis, kad Ašas nepagaus nuo liežuvio galo visai netyčiom nusiritusio vardo fragmento. Pernelyg naivu. Kupidonas išsitiesė ir nenukreipė žvilgsnio. Jei tik sugebi apsimesti, jog akyse dega pasitikėjimas savimi, niekada neatrodysi išsigandęs ar sutrikdytas. Monro pats save išmokė daugybės šių triukų, kad tik nenešiotų savo tikrųjų emocijų tiesiai sau ant rankovės. Taip daro silpni ir savivaldos visai neturintys žmonės, o Monro savęs tokiu nelaikė. Ramiai.
- Lorijan. Tiesa, ji visada atrodė kažko susirūpinus ir užsigalvojus. Jei įdomu, - linktelėjo vaikis ir pajautė gerklėje kirbantį norą pasiteisinti. Nenorėjau trukdyti... Tavo laikas pernelyg brangus treniruoti... Ji vis tiek nieko gero manęs neišmokė...
Nė viena iš šių frazių neatrodė tinkama, tad Monro nuryjo savo žodžius. Ir taip daug pasakė. Geriau neaušins burnos ir nerizikuos pasakyti kažko, kas potencialiai suerzintų Ašą.
Ašo rankai vėl suradus peilį, švilpis nuryjo burnoje susidariusias seiles. Sausa ir bloga. Budrios akys sekė žvilgančios geležtės kelią, tarsi laukdamas, kol išblizgintas peilis vėl ras vietą virš jo galvos. O gal šįkart net šiek tiek žemiau.
Kupidonas Monro nebijojo vorų, gyvačių, tamsos ar mirties, bet prie Ašo, rodos kraujas venose užšaldavo. Nežinia ar tai buvo nematoma galia, kurią jis turėjo ar šaltas žvilgsnis. Galbūt žodiškai neišreikšti grąsinimai, o gal ir tai, kad jis niekaip negalėjo nuspėti to, kas dėjosi vyro galvoje. Žinojo tiek, kad greit jo nužudyti Ašas neplanuoja. Neapsimokėtų, be to, tikriausiai būtų vienas vargas atsikratyti lavonu.
- Nes nėra padorių profesorių, - atsakė jam blondinas, pagaliau ištrauktas iš minčių sūkurio, kuris, dar akimirka ir būtų nusitempęs vaikiną dar giliau, - Nebuvo laiko stoviniuoti. Tiesiog stengiausi užduotį baigti pirmas, - atsakė Kupidonas, kiek kandesniu tonu. Vienintelė vieta, kur savo emocijų negebėjo maskuoti, buvo balso tonas. Velniava.
Peiliui radus savo vietą stale, beveik atsiduso, o tada tik linktelėjo Ašui. Taip, tikriausiai apiplyšę džinsai ir kardiganai nėra pati tinkamiausia apranga treniruotėms. Keturios minutės, puiku, turėtų spėti.
Jo "kambarys" buvo ganėtinai toli, tad neketindamas rizikuoti vaikinas ristele pasileido ten, paskui save palikdamas dulkių sūkurius ir pėdų įspaudus kilimus apskretusiame purve. Gerai... Kelnės, marškinėliai, sportukai... Viskas?
Rūbus susirinko mintyse išvardinta tvarka ir juos paėmus į rankas komodoje jo nuosavybės beveik nebeliko.
Kupidonas išsirangė iš didžiulio kardigano, iššoko iš juodų (jei nebūtų tokie nutrinti beveik prie kostiumo derančių) batų ir nusimovė džinsus. Trumpam pagavo savo atspindį viename iš neuždažytų veidrodžių ir pasibjaurėjęs tuo ką pamatė, nedelsdamas nusisuko. Buvo sulysęs.
Purtydamas galvą, lyg tai padės iškratyti savivertę menkinančias mintis, Monro persirengė ir palikęs kasdienius rūbus ant lovos nubėgo prie paskirtos vietos. Nevėlavo. Niekada nevėluodavo.
- Galim pradėti, - ištarė jis. Žinojo, kad Ašui paraginimų nereikėjo, labiau tai pasakė sau.

*

Neprisijungęs Clementine Bunny

  • Herbologė
  • *
  • 2
Ats: Blackmore dvaras (Teinuiltas, Škotija)
« Atsakymas #6 Prieš 8 mėnesius »
Valanda su puse kelionės traukiniu. Visą tą laiką praskaitė. Akys buvo paskendusios augalų piešiniuose ir aprašymuose. Viską jau žinojo, tik vis atnaujindavo žinias. Tada dar valanda pėščiomis, bet tada skaityti jau negalėjo, bijojo ne taip padėjusi koją išsiploto ant žemės. Slaptų kelių Clementine nežinojo, o jos paslaugų pareikalavęs asmuo jų ir nežadėjo atskleisti. Bet herbologai ekspedicijų niekada nesibaidė. Jei septyniolikos nepabijojo keliauti po džiungles, pilnas vorų, gyvačių ir kitų per daug ar per mažai kojų turinčių padarų, tai nepabijos ir Škotijos miškų glūdumų. Keliavo švilpaudama tik jai vienai žinomą seną melodiją. Žiobarišką dainelę, kurią mama jai mėgo dainuoti vaikystėje. Pavasaris šių apylinkių nepasiekė, vis dar buvo šaltoka. Gaiva Clementine patiko. Įprastus marškinius buvo pakeitęs šiltas megztinis, o aukštakulnius — švarutėliai, jos profesijai nelabai įprasti kerzai. Aulinių nė už ką nebūtų apsiovusi. Tai būtų net ne mados katastrofa, o visiškas jos išniekinimas.
Ashalain, pas kurį teko lankytis tiek kartų, buvo paslaptis, kurios jai niekaip nepavyko išlukštenti. Kaip tas žodis? Enigma. Ashalain buvo jos enigma. Vyras turėjo ištisus sodus ir senus, įvairiausių augalų pilnus šiltnamius, tačiau dvaras atrodė it būtų negyvenamas. Tai visiškai nederėjo. Clementine nežinojo, kur jis gaudavo pinigų herbologės konsultacijoms (ir dar tokioms dažnoms) tačiau išsiaiškinti ir nebandė. Ne jos reikalas, ar pinigus dvaro savininkas vogė ar sąžiningai uždirbo. Prie didžiosios paskapties prisidėjo tai, kad vis pamatydavo kažkokį berniuką, kuris labiau priminė koridoriuose besivaidenantį vaiduoklį negu pilnateisį gyventoją. Abejojo, kad jis Ash sūnus — jie buvo visiškai nepanašūs. Nurašė liūdnai atrodantį berniuką kaip sūnėną ar šiaip kokį tolimą giminaitį. Nors Ash neatrodė kaip itin globėjiškas asmuo. Nesvarbu. Juk ji tik konsultuoja apie augalus. Niekas už nosies kyšimą į svetimus reikalus galeonų nemoka:
Pagaliau pasiekė jo rezidenciją ir išleido gilų atodūsį. Ash turėjo savybę užsišneketi tol, kol pokalbiai visiškai nukrypdavo nuo augalų. Clementine nelabai žinojo, kaip tai traktuoti. Jautri ir visiems prijaučianti širdis sufleravo, kad galbūt jis tiesiog vienišas. Ak, jaunatviškas naivumas.
Lengvais žingsniukais nuplaukė prie viemintelės naujai atrodančios dvaro vietos — įmantriais raštais dekoruotų durų. Elniškos gintarinės akys spėjo apžiūrėti kiekvieną kelyje pasitaikiusį augalėlį. Rodos, dabar jie augo geriau.
Pabeldė pakankamai garsiai, kad būtų išgirsta, bet nepakankamai, kad užsigautų žieduotą kumštuką. Dabar teliko laukti. Negalėjo liautis nervingai mindžikavusi vietoje.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 32
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Blackmore dvaras (Teinuiltas, Škotija)
« Atsakymas #7 Prieš 8 mėnesius »
Dar centimetras į dešinę... trys į viršų... sulyginti iš visų pusių... Atsitraukęs patikrino linijas, kurios netreniruotai akiai greičiausiai primintų bereikalingą stalo sidabro šveitimą. Žinoma, netreniruota akis greičiausiai nepanorėtų gilintis į komplikuotomis lygtimis pagrįstą nerūpestingą įrankių išmėtymą ant subraižyto stalo, preciziškai išlygintas ir tyčia paglamžytas staltieses ir pačių nuobodžiausių arbatos puodelių porą. Per ilgą laiką praleido užsidaręs nuo žmonių (augintinio, kaip mintyse vadino Kupidoną, šiai kategorijai nepriskyrė), tad nebuvo visiškai tikras, kaip turėtų atrodyti valgomojo stalas. Galbūt šiek tiek persistengė. Galvoje susimūrijo nepermušamą sieną tarp suplanuoto herbologės vizito ir šio nedidelio kūrybinio momento. Ryšys, jei toks ir buvo, liko pavožtas po puodeliu. Miglotai prisiminė, kad vaikinukas šiandien norėjo išbandyti kažkokį iš, greičiausiai, seniai pragare pūvančio jo prosenelio dienoraščio iškapstytą užkeikimą, tad tikėjosi, kad specialistė neužtruks per ilgai. Specialistė turėjo tendenciją pokalbį nukreipti nuo augalų – bent jau taip galima paaiškinti, kodėl viešnią dažniausiai išleisdavo temstant (bet išleisdavo!).
Nauda iš tokių nepigiai atsieinančių (tarsi jam rūpėtų – aukso anksti nusibaigianti giminė buvo prikaupus trims kartoms į priekį) vizitų buvo akivaizdi – tiek akivaizdi, kad sugebėjo beveik ignoruoti už mūrinės sienos sukamšytas pasekmes – gėlynai tiesiog klestėjo. Buvo nutaręs, kad kapams gėlės tinka. Ir susilaikydavo magiškai neišdraskęs vos pradėjusių vysti žiedlapių. Su žmonėmis, deja, toks kantrus dar nebuvo. Rūpestingai išsilygino marškinių apykaklę ir vėl patikrino, ar visos sagos guli lygiai. Dar kartą atsispyrė norui perkelti svorį ant kitos kojos ir iškvėpė, nenuleisdamas akių nuo durų. Gerai, kad kitose srityse kantrybės ir ramybės buvo sočiai – buvo tuo įsitikinęs. Įtempti raumenys užspaudė ginklo siekimo refleksą, kurį sukėlė švelnūs smūgiai į duris. Ramiai suskaičiavo iki penkiolikos (buvo tikras, kad neskubrių žingsnių atstumas tarp bibliotekos ir durų yra kaip tik toks) ir pakėlė ranką durims atverti. Gi nenorėtų išgąsdinti mielos būtybės iškart atsirasdamas ant slenksčio, juk pastarąjį pusvalandį hole stovėjo visai atsitiktinai.
-   Jūs punktuali kaip visad,- žvilgsnis nukrypo į kalno viršūnę tiesiai virš būtybės galvos. Nedrįso mintyse jos vadinti mergina. Pirštai priaugo prie rankenos kovodami su noru sulyginti (arba nuplėšti) vėjyje besiplaikstančias sruogas – jos chaotiškomis linijomis perkirto snieguotą viršūnę fone. – Vertinu, kad galėjot atvykti taip greitai,- iš tiesų, paskambino jai dar šį rytą pamatęs, kad kvapiųjų pelėžirnių sugerto vandens vidurkis nukrypo nuo normos penkiais mililitrais.
Pirštų pagalvėlės nuo rankenos atsiklijavo stebėtinai lengvai, tad nusisukęs neskubriais žingsniais patraukė per holą ir į gyvenamąjį koridorių. Žvilgsnį paglostė netyčia atdaros durys – pro jas kaip tik šmėstelėjo kraštelis nerūpestingai paliktas valgomojo stalas. Tikrai, vizitas jį nutraukė vidury užsiėmimo. Jei visos durys būtų uždarytos, atrodytų keistokai –bent dėl to jis ir jo demonai sutarė. Augalų būtybė kelią šiltnamių link žinojo ir pati, tačiau nepakeltų minties, kad koks sutvėrimas po koridorius vaikščiotų jam už akių (pabrėžtinai nekreipė dėmesio į Kupidono brazdėjimą priešingame sparne).
-   Kelionė buvo sklandi?- lauke kalbėti buvo lengviau, gal todėl, kad neužuodė tikriausiai atsakingai parinktų kvepalų. Šiltnamio durelės barkštelėjo vėjyje. Velniai griebtų, bus palikęs atviras. 

*

Neprisijungęs Clementine Bunny

  • Herbologė
  • *
  • 2
Ats: Blackmore dvaras (Teinuiltas, Škotija)
« Atsakymas #8 Prieš 8 mėnesius »
Ashalain buvo tam tikra perfekcionizmo viršūnė. Viskas apskaičiuota, atmatuota ir tikslu. Clementine buvo žmogus, kuris ir galvą namie paliktų, jei tik ši nebūtų pritvirtinta prie kūno.
— Nedrįsčiau negerbti jūsų laiko vėluodama. Kaip visada, malonu jus matyti, — švelniai šypsodamasi atsakė mergina.
Net jei skubėdama ką nors pamiršdavo, niekada nevėlavo. Ją augino gerbti kitų žmonių laiką. Jei laikas lygus pinigams, tai traktuojama ne tik jai, o ir visiems aplinkiniams. Viena žavesnių uždaros herbologės savybių, dažnai prirašoma šalia perdėtai malonaus jos bendravimo.
Clementine nemėgo matyti blogųjų žmogaus savybių, tad joms dažniausiai rasdavo priežastingumą ir nukišdavo į tolimiausią minčių koridoriaus kampelį. Ash dar nebuvo perkandusi, tad, perdėtai gerų ar blogų savybių jame atrasti dar negalėjo. Ilgų pokalbių nevengė, tik nemėgo to kirbančio jausmo užpildyti tylą, kai Ash liaudavosi kalbėjęs ir tikėdavosi išsamesnio atsakymo iš jos.
Ėjo šalia jo, nors koridoriai jau buvo pažįstami. Svetimuose namuose nedrįso peržengti ribų. Gintaro atspalvio akys vis užkliūdavo už kokios naujos interjero detalės. Žvilgsnis trumpam nukrypo. Ieškojo to berniuko, kuris praeinant vis daugiau laiko ėmė vis labiau atrodyti kaip jos vaizduotės pokštas. Veikiausiai būtų nemandagu klausti.
— Kiekviena kelionė čia darosi vis lengvesnė. Šiaip ar taip, šį kartą neteko kur nors nukristi, — švelniai ranka mostelėjo Clementine. Prieš įplaukdama į šiltnamį, apdovanojo jį dar viena atsargia šypsena. Lūpdažį šiandien buvo pakeitęs peršviečiamas blizgis.
— Daugelio problemų išvengtumėte, jei atsakingiau uždarinėtumėte šiltnamių duris, — pridūrė ji. Turėjo dovaną net tokius komentarus išsakyti kandumo nė ženklo neturinčiu tonu, — Kas neramina šiandien? Ar koks augalas nežydi pagal numatytą laiką? — paklausė ji.
Clementine per šiltnamį ėjo lėtai, tyrinėdama kiekvieną augalą ir atsakingai užsirašinėdama. Kol kas viskas atrodė puikiai. Švelniai palietė geltonų rožių krūmo spyglį. Nugalėjo jos smalsumas.
— Atleiskite, jei peržengiu ribą. Norėjau paklausti… Kas tas berniukas, vis prašmėžuojantis jūsų dvaro koridoriais? — balsas buvo ramus, tylokas. Pagaliau trumpai akimirkai pagavo Ash žvilgsnį.