[Eliotas Llewellyn]

Skaityti vadovėlį labai nuobodu. Bet argi galima tikėtis, kad tokia nuoboda kaip Leticija tą supras? Jai tik tokios veiklos ir tinka. Nuotykiai, įvairūs užburti dalykai ir kitos smagios veiklos tikrai ne jai.
- Aš irgi darau namų darbus! - pranešė Eliotas. Na, nusirašydamas irgi retkarčiais ką nors įsimindavo, tad melavo tik iš dalies, ar ne? Vis dėlto daugiau nieko neaiškino - nuobodi mergaitė neatrodė esanti to verta.
- Tai pabandyk! Juk skaitai vadovėlį ir darai namų darbus! - pareiškė netrukus. Taip, Gynėjo kerai sudomino, bet neketino to pripažinti. Geriau apsimes, kad viską apie juos žino. Bet į Oliverio klausimus kilniai paliko atsakyti Leticijai. Ji užsiminė, tegul ir rodo savo genialų protą.
- Man patinka bombarda maxima, - užtikrintai atsakė į klausimą. Tik burtažodį ištarė kiek tyliau. Nenorėjo, kad direktorė išgirstų ir pamanytų jį naudojant šiuos kerus. Nors tikrai išbandys. Kažin ar jie veikia su žmonėmis? nejučia mintyse paklausė savęs. Gal verčiau su Leticijos galva išbandyti juos, o ne engorgio. Vis dėlto ne, jis tikrai nedrįstų sprogdinti kito žmogaus galvos. Vaizduotėje įspūdinga, tačiau realybėje… Ne, tikrai ne. Tiesą sakant tokios mintys išgąsdino ir patį Eliotą, tad jis sutrikęs kurį laiką tylėjo. Beveik neišgirdo kandžios Leticijos pastabos, bet galiausiai atrėžė:
- Aš stengiuosi!
Nenorėjo daugiau kerėti, nors ši veikla atrodė pati įdomiausia pasaulyje. Gal net geriau už futbolą. Vis dėlto nukreipė lazdelę į brolio pasiūlytą plunksną (nors nežinia, kuo ji geresnė už tą, kurią pats bandė padidinti) ir užtikrintai sušuko:
- Wingardium leviosa!
Nelabai užtikrintai ir kiek drebėdama, tačiau plunksna pakilo į orą. Eliotas išsišiepė ir atsisuko į brolį bei nuobodžią bendramokslę. Žvilgsnis tarsi klausė: matote, koks aš šaunus?

[Ikelas]

  Ikelas sėdėjo kerėjimo pamokoje. Kerėjimas buvo baisus dalykas. Juk kerai tiek daug nepastebėtai galėjo padaryti! Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad šią pamoką vedė mokyklos direktorė - ji atrodė maloni ir berniukas tikrai tikėjo, kad nieko blogo jam nepadarytų.
  Paskui į jį atsisuko kažkokia mergaitė ir kalbėjo apie kerus. Lumos neatrodė kažkuo baisūs, tačiau Lumos Maxima... Ikelas kažką buvo apie juos girdėjęs, tačiau tiksliai neprisiminė, ką. Buvo aišku, kad jie panašūs, tik Lumos Maxima stipresni. O kiek stipresni?.. Į galvą iškart įlindo nemaloni mintis.
- Ar tu nori mane užkerėti?! - garsiai paklausė berniukas, dalis vaikų atsisuko, matyt norėdami pamatyti šou, kas Ikelą dar labiau išgąsdino. - Aš imsiu mėlynų liepsnelių ir mėlynų žiežirbų kerus - nieko niekam nepadarys!

