[Dorotėja Vanesa Senkler]

Besiklausant, ką Milanas šnekėjo apie tėvą, Dori žvilgsnis prisikaupė pykčio. Ji irgi mėgdavo pakankinti kitus, bet savo priešus. O ne tuos, su kuriais sieja kraujo ryšys. Na, taip. Nebūtų atsisakiusi pakankinti Keviną, kai dar galvojo, kad jis galėtų būti jos giminaitis. O ir pakankino, buvo užmaršinusi Leticiją.
Tačiau kaip Kevinas pasielgė? Tiksliau - leido pasielgti Rubėjai. Jis nusipelno kankinimų. Bet štai Dori, ji Rabastanui nieko nepadarė. Ar ji kalta, kad yra jo duktė? Bet ar Leticija kalta, jog ją įsivaikino Mendel, o tu tos mergiotės nekentei ir dabar jos nemėgsti. Ir suplėšei jos knygą, šnekėjosi su savimi mintyse.
- Laikui einant? - kilstelėjo antakį juodaplaukė. - Aš čia niekada kojos nebekelsiu, - neregėtai susiraukė. - Su Rolandu sutariu. Pasikalbėsiu su juo, - linktelėjo labiau sau, o ne Milanui.
Paskui Dori nusijuokė.
- O ko ne, yra tikrai dailių panelių, - pokštavo. - Kaip sesuo, - pavartė akis. - Na, tada man belieka džiaugtis, nes aš tai tikrai tavo sesuo. Gal nori išlaikyti ir mane? - prunkštelėjo.
Ji ir vėl atsistojo. Prikando lūpą.
- Klausyk, varom išgerti, gerai? - pasiūlė.
Alanas supyks, pagalvojo mintyse. Juk Dori alkoholio praktiškai nevartoja, o štai, dabar jau šį mėnesį bus antras kartas.
Akimirką Mendel sudvejojo, bet netrukus ištiesė ranką taip siūlydama Milanui kartu su ja persikelti oru į Londono centrą.

[Milanas Lestreindžas]

- Puiku. Aš irgi nekelsiu. Bet tu nesijaudink, kada nors, kai tėtukas pasens pats mus pasišauks žinai kodėl? Lestreindžų giminė nebėra didelė, nėra mūsų tiek daug. O jam tas laaabai svarbu. Kas gi kitas, jei ne ateities kartos neš tradicijas. Kada nors pats maldaus mūsų ateiti, kalbėtis. Taikytis. - Bet aš niekada pas jį neateisiu. Pagalvojo.
- Va tai tau. Kaip smagu sužinoti apie tave ką nors naujo. - Juokėsi. - Tikrai ne. O ir Gerda susiras darbą. Aš tik trumpam jai pagelbėsiu. - Milas atsistojo. Linktelėjo ir pasakė. - varom. Gal net gėrimą tau pastatysiu. Šiandien aš geras. - Padavė merginai ranką. Kažkodėl tai pasirodė labai jau simboliška, lyg jie būtų užtvirtinę tai, jog yra brolis ir sesuo. Aplamai Milas apie tokius dalykus negalvodavo ir neieškodavo savo elgesyje simbolių. Bet tą kartą kažkodėl šmėstelėjo tokia mintis. O tada abu dingo iš kambario.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Štai ir išaušo didžioji diena. Dori ėjo raudonu kilimu Alano link. Stengėsi matyti tik jį ir nieko daugiau. Pamiršti, jog yra Lestreindžų rūmų kieme. Pamiršti, kad eina įsikibusi į Rabastano parankę.
Atrodė jis ramiai ir santūriai, bet mergina žinojo, kad tėvas jos nekenčia. Kaip ir to, jog vestuvės vyksta čia. Bet tokia jau tokio statuso kaina. Ne viskas yra taip gražu, kaip atrodo.
Ji norėtų atšvęsti vestuves Senklerių dvare tik su tais žmonėmis, kurie jos draugai. Eitų įsikibusi į parankę Rolandui. Tai kas, kad jis Alano tėvas, o ne jos. Rolandas jai pats tėviškiausias.
Ant prabangių kėdžių sėdėjo eilės žmonių. Nemažai jų Dori net nepažinojo. Siuntė kvietimus įvairiausiems Senklerių, Delegardžių ir Lestreindžų giminių atstovams, burtininkų elitui.
Deja, mama neatvyko. Jos susitarė, kad ji pasirodys prieš ceremoniją. Padės Dori pasiruošti. Tačiau Vanesos vietoje buvo Elija. Dori vylėsi, kad mama sėdi čia, tarp svečių. Bet nesidairė, buvo negalima. Ėjo išsitiesusi, iškėlusi galvą. Šypsojosi, tačiau šypsena šį kartą buvo dirbtinė.
Atrodė nepaprastai gražiai. Ilga balta suknelė. Prabangi, pūsta. Daili šukuosena ir makiažas. Mergina nesuprato, kodėl negali avėti patogių batelių. Jai buvo liepta apsiauti aukštakulnius. Bet juk batų per suknelę net nesimato! Tai kas, taip reikia ir viskas, buvo pasakyta jai... Ak, teko vargti. Ji turėjo mokytoją, kuris mokė ją vaikščioti su aukštakulniais.
Apskritai, likus porai mėnesių iki vestuvių Dori su Alanu ėjo į etiketo pamokas. Mokytojas pasakė, kad per savo vestuves žmonės turi dirbti. Tai šventė ne jiems, o svečiams. Net mergaitės turėjo pamokų. Privalėjo išmokti tinkamai elgtis, nes neš žiedus.
Ir štai, ji ir Alanas šią akimirką stovėjo vienas prieš kitą. Dabar jau Dori veide pasirodė tikra, kukli šypsena. Prasidėjo ceremonija.
- Ar tu, Dori Mendel...
- Dori Mendel!
Netikėtai ceremonija buvo pertraukta. Žmonės aiktelėjo, atsigręžė. Jaunavedžių link ėjo... Vanesa.
- Mama, - tyliai sušnabždėjo mergina.
Dabar jau juodaplaukė pamiršo etiketą ir išsižiojusi žvelgė į ją.
Vanesa buvo pasipuošusi, vilkėjo tamsiai mėlyną suknelę. Buvo pasigarbanojusi plaukus ir pasidažiusi. Rankose nešė didžiulę puokštę gėlių. Su Vanesa buvo du tipai, kurie atsisėdo kažkur gale.
- Vos spėjau, širdele, - tarė moteris dukrai, kai prie jos priėjo. - Bet Dori Mendel... Ji Dorotėja Vanesa Delegardi! - sušuko porą tuokiančiam žmogui ir svečiams. - Tik neisterikuok, pupuliuk, etiketas neleidžia, - dabar jau tyliai tarė ir mirktelėjo Alanui bei pakuteno jam šoną. - Išsidirbinėti sau leisti gali tik Delegardžių giminės atstovai.
Ji apkabino Dori, padavė jai puokštę ir į delną įbruko nedidelę dėžutę. Po to apsidairė žiūrėdama į svečius, tarsi kažko ieškodama.
- Štai mano naujasis saldainiukas! - ir vėl garsiai sušuko.
Nuėjo prie Milano, šalia jo buvo laisva kėdė, o iš kitos pusės sėdėjo vaikino tėvai.
- Sveikas, širduk, labai tavęs pasiilgau, - pakštelėjo Dori broliui į skruostą ant jo palikdama žymę nuo lūpdažio ir atsisėdo greta jo. - Labai nuostabus tavo sūnelis, mieloji, ištvermingesnis už tėvą, - pasakė Žanevjevai.
Buvo kilęs šurmulys, tačiau aptarnaujantis personalas su tuo susitvarkė. Iš Dori buvo paimta mamos dovanota puokštė bei dėžutė ir visiems aprimus ceremonija tęsėsi.
- Galite pabučiuoti nuotaiką, - galiausiai pasigirdo.

[Milanas Lestreindžas]

Jis dabar nebuvo jaunuolis pamišęs dėl šluotų ir skraidymo. Jis dabar nebebuvo ir juoktis mėgstantis vaikinas. Jis dabar sėdėjo kaip mietą prarijęs. Tiesus, grakštus, apsirengęs prabangią tamsią mantiją derančią prie tamsių plaukų. Atrodė orus. Tikra tėvo kopija.
Milanui tai buvo išbandymas šitos vestuvės. Mintyse girdėjo tėvą sakant, kad jei bus kas ne taip nukentės Gertrūda. O gal jis dar pasistengs, kad jie susirietų su Dori ir ji išmestų jį iš namų. Na gyventi kur rastų. Bet nenorėjo su Sese susipykti. O manė, kad taip galėtų nutikti tėvui panorėjus. Gal jis tikrai galėtų merginą nukreipti prieš Milą. Dori jam atrodė karšta tėvo pasekėja norinti Rabastano pripažinimo. Taigi ką gali žinoti.
Elgtis reikėjo taip, kad tėvui patiktų.
Jo sesutė buvo išstatyta kaip lėlė parodoje. Jaunuolis neabejojo, kad sunku kėblinti su tais bateliais. O ir šiaip tokia atsakomybė, visi tie svečiai. Negalėjo negalvoti apie Gruodę. Kaip viskas vyktų. Alanas būtų pabroliu, o Dori pamerge. Jie susituoktų kur nors mieloje vietoje. Gruodė buvo mažutė kaip fėja, matė ją su balta suknele regėjo taip, lyg ji tebebūtų gyva.
Įsiveržus merginos motinai ir pradėjus kalbėti tas nesąmoones buvo išplėštas iš savo svajonių. Tėvas jau buvo nuvedęs merginą prie Alano ir sėdėjo greta jo. O dabar jau svilino vaikiną akimis. Tokio žvilgsnio Milas bijojo labiau už viską pasaulyje. Dabar jau bus... Labai blogai. Ne šiandien, bet vėliau.
- Nieko prasčiokiškesnio nei negalėjai iškrėsti Vanesą. - Nusivaipė Ženevjeva. Kaip tėvas privertė motiną čia ateiti Milas neturėjo žalio supratimo. Pats dabar pat turėjo ko nors imtis. Bet ko?
- Kaip miela, kad mane prisiminei iš gerosios pusės. Bet gal leiskim tavo dukrai bent jau pabaigti visą šį vestuvinį procesą? - Šypsojos kaip niekur nieko.
- Norėsiu su tavimi pasikalbėti. - Lediniu tonu pasakė Milui Rabastanas.
Dėkui Merlinui viskas tęsėsi toliau. O Milas galvojo kas jo laukė ateityje.

[Alanas Senkleris]

Kiek daug žmonių. Jie kažkodėl slėgė. Buvo jau atpratęs nuo tokių minių. Stengėsi apie tai negalvoti. Bet galvojo tada apie visokius kitokius dalykus. Kaip seksis Amelijai? O jeigu dėl ko nors ims siautėti? Kas, jei Arielė labai susidrovės tokios minios ir išmes žiedą? pabėgs? Ji buvo daug drovesnė ir daug keistesnė už savo tėvą. Alanas tikrai toks mažas nebuvo, nors ir drovėdavosi svetimų žmonių. Bet arielė...
Diena tikrai buvo graži. Šilta, aplink visur dvelkė gėlėmis, vasara. Tik jis jautė jaudulį ir truputį nuovargį nuo visų tų pasirengimų. Etiketo pamokų. Jas lankė vaikystėje, Bet dabar irgi ėjo su Dori. O ir šiaip čia labiau specializavosi į vestuves.
Vaikinas laukė Dori stovėdamas prie kažko panašaus į altorių. Vilkėjo tradiciškai, kaip priderą mantiją, plaukai buvo tvarkingai priguldyti, ne lizdas kaip visada.
Dori jis nematė nuo pat ryto. Ji buvo užsidariusi su mama, jis su tėvu. Dabar jau ji artėjo vedina Rabastano.Atrodė nuostabi, pati gražiausia pasauly su ta suknele. Atrodė tokia stebuklinga. Alanas galvojo, kad norės ją nupiešti, jį užvaldė ta miela kukli šypsenėlė skirta jam.
Stovėdamas ten tarp tiek žmonių ir žiūrėdmas į merginą galvojo kaip viskas pasikeis, kai dabar ji jau bus jo žmona. Dabar turbūt tik dabar suvokė, kad jam tas tikrai labai svarbu.
Prasidėjo ceremonija ir tada kaip viesulas įsiveržė Vanesa. Buvo sunku neparodyti kaip suglumo, kaip tai sunervino.Bet dabar turėjo elgtis ramiai, nuosekliai.
- Eikit sėstis. - Tepasakė jai. Veide ir toliau išliko ramybė.
Viskas pasibaigė, jie pasibučiavo. Jiems abiem sutikus pasakius taip ant galvų pažiro švytinčios aukso žvaigždutės.
Kai viskas pasibaigė altorius dingo. Kieme atsirado staliukai, šokių aikštelė. Kilo sujudimas, nes žmonės ėmė stotis eiti prie jų. Pasipylė sveikinimai nuo žmonių, kurių jis nepažinojo. Minioje vaikinas ieškojo norimų pamatyti žmonių. Aurio, Milo, kol kas net tėtį su mama prarijo minia. Kur mergaitės? Nerimo, glėbyje jį spaudė kažkokia tetulė iš mamos pusės.
- Mums reikia nuotraukų magijos žinioms. - Dabar jau Alaną prie Dori nusitempė fotografas.
- Paskui su tėvais. - Fotografas plepėjo dar kažką.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori jautėsi tarsi sapne. Ar tai tikrai ji čia šypsosi? Išsitiesusi kaip styga mandagiai dėkoja sveikinantiems, ima iš jų maišelius su galeonais? Ak, kaip dabar norėtųsi tiesiog pulti Alanui į glėbį ir bent kelias minutes pabūti dviese. Jie vyras ir žmona. Tai skambėjo nerealiai.
Būtų taip gera šiandien laisvai leisti laiką su mergaitėmis, Alano tėvais, Milanu, Auriu ir jo šutve, Felissa ir jos šeima, Juzefu. Su mama... Bet su ja ramumą gali pamiršti. Net įsiveržė į ceremoniją. Sukėlė spektaklį. Tačiau Dori nepyko ant jos. Tiesiog džiaugėsi, kad ji atėjo.
- Kur dėžutė, kurią iš manęs paėmė per ceremoniją? - paklausė merginos, kuri ėmė iš Dori ir Alano maišelius bei gėles ir kažkur viską nešė.
- Kokia dėžutė, ponia?
Ponia... Kaip buvo keista girdėti tokį kreipinį. Pasijautė kaip kokių trisdešimt penkerių. Bet nepataisė.
- Mama per ceremoniją davė man puokštę gėlių ir dėžutę. Surask dėžutę ir atnešk ją man, - griežtai paliepė.
- Gerai, ponia.
Po to prasidėjo fotosesija. Dori norėjo gražių nuotraukų, bet tik su savais. O čia reikėjo fotografuotis net ir su tais, kurių jaunavedžiai nepažinojo. Tai vargino. Tačiau ji labai stengėsi atrodyti gražiai, atrodyti laiminga. Aišku, ji ir jautėsi laiminga. Tiesiog čia visko buvo labai daug, visi ją stebėjo ir ji privalėjo galvoti apie tai, kokią ją mato svečiai.
Netrukus sekė jaunavedžių ir pamergių bei pabrolių valsas. Jie repetavo jį tūkstantį kartų. Beje, pamergių ir pabrolių pora irgi nepažinojo, tik tiek, kiek bendravo per repeticijas.
Šokdama juodaplaukė jautėsi gerai. Tą akimirką dėmesys nevargino, ji buvo tarsi aktorė ant scenos. O štai Alanui, įtarė, šokis buvo labai nemalonus darbas.
Pasibaigus sveikinimams, fotosesijai, valsui, dėmesys nebebuvo šimtu procentų skirtas tik Dori ir Alanui kaip prieš tai, tad mergina pasijuto truputėlį laisviau. Žmonės ėmė bendrauti vieni su kitais, vaikštinėti arba sėstis prie stalelių.
Aplinka čia - nepaprastai graži. Staleliai ir kėdės atrodė prabangiai, bet neapkrovė erdvės. Skraidė užburti balti, sidabriniai ir auksiniai paukšteliai. Viskas buvo puošta gėlėmis, netrūko arkų iš jų. Priekyje stovėjo scena, ant kurios šiuo metu moteris grojo pianinu. Taip pat kieme nestigo užkampių, erdvių. Gėlių sodelis su suoleliais ir staleliais, fontanėliai. Visur skraidė padėklai su užkandžiais ir gėrimais.
Dori uždėjo savo ranką ant Alano rankos. Matė tris žiedus. Du buvo ant jos pirštų. Sužadėtuvių, o ant gretimo - vestuvių. Ir raudonplaukio vestuvių žiedas. Atrodė taip neįprastai. Apskritai, rankos buvo tarsi ne jo. Nesimatė nei vieno randelio nuo darbo su gyvūnais.
Atėjo metas susėsti prie stalelių. Prie Dori ir Alano vietos skirtos, žinoma, mergaitėms ir jų auklei. Alano tėvams. Dori tėvams. Ir Milanui su Žanevjeva. Buvo neramu dėl mamos. Kaip ji elgsis? Vanesa, Rabastanas ir Žanevjeva prie vieno stalelio skambėjo grėsmingai. O ir šiaip, jau ką ką, bet Žanevjevą norėjosi nuo jo nuspirti.
Kai Dori atnešė dėžutę, kurią per ceremoniją padavė mama, Elija tai pamatė ir pasakė neatidaryti. Tai neetiška. Ji paėmė dėžutę ir pažadėjo pasaugoti. Dori sutiko. Pasitikėjo Elija ir dabar dėl dėžutės jautėsi ramiai. Žinojo, kad pas Eliją ji bus saugi.
Ant stalelių stovėjo paauksuoti įrankiai, tuščios lėkštės ir taurės, irgi paauksuotos. Maistas ir gėrimai ant stalų dar nesipuikavo, tačiau šie skraidžiojo ant padėklų po visą kiemą sustodami prie žmonių.
Visi susėdo ir atėjo laikas tėvų sveikinimo žodžiams. Dori nežinojo, kad tėvai kalbės. Tai logiška, tačiau apie tai ji nesusimąstė. Pirmiausia atsistojo Vanesa. Širdis sudunksėjo. Ką ji sakys?
Pabaigusi nežinia kelintą taurę šampano mama prabilo. Keista, bet ji nepradėjo šnekėti nesąmonių, kvatotis ir panašiai. Kalbėjo apie kraują, apie Delegardžių, Lestreindžų ir Senklerių sąjungą. Pirmą kartą Dori ją girdėjo šnekant rimtai. Ji nei neįsivaizdavo, kad mama moka taip šnekėti. Baigusi kalbą ji klestelėjo atgal ant kėdės. Šalia Milano, aišku. Griebė jam už šlaunies, bet žiūrėjo į Žanevjevą. Buvo akivaizdu, jog ji nusiteikusi šiandien ją paerzinti.

[Alanas Senkleris]

Ceremonija praėjo normaliai. Gerai, kad dvynukės šį sykį buvo labiau suaugusios už Dori motiną. Nieko, Alanas dar kada jai parodys... Bet ne šiandien.
Šiandien jo vestuvės. Dori jau jo žmona. Tikrai? Nuo jų pažinties pradžios praėjo vienuolika tokių audringų metų. Ar tikrai jis dar visai berniūkštis tą kartą išsitėškė purve jiems susitikus pirmą kartą? Per tuos metus nutiko tiek dalykų, kad jis galėtų knygą parašyti. Labai norėjosi su mylimąja viskuo pasidžiaugti, gal pasidalyti kažkokiais prisiminimais. Bet kur tau.
Reikėjo skirti dėmesį elitui, kurio negalėjo pakęsti.
Taip. Alanas pamažu pamėgo prabangą, kažkiek. Tai yra jo nebepykdė tėvo puoselėjami dalykai. Vaikinas ėmė domėtis savo šeimos istorija, dvaro istorija, giminių sąjungomis ir panašiais dalykais. Bet šiaip. Visi tie žmonės kurie plūdo prie jų buvo svetimi ir atrodė kaip kliūtis pabūti su žmona. Tas žodis širdyje kėlė tikrą pasitenkinimą.
Bet jis elgėsi kaip privalėjo. Šypsojosi jiems, kalbėjo, linkčiojo, sveikinosi, ėmė dovanas. Ot gražu. Pasikeitimas pinigais. labai miela. Kada nors kažkiek iš tų pinigų nuneš kokiai kitai šeimai per jų vestuves. Ta mintis kėlė juoką.
Tada fotosesija. Alanui paskaudo skruostus nuo šipsojimosi.
Bet paskui atėjo laikas šokti tą valsą.
Jis jau nesidrovėjo žmonių kaip paauglystėja. Dabar prisiminė balių per kalėdas vykusį per burtų trikovės turnyrą, kai pasikvietė Dori šokti. Vos nepradėjo juoktis prisiminęs save trypinėjantį prie durų su kostiumu. tada jautėsi baisiai keistai. Ne, dabar jau dingo drovulys. Bet tiesiog. Šokiai bent jau tokie nebuvo jo arkliukas. Pagaliau ir tai buvo pabaigta. Ir laikydamas žmoną už rankos nuėjo prie staliukų.
Po visos tos grūsties su žmonėmis, foto sesijos ir klaikaus šokio jautėsi nusiteikęs papietauti. Atrodė kažin kiek sukirstų. Bet dar liko išklausyti kalbų.
Suplakė širdis, kai ėmė kalbėti Vanesa. Bet ji nekalbėjo ko nors klaikaus, kaip dažniausiai. Ir gerai. O Milo tai visai negailėjo. Taip jam ir reikia. Pats kaltas, kad aną kartą su ja prasidėjo.
Tada pakilo Rabastanas. Kalbėjo apie garbę tekusią jų namams. Apie puikią ir tvirtą šeimų sąjungą. Apie tai kaip džiaugiasi, kad jo brangi netekta ir atrasta duktė patikimose rankose ir taip toliau. Alanas matė kaip Rabastano žmona Ženevjeva piktai tvilkė savo vyrelį akimis.
Tada jau pakilo ir jo tėvai. Abu. Jie šypsojosi. Mama nužvelgė jį ir Dori tokiomis meilės pilnomis akimis.

[Rolandas Senkleris]

Ryte prieš vestuves kol jie dar buvo dviese Elija kiek paašarojo. Rolandui paklausus kodėl kalbėjo kažką apie tai, kad Alanas jau taip suaugo. Aišku. O kaip kitaip? Jau seniausiai taip yra. Bet jis tą sykį tiesiog ramino mylimą žmoną ir jie pasėdėjo kartu dalindamiesi prisiminimais.
Negalėjai pasakyti, kad labai džiūgavo dėl to kur vyks šventė. Norėjosi surengti ją pas juos. Bet... Bet reikėjo, kad Rabastanas būtų patenkintas ir galėtų manyti, kad galia jo rankose, kad štai į jo namus plūsta kilmingi žmonės turintis valdžios. Kad jis patenka į jų ratą. Kad tik jam nekiltų noro gailėtis dėl Dori.
Ir štai Rolandas stebėjo, kaip jo sūnus laukė nuotakos. O ta nuotaka atkeliavo vedina Rabastano. Ak, kažkodėl vis prisimindavo ne tokią, kokia Dori tapo dabar. O tą, kuri pirmą kartą įžengė į jo dvarą. Tokia jaunutė. Ir dabar tokia buvo. Nors ir vyresnė.
- Kokie jie gražūs. - Tylutėliai jam sušnibždėjo Elija.
Abu su Elija šypsojosi jaunavedžiams, bet tada kaip viesulas, kaip tikras perkūnas iš giedro dangaus įsiveržė Vanesa. Ir taip griežė ant jos dantį dėl to kaip įstūmė Dori į kvailą padėtį su Rabastanu. O paskui dar Ženevjevos užsakymas, kurį turėjo vykdyti tas begalvis Aaronas. Ir dabar ji viską gadino. Rolandą tai piktino. Bet jis ir taip jau seniai žinojo, kad su ta moterimi prasmės diskutuoti nėra. Bet po galais. Jos elgesys su Dori tiesiog pasibaisėtinas.
Kartu reikėjo pasakyti, kad jam nepatiko toks akibrokštas šitiekos žmonių akyse. Kažkur jame vis dar gyveno žmogus vertinantis kitų tokių pat nuomones. Jis džiaugėsi, kad vestuvės tradicinės, tokios, kokios turėtų vykti kai esi turtingas ir užimi padėtį visuomenėje. Ir štai dabar toji moteriškė kėlė čia kažkokius nesusipratimus.
Gerai, kad nereikėjo su ja terliotis. Delegardi nulindus į galą viskas vyko toliau. O Rolandui buvo labai įdomu kaip čia dar Milanas su ja įsivėlė.
Ceremonijai pasibaigus pasipylė sveikinimai. kalbos su žmonėmis, paskui fotografijos. Rolandui tai buvo įprasta ir patiko. Jie su Elija pozavo nuotraukoms, atsakinėjo į žurnalistų iš magijos žinių klausimus. Pasakojo apie pasirengimus vestuvėms, kurie tiesą pasakius labai nuvargino. Bet reikėjo daug ką pasakyti ir jie tuo ir užsiėmė.
Ir štai prasidėjo pietūs. Susėdus Rolandas susirūpino dėl to, kad Auris su vaikais sėdėjo kitur. Tai negerai. Juk Auris augo dvare, galima sakyti buvo jo įvaikis. Bet niekaip negalėjo sutarti, kad jį su vaikais sodintų prie pagrindinio stalo. Buvo purkštaujama dėl to, kad jis atėjo su tais vaikais. Vienas benkartas, kitas išvis nežinia kas. Arba Auris tegul sėdi čia be vaikų, arba su jais atskirai. Dėl to kiek niojosi su Rabastanu. Galop nusileido. Gal ir tikrai geriau nereikia. Timotis, jo kraujas suterštas, o Eion... Jis išvis niekas. Dabar gailėjosi tokių minčių. Nervinosi. Atrodė, kad vėl jį atstūmė. Eilinį kartą.
Pirma ėjo kalbos. Vanesa visko nesugadino. Tada pliauškė Rabastanas. O tada ir jie su Elija. Tiesą pasakius irgi nepasakė nieko naujo. Bet pabaigoje Elija tarė.
- Turime mažą dovanėlę jauniesiems. Atplėškite kartu, kai pasibaigs šventė ir liksite vieni. - Ji padavė paprastą gana didelį ir storą voką Dori. O ten buvo tikroji kalba, kurią jie norėjo pasakyti. Taipogi nuotraukos.
Sudėliojo, sukomponavo jas gražiai, suklijavo kaip koliažą. Paliko ir daug laisvos vietos. Jos pasakojo viską nuo tada, kai Dori įėjo į jų dvarą. Tą kartą irgi kažkiek fotografavosi. Ten buvo nuotraukų iš to, kaip jie kur nors vykdavo kartu, kaip ruošėsi tam dideliam pokyliui per Velykas, nuotraukų iš pokylio. Mergaičių nuotraukų. Na žodžiu mielas prisiminimas. Taipogi įdėjo ten gražų pergamentą ant kurio kartu surašė štai ką.

Alanai, Dori, jūs jau seniai pasirinkote vienas kitą. Perėjote kartu ir pykčius ir laimingas akimirkas. Akimirkas, kurios galbūt nepatiko, kėlė nežinomybę, kartais net baimę. Gaila, kad tokie jauni patyrėte ne vieną baimingą dieną.
Bet dabar esate kartu, tikimės, kad laimingi. Kad prisiminsite šią gražią dieną po daugelio metų. Taip, neabejojame, kad šiandien teks padaryti ir ką nors, kas nelabai patiks. Toji iškilmingoji dalis gali pasirodyti sudėtinga. Bet neabejojam, kad po visų tų formalumų smagiai atšvęsime jūsų sąjungą.
Dori, Alanai, būkite vienas kitam draugais, mylėkite vienas kitą. Kalbėkitės jei iškyla problemos. Svarbiausia nenutylėti. Patarkite vienas kitam, saugokit vienas kitą. Juokitės kartu. Keliaukit, džiaukitės gyvenimu.
Žinokit, kad mudu visada būsime kur nors netoliese, kad palaikysime jus, kad mylime jus. Kad linkime jums daug daug laimės.
Ir jei kada iškils koks ginčas, jei kada susipyktumėt prisėskit ramiai ir pažiūrėkit į šias nuotraukas pilnas gražių jūsų gyvenimo pradžios prisiminimų. Ir suprasite, kad nėra ko pyktis, kad turite labai daug, kad turite vienas kitą. Pildykit jas. Palikome daug vietos ir naujoms gražioms jūsų akimirkoms.
Sėkmės. Mylime jus.

[Amelija Senkler]

Buvo labai smagu. Mamos ir tėčio vestuvės, kad ir ką tai reikštų. Amelija dėl to gyrėsi darželyje, tačiau Dorė sakė, kad mamos ir tėčio vestuvės - labai keista.
- Mamos ir tėčiai jau būna susituokę, kai gimsta vaikai, - tada darželyje pasakė Dorė.
Tą kartą Amelija susinervino ir spyrė Dorei į koją. Jai nepatiko ta mergaitė. Gerai, kad jos čia nebus. Tačiau mažoji Senkler žinojo, kad bus Timotis ir Melinda. Dairėsi jų, bet nematė.
Šiandien Amelija ir Arielė atrodė labai gražios, nors ne tokios gražios, kaip mama. Mergyčių plaukai krito garbanomis, jos vilkėjo ilgas, šviesiai rožinės spalvos sukneles. Suknelių spalva Amelijai nelabai patiko, nes buvo pastelinė, o ne ryški. Bet bent jau ne balta, kaip mamos. Balta negražu. Tai buvo vienintelis dalykas mamos išvaizdoje, kuris Amelijai nepatiko. Tėtis atrodė keistai, norėjosi sutaršyti jam plaukus.
Dvynės nešė žiedus, tą akimirką Amelija jautėsi tarsi tikra žvaigždė. Norėjo maivytis, bet buvo griežtai uždrausta tai daryti. Ir mama prigrasino, kad jeigu Amelija darys nesąmones, negalės dalyvauti šventėje ir bus atimtos barbės. Visai neseniai po vienos iš isterijų barbės iš tiesų buvo atimtos, tad mergaitė šį kartą nenorėjo rizikuoti.
Atėjo ir močiutė, tiksliau Vanesa, nes ji neleido jos vadinti močiute. O jai tai maivytis buvo galima. Tikriausiai ji neturi barbių. Arba turi, bet kadangi yra suaugusi, niekas jai nieko negali uždrausti. Amelija irgi norėjo būti suaugusia.
Po ceremonijos buvo labai nuobodu. Joms net neleido šokti, kai šoko kiti. Reikėjo būti ramioms ir prieš tai, ir dabar. Buvo šnekamos kažkokios nesąmonės, kurių Amelija nesiklausė. O paskui stalas nusikrovė maistu. Mergytė suprato, kad yra labai išalkusi. Ji nežinojo, kas tai per maistas, bet auklė sakė, kad mėsytė. Ir ėmė pjaustyti mėsytę abiems dvynėms.
- Aš noriu pati, - pasakė Amelija.
Griebė savo šakutę iš auklės, ja pasmeigė visą mėsytę, pakėlė ir atsikando. Buvo sudrausta, kad taip valgyti nemandagu ir reikia palaukti, kol bus supjaustyta.
- Bet aš noriu! - sušuko.
Ėmė zirzti. Norėjo pavaidinti, kad verkia, tačiau neišėjo išspausti ašarų.
- Eee... Aš noriu pati, - pažiūrėjo į Milaną ir Vanesą, mat jie buvo tie žmonės, kurie dvynukių nedrausmindavo ir Amelija tikėjosi užtarimo iš jų. - Man reikia naujų barbių, - dar pareiškė jiems.
Jei mama atims barbes, Milanas ir Vanesa nupirks naujų.

[Arielė Senkler]

Arielei nepatiko kvailos garbanos ir kvailos suknelės. Seniau gal būtų patikę, bet ne dabar. Garbanos nepatogu, kasos daug geriau, plaukai netrukdo. O ir suknelės yra nesąmonė. Geriau puikios ir patogios jojimo kelnės. Dabar turėjo labai mėgstamus rūbus. Mėgdavo kelnes, jei būdavo žirgyne, tai jojimo kelnes. Dar labai mėgo vienus didokus ir iš pažiūros sunkius aulinukus. Puikūs patogūs batai ir bėgioti ir vaikščioti. Dar jai patikdavo kepurės su snapeliu, bet vėlgi čia niekas neleido jų nešioti. Mėgo ir savo lengvą striukelę su galybe kišenių, kur galėdavo susikišti reikalingus daiktus.
Arielei visiškai nepatiko tai, kaip dabar turėjo atrodyti. Šitokios mados jos gyvenime atsirado neseniai. Dar žiemą mėgdavo puoštis, bet kai atėjo pavasaris, o ji dar daugiau laiko galėjo leisti su žirgais, tai puoštis ėmė nepatikti.
Mergaitę supo visas tuntas kažkokių nepažįstamųjų. Ji suprato, kad tai svarbu nešti tuos žiedus, ir nors labai norėjosi sprukti kur į kampą ir iš ten stebėti šitą šventę pasiliko procesijoje.
Ji stebėjo mamytę ir tėvelį. Taip, pačiai nepatiko puoštis, bet jie atrodė labai gražiai. Mergaitė būtinai tą jiems ketino pasakyti vėliau, kai bus įmanoma. Paskui kai visi žmonės šurmuliavo ir kažką veikė jas perėmė auklė ir Arielė vis negalėjo prisigauti prie tėvų. Juos sveikino marios pirmą kartą matomų žmonių. Paskui pagaliau atsisėdo prie vieno stalo. Bet vėlgi nuo tėvų skyrė auklė. Net seneliai buvo toliau.
- Aha. O kodėl mes negalim pacios pjaustyti mėsytės? - Zirzė Arielė. Tiek ji, tiek Amelija buvo nužvelgto kažkokio tamsiaplaukio dėdės. Labai panašaus į dėdę Milą, bet jis buvo vyresnis. Tėtis sakė, kad čia irgi jų senelis, bet šitas senelis jai nepatiko.
- Nutildyk jas, arba veskis kažkur kitur. Po galais, aš negaliu suprasti ką jos išvis čia veikia? - Šnekėjo piktai dėbsodamas į auklę.
- Tavo vaikus reikėtų perauklėti ir aš labai gerai žinau kaip tą padaryti. - Dabar nusisuko į mamytę. Kalbėjo piktai, bet ne per garsiai, kad negirdėtų žmonės sėdintys prie kitų stalų. Jis vėl atsigręžė į mergytes.
- Amelija, Nustok zyzti ir tuojau pat palik tą lėkštę ramybėje. Auklė supjaustys tau maistą. Ariele, nustok muistytis. Chloja, pamaitink jas ir veskis kažkur toliau. - Chloja, tai buvo jų auklė. Arielė nieko nedarė, tik kai jau jis nusisuko parodė liežuvį. Tik šito Rabastanas nematė, dėjosi maisto į lėkštę.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Man atrodo, kai liksim vieni, lūšim kaip lapai, pasakė Dori sau mintyse išgirdusi Elijos žodžius. Jai buvo smalsu, kas yra ir voke, ir Vanesos duotoje dėžutėje.
Atsiradęs maistas atrodė labai įmantriai. Tai buvo vištienos krūtinėlė, įdaryta brangiais sūriais, apipilta bruknių padažu. Iš salotų buvo padaryta kone meno kompozicija.
Mergaitės ėmė aikštytis. O Rabastanas - aiškinti. Dori labai norėjo imti ir specialiai leisti joms valgyti pačioms. Tačiau negalėjo to padaryti, nes žinojo, kad dėl tokio elgesio Rabastanas gali kerštauti. Bet neketino dukrų ir drausminti. Ir kodėl turėtų? Šiandien jos auklės priežiūroje. Nieko neatsakė Rabastanui, net nepažvelgė į jį. Ramiai pjaustė savo vištieną ir pradėjo ją valgyti.
- Mažutės, tai valgykit kaip norit, - mirktelėjo mergaitėms Vanesa. - Aš ir taip valgysiu. O tu, Rabastanai, žiūriu, visai sukriošai. Matyt, laimės hormonų trūksta, - ji nusiuntė vyrui bučkį, o tada įsistebeilijo į Žanevjevą.
Netrukus moteris, visai kaip mažylė prieš tai, pasmeigė šakute patiekalą ir jo atsikando. Jos ir dukters žvilgsniai susitiko, Vanesa šypsojosi, Dori prunkštelėjo. Jautė palaikymą iš mamos ir tai glostė širdį.

[Amelija Senkler]

Amelijai labai nepatiko tas senas dėdė, kuris ėmė drausminti mergaites. Nepatiko ir tai, kad auklė jo klausė. Tačiau mažoji Senkler nenorėjo likti be barbių. Deja, niekas nepasakė, kad nupirks kitų. Be to, mama akcentavo, kad jeigu Amelija blogai elgsis, negalės būti šventėje. O joje penkiametė būti norėjo, čia viskas atrodė įdomu. Todėl susilaikė nesukeldama isterijos, bet rėžė tam dėdei:
- Tylėk, senas tarka.
Ėmė kikenti, kai Vanesa pradėjo valgyti taip pat kaip Amelija. Iš jos šakutė buvo jau paimta, bet raudonplaukė vėl pačiupo stalo įrankį iš Chlojos. Prieš tai mėsytė atrodė skani, tačiau dabar jau nebe, nes buvo per daug uogienės. Išvis, kas valgo mėsytę su uogiene? O dar pasirodė kažkoks įdaras, kaip sūris. Šiaip sūris Amelijai patiko, bet šitas buvo neskanus. Tad ji spjovė kąsnį iš burnos į lėkštę, o tam bjauriam dėdei parodė vidurinį pirštą. Nežinojo, ką jis reiškia, bet vyresni berniukai iš kitų grupių darželyje tą pirštą rodydavo vieni kitiems, net ir Timotis taip rodė, kai buvo lauke su jais, o tada auklėtojos juos drausmindavo.
Auklė dabar irgi drausmino Ameliją, vėl paėmė iš jos šakutę, pradėjo kalbėti griežčiau. Mergaitė pavartė akis, bet nepuolė ginčytis, nes nutuokė, kad tada bus išvesta, kaip senas tarka ir sakė. Vis tiek ta mėsytė, pasirodo, neskani. Reikės paieškoti kažko kito.
- Noriu gerti, - tarė ir paėmė kažkokią taurę nuo stalo.
Bet iš jos ir taurė buvo atimta, Chloja pasakė, kad šito negalima. Parūpino stiklinę sulčių, tačiau dabar Amelija nieko nebenorėjo, buvo pikta. Pastūmė sultis toliau ir sukryžiavo rankas.

[Alanas Senkleris]

Taigi kalbos praėjo. Atėjo metas pavalgyti. O tada tai prasidėjo spektaklis. Jį aišku kėlė brangioji Amelija kas dar. Na ir kur ten Rabastanas patylės. Alanui buvo labai įdomu išgirsti kaip gi jis perauklėtų. Gyvenime nepalikčiau vaikų su juo. Niūriai pamanė vaikinas. Tiesą pasakius Amelija tikrai nepanėšėjo į aukštuomenės damą. Tylus protestas sklido ir iš Arielės. Alanas nemėgo nei Dori tėvo, nei motinos. Vanesa siutino ypač dabar, kai šitaip įsiveržė į vestuves kaip niekur nieko. O dar nutikimai žiemą. Jie išvis viršyjo viską. Bet šį sykė ėmė ir nepastebimai jai mirktelėjo. Mat Rabastanas aplamai buvo toks žmogus, su kuruo jis net nenorėjo sėdėti prie vieno stalo. Rabastanas beje niekaip neparodė išvis girdėjęs Vanesą. Tik jo žmona piktai, tarytum norėdama ją padegti žvilgsniu dilbakiavo į moterį.
- Pone Lestreindžai. - Nutaisęs saldų balselį prabilo. -Argi kreipsite dėmesį į penkiametes mergaites? Man atrodo jums čia yra kur kas įdomesnių dalykų. Amelija, brangioji. - Trumpam paliko savo vietą ir priėjo prie nepatenkintos princesės. - Tu gi žinai kaip tavo mėgstamos barbės gražiai švenčia susitikusios kartu taip? Matėm filmukuose. - Tyliai šnekėjosi su ja pasilenkęs artyn, auklei nelabai ėjosi susitvarkyti.
- Jos gražiai geria arbatėlę su sausainiai ir kalbasi. Mėsytę reikia gražiai supjaustyti, o kas, jeigu išsitepsi savo gražią suknelę? Argi nebus liūdna? Barbės tikrai taip nedarytų. Jos saugo savo drabužėlius, yra mandagios su kitais žmonėmis. - Tyliai su ja kalbėjo ir tiesą pasakius jam buvo nė motais patinka tai Rabastanui ar ne. Jautė jo deginantį žvilgsnį, bet nekreipė dėmesio.

[Sakura Levins]

Sakura skrajojo devintame danguje. Jai sekėsi tiesiog puikiai. Birželį Adrijas pas ją pabuvo kelias savaites. Ji jautė, kad yra pasiruošusi gyventi kartu su juo, o gal net tekėti, kurti šeimą. Anksčiau atrodė, kad tam niekada nepasiryžtų, bet dabar jautėsi kitaip.
O kur dar pieva. Kur dar tai, kad buvo padaryta išimtis ir jai kartu su Adriju leidžiama atvykti šiek tiek pabūti. Rugpjūčio viduryje jie ten keliaus, pabus dvi savaites. Ak, ji galės tuo pačiu metu leisti laiką ir su Adrijumi, ir su mama. Tai svajonės išsipildymas! Ji aprodys jam namus, vietas, kuriose augo. Jis pats pajus, kas yra pieva.
O šiandien išaušo didi diena. Dori ir Alano vestuvės. Sakura norėjo atrodyti kitaip, tačiau draugė labai prašė laikytis etiketo. Tad baltapūkė vilkėjo dailią suknelę, žėrinčią sidabru. Žinojo, kad reikėtų avėti aukštakulnius, tačiau vis tik pasirinko kitokius batelius. Buvo labai gražiai padažyta, profesionalus makiažas puošė jos veidą, plaukai susukti į dailų kuoduką. Atrodė nepaprastai žavinga ir nemaža dalis vaikinų, vyrų nužvelgdavo ją. Tačiau Sakura jų nematė, jai jie nei kiek nerūpėjo. Ji turėjo Adriją ir jai nieko daugiau nereikėjo. Pyko ant savęs dėl tos popietės žiemą su Aaronu, kad leido sau su juo kalbėtis, kad pasimėgavo savo galia. Daugiau nepasikartojo nieko panašaus.
Jie stebėjo ceremoniją, į kurią įsiterpė Dori mama. Paskui atėjo eilė sveikinimams, fotografijoms, vestuvių šokiui. Šventė atrodė graži. Po to sekė pietūs, maistas buvo skanus, nors ji jautė, kad vištiena tikrai ne tokia, kokią žmonės valgo pievoje arba kokią Sakura pasipjauna pati.
Strazdanė ir lakotas sėdėjo prie vieno stalelio su Juzefu bei keliais kitais žmonėmis, kurių Levins nepažinojo. Visi mandagiai šnekėjosi apie jaunuosius, apie tai, kaip dailiai jie atrodo.
- Štai, ten Melinda, - pasakė Juzefui ir parodė į auklėtinę.
Dori ir Felissa buvo draugės, tad ir Deverelių šeima pakviesta į vestuves. Neįprasta matyti savo auklėtinius tokioje aplinkoje, o juk jų buvo net keturi: Melinda, dvynukės ir Timotis.
- Eime pavaikštinėti? - paklausė Adrijo ir Juzefo pasibaigus pietums, pakilo nuo stalelio.
Jie atsidūrė prie fontanėlio, kuris buvo puoštas gėlių kompozicijomis.
- Mmm, kaip skaniai kvepia, - pasakė pauosčiusi gėles. - Pauostyk, - žvilgtelėjo į Adriją. - Mes gavome leidimą pasisvečiuoti pievoje, - pasakė Juzefui. - Gali patikėti? Vaikščiodami girioje, patys nežinodami to, ėjome šalia pievos. Ir aš pamačiau mamą!

[Juzefas Levinsas]

Kažkokia tragedija. Čia buvo labai daug žmonių ir ne vienas jų - matytas. Iš visų trijų giminių - Senklerių, Delegardžių ir Lestreindžų - šventėje matėsi tiek buvusių, tiek dabartinių bendrininkų, o iš pastarųjų - ypač. Levinsas jautėsi ne kaip, mat paranojos vasarą paūmėjo, o šią savaitę jis vaistų nusprendė nevartoti, nes kaip kitaip paragaus įmantrių alkoholinių gėrimų, siūlomų vestuvėse?
Jis jau išgėrė dvi taures tikro, prabangaus šampano, bet vis tiek jautėsi nežmoniškai įsitempęs. Pirma, visi jį stebėjo, o gal jam tik taip atrodė. Dori mama, Vanesa, su kuria Juzefas praeityje yra turėjęs šiek tiek reikalų, atsivedė kažkokius apsauginius. Vyrukui buvo sudėtinga negalvoti, kad tai nesusiję su juo. Be to, vykstant šokiui Vanesa patrynė jo plikę. Ar tai kažką reiškia?
Antra, Sakura. Į Sakurą vėpsojo, regis, kone visi vyriškos lyties atstovai ir tai erzino. Trečia, Adrijas. Juzefas ir toliau nemėgo demono, o šis - Sakuros meilė. Kodėl ji negalėjo susirasti ko nors normalesnio? O dar tai, kad Amyrui demoniūkštis patiko. Nutuokė, kad broliui patiktų net tada, jei sužinotų, kas anas toks. Naivuolis. Jau geriau tas pats Brendanas. Nors ir gerokai vyresnis, bet pakankamai normalus. Ir širdy jam vis tik ne pora šimtų metų. Gal be reikalo tada Kiauliasodyje Juzefas iškėlė tokią sceną? Kita vertus, koks skirtumas. Puikiai žinojo, kad Sakuros sprendimų beplaukis neįtakoja.
Pavartė akis, kai Sakura pasakė Adrijui, kad šis pauostytų gėles. O paskui pakėlė antakius šviesiaplaukiai prakalbus apie pievą.
- Nesupratau? Gal juokauji? Tu grįši į tą sektą? Sakura, dėl Merlino meilės, jei ten nuvyksi, jie niekada tavęs nepaleis! Be to, ar ten tikrai buvo pieva ir tavo mama? Gal kažkas, - piktai dėbtelėjo į Adriją, - tave užbūrė, kad taip galvotum. Amyras sakė, jog į tą sektą bet ko neįleidžia, o jau kai pateksi, gyvas nebeišeisi.
Prie jų priskrido padėklas su gėrimais. Juzefas paėmė stiklą tauraus gėrimo, tikriausiai bus burbonas.