[Lina Catamans]

Panašu, kad jei reikėjo patylėti ir paskaityti. Ar bent jau paklausti kokio pažįstamo žmogaus. Juk toje pačioje klasėje buvo Kaja. Na taip ji sėdėjo tolokai. Bet juk Lina galėjo atsisėsti šalia. Jei būtų dirbusi su drauge, kuri žinojo stebėtinai daug kerėjimo teorijos, tai dabar būtų išvengusi bėdos. Na dėmesio tai tikrai. Nes dabar į ją atsisuko pusė klasės. O ji net burti nepradėjo. Ot sėkmė. Piktokai pamanė. O į ją atsisuko todėl, nes šalia sėdėjęs berniukas pamanė, kad ji jį nori užkerėti. Ir garsiai paskelbė, kad dirbs su "nieko blogo nedarančiais" kerais. Kuo aš tave galiu užkerėti? Lumos kerais? Juk jie tik šviesą sukuria nieko negali užburti, kad šviestų. O ir tai klasėj šviestuvų gana. Pamanė susinervinusi. Ji nemėgo dėmesio. Tačiau stengėsi nerodyti nervų ir viską jam paaiškinti.
- Žiūrėk nenoriu aš tavęs užkerėti. Tenorėjau sužinoti, gal tu skirtumą tarp šių kerų žinai. Kaip aš tave galėčiau užkerėti su šviesos kerais?
Tai pasakiusi ji perbedė žvilgsniu kelis dar stebinčius mokinius įsakydama jiems užsiimti savo reikalais. Laimei jie pakluso ir nusigręžė.

[Walgunas]

  Walgunas išklausė kerėjimo temos ir užduoties. Užduotis nudžiugino, nesiginčijo. Išbandyti panašius kerus buvo įdomu, ypač žinant, kad vienus Walgunas jau seniai norėjo išbandyti, tačiau bijojo, kad net kokiam miške jį gali užklupti koks nors profesorius ir supykti. O Bombarda nebuvo tokie jau nekalti kerai. Kiek pagalvojęs, Walgunas prisiminė ir kitą šių kerų atmainą - Bombarda Maxima. O kadangi kaip tik tuo metu išgirdo, kad išbandyti tokius kerus tikrai galima, tam yra paruošos skulptūros, nudžiugo dar labiau.
  Susirinkęs menką savo turtą - tik lazdelę ir porą rašymo reikmenų, jei prireiktų ką nors užsirašyti, nuėjo prie skulptūrų. Išsirinko vieną, kurią sprogdinti bandys paprastais Bombarda kerais. Tada apžiūrėjo kiek čia mokinių ir kur geriau atsistoti, kad kerint kokia moters ranka neatskrietų į galvą.
  Tada jis prisiminė, kqd reikia kerus pasakyti, taigi iš labai toli pakėlė ranką ir pranešė:
- Bombarda ir Bombarda maxima. Vieni tiesiog sprogdina, kiti tą daro gerokai stipriau.

[Ikelas]

  Keli vaikai dėbsojo į juos, kas Ikelui nepatiko.
- Nežiūrėkit į mane! - sukūkčiojo, mat tikrai norėjo verkti. Ir ne, ne nuo to, kad į jį spoksojo, nors tai irgi nepatiko, labiau tai, kad nežinojo, ką šią akimirką daryti. Ar tiesiog išbėgti, bet užsitarnauti profesorės antipatiją ar likti, tačiau galimai rizikuoti savo gyvybe?! Ne, pirmas variantas tikrai buvo mažiau pavojingas, todėl berniukas jau stojosi eiti, tačiau išgirdo įtarimą keliančius, bet lyg ir gerus žodžius. Mergaitė sakė, kad nenori jo užkerėti, tačiau iš kur jam žinoti, kad tai yra tiesa?!
- Tai kodėl pasirinkai būtent mane?! - suspigo. - Ar dabar, atsisukus daugeliui mokinių, nebebandysi manęs užkerėti? Taip ir žinojau, reikėjo sėstis klasės gale, kamputyje, net jei ten šukės skraidžios, vis tiek bus geriau! - garsiai ir net piktai pasakė. Tiesa, paskutiniai žodžiai buvo skirti sau pačiam.

[Danas de Breinas]

  Danas atėjo į kerėjimo pamoką. Buvo spalio vidurys, jau ganėtinai šalta, todėl vaikinas džiaugėsi, kad pamoka vyko viduje. Rudens viduryje ir kartais net pabaigoje profesoriai mėgdavo pamokas rengti lauke, kas jam nepatiko. Buvo šalta, o jei reikėtų labiau pasistengti, prisirengus būdavo nepatogu!
  O pamoka buvo tokia... Na, ji gal nebuvo pati įdomiausia, tačiau tikrai nebuvo nuobodi. O tai buvo gerai. Danas iškart pagalvojo, kad pasirinks lengvesnius kerus, kad iškart galėtų pavykti ir tada jau ramiai pabaigtų dirbti. Jis nusprendė, kad nori naudoti Lumos bei Lumos Solem. Pirmieji buvo labai lengvi, tad jokių problemų neturėjo būti, o antrieji, nors ir buvo kiek sunkesni, tikrai buvo įdomesni, tad vaikinas nusprendė pasirinkti šiuos kerus, kad dar galėtų ir pasilinksminti. Juk tai svarbu!

[Leticija Mendel]

- Jei nenori kalbėti, tai galėtum savo atsakymus mokytojams užrašyti ir perduoti. Tada žinotų tik jie. Galėtum taip daryti kol įsidrąsinsi  pasakyti garsiai. - Nenorėjo nusileisti ji.
- Turbūt taip neįmanoma. - Taip pat tyliai pasakė. Eliotas buvo bjaurus berniūkštis ir dar tinginys. Vėjo pamušalas, kaip sakytų mama. Leticija krūptelėjo pagalvojusi apie ją. Aišku, minčių apie tą berniuką garsiai neišsakė nei Oliveriui nei niekam kitam. Paprasčiausiai nemėgo jo nuo pirmos susitikimo minutės ir viskas. Bet ir tu pastaruoju metu siaubingai elgiesi. Pagalvojo apie save pačią. Kaip norėjosi dingti iš Hogvartso ir grįžti į savo senąjį gyvenimą. Tada nereikėtų stengtis išlėkti iš mokyklos.
- Nuo psichų. Tai tokios tamsos būtybės. Bet gynėjo kerai gali ir perduoti kokią nors burtininko žinią. Jeigu gynėjas iššaukiamas, jis yra kažkokio gyvūno pavidalo. Tas gyvūnas atspindi žmogaus vidų. - Pradėjo svajingai pasakoti apie tuos kerus.
- O, tai labai jau trenksmingi burtai. - Pasakė Eliotui.
Neįsivaizdavo ko Eliotas nori. Ar kad pabandytų gynėjo kerus ar padidinimo kerus. Aišku gynėjo nei nesiruošė kviesti. Pirma, jautėsi per daug liūdna ir nežinojo kokį prisiminimą reiktų paimti, kad jį iššauktų. O antra. Tie kerai garantuotai nepavyktų. Juk buvo labai sunkūs. Todėl tiesiog pasiėmė naują daiktą. Tai buvo jos trintukas.
- Engorgio. - Tarė, bet nieko nepavyko. Pabandė dar kelis kartus. Ir po kažkelinto trintukas pasidarė didesnis. Kaip du jos delnai.
- Ar žinot kaip jį sumažinti? - Paklausė brolių. O tada visai tą trintuką pamiršo.
- Nieko panašaus Oliveri, tu bijai ir tu nepasitiki savimi. Bet visai nesi nevykęs. Negalvok taip. - Ji stebėjo ir vylėsi, kad jam pasiseks. Bet plunksna nors ir suvirpo nepakilo į orą. Užtai nusisekė tam stuobriui Eliotui. Kuris net neatkreipė dėmesio į tai, ką pasakė jo brolis.
- Neblogai. - Mestelėjo. Bet galvojo visai apie ką kitą.
- Oliveri, pabandyk dar kartą. Sakei, kad mėgsti piešti. Tai pabandyk įsivaizduoti. Susikurk vaizdą galvoje, kaip plunksna kyla į viršų. Galvok tik apie tai ir pabandyk. - Ji padėjo ant jų stalo savo plunksną.

[Lina Catamans]

Lina tikėjosi, kad užteks pasakyti, kad ji nenori pasakyti, kad visai netrokšta jo užkerėti ir ši drama baigsis. Bet ne. Toli gražu. Velnias iš kur jam į galvą išvis šovė, kad noriu jį užkerėti. Juk paklausiau paprasto klausimo. Juk jis šalia sėdi. Ir dar mandagiai.
- Nu klausyk. Nenoriu aš tavęs užkerėti. Nežinau kodėl tu taip sugalvojai. Man tiesiog buvo smalsu, gal tu žinai skirtumą tarp šių kerų. Neišsirinkau aš tavęs. Tiesiog netoli sėdi tai pagalvojau gal žinai atsakymą. Man nerūpi kiek žmonių mus stebi. Vienaip ar kitaip aš nebandyčiau tavęs užkerėt. Net jei po galais žinočiau kaip.
Suburbėjo mintyse. Apie kokias šukes jis šneka? Jai jau taip jį gąsdinu tai gali persėsti. Nekliudau.
- Jei tu manęs bijai gali persėsti. Nežadu aš tau kažko blogo daryt. Jei jausiesi nuo to ramiau gali mano lazdelę stebėt.
Pasakė ji ir išsitraukusi lazdelę padėjo ją viduryje stalo, kad būtų lengvai jam matoma. Panašu šiandien burti man neteks. Paliūdėjo Lina mintyse ir atsivertė vadovėlį ieškodama atsakymo į savo klausimą kuris sukėlė jai tiek bėdų.

[Walgunas]

  Walgunas, pasakęs kerus, kelias akimirkas tiesiog stovėjo ir spoksojo į skulptūrą. Bijojo. Nebuvo tikras kaip jo kerai jas paveiks, mat savo galimybių su šiais kerais dar nebuvo bandęs. Bijojo, kad staiga visos smulkios detalės nepradėtų skrieti į jį, o sudėjus Bombarda Maxima ir jo kerėjimo sugebėjimus tai tikrai buvo labai realu.
  Bet reikia bandyti.  Pagalvojo jis ir, laikydamas lazdelę rankoje, mintimis pasimeldė, tačiau kam, nebuvo aišku.
- Bombarda, - pabandė pirmąjį kartelį, tačiau nieko nenutiko. Walgunas tikėjosi, kad ji, galingai, bet nestipriai sprogs iškart, o še tau, jis dar turės stipriai dėl to stengtis?! Ne, tai buvo per žiauru, tuo labiau, šiandien jam ir akys kažkaip merkėsi...
  Kelias sekundes pagalvojęs, kol pagaliau nusiramino, Walgunas žiūrėjo pro langą iki tol, kol kažkam panaudojus kažkokius itin stiprius kerus gavo nedidelę šukę į ranką. Laimei, kraujo nepasirodė. Tas jis švelniai ją nuėmė. Nieko.

[Arwen Evenstar]

Profesorė stebėjo besidarbuojančius mokinius. Matėsi, kad vieniems sekėsi puikiai, o kitiems dar reikėjo padirbėti su pasirinktais kerais. Bet tai buvo natūralu, juk visi mokiniai skirtingi ir tikrai nebus, kad visi tuo pat metu puikiai įvaldys magiją. O ir kerų sudėtingumas skyrėsi.
Laikas, kai vaikai atlieka praktinę užduotį, puikiai tinka savo darbų atlikimui, bet nevalia per daug atitrūkti nuo to, kas vyksta klasėje. Bet kada mokiniui gali prireikti jos pagalbos, o tai pamokos metu yra svarbiausia. Sureaguoti ir padaryti viską, kad mokiniui būtų lengviau susigaudyti.
Būtent taip šį kartą ir nutiko. Jos dėmesio prireikė Eion.
- Naudojant šaukiamuosius kerus, kaip ir daugelį kitų, reikia gerai įsivaizduoti norimą efektą. Turi gerai žinoti, kur tavo norimas išsikviesti daiktas yra, ir tuomet, panaudojus Accio burtažodį, įsivaizduoti, kaip tas daiktas sklendžia oru, artėja link tavęs ir galiausiai atsiduria šalia. Noras išsikviesti daiktą ir jo vizija mintyse turi būti labai stiprūs. Bent jau pačioje pradžioje, kol dar mokaisi. Negaliu pasakyti, ką darai negerai, jei nepavyksta šie ar kiti kerai, nes visais atvejais tai yra individualu. Tik tu pats gali žinoti, kurią dalį atlieki nepakankamai gerai. Gal nežinai tikslios daikto buvimo vietos, gal nepakankamai gerai vizualizuoji sklendžiantį daiktą, o gal tavo noras jį prisišaukti yra nepakankamai stiprus, - profesorė nusišypsojo. - Tik išsiaiškinęs, kurioje dalyje yra spragų, galėsi įvaldyti norimus burtus. Pabandyk dar kartą, tik dabar pritaikyk visus tris metodus, kaip prisišaukti kažkurį daiktą.

[Athena OConnor]

Manekenas degė, o Athena nežinojo, kaip iššaukti kerus, kurie turėtų užgesinti tą ugnį.
- Na, taip dvikova gal ir būtų smagi. Vienas gęsintų, o kitas degintų, - pasakė Athena žvelgdama į degantį manekeną. Ji bijojo, kad ugnis gali išsiplėsti, o tada O'Connor susilauks bėdų. Ir tada ją tikrai išmes iš Hogvarsto ir ji turės visą savo gyvenimą praleisti lūšnoje su savo šeima. Ne, to ji negalėjo sau leisti. Ji privalėjo pasilikti Hogvarste, nes kitaip jos gyvenimas bus tikras pragaras.
- Aguamenti, - pakartojo ji tyliai atsidusdama po burtažodžio. Jai vis tiek nepasisekė. Dabar jos tikrai laukė pabaiga. Direktorė išmes ją iš Hogvartso ir viskas bus baigta.
- Nesiseka užgesinti, o su accio tau tikrai pasiseks. Aš tikiu, - ištarė draugišku balso tonu. Tada pažvelgė į degantį manekeną ir jos skruostu nuriedėjo ašarėlė.
- Aguamenti, - ištarė jį dar kartą. Pagaliau manekenas buvo užgesintas ir Athena atsikvėpė lengviau. Tiesa, jis buvo beveik visiškai sudegęs.
- Va taip va ir sekasi, - atsidusdama ištarė mergina, kadangi buvo nusivylusi savimi.

[Hestijas Mullins]

  Hestijas atėjo į kerėjimo pamoką. Deja, šįkart vienas. Kažkaip pakeliui jokio kompanjono nesusirado, o tai galėjo reikšti tik vieną - jis turi per mažai draugų. Su kuo jis tikrai bendravo? Na... Praktiškai tik su Sevirina... O ji dažnai eidavo su kitomis mergaitėmis, tad Hestijas ir likdavo vienas.
  Atėjęs į pamoką jis išklausė praktikos. Reikėjo susirasti kokius nors panašius kerus. Jokių greitai nesugalvojęs, vaikis atsivertė vadovėlį.
  Jis kurį laiką palaukė, žiūrėdamas, ką daro kiti mokiniai. Daugelis pasirinko Bombarda kerus, tačiau Hestijas, tai pamatęs, kaip tik nusprendė šių nesirinkti. Atrodė, kad sprogimų klasėje jau tikrai pakako.
  Taigi jis pasirinko labai paprastus, visiškai nepavojingus kerus. Pagalvojo, kad jau geriau visų taškų negaus, gal nepakankamai dirbs, tačiau niekam žalos nepadarys. O daugiau kerų nelabai ir rado, matyt tie, kas rašė vadovėlį, galvojo, kad jį skaitys tik daug žinantys mokiniai, ne tokie kaip Hestijas.

[Vega Dellal]

  Vega atėjo į kerėjimo pamoką. Kerėjimas jai ne itin sekėsi, taip buvo visada. Visada, visuose kursuose, taip pat ir dabar. Todėl prieš šias pamokas mergina jaudinosi. Nors ir direktorė tikrai buvo maloni, ji kiek bijojo, kad jai nepavyks ir tai geruoju nesibaigs. Kerėjimo ir transfigūracijos egzaminai buvo tie, prieš kuriuos ji labiausiai jaudindavosi. O kai jaudinosi, buvo sunkiau kerėti, tai irgi nebuvo gerai, bet ši nieko sau negalėjo padaryti.
  Išklausiusi temos ir vadovėlyje paskaičiusi apie įvairius kerus, mergina pakėlė ranką, norėdama pasakyti išsirinktus kerus. Gavusi teisę kalbėti, pasakė:
- Lumos ir Lumos solem. Vieni kerai tiesiog užžiebia lazdelės gale švieselę, kiti padaro ryškią, kelias akimirkas trunkančią šviesą, jos blyksnį.

[Hestijas Mullins]

  Hestijas pasirinko nieko blogo nedarančius, labai paprastus, tačiau, galima sakyti, vienus labiausiai reikalingų buityje. Tad Hestijas nusprendė, kad būtų puiku juos pasipraktikuoti. Jis pakėlė ranką ir pasakė:
- Accio ir Depulso. Abu pajudina daiktą, tik skirtumas tas, kad Accio jį pas tave atskraidina, o Depulso nustumia tolyn nuo tavęs.
  Šiek tiek papasakojęs apie kerus, Hestijas pradėjo darbą. Kiek pagalvojo, kokį daiktą čia geriausia panaudoti, tačiau pasirinko sau gerai pažįstamą, net savo paties turimą daiktą - plunksną.
  Pasidėjęs ją ant stalo, berniukas išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į plunksną. Akimirkai sustojo, nepasispręsdamas, nuo kurių kerų nori pradėti. Visgi nusprendė pradėtų nuo pirmų. Tad vėl nukreipė lazdelę į plunksną ir, šįkart jau būdamas tikras, mostelėjo ja ir pasakė:
- Accio!

[Vega Dellal]

  Viską pasakiusi, mergina pasijuto blogai. Kažkaip tik dabar pagalvojo, kad savo kursui renkasi per lengvus kerus. O ką turėjo daryti? Jokių kitų nežinojo, tuo labiau, jai buvo gėda, jei po kelių kartų jie nepavyks, mat pamokose būdavo daug tokių, kuriems pavykdavo, o tada šie girdavosi kitiems. O Vega irgi norėjo, kad jai pavyktų iš pirmo karto!
  Bet ji nusprendė nekeisti savo atsakymo, todėl išsitraukė lazdelę. Pirmieji kerai, kuriuos reikėjo panaudoti, buvo labai labai paprasti - Lumos.
- Lumos! - mostelėjo lazdele, tačiau nieko nenutiko. O ne! Ne ne ne! Pagalvojo varniukė. Ji net pradėjo pykti ant savęs, kad tokie lengvi kerai nepavyko. Juk... Juk juos mokydavosi pirmakursiai ir šiems puikiai pavykdavo! Tad kodėl Vega nesugeba?! Ji juk stengdavosi per pamokas! Tikrai stengdavosi!
  Bet kelias akimirkas tiesiog pasėdėjusi, mat jai reikėjo nusiraminti, nusprendė pabandyti dar vieną kartą